Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 25 d.

Trečiadienį ir ketvirtadienį Savivaldybių rinkimuose jau balsavo tie, kas negalės to padaryti rinkimų dieną arba labai skubėjo pareikšti savo valią, o sekmadienį balsuos visi likusieji. Na, gal ir ne visi, bet nepradėsiu čia jūsų agituoti, verta ar neverta dalyvauti rinkimuose. Kam baisiai įdomu, argumentų už ir prieš ėjimą į rinkimus gausiai aptiks internete. Šiame laikraščio numeryje tikrai nerasite jokios kandidatus kompromituojančios informacijos, nes ją paskutiniame prieš rinkimus periodinio leidinio numeryje draudžia Savivaldybių rinkimų įstatymas. Bandymų „prakišti“ ką nors tokio, kas galėjo būti suprasta kaip agitacija prieš vieną ar kitą partiją bei kandidatą, pasitaikė ir šį kartą. Atsiprašau visų autorių, kurių atsiųsti straipsniai dėl tos priežasties nepateko į laikraštį. Jeigu yra tvarka, jos privalu laikytis, todėl viską, kas bent kiek „kvepėjo“ agitacija, pasiūlėme spausdinti įstatymų nustatyta tvarka bei kaina ir atitinkamai ženklinti. Gal kartais ir persistengėme, bet, atsarga, kaip sakoma, gėdos nedaro, juolab ir baudos už Savivaldybių rinkimų įstatymo pažeidimus numatytos ne pačios mažiausios. Neminėsiu jums ir tai, už ką ketinu balsuoti pats, juolab, kad tai jums ir nebūtų labai įdomu, nes vietinę valdžią rinksiu pagal savo gyvenamąją vietą – kaimyniniame Lazdijų rajone, o ten – kiti žmonės ir kitoks politinių jėgų santykis.

Savaitės viduryje, oro temperatūrai rytais nukritus žemiau 25 laipsnių šalčio, moksleiviams ir jų tėvams nebuvo itin lengva nuspręsti, leisti ar neleisti savo vaikus į mokyklą. Dar vasario 14 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė atsiuntė mums pranešimą „Mokiniai per šalčius į mokyklas neturėtų eiti“, kuriame išdėstyta, kad, vadovaujantis Bendraisiais ugdymo planais, esant 20 laipsnių šalčio temperatūrai pamokos gali būti neorganizuojamos visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų I-V klasėse. O temperatūrai nukritus iki 25 laipsnių šalčio, pamokos nevyksta bendrojo lavinimo mokyklų VI-XII klasių mokiniams bei bendrąjį lavinimą teikiančių profesinių mokyklų mokiniams. Šios dienos įskaičiuojamos į mokymosi dienų skaičių. Nepaaiškinta, nei kuriuo paros metu tą temperatūrą matuoti, nei kieno pateiktais duomenimis vadovautis – savo termometro, kabančio balkone ar namo terasoje, orų prognozės? Pavyzdžiui, trečiadienio rytą, apie 6.30 val., mano termometras rodė 26 laipsnius šalčio, o jau 8 val. teliko 25 laipsniai. Meteorologų pranešimai per radiją ir televiziją taip pat būna apytiksliai, su žodžiais „nuo – iki“, „vietomis“... Bene tiksliausius faktinių orų duomenis skelbia Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Jos Druskininkų kelių oro sąlygų stotelė užfiksavo trečiadienio rytą 26,2 laipsnio šalčio. Kai detalaus išaiškinimo nėra, vieni vaikai į mokyklą eina, o kiti rizikuoja pagausinti be pateisinamos priežasties  praleistų pamokų skaičių. Pasak moksleivių tėvų, su kuriais teko šia tema diskutuoti, jeigu mokyklos jau sugebėjo įdiegti elektroninio dienyno sistemą, tai jos galimybėmis reikėtų ir naudotis – operatyviai patalpinti sistemoje pranešimą, ar vyks tą ar kitą šaltą dieną pamokos, galbūt, detalesnę instrukciją tėvams šia tema paskelbti.

Jei jau užsiminiau apie vaikus, tai nedera palikti be dėmesio ir senjorų, juolab, kad pagaliau sulaukėme pirmųjų žinių, kaip bus reformuojama pensijų sistema. Kadangi Prezidentė jau ne kartą priekaištavo Vyriausybei, jog ši delsia pradėti „Sodros“ reformą, tai nieko nepasiūlyti būtų buvę tiesiog nemandagu. Bet tai, ką išgirdome, toli gražu neprimena esminės pensijų sistemos pertvarkos. Abu „alternatyvius“ pasiūlymus – virtualių sąskaitų ir taškų – palyginčiau su sutrešusio medinio namo perdažymu, net nenuskutus senų dažų. Kažkam gali pasirodyti, jog vyksta rekonstrukcija, perdažytos sienos naujai atrodo, bet jau po metų naujų dažų sluoksnis pradeda luptis drauge su senais ir visi pamato tas pačias sutrešusias lentas. Galima prigalvoti kokių tik norite „taškų“, „virtualių sąskaitų“, „pensininko krepšelių“ ar „ubago terbų“, savo esme ši sistema išliks ta pačia velionio Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko sugalvota kartų solidarumo sistema, kai pinigai surenkami iš šiandieninių mokesčių mokėtojų ir išmokami tiems, kurie jau išėjo į pensiją. Ji gali sklandžiai veikti jaunoje visuomenėje, kur šeimos didelės, o vidutinė žmonių gyvenimo trukmė vos truputį didesnė už išėjimo į pensiją ribą. O ten, kur darbingų gyventojų sparčiai mažėja dėl migracijos ir mažo gimstamumo, tokia sistema tiesiog negali užtikrinti senjorams orios senatvės. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, komentuodami rengiamos valstybinio socialinio draudimo pertvarkos koncepciją, netgi drįsta „Sodros“ sistemą lyginti su finansinėmis piramidėmis. Juk pamenate, pavyzdžiui, liūdnos atminties A.Stašaičio kompaniją „Sveikuoliai“, prieš keliolika metų žadėjusią astronomines palūkanas ir, beje, turėjusią savo atstovybę net ir mūsų mieste. Ji rinko pinigus iš vienų indėlininkų ir atiduodavo kitiems, o, kai naujų klientų antplūdis išseko, „piramidė“ sugriuvo, žmonės liko it musę kandę, o jos steigėjas atsidūrė už grotų. Valstybė, žinoma, „Sodrai“ bankrutuoti neleis, todėl palaiko jos mokumą brangiai pasiskolintais pinigais. Bene vienintelė įmanoma išeitis – perėjimas prie kaupimo principu paremtos pensijų sistemos – jau buvo pradėta įgyvendinti, bet, prasidėjus sunkmečiui, mūsų įmokos į pensijų fondus buvo sumažintos tiek, kad nebeteko jokios prasmės, o svarbiausia, žmonių pasitikėjimo, jog tokiu būdu jiems pavyks sukaupti pinigėlių ramiai senatvei. Dabar belieka gelbėtis kas kaip išmano, savarankiškai investuoti, pirkti, jūsų manymu, ateityje būsiantį vertingą turtą... Arba tikėtis, kad politikai dar ką nors stebuklingo sugalvos.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 18 d.

Jei ne rusai, mūsų kurorto nekilnojamojo turto rinka visiškai merdėtų. O dabar nuperka svečias iš Maskvos ar Sankt Peterburgo vieną butą, buvę jo šeimininkai už gautus pinigus vėl kažką sau tinkamesnio įsigyja, taip ir atsiranda kažkoks judėjimas, tarsi raibuliai stovinčio vandens paviršiuje, o kažkam jau atrodo, kad čia kone jūra banguoja. Pasikalbėjus su tais rusais, paaiškėja, kad jiems gyvenamasis plotas saugiame ir švariame Europos Sąjungos kurorte reikalingas ne vien kaip investicija, ne visiems taip jau labai reikia ir mūsų kurorto gydomųjų procedūrų. Be kitų privalumų, nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas dar reiškia ir galimybę be vargo gauti ilgalaikę mūsų šalies vizą, kuri, Lietuvai tapus Šengeno zonos nare, atveria kelius į visą Europą. Mes patys, turėdami galimybę laisvai keliauti po visą Europos Sąjungą ne tik be vizų, bet net ir be dokumentų patikros, dirbti ir gyventi, kur užsigeidę, labai greitai spėjome užmiršti, kaip jautėmės, kai tų vizų dar reikėjo. Stebėdami įvykius Egipte, Tunise ir kitose arabų šalyse, ne vienas mūsų kurorto svečias prasitaria, jog nevalia atmesti tikimybės, jog kokie nors neramumai, maištai ar revoliucijos bet kuriuo metu gali nutikti ir jų šalyje. Anądien per „Svoboda“ radiją klausiausi interviu su paskutiniu Sovietų sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu, kuris atvirai perspėjo, kad egiptietiškas scenarijus Rusijoje visiškai įmanomas, tereikia vienos žmonių pasipiktinimą ar įniršį galinčios sukelti „kibirkšties“. Mąstydami apie tokį įvykių scenarijų arba prisimindami tokias ekologines katastrofas, kaip pernykščiai miškų gaisrai, reguliariai pasikartojančius teroristinius išpuolius, turtingi rusai dairosi vietų, kur galėtų ramiai pralaukti („otsidetsa“) galimai neramius laikus. Panašiai elgėsi ir XX a. pradžios dvarininkai, nuo revoliucijos bėgę į Paryžių ar Šveicariją. Šiam tikslui Druskininkai jiems atrodo pakankamai rami ir saugi vieta, o NATO „skydas“ – pakankama garantija, kad rytietiški neramumai čia jų nepasieks.

Mano studentiškos jaunystės laikų draugas Saulius Ivinskis neseniai paskelbė straipsnelį „Kad jūs gyventumėt permainų laikais”, kuriame egiptiečių pasipiktinimą savo tikru ar tariamu skurdu aiškina savotišku „kurorto sindromu“, beje, mano nuomone, būdingu ir druskininkiečiams. „Stebint kaip metai iš metų europiečiai atvažiuoja į tavo šalį (Egiptą), ir per porą savaičių išleidžia sumą, už kurią esi priverstas dirbti visus metus, darosi apmaudu. Kas, kad tie šiauriečiai gal porą metų taupė, dirbo viršvalandžius, kad leistų sau šį malonumą. Kurorto (Egipto) gyventojas mato juos vos porą savaičių“. Apie tą reiškinį kažkada jau esu rašęs ir aš, pailiustruodamas jį puikiu sovietmečio pabaigos anekdotu, kaip mažametis berniukas, atsakydamas į klausimą, kuo jis nori būti užaugęs, tepasako vieną žodį: „Poilsiautoju!“. Gal kada nors socialiniai psichologai šį reiškinį rimčiau patyrinės, o, mano diletantiška nuomone, jo poveikis pirmiausia pasireiškia šeimose, kai vaikai mato, jog jų tėvai negali taip išlaidauti, kaip tikrieji poilsiautojai, ir pradeda laikyti juos nevykėliais, nesugebančiais užsidirbti. Iki egiptietiško nepatenkintųjų maišto tai niekada neišaugs, mūsų žmonės kitokie. Jie arba skuba išsiveržti iš šios aplinkos, bet taip, kad jų darbai per televizorių būtų matomi gimtajame mieste buvusiems kiemo draugams ir tėvų kaimynams, arba perdėtai stengiasi prisitaikyti prie esamos vietinės sistemos, demonstruodami lojalumą galią turinčioms institucijoms ar asmenims. Protesto, maišto dvasios, būdingos visų epochų jauniems žmonėms, čia nė su žiburiu nerasite. Ji nepritampa, netoleruojama, bendraamžių išjuokiama tarsi „kiškio lūpa“, aplėpusios ausys ar neįprastos formos nosis. Anksti išmokę ne tik slėpti savo mintis, bet ir „teisingai“ mąstyti, jauni žmonės gali sėkmingai daryti administracinę karjerą, bet niekada netaps kūrybingomis asmenybėmis, nesiims naujos rizikingos veiklos, neatras naujų rinkos segmentų ir produktų. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad ką nors naujo mūsų mieste dažniausiai pradeda iš svetur atvykę žmonės, pavyzdžiui, alytiškiai arba vilniečiai. Vietiniai geriausiu atveju sugeba imituoti vienas kitą, o kažką naujo gali daryti už valdiškus, svetimus ar bent jau europinius pinigus. Seniai čia nesutikau žmonių, kurie degtų naujais sumanymais, kurių akyse spindėtų entuziazmo kibirkštėlės ir tikėjimo, jog sugebės pasiekti užsibrėžto tikslo, liepsna. Bala nematė, nesiesiu viso to su politika ir savivaldos rinkimais, nenoriu užsiimti jokia agitacija, nes rinkimai ateina ir praeina, o mums toliau tenka gyventi su tokiais savimi, kokie buvome, esame ir būsime. Todėl ramybės trokštantys rusai gali nedvejodami pirkti čia butus – Druskininkai dar ilgai bus ramūs, prognozuojami, be jokių audringų permainų, o jeigu jos ir vyks, tai tik iš anksto suplanuotos ir iš viršaus mums ant galvų nuleistos.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 11 d.

Kai šios savaitės pradžioje iš sniego beliko tik purvini lopai, taip norėjosi tikėti, jog tai jau bus žiemos pabaiga. Žinau, kad taip nebūna, dar kone visas vasaris prieš akis, o jis visuomet būdavo, jei ne pats žvarbiausias žiemos, tai jau tikrai ne pavasario mėnuo. Net ir antradienio audra, rimtai nuniokojusi kitus Lietuvos pakraščius, mūsų kurorto ir jo apylinkių, galima sakyti, pagailėjo. Tiesiai už redakcijos kabineto lango, Druskininkų gatvėje į dangų besistiebianti įspūdingo aukščio eglė nuo vėjo gūsių traškėjo taip, jog atrodė tuojau sulūš perpus. Gerai pamenu, kad anksčiau tų eglių buvo dvi, bet vieną pernykštės vasaros viesulas užvertė tiesiai ant nebenaudojamo stiklo  ir metalo statinio. Įlenkimai ir išdaužyti stiklai liko iki šiol. Bet antroji eglė atlaikė. Ir vasarą, ir dabar. Stovi lyg niekur nieko, retomis šakelėmis nedrąsiai mojuoja, tarsi nesuprastų, ko mes čia dėl jos taip jaudinamės, atokiau perstatome automobilius, mintyse skaičiuodami jos galimo virtimo trajektoriją. Stebėjausi, kad per tokią vėtrą nelikau be elektros, nes jau pradedu įprasti, jog po kiekvienos audros ji dingsta jei ne pusdieniui, tai bent kelioms valandoms. Vasarą, kai dienos ilgos, tai dar galima pakęsti, bet žiemą baisiausia, kad nustoja veikti šildymo sistemoje vandenį varinėjantis siurblys ir grėsmingai ima kilti temperatūra bei slėgis. Per penketą metų tesugebėjau išsiaiškinti, kad elektros linija link mano sodybos atvesta per Babrų mišką, o ten vis koks medis ant laidų užvirsta. Tai jums pasakoju ne tiek pasiguosti norėdamas, kiek pradžiuginti tuos, kas, gyvendami butuose, keiksnoja brangų centrinį šildymą ir visas komunalines paslaugas teikiančias tarnybas. Pavydėdami mums, kaimiečiams, nepamirškite, jog daugumą tų paslaugų, kurias jūs gaunate vos ne ant lėkštutės padėtas, mes patys sau teikiame. Pragyvenimo individualiame name pigumas susideda iš kasdienio malkų nešiojimo, krosnies kūrenimo, žiemą – sniego kasimo, vasarą – vejos pjovimo... Gerai, kad esam dar nenusenę, sveiki, o po darbo dienos, prasėdėtos redakcijoje prie kompiuterio, truputis fizinio aktyvumo – ne tiek nuovargis, kiek lengva mankšta. Kažin, kaip užgiedočiau, jeigu tektų visą darbo dieną kastuvu mojuoti? Ar vakare, grįžus namo, dar beliktų jėgų pusnis nuo slenksčio nusikasti. Neduok, Dieve, nelaimė, rimtesnė liga... Ir vis dėlto nieku gyvu nekeisčiau gyvenimo užmiestyje į daugiabutį skruzdėlyną, o kiek pažįstu per keletą pastarųjų metų iš miesto pabėgusių šeimų, panašiai mąsto jie visi. Net ir žmonės, kurie nuo vaikystės užaugo neliesdami kojom žemės, matydami tik gretimo daugiabučio langus ir pabusdami ne nuo gervių, o nuo automobilių signalizacijų klyksmo, išsikėlę į užmiestį, jau po metų kitų ima sodinti ekologiškas daržoves, suprasti vejapjovių ir motorinių pjūklų technines charakteristikas. Savo „miestietiškumą“ labiausiai brangina ir visus aplinkui „kaimiečiais“ pravardžiuoja tie, kurie patys ar bent jų tėvai mieste negimė, kaip sakoma, „pirma karta nuo žagrės“. Tik juos gąsdina vaikystės prisiminimai arba tėvų pasakojimai apie neišbrendamus purvynus, kiaulių ir karvių ėdalo kibirus, vištų prišiktą aslą ir aprūkusias namo kertes. Šiuolaikinio „naujojo kaimiečio“ namuose pamatę šildomas grindis, tyliai dūzgiančią indaplovę ir internetu su bendraamžiais iš kito pasaulio krašto bendraujančius vaikus, jie pajunta tokį kultūrinį šoką, kad atsisako tai suvokti kaip realybę. O kai per artimiausią dešimtmetį naftos produktais varomus mūsų automobilius pamažu ims keisti iš tinklo įkraunami elektromobiliai, kasdieninės kelionės iš užmiesčio į darbą ir namo tekainuos centus. Ir vėl bus nuskriausti daugiabučių gyventojai, kuriems tiesiog nebebus kur per naktį pakrauti elektromobilių akumuliatorių. Tikėtis, kad savivaldybės galės išleisti milijonus pakrovimo stotelėms kiekviename kieme įrengti, gali tik tie, kas nemato duobėtų aikštelių ir išsiklaipiusių šaligatvių. Jei per rinkimus kas nors jums tai ir žadės, paprašykite nurodyti finansavimo šaltinį. Įsivaizduoju, kaip atrodys iš penkto ar devinto aukšto nutįsę elektros laidų ilgikliai, į svylančius trišakius sujungti kelių kaimynų automobiliai. Jeigu gyvenate bute, veikiausiai turite 2 ar 3 kilovatus elektros galios. Net ir elektrinės viryklės daugelyje namų legaliai įsirengti negalima – nepakanka galios. Jeigu užsimanysite, jums bus pasiūlyta savo lėšomis keisti kabelį nuo artimiausios pastotės... Mano sodyboje yra 12 kilovatų trifazė srovė, tiesa, už galios padidinimą kažkada teko šiek tiek sumokėti. Jeigu kursitės užmiestyje, nuoširdžiai patariu – verčiau taupykite kitose srityse, nes ateityje pigiau nebus. Iš mano svarstymų apie artėjančią elektromobilių erą galite šaipytis kiek norite, bet ji ateis taip pat sparčiai, kaip skaitmeninė fotografija išstūmė juosteles, kaip paplito mobilusis ryšys arba internetas. Visos naujovės būna brangios ir retos, o paskui, kai paplinta masiškai, kaina sumažėja keletą kartų ir netrukus jau sunku būna įsivaizduoti, kaip kažkada, pavyzdžiui, rašėme popierinius laiškus.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 4 d.

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, gripo epidemiją šią savaitę buvo paskelbusios 16 savivaldybių: Prienų rajono, Varėnos rajono, Kauno miesto, Kauno rajono, Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Kėdainių rajono, Marijampolės, Šiaulių miesto, Panevėžio miesto, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Raseinių rajono, Rietavo, Joniškio rajono ir Plungės rajono. Druskininkai – dar ne. Bet ir Druskininkų moksleiviai kone kasdien iš mokyklos grįžta anksčiau, nei įprasta, nes liga išguldė nemažai pedagogų, o ir jų pačių klasėse vis mažiau ir mažiau. Neduok Dieve, epidemijos pikas užklups mus per pačius savivaldos rinkimus ir sugriaus svajonę tapti „aktyviausia Lietuvos bendruomene“. Apie tai mūsų valdantieji paskelbė, iškabinę skersai M.K.Čiurlionio ir Veisiejų gatvių „nepartinę agitaciją“ – Grūto parko šventes primenančius plakatus, raginančius ateiti balsuoti. Verkšlenimai dėl mažo rinkėjų aktyvumo ir netgi raginimai įstatymuose įrašyti prievolę dalyvavimą rinkimuose, o neatėjusius bausti, pasigirsta po kiekvienų rinkimų. 2007 m. savivaldos rinkimuose dalyvavo apie 44 proc. druskininkiečių, o bendras rinkėjų aktyvumas Lietuvoje buvo 36,5 proc. Kuo mažas rinkėjų aktyvumas blogiau už didelį, rišliai paaiškinti dar niekas nesugebėjo. Kas būtų pasikeitę, jeigu 2007 m. balsuoti būtų atėję tik meras su savo pavaduotoja ir mandagiai atidavę balsus vienas už kitą? Gal tik balsavimo biuletenius skaičiavusieji rinkimų komisijos nariai būtų baigę savo darbą keliomis valandomis anksčiau. O vėliau viskas vyktų daugmaž taip pat, kaip ir vyko.
Dalyvavimas rinkimuose yra viena iš piliečio teisių. Galime kandidatuoti, tai yra būti renkami, arba tiktai rinkti kitus, arba visiškai nedalyvauti rinkimuose. Nedalyvavimas yrą sąmoningas arba nesąmoningas atsisakymas dalyvauti rinkimuose, perleidžiant rinkimų teisę tiems, kas nori juose dalyvauti. Kartais žmonės sąmoningai neina balsuoti, norėdami tuo parodyti, jog nepritaria vienam ar kitam rinkimų teisės suvaržymui, o nedemokratinėse šalyse opozicija kartais kviečia savo šalininkus boikotuoti nesąžiningus rinkimus ir nepripažįsta jų teisėtumo. Yra šalių, nors ir nedaug, kuriose rinkimų biuleteniuose įrašoma galimybė balsuoti „prieš visus kandidatus“. Pažįstu žmonių, netikinčių rinkimų organizavimo skaidrumu, kurie sako rinkimų dieną nueinantys į balsavimo apylinkę ir sąmoningai sugadinantys biuletenį, kad už juos nenubalsuotų kažkas kitas. Pažįstu netgi balsavusių už Chucką Norrisą... Visa tai tokia pat teisėta ir gerbtina rinkėjų valios išraiška, kaip apgalvotas balsavimas už partinį kandidatą. Siųsdami politiką „ant trijų raidžių“ jūs taip pat išreiškiate savo valią. Todėl teiginys, jog plakatai, raginantys „ateiti į rinkimus“, nėra, kaip jie vadinami savivaldybės pranešime, „nepartiniai šūkiai“. Sociologai netgi sugeba suskaičiuoti, kuriai partijai ar kandidatų sąrašui naudingesnis mažas rinkėjų aktyvumas, kuriai didesnis, kada neketinę, bet suagituoti ateiti balsuoti žmonės pasyviai juos atiduoda už valdančiuosius, o kada jų balsavimas tampa „protesto balsais“ už mažiausiai su esama valdžia susijusius arba marginalinius kandidatus.
Dar keisčiau skamba teiginys, kad „politikams aktualu žinoti žmonių nuotaikas bei norus“. Norite žinoti – paklauskite. Rinkimų biuleteniuose juk niekas jums nesurašys, kokia kurorto gyventojų dalis nori vienos gimnazijos, o kokia dviejų, kam patinka miesto centras, apaugęs senais medžiais, o kas labiau vertina stiklo ir plieno blizgesį. Nuomonė sužinoma kalbantis su žmonėmis, rengiant apklausas, o per rinkimus jie tik pasirenka savo atstovus savivaldybės taryboje. Savotišku plebiscitu rinkimai gali tapti tada, jeigu kuri nors partija į juos eina su visiškai nauja miesto ateities vizija ir tokiu būdu prašo jai pritarti bei suteikti įgaliojimus įgyvendinti. Nei Druskininkų vandens parko, nei slidinėjimo trasų idėjos nebuvo pristatytos prieš rinkimus. Tada rinkėjai būtų galėję spręsti, pritaria jiems balsuodami už idėją pasiūliusį kandidatų sąrašą arba atmeta balsuodami už kitus. Vietoje tokio pasirinkimo, prieš rinkimus vis taikoma surengti kokio nors jau įgyvendinto projekto atidarymą. Gaila, slidinėjimo trasos, kaip buvo planuota pradžioje, nespėjo atidaryti 2010-ųjų gruodį. Prisipažinsiu, visų rinkimuose dalyvaujančių partijų ir nepriklausomų kandidatų programų dar nemačiau, todėl negaliu spręsti, ar kas nors ką nors naujo sugalvojo. O jeigu ir pastebėčiau, tai čia nerašyčiau, nes tai jau būtų rinkimų agitacija. Tokia pat, kaip ir tie „Grūto stiliaus“ plakatai. Net jeigu Savivaldybių rinkimų įstatymo formaliai ir nepažeistų. Aš taip nedarau. Ir ne dėl kokių nors baudų baimės, o dėl paprasčiausios savigarbos bei pagarbos skaitytojams.