2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 2 d.


Pribrendome prarasti laisvę, bet nėra kam jos atiduoti

Lietuvoje tiesiog nėra žmogaus,
galinčio įtikinamai suvaidinti diktatoriaus vaidmenį
Kai buvau visai mažas rausvažandis bamblys, mano močiutės kieme, Neravuose iš žemės kyšojo du nupjautų vyšnių kelmai. Kiekvieną kartą, atvykęs jos aplankyti, apibėgdavau kiemą, užkliūdavau už vieno kelmo ir į kitą tvodavausi nosimi. Tada pasipildavo kraujas, ašaros, perdėtas mamos dėmesys ir sarkastiškos tėvo pastabos... Kitą kartą – vėl tas pats. Bet kažkaip užaugau, ar kelmai supuvo... Šituos vaikystės prisiminimus traukiu iš atminties ne todėl, kad nosis kreiva būtų likusi, bet tik bandydamas suprasti, kodėl kiekvienas atskirai, užlipę ant kelmo ar grėblio, mes daugmaž stengiamės nebekartoti panašių ar bent identiškų klaidų. Gudresnieji netgi išsiugdo sugebėjimą mokytis iš svetimų nelaimių. Bet kai imamės kolektyvinių sprendimų, mumyse nugali vaikas, bėgantis kur akys mato ir nežiūrintis po kojom. Taip maždaug po pusmečio nuo kiekvienų rinkimų niekas nenori viešai prisipažinti, kad išrinko į atstovaujamąją valdžią vieną ar kitą visiškai ten nepritampantį žmogų, bet per kitus rinkimus mūsų balsai atitenka kam nors dar keistesniam.

Dabar jau akivaizdu, kad pribrendome prarasti laisvę. Ji mus tiesiog slegia, degina skrandį it iš vakaro be užkandos išgertas kaukolinis. Gal sakysite, kad apklausose savo pasiryžimą šalies nepriklausomybę į ekonominę gerovę iškeisti išsakė tik kažkokie marginalai, radikalai ar likimo nuskriausti varguoliai?

„Norėčiau pajuokauti, kad jeigu pasaulyje visi tironai būtų tokie, kaip Pinochetas (2006 metais miręs Čilės diktatorius), kurio valdymo laikais buvo kankinami ir žudomi žmonės, tai aš turbūt balsuočiau už tokį modelį. Bet turbūt taip nėra, kaip bebūtų gaila,“ - prisišnekėjo „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė. Į keiksnojančius „kolūkius sugriovusį Landsbergį” ir „Lietuvą nuvariusį Kubilių” sostinės taksistus, kuriems staiga teko mokėti mokesčius, savo išsilavinimu ji nelabai panaši. Nepanaši net ir į aktore save vadinančią Eglę Jackaitę, kuriai už Vasario 16-osios išvakarėse pademonstruotą panieką mūsų šaliai šimtai žmonių socialiniame tinkle „Facebook” nuoširdžiai linkėjo greičiau nešdintis iš Lietuvos bei vos nenupirko bilieto į vieną pusę. Ir vis dėlto ne tiek jau daug nuo jų skiriasi pirmiausiai giliai įsišaknijusiu manymu, jog savo politinę laisvę galime į ką nors iškeisti. Sudaryti sandėrį su „geru diktatoriumi”, kuris protingai mus valdys ir užtikrins sotų, nerūpestingą gyvenimą, susodins vagis ir nubaus nesąžiningus valdininkus. Ekonominis išsilavinimas čia, deja, bejėgis. Reikia skaityti „Faustą” ar lietuviškas pasakas bei sakmes, kuriose nė viena su nelabuoju sudaryta sutartis geruoju nesibaigia ir pasirašomos jos dažniausiai krauju.

Slegia mus ne skurdas ar socialinio teisingumo stygius, o pati politinė laisvė. Visuomenė jos tiesiog nenori. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią visuomenės nuomonę vadina „sovietinio auklėjimo ir suvešėjusio materializmo padariniu”, bet manau, jog tai pernelyg supaprastintas požiūris į mus kamuojančią negalią prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Atiduotumėm savo laisvę bet kam, bet niekas neima. Jei kažkurioje savivaldybėje atsiranda autoritarinių polinkių vadukas, bendruomenė jam su džiaugsmu atiduoda visas galias ir dar ilgai ranką bučiuoja už tai, kad paėmė. Šalies mastu toks žmogus tiesiog dar neatsirado. Nei Rolandas Paksas, nei Dalia Grybauskaitė jais netapo. Pirmasis buvo silpnas ir pažeidžiamas, o antroji daugmaž veikia savo konstitucinių galių ribose, nors ir mėgaujasi autoritarine retorika. Žmonės trokšta kur kas daugiau. Tas, anot V.Klyvienės, „tironas” turėtų ne apsimesti tironu, o išties juo tapti, ne kalbėti, kad kovoja su „oligarchais”, o išties susidoroti bent su keliais turtingiausiais šalies žmonėmis, kuriems labiausiai jų sėkmės pavydi bendrapiliečiai. Vienas iš šios savaitės pradžioje prie Druskininkų šilumos tinklų įmonės surengto piketo prieš dideles šilumos kainas dalyvių kažkada man yra sakęs, jog „liaudies rūstybė” anksčiau ar vėliau iškels žmones, kurie susidoros „su visais oligarchais”.

Po to tą patį teiginį, tik skirtingai suformuluotą, ne kartą girdėjau iš labai skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties bei politinių pažiūrų žmonių. Demokratijos veikimas juos taip nuvylė, kad dabar jie tetrokšta kuo greičiau jos atsikratyti. Atiduoti bet kam už bet kokius pažadus. Atiduoti ir dar primokėti. Vienintelis būdas, kad prieš savo sąžinę neliktumėm kalti už nevykusius politinius pasirinkimus, yra eliminuoti pačią pasirinkimo galimybę. Tiesa, nelabai tikiu, kad dar šiemet toks gelbėtojas nuo politinės laisvės Lietuvoje galėtų atsirasti, nors žmonės jo atėjimui yra pasiruošę. Jo gali tekti laukti kaip Mesijo dar nežinia kiek metų ar dešimtmečių. Yra vilties, jog per tą laiką drauge su kartų kaita pasikeis ir mūsų mąstymas arba tapsime kokios nors federacinės Europos, kurioje nacionalinė valdžia tėra aukštesnio lygmens savivalda, dalimi. Bet jeigu anksčiau minia kažkuriame žmoguje atpažins savo gelbėtoją-tironą, tada laikykitės, maža nepasirodys ir kelio atgal nebus arba jis bus ilgas ir skausmingas. Ne taip smarkiai, kaip patys manome, nuo mūsų besiskiriančių Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžiai atskleidžia, kad politinė laisvė ir demokratija svarbi tik visuomeniškai aktyviai mažumai. Jos nepakanka, kad susvyruotų įsitvirtinusio tirono sostas. Netikite - pažiūrėkime kuo baigsis šį savaitgalį vyksiantys Rusijos prezidento rinkimai. Gerokai lengviau yra neleisti jam to sosto užimti, kol jis dar silpnas ir negali naudotis valstybės administracinio aparato galiomis.

1 komentaras:

  1. nuomonė įdomi, tik patarčiau socialinių tinklapių integraciją pasitvarkyti, nes dingsta ir noras kažkuo dalintis, kai toks bardakas :)

    AtsakytiPanaikinti