Druskininkų naujienų redaktoriaus tinklaraštis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 24 d.

2012-02-23T20:29:00.000+02:00

Vos tik pašūkavome „Žiema, žiema, lauk...”, ji kaip mat irpakluso. Tiesa, kai visi varė ją lauk iš kiemo, mes, druskininkiečiai - į „Snowareną”. Vos neparašiau „Snoras Snow areną”, nors tas pavadinimas pakeistas tikišgirdus apie „Snoro” bėdas. Stebėtina, kaip greitai išsižadėta bičiulystės arbent artimos pažinties su bankrutavusio banko vadovais. Liko tik nuotraukos išarenos atidarymo, kuriose plačiai besišypsančiam Raimundui Baranauskui spaudžiaranką merai ir premjerai bei Seimo nariai. Iškart prisiminiau, kaip suaukščiausiais šalies vadovais mėgdavo fotografuotis šiuo metu bausmės atlikimovietoje gyvenantis EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas. Gal būtent todėl,kad artimi ryšiai su juo politikams buvo tiek kartų oponentų viešai prikišti,dabar taip greitai atsiribota nuo bičiulystės su R.Baranausku.

Nuosava reputacija kartais gali būti itin svarbi, kaipvienam iš aukščiausio lygio bendrovės „Olympus“ vadovų Tsutomu Omori, kurispasikorė sekmadienio vakarą, kaip spėjama, dėl koncerną krečiančio korupcijosskandalo. Galima dar prisiminti 2010 m. Panevėžyje nusižudžiusiusbankrutavusios langų prekybos įmonės šeimininkus. O kiti reputacijos praradimąišgyvena lyg niekur nieko. Net kai jų pavardės atsiduria, pavyzdžiui, Lietuvosgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtame buvusių KGBrezervo karininkų sąraše. Kol informaciją išspausdinęs tinklalapis lūžo,neatlaikęs visų susidomėjusių srauto, dar spėjau paieškoti jame artimųjų irkaimynų. Tada sulyginau šį 238 pavardžių sąrašą su virtualių draugųsocialiniuose tinkluose „Facebook” ir „Google+” sąrašais. Kadangi pastarajamedraugus galima skirstyti į „ratais” vadinamas grupes ir suteikti jomspavadinimus, jau buvau susikūręs tokį ratą „KGB rezervistai”, bet neradau, ką įjį patalpinti. Turbūt visiems drauge reikėtų dėl to apsidžiaugti, tik tasdžiaugsmas dėl tariamai švarios reputacijos būtų pernelyg fariziejiškas. Esampernelyg jauni, kad spėtumėm iki to KGB rezervo išsitarnauti. Vienas iš gyvųlietuviškojo anarchofeminizmo klasikų Bacevyčia ta proga prisiminė, kaip jįstudentavimo laikais kėgėbistai bandė įkalbinti bendradarbiauti: „Pasakiau, kadper daug geriu, visada pirmas smingu, išsiplepu... O jūs dar drįstate sakyti,kad alkoholis žudo - alkoholis gelbsti nuo nešlovės, išpuikimo ir kitų mirtinųnuodėmių.”

Net ir gimusieji tada, kai KGB Lietuvoje oficialiainebeliko, šių dienų studentai taip pat sėkmingai sugeba susigadinti reputaciją.Veiksmingiausias būdas - bent trumpam susidėti su kokia nors radikalų grupuote.Pakovoti už pasaulinę revoliuciją su Algirdo Paleckio frontu arba pražygiuotisu fašistuojančiais patriotais. Pastaruoju metu stengiuosi jų be rimtospriežasties viešai neminėti, nes beveik patikėjau eisenų dalyviu irorganizatoriumi prisistačiusio Edmundo Girskio („Baubsime tol, kol musišgirsite!”) išvada, kad žiniasklaida, aprašinėjanti kaip didžiausią grėsmękiekvieną jų žingsnį, gausina jų gretas. Ieškančiam būdų save išreikšti kuolabiau vyresniesiems nepriimtina forma (kas gi paauglystėje nemaištavo?) jaunamžmogui pateikiame gatavus atsakymus - rinkis rudą arba raudoną ideologiją irtikrai būsi pastebėtas. Daugiau už ekstremalias sporto rūšis adrenalinosuteikiantis žaidimas dviprasmiškais šūkiais ir simboliais, manipuliavimas antribos tarp to, kas smerkiama tik politiškai, ir to, kas užtraukia baudžiamąjąatsakomybę, yra didelė pagunda, jei jums ne 40 ar 60, o vos 16 ar 18 metų irtėvai, pedagogai bei televizorius kasdien moko siekti sėkmingos karjerosvalstybės tarnyboje arba versle, bet čia pat pasakoja, kaip ten viskas perkamair parduodama. Nerimą kelia tik pačių „tautinio jaunimo” lyderiųprisipažinimas, kad jų „daugės tol, kol vieną dieną situacijosnebesukontroliuosime <...> tada bus prisimintas kiekvienas, juodinęs,melavęs, šmeižęs ir pylęs purvą ant šio jaunimo. Šiurpokas scenarijus?”.

Tiesą sakant, nelabai. Net jei ta atidžiai specialiųjųtarnybų stebima kelių šimtų radikalų kolona per ilgesnį laiką padvigubėtų,realia jėga ji netaps nei politikoje, nei gatvėje. Na, kelias vitrinas arbasmalsių praeivių akinius sudaužyti, kol atvyks viešojo saugumo pareigūnai,norėdami gal ir sugebėtų, bet tik tiek. Maždaug tokios pat sėkmės, pasaksociologų apklausų, jie galėtų tikėtis per Seimo rinkimus šį rudenį. Kolvyresnieji tautininkai dar nebuvo išsiskyrę su TS-LKD, jie, nors ir tramdomi,galėjo tikėtis prastumti kažką iš savo radikalių sumanymų į įstatymų projektus.Dabar gi liks mažai girdima neparlamentine opozicija kartu su „Fronto”revoliucionieriais ir dar keliais šimtais ne tokių radikalių, bet taip patniekam neįdomių politinių darinių. O mūsų į priešrinkiminį streikų periodąįžengusiai pedagogų bendruomenei pats laikas būtų paieškoti įtaigių žodžių, kadjų mokiniai patikėtų, jog susilaužyti galūnes ar netekti dantų, čiuožiantsniego arenos trasa, yra gerokai linksmiau, negu tarpuvartėje aiškinantissantykius tarp „fašistų” ir „antifų”.

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 16 d. LIETUVĄ NUO KORUPCIJOS IŠVADUOS TELEFONINIAI SUKČIAI

2012-02-15T20:40:00.003+02:00

Iškart po Šventojo Valentino būtų gražu pakalbėti apie meilę.O kadangi esu jau tokio amžiaus, kai paaugliški šėliojimai ne itin domina, taiimsiuosi meilės artimui temos. Juk būtent šio jausmo vedini žmonės iškrečiadidžiausias kvailystes, apkartinančias jų pačių ir artimųjų gyvenimą. Vos tiksuskamba telefonas ir penkis kartus teistas narkomanas su nebaigtu pradiniuišsilavinimu ima pasakoti solidžiai damai, kad kažkuris iš jos artimųjųpakliuvo į bėdą, būtent ta meilė apakina ir sutrukdo pastebėti akivaizdžiąapgaulę. Bet stebina mane ne tiek sukčių apgautų žmonių naivumas, kiek tai,kaip jie tikisi išspręsti savo artimųjų problemas - pinigais. Iškrapštytisantaupas iš palovyje slepiamo stiklainio arba banko sąskaitos ir sumokėtiapsimetusiam pareigūnu sukčiui gali tik žmogus, kuris šventai tiki visų mūsųšalies institucijų paperkamumu. Sukčių auka juk iš esmės pati daro nusikaltimą.Na ir kas, kad pinigus paimantis pareigūnas yra netikras. Aukos duodamas kyšistai tikrų tikriausias. Suprantu, kad šie žmonės ir taip nukenčia už savobukumą, bet ar nereikėtų jiems dar ir antrankius uždėti už pasikėsinimąpapirkti valstybės pareigūną? Gal tai būtų ir pernelyg žiauru, bet kaip kitaipišmušti iš jų nuo senatvės suminkštėjusių smegeninių tokį korupcijos suvokimą?Galima būtų netgi padėkoti telefoniniams sukčiams, kad palieka šiuos žmones bepinigų, nes jų turėdami, jie ir kitas kasdienio gyvenimo problemas neabejotinaisprendžia tokiais pat korumpuotais būdais. Duosiu pinigų ir nebauspolicininkas, praleis per sieną su neleistinai gabenamomis prekėmismuitininkas, greičiau negu kaimynei atmatuos žemės sklypą žemėtvarkininkas,efektyvesnių kompensuojamųjų vaistų prirašys gydytojas. Jeigu patys taipnepadaro, ar, neduok Dieve, pareigūnas ar valstybės tarnautojas tų pinigųnepaima, šitie žmonės itin mėgsta aptarinėti reikalus su bendraminčiais irneišvengiamai prieis išvadą, jog kyšis liko nepaimtas tik todėl, kad turčiuskaimynas ar konkurentas dar daugiau davė. Iš lūpų į lūpas jie perduodanerašytus papročius, kiek, kam ir kada reikia duoti. Įsitikinimą, kad korupcijapersmelkusi mūsų visuomenę gerokai smarkiau, negu yra iš tikrųjų, skubaišnaudoti į valdžią besiveržiantys populistai, ifošou žanro televizijoslaidos... Net ir „Transparency international” rengiamas šalies korupcijossuvokimo indeksas atspindi ne tiek pačios korupcijos paplitimą, kiek tai, kaipją įsivaizduoja visuomenė.

Valstybės atkūrimo dieną gražu būtų pabūti pilietiškiems irsugalvoti kokią nors išeitį. Palikime ramybėje vyriausiąją kartą, kurios net irtelefoniniai sukčiai jau nieko nebeišmokys. O štai jauni žmonės, vospradedantys savo aktyvų gyvenimą po mokyklos, universiteto ar grįžę išemigracijos, bent jau bando gyventi ne pagal korupcinę paprotinę teisę. Beliekajuos tik truputį padrąsinti. Paskatinti net ir ten, kur nugirsta, jog kažkasbando spręsti problemas kaišiodamas pinigus, elgtis pagal įstatymą, reikalautilygių teisių ir galimybių. Užuot pasakę „visi jie vagys”, netoleruodamipavienių korupcijos faktų, vieną dieną pasieksime lūžio tašką, kada būtigudresniam už kaimynus ir nusipirkti sprendimus priimančių valdininkų palankumątaps gėdinga ir nepriimtina. Viskas prasideda nuo smulkmenų. Jeigu šiandienneleisiu tarpmiestinio autobuso vairuotojui neduoti man bilieto, o rytojnesuprasiu pareigūno užuominos, kad pigiau būtų mokėti baudą už nespėtąužsisegti diržą „vietoje”, labai greitai jau galėsiu reikalauti sąžiningumo iriš aukščiausių šalies vadovų.

Dedantieji į šuns dienas, jų manymu, sugedusį irnepilietišką jaunimą, kuriam, neva, tik pramogos ir sidras terūpi, daro esminęklaidą. Jeigu gimnazistiško amžiaus jaunuoliai nedemonstruoja entuziazmo draugesu pensininkais giedoti „Ąžuolai žaliuos” ir klausytis tų pačių kelioliktąkartą pasakojamų prisiminimų, kaip kentėjo sovietmečiu, negalėdami nusipirktidešros, tai dar nereiškia, kad jų pilietiškumas nepasireikš kitomis formomis.Prisiminkime, kiek kartų partijos ir politiniai judėjimai nusibodusiais šūkiaiskvietė žmones į mitingus, o paskui, kai pamatydavo, kad susirenka tikapgailėtinas bendraminčių būrelis, keiksnojo piliečių abejingumą. Bet, kai tikpasklido žinia apie Lietuvos pasirašytos ACTA sutarties grėsmę interneto laisvei,per rūstų speigą į mitingą susirinko įspūdinga jaunų žmonių minia. Pilietinisaktyvumas bunda socialiniuose tinkluose, jaunų žmonių tinklaraščiuose irstudentų susibūrimuose. Jie žino savo teises, jaučia atsakomybę už savoveiksmus ir yra pasiruošę padaryti šitą šalį tinkamą civilizuotai gyventi.Nebambėkime ir nesipainiokime po kojų. Leiskime jiems padaryti tai, ko patysnesugebėjome per 20 metų. Galbūt ir mums patiems toje šalyje bus patogiaugyventi.

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 10 d.

2012-02-09T19:30:00.001+02:00

Po kelių dienų, vieną paskui kitą minėsime dvi šventes,kurių iki šiol taip ir nesugebėjome integruoti tarpusavyje. Vasario 16-ąją surūsčiais signatarų veidais iš pageltusių portretų vejasi šelmė Valentino diena,pamėgta prekybos centrų, klubų ir korporatyvinių vakarėlių organizatorių. Nėnebandysiu siūlyti jas apjungti į vieną ir paversti šių dienų meilės Lietuvosvalstybei savaite, nes iškart atsilieps kas nors tos valstybės pamylėtas itiniškreiptais būdais. Gal geriau tepasilieka jos abi tokios kaip yra nepanašios,skirtos skirtingai „tikslinei auditorijai”. Prieš keletą metų, kai anuometinisDruskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės klebonas Bronius Krakevičiusatrado kurorto bažnyčioje saugomas Šventojo Valentino relikvijas, buvo galimatikėtis, kad iš to užgims kokia nors nauja tradicija. Deja, nei pats klebonasne itin stengėsi tai populiarinti, nei vestuvių organizavimo verslas į tą žiniąatkreipė dėmesį. O juk tuoktis ir švęsti vestuves Druskininkuose lyg ir savaimetampa populiaru tarp pramogų verslo įžymybių, tai ta mada turėtų užsikrėsti irjų mėgdžiotojai. Tapti tikru Meilės miestu Druskininkams nebūtų itin sunku, jukvyresnioji karta dar pamena sanatorijų šokiuose nutikdavusius meilės nuotykius,o istorikai retkarčiais ištraukia į viešumą kokią pikantiškesnę nusenusioTarpukario Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio ir jaunos gydytojosEugenijos Levickos draugystės detalę. Svarbu tik nepersistengti, nes sintetiniųtropikų, uždarų slidinėjimo trasų ir dirbtinės jūros mieste gali atsirasti irpripučiamų kurtizanių namai.

Televizorius parodė, kad Dubajaus uždaros sniego arenoslabai panašios į mūsiškę, šeimininkai atsivežė pingvinų. Vaikučiai krykštaujaiš džiaugsmo, juos pamatę, turistai fotografuojasi... Neatsiliekam,druskininkiečiai, neatsiliekam... O gal perspjauti Dubajų ir iškart įsitaisytibaltą mešką? Galima būtų nebrangiai įsigyti iš Ąžuolyno, kol jos šeimininkas sužmona bylinėjasi, ir peroksidu perdažyti. Jei neparduos - anokia čia bėda. Taipir įsivaizduoju Druskininkų bedarbius tiesiai per naują tiltą iš Darbo biržos įSnow areną kaip pingvinai vorele krypuojančius. Pakeliui miškelyje pingvinųkostiumais persirengia... Neabejoju, kad atsirastų nemažai norinčiųjų užsocialinę pašalpą skiriamus viešuosius darbus atidirbti būtent taip, o nešiukšles rinkti,sniegą kasti ar, atsiprašant, šieną ravėti. Galima prigalvotiir kitų elitinių pramogų - bedarbiai, perrengti miško žvėreliais, su dirbtiniokailio kostiumais bėga per apsnigtą lauką, o elitiniai ponai poilsiautojaipaleidžia skalikus... Sakote, tai jau kažkur girdėta, kažkas taip gūdžiaisbaudžiavos laikais linksmindavosi. Tai tuomet būdavo taikoma šiokia tokiaprievarta, o dabar visi sotūs, linksmi ir beveik laimingi.

Jei jau pradėjau apie svajones, tai tęsiam toliau. Lietuvoslenkų rinkimų akcijos lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis šiąsavaitę pranešė neslepiantis ambicijų dalyvauti valdančiosios koalicijosformavime po 2012 m. Seimo rinkimų. Labiausiai LLRA norėtų vadovauti Švietimoir mokslo, Žemės ūkio bei Susisiekimo ministerijoms.

„Manau kad gal pirmiausia reikėtų rinkimus laimėti...”-komentavo vienas mano virtualus bičiulis, kai pasidalinau šia naujienainterneto socialiniuose tinkluose. Atsakiau jam, kad ponas Valdemaras gantiksliai suskaičiavo, kiek balsų gaus, o LLRA valdomų rajonų gyventojai už kąnors kitą balsuoti neturi nei noro, nei teisės. Po Seimo rinkimų, kurių, kaiptikėtina, niekas nelaimės, prasidės toks koalicijų sudarymo „Tymo turgelis”,kad LLRA balsai taps „auksiniai” ir bent jau Švietimo ministeriją jiems bet kasatiduos. Tiesiog susitaikykite su realybe – Švietimo ministru bus LLRAatstovas. Pabadykite šiame įvykyje įžvelgti „pozityvą”, kaip kartais dabarmėgstama pasakyti. Nebeliks konflikto su Lenkija dėl švietimo reikalų. Jei jausavo aukštais reitingais dar labiau užtikrinta Lietuvos socialdemokratų partijaAplinkos ministeriją ketina patikėti Broniui Bradauskui, o Energetikosministeriją – Birutei Vėsaitei, tai ir Tomaševskis, kaip sakoma, jiems „į porą”tinka.

* * *

Ne ką mažiau linksma buvo skaityti, kaip „Lietuvos ryte”publicistą Andrių Užkalnį pabandė auklėti neurolingvistinio programavimo irprofesinės saviugdos žinovas Vladas Pranevičius („Apie A. Užkalnio pamokymusvalytojai Norvegijoje”). Kaip pats save kartą pristatė: „pagal išsilavinimąinžinierius-elektrikas, pagal pašaukimą – dviejų dukrų tėtis, dviejų anūkiųsenelis, vyras, žentas, verslininkas, vadovas, senatvėje susidomėjęspsichologija.” V.Pranevičius bando mums primesti tokią Europos kairiųjųnuvalkiotą mintį, neva turėtumėm gėdytis, jog negimėm aštuntu vaiku bedarbiųnarkomanų romų šeimoje. Ir nuolat galvoti apie alkstančius Somalio vaikus beijausti kaltę. Tada jie galės mums parduoti išrišimą aukų kokiai nors radikaliaipasaulį sulyginti norinčiai partijai ar bent Maisto bankui forma. AndriusUžkalnis savo ruoštu, turėtų gėdytis, kad vaikystėje jį tėvai išmokė skaityti,o ne varė elgetauti prie stoties. Apgailestauju, bet taip manęsneužprogramuosite. Neveikia. Paieškokite įmantresnės programinės kalbos.

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 3 d.

2012-02-02T18:29:00.002+02:00

Apie šalčius jau nerašysiu, nes viskas, ko galėjau tikėtisblogiausio, jau atėjo, bet neapykanta tokiems orams tepasilieka tik manoasmenine problema. Sugrįžkime prie bendresnių temų, bendrųjų arba viešųjųreikalų, kuriuos dar antikiniai graikai praminė politika.

„Na va, Kvietkas ir vėl politikuos, greičiausiai ant mūsųmylimo mero ką nors bjauraus pavarys,”- šioje vietoje atsidus ne vienasdruskininkietis. O man kaip tik norisi pakalbėti ne apie konkrečius to ar anopolitiko darbus, o apie pastangas atsisakyti pačios politikos, kaip piliečiųdalyvavimo viešųjų reikalų tvarkyme ir sprendimų priėmime. Kaip tik šią savaitęapie tai rašė kairioji filosofė Nida Vasiliauskaitė („Apie „(ne)politikavimus“„Delfi”). Tik tokią nuostatą, kad „geras politikas – tai toks politinissubjektas, kuris (esą) nesielgia kaip politikas: jis paprasčiausias UAB LRadministratorius, mėginantis techniškai ją sutvarkyti pagal viziją, kuriosgerumu niekam neleidžia abejoti ar siūlyti alternatyvų”, mano nuomone,Lietuvoje įtvirtino ne dabartinė valdančioji dauguma, bet velionis AMB, oKubilius tik stengiasi perimti. Gerokai anksčiau ir ne kartą apie tai buvorašęs dešinysis politologas Vladimiras Laučius dar 2005 m. pabandęs viešaikalbėti apie „politikos kaip tokios marinimo ir nykimo požymius” iridentifikavęs mūsų viešosios erdvės herojus: „ūkininką”, „vadybininką”,„guodėją” bei „kultūrininką” („Atodangos”, 2005 m. lapkričio 4 d., Nr. 27).

STT direktorius Žimantas Pacevičius - dažnas svečiasDruskininkų savivaldybės organizuojamuose vakarėliuose, bet tai nepakankamas pagrindasteigti, jog būtent todėl jos vadovai gali būti ramūs, kad jų neištiks Lazdijųar Alytaus politikų likimas. Kristinos Platonovienės nuotrauka

Kaip danguje, taip ir ant žemės, tai yra, tie procesai,kurie vyksta visos valstybės lygiu, kartojasi ir savivaldybėse. O kartais netgipralenkia ir kuria naujus precedentus. Pirmiausiai ten, kur stiprią daugumąsavivaldybių tarybose turi viena partija ar tvirta kelių partijų koalicija. Oštai čia žvilgsnis norom nenorom ir nukrypsta į mūsų Druskininkus, kurdabartinė valdančioji dauguma jau ne pirmus rinkimus laimi priešpastatydamaefektyvų ūkinį veikimą politikai ir politikavimui. Būtent politikavimas, tarsitai būtų aštuntoji iš septynių didžiųjų nuodėmių, o ne jų tiesioginė pareiga,dažniausiai prikišamas keliems į Druskininkų savivaldybės tarybą patekusiemsopozicinių partijų atstovams. Nesiginčysiu, politikos, kaip bendro sprendimųaptarimo, tarimosi ir kompromisų, derinant interesus bei nuomones, pašalinimasiš viešojo gyvenimo išties atrišo rankas savivaldybės vadovams ir pagreitinosprendimų priėmimą. Uždarajai akcinei bendrovei ar individualiai įmoneibūdingas valdymas, perkeltas į savivaldą, demonstruoja akivaizdų savo pranašumą– jis yra gerokai efektyvesnis. Nesitariant ir nesiginčijant sprendimaipriimami greičiau negu kitose savivaldybėse, todėl Druskininkai laimi kovą dėlES finansavimo ir vieną po kito įgyvendina dešimtmilijoninius projektus. Jeisavivaldybė išties būtų privati bendrovė, o jos tikslas – uždirbti kuo daugiaupelno, tai vargu ar kas drįstų abejoti, jog tokį modelį reikia nukopijuotivisoje šalyje. Tik štai kur bėda – privataus verslo administravimo modelis,įgyvendintas savivaldoje, panaikina pačią jos esmę. Tai jau nebėra savivalda,tai – valdymas. Gal todėl savivalda vis dažniau imasi ūkinės veiklos, viešosiosinfrastruktūros objektais pavadindama savo valdomas įmones, kurios konkuruojasu privačiu verslu. Nes tokia jos prigimtis – tapti korporacija.

Taip mūsų kurorto gyventojai pamažu prarado bet kokiągalimybę įtakoti jiems aktualius sprendimus. Formalios viešojo svarstymoprocedūros, kai tokių reikalauja galiojantys įstatymai, žinoma, atliekamospreciziškai tiksliai, niekas neprikibs. Tikroji druskininkiečių nuomonėišsilieja interneto portalų komentaruose ir socialinių tinklų diskusijose, oformalūs vieno ar kito projekto svarstymai visuomet „sulaukia vieningopritarimo”. Nes „suderinti su gyventojais” uždarajai akcinei bendroveiDruskininkų savivaldybė yra viešųjų ryšių, o ne politinė problema.

O kaip laisvi rinkimai, žmonės juk kiekvieną kartą turiteisę viską pakeisti? Teisę, bet ne galimybę. Mes taip pat turime teisę įnemokamą gydymą ir mokslą. Ir kaip, prireikus, sekasi jomis pasinaudoti?

Rinkimai, žinoma, yra šioks toks iššūkis, bet verslasįpratęs kasdien susidurti su iššūkiais, įveikti sunkumus. Juk atiduoti tiekmetų kurtą korporaciją svetimiems būtų kažkoks nesusipratimas. Todėl būtinaužsitikrinti Savivaldybės taryboje absoliučią daugumą. Bet tai irgi yra tikrinkodaros, o ne politinė problema. Sėkmingas verslininkas ir ją išsprendžia sušypsena, pasitelkdamas efektyviai dirbančią komandą, o, jei reikia,pasamdydamas geriausius tos srities specialistus.

O kaip tikrieji savivaldos šeimininkai – jos gyventojai?Kokie jau ten šeimininkai, korporacijai žmonės tėra resursas, kurį visadagalima pakeisti, atnaujinti. Vietoje senų bambeklių atsivežti pigios darbojėgos iš kaimyninių savivaldybių, o už centralizuotai tiekiamą šilumąneužsimokančius kurorto daugiabučių gyventojus pakeisti kartą ar du per metuspailsėti čia savo uošves atvežančiais naujaisiais rusais.

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 27 d.

2012-01-26T18:32:00.000+02:00

Jei dabar sutikčiau bent vieną iš tų romantikų, kurie gruodįpiktinosi šiltais, jų manymu, nepakankamai žiemiškais orais bei meldė sniego iršalčių – kastuvą į rankas ir tegul nukasa bent jau įvažiavimo keliuką į manokiemą. Na gerai, pats savaitgalį nusikasiu, jei tik nebus baisiai šalta. Irnerodykite man pirštu į visą tą grožį: sniego kepures ant stogų,apšerkšnijusias medžių šakas. Grožis baigiasi, kai ryte reikia jį nugramdytinuo automobilio priekinio stiklo, lipti į įšalusį saloną nešildomomis odinėmissėdynėmis... Gerai, kad bent užsiveda, o kiek kas rytą matau stumdančiųsavuosius kledarus arba bandančių užvesti vieną nuo kito „krokodilais”. O kaisutemus sugrubusiomis rankomis šokinėdamas per pusnis nešiau glėbį malkų irpusė jų išbyrėjo, prisiekiau sau, kad tą žiemos grožio ilgesį, gruodį plūdusįiš žiniasklaidos bei socialinių tinklų, būtinai jums priminsiu. O jei tai jūsųdar nesugraudino, ir malkas esate matęs tik prekybos centre, tai pabandykiteįsivaizduoti, kokio dydžio šilumos sąskaitą gausite už sausį.

„Ne, čia ne Rio de Janeiro...”- mėgdavo sakyti „Dvylikoskėdžių” personažas Ostapas Benderis ir šiandien norisi jam paantrinti. Juk žmogus,su Dievo padėjimu išsivystęs iš primatų kažkur Afrikoje, neabejotinai yra šiltųkraštų gyvūnas. Na, tuo Dievo padėjimu galite ir netikėti, tai jau jūsųreikalas, bet juk nepaneigsite, kad nesame prisitaikę gyventi šaltyje. Taisuprantu vien pažvelgęs į mūsų Vidurinės Azijos aviganių veislės kalę Pandą,kuri išdidžiai liuoksi per pusnis. Su savo „avikailiu” ji gali nusnūsti ant įšalusios žemės ir dėlto nejaučia jokio diskomforto. O dabar pažvelkite į savo kailį. Apgailėtina.Tai dabar man paaiškinkite, kokio galo mūsų protėviai atsikraustė į šitąatšiaurų kraštą, kuriame devynis mėnesius per metus belieka laukti vasaros, oiš likusių trijų pusę laiko lyja? Juk turėjo būti kažkokia priežastis, reikėjogerokai pasikiaulinti, kad išvytų iš ten, kur šilta ištisus metus, arba reikėjobūti kvaištelėjusiais nuotykių ieškotojais.

Gyvenimas bjauraus klimato sąlygomis mus privertė nuolatdirbti, rūpintis ateitimi, tikėtis, kad bus dar blogiau, nes karti daugeliokartų patirtis išmokė, jog tie, kas mąsto tik apie šią dieną, pavasario arsunkmečio pabaigos nesulaukia. Štai iš kur visas mūsų pesimizmas. Optimistaiišmirė dar per aną ledynmetį ir nepaliko paveldėtojų. Mes esame palikuonys tų,kurie išgyveno, nes tikėjosi, jog bus dar šalčiau, kaupė malkas ir mamuto nuograužas.Pasaulį užpildo ne narsieji ir talentingieji, o atsargios vidutinybės.

Prieš porą savaičių teko dalyvauti druskininkietės liaudiesdainų atlikėjos ir pedagogės Birutės Zalanskaitės mirties metinėms skirtose Šv.Mišiose Liškiavos bažnyčioje, į kurias suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos. Okeliaudamas namo prisiminiau, kaip prieš keletą metų iki Birutės mirties vežiaują į Vilnių, Rašytojų klube vykusį renginį, kuriame ji sugiedojo pagal manotėvo eilėraštį „Lakia žūsys” sukurtą dainą. Iki šiol gailiuosi, kad tadaneįsijungiau diktofono ir neįrašiau mūsų pokalbio, nes rekonstruoti jo jaunepajėgsiu ne vien dėl muzikinio išsilavinimo stokos. Net keliose Dzūkijosbažnyčiose reguliariai giedodavusi B.Zalanskaitė tuomet apgailestavo, kadautentiškas mūsų krašto giesmes ir klasikinius kūrinius iš bažnyčių stumia„popsas” – primityvus, dažniausiai iš lenkų kalbos išverstas, paviršutiniškailinksmas, bet nepaliečiantis tikinčiojo sielos gelmių. Neturėjau kompetencijosapie tai su ja diskutuoti, bet dabar, jau po Birutės mirties, pradedu suprasti,jog susirūpinusi ji buvo ne be priežasties. Kalbėjo ir apie tuos laikus, kai užneslepiamą religingumą buvo ujama iš Druskininkų muzikos mokyklos. Nustebau,kad ji puikiai žinojo, kas iš į akis besišypsančių kolegų ją skundė sovietiniamsaugumui. Nesijaudinkite, jokių pavardžių čia neminėsiu, nes tokia jau buvoB.Zalanskaitės valia – ne siekti keršto, o palikti viską Aukščiausiojo teismui.

O per porą pastarųjų savaičių į redakciją užsuko keli mūsųskaitytojai, nepriklausomai vienas nuo kito suformulavę daugmaž tą pačią mintį,kad nevalia visiškai užmiršti tokią šviesią asmenybę, kaip Birutė Zalanskaitė.Druskininkų miesto garbės piliete ji taip ir netapo, o po mirties šis titulasnesuteikiamas, bet ją prisimenantieji ir gerbiantieji druskininkiečiai beiBirutės mokiniai, galėtų bent jau pasirūpinti, kad prie DruskininkųM.K.Čiurlionio meno mokyklos arba namo, kur ji gyveno, būtų pakabinta kokialentelė ar koks kitas ženklas, o gal B.Zalanskaitės vardo stipendija muzikaigabiems mūsų krašto vaikams.

P.S. Šiandien pastebėjau, kad, kol aš skaitinėjau diskusijas„Facebook" grupėje „Feminizmas", sniegą nukasė žmona.

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 20 d.

2012-01-19T19:57:00.000+02:00

„Keisiu stogą,”- anądien sako man bičiulis S.B., prieškeletą metų išsikraustęs gyventi iš Druskininkų į namą kaime. Kadangi žinau,jog ant galvos jo svetainėje nelyja – kartais užsuku į svečius – tai iškartnusistebėjau, iš kur pas žmogų toks užsidegimas bei papildomi pinigai. Galkartais loterijoje laimėjo ar kokį palikimą paveldėjo? Tuomet ir paaiškėjo, kadS.B. tiesiog įdėmiai perskaitė „Druskininkų naujienose” apie naująjąkompensavimo už asbestinio šiferio stogų keitimą tvarką ir nusprendė, kad jisurašyta kaip tik jam. Man pačiam šia ES fondų programa pasinaudoti, deja, jaunepavyks, nes namo stogas jau prieš penketą metų perdengtas laminuota skarda, oūkinių pastatų stogų keitimo nieks nekompensuoja. Prisipažinsiu, anuomettiesiog netikėjau, kad panašių kompensacijų greitai sulauksime, o ir šiferisjau atrodė apgailėtinai.

Skaitant nacionalinius dienraščius ar diskutuojant suvirtualiais draugais susidaro įspūdis, kad nemaža dalis didmiestiečių ir netgidruskininkiečių retai bepasidairo, kaip pasikeitė kraštovaizdis už jų miestoribos, o nuomonę susidaro tik žiūrėdami kriminalines televizijos laidas irprisimindami, kaip vaikystėje klampojo po traktoriaus išmalto kiemo purvynusnuvežti pas kolchozinėje gyvenvietėje gyvenančius giminaičius. Vyrauja kelimitai, turintys ne tiek jau daug bendro su tikrove.

Pirmasis skelbia, kad kaimas yra visos mūsų tautos dvasinėsgyvasties šaknys, kurios, nors sovietmečiu ir gerokai nukapotos, vis darmaitina visą mūsų kultūrą. Prisiskaitę Krėvės ir vėlesnių kaimo romantizuotojų,jie susižavėjimo kupinais žvilgsniais palydi kiekvieną kokiame nors Dzūkijosnacionalinio parko kaime sutiktą vyresnio amžiaus žmogų ir iš jo tikisiišgirsti per šimtmečius išsaugotos išminties perlų... O išgirsta, dažniausiai,kokį sovietmečio anekdotą arba iš televizijos infošou laidos nugirstą banalybę.Romantikai neatsižvelgia į akivaizdų faktą, kad dauguma smetoniškų senolių jauatgulė jaukiose bažnytkaimių kapinaitėse, o dabartinių pensininkų armiją didžiadalimi sudaro jau po karo mokyklas baigusi bei kolchozų politrukų beikultmasovykų auklėta bei ugdyta karta. Todėl kerdžiaus Lapino išminties geriausemtis tiesiai iš Krėvės raštų, o nupirkę alaus prie Merkinės „Cento”parduotuvės stoviniuojantiems „lapinams” geriausiu atveju išgirsite jumsnežinomą anekdotą apie Petką ir Čiapajevą.

Romantikų iliuzijų nereikia skubėti griauti pirmiausiaitodėl, kad tik jiems galima triguba kaina įsiūlyti kokį žemės sklypą saugomojeteritorijoje, kur artimiausią šimtą metų legaliai negalės net palapinėspasistatyti. Jie yra nuolatiniai ekologiškų turgelių lankytojai, išperka visasmugėse ir šventėse brangiausiai parduodamas tošies pintines bei amatų mokyklųpirmakursių drožtus rūpintojėlius. Kaimo žmonėms jie moka už pieną tiek, kieknė viena supirkimo įmonė neduoda nė turtingiausiose Vakarų Europos šalyse, ožvelgdami į raudoną nuo saujomis pripilto E621 kaimišką dešrą nė nebandosuabejoti jos ekologiškumu, jei tik pardavėja galvą apsimuturiavusi atitinkamosenumo skara.

Antrasis mitas yra visiškai priešingas ir teigia, kad visasmūsų kaimas yra beviltiškai prasigėręs, gimdo vaikus, kol jų neatima į globosnamus, vien dėl pašalpų ir iš to gyvena nuo pat to meto, kai Landsbergiskolūkius sugriovė. Visi be išimties kaimiečiai yra „naivieji laukiniai”, iš kuriųapsukrūs vertelgos bei žemėtvarkininkai už „ugninio vandens” butelį išviliojoatgautus žemės sklypus paežerėse, sodybas bei šimtamečius miškus. Todėl jie irgeria, skandindami savo nuoskaudas. O išgėrę mušasi, žudo ir plėšia vienikitus. Tuo šventai tikintis žmogus nuoširdžiai džiaugiasi, kad likimas jam lėmėgimti mieste, ir kaimo žmonių stengiasi vengti, kad neužsikrėstų kokiu norsebolos virusu ar bent džiova. Jeigu tokį žmogų jums pavyktų atlupti nuotelevizoriaus ir atsivežti į kokį nors kaimo bendruomenės renginį, įsitikinęs,kad ten jo niekas neketina mušti iš tvoros išlaužtais kuolais ar įtraukti įsangulavimą su mėšlinais naminiais gyvuliais, jis staiga pamato, jog kaimožmonės yra stebėtinai civilizuoti. Keisčiausia net ne tai, kad jie vilki tokiaispat rūbais, kaip miestiečiai, važinėja ne ką pigesniais automobiliais irbendrauja išmaniaisiais telefonais bei internetu. Miestietį labiausiainustebintų, kad dauguma kaimo žmonių visai nėra prasigėrę ir alkoholį vartojanetgi rečiau už miesto bendrabučių gyventojus, nes neturi tam tiek laiko.

Trečiasis mitas yra tariamas kaimo žmonių skurdas. Pažvelgęį darbo užmokesčio ir sumokėtų mokesčių statistikos skaičius, tikraipamatytumėte, kad vidutinės miestų gyventojų pajamos gal net kelis kartus viršijatai, ką oficialiai uždirba kaimiečiai. Tik kas iš tų didelių skaičių, jeididelę dalį uždirbtų pinigų tuojau pat tenka atiduoti už butų šildymą, o jeidar šeima yra pasiėmusi būsto paskolą, moka lizingo įmokas už buities techniką,automobilį.

Priemiestinių kaimų gyventojai, kasdien važinėjantys į darbąmieste, ūkininkai, savo verslus pradėję kaimo žmonės ir paprasti pensininkaibent jau žino, kad jokia skolų krizė Graikijoje ar savos valstybės bandymaigiliau lįsti į piliečių kišenes, net jei bus ir skaudūs, jų neįveiks. EStiesioginės išmokos ir pačių žmonių darbštumas pamažu keičia mūsų kaimo vaizdą.Žiūriu, vienas mano kaimynas jau langus pasikeitė, kitas naują tvorą tveria,garažą stato, o šiferiniai stogai ir be jokių kompensacijų vienas po kito perdengiamišiuolaikinėmis medžiagomis. Ir nereikia verkšlenti, kai pro automobilio langąmatote, kaip pakelėse nedirbama žemė apauga jau už mane aukštesnėmis pušelėmis,nes greitai tai bus miškas, aprūpinsiantis ir jūsų namus pigesne negu rusiškosdujos šiluma.

Iliustracija: Cabin on the Pond by Ervin Molnar

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 13 d.

2012-01-12T19:58:00.000+02:00

Kasmet, sausio pradžioje, artėjant Laisvės gynėjų dienai,pasigirsta daugmaž tą pačią graudžią giesmę kartojančių balsų, klausiančių, aruž tokią Lietuvą kovojome ir lyginančių kokius nors šių dienų gyvenimoparadoksus su Sausio 13-osios auka. Todėl pradėsiu nuo to, kad Sausio 13-oji,mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėjeistorijoje nebuvo, nėra ir nebus. Beginklių žmonių valia nesitraukti, apgintisavo laisvę pasirodė esanti stipresnė už pusšimtį metų pasaulį bauginusiątotalitarinės valstybės armiją. Nuo tos nakties net ir patys agresoriaisuprato, jog šitų žmonių pavergti ir suvaldyti nebeįmanoma. Ir kai mūsų dienųpseudoherojai bando sureikšminti savo tarpusavio rietenas ir lyginti jas suSausio 13-ąja, visas jų naivumas tampa regimas visiems aplinkiniams. Visipensijų bei pašalpų mažinimai ar didinimai, visos pedofilijos ar kedofilijosbylos, visi nesusipratimai, kuriuos kasdien patiriame, demagogų lūpomispalyginti su Sausio 13-ąja, staiga tampa tokiomis nereikšmingomis smulkmenomis,kad nejučia imu gailėtis pačių lygintojų ir kažkaip tarsi už juos gėda darosi.

Dabar grįžkime prie Lietuvos, už kurią kas ne kas čia sakosikovojęs. Nepradėsiu skaičiuoti, ar visi, dabar viešai skelbiantieji 1991 m.sausį buvę prie televizijos bokšto ar Parlamento, fiziškai ten sutilptų. Tegulbus tai jų sąžinės reikalas. Vien sąžinei nepalikčiau tik tų Socialistinioliaudies fronto aktyvistų, tapusių A.Paleckio bylos liudytojais, kurie po porosdešimtmečių bando perrašyti istoriją ir sąmoningai meluodami išsukti savolyderį nuo baudžiamosios atsakomybės. Per daug žmonių tuos įvykius prisimenataip, tarsi jie būtų buvę vakar, kad toks melas galėtų būti toleruojamas.

„Ne už tokią Lietuvą kovojome,” - sako dažniausiai tie,kurie tada sėdėjo savo bute ant gautos pagal paskyrą „minkštos dalies” irlaukė, kuo visa tai baigsis, kas laimės... Na, ir vienas kitas ten buvęs, betjau gerai nė nepamenantis, apie ką tuomet galvojo. Nes juk kiekvienas galvojenešėmės savą ateities viziją. Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad kažkaip pavykssuderinti tautinio autoritarizmo vizijai nuo smetoniškos mokyklos suoloištikimo senolio, ryšinčio austinę juostą vietoje kaklaraiščio, deficitaisnušertą savo kūną vos panešančios tuomet dar neprivatizuoto „univermago”skyriaus vedėjos, ataskaitas apie savo auklėtinių nenorą atsikratyti „religiniųprietarų” reguliariai rašančio ir dėl to naktimis užmigti negalinčio pedagogoir iš Vieciūnų „Drobės” maišais siūlus namo velkančios darbo spartuolėslūkesčius, ir visi liks patenkinti. Todėl dabar, žvelgdami į 21-ąją Sausioįvykių sukaktį žymintį kalendoriaus lapelį, atidėję į šalį artėjančių rinkimųpropagandinius šūkius, turėtumėm sau pripažinti, jog ta Lietuva, kurią mumsvisiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuometinių svajonių. Vientai, kad važiuodami per kažkada spygliuotomis vielomis apraizgytą ir ginkluotųkareivių saugotą sieną dabar net neprivalote sustoti, o neradę sau mielo darbogimtinėje, galite įsidarbinti kraštuose, kurių anksčiau net per televizoriųnerodė, suteikia svaiginantį laisvės pojūtį. Apsidairę atviromis akimispamatysime naujas gatves ir šaligatvius, švytinčius prekybos ir pramogųcentrus, aplink miestus išdygusius naujų individualių namų kvartalus, kiemuosestovinčius ne tokius jau senus vokiečių ir japonų gamintojų automobilius... Kasmums pasidarė, kad viską, ką užgyvenome, suvokiame lyg savaime suprantamą, irčia pat skundžiamės, kad už tokį pat darbą vokietis ar norvegas gauna keliskartdaugiau, o baltarusis moka už buto šildymą keliskart mažiau. Bala nematė, ką aščia berašyčiau, kritikuodami valdžią prieš rinkimus vis tiek šauksite, kaip,anot „Dviračio šou” pelių „Kubilius nuvarė Lietuvą”, bet, bent likę vieni supopieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti,kad per tūkstantį metų Lietuvos istorijos čia niekada nebuvo taip gera gyventi,kaip dabar. Kai nebijau būti suėstas laukinių žvėrių, nudobtas ar išvestas įvergiją geriau ginkluotos kaimyninės genties, mirti nuo maro, choleros arpaprasčiausio kraujo užkrėtimo, būti mirtinai užplaktas dvaro prievaizdo,subombarduotas kartu su šeima savo namuose, uždarytas į getą ir sušaudytasduobėje, įskųstas kaimyno ir išvežtas už poliarinio rato, uždarytas įbeprotnamį už kritišką žodį, imu manyti, jog taip ir turi būti. Bet juk tainėra savaime suprantama. Mūsų saugus, sotus ir beveik pasiturintis gyvenimasyra toks trapus, kad kiekvieną dieną galiu tikėtis, jog nusirisime į chaosą irsuirutę. Iš 7 milijardų pasaulio žmonių bent 3-4 nedvejodami pasikeistų sumanimi vietomis, kad pabėgtų nuo alkio, troškulio ir visiško skurdo. Dar 1-2mlrd. žmonių gyvena gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis, kenčia karštį, šaltį,sausrą ar liūtis, lupikiškus mokesčius ir nepalyginamai labiau korumpuotąvaldžią, kurios negali demokratiniu būdu pakeisti, bet šypsodamiesi žvelgia įateitį ir sunkiu darbu skinasi sau kelią į gerovę.

Ir kai lauke krinta šlapios snaigės, o krosnyje, skleisdamosmalonią šilumą, spragsi malkos, įsitaisęs odiniame fotelyje priešais vitrininįlangą su dideliu puodu kvapnios arbatos rankose staiga suprantu, jog Sausio13-osios aukos niekas niekada nesuterš ir nesumenkins, nes jie paprasčiausiaineturi tokios galios.

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 6 d.

2012-01-06T10:37:00.001+02:00

Pirmoji savaitė po švenčių – pagirių ir depresijos metas.Kalėdinės girliandos dar šviečia, bet jau nedžiugina, o po Trijų karalių jasišvis reikės nusirinkti. Kartu su senaisiais metais pasibaigė ir analoginėDruskininkų regiono televizija. Kažkada, jos atidarymo šventėje esu viešailepterėjęs, kad atsirado ši televizija iš didelio vietos politikų noro matytisavo kalbančias galvas televizoriaus ekrane. Nedėkingo darbo imtis įgyvendintijų svajonę ėmėsi buvusi mūsų redakcijos darbuotoja Laima, kuriai kuonuoširdžiausiai, be jokio akmens užantyje, linkėjau sėkmės. Kadangi mūsų šaliesįstatymai draudžia valdžiai kurti savo žiniasklaidos priemones, buvo sugalvotapaini nuosavybės ir finansavimo schema, kai televiziją formaliai valdėprivačios įmonės, pajamas uždirbančios iš miesto tvarkymo ir gatvių lopymodarbų. Žinoma, Druskininkuose jos laimėdavo daugelį viešųjų pirkimų konkursų, ouž tai jautė pareigą išlaikyti vietos politikų gerus darbus garsinančiąžiniasklaidos priemonę. Suprantama, kad per tuos metus žiūrovai taip irneišvydo nė vieno kritiško reportažo, o priešrinkiminiai „debatai“ virsdavomero oponentų triuškinimu į vienus vartus. Keisčiausia, kad šis darinysnumarintas likus metams iki Seimo rinkimų, kai vienmandatėjeLazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje socialdemokratai susiruošė keltiDruskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę. Belieka tikspėlioti, ar meras taip įtikėjo savo pavaduotojos populiarumu, kad nematoreikalo taškyti pinigus jos liaupsinimui, ar jam ne taip jau smarkiai rūpi, kasbus išrinktas. Juolab, šios televizijos nemato arba nežiūri pusė rinkimųapygardos – kaimyninis Lazdijų rajonas, kur ponia Kristina nėra tokia žinomabei populiari, kaip Druskininkuose. Druskininkų regiono televizija dar galėjoveikti iki 2012 m. rudens, kol bus išjungti analoginiai siųstuvai, jei tik būtųsugebėjusi užsidirbti iš reklamos pakankamai pinigų. Tik tos reklamos savo noruniekas, išskyrus savivaldybei pavaldžias institucijas, neskubėjo užsakinėti.

Ir vis dėlto valdžia be savo žiniasklaidos neliko. Skubiaibuvo sukurpta nauja finansavimo schema ir tarpušvenčiu į druskininkiečių paštodėžutes išmėtytas pirmasis naujo nemokamo ketvirtinio leidinio „ManoDruskininkai“ numeris. Išlaikyti šį daiktą pavesta Druskininkų švietimocentrui, kuris yra Druskininkų savivaldybės biudžetinė įstaiga, besirūpinantipedagogų kvalifikacijos kėlimu ir suaugusiųjų švietimu. Kitaip sakant, už tą įpašto dėžutes sugrūstą popierių sumokėta tiesiai iš jūsų, mieli mokesčiųmokėtojai, kišenės. Kadangi tas leidinys turi ISSN (unikalus tarptautinisstandartinis aštuonių skaitmenų kodas, identifikuojantis periodinį leidinį),reiktų suprasti, jog tai yra ar pretenduoja būti žiniasklaidos priemone. Tiktuomet būtų gražu nurodyti ir jo tekstų autorius, redaktorę, tiražą... Tiesa,tiražo skelbti neprivalo tie vietiniai, regioniniai ir respublikiniaileidiniai, kurių jis mažesnis negu 500 egzempliorių arba kuriuose nespausdinamareklama. Skelbiamas tiražas privalo būti paremtas finansiniais dokumentais.Leidinyje anonsuojamas internetinis adresas manodruskininkai.lt šios savaitėsviduryje išvis neveikė. Teko girdėti, kad jis turėtų tapti valdžios atsaku įjau spėjusį išpopuliarėti siejamą su Darbo partija internetinį projektą„Druskininkietis.lt“, pastaruoju metu negailintį kritikos Druskininkų merui irjo partijai. Kam reikėjo informacijos apie savivaldybės sprendimus, tas jąšiaip taip susirasdavo oficialiame jos tinklalapyje, o galimybė iš oficialiųpranešimų apie jos nuveiktus darbus padaryti normalų naujienų portalą man keliarimtų abejonių.

Kokios naujos erdvės atsivers televizijai, išjungusanaloginius siųstuvus, pamatėme Naujųjų metų išvakarėse, kai LNK išbandėgalimybę tiesiogiai transliuoti didelės raiškos vaizdą. Pirmiausia derėtųprisipažinti, kad iki šiol niekuomet nežiūrėdavau televizinių šokių projektų, oir pats šokti nemėgau net ir paauglystėje, kai draugai nusitempdavo į anuometpopuliariausias Vilniaus diskotekas arba kaimo gegužines. Man visada buvolengviau užkalbinti nepažįstamą merginą gatvėje, autobuse ar kavinėje, neguiškviesti šokių salėje, kai, garsiai skambant muzikai bei žybsint šviesoms,gerai negali vienas kito nei matyti, nei girdėti. Dėl šių bei daugelio kitųpriežasčių susilaikysiu nuo laidos turinio aptarimo. Pabandžiau susirastibandomąjį LNK HD kanalą „Sony Bravia“ televizoriumi, turinčiu gamykliškaiįmontuotą skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB-T) tiunerį, pritaikytą MPEG-2vaizdo standartui su jo dekodavimo į MPEG-4 kortele ir plačiajuoste decimetrinelauko antena su papildomu signalo stiprinimu. Tokia sistema leidžia mannemokamai žiūrėti per tris dešimtis nemokamų standartinės raiškos lietuviškų,lenkiškų ir baltarusiškų skaitmeninės televizijos programų. Nesunkiai susiradauDVB-T 1st kanalą, kuriuo turėjo būti transliuojama LNK HD. Garsas yra, o vaizdo– ne. Teko atsinešti iš kito kambario DVB-T MPEG-4 standarto tiunerį, jungiamąprie televizoriaus didelės raiškos signalą gebančiu perduoti HDMI kabeliu. Tadajau atsirado ir vaizdas, kokybe nenusileidžiantis gaunamam iš blu-ray leistuvo.Tikras full HD tai yra 1920x1080 vaizdo taškų, jokių „pakibimų“ ar trukdžių!

Jei po 2012 m., kai bus išjungti analoginės televizijossiųstuvai, atsilaisvinę kanalai bus panaudoti, įkuriant bent vieną ar kelislietuviškus raiškiosios televizijos kanalus, mano supratimu, tai galėtų bentšiek tiek atitolinti televizijos, kurią praryti grasina internetas, mirtį. Irlabai norėtųsi tikėti, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių transliacijasdidele raiška galės matyti ne tik sostinės, bet ir Druskininkų bei visosLietuvos žiūrovai – kiek galima mus laikyti technine pažanga nesidominčiaisprovincialais.

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 23 d.

2011-12-23T09:42:00.000+02:00

Kadangi kitas „Druskininkų naujienų“ numeris išeis tik pošvenčių, sausio 6-ąją, tai dabar pats laikas pasveikinti jus visus, mieli manoskaitytojai, su Šv. Kalėdomis ir palinkėti kuo nors ypatingų Naujųjų metų.Tokiu metu visai netiktų kam nors (pirštais į pastatą su vėliava nerodysim)gadinti šventinę nuotaiką. Net apie šilumos kainas neužsiminsiu, nors būtentšią savaitę mūsų skaitytojas V.T., paskambinęs į redakciją, stebėjosi, kodėlvilniečiai dėl, jų manymu, pernelyg didelių sąskaitų už lapkričio mėnesį keliatokį triukšmą, kaltina šilumininkus, savo merą ir pigesnę šilumą žadėjusiąPrezidentę. O štai druskininkiečiai, mokėdami už šilumą 13,3 proc. brangiau,negu sostinės gyventojai, apimti kalėdinio gerumo dvasios, niekam dėl topriekaištų neturi.

Šventinius palinkėjimus pradėsiu nuo pačių banaliausių.Pirmiausiai linkiu jums, kad neišsipildytų 2012 m. pasaulio pabaigos prognozė.Ji grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metųperiodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Į ją taip pat įtraukiamiaplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimąir klimato kaitą bei įvairiais kitais senoviniais kūriniais, pranašystėmis,piešiniais, prognozuojančiais pasaulio pabaigą.

Toliau reikėtų palinkėti, kad 2012 m. nesugriūtų EuroposSąjunga. Jos liūdną baigtį prognozuoja kas tik netingi. Karščiausiai, žinoma,kairieji anarchistai, antiglobalistai, neomarksistai, trockistai, maoistai irstalinistai, kuriems Europos skolų krizė yra puiki proga skelbti kapitalizmolaidotuves. Neatsilikti nuo jų stengiasi dešinieji radikalai: skustagalviaineonaciai, rasistai, homofobai, religiniai fundamentalistai, neopagonys iršviežiai atsikūrę tautininkai. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad kitąmet Europasugebėtų susitarti dėl glaudesnės integracijos ir vieningo finansų valdymo. Omes patys, kalbėdami apie Europą, pirmiausiai turėtumėm omenyje save pačius:„čia, Europoje“, o ne „ten, Europoje“.

Lietuva 2012 m. gyvens Seimo rinkimų nuotaikomis, todėlpolitikai skubės būti geri ir įsiteikti mums visiems drauge arba kiekvienairinkėjų grupei atskirai. Linkiu, kad tas populizmas nevirstų žemiausiųinstinktų tenkinimu, nes visada išlieka pagunda pamaloninti ir tuos, kamdidžiausią džiaugsmą teikia viešas šiek tiek daugiau gyvenime pasiekusiokaimyno išbuožinimas. Jei rinkimų kampanijos metu garsiausiai skambės balsai,raginantys atimti iš tų, kas dar kažką turi, ir išdalinti visiems po lygiai,sunkmetis tęsis ne tik 2012-aisiais, bet ir iki visiško susinaikinimo.Paradoksalu, bet garsiausiai kalbantieji apie visuomenės darnos atkūrimą irsolidarumą, paklausti, kaip konkrečiai ketina tai įgyvendinti, prabyla visai neapie susitaikymą su kaimynais bei aukojimą labdaros organizacijoms, o apiekitaip mąstančiųjų nutildymą ir daugiau uždirbančiųjų apmokestinimą.

Šios savaitės pradžioje viename interneto socialiniametinkle jauna mergina A.K. pasidalijo pasakojimu apie savo prosenelę. Visuomettikėjau, kad ta hipotetinė Žvėryno (Senamiesčio, Gedimino prospekto,Druskininkų centro...) senutė, kurios pavyzdys dažnokai pateikiamas kaipargumentas prieš nekilnojamojo turto apmokestinimą, egzistuoja. Gal net kelios.Ačiū gerbiamajai A.K. už patvirtinimą, kad neklydau.

„Mano prosenelei 95-eri. Jau daugiau nei šešis dešimtmečiusji gyvena name Vilniuje. Kadaise išpuoselėtas sodas jau senokai apleistas,langus dengia vijokliai, baldai mena Smetonos laikus, o didžiausias likęsturtas – prosenelio biblioteka. Tūkstančiai knygų. Ir šeimos prisiminimai apienamą, kuriame visi užaugo. Kad ir nemato ir sunkiai girdi, močiutė visiškaišviesaus proto. Žino visų šeimų genealogijas, kasdien klausosi žinių. Mėgstafutbolą. Jei kada čempionato metu ėjot pro šalį ir girdėjot garsiai kaukianttelevizorių, žinokit, kas jį žiūri. Tik į parduotuvę močiutė jau seniai negalinueiti... Ironiška ir mažiausiai poetiška šioje istorijoje yra tai, kad močiutėgyvena Gedimino prospekte, visai šalia Seimo rūmų. Metrų atstumu. Sako, josnamo vertė gali būti apie pusantro milijono litų. Taip pat sako, kad žadamaapmokestinti turčius. Nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto vertės per metus.Tasai namas atsieitų mažiausiai 4 500 Lt, blogiausiu atveju – 15 000 Lt kasmet.Nors kalbama apie „hipotetines močiutes, gyvenančias Žvėryne”, kurioms galitekti mokesčio našta, tačiau mano prosenelė – tikra. Ir nesvarbu, kad neilgaidar bus gyva, ir nesvarbu, kad jeigu Valstybės manymu mokestis reikalingas,vadinasi, taip turi būti, ir nesvarbu, kad visa šeima padės, kiek galės. Tik arteisinga tai? Ir kaip reikėtų močiutei švelniai pasakyti, kuo ji skolingaLietuvai, su kuria gimė ir augo,“- rašo A.K.

Todėl baigsiu vienu labai paprastu palinkėjimu. Linkiu jums,sau ir visiems, gyvenantiems šitoje šalyje, 2012 m. neįskaudinti nė vienostokios senutės, vaiko, artimo ir tolimo žmogaus, vienas kito... Būkime atviriužgimusio Kristaus nešamai taikai ir ramybei!

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 16 d.

2011-12-15T20:56:00.000+02:00

Šią savaitę į redakciją atėjęs skubių siuntų tarnyboskurjeris atnešė dėžę su nelauktu siuntiniu. Išpakavęs išties nustebau – dėžėjebuvo supakuotas klozeto formos kavos puodelis. Kadaise interneto socialiniuosetinkluose buvau pabendrinęs kažkurioje linksmų paveikslėlių galerijoje aptiktątokio daikto nuotrauką ir pajuokavęs, jog smagu būtų iš jo vaišinti kavaredakcijos svečius. Vienas iš virtualių draugų, pasirodo, turi puikų humorojausmą – nupirko tą puodelį-klozetą internetinėje dovanų parduotuvėje ir nurodėatsiųsti redakcijos adresu. Ačiū, naudosime pagal paskirtį.

Kiekvieną rytą nuo pirmadienio į darbą vykstu nauju maršrutu– per naująjį Parko tiltą. Taip pavyksta išvengti Veisiejų bei Čiurlioniogatvių rytinių spūsčių ir sutaupyti nuo 5 iki 15 minučių. Ypatingai patogu tuokeliu užvežti dukrą į „Ryto“ gimnaziją. Nuo tilto žvelgdamas į Druskininkųvandens parko, viešbučių ir restoranų žiburius, bandau įsivaizduoti, kokįįspūdį taip atsinaujinę Druskininkai turėtų palikti kurorto svečiams. Na irkas, kad naująją sniego areną ne vienas iš jų jau pavadino „slidinėjimoMcDonaldu“, o šią savaitę naujienų portalas „Delfi“ išplatino Druskininkams garbėsnedarantį slidinėjimo trasoje ranką susilaužiusios vilnietės Agnės pasakojimą,kaip arenos darbuotojai nesuteikė jai pagalbos. Valstybinė vartotojų teisiųapsaugos tarnyba taip pat teigia gavusi skundų dėl informacijos nesuteikimo irdėl to patirtos žalos atlyginimo. Kaip pastebėjo mūsų skaitytoja Virginija,„aiškiai pasitvirtina faktas, kad Druskininkuose investuojant į išorėsblizgesį, bet visiškai apleidžiamos investicijos į personalą“. Nesu tikras, arji teisi, tvirtindama, kad jie „dirba vergiškomis sąlygomis už minimaliusatlyginimus ir dar žiauriai išnaudojami“, bet blizgesys labai greitai galinublankti, jei tik darbuotojai nebus kažkaip motyvuojami, kad kurorto svečiasišsivežtų vien malonius įspūdžius.

Prasidėjus diskusijoms, kaip subalansuoti kitų metųvalstybės biudžetą, iš pradžių dar bandžiau sekti visus mokestinių pakeitimųpasiūlymus, analizuoti galimas jų pasekmes mūsų kasdieniam gyvenimui, reikštisavo nuomonę viešojoje erdvėje, apeliuoti į politikų sveiką nuovoką. Antradienįnetgi klausiausi Seimo plenarinio posėdžio transliacijos per Lietuvos radiją. Otada nutiko kažkas panašaus į perdozavimą. Nebeliko jokio noro piktintis tuokas nutiko ir netgi tai aptarinėti. Ir visai nesvarbu, ar mano trobelė irautomobilis pateks į apmokestinamos „prabangos“ kategoriją, o alga poprogresyvumo giljotina. Net ir viltis sukaupti papildomą pensiją privačiamepensijų fonde ramiai senatvei jau nieko nereiškia. Jie neturi galios neipagerinti, nei galutinai sušikti man gyvenimo. Išsirinkite į kitą Seimą nors irpsichiatrinės ligoninės pacientus, vis vien saulė patekės rytuose, o leisisvakaruose, po žiemos ateis pavasaris ir mūsų sode žydės obelys, visos keturioskatės gaudys peles, o ne atvirkščiai. Jeigu visiškai nėra vilties, kadpopulizmą įveiktų racionalus mąstymas, belieka susitvarkyti gyvenimą taip, kadbūtumėm kuo mažiau priklausomi nuo jų sprendimų, o didžiuma valstybės galiųbaigtųsi ties mano kiemo tvora. Vaikams belieka nupirkti bilietą į vieną pusęiš šitos šalies ir išsireikalauti pažadą grįžti tik į mūsų laidotuves.

„Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingųsprendimų. Jos trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms. Visižinome, kad socialine prasme Europa yra senstanti, tingi, pripratusi priesocialinių garantijų ir valstybės paramos, prie ilgų pensijų ir atostogų ir taiskatina tam tikrą pasyvumą iš pačių visuomenių pusės. Politikai negali į tainereaguoti, nes jiems reikia tų pačių pavargusių rinkėjų balsų, kurie tikisi,kad bus pratęstas tas laimingas gyvenimas nededant ypatingai didelių pastangų“,- kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslųinstituto politologas Tomas Janeliūnas diskusijoje „2011-ieji Europoje: naujapradžia ar pabaigos preliudija?“ Kaip nuoseklus pesimistas, turėčiau pratęstijo mintį, kad „naujos pradžios“ pradžios čia nesimato. Vien tik spengleriškasis„Vakarų civilizacijos saulėlydis“, kurį konstatavo istorikas ČeslovasLaurinavičius. Ir visi mūsų blizgantys rūmai bei arenos liks tušti, ogaliausiai pavirs griuvėsiais arba juos, kaip kokį Romos Koliziejų, turistamsrodys būsimi šitų kraštų gyventojai. Pasipriešinti tam saulėlydžiui negali neipavieniai maniakai, kaip 77 žmones nužudęs Andersas Behringas Breivikas, neipolitinėmis priemonėmis stebėtinai panašių tikslų ketinanti siekti šįsavaitgalį į atkuriamąjį suvažiavimą besirenkanti dar viena lietuviškanacionalistinė partija. Bet kas pasakė, kad nuosmukio laikais neįmanoma smagiaipagyventi? Pati smagiausia puota būna maro metu, muzika linksmiausiai grojaskęstant „Titanikui“, pasmerktajam, prieš sodinant į elektros kėdę, būdavopatiekiami rinktiniai valgiai, o kiekvieną savo gyvenimo akimirką imamevertinti tik žinodami neišvengiamos mirties datą.

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 9 d.

2011-12-08T18:34:00.001+02:00

Vos įžiūrimos sniego dulkės, iš švininio dangaus palengvabyrėję nuo pat ryto, trumpam virto švariomis didelėmis snaigėmis, ir nuo to jųbaltumo kažkaip lengviau pasidarė, tarsi vaikui, kurio sandėliuke laukia šiemetdar nė karto neišbandytos rogės ar slidės. O gal dar nuo pernykštės žiemosatmintin įstrigo ta diena, kai permirkusiomis nuo šlapio sniego pirštinėmis irparaudusiais žandais grįžo iš kiemo nulipdęs sniego senį, kažkodėl, tėvų irsenelių netolerantiškai vadinamą besmegeniu. Ilgiau gyvenant šiame pasaulyje tųžieminių malonumų lieka vis mažiau, bet pirmuoju sniegu vis tiek džiaugiamės,gal iš įpročio, gal dėl giliai sieloje tūnančio vaiko. Išimtimi galėtų būti tikpoledinės žūklės entuziastai, kurių, deja, kaip tas besmegenis, nepajėgiusuprasti. Antai viena žavi druskininkietė pasakojo ant ledo būtinai privalantibūti pirmąją, nepamenu, ar tai Kalėdų, ar Naujųjų metų dieną, kai galėtų tokiumetu kaip katė susirangyti minkštame fotelyje, užsikloti vilnoniu (būtinailanguotu) pledu ir į krintančias snaiges žiūrėti pro langą.

Visos Lietuvos žiemos pramogų mėgėjams mūsų kurortas šiemet,žiemai dar nė neprasidėjus, tapo tikra atlaidų vieta. Beje, negražiai čia dėlto arenos pavadinimo nutiko – „Snoro“ bankui dar teismas nebuvo spėjęs nėbankroto bylos iškelti, o arenos valdytojai jau išmetė jo vardą iš savopavadinimo. Juolab, kad tas vardo suteikimas, berods, buvo finansavimosutartyje numatytas, o pinigai arenos statybai gauti ir išleisti. Taip jau yratarp tų verslo šulų – vieną dieną šypsosi ir rankas spaudžia, o kitą, bėdaiištikus, nebenori pažinti. O gal čia mūsų kurorto vadovai ant „Snoro“ baisiaiįpykę, kad jo sąskaitose paliko biudžetinius milijonus?

Šią savaitę milijonus skaičiuoti sunkiai sekėsi ne tiktiems, kurie didesnę už minimalią pensiją pinigų krūvą matė tik Holivudofilmuose per televizorių. Šviesiaplaukės mūsų valdžios damos viena per kitąvaržėsi, kuri labiau sugebės pamaloninti gal net ne vargingiausiai gyvenančią,bet labiausiai pavydinčią turtingesniam už save kaimynui visuomenės dalį.Netruko paaiškėti, kad jų kalbos apie „prabangos“ mokesčius labai greitaiišvirto Finansų ministerijos skaičiavimais, jog nekilnojamojo turto irautomobilių mokesčiai duos valstybės biudžetui apčiuopiamą naudą tik tada,jeigu juos mokės ne vien „Maybachų“, „Bentlių“ ir dvarų, bet ir senų „Passatų“bei apšiurusių bakūžių šeimininkai. Kažin, ar apsidžiaugs manoaštuoniasdešimtmetė kaimynė, jeigu jos pensija nuo Naujųjų metų padidėskeliomis dešimtimis litų, bet tuos pačius pinigus turės sumokėti už savonamuką. Jeigu liberaliosios partijos per šitą populizmo šou sugebės apginti musnuo naujų mokesčių įvedimo arba esamų didėjimo, tai daugelis liberaliaimąstančių žmonių balsuotų už kurią nors iš jų per 2012 metų Seimo rinkimus,nors buvo jomis nusivylę 2009 m., kai jos rimčiau nepasipriešino „naktinei”mokesčių reformai.

„Bent aš nematau tokio mokesčio, kuris vienu metu galėtųbūti vertinamas kaip prabangos, tarsi nukreiptas į didesnės vertės, prestižinįturtą, ir duotų labai didelių pajamų biudžetui. Kad toks mokestis duotų labaididelių pajamų, jis turėtų būti kone visuotinis, bet tada apie prabangą kalbėtiyra sudėtinga,“ – sakė Finansų ministrė Ingrida Šimonytė televizijos laidai„Lietuva tiesiogiai“.

Dar labiau viską sujaukia tokiu sudėtingu metu apieketinamas rengti protesto akcijas paskelbę profesinės sąjungos. Jeigu metųpradžioje, žiūrint į didėjančio BVP skaičiukus, jų reikalavimai nuo sausiopadidinti minimalią mėnesio algą iki 1000 litų, taip pat didinti biudžetiniosektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą ir valstybės tarnautojų pareiginėsalgos bazinį dydį, neatrodė tokie drastiški, tai po „Snoro“ griūties irįsisiūbavus Europos skolų krizei, atrodo, jog profsąjungiečiams tiesiognepakako laiko ar realybės pojūčio perrašyti savo šūkius. Juolab, kiti jųreikalavimai – progresiniai mokesčiai, komunalinių paslaugų ir maisto kainųmažinimas – nurašyti tiesiai iš opozicinių partijų programų.

Trečiadienį, kai rašiau šį straipsnelį, politikų diskusijosnaujų arba didesnių mokesčių tema dar tik prasidėjo, bet šiais paskubomispriimamų sprendimų laikais labai nenustebčiau, jeigu jums jį skaitant, vienaipar kitaip jau bus susitarta. O gal bus ir prisnigę. Net ir klimato kaitosišderinti permainingi mūsų krašto orai vis tik yra lengviau prognozuojami užpolitikus, per petį besižvalgančius į kalendoriuje raudonu markeriu pažymėtąrinkimų datą.

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 2 d.

2011-12-01T16:50:00.001+02:00

Déja vu (liet. jau matyta) vadinamas įspūdis, kad kažkas jauyra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Pavyzdžiui,lankantis naujose vietovėse gali susidaryti įspūdis, kad viskas čia jau matyta,klausantis naujos istorijos gali būti įspūdis, kad ji jau girdėta. Prieš porądešimtmečių, vaikščiodamas po Rygos senamiestį, jaučiausi, jog ten jau esubuvęs, žinojau, ką pamatysiu už gatvės kampo ir į kurią pusę man reikia eiti,nors lankiausi Latvijos sostinėje pirmą kartą. Déj? vu terminas pirmą kartąpanaudotas XX a. pradžioje prancūzo Émile Boirac knygoje „L’Avenir des sciencespsychiques“.

Pastarąją savaitę tas įspūdis mane persekiojo iš televizijosekrano ir internetinių naujienų portalų. Gerai prisimenu 2008-uosius, kaiartėjo Seimo rinkimai, perkaitusi mūsų ekonomika stojo, o pasaulinės finansųkrizės grėsmę neigiantys politikai buvo išmesti iš valdžios.

Pirmadienį Vyriausybei nepasisekė surengti obligacijųplatinimo aukcioną. Finansų ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigia,kad aukcionas neįvyko dėl mažos obligacijų paklausos ir Finansų ministerijainepriimtinos skolinimosi kainos.

„To nebuvo nuo 2008 metų,“- komentuoja „Verslo žinios“.

Investuotojai pirmadienį iš viso tepasiūlė paskolinti 5,25mln. EUR ir siūlė skolinti už 4,4 proc. metų palūkanas, tačiau vyriausybė sutokiomis sąlygomis nesutiko.

Kai pasidalinau šia žinia socialiniuose tinkluose,klausdamas daugiau už mane apie ekonomiką ir finansus išmanančių žmonių, ar tainereiškia, kad esame Graikijos kelyje, buvau sugėdintas, kad be reikalonuogąstauju, nes Lietuva „turi tų pinigų“ ir skolintis jai nereikės ikipavasario.

O antradienį Seimas ypatingos skubos tvarka leido valstybeiskolintis, kad būtų išmokėtos draudimo išmokos bankrutuojančio „Snoro” bankoindėlininkams. Finansų ministrė nuramino, jog „Snore” esamo turto užtenka, kadjį pardavus būtų galima susigrąžinti indėlininkams išmokėtas lėšas. Tik štai vakaroppasklido žinia, kad dėl Europos skolų krizės ir „Snoro“ bėdų teks koreguotivalstybės biudžetą ir netgi didinti PVM nuo 21 iki 23 proc. Jei liberalai toneleis, suplanuotas kitų metų biudžetoišlaidas teks mažinti 0,5-1 mlrd. Lt, o tai prieš rinkimus politikams būtųbaisiai nemalonu, nes atimtų iš jų bet kokias galimybes pasijausti Kalėdųseneliais ir „pramušti“ apygardoms, kuriose ketina kandidatuoti, po vieną kitąpapildomą milijoną kokios tuštėjančios mokyklos sienų perdažymui ar nupirktigimtojo kaimo kapelai naują akordeoną. Jei nepopuliarūs būdai nepraeis, beliksskolintis. Daug ir brangiai, tiksliau, bet kokia kaina ir tol, kol mūsųvalstybei dar kas nors skolina, prisimindami pasaulį nustebinusį Vyriausybėssugebėjimą 2009-2010 m. įvykdyti „vidinę devalvaciją“.

Man, žinoma, svarbiausia, kad tokiomis aplinkybėmis nebūtųgiliai nukišta lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės DaliosGrybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime registruojama Pridėtinės vertėsmokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniamsnumatyti 9 procentų PVM tarifą. Dar yra įsipareigojimas atkurti ikikrizinespensijas, kurio prieš rinkimus joks politikas neleis sau pamiršti. Nes mūsųsenoliai – rinkimų rezultatus lemianti jėga. Rašytojas ir žurnalistas AndriusUžkalnis savo tinklaraštyje kuo nuoširdžiausiai baisisi, kad rinkimų rezultatuspas mus lemia tie žmonės, kuriems „per dešimt minučių smegenis užpudruojamažamokslis bausmę atliekantis personažas iš kalėjimo kameros“.

Ar taip jau smarkiai tie telefoniniai sukčiai skiriasi nuomūsų partijų lyderių, žadančių mums visiems tai, ko neįmanoma padaryti arba,net ir gavę visą valdžią šalyje, jie niekuomet nedarys? Ir tie, ir anie gąsdinabaisiomis pasekmėmis, jei tik neatiduosime jiems savo santaupų ar balso. Vos nekitą dieną po rinkimų jie jau nė girdėti nenori, ką buvo prišnekėję savo„aukoms“.

Pats metas prisiminti, kaip staigų ekonomikos kritimą 2009m. išgyveno Druskininkai. Į mūsų SPA centrus, vandens parką, viešbučius irgydyklas savaitgaliais suvažiuojančių svečių skaičius tuomet sumažėjo apie 30proc., nedarbas tapo didžiausiu Lietuvoje, ir atsigavome tik 2010 m. pabaigoje.Vandens ir slidinėjimo pramogos bei grožio procedūros yra būtent tos„perteklinės“ paslaugos, kurių pirmiausiai atsisako pradėję taupyti žmonės. Betšįkart ir mes patys esame truputį kitokie, nespėję pamiršti 2008-2009 m.pamokų, nepasikėlę algų į ikikrizines aukštumas, mažiau prasiskolinę iratsargiau planavę savo išlaidas.

O ketvirtadienį į posėdį besirenkančius Druskininkųsavivaldybės tarybos narius pasitiko ant Savivaldybės administracijos pastatolaiptų padėtas karstas. Karstą atlydėjo negausi piketuotojų grupė, iškėlusiplakatus, kuriuose išsakyti reikalavimai sustabdyti Druskininkų viešosiospirties naikinimą.

„Imsimės ginti viešąjį interesą, kad druskininkiečiaineliktų be viešosios pirties. Aš pasitariau su advokatais ir jie man pasakė,jog atsinešti karstą prie savivaldybės laiptų nėra draudžiama,”- atsistojęsgreta karsto kalbėjo „Skyrybų centro” vadovas Saulius Vaikšnoras. Jo teigimu,karstas simbolizuoja „ne tik naikinamą pirtį, bet ir Druskininkų savivaldybėsmero Ričardo Malinausko politines laidotuves”.

Pasišnekėti su piketuotojais trumpam užsuko Druskininkųsavivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Karolis Kaklys, o dauguma jųkolegų išdidžiai nepastebėjo nei jų, nei karsto.

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 25 d.

2011-11-25T09:51:00.001+02:00

Tęsiasi „Snoro“ drama, kurios aptarimui dabar skiriamipirmieji dienraščių puslapiai ir geriausiu eterio laiku rodomos televizijoslaidos. Rašyti ir šnekėti bus apie ką dar ilgai, o aš, nebūdamas finansųspecialistu, labai norėčiau palikti šią temą tiems, kas daugiau apie taiišmano. Norėčiau, bet nėra kaip, nes šioje istorijoje pamažu lenda į viešumądruskininkietiški motyvai. Ne tik tokie visiems žinomi, kaip „Snoras Snowarena“ pavadinimas bei tai, kad „Snoras“ yra pagrindinis „Snoras Snow arenos“valdytojo kreditorius. Beje, finansų ministrė Ingrida Šimonytė pakankamaiaiškiai pasakė: „Nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija, kuriai perduotos valdytibanko akcijos, tikrai nenori nei redaguoti laikraščio straipsnių, nei nemokamaičiuožinėti nuo kalniuko“.

Priminsiu, kad Lietuvos bankas ir Vyriausybė prieš savaitęnutarė banko „Snoras“ akcijas perimti visuomenės reikmėms. Taip pasielgta gavusinspektavimo išvadas, kurios atskleidė, jog banke trūksta vertybinių popieriųuž maždaug 1 mlrd. Lt ir artimiausiu metu bankas gali bankrutuoti.

Lapkričio 17 d., svarstant Seime banko perėmimo reikalus,Druskininkų garbės pilietis prof. Justinas Karosas atskleidė dar vieną nedaugkam girdėtą sutapimą. Cituoju iš Seimo posėdžio protokolo, kad nepamanytumėt,jog ką nors iškraipiau ar nuo savęs pridėjau: „Vakar banko viceprezidentas sudar keliais atsakingais pareigūnais sutarė Druskininkų savivaldybėje, kad jie perims„Nemuną“, seną Druskininkų skaudulį. Kalbama apie 40 mln. investiciją“.

Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas jam atsakė, kad„kalbant apie konkrečius turto objektus, tai tikrai dar kartą galiu pakartoti,kad laikinasis administratorius priims ekonomiškai efektyviausius sprendimus“.

„Delfi“ kalbintas Druskininkų meras šią savaitę neslėpė, kad„Snoro“ griūtis tapo ir jo vadovaujamo miesto „galvos skausmu“.

„Negalėčiau atsakyti labai tiksliai. Bet, be abejo, nedešimtimis ir ne šimtais tūkstančių“, - sakė R. Malinauskas, paklaustas, kiekpinigų Druskininkams paskolinti turėjo „Snoras“. Pašnekovo žodžiais,savivaldybės dėl ore pakibusių „Snoro“ pinigų veiksmų kol kas nesiima –laukiama daugiau žinių apie banko būklę ir likimą.

„Daugiausiai, ką mes galime daryti, tai kreiptis įVyriausybę ir Finansų ministeriją. Bet kol kas tos informacijos neturime ir dartoks klausimas nebuvo iškeltas,“ - reziumavo R. Malinauskas.

„Druskininkų naujienų“ žiniomis, tarp garbingo amžiausdruskininkiečių buvo itin paklausi „Snoro“ banko paslauga „Programa senjorams“.Bankas buvo sukūręs ir aktyviai reklamavo lojalumo programą, kuriosprivilegijomis galėjo naudotis pensininkai, savo pensijas pervedantys įasmeninę sąskaitą. Jiems buvo žadamos didesnės palūkanos ir mažesniskomunalinių mokesčių priėmimo paslaugos mokestis. Pirmosiomis dienomis po bankoperėmimo į redakciją skambino ne vienas pensinio amžiaus skaitytojas,pasipiktinęs, jog negali net duonos nusipirkti, nes visi pinigai likouždarytojo banko kortelėje. Galėjome jiems bent jau paaiškinti, kas vyksta, nes„Sodra“ operatyviai atsiuntė net kelis išsamius pranešimus.

„Suprantame tą neaiškumą, kurį dėl banko „Snoro“nacionalizavimo teko patirti tiek socialinio draudimo išmokų gavėjams, tiekdraudėjams. Todėl norime patikinti, kad yra rūpinamasi visų banko „Snoras“sąskaitų turėtojų – tiek mokančių įmokas „Sodrai“, tiek gaunančių išmokas peršio banko sąskaitas – interesais. Draudėjai bus atleisti nuo delspinigių ir mesjuos jau informavome. Taip pat reikia pasakyti, kad pensininkai, vaikusprižiūrintys tėveliai turi žinoti, jog socialinio draudimo išmokas jie tikraigaus ir jokiu būdu jos nebus mažesnės – valstybinio socialinio draudimo apsaugaveikia užtikrintai“, - teigė „Sodros“ direktorius Mindaugas Sinkevičius.

Labiausiai nukentėti šioje nelinksmoje istorijoje gali mūsųkurorto verslas. Kadangi „Snoras“ gan aktyviai kreditavo Druskininkų įmones,išduodamas paskolas net ir tiems verslo subjektams, kurie kituose bankuosepinigų dėl kokių nors priežasčių negalėdavo gauti arba galėdavo gauti tiknepalankesnėmis sąlygomis, daugelis jų į „Snorą“ perkėlė ir savo einamąsiassąskaitas, o dabar negali jomis naudotis. Liko užšaldytos apyvartinės lėšos,kurias dar nežinia ar pavyks kada atgauti.

Pavyzdžiui, skelbiama, kad „Druskininkų vandenys“ „Snoro“banke laikė 0,5 mln. Lt.

Jų patiriami sunkumai neabejotinai atsilieps ir finansiniamsrezultatams. Dėl to bus sukurta mažiau naujų darbo vietų, pajamų negausvietinis biudžetas, atsidės svarbių viešosios infrastruktūros projektųįgyvendinimas. Tokiu būdu žalą pajusime mes visi, net ir tie, kurie „Snoro“paslaugomis niekada nesinaudojo ir naudotis neketino.

„Non pagheremo la vostra crisi!“ (liet. – „Nemokėsime užjūsų krizę!”)- šaukė protestuojantys Italijos studentai. Mokės kaip geručiai.Ir jie, ir mes visi.

DariausVainilavičiaus fotomontažas

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 18 d.

2011-11-18T10:01:00.001+02:00

Anos savaitės „Druskininkų naujienų” numerio pirmajamepuslapyje pamatę juodai baltais kvadratėliais išmargintą stačiakampį, nemažaimūsų skaitytojų teiravosi, kas tai per kodas ir kaip juo naudotis?

„1994 metais dukterinės „Toyotos“ kompanijos „Denso Wave“sugalvotas QR kodas – tai nedidelis baltų ir juodų taškų tinklelis, kuriamegali būti užkoduota iki 3 KB duomenų. Palyginti su įprastu brūkšniniu kodu, QRkodai dešimt kartų talpesni, universalesni, atsparesni pažeidimams. Juos visdažniau aptinkame kasdienybėje. Dabar šio tipo žymos taikomos ne tik produktamsatpažinti, bet gali saugoti informaciją apie dominančią prekę, nuolaidas,nuorodas į gamintojo svetainę,“- rašoma QR kodams populiarinti skirtojeinterneto svetainėje www.qrcode.lt

Mūsų atveju tai ir yra nuoroda į „Druskininkų naujienų“interneto tinklalapį www.druskininkunaujienos.lt kuriame rasite pagrindiniusmūsų savaitraščio straipsnius, redakcijos kontaktus, reklaminių skelbimų kainasir dar daug kitos naudingos informacijos. Išmaniųjų telefonų su „Android“,„Symbian“ ir „Windows Phone 7“ operacinėmis sistemomis, taip pat „iPhone“,„Blackberry“ bei planšetinių kompiuterių turėtojai gali nuskaityti QR kodą,naudodami vieną iš daugelio tam skirtų nemokamų programėlių, pavyzdžiui,„Semacode“, skirtą „iPhone“, arba „QR Barcode Scanner“ skirtą „Android“.

QR kodo pritaikymas sparčiai populiarėja visame pasaulyje irLietuvoje. Bandėme sužinoti, ar kas nors iš vietinės žiniasklaidos jį naudoja,bet nieko neaptikome. Jeigu matėte – praneškite, kad be priežastiesnesigirčiau. Tiesa, nacionalinis dienraštis „15min.“ mus pralenkė ir efektyviainaudoja QR kodus kaip nuorodas į papildomą medžiagą, kurios nėra popieriniamedienraštyje, patalpintą jų interneto svetainėje. Tokius kodus rasite ant vienogamintojo lietuviško alaus butelių etikečių, bei žurnaluose spausdinamoseinformacinių technologijų kompanijų reklamoje. Šiuo metu QR kodai ypač populiarėjavizitinėse kortelėse – jį nuskenavus visi kontaktai išsaugomi telefone, kartaisjuos randame ant bilietų į renginius. Ši technologija bus naudojama kaiporientyras Kauno mieste ir Trakuose – iškabintas įvairiose vietose QR kodasleis turistams gauti informacijos. Šis mūsų plėtros kelias veda link to, kąvadiname „išplėstąja realybe“. Išplėstosios realybės rinka auga dėl sparčiaipopuliarėjančių išmaniųjų telefonų. „Galima pamatyti virtualią Berlyno sieną,skaitmeninį Pasaulio prekybos centro vaizdą, virtualiai apsilankyti su grupe„Beatles“ susijusiose įsimintinose vietose,“- rašo technologijos.lt Kada norsir Druskininkuose, eidami gatve, nukreipsite savo telefono kamerą į aplinkiniuspastatus ir matysite vaizdą, papildytą informacija, kiek yra laisvų kambariųviešbutyje ir staliukų restorane, kokias naujas procedūras siūlo Gydykla ir kasšį vakarą koncertuos Pramogų aikštėje. Druskininkams tai itin aktualu, nessavaitgaliais pas mus suvažiuoja toli gražu ne pati skurdžiausia Lietuvosdidmiesčių gyventojų dalis ir kone kiekvieno svečio kišenėje yra po išmanųjįtelefoną. Žinoma, lygiagrečiai su tuo būtų baisiai naudinga miesto centrąpaversti nemokamo „Wifi“ interneto zona.

Šia linkme jau senokai dirba mūsų sanatorijos, bet veikdamipavieniui darniai veikiančios sistemos nesukursime. Jei jau pasirinktas ne tiekgydomojo, kiek pramogų įvairovę siūlančio kurorto plėtros kelias, tai„išplėstosios realybės“ technologijos būtų, kaip sakoma, pakeliui. Gal ireuropinių pinigų gauti pavyktų, jei projektą imtųsi kurti šią sritį išmanantysspecialistai. Labai lietuviška būtų tyliai apie tai mąstyti ir niekam nesakyti– o gal pasitaikys proga pačiam įgyvendinti? O aš, štai, imu ir viską jumsviešai išpasakoju, nes esu šioks toks mūsų kurorto patriotas, nors ir ne visituo galėtų patikėti. Imkite ir darykite, negaila, kad tik Druskininkams būtųgeriau.

Atsiprašau skaitytojų, kuriems šitos informaciniųtechnologijų temos yra svetimos ir nesuprantamos. Kitą kartą tai jau tikrairašysiu apie meną, gamtą, politiką, šilumos kainas ar gerą orą. O gal ir apietai, kaip Seimo posėdžio metu prof. Justinas Karosas užsiminė, jog trečiadienį Druskininkųsavivaldybės vadovai pasirašė sutartį su „Snoro" banko atstovais dėlinvesticijų į apleistą Druskininkų „Nemuno" sanatoriją, kai Vyriausybė jaurinkosi į posėdį, kuriame perėmė šio banko akcijas.

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 11 d.

2011-11-11T12:46:00.001+02:00

Tai, kad naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją šalia Žemėspraskridęs 400 metrų skersmens dangaus akmenukas netėkštelėjo į geltonuosiusrūmus su vėliava Druskininkų centre, yra išties džiugi naujiena. Tebūnie šissakinys – duoklė tiems, kas priekaištauja man dėl perdėto pesimizmo. O dabarjau galime pasvarstyti apie žemiškus reikalus. Na, kad ir apie Prezidentėsvizitą į Druskininkus. Ir sugalvok tu man atvykti tokią dieną, kai šislaikraščio numeris jau bus spausdinamas, o iki kito dar bus likusi visasavaitė, ir per tą laiką dienraščiai spės viską aprašyti. Parašysiu, kad jauapsilankė, o jos Ekscelencija pakeis planus dėl kokio nors svarbaus europinioreikalo – apsikvailinsiu kaip reikiant. Visai nepaminėti būtų nepadoru, nes,šiaip ar taip, tai yra svarbus įvykis miesto gyvenime. Tai manykite, kad jaupaminėjau. Jeigu jums to nepakanka, galiu ir vizito išvakarėse išplatintąPrezidentūros pranešimą pacituoti.

“Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo teisingo ir aiškausvietos valdžios apsisprendimo, kuria kryptimi vystytis. Druskininkai yrapavyzdys, kaip suradus savo nišą ir išnaudojant savo išskirtinumą, nuosekliaidirbant ir sudarant palankias sąlygas investuoti galima užtikrinti ilgalaikįregiono augimą “, - pabrėžia Prezidentė.

„Aukso žodžiai...“- pasakytų vienos rusiškos humoro laidospersonažai politikai.

O štai naujienų portale „Balsas.lt“ skaitau tokio ArvydoAkstinavičiaus, kuris yra vis dar tebeegzistuojančios, nors nedaug kam žinomosLietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas, nuomonę apie lietuviškąjąsavivaldą ir žmogaus teisę ja naudotis, „kurią visais laikais norėjo atimtikunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, meraiir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją“. Siūlo jistiesiogiai rinkti ne merus, o seniūnus, kurie yra arčiausiai žmogaus ir kuriems„būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jie dirbtų neatsakingaiar aplaidžiai.“ A.Akstinavičiui Druskininkai taip pat yra pavyzdys, tik truputįkitoks: „Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingosvienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui“. O tas tvarkymas,pasak socialdemokratų sąjungos pirmininko, „Druskininkuose išsklaidėčiurlioniškąją dvasią“.

Dvasia ar ilgalaikis regiono augimas? Kam ana rūpi, jeigujos nei ant duonos užtepsi, nei į automobilio baką suvarvinsi. Neapčiuopiamatokia, sunkiai į litus ar eurus konvertuojama. Beje, patį M.K. Čiurlionį, kaipprekės ženklą, Druskininkų savivaldybė mielai perimtų iš nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus drauge su visais memorialiniais nameliais. Pastarąjį kartąapie tokią galimybę aną savaitę Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijojekalbėjo mūsų mero pavaduotoja Kristina Miškinienė. Savivaldybė giriasi galintiatrasti pinigų ne tik kosmetiniam muziejaus namelių remontui. Įdomiai čiaišeina. Kai kalba pasisuka apie biokuro katilą, galintį gerokai atpiginticentralizuotai tiekiamą šilumą daugiabučiuose namuose gyvenantiemsdruskininkiečiams, meras dievagojasi, kad pinigų nėra. Taip labai nėra, kad,juos taupant, net savivaldybės vadovams tenka nemokamai paatostogauti. Bet,bendraujant su alkanais kultūrininkais, galima vaidinti baisius turtuolius,kuriems milijonas ten ar šen ne ką tereiškia. Tokio šlėktiško dosnumoartimiausiu metu galima tikėtis daugiau, nes partija apsisprendė 2012 m. mūsųmero pavaduotoją kelti kandidate į Seimą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimųapygardoje. Sunku patikėti, kad net ir tie druskininkiečiai, kuriems nuo joskalbų lieka saldu kur reikia ir kur nereikia, galėtų nenubalsuoti už tokiądosnią ir maloningą ponią Kristiną. Lazdijuose gali būti sudėtingiau. Esu kartąrašęs, kad ten K.Miškinienės niekas nepažįsta ir, pasirodo, suklydau. Nuvažiavoaną ketvirtadienį mūsų vicemerė į Lazdijų mieste vykusį Alytaus regiono plėtrostarybos posėdį ir iškart „užsirovė“ ant „Lietuvos ryto“ bei „Lazdijų žvaigždės“žurnalistės Vilmos Danauskienės. O ši ne tik atpažino kaimyninės savivaldybėspolitikę, bet ir įžūlų klausimą uždavė: kodėl automobilis „Audi A8”, pažymėtasvalstybiniu numeriu EAS 002, kuriuo į Lazdijus ponią Kristiną atvežėDruskininkų savivaldybės administracijos vairuotojas, nepažymėtas jokiaisskiriamaisiais ženklais. Žurnalistė V.Danauskienė tai žino, kad tarnybiniųautomobilių žymėjimas ir tvarka yra privaloma, ir reglamentuota LietuvosRespublikos teisės aktais, o mūsų mero pavaduotoja – ne.

“Čia ne mano, o savivaldybės administracijos reikalas.Perduosiu jūsų klausimą savivaldybės administracijai. Ačiū, kad pasakėte”, -pacitavo K.Miškinienę žurnalistė. Ir dar paminėjo, kad įstatymų nežinojimubesiteisinanti kurorto politikė, kuri, užklupta tokio klausimo, „nustebusistengėsi atrodyti“, yra dar ir „būsima Lietuvos socialdemokratų partijosrinkimų į Seimą kandidatė Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimųapygardoje“. Čia jums ne valdiškais užsakymais peršerta vietinė žiniasklaida –kolegė Vilma ką mato, tą ir rašo. „Stengtis atrodyti“ gali ir nepakakti, nes jitokius kiaurai mato. Laikas pratintis, nes Seime tokių danauskienių bus antkiekvieno kampo, visos tik ir taikysis įžvelgti ar sužinoti tai, ką labiausiainorėtųsi nuslėpti. Nelengva bus pakeisti profesorių Justiną Karosą, nes tas,išskyrus gal tik keletą pastarųjų metų, kai amžius ir nuovargis pradėjoakivaizdžiai matytis, sugebėdavo tą žiniasklaidos dėmesį pasukti sau naudingalinkme. Gali būti, kad po kelerių metų šito XX a. marksisto dar imsiu ilgėtis,nes politikoje pretenduojantys jį pakeisti jaunesni žmonės nė iš toloneprilygsta nei intelektu, nei patirtimi.

Kristinos Platonovienės nuotrauka

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 4 d.

2011-11-04T11:30:00.000+02:00

„Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones,gėrio ir blogio veikėjus,“- rašo savo tinlaraštyje europarlamentaras LeonidasDonskis. Mums, deja ar ačiū Dievui, tokios laimės teko nedaug. Net ir brandausbrežnevizmo epochoje, kurios dvelksmą dar teko patirti ir mano kartai, neviskas buvo taip jau vienareikšmiška. Nes po nuovargiu dvelkiančių smegenųplovimo valandėlių mokykloje buvo vakarinės Mišios gotikinėje Šv. Mikalojausbažnytėlėje, buvo Vėlinės, kai tūkstančiai žmonių degdavo žvakeles ant visiškaijiems nepažįstamų seniai mirusių žmonių kapų Rasose. Trumpam viskas buvo aiškuapie 1988-1990 m., kai net ir būdami skirtingų kartų bei pažiūrų, buvomesuvienyti svajonės pakeisti pasaulį ir sugriauti mus varžančią sistemą.

Dabar viskas kur kas sudėtingiau. Jaunų dienų bičiuliai,vieni tapę kairiais, kiti dešiniaisiais radikalais, viešojoje erdvėje pliekiasitarpusavyje. Kiti išvis vengia išsakyti kažką panašaus į pažiūras, nes, anotjų, kokios, po galais, gali būti pažiūros, kai kasdien reikia spręsti, ką rytojpadėti į lėkštę vaikams ir naminiams gyvūnams, pilti į automobilio baką ir kaipįtikinti komunalines paslaugas teikiančias tarnybas ko nors neatjungti arbanepradėti teisminio išieškojimo iki kitos algos, pašalpos, pensijos... Čia mesnejučia prisiartinom prie varguolių temos. Pastarąjį žodį išpopuliarino„Dviračio šou“ personažas „Mėslitos“ vadovas Saulius Poška, o GodaJuocevičiūtė „Lietuvos ryte“ pavaizdavo„vientisą, išbaigtą XXI amžiaus Marijos žemės varguolio portretą“ ir atskyrė jįnuo „giminaičio“ runkelio. „Varguolis nebūtinai tas, kuris gauna kukliaspajamas, o tas, kuris jas vertina kaip nepriteklių ir kaip gyvenimo ašį,“- rašoG.Juocevičiūtė. Užtarti „brolį varguolį“ tame pačiame dienraštyje sumanęsEdvardas Čiuldė pabandė įrodyti, “...jog skurdas yra sisteminio pobūdžiofenomenas, o ne žmogaus tipažo ar charakterio ypatybių nulemta socialinėnelaimė...”. Manding neįrodė, nors tai gal priklauso ir nuo skaitytojoišankstinės nuostatos bei pažiūrų. Nepadeda nei marksistinė „kapitalo ir darbo”terminologija, nei pavyzdžiai iš Lotynų Amerikos bei Robinzono Kruzo salos(irgi ten, 350 km nuo Čilės krantų). Reikėtų įrodyti, kad sistema atima išvarguolių galimybę prasimušti į visuomenės elitą, kaip buvo vergovės arbaudžiavos laikais. Tuomet Viktoras tebevirintų vamzdžius, o Zuokas negalėtųtapti meru vien dėl savo kilmės. O juk būtent „darbo ir kapitalo” ideologijosįperša varguoliams asmeninio bejėgiškumo idėją. „Ne tau, Marynai, mėlynas dangus...“tai yra, ne tau, bėdžiau, amerikietiškoji svajonė, todėl statusą tegalipakeisti kartu su visa darbininkų klase, sistemiškai, o ne asmeniškai.

Čia visai tiktų mūsų kurorto mero jau kokį dešimtmetįperiodiškai išsakomi visai nesocialdemokratiški pamąstymai apie bedarbius,kurie nenori dirbti, nes pašalpas gauti jiems labiau apsimoka. Prieš gerusmetus tą jo temą nusigriebė ir Premjeras, o Socialinių reikalų ir darboministerija jau spėjo parengti visą krūvą įstatymų pataisų, kurios atimtų išilgalaikių bedarbių galimybę gauti net ir socialinę pašalpą. Tiesa, paliktaišlyga, kad tai bus taikoma tik nepilnamečių vaikų neturinčioms šeimoms arasmenims. Čia galima būtų svarstyti apie savotišką beširdiškumo ribos suvokimą– numarinti badu galima tik sulaukusius pilnametystės... Bet ir pats asmeniškaipažįstu ne vieną ilgą laiką valstybės parama besinaudojantį žmogų, labai tolinuo tos ribos, kada pradedama badauti. O sudėjus pajamas iš atsitiktiniųuždarbių, pašalpų, perparduotų baltarusiškų, prekių, gal net daugiau, negu manoalga susidaro. Tik yra viena problema – šitie išmoksta prisitaikyti priesocialinės paramos sistemos gerokai greičiau už tikruosius neturtėlius. Ir visitie tvarkos sugriežtinimai pirmiausiai smogs išties jokių pajamų ilgą laikąnegaunantiems žmonėms. Daugelis iš jų serga įvairiomis priklausomybėmis,tiksliau, yra padoriai prasigėrę, praradę kvalifikaciją, sveikatą... KažkadaEuropa visa tai jau išgyveno ir įsitikino, jog pigiau, saugiau ir paprasčiauyra labiau pasiturinčiųjų pinigais suteikti šiems žmonėms minimalų išgyvenimuibūtiną išlaikymą, negu bandyti juos perauklėti „bado terapija“. Žinau, dabarman pradėsite pirštais badyti į senųjų ES narių ir ypač Skandinavijos šaliųpavyzdžius, kur visuomenės išlaikytiniai gyvena geriau, negu Lietuvojedirbantieji už minimalią algą. Bet ar tie trys šimtai litų lietuviškossocialinės pašalpos tokia jau prabanga, kad dėl jų vertėtų prie kiekvieno josgavėjo pastatyti po du jo veiksmus sekančius socialinius darbuotojus. JoksKubilius ir joks Malinauskas neprivers įsidarbinti tuščius butelius renkančioJono iš Lipliūnų. Pašalpos atėmimas nepadės įsidarbinti žmonėms, kuriems likovos keli metai iki pensijos. Dar vieną kitą bedarbį tai paskatins emigruoti,tik nežinau, ar toks yra mūsų politikų tikslas. Kai paklausau, kaip mūsųsavivaldos vadovai džiaugiasi, kad butus iš druskininkiečių superka Rusijosgyventojai, imu abejoti, ar tai nėra sąmoningai sumodeliuota situacija. Jeigu neįmanomasumažinti nedarbo įprastiniais verslo skatinimo ir investicijų pritraukimometodais, tai paprasčiausia yra tiesiog išstumti skurdžiausią bendruomenės dalįiš kurorto. Viena iš tokio išstūmimo priemonių gali būti aukštos komunaliniųpaslaugų kainos. Gal dar padėtų vienos ar kelių papildomų rinkliavų vietosgyventojams įvedimas, nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo išpūstosjo vertės. Valdžios požiūriu, rusai yra idealūs gyventojai, nes gyvena čia voskelias savaites ar mėnesius per metus. Išlaidauja tuo metu visokiuose parkuoseir arenose, o paskui išvažiuoja ir moka už paliktus tuščius butus. Jie neateiskaulyti socialinės pašalpos, net ir pasilaidoti išvyks į Tėvynę. Pakeisti jaisbent pusę vietinių gyventojų galėtų būti bet kurio Lietuvos mero svajonė. Tikne visur jie perka butus. Druskininkuose perka. O jeigu truks kokių viešbučiokambarinių ar gatvių šlavėjų, visada galima jų atsivežti iš gretimųsavivaldybių, kaip dabar kas rytą iš Alytaus ir Lazdijų atvyksta statybininkųbei kelininkų brigados. O vietiniai tam nelabai ir tinka, nes tarp jų perdaugvisokius gudrius universitetus pabaigusių, kažin kokią algą gauti besitikinčių,menininkų visokių, pedagogų. Na, pastaruosius mūsų valdžia jau gerai patvarkė,jeigu jau 2009 m. pirmavome šalyje pagal mokinių, tenkančių vienam mokytojui,skaičių. O po to mokyklų tinklo optimizavimas juk tęsėsi.

Kaip tik prieš Visus šventuosius sutikau degalinėje vieną išaktyviausių kovotojų prieš „Atgimimo“ mokyklos nuoptimizavimą, pučiantį orą įapyplikes senutės „Mazdos“ padangas. Neetiška būtų atpasakoti viso pokalbioturinio, nes įtariu, kad didžioji jo dalis nebuvo skirta viešinimui, betbendras įspūdis liko toks slogus, jog suabejojau, ar pagrįstai esu besąlygiškaipripažįstamas didžiausiu pesimistu Pietų Lietuvoje.

O per pačias šventes iškilmingai susiskaičiavome, kad mūsųčia, žemėje, jau per 7 milijardus. Gal su kelių dešimčių milijonų paklaida. BBCtinklalapyje aptikta skaičiuoklė pasakė, kad tuo metu, kai aš gimiau, negyvenonė 4 milijardų. Tokio prieauglio turėtų pakakti ne tik „Atgimimo“, bet ir darne vienai mokyklai, tik jie dar ten, Vidurio Afrikoje, Bangladeše, Pakistane, otušti suolai čia. Anksčiau ar vėliau ir jie bus čia, kad ir kaip tai nepatiktųpatriotinių eisenų su deglais organizatoriams. O aš nei ypatingai tuodžiaugiuosi, nei dėl to pergyvenu, tiesiog konstatuoju akivaizdų faktą, kadgamta nemėgsta tuštumos. Pasaulis, kuriame gyvens mūsų vaikai, bus jau visiškaikitoks, gal dar mažiau aiškus ir vienareikšmiai interpretuojamas, labiau susijęsekonomiškai ir kultūriškai, bet drauge suteikiantis daugiau erdvės skirtybiųraiškai.

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 28 d.

2011-10-28T10:18:00.000+03:00

„Druskininkų užkeikimas,“- gūžčioja pečiais nacionaliniųdienraščių žurnalistai, kai Druskininkuose staiga nuo širdies smūgio mirusioBronislovo Lubio laidotuvių dieną teko pranešti apie ligoninėn dėl širdiesproblemų patekusį Aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Viešieji asmenyskartais serga ir tai nėra ypatingai keista. Apie paslaptingus sutapimus imtakalbėti todėl, kad abu vyrai savaitgalį ilsėjosi Druskininkuose. Skelbiama, kadG.Kazlauskas buvo apsistojęs Druskininkų vandens parko viešbutyje „Aqua Hotel“,mėgavosi vandens pramogomis.

Žymių žmonių mirtys čia nutikdavo nuo pat mūsų kurortoistorijos pradžios. 1847 m. rugpjūčio 1 d. Druskininkuose mirė ir senosioseRatnyčios kapinėse palaidotas 51 metų poetas, filomatas Jan Czeczot (JonasČečiotas). Vyresniosios kartos mūsų skaitytojai gal dar prisimena, kaip 1974 m.sausio 22 d. Druskininkuose mirė anuometinis Lietuvos Komunistų Partijos vadovasAntanas Sniečkus. Jeigu rimčiau paieškočiau informacijos, šį sąrašą būtų galimapratęsti, bet neturiu jokio tikslo įrodinėti užkeikimo teorijos. Jei kam norsgyvenimą itin apsunkina, pavyzdžiui, anyta arba uošvė, nupirkite jai kelialapįį Druskininkus ir patys įsitikinsite, kad seni užkeikimai neveikia – grįšatjaunėjusi, švytinti, o gal dar sanatorijos šokiuose kokį perpus jaunesnįdiedą nukabins.

Ir jau tikrai ne dėl tariamo užkeikimo planų aplankytiDruskininkų savivaldybę bei naująją sniego areną atsisakė Prezidentė DaliaGrybauskaitė.

„Už pusę pensijos užsakiau puokštę gėlių, išsivaliaušliūbinį kostiumą, nuvaksavau batus ir laukiu Prezidentės. Abudu laikraščiairašė, kad šiandien turi atvažiuot, tai gal žinot, kurią valandą, nes man busšalta visą dieną prie savivaldybės Jos Ekscelencijos laukti,“- sakė į redakcijąpaskambinęs garbingo amžiaus druskininkietis. Trečiadienį Druskininkųsavivaldybė savo žiniatinklio svetainėje vis dar atkakliai skelbė, kad tądienmūsų kurorte turėjo apsilankyti Lietuvos Respublikos Prezidentė DaliaGrybauskaitė, nors Prezidentūra spalio 26 d. Prezidento darbotvarkėje aiškiaiparašė, kad D.Grybauskaitė bus išvykusi į neeilinį Europos Sąjungos valstybiųvadovų susitikimą, kuriame sprendžia Graikijos skolų krizę ir gelbsti mirštantįeurą. Na, sprendžia tai gal kiti, daugiausiai vokiečiai su prancūzais, bet vistiek gražu sudalyvauti ir kartu su visais nusifotografuoti.

Suprantu, kad prieš Vėlines juokauti apie žmonių ar valiutųmirtį yra siaubingai netaktiška, gal net ne itin etiška. Bet jūs, manobrangieji skaitytojai, tikriausiai jau esate pripratę, kad ten, kur visuomenėnusilipdo sau stabus ir pasižymi neliečiamas teritorijas, aš neprašomas kišusavo knyslę. Todėl humoro jausmo nestokojančios tautos Visų šventųjų išvakarėsešvenčia linksmą Heloviną, kurio metu mirties ir vaiduoklių baimė įveikiamapersirengiant iš anapusinio pasaulio sugrįžusiais siaubo filmų personažais, okaimynų gąsdinimas tampa kone privalomu žaidimu. Neprigyja ši šventė Lietuvoje,gal tik išskyrus klubinę popkultūrą, nes rimtuoliui lietuviui iš mirties ne tikjuoktis, bet ir garsiai apie ją šnekėti nevalia. Garsiai įvardintas blogis galimaterializuotis, seni demonai iš sakmių ir XX a. devintojo dešimtmečio siaubofilmų vakaro prieblandoje išlįsti iš lapų krūvos ir nusitempti neatsargųpiktžodžiautoją į savo karaliją. Nuo tamsos gelbėjamės persukdami laikrodžius,kas irgi labai primena iš senųjų pasakų atkeliavusį magišką veiksmą. Tik taijau nepadės – po Vėlinių ir Visų šventųjų ateis toks metas, kai dienos bus jautokios trumpos, jog iš darbo grįžęs nebematysiu savo namų natūralioje šviesoje.Be lapų likusių uosių šakų ilgų šešėlių kaulėti pirštai ryte taikysis sugriebtiišeinantį, o vakarais neįleisti sugrįžtančio. Ir tik baltas Advento pradžios sniegotyrumas bei spindinčios pasiruošimo Kalėdoms šviesos išstums iš pavargusiossielos, išsklaidys ir nuvys šalin visus rudeninius baubus. Pernai jis manepasveikino žvelgiantį pro savo kabineto langą į tolumoje virš Druskininkųnaujųjų statybų į dangų smingančią neogotikinę bažnyčios bokšto smailę. Pokelių minučių jau snigo stambiais gabalais ir ta rodyklė ištirpo pilkšvamedanguje. Bet liko nuoroda, kryptis, kurlink turiu kreipti savo žvilgsnį irmintis, kad rudenio darganos liūdesiu neprislėgtų sielos. Todėl šiemet jaužinau, kad mirtis negali nugalėti amžinojo gyvybės rato, mirusieji ne tyko mūsųpatamsyje, o laimina, kai tęsiame jų pradėtus darbus, ir džiaugiasi, kaicituojame jų ištartus žodžius. Kodėl tokiu metu drauge neprisiminti,pavyzdžiui, Bronislovo Lubio 2010 m. sausį pateikto pasiūlymo Finansųministerijai „apmokestinti neskustas barzdas“. Ech, linksmas žmogus buvo!

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 21 d.

2011-10-21T10:02:00.000+03:00

„Sveiki, Jūs esate vertas didesnio atlyginimo,“- praneša manelektroninio pašto šiukšlintojai ir primygtinai siūlo nemokamai parsisiųstikažkurio „sėkmės mokytojo“ elektroninę knygą, kuri, neva, išmokys mane netseptyniais būdais „mėgautis lengvais papildomais pinigais“.

Užuot parsisiuntęs tą knygelę, jiems atrašiau, kad versloguru apsiriko – aš nesu vertas didesnės algos. Nes yra parašyta „...valgykiteir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio...“ (Lk 10-7).O gal kitas pasakys, kad ir to nevertas, nes pernelyg dažnai sėdžiusocialiniuose tinkluose, užuot išėjęs į gatvę su gyvais žmonėmis pasišnekėti.Tas stereotipas, neva informacinės technologijos mus kažkaip nutolina nuorealaus pasaulio, tikro gyvenimo ir paverčia vos ne zombiais, kartojamas kasantrame „įvairenybių“ skyriaus straipsnelyje. Nekalbėsiu apie 24 valandas perparą veiksmo žaidimus žaidžiančius paauglius ar virtualias fermas veisiančiasšviesiaplaukes valstybės tarnautojas. Kiekvienas pasirenka pagal savoporeikius. Taigi, užuot kiurksojęs prie „bambalio“ su kaimynu ir klausęsismonologo, kaip Landsbergis sugriovė jo gimtąjį kolūkį, žiniatinkliosocialiniuose tinkluose galiu susikomplektuoti tokį virtualių draugų ratą, sukuriais yra apie ką padiskutuoti. Skirtingai nuo „Farm Villio“ karvių, aržaidime nušautų ateivių-monstrų tai yra tokie pat realūs žmonės, kaip ir ašpats. Kartais pasitaiko vieną-kitą iš jų gyvai susitikti, gyvenantieji kituosemiestuose, pasitaikius progai apsilankyti Druskininkuose, ir pas mus į redakcijąpasisveikinti užsuka, kiti, į Lietuvą iš tolimų kraštų atvykę, ir į namusužgriūva. Tiesiog dabar jau nebereikia rinktis su kuo bendrauti iš fiziškaišalia esančių žmonių. Pasaulis staiga tapo mažas, atstumai nebesvarbūs. Galimatuos pokyčius paprasčiausiai ignoruoti, galima baimintis priklausomybės nuožiniatinklio arba stengtis išnaudoti jo galimybes. Savanoriškai pasirinktaskaitmeninė atskirtis, mano supratimu, galėtų turėti prasmę tik tada, jeižmogus, vardan kažkokių kitų tikslų, atsisako ir kitų civilizacijos išmislų.Pirmiausiai – durnadėže vis dažniau vadinamo televizoriaus. Lietuvoje veikiantilaidų reitingavimo sistema lemia tai, kad iš reklamos gyvenančios komercinėstelevizijos priverstos rodyti tai, ką nori matyti jiems dar likę žiūrovai. Oliko tie, kas neišėjo į žiniatinklį, negaišta laiko skaitydami knygas ir turidaug laisvo laiko, nes niekur nedirba.

Didžioji tokių žiūrovų dalis, kaip čia švelniau parašyti,kad visų neįžeisčiau, turi ribotas galias suvokti bet kokią sudėtingesnę laidąar filmą. Todėl perjungia kanalą, kai transliuojamas turinys tampa jiemsnesuprantamas. O tai fiksuoja reitingų tyrėjų aparatūra. Taip kasmet,keičiantis televizijos sezonams, sutartys su intelektualesnių laidų kūrėjaisnebepratęsiamos, o jų vietą užima lengvą silpnaprotystę turinčiam žmoguisuvokiami kūriniai. Jie, savo ruožtu, nemenkai įtakoja prie ekrano augančiųvaikų, kurių tėvai neturi laiko, galimybių ar noro patys su jais bendrauti,vystymąsi. Teko apie tą poveikį truputį padiskutuoti su Seimo nare AgneZuokiene, kuri, kaip paaiškėjo, yra šia tema rašiusi diplominį darbąUniversitete. Bandžiau įrodyti jos pastangų apsaugoti vaikus nuo galimainesveikų maisto produktų reklamos beprasmiškumą, bet nepavyko. Kiekvienaspasilikome su savo nuomone. Aš – kad valstybė neturi perimti tėvų vaidmensauklėti vaikus, o gerbiamoji Agnė – kad vaikų sveikata svarbiau už visusliberalizmo principus.

Bet grįžkime prie buko ir dar bukesnio žiūrovo temos. Šįrudenį aktyviausiai žiniatinklio socialiniuose tinkluose besireiškiantystinklaraštininkai ėmė bendrinti ir reklamuoti vieno iš jų – žurnalisto irrašytojo Andriaus Užkalnio pradėtą vesti televizijos laidą „Užkalnio 5“. Betjau po pirmųjų laidų pasipylė komentarai, kad paties Andriaus straipsniaidienraščiuose ir jo tinklaraštyje gerokai įdomesni už tą laidą. Televizija,deja, diktuoja savo formatą. Po poros pirmųjų stipresnių laidų, trečiosios ikigalo neperžiūrėjo net kai kurie ištikimiausi A.Užkalnio skaitytojai. Kuonuoširdžiausiai linkėdamas jam sėkmės, vis dėlto abejoju, ar šiame TV kanalepavyks įgyvendinti sumanymą sukurti amerikietiško tipo rimtą pokalbių laidą.

Jeigu būčiau koks „sėkmės mokytojas“, kaip tas, kur manžadėjo didesnę algą, optimistiškai sušukčiau, kad durnadėžė turi ateitį,tereikia mąstyti pozityviai. Bet nuo pastarojo žodžio man visuomet virškinimassutrinka. „Pozityviai mąstantis“ žmogus – tai be priežasties išsišiepęssilpnaprotis, kuris 2008 m. ėmė paskolas, tikėdamas, jog butai amžinai tikbrangs, o dabar tiki, jog Europos Sąjungos skolų krizė kaip nors savaime išnyksar bent jau jos pasekmės mūsų nepalies. Jam kažkas, dažniausiai – tie patys„sėkmės mokytojai“, įkalė į tuščią vietą kaukolėje, kur galėtų būti mąstymopriemonės, kad gyvenimas neišvengiamai turi gerėti, algos didėti, vyktinuolatinė plėtra ir augimas. Apgailestauju, brangieji, bet tai paprasčiausiasmelas. Jūsų tikėjimas šviesia ateitimi jiems reikalingas tik tam, kad galėtųjums ką nors parduoti. Geriausia – į skolą. Nes beatodairiškas skolinimasisneįsivaizduojamas be teigiamų lūkesčių. Todėl taip nemėgiamos mano šnekos apietai, kad plėtros ir augimo laikotarpis, pagrįstas beatodairišku pigiųiškastinių energetinių išteklių švaistymu, jau negrįžtamai baigėsi. Vien tikpastangos stabdyti klimato kaitą mums visiems kainuos tiek, kad ir šiandieniniogerovės lygio išlaikyti nebepajėgsime. O kur dar emigracija ir visuomenėssenėjimas. „Pozityviai“ mąstyti tokiu metu reiškia paprasčiausią tikrovėsneigimą. Vakarų Europos miestuose langus daužantys ir automobiliuspadeginėjantys radikalai tą mums įprasto pasaulio griūtį nujaučia geriau užvisus „sėkmės mokytojus“, tik jų metodai sunaikinti esamą sistemą keliantchaosą ir tikslai perskaityti neomarksistinėse brošiūrose man nekeliasimpatijų. Taip nuoširdžiai, kaip anarchistai langų nedaužantys, bet įdaugiatūkstantinius mitingus susirenkantys žmonės, atvirkščiai, ne siekia kažkąsugriauti, o reikalauja neliesti per visas siūles braškančio socialdemokratiškoeuropietiškos gerovės valstybės modelio. Tokiame fone mūsų daugmaž sėkmingaiįgyvendinama pramogų kurorto, skirto gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms,vizija tampa jei ne keista, tai bent jau abejotina. Artimiausioje ateityje jidar kuo puikiausiai veiks ir kels susižavėjimą svečiams, bet po 20-30 metųmiškais apaugusioje 1-1,5 mln. senukų Lietuvoje reabilitacinės ir sanatoriniogydymo paslaugos gali būti reikalingesnės, negu pramogos ir grožio salonai.Nesunkiai galime numatyti, kas bus rytoj ar poryt, bet apie tolimesnę ateitįšnekėti nesiima nei politikai, nei ekonomistai, nes kažkaip nepopuliaru sakytižmonėms, kad jau laikas ieškoti „nesėkmės mokytojų“, kurie patartų, kaip reikėsprisitaikyti prie ilgalaikio gyvenimo kokybės nuosmukio.

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 14 d.

2011-10-14T09:45:00.000+03:00

Trečiadienį per pačius pietus ledų kruopoms nuklojus žemę,druskininkiečiai pagaliau suprato, jog po šilto rudens neišvengiamai ateisvisai nebūtinai tokia pat šilta žiema, ir pradėjo aptarinėti žieminių padangųir malkų kainas, spėlioti, kada butuose įjungs šilumą ir kokio dydžio sąskaitosuž tai bus išrašytos po mėnesio. Iš visų liaudiškų būdų spėlioti, kokia busateinanti žiema, praktikuoju tik vieną, keletą pastarųjų metų suveikusįstebėtinai tiksliai.

Stebiu, kokio ilgio ir tankumo vilną rudenį užsiaugina mūsųVidurinės Azijos aviganė Panda, palaida gyvenanti aptvertame kieme ir visus orųpokyčius patirianti savo kailiu. Pernai ir užpernai ji apžėlė kaip avis, oprieš porą metų kailio būta gerokai retesnio. Tai va, šiemet, „Pandos metodu“prognozuoju būsiant šiltą europietišką žiemą.

Kas gali sau leisti, tokiu metu svajoja apie egzotiškusšiltus kraštus. Kažkada, iki krizės, turėjau viziją senatvei nusipirkti namelįrytinėje Venesuelos pakrantėje, kur ištisus metus šilčiau, negu dabar yra jūsųsvetainėje. Buvau išsirinkęs nedidelį miestelį su bažnyčia, ligonine,sugriuvusiu tiltu į jūrą... Planus atidėjau, kai toje šalyje į valdžią atėjoprieš „pasaulinį kapitalizmą“ kovoti bandantis diktatorius. O paskui prasidėjokrizė, ir supratau, jog nesu ir gal niekada nebūsiu toks turtingas, kadsenatvėje galėčiau ilsėtis. Žinodamas demografines tendencijas, neturiuiliuzijų, kad kas nors sugalvos stebuklingą receptą, kaip „Sodra“ mūsų kartaigalėtų mokėti pensijas, iš kurių čia ar bet kur kitur būtų įmanoma pragyventi.O į privačius pensijų fondus sukaupsime tik tiek, kad to priedo beveiknepajusime. Taigi, turbūt teks dirbti, kol pakels sukniubusį nosimi į klaviatūrąir išneš iš kabineto kojomis į priekį, jei tik bus, kas mano rašliavaspopieriuje ar internete skaito.

Kiekvienai kartai tenka savas svajonių žlugimas. Mūsų tėvai,pasak vienintelės tuo metu partijos pažadų, jau turėjo gyventi komunizme. Jųtėvai, eidami į mišką, svajojo, kad ateis amerikonas ir išvaduos. Mūsų vaikaisvajoja kuo greičiau iš čia išvažiuoti, kad nereikėtų savo mokesčiaisfinansuoti svetimų svajonių įgyvendinimo.

Dviems didžiausiems svajotojams vienoje šalyje sunkuišsitekti. Net, jei vienas iš jų savo svajones įgyvendina Vilniuje, o kitas –populiariame kurorte. Vos tik sostinės meras Artūras Zuokas pasiūlo ištiesnestandartinę idėją nusipirkti vieną finansinių sunkumų kamuojamos Graikijossalą, kurioje be kitų projektų „galėtų įsikurti Druskininkų SPA Viduržemiofilialas“, Ričardas Malinauskas iškart atkerta, kad kurortas niekada tokiosgalimybės nesvarstė ir kažin ar ateityje svarstys.

„Už pinigų sumą, kurią išleistume salai pirkti, būtų galimalabai pakeisti į gera dabartinį kurortą,“- kalbėjo Druskininkų meras. O jukgalėjo tiesiai pasakyti, kad ši idėja netinkama pirmiausiai todėl, kadsugalvota ne jo paties. Uždara slidinėjimo trasa ir dangumi skraidančiosgondolos už šimtus europinių milijonų – ne utopija, o 7 kv. kilometrų salosįsigijimas už 6,9 mln. eurų – mūsų savivaldybėms staiga tampa prabanga.

Nenorim – nereikia. Bus ne „Druskininkų SPA Viduržemiofilialas“, o, pavyzdžiui, „Birštono SPA Viduržemio filialas“. Arba Palangos.Nors, jeigu tenykščiai merai taip pat dėmesį kreips ne į tai, ko verta idėja,bet į jos autoriaus partinę priklausomybę, tai bus nebent „Viči“ vandens parkofilialas. Taip jau buvo, kai Vilniaus meras pasiūlė savo planą, kaip sumažintišilumos kainą. Jį sukritikavusi Energetikos ministerija iškart puolė siūlytilabai panašų, bet savo. Kuo arčiau 2012 m. Seimo rinkimai, tuo tai, kas siūlo,bus labiau svarbu už tai, kas siūloma.

Net keista, kaip Vyriausybė per visą kadenciją leido mūsųkurorto vadovui ne tik svajoti, bet ir įgyvendinti svajones. Jeigu būtų paisęvien partiškumo, bent jau sniego arenos tikrai neturėtumėm. Juk kiekvienametokio dydžio projekte galima rasti prie ko prikibti ir užvilkinti europiniųlėšų skyrimą iki amžinybės. Labai stengiantis, kiekvieną ne savos partijosvaldomą savivaldybę, apkarpant jai lėšas, per vieną Seimo kadenciją galima taipnustekenti, kad jos gyventojai prakeiks tą dieną, kai išsirinko savo vadovus, okitą, valdomą savų, paversti klestėjimo oaze. Pakanka prisiminti, kaip kažkadaViktoras Uspaskich, vos tapęs Ūkio ministru, buvo sustabdęs lėšų skyrimąDruskininkų vandens parko statybai. Kadangi požymių, jog pastaruoju metu taipbūtų buvę daroma, pastebėti neteko, darau išvadą, kad šalį valdančią koalicijąsudarančioms partijoms ne itin rūpėjo stiprinti savo įtaką savivaldoje arba jiestengėsi būti baisiai objektyvūs ir demokratiški.

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 7 d.

2011-10-07T09:31:00.000+03:00

Šią savaitę visai užsibaigė šiltoji metų pusė – antradienįdar vaikščiojau po lapais nuklotą savo kiemą vienmarškinis, o trečiadienį nuopat ryto užslinko tokie tamsūs debesiai, vėjas pakilo, atšalo. Tegul sako kaską nori, bet visuotinis klimato atšilimas man patinka bent jau tuo, kad šitoješalyje galima gyventi jau ne tris, o penkis ar šešis mėnesius. Kitą pusę metųbelieka prisišildyti namus ir laukti pavasario. Slidinėjimo ir kitų žiemospramogų entuziastai manęs niekada neįtikins, kad galima jausti malonumąvoliojantis sniege ir gydantis nušalusias galūnes. Užpustytą kraštovaizdį mangražu stebėti pro langą, kai kambaryje prikūrenta bent iki 25 laipsnių šilumos,arba iš automobilio su gerai veikiančia šildymo sistema. Bet kai reikia nukastisniegą nuo įvažiavimo į kiemą, nuoširdžiai apsidžiaugiu, jei tai, vietojerytinės mankštos, pasisiūlo padaryti mano žmona. O rudenį, net kai bjauridargana netrukdo gėrėtis krintančių lapų spalvomis, vis tiek nebėra to džiaugsmo,kurs apima vėlyvą pavasarį. Gal todėl sovietmečiu „Poetinis Druskininkų ruduo“buvo sugalvotas kaip alternatyva pernelyg valdiškam, oficialiam iroptimistiškam „Poezijos pavasariui“. Jį ir pradėjo tokie sovietinio šviesausrytojaus džiaugsmo savo kūryboje neskubėję šlovinti poetai K.Platelis, S.Geda,V.Bložė... Paskutinį XX a. dešimtmetį nepraleisdavau nė vieno „PoetinioDruskininkų rudens“ renginio, kartą, apie 1993-uosius net buvau prisilakęstiek, kad nedaug bepamenu. O šiame amžiuje visi taip greit pasikeitėme, kadkelis metus vos rasdavau laiko ateiti į oficialią Jotvingių premijos įteikimoceremoniją. Žinoma, paskui baisiai gailėdavausi pražiopsojęs naktinius jaunųjųpoezijos skaitymus, nepabuvęs toje vis labiau tarptautinėje, bet laisvoje ir kūrybiškai-bohemiškojedraugijoje. Šiemet jau tikrai nieko nepražiopsosiu, juolab, kad net irdiskusija „O kas nėra poezija?“, manyčiau, bus įdomi paklausyti ne vienliteratūros mokslininkams.

Tokiu metu, kai savaitgalinių poilsiautojų truputį mažiauarba jie neišlenda iš grožio salonų ir vandens pramogų parkų, Druskininkai vėlšiek tiek primena tą dailininkų ir rašytojų pamėgtą ramų kurortinį miestelįmiške, kokiu dar ne taip seniai buvo. Anądien į redakciją paskambinusi mūsųskaitytoja pasakojo mačiusi po miestą klaidžiojantį šerną. Ta girių kiaulėprikibo prie vieno poilsiautojo ir vijosi jį per kelis kvartalus, niekaipnenorėdama atstoti. O mūsų meras, užuot savus nuo šernų gynęs, medžioti nusibastėkažkur į Šiaurės Lietuvą ir įsipainiojo į paslaptingą istoriją dėl nežiniakieno brakonieriškai nušauto elnio. Pasak tenykščio dienraščio „Šiauliųkraštas“, lemtingosios medžioklės išvakarėse „po Girkančių mišką braidė ne tikeiliniai Kepalių medžiotojų būrelio nariai, bet netgi pats Lietuvossavivaldybių asociacijos prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas“.

Kai dienraščio žurnalistė telefonu pasiteiravo mūsų mero, arsavaitgalį lankėsi ir medžiojo Joniškio rajone, išgirdo: „Dieve tu brangus...Savaitgalį kur noriu, ten lankausi! Jonišky juk nebuvau Savivaldybės reikalais.Kur aš noriu, ten važiuoju savaitgalį. Su kuo noriu, su tuo važiuoju. Jūs darpaklauskit, kur aš gulėjau naktį!“

Kolegos iš kito Lietuvos pakraščio, nepratę prie tokiospolitikų arogancijos, taip ir nesuprato, kodėl Savivaldybių asociacijosprezidentas taip susierzino. Būtų civilizuotai papasakojęs savą įvykio versiją,tai gal ir jokių įtarimų žurnalistei nebūtų kilę. O dabar apie galimąbrakonieriavimo atvejį Girkančių miške „Šiaulių kraštas“ informavo Aplinkosministeriją. Aplinkos ministro atstovas spaudai Tomas Beržinskas informavo, kadministerija domėsis šio įvykio tyrimu ir, prireikus, imsis atitinkamų veiksmų.Mes, savo ruožtu, stebėsime, kuo ši istorija baigsis. Juk ir jums smalsu, arne?

Mero pyktis pastaruoju metu pratrūksta vis dažniau.„Youtube“ nuorodą į vieną tokį vaizdelį, nufilmuotą Druskininkų savivaldybėstarybos salėje, šią savaitę druskininkiečiai siuntinėjo vienas kitam. O jukturėdamas Taryboje tokią paklusnių narių daugumą galėtų būti ramus kaip belgas.Nors šitas, kažkada nušalintojo Prezidento paleistas į viešumą palyginimas, čiagal nelabai tinka, nes belgai ilgiau kaip metus gyveno be vyriausybės ir dėl tone itin pergyveno. Be paternalistinės valdžios globos ir rūpinimosi savogyvenimą sunkiai įsivaizduojantiems druskininkiečiams tokių pavyzdžių geriaupirštais nerodyti. Iškart apšauks anarchistu, o jei dar netrumpame mano„Facebook“ virtualių draugų sąraše pastebės lietuviškojo anarchizmo patriarchąDarių Pocevičių, tos etiketės niekaip nenusikratysiu. Todėl geriau šįpalyginimą perdaryti į „ramus kaip baltarusis“. Juolab mūsų meras šiojekaimyninėje šalyje ką tik lankėsi. Gal ir savitvardos iš tenykščio valstybėsvadovo bus pasimokęs. Nes kitų baltarusiškų valdžios santykių su negausia irsusiskaldžiusia opozicija „subtilybių“ mokytis nė nereikia.

Gintaro Žilio nuotrauka

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 30 d.

2011-09-30T09:49:00.000+03:00

Maždaug tokiu metu, tarp Grybų šventės ir PoetinioDruskininkų rudens būna pats tikriausias rudens metas, kai įvairiomis spalvomisnuo skaisčiai raudonos iki purvinai rudos nakties šalnų nuspalvinti klevų lapailėtai leidžiasi mums ant galvų, o ilgi jau ne ką tesušildantys saulėsspinduliai nutįsta pro šakas. Lėtas sliūkinimas tiems lapams šiugždant po kojųišsiklaipiusiais šaligatviais pro pusiau apleistus kurorto medinukus manvisuomet išliks kaip mielas 1990 – 2000 m. Druskininkų prisiminimas. Nostalgijatam laikui mūsų krašte dar nėra įprastas reiškinys. Besiilgintieji Smetonoslaikų jau beveik išmirė, o tie, kam „už ruso“ buvo geriau, nuoširdžiai ilgisibrandaus brežnevizmo, nes tada jiems nereikėjo mąstyti nuosavais smegenimis.Paskutinis XX a. dešimtmetis daug kam asocijuojasi tik su prarastu socialiniusaugumu, nedarbu ir gausybe permainų, kurioms jie visai nebuvo pasiruošę. Bettai buvo ir neįtikėtinos laisvės bei galimybių metas, kai per naktį galėjoteviską prarasti arba tapti fantastiškai turtingu, kai ką tik griuvo visisuvaržymai, o nauji dar nebuvo pastatyti. Mano karta tiesiog dar neturi laikopažvelgti atgal, bet neabejoju – kada nors tų laikų mes ilgėsimės.

Kas antras į redakciją užsukantis druskininkietis čiaudėjair kosti, sako, daugiabučiai jau išvėso, kieno langai ne į pietus, jausmastarsi gyventum rūsyje, bet šiemet tai jau tikrai nieks neskubės įjungti šilumą.Neerzinsiu jūsų pasakojimais, kad savo krosnyje kas dvi trys dienos sukūrenupopierines šiukšles ir vieną dvi malkas ir vien nuo to vakarais radiatoriaibūna maloniai šilti, o namukas neišvėsta. Užtat mane, kas rytą nuo namų ikidarbo važiuojantį beveik 20 kilometrų, baisiai erzina be jokios progos pabrangęautomobilinės dujos. Kai kuro kainos kyla reaguodamos į pasaulinius naftoskainos pokyčius, čia jau, kaip sakoma, prieš vėją nepapersi, bet pastaruojumetu nafta nebrango. Kai kainos didėja todėl, kad didinami mokesčiai, siunčiameprakeiksmus tokius sprendimus priėmusiems vietiniams bei ES politikams irmintyse žadame su jais už tai atsiskaityti per artimiausius rinkimus. Betmokesčiai irgi nedidėjo. Tai kas, po perkūnais, nutiko?

„Didmeninė degalų kaina priklauso ne tik nuo naftos bareliokainos tuo metu, kai naftą perdirbančios bendrovės įsigyja žaliavą, bet ir nuodegalų paklausos visame regione konkrečiu laikotarpiu. Tačiau degalų kainojetaip pat yra svarbių veiksnių, kurie nepriklauso nuo naftos rinkos, tai yralogistika, vietiniai mokesčiai ir kita,” - kainų pokytį komentavo „OrlenLietuvai” atstovaujantis ryšių su visuomene agentūros „Idea prima”komunikacijos projektų vadovas Audrius Stasiulaitis.

Ką nors supratote? Aš tai tik tiek, kad mielieji „ereliukai“nusprendė pasigerinti šių metų finansinius rezultatus, nes pamatė, kad dujomisvisai apsimoka važinėti ir žmonės jas perka. Kodėl neuždirbti daugiau, jeigugali uždirbti? Kitur tai vadinama piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimirinkoje. Kokių nors veiksmingų protesto formų nežinome ne tik mes, visojeEuropoje vartotojai nepajėgia kaip nors paveikti kuro kainų. Kartais linksmapaskaityti, kaip Rumunijoje prieš degalų brangimą protestuojantys vairuotojaiatvažiavo į degalines automobiliais, į kuriuos buvo įkinkyti arkliai, bet nuoto kainos ir ten nesumažėjo. Pripažinkim, kad šioje srityje esame absoliučiaibejėgiai.

Jeigu dar neįvariau jums depresijos, tai reikėtų paminėti,kad nuo 2012 metų dėl akcizų didinimo nuo 3 iki 5 procentų pabrangs cigaretės.Kaip pranešė „Verslo žinios“, kartu su 2012 metų valstybės biudžeto projektuFinansų ministerija planuoja pateikti Akcizų įstatymo pakeitimo projektą. Jamespecifinis akcizų tarifas didinamas 6 proc., o minimalus akcizų tarifas – 5proc. Ir, kas bjauriausia, kontrabandinių rūkalų Druskininkuose įsigyti vissunkiau. Net aš pats rūkau cigaretes su lietuviškomis banderolėmis, nors tiekkartų raginau virtualius draugus socialiniuose tinkluose protestuoti priešlupikiškus akcizus vartojant kontrabandinius rūkalus. Dabar net gėda viešojevietoje išsitraukti pakelį iš kišenės, tarsi būčiau koks mielosios IngridosŠimonytės bendramintis.

Grįžtant prie kuro kainų, reikėtų užsiminti, kad tokiosediskusijose visuomet kas nors išsižioja apie elektromobilių privalumus. Gerai,sutikčiau įsiskolinti bankams iki ausų, nors iki šiol bet kokių paskolų vengiaukaip velnias kryžiaus, ir pirkčiau už 50000 Lt neviršijančią kainą naują golfoklasės elektromobilį, kuris vienu pakrovimu vasarą nuvažiuotų apie 150 km, ožiemą – 100 km. Kasdieniniam važinėjimui į darbą to pakaktų. Jei tokį rasite,pasiūlykite. Bet tikrai nemokėsiu per šimtą „štukų“ už pusiau eksperimentiniuselektrinius žaislus, sulipintus iš pigiausius kiniškus barškučius primenančiosplastmasės.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 23 d.

2011-09-23T09:41:00.000+03:00

Lankydamasis Druskininkuose, kai buvo atidarinėjama „Snorassnow arena“, Premjeras Andrius Kubilius, mano žiniomis, vietiniams TS-LKDnariams patarė nepersistengti kritikuojant mūsų kurorto merą. Tokioskapituliacinės nuotaikos akivaizdžiai reiškia, kad didžiausia valdančiojipartija per 2012 m. Seimo rinkimus nė nesiruošia eikvoti jėgų bei lėšų šiameLietuvos pakraštyje ir mesti iššūkį į valdžią besiveržiantiemssocialdemokratams. O gal tiesiog neturi žmonių, kurie turėtų ką naujo pasakytidruskininkiečiams? Tada belieka džiaugtis nuolatinių rėmėjų balsais, kuriuos,nieko neerzinant ir su niekuo nesipykstant, pavyks surinkti daugiamandatėjeapygardoje. Truputį apgailėtina, bet pragmatiška.

Šios kadencijos Seimui belikus dirbti vienerius metus,politinės partijos pradėjo dalintis, kam kurioje vienmandatėje apygardojekandidatuoti. „Socdemų tvirtove“ vadinami Druskininkai, suporuoti į vienąapygardą su konservatorišku Lazdijų rajonu, daug metų buvo „rezervuoti“profesoriui Justinui Karosui. Per tą laiką Druskininkai jam ir Garbės piliečiotitulą spėjo suteikti, bet lazdijiečiai taip ir neišmoko jo laikyti savu, todėlper kiekvienus rinkimus profesorių ištraukdavo tik kurorte gauti balsai. Garbėspiliečiais paprastai tampama tada, kai ateina laikas pailsėti, o tolimais 1937m. gimusiam J.Karosui palikti aktyvią politiką norėjosi jau senokai, bet tikšią kadenciją tą norą jis išdrįso išsakyti. Tai išgirdę, Druskininkų ir Lazdijųsocdemai sujudo siūlyti savus žmones. Mūsų merui iškart kilo mintis deleguoti įSeimą savo pavaduotoją Kristiną Miškinienę, o ši ir pati nelabai tokiampasiūlymui priešinosi. Kairysis partijos sparnas, atstovaujamas jos pirmininko A.Butkevičiaus,po G.Kirkilo nušalinimo, tebesivaržo dėl įtakos su europarlamentaro Z.Balčyčioneoficialiai vadovaujama „senąja gvardija“. Prieš metus net buvo pasigirdękalbų, kad partija gali suskilti ir atsikurti senoji LDDP. Tarp galimų joslyderių minėtas ne tik Z.Balčytis, bet ir Druskininkų meras R.Malinauskas.

Kol partija yra opozicijoje, dalintis kaip ir nėra ko,socialdemokratams šiaip taip pavyksta susitaikyti išlaikyti vienybę, betpasiskirstyti vietas vienmandatėse apygardose – ne ką mažesnis iššūkis, neguvienoje programoje sutalpinti postkolchozinių milijonierių ir kairiųjųintelektualų siekius. Antai kaimyniniame Varėnos rajone į socialdemokratusperėjo visa centristų partija, taip ne tik sugrąžinusi savo lyderį V.Mikalauskąį rajono valdžią, bet ir užsitikrinusi, kad po Seimo rinkimų bus tikėtinųvaldančiųjų pusėje.

Savaitgalį socialdemokratai paskelbė suformavę abėcėlinįkandidatų sąrašą daugiamandatei apygardai ir bebaigią susitarti dėlvienmandatininkų. Daugumoje apygardų kandidatai jau įvardinti, bet tik nemūsiškėje. Čia vis dar minimi trys – Kristina Miškinienė, Justinas Karosas arbaVilniaus mero patarėjas Justas Pankauskas. Mūsų vicemerės sėkme neabejoja tikDruskininkų bendrapartiečiai, o Lazdijuose jos paprasčiausiai niekas nepažįsta.J.Pankausko šansai didesni pirmiausiai todėl, kad jis jau yra nemažai reiškęsiskaip Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio padėjėjas, socialdemokratųpartijos tarptautinis sekretorius, o 2011 m. buvo perrinktas LSDP pirmininkopavaduotoju. Lazdijuose jis žinomas, turi Veisiejų miestelyje būstą ir yraLazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, o Druskininkuose socialdemokratųelektoratas ir taip nubalsuos taip, kaip partija palieps. Visada nubalsuoja.

Liberalcentristai dalyvauti rinkimuose veikiausiai bandysįkalbėti dr. Juozą Šarkų. Jei jis nesutiks, dar yra jaunasis Karolis Kaklys irsusilpnėjęs nuo areštų bei kratų, bet gyvas Lazdijų skyrius. Nežinia, ką galiiškrėsti Vilniaus mero vadovaujamas visuomeninis judėjimas, ketinantispersitvarkyti į partiją ir pakovoti kiekvienoje apygardoje. Nuo konservatoriųatsiskyrę tautininkai dar tik vienijasi su kitais dešiniaisiais radikalais irtik prieš pat rinkimus matysime, kokio stiprumo „prieš juodus, žydrus,raudonus“ kovą žadėsiantis darinys iš to susiformuos. Negalima užmiršti irDarbo partijos bei tvarkiečių. Pastariesiems susilaikyti nuo vietinės valdžioskritikos jų partijos vadovybė matyt pamiršo patarti, tai jie ir vanojanegailėdami. Jau šį rudenį jų mėgstama tema tikriausiai taps šilumos kainos,juolab, Druskininkuose jos tikrai nebus mažiausios Lietuvoje. Čia atsiveriapuikios galimybės oponuoti merui, kuris kažkada perleido šilumos ūkįnuomininkams, o dabar ne itin skubina jį pervesti nuo dujų prie biokuro.Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kaip tik paskelbė rugsėjomėnesio šilumos kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad Druskininkuose šilumos ūkioišlaidos, išskyrus kuro kainą, yra vienos mažiausių šalyje, bet, pridėjusbrangias iš Baltarusijos per keletą tarpininkų perkamas dujas, galutinė kainatampa viena didžiausių. Žiūrint į komisijos sudarytą lentelę, atrodo, kad mums investuoti į kuro rūšiespakeitimą apsimoka netgi labiau, negu kitiems miestams, nes, jeigu kuras sudarodidžiausią kainos dalį, lyginant su veiklos išlaidomis, tai net ir nedideliskainos sumažėjimas labiau įtakotų galutinę šilumos kainą.

„Lietuvos žinių“ nuotraukoje: socdemas J.Karosas ir konservatorėI.Degutienė

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 16 d.

2011-09-16T09:24:00.000+03:00

Simboliška, kad šią savaitę pirmasis Lietuvos ir Lenkijossantykius iš abipusių kaltinimų į sveikos dalykinės diskusijos vagąsugrąžinantis ekspertų susitikimas surengtas būtent čia, Druskininkuose. Nesdruskininkiečiai per pastarąjį šimtą metų savo kailiu patyrė visą lietuvių irlenkų tarpusavio santykių raidą. Tarpukarį buvęs kone šimtaprocentiniu lenkiškukurortu, kuriame lietuviškai mokėjo tik iš aplinkinių kaimų suvažiavę tarnaitėsir pagalbiniai darbininkai, Druskininkų miestas dabar labiau lietuviškas, negubet kada buvo. Ne pačius linksmiausius mūsų senelių kartos prisiminimus apielietuvybės persekiojimą šiame krašte sugebėjome palikti istorikams ir į gausiaiatvykstančius čia lenkus žvelgti kaip į svečius iš draugiškos mums šalies.Gydyklų parke, prie Nemuno, įgyvendinant bendradarbiavimo per sieną projektą suLenkijos Augustavo miestu, jau beveik baigiamas pastatyti paminklas bendrammūsų valdovui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui ŽygimantuiII Augustui, Augustavo miesto įkūrėjui. Neabejoju, kad kada nors koks norsatminimo ženklas bus pastatytas ir toje vietoje, kur, atvykęs į Druskininkus,apsistodavo arba mėgdavo lankytis maršalas Juzefas Pilsudskis. Na, gal iki todar nepribrendome, dar viena karta turi pasikeisti, kol ši asmenybė nebekelstiek emocijų. Mano supratimu, Maršalą reikėtų nulieti iš metalo ir pavaizduotijau senatvėje, su ilgu paltu, nukarusiais ūsais, sėdintį ant suoliuko prieNemuno ir liūdnai žvelgiantį į kitame upės krante tuomet buvusią Lietuvą.Liūdnai pirmiausiai todėl, kad nesugebėjo įgyvendinti savo svajonės atkurtiAbiejų Tautų Respubliką nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, kurioje gerai jaustųsilenkai, lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Svajonę sugriovė pirmiausiaibendra ano meto Europai tendencija formuoti valstybingumą tautiniu pagrindu.

Ten, kur tarp abiejų tautų vyksta verslas, nėra jokiosįtampos. Prie vieno mūsų kurorto prekybos centro sustojus lenkų turistųautobusui, jų eilutė išsirikiuoja prie kasos, kurioje dirba jaunutė, turbūt kątik mokyklą pabaigusi kasininkė. Su užplūdusiais pirkėjais ji bando šnekėtilenkiškai, o nežinomus žodžius pakeičia... angliškais. Nusišypso ir įteikia dovanųtrispalvės krepšinio sirgalių atributikos, kuria pirkėjai kuo nuoširdžiausiaiapsidžiaugia.

Šiandien dar niekas negali pasakyti, kokia bus Europa,kurioje teks gyventi mūsų vaikams, bet skolų krizė neišvengiamai verčiapasirinkti susiskaldymą arba didesnę integraciją, atvesiančią prie federacinėsvalstybės, kažkokių „Jungtinių Europos Valstijų“ sukūrimo. Iš mūsų tautiniųvalstybių tuomet beliks kažkas panašaus į antro lygio savivaldą, gal net mažiaureikšmingą už tiesiogiai žmonių kasdienio gyvenimo reikalus tvarkančiassavivaldybes. Kaip tik šią savaitę viską iš eilės reitinguoti mėgstantis„Veido“ žurnalas paskelbė Lietuvos savivaldybių reitingą. Žinoma, pirmiausiaisusiradau jo lentelėje Druskininkus ir šiek tiek nuliūdau, mūsų savivaldybė iš6-osios vietos, užimtos 2010 m., nusirito į 14-ąją. Šiemet į reitingą įtrauktitrys nauji kriterijai: šilumos kaina skirtinguose miestuose ir rajonuose, taippat šalto vandens kaina bei savivaldybių prasiskolinimo lygis. Su skaičiaisginčytis beprasmiška, bet ir čia druskininkiečiai rado priemonių neatrodytiapgailėtinai. Per visą žurnalo puslapį užsakyta matyt ne itin pigiai kainavusiDruskininkų vandens parko reklama. Ir ką jūs manote, gretimame puslapyje,redaktoriaus skiltyje iškart pasipylė liaupsės mūsų kurorto valdžiai. GintarasSarafinas tiesiai šviesiai siūlo klonuoti Druskininkų merą ir tuos klonussusodinti į Energetikos ir Aplinkos ministerijas. O kas keisčiausia, ir įVilniaus savivaldybę, kuri reitinge užėmė... Pirmąją vietą. Matyt ArtūrasZuokas bus nesuskubęs sostinės vandens parkui nurodyti reklamą užsakyti. Arbane taip labai troško, kad žurnalo redaktorius už pinigus jam pataikautų. Įdomu,kad abu šie merai politologų vis dažniau minimi kaip galimi po 2012 metų Seimorinkimų ateisiančios Vyriausybės vadovai. Mūsų meras paprastai į klausimus apietolimesnę politinę karjerą atsako niekur iš Druskininkų keltis nesiruošiantis,bet jo partijoje dar nuo ano amžiaus pradžios įprasta eiti ne ten, kur trokštaširdis, o ten, kur pasako partinė vadovybė. Pastarąjį kartą šia tema viešaidiskutuota, kai po susitikimo su Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovybeRičardą Malinauską galbūt būsimuoju Premjeru pavadino Prezidentė DaliaGrybauskaitė.

O šios savaitės viduryje mus pasiekė dar vienadruskininkiečiams bene labiausiai iš visos Lietuvos aktuali žinia – trečiadienįposėdžiavusi Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo pritarė siūlymui neimtikonsulinio mokesčio už prašymų išduoti nacionalines vizas Baltarusijospiliečiams nagrinėjimą. Nacionalinė viza, dar vadinama D kategorijos viza,suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir būti joje ilgiau kaip trismėnesius. Iki šiol tokios vizos kaina Baltarusijos piliečiams buvo 207 litaiarba 60 eurų. Tai reiškia, kad gerokai daugiau svečių iš Gardino ir tolimesniųBaltarusijos miestų galės atvykti į Druskininkų vandens parką bei sniego arenąir jiems dar liks pinigų keliems alaus bokalams miesto kavinėse. O po jų ir busgalima, pasak Vyriausybės pranešimo, „paskatinti demokratėjimo procesusBaltarusijoje bei stiprinti šios šalies pilietinę visuomenę“.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 9 d.

2011-09-09T10:10:00.000+03:00

Jeigu pastarosiomis dienomis matėte mane, lyg kokį Dr. Hausąiš televizijos serialo, kibilkščiuojantį su lazda ir iš to apgailėtinovaizdelio nepasijuokėte, tai galite padaryti dabar.

Kaip visuomet, dėl visko kaltas vienas labai didelisprekybos tinklas. Tai jie sekmadienį rengė akciją kaukazietiškam kiaulienossprandinės šašlykui. Buvo gera kaina, tai ir nusipirkau, namie padėjau įšaldytuvą ir prisiminiau tik antradienį. Lyg tyčia tądien po darbo darapsilankėme parodos atidaryme, taigi kepsninę kieme užkūriau jau temstant. Kolmalkos galutinai virto žarijomis, spėjo visiškai sutemti. O tamsoje ne tikvisos katės pilkos, bet ir visa veja atrodo lygi. Net ir tose vietose, kurpavasarį mūsų kalė Panda prikasė duobių. Nemažas šuo (Vidurinės Azijos aviganė)– atitinkamos ir duobės. Reguliariai pjaunant žolę mulčiuojančia vejapjove josšiek tiek pasislėpė, bet visiškai neužsilygino.

Taigi, plasnoju per savo kiemą link kepsninės ir dešine kojapataikau tiesiai į duobę. Gerai, kad buvo tamsu ir niekas, išskyrus žmoną,nematė tokio apgailėtino vaizdo. Žmonos, tai jos mus ir taip kaip nuluptuspažįsta. Žino, kad visi, nepaisant socialinio statuso ir užimamų pareigų,viduje esam maži berniukai, žaidžiantys su ugnimi, sportinėmis ir visureigėmismašinėlėmis, buriniais ir motoriniais laiveliais, privačiais lėktuvėliais...

O tą vakarą Pandai pasisekė. Taip ir nepasakiau jai savonuomonės apie jos pomėgį rausti duobes. Juolab, tas rausimas dabar įgavo gancivilizuotą formą, o prieš keletą metų, kai įvažiavimas į kiemą dar nebuvoišgrįstas trinkelėmis, grįžę po darbo tiesiai ant keliuko vos neįsmukome įtokią duobę, kur ne tik žmogus, bet ir golfo klasės automobilis prasmegtų.

Pirmiausiai apsidžiaugiau, kad koja nelūžo, tik buvostipriai patempta. Tada – kad dirbu ne grioviakasiu ir dėl kažkokios kojosnenudirbtų darbų nepaliksiu. Susiradau tokią truputį juokingą medinę lazdą,kurią prieš keltą metų man dovanų žmona nupirko, kaip įtariu, prekių už vienąeurą parduotuvėje. Juokinga ji ne tiek todėl, kad užsibaigia drakono galva,suspaudusia dantyse plastiko rutuliuką, bet dėl to, kad aprašinėta kiniškaisrašmenimis, pasak šio rašto truputį pramokusios mūsų dukros, parašytais sugrubiomis klaidomis. Kitaip sakant, sumodeliuota ir pagaminta Kinijosmažaraščių. Ja pasiramsčiuodamas šiaip taip nunešu savo sėdmenis nuo namų ikiautomobilio, o vairuoti, kaip paaiškėjo, daug kojų nereikia, nes stabdžiopedalą, pasak lietuvių liaudies, sugalvojo bailiai. Atvykęs iki redakcijos,pirmą kartą pagalvojau, kad trečias aukštas yra labai blogai. Pradėjau suprastiir užjausti neįgaliuosius, kuriems kiekvienas laiptelis, bortelis ar pertvarayra jei ne neįveikiama kliūtis, tai bent jau rimtas iššūkis. Bet dar iki toldiskriminaciją patyriau pusryčiaudamas savo paties virtuvėje. Užvirėarbatinukas ir, kol aš iki jo nušlubavau, katės Senė Katė ir Rainius Šikniuspavogė iš lėkštės sumuštinius. Jos pas mus jaunos ir greitos, o aš... Kol nešiojuosilazdą, prieiti artyn ir ką nors atimti namiškiai dar nedrįsta.

Vienintelė paguoda – šiuo metu vykstantis Europos krepšiniočempionatas. Kol komandos žaidė atrankos grupėse, žiūrėjau transliacijas tikepizodiškai, nes labiau norėjosi dar spėti pasimėgauti paskutiniais šiltaisankstyvo rudens vakarais. Dabar beliks tapti tikru sirgalium, nors antautomobilio vėliavėlių vis tiek nekabinsiu. Nesupykit, kas saviškius taippapuošėte, stengiuosi suprasti ir toleruoti visokias patriotizmo išraiškospriemones. Na, iki tam tikros ribos, nes šią savaitę Lietuvos kariuomenėsatstovų pristatytos „tyrimo“ išvados dėl joje tarnaujančių ultradešiniųjųradikalų teatskleidžia nenorą pripažinti, kad tokia problema išvis egzistuoja.Nesugebėjimas atskirti, kur baigiasi nuoširdus pasididžiavimas savo šalimi irdomėjimasis jos istorija, o kur prasideda Trečiojo Reicho ir Vermachto pergaliųšlovinimas gali atvesti prie to, kad bet koks patriotizmas taps įtartinas.Jaunimui susidarys įspūdis, kad egzistuoja pasirinkimas tik tarp agresyviojonacionalizmo ir visiškos paniekos Tėvynei. Beje, man taip pat keltų nerimą,jeigu kariuomenėje knibždėtų Paleckio šalininkų. Radikalizmui ten, kur žmonėsgauna į rankas ginklus, išties ne vieta. Patriotinio ugdymo programose, tarsinurašytose iš XIX a., kone kiekviename sakinyje rasite žodžius „tauta“ ir„valstybė“, bet ilgai teks paieškoti žodžio „laisvė“. O juk pokario partizanai,kurių pavyzdžiu esame raginami didžiuotis, kovojo, R.Kalanta susidegino irdisidentai kalėjimuose bei beprotnamiuose kentėjo pirmiausiai už laisvę,valstybę suvokiant tik kaip tos laisvės įgyvendinimo formą.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 2 d.

2011-09-02T10:06:00.000+03:00

Pirmąjį Druskininkų sniego arenos „Snoras Snow Arena“ darbosavaitgalį joje kasdien apsilankydavo po 700 žmonių, todėl 25 metus pagalkoncesijos sutartį ją valdysiančios bendrovės „Stamita“ savininkas AndriusStasiukynas trina rankas iš džiaugsmo: „Akivaizdu, kad žmonės laukė tokiųpramogų, jomis domisi ir nori išbandyti“.

Nuo pat kalbų apie šio atrakciono statybą pradžios buvauveikiau skeptikų, negu jos entuziastų gretose. Kaip tas Vidaus reikalųministras, būčiau gal ir iš dėžės brendžiuko lažinęsis, kad ji nebus pastatyta,nes, kaip beskaičiavau, nemačiau atsipirkimo galimybės. Ir dabar nematau, betkai sukišta europiniai ir banko paskolinti pinigai, ponas Andrius nelabai kuorizikuoja. Kadangi arena jau veikia, dabar ne pats tinkamiausias metas apie taidiskutuoti. Tiesiog palaukime, kol praeis „naujumo efektas“ ir pamatysime, kiektų tikrųjų slidinėjimo entuziastų beliks. Galų gale, jei to didžiulio šaldytuvoenergetinės sąnaudos bus didesnės už klientų sunešamas pajamas, jį bus galimaišjungti, o šalia liks visai neprastai įrengta atvira žieminė trasa. O kolžmonės dar plūsta mėgautis vasaros pabaigoje iškritusiu sniegu, bent dalis jųužsuka ir į miestą, apsistoja viešbučiuose, užkandžiauja kavinėse, nuomojasidviračius, lanko galerijas ir muziejus, perka kosmetines ir gydomąsiasprocedūras. Žodžiu, šiokią tokią tiesioginę, ar ne visai tiesioginę naudąpatiriame visi. Todėl, mielus savo skaitytojus nedruskininkiečius skubupakviesti paslidinėti. Nemokate? Nebijokite, sulaužytas kojas sugipsuotiDruskininkų ligoninėje dar moka.

Skaitau Susisiekimo ministerijos išplatintas „Kelininkųrekomendacijas krepšinio čempionato sirgaliams“ ir darosi vis aiškiau, kadkrepšinio čempionato metu reikės susilaikyti nuo nebūtinų kelionių. Jau nuopirmadienio po Druskininkus išties nesaugiu greičiu skraido autobusas, kuriamkelią skina policijos automobilis su švyturėliais. Iš užrašo „Montenegro” irkrepšinio čempionato simbolikos supratau, kad čia ne kokius „kalnų negrus”, oJuodkalnijos krepšininkus į kurortą atvežė. „Romai, pozityvumo daugiau,“-atsiliepė į mano komentarą šia tema viename interneto socialiniame tinkleministras E.Masiulis. Tai aš ir džiūgauju, kad krepšininkai atvežti į mūsųmiestą ir druskininkiečiai uždirbs iš čempionato, o drauge rūpinuosikrepšininkų saugumu, nes prie lėto kurorto eismo įpratę pensininkai susupuvusiais „Pasatais” gali nespėti pasitraukti iš kelio. Bet kuriuo atvejutokia proga turime mobilizuoti savo kantrybę ir, net jeigu visiškai nesidomitekrepšiniu, kantriai iškęsti tą savaitę. Tegul geriau Druskininkai išgarsėjakaip vieta, kur krepšininkams buvo sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos, juossupo mandagus daugeliu kalbų šnekantis aptarnaujantis personalas, graži gamta,skanus maistas ir geranoriški gyventojai. Mes tai galime, nereikia savęsnuvertinti. Ir, šiukštu, jokių patyčių, rasistinių užgauliojimų! Net ir tai,kad į Alytuje žaidžiančią ir Druskininkuose gyvenančią komandų grupę pateko nepačios turtingiausios Europos šalys, neturėtų skatinti mūsų nekreipti į juosdėmesio. Juk paskui krepšininkus atvyksta ne tik sirgaliai, bet ir tarptautinėžiniasklaida. Druskininkietiškas svetingumas ir tolerancija gali plačiai išgarsėti,bet viena kvaila klaida gali viską sugadinti.

Tik nepamanykite, kad mes čia, Druskininkuose, visi tokieveidmainiai, už centą blusą į Varšuvą nuvarytumėm, tėvą ir motiną išnuomotumėm.Dauguma mūsų čia sovietmečiu suvažiavo iš gretimų dzūkiškų kaimų, prie jųnuoširdaus atlapaširdiško svetingumo priprato atvykusieji pagal paskyrimus išįvairių Lietuvos pakraščių ir taip susiformavo išties unikali bendruomenė, kurikartais gali erzinti savo nuolankumu visų lygių valdžioms ir valdžiukėms,abejingumu gamtos, kurią pamatę kurorto svečiai kone išsižioję vaikšto,grožiui, polinkiu tikėti gandais ir gandeliais bei stebėtinu neverslumu. Bet,po galais, esame be galo darbštūs ir pamažu, klysdami ir taisydami klaidas, okartais netyčia ir ką nors vertingo sunaikindami, sutvarkysime šitą miestątaip, kad miela bus žiūrėti. Jei tik truputį daugiau gero skonio, tarimosi suspecialistais, gal net man, niurzgliui, pabustų išdidumas, kad Druskininkaiatgimsta greičiau negu visa Lietuva.

Kristinos Platonovienės ir Basketnews.lt nuotraukos

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 26 d.

2011-08-26T09:18:00.000+03:00

„Ar jau nori mokyklon?“- glostydama iki šiaudų geltonumo per vasarą saulės išblukintus plaukus pradinukiško amžiaus berniokui, paklausia autobuso stotelėje sutikta kaimynų senučiukė. Vaikas nuoširdžiai susiraukia ir apsidairo: argi tos vasaros tikrai jau visai nė truputėlio neliko? Na ir kas, kad ryte vienmarškinis į kiemą jau neišbėgsi, o vakarais, vos saulei panirus už šilo, pievas nugula rūkas. Dieną dar šilta, o ir vanduo ežere vos šiek tiek teatvėso. Kas nuvalgys visus krituolius obuolius, iš po jaunų pušelių surinks kazlėkus, jeigu ryte visus vaikus išveš geltonas mokyklinis autobusiukas.

Kol mes buvom maži, viena birželio ar liepos diena trukdavo visą amžinybę. Atsikėlęs tada, kai pro vyšnios lapiją prasibrovę saulės spinduliai priverčia atsimerkti, iki sutemų spėdavau patirti tiek džiaugsmų ir nusivylimų, susigurinti nosį ir pratrinti sandalų padus, kad ruduo ir nekenčiama mokykla dar atrodė neįsivaizduojamai toli. Galėdavau sekti akimis lėtai slenkantį dangumi debesį ir svajoti apie keliones į tolimus egzotiškus kraštus, o laikas tuo metu visai nejudėjo. Lietingą dieną jis slinkdavo dar lėčiau ir, prispaudęs nosį prie lango stiklo, niekaip nesulaukdavau, kada galėsiu ištrūkti iš trobos į kiemą. Kaip besistengdavau tada paskubinti laiką, jis nė nemanė skubėti, kaip ta juodmargė Būžio karvė, kurios pieno kas vakarą su močiute eidavau parsinešti.

Ir tik paskutinę rugpjūčio savaitę viskas staiga pasikeisdavo. Iš paskutinių jėgų bandydavau sugriebti vasaros likučius. Įsiminti ir išsaugoti iš tarybinio ūkio sandėlio sklindantį šiemečio derliaus grūdų ir prie krosnies džiovinamų grybų kvapus, pūdytos laukinės kriaušės skonį ir jausmą, kai basomis kojomis bėgi per ką tik nupjautą kiemo žolę. Bet būdavo jau vėlu – niekas nepadėjo. Paskutinės vasaros savaitės dienos pasibaigdavo taip greitai, kaip viena birželio popietės valanda. Ir tą rytą, kai mama prikeldavo ir vesdavosi į stotelę, iš kurios autobusas nuveždavo iki geležinkelio stoties, jausdavausi praradęs viską. Taip nuleidę galvas ir praradę viltį link ešafoto kėblindavo išklausiusieji mirties nuosprendį.

Rugsėjo pirmosios gėlės, tėvų ir pedagogų šypsenos, mokyklos kieme iš garsiakalbių skambanti muzika... Dieve, kaip tai buvo svetima. Būčiau paaukojęs bet ką, kad tik to kaip nors pavyktų išvengti. Pasislėpti kažkur ant šieno, likti Neravuose ir gyventi, tarsi vasara niekada nesibaigia. Rugsėjo 1-osios nekantriai laukiau tik dukart gyvenime – iš smalsumo, kai įstojau į universitetą, ir kai į mokyklą pirmą kartą vedėme dukrą. Tik iš jos niekada nereikalavau veidmainiauti, neva rugsėjo 1-oji yra džiugi moksleivių šventė. Galbūt pirmokėlių tėvų, kurie džiaugiasi, kad vaikai jau tiek paūgėjo, jog eis į mokyklą? Gal pedagogų, nors abejoju, ar ir jiems vasaros atostogos taip smarkiai nusibosta, jog veržtųsi atgal į darbą? Tuomet, kam tos gėlės ir suvaidintas džiaugsmas? Po atostogų į darbą grįžtančios prekybos centro kasininkės ar autobuso vairuotojos juk niekas nepasitinka su gėlėmis. Na, nebent kas iš kolegų būtų įsimylėjęs, bet tai jau kita tema.

Visų mūsų problemų ieškoti vaikystėje įpratę psichoanalitikai turbūt nesunkiai padarytų išvadą, kad mano pasirinkimas apsigyventi užmiestyje buvo nulemtas slapto troškimo sugrįžti į tą nerūpestingą vaikiškų vasaros atostogų kaime pasaulį, iš kurio mane kasmet išplėšdavo rugsėjis. Ne tik centralizuotos šilumos kainos, privatumo ir ramybės stoka išmokė taip nekęsti daugiabučių namų. Jie man visada reiškė vietą, į kurią mane atveždavo rugsėjį. O dabar, net ir tada, kai išskris paukščiai ir visi mano kiemo uosiai skubės mesti lapus, vasara nesibaigs, nes aš niekur neišvažiuosiu. Kasdienė kelionė į darbą, bažnyčią ar parduotuvę nesiskaito. Nes vakare grįšiu namo, pas savo kiemo žolę, alyvų krūmus, obelis, kates ir muses. Net kai išvykstu kažkur toliau darbo reikalais ar tiesiog keliaudamas, jei įmanoma, nesąmoningai viską planuoju taip, kad visai neprireiktų arba kuo mažiau naktų tektų nenakvoti namie. Ne vieną kartą, užuot gerai išsimiegojęs plačioje viešbučio lovoje ir tik ryte keliavęs namo, esu per naktį parvairavęs kelis šimtus ar net per tūkstantį kilometrų, palaikydamas budrumą tik arkliškomis kavos ar energetinių gėrimų dozėmis.

Kaip besistengčiau – į savo vaikystės vasarą atgal jau niekas nebeįleis. Seneliai, pas kuriuos anuomet vasarodavau, duok, Viešpatie, jiems amžiną ramybę, jau seniai paliko šį pasaulį. Vaikystės nuotykių bendražygiai ir bendražygės, kaip ir aš pats, nusenę, išsiblaškę po pasaulį, augina savo vaikus ir tik itin retomis progomis arba perdaug išgėrę tampa tokie sentimentalūs, kaip aš dabar.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 19 d.

2011-08-18T19:28:00.000+03:00

Dažnas oligarchas anksčiau ar vėliau pasiekia tokią būseną, kai net ir pats prabangiausias automobilis nebetenkina išsipūtusio ego. Kokiu „Maserati“ ar „Lamborghini“ bevažiuotum, kelyje painiojasi visokios „Audi lupynesdešimt“, vairuojamos pavėpusių pensininkų, dūmijantys vilkikai neskuba trauktis iš kelio.

Tada prireikia pakilti virš varguolių minios ir skristi. Tokia būsena geriausiai atspindi santykį su ropojančiais žeme mužikais žemaičių ir Lietuvos.

Apie mūsų kurorto bendruomenės mylimo mero pomėgį apžvelgti savo valdas iš padebesių kažkur jau esu skaitęs, bet, prisipažinsiu, nežinojau, kad jo kieme yra oficialiai registruota sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Ne, ne Grūte, o Druskininkų miesto centre, prie to paties namo, kurio statybas prieš dešimtmetį beviltiškai bandė stabdyti paveldosaugininkai, susirūpinę M.K.Čiurlionio namų vizualinės apsaugos erdvėmis. Gal kokiame nors „gyvenimo būdo“ žurnale ar juos mėgdžiojančiame laikraštyje tai ir buvo paminėta, bet nuo šito žanro man vidurius pučia. Neskaitė apie tai ir Druskininkų teniso kortuose, kurie yra ant Druskonio ežero kranto, greta pramogų klubo „Sūkurys“, taigi, ir prie mero sklypo tvoros, dalyviai. Todėl nuoširdžiai pasipiktino, kai šeštadienio rytą, anot ten buvusio režisieriaus ir TV laidų prodiuserio Lino Ryškaus, „sukeldamas šiukšlių ir žemių gūsį, vos ne susirinkusiems žmonėms ant galvų“ nusileido sraigtasparnis. Anot įvykį mačiusių poilsiautojų, į orlaivį įlipo keli vyrai ir sraigtasparnis nuskrido toliau. Dėl sraigtasparnio keliamo vėjo, žemių ir šiukšlių gūsio turnyrą teko sustabdyti. Žiniasklaida netrukus išsiaiškino, kad sraigtasparnis „Eurocopter 130 B4“ priklauso AB „Kauno grūdai“. LNK televizijos žinių laidai Druskininkų meras R.Malinauskas patvirtino: „Jokio kriminalo nebuvo, greta kortų yra oficiali sraigtasparnių nusileidimo aikštelė“. O Civilinės aviacijos administracijos direktorius Kęstutis Auryla pažadėjo atlikti šio įvykio tyrimą. Kitaip sakant, paaiškinti tiems skundikams tenisininkams ir jų užsiundytiems nesupratingiems „žurnaliūgoms“, kad viskas vyko teisėtai teisingai, o springti oligarchų sukeltomis dulkėmis esame nusipelnę.

Tai beveik taip pat prasminga, kaip „Reddenda est terra terrae...“, kai Pelenų dieną kunigas beria ant galvų tikintiesiems pelenus ir primena apie mūsų kūno mirtingumą. Tik čia jie mums taip nesubtiliai primena apie mūsų socialinio statuso skirtumus. To nepakeis jokios krizės ir jokie laisvi rinkimai. Jūsų vaikai ir jūsų vaikų vaikai tebejaus tą dulkių skonį burnoje. Ir pareigą sumokėti už visą tarsi iš niekur atsirandančią ir savaime besidauginančią jų prabangą. Finansų ministerija suskaičiavo, kad Druskininkų savivaldybė finansinėms institucijoms skolinga 17 milijonų litų. Tai sudaro 56,3 proc. visų patvirtintų šių metų savivaldybės pajamų ir yra vienas prasčiausių skolos ir pajamų santykis šalyje. Palyginus su „PIGS“ pravardžiuojamomis šalimis (Portugala, Ispanija, Graikija, Italija) tai gal ir neatrodo taip baisu.

„Savivaldybių vadovų, kaip, beje, ir daugumos mūsų pasąmonėje, vyrauja įsitikinimas, kad pradėjome kilti į kalną ir būsimas ekonomikos augimas mus išgelbės. Tačiau yra nemaža tikimybė, kad ekonomikos plėtros scenarijus bus ne toks palankus, todėl savivaldybėms patarčiau skaičiuoti ne taip optimistiškai,” – dienraštyje „Lietuvos žinios“ atsargiai komentavo šiuos skaičius finansų analitikas Rimantas Rudzkis.

„Ne toks palankus“ arba kaip dar liepą mus įspėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, „šiam regionui euro zonos skolų krizė kelia didžiausią grėsmę“. „Pasaulinės finansų ir nekilnojamojo turto rinkų krizės traukiasi į antrą planą – jas greitai pranoks naujos vyriausybių krizės,“- leidinio „Financial Times“ straipsnyje „The coming crises of governments” prognozuoja Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Robert Barro. Net ir tokiame kontekste vargu ar atsiras daugiau pavydinčių jokių skolų neturinčiai Birštono savivaldybei, negu džiūgaujančių dėl atidaromų naujų infrastruktūros objektų. Na ir kas, kad pelną, jei tokio kada nors bus, jie kraus investuotojams, o praskolintą vietos biudžetą ištempti turėsime mes visi. Užtat galime džiaugtis, kad esame druskininkiečiai, išdidžiai rodyti savo svečiams atnaujintas kurorto gatves, SPA centrus, parkus bei arenas... Ir subtiliai palaukti lauke, kol jie ten apsilankys, neišsiduodami, jog teuždirbame mokesčiams už šilumą ir trečiarūšiam maistui, nes už tą kurorto grožį sumokėjote. Tiesiogiai, mokėdami į vietos biudžetą patenkantį Gyventojų pajamų mokestį, ir per rinkliavas, kurias sumoka jūsų darbdavys, teišgalintis jums mokėti, kiek nuo jų belieka.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 12 d.

2011-08-12T10:08:00.000+03:00

Jau kurį laiką nepalieka toks jausmas, gal nuojauta, kad gyvename didelių permainų, kurios akmens ant akmens nepaliks iš santykinai saugaus, sotaus ir prognozuojamo mūsų pasaulėlio, išvakarėse. Slavų metraštininkai vartojo tokį žodį „smuta“, kuriuo apibūdindavo tamsius laikotarpius, prasidėdavusius klimato anomalijomis, nederliumi, kuris virsdavo alkanos minios maištu, lydimu valdžios represijų, epidemijų, rūsčių klajoklių antplūdžių...

Ankstyvoje paauglystėje lietingomis vasaros dienomis mėgdavau vartyti senelio Adomo išsaugotus tarpukario ir pačios XX a. pradžios laikraščius. Ypatingai tuomet mane stebino tas nerūpestingumas, ir kasdienio gyvenimo smulkmenų sureikšminimas nė nenujaučiant, kad jau po kelių metų ar mėnesių visą tą jaukų pasaulėlį nušluos Pasaulinio karo audra.

Po 2008 m. finansų krizės vis dar tikėjomės, kad praeis kažkiek laiko, ir vėl grįšime į nerūpestingo pajamų ir vartojimo laikus. Daugėjant skolų neišgalinčių valstybių kažkaip pritilo ir mūsų politikai iš opozicinių frakcijų, 2009 m. itin aktyviai raginę ne „veržtis diržus“, o skatinti vidaus vartojimą skolintomis lėšomis. Druskininkuose toks planas realiai įgyvendintas sunkmečiu pradėjus didžiausius ES struktūrinių fondų finansuojamus investicinius projektus, prisidedant skolintomis lėšomis. Jei prielaida, kad sunkmetis buvo tik laikinas nukrypimas nuo spartaus šalies augimo būtų pasitvirtinusi, Druskininkai išties būtų triumfavę. Dabar gi grandiozinę sniego areną atidarysime mažiau kaip po mėnesio, o pasaulis ritasi į tai, kam pavadinimas dar tik bus sugalvotas. Visa bėda, kad pramogų ir poilsio verslas bene jautriausiai reaguoja į vartotojų perkamosios galios sumažėjimą, nes savaitgalio išvykai į kurortą numatyti pinigai yra būtent ta išlaidų dalis, nuo kurios pradedamas „karpyti“ kiekvienos šeimos biudžetas.

Savaitraštis „Veidas“ paskelbė savo sudarytą šalies gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Beveik 500 mokyklų įvertintos pagal tai, kiek kiekvienos jų abiturientų 2010 m. įstojo į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą, kiek buvo pakviesti į užsienio universitetus bei pagal brandos egzaminų rezultatus. Šiemet Druskininkų pedagogai gali didžiuotis, kad „Ryto“ gimnazija iš pernai užimtos 193 vietos pakilo į 65-ąją. Skelbiama, kad Druskininkų „Ryto“ gimnaziją 2010 m. baigė 211 moksleiviai, 13 iš jų įstojo į užsienio universitetus, 45 – į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą. Per lietuvių kalbos valstybinius brandos egzaminus 90-100 balų gavo 14,14 proc. „Ryto“ gimnazistų, istorijos – 9,57 proc., matematikos – 10,66 proc. užsienio kalbos – 18,66 proc. Atkreiptinas dėmesys, kad gimnazijos reitingą labiausiai padidino geri moksleivių įstojimo į universitetus rezultatai, o vien pagal egzaminų rezultatus vietos sąrašo pirmajame šimtuke užimti tikrai nepavyktų. Bet kuriuo atveju šis šuolis reitinguose liudija, kad Druskininkuose vykstanti skaudi švietimo sistemos pertvarka nebuvo beprasmė. Baigus telkti miesto pedagogų pajėgas ir gabiausius moksleivius vienoje gimnazijoje, galima tikėtis pakilti dar aukščiau. Į pagrindinę mokyklą pertvarkoma Druskininkų „Atgimimo“ vidurinė mokykla reitinge pakilo iš 288 vietos į 277. Gal būtų pakilusi ir dar aukščiau, bet reitingo sudarytojams nepateikė duomenų, kiek buvusių jos moksleivių įstojo į užsienio universitetus. Iš 109 abiturientų į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą įstojo 12. Per lietuvių kalbos valstybinius brandos egzaminus 90-100 balų gavo 8,86 proc. moksleivių, istorijos – 7,27 proc., matematikos – 1,61 proc. užsienio kalbos – 6,45 proc.

Su tokiomis prestižinėmis didžiųjų miestų mokyklomis, kaip Vilniaus licėjus, KTU bei Vilniaus jėzuitų gimnazijos konkuruoti dar ilgai negalėsime, bet tarp artimiausių kaimynų jau turime kuo didžiuotis. Lazdijų rajono Veisiejų gimnazija iš 325 vietos nukrito net į 405. Varėnos rajono Merkinės V.Krėvės gimnazija, pernai lenkusi visas Druskininkų mokyklas ir buvusi 128-ta, šiemet atsidūrė 329 vietoje. Druskininkiečiai turėtų pavydėti Alytaus šv. Benedikto gimnazijos mokiniams. Nors jų mokykla reitinge ir nusileido iš 24 vietos į 30, bet tebėra geriausiai įvertinta Dzūkijos mokymo įstaiga.

Lankydamasis Druskininkuose švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys yra pasakęs, kad nemėgsta konkurencijos tarp mokyklų. Galima kiek nori plauti smegenis tėvams panašiu politkorektišku skystalu, nerašyti pažymių ne tik pradinėse klasėse, laikyti mokyklose visus, nenorinčius ir nesugebančius mokytis, bet gyvenime visi konkuruojame tarpusavyje dėl valstybės finansuojamų vietų universitetuose, darbo vietų. Kuris tėvas, matydamas, kad jo vaikai yra gabūs ir nori mokytis, nesirūpins, kad jie patektų pas geriausius mokytojus, būtų tinkamai parengti brandos egzaminams ir būsimoms studijoms?

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 5 d.

2011-08-05T09:22:00.000+03:00

Prieš savaitę visiems savo virtualiems ir realiems draugams vilniečiams rekomendavau pasirinkti Druskininkus, kaip tinkamiausią vietą savaitgalio poilsinei išvykai. „O kur poilsiauji pats?“- paklausė vienas smalsus „Druskininkų naujienų“ skaitytojas.

Kažkur esu girdėjęs, kad kurortų gyventojai yra patys bjauriausi poilsiautojai. Kai Palangos bobulės apgyvendina būrį sostinės Naujininkų bendrabučio gyventojų savo kolektyvinio sodo pašiūrėje ar šiltnamyje, anie mano, kad stovyklauja. Ir moka kaip už 4 žvaigždutes. O pabandyk taip pasityčioti iš druskininkiečio ar birštoniečio... Mes juk patys iš kurortų, žinome, kaip tai daroma. Todėl poilsiauju ne ten, kur groja rusiška muzika, kvepia spragintais kukurūzais bei čeburekais ir suvažiuoja visi Pakaunės kolchozinių gyvenviečių ereliai. Juolab, kad dėl savo darbo specifikos, išvykti galiu tik penktadienio rytą, o pirmadienį jau turiu būti darbe. Atostogos prie jūros mūsų šeimai pernai reiškė vieną ilgą savaitgalį Latvijos Pavelosta miestelyje. Šiemet, šešiolikmetės dukros iniciatyva, nusprendėme pavažiuoti toliau – iki Estijos Saaremaa salos. Dar gerai neišsimiegojęs, įspūdžius aprašiau tam skirtame savo tinklaraštyje .

O grįžęs į Druskininkus, pirmiausia pastebėjau, kad iš naujo reikia pratintis prie agresyvaus lietuviško vairavimo. Na, anekdotai apie estų lėtumą sugalvoti ne be pagrindo, bet krašto nepažįstančiam turistui baisiai patogu, kad visi atsipalaidavę važiuoja lėčiau už leistiną maksimalų greitį, neskuba pralenkti ir įsiterpti tarp jūsų ir priekyje važiuojančio automobilio. Nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog ir druskininkiečius greitai įmanoma įpratinti vairuoti kaip skandinavų pensininkus, bet bent jau tolerancijos gatvėse kurorto svečiams galime išmokti.

Šią savaitę pati svarbiausia žinia mus pasiekė iš Vyriausybės: Druskininkų Sveikatos parką Vyriausybė įtraukė į valstybės planuojamų turizmo projektų sąrašą ir jam rekonstruoti iš ES lėšų skirs 4 milijonus litų. Projektų vertintojai sugebėjo suprasti, koks svarbus šis parkas Druskininkų kurortui ir visai Lietuvai. Gerokai svarbesnis už visas vandens pramogų ir slidinėjimo arenas. Nes gamtos galių panaudojimas žmogaus sveikatai atstatyti ir stiprinti visuomet buvo Druskininkų kurorto egzistavimo prasmė.

Pristatyti baseinų, dirbtinio sniego po stogu, masažo salonų ir pirčių galima bet kur. Jei tik yra paklausa, ar bent galimybė tą paklausą rinkodaros priemonėmis suformuoti, tokios paslaugos atsiranda kuo arčiau jų klientų namų, kad jiems nereikėtų gaišti laiko ir deginti kuro kelionei į kurortą. Taip Vilniuje atsirado vandens parkas, kiekviename didesniame mieste rasite SPA centrų, grožio salonų. Gamtos už lango tam visai nereikia. To lango gali visai nebūti, tik kokybiškas fototapetas su egzotišku vaizdu.

Sveikatos parkas – visai kas kita. Karolio Dineikos ištobulinti gydymo pušynų oru, vandeniu, gamtos garsais, kvapais ir judėjimu būdai neatkartojami didmiesčio kontorų dangoraižio rūsyje. Nemačiau Sveikatos parko rekonstrukcijos projekto, bet norisi tikėti, kad tie 4 milijonai nebus išleisti plynam medžių kirtimui ir viso ploto išgrindimui betono trinkelėmis... Norisi tikėti, kad pavyks surasti specialistų, kurie sugebėtų neiškraipyti K.Dineikos metodų pseudorytietiška „netradicine medicina“ ir „Gyvenimo meno“ tipo sektantiškomis smegenų plovyklomis.

Belaukdami sniego arenos atidarymo, neturėtumėm pražiopsoti smulkesnių, bet svarbių miesto veido pokyčių. Šį trečiadienį „Draugystės“ sanatorija atidarė skoningai rekonstruotą vilą „Kolonada“, kurioje veikia kavinė „Mūza“. Ketvirtadienį pristatytas projekto „Čiurlionio kelio pristatymas“ baigiamasis etapas ir atidengtas stendas prie „Girios aido“.

Ne visi projektai taip gražiai baigiasi. Antai iš Vijūnėlio tvenkinio išsiurbtas dumblas užtvindė Švendubrės miškus ir kelius. Triukšmą dėl to pakėlę Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Donatas Mizaras ir Karolis Kaklys pastebėjo, kad „įrengta dumblo saugojimo vieta kelia rimtų abejonių dėl atitikimo keliamiems aplinkosauginiams reikalavimams“. Aplinkosaugos pažeidimai, įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamus projektus, gresia rimtomis finansinėmis sankcijomis, todėl nenustebkite, jeigu apie šio įvykio aplinkybes nebus labai garsiai šnekama.

Vijūnėlio dugne daug metų kaupėsi teršalai iš miesto lietaus kanalizacijos ir šiltnamių nuotekų. Tai minima net ir tvenkinio išvalymo projekto aprašomojoje dalyje. Todėl tų teršalų kaupimas miške vargu ar gali būti pavadintas „gera aplinkosaugos praktika“. Neduok, Dieve, dar teks grąžinti visą ar dalį šiam projektui įgyvendinti skirtų Europos Sąjungos pinigėlių.

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 29 d.

2011-07-28T11:22:00.000+03:00

Antra savaitė Druskininkų gatvėje, tiesiai prieš pastatą, kuriame įsikūrusi ir mūsų redakcija, ir dar sunkiai suskaičiuojama gausybė įmonėlių bei įstaigų, vyksta remonto darbai. Darbus vykdantys „Lazdijų komunalinio ūkio“ darbininkai išardė dar visai tvirtą, bet nenaują šaligatvį, supjaustė visai dar neduobėtą asfaltą, bet tai jau nieko nestebina. Gatvės remontuojamos ne todėl, kad jos tapo duobėtos ir sunkiai pravažiuojamos, o todėl, kad reikia įsisavinti Europos Sąjungos lėšas ir duoti darbo probleminių regionų žmonėms. Įdėmiau pažiūrėjus, kokiu greičiu jie dirba, nesunku suprasti, kad darbo užteks ilgam. Kurį laiką mums patiems ir mūsų klientams teks šokinėti per duobes ir bristi per žvyro „kopas“ arba bandyti neprarasti pusiausvyros, žengiant siauru laikinai numestų šaligatvio plytelių taku, kuris tai išardomas, tai vėl paklojamas ir šiek tiek primena kelią tarp dviejų prarajų, kuriuo keliavo pirmosios „Žiedų valdovo“ dalies personažai. Tik ten, abipus taškėsi lava ir kaitra alsavo pragaro liepsnos, o čia vien žvyras ir molis, bet kai kurioms aukštakulnius avinčioms notarų biuro klientėms tai beveik tas pats.

Skirtingai, negu mano nemaža dalis druskininkiečių, nesu toks keistuolis, kurį piktintų miesto atsinaujinimas, o kiekvieną Brežnevo epochos statinį primygtinai reikalaučiau išsaugoti, kaip neįkainojamą architektūrinį praeities kartų paveldą. Iš tikrųjų yra dar baisiau – norėčiau, kad jie būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, o jų vieta apsodinta medžiais. Geriausiai būtų pušimis. Bet dar pajėgiu suprasti, jog taip tikrai nebus. Nei šiandien, nei po kelerių metų. Todėl stengiuosi toleruoti visas Druskininkų permainas, taikydamas joms paprasčiausius bendražmogiškus sveiko proto vertinimo kriterijus. Naujas asfaltas visada geriau už seną duobėtą, o su tais nepatogumais, kuriuos tenka iškęsti, kol vyksta kelio remonto darbai, reikia tiesiog susitaikyti, kaip su oro permainomis ar metų laikų kaita.

Kadangi man neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris būtų savo akimis matęs kurorto gatvių rekonstrukcijos projektą (čia aš nė trupučio neabejoju, kad visos detaliojo planavimo procedūros buvo įvykdytos ir tas projektas sklandžiai „praėjo viešojo svarstymo etapą“), natūralu, kad kiekvienas druskininkietis susidaro savo nuomonę tik pamatęs jau atnaujintas miesto dalis. Ir nesakykite, kad piktintis reikėjo to „viešo svarstymo stadijoje“ – kada norėsim, tada piktinsimės arba žavėsimės, kai kažkas bus padaryta gražiau, negu tikėjomės.

Antai mūsų skaitytojas V.T., aną savaitę apsilankęs atnaujintame Vijūnėlio paplūdimyje, pasipiktino prekybos paviljono asortimentu: „Alus ir ledai“. O man tai visai netrukdo, nors alaus negeriu, o ledų nemėgstu. M.S prie Vijūnėlio įrengtame parke pasigedo medžių. Skaitytojai R.A. užkliuvo, kad įvairiose miesto vietose atnaujintų šaligatvių ir pėsčiųjų takų trinkelės pernelyg spalvingos ir tai, jos nuomone, prasilenkia su gero skonio tradicijomis. Vienspalvis grindinys man taip pat gražiau, bet tai, kas suklota, man neatrodo labai baisu, nes nepastebėjau nei ryškiai salotinių, nei blondiniškai rausvų spalvų. O juk, pagalvojus apie miesto vadovų mentalitetą, galima buvo ko nors tokio tikėtis... Mieste jau pasakojami anekdotai, neva, apžiūrėjęs parke statomą dviejų raguotų gyvūnų skulptūrą, vienas vietinis politikas pasigedo jų lyties požymių, ir netrukus anie buvo pritaisyti. Neabejoju, jog taip nei buvo, nei ką, bet vietinis folkloras atspindi žmonių nuomonę apie savo valdžios mąstymo būdą.

Koks bebūčiau bjaurus, visiems savo virtualiems ir realiems draugams vilniečiams nedvejodamas rekomenduoju pasirinkti Druskininkus, kaip tinkamiausią vietą savaitgalio poilsinei išvykai. Čia tikrai nesunku rasti pakenčiamą viešbučio ar svečių namų kambarį už sveiko proto ribų neperžengiančią kainą, ypač, jei tuo pasirūpinama iš anksto peržiūrint informaciją ir skelbimus internete. Pavalgyti taip pat pavyks sočiai ir pigiau, negu Palangos Basanavičiaus gatvėje. Dabar, kai vyksta Druskininkų teatro ir Druskininkų vasaros su Čiurlioniu festivaliai, netgi yra kur nueiti. Išsinuomoję arba atsivežę dviračius, ras kur jais nuvažiuoti. Žmogui, nuolat gyvenančiam blokiniame daugiabutyje, esančiame sostinės miegamajame rajone, ir dirbančiam stiklinio biurų pastato ...nioliktame aukšte, Druskininkai atrodys kone rojaus kampelis. Čia jis pamatys daug žalumos, nes jo paties kieme riogso vos vienas katinų apmyžtas ir vaikų aplaužytas uosialapis klevas. Naujieji juodo stiklo ir metalo statiniai jo neerzins, nes jis niekuomet nematė tų skoningų medinių tarpukario kurorto vilų, apie kurias skiltyje „Dingę Druskininkai“ mūsų skaitytojams reguliariai pasakoja Vytautas Valentukevičius. Taigi, Druskininkai „vieno savaitgalio svečiui“ patiks. Ilgesniam laikui, negu trys dienos, čia atvykti jam ir nerekomenduosiu, nes tuomet pradės pastebėti tai, ką matome tik mes, vietiniai. Juk yra pajūris, sodybos Dzūkijos miškuose ir prie Aukštaitijos ežerų. O apie Druskininkus geriau telieka vien geri įspūdžiai ir prisiminimai. Tik paskui nekiškite mums savo susižavėjimo, kaip, jūsų nuomone, gerai dirba kurorto vadai. Palikite tai spręsti vietiniams – jie čia gyvena kasdien.

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 22 d.

2011-07-22T09:24:00.000+03:00

Viena iš maloniausių vidurvasario patirčių – išsimaudyti ežere per stiprų lietų. Vakare, jau beveik temstant, visa šeima nuvažiavome prie Snaigyno ežero Veisiejų regioniniame parke. Sunkiausia buvo prisiversti per liūtį išlipti iš automobilio ir įsibristi į ežerą, o tada jau vanduo atrodo šiltesnis negu karščiausią saulėtą dieną. Tik žaibai kažkur visai netoli trankėsi, o kemperyje nuo lietaus pasislėpę turistai iš balažin kokios šalies akis išplėtę žiūrėjo į tokias, jų požiūriu, ekstremalias pramogas ir tarpusavyje komentavo: „Crazy lithuanians...“ Labai panašiais žodžiais kažkada siūlyta pristatyti Lietuvą pasauliui. Gal ir be reikalo tą šūkį atmetėme, juk vis tiek esame daugiau ar mažiau crazy (angl. pakvaišęs, beprotiškas), štai ir šią savaitę britų naujienų agentūros platino po pasaulį vaizdelį, kaip mūsų tautiečiai virė iš bulvių naminę degtinę ir susprogo. Bet kuris dzūkas jums pasakytų, kad taip jiems ir reikia, nes iš bulvių samanės gaminti negalima, beveik šventvagystė. Tik iš rugio ar kvietrugio. Pagonys dar pasakytų, kad už tokį kulinarinio paveldo išniekinimą nubaudė juos Ragutis arba Bubilius – midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių globėjas. Neprašė jie ir kaip tik liepos 8-ąją pagerbiamo šventojo vyskupo Arnoldo užtarimo, nes šiandieninė Katalikų Bažnyčia, ypač Lietuvoje, net ir prisiminti vengia, jog tarp gausybės savo šventųjų turi nemažai tokių, kuriems priskyrė globoti aludarius ir degtindarius. Šv. Arnoldas – tik labiausiai žinomas, nes per jo šventę minima Tarptautinė aludarių diena. Jam priskiriami šie žodžiai: „Alus atėjo į šį pasaulį iš Dievo meilės ir žmogaus prakaito“. Bet pirmuoju alaus ir aludarystės globėju oficialiai yra laikomas Šv. Adrianas, gyvenęs IV amžiaus pradžioje. Pirmosios šventosios alaus stebukladarės vardas pelnytai atitenka IV–V amžių sankirtoje gyvenusiai Šv. Brigitai. Ši šventoji savaip pakartojo stebuklą, kurį Jėzus Kristus padarė su vynu: vandenį pavertė alumi. O kur dar šventieji Hildegarda, Kristoferis, Lukas, Leonardas, Silvestras, Sikstas...

O šios savaitės pradžioje, skaitydamas vieno didžiųjų šalies dienraščių internetinėje versijoje akivaizdžiai propagandinį interviu su mūsų šauniosios savivaldybės vadovu, niekaip neradau užsakymo numerio. Gal popieriniame laikraštyje jis yra, nemačiau. Nes patikėti, kad tiesiog šiaip, už gražias akis ar viršugalvio blizgesį politikui suteikiama tribūna išdėti į šuns dienas savo oponentus „pagalvės mokesčio“ istorijoje tuo metu, kai ruošiamasi teisminiams ginčams šia tema, vargu ar galėtų net ir visai nesidomintys lietuviškos žiniasklaidos veiklos metodais skaitytojai. Premijos ar bent patapšnojimo per petį nusipelno viešųjų ryšių specialistai, sugalvoję metodą, konfliktą su „pagalvės mokesčiui“ besipriešinančiu apgyvendinimo verslu pateikti taip, neva „išskyrus vieną asmenį, niekas nekelia dėl to triukšmo“. O teiginys, jog „niekuo nepagrįstos kalbos, kad Druskininkai, valdant socialdemokratams gyveno šiltnamio sąlygomis“ puikiai tinka įtikinėti tik žmonėms, kurie jau neprisimena, už kokius pinigus velionio AMB premjeravimo laikais rekonstruota visą investicijų į Druskininkus bumo pradžią davusi Druskininkų gydykla.

Sužinojau ir šį tą svarbaus: naujoji „Snoras Snow arena“ atidarymo data – rugpjūčio 25-oji. Net ir valanda jau paskelbta. Tikėkimės, kad atidėlioti daugiau neprireiks, būtų baisiai nesolidu. Kita žinia, kad meras neketina siekti postų šalies valdžioje, suformuluota labai aiškiai: „Centrinės valdžios aukštumos manęs visiškai nevilioja“. Tik klausimas buvo apie ministro pareigas. O jeigu paklaus apie galimybę tapti Premjeru ir ne žurnalistas, o sava partija, ir ne dabar, o po Seimo rinkimų... Prezidentė apie tokią įvykių eigą labai atsargiai jau buvo užsiminusi. Konkretesnėms kalboms ir ne laikas, nes neabejotinai po rinkimų save valdžioje mato tik patys socdemai, o kaip ten bus iš tikrųjų, tik visagalis laikas parodys, antai Klaipėdoje rinkimus į atsilaisvinusią Seimo nario vietą‚ „į vienus vartus“ laimėjo valdančiųjų konservatorių kandidatas Naglis Puteikis.

Vos tik persirito vasara į antrąją pusę, vis garsiau vakarais triukšmauja žiogai, miškai jau kvepia rudeniu, o labiausiai – šviežiais grybais. Tarsi paskui tą kvapą atkeliavo ir kvietimas į Varėnos grybų šventę ir devintąjį Lietuvos grybavimo čempionatą, kurie šiemet vyks rugsėjo 24 d.

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 15 d.

2011-07-15T09:14:00.001+03:00

Svarbiausiu pastarojo meto įvykiu drįsčiau pavadinti ne jaunųjų Lietuvos krepšininkų pergalę ir netgi ne Dzūkijos miškuose prasidėjusį grybavimo sezoną, o naujo socialinio tinklo „Google+“ startą. Kol kas jis dar tik testuojamas ir patekti taip paprastai, kaip į „Facebook“, nėra galimybės. Jūs turite gauti jau esančio „Google+“ asmens kvietimą ir tik tada galėsite ten užsiregistruoti. Kadangi viskuo, kas geriausia, pirmiausiai esu įpratęs dalintis su „Druskininkų naujienų“ skaitytojais, tai bet kuris iš jūsų gali man parašyti elektroninį laiškelį ir tokį kvietimą jums nepatingėsiu išsiųsti. Pirmieji „Google+“ bandantys interneto naujovių entuziastai pastebi keletą skirtingai nuo „Facebook“ veikiančių funkcijų, tarp kurių svarbiausia yra galimybė suskirstyti virtualius draugus į skirtingus „ratus“, kad nereikėtų su verslo partneriais dalintis šeimos vaizdeliais, o vaikystės draugams rodyti darbinių reikalų.

Socialinių tinklų galią lengviausia suprasti stebint, kas vyksta kaimyninėje Baltarusijoje. Rusiškame tinkle „V kontakte“ gimusi grupė „Revoliucija per socialinius tinklus“ išjudino tūkstančius apolitiškų Baltarusijos piliečių, ko anksčiau niekaip nepavykdavo silpnai ir susiskaldžiusiai šios šalies opozicijai. „Youtube“ patalpinti filmuoti vaizdai, kaip čia pat, Gardine ir Minske milicija gatvėse kiekvieną trečiadienį gaudo plojančius protesto akcijų dalyvius, paskutiniam Europos diktatoriui baisesni už bet kokias Europos Sąjungos sankcijas, nes, juos pamatę, valdančiuoju režimu nusivilia kaskart vis daugiau iki šiol pasyviai toleravusių valdžią žmonių. Šį trečiadienį protestuojantys baltarusiai ne plojo, o visi vienu metu „čirškino“ savo mobiliųjų telefonų žadintuvus. Gal tai pažadins ne tik dar nespėjusius išsijudinti protestuotojų bendrapiliečius, bet ir gausų kaimyninės šalies valstybinių televizijos kanalų apkvailintų lietuvių, šventai tikinčių, jog už rytinės sienos prasideda kažkas panašaus į jų tebesapnuojamą sovietmetį, kur visi daugmaž vienodai sotūs, laimingi ir šiltai aprengti ir tik saujelė kapitalistų pasamdytų chuliganų drumsčia ramybę. Tiki tuo net ir daugelis mūsų miesto „pasatinių“ keliautojų per sieną, nes anoje pusėje pastebi tik mažesnes prekių kainas, bet nesidomi, už kokio dydžio algas ir pensijas tenka išgyventi baltarusiams.

„Savivaliavimas ir žmonių gąsdinimas, kaip vyksta dabar, kad šilumos kainos drastiškai augs, nebus toleruojamas“,- antrųjų prezidentavimo metinių proga šią savaitę sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Su visa derama pagarba drįstu pareikšti, kad savo skaitytojus tuo gąsdinau ir gąsdinsiu. Ir visai ne todėl, kad čia ne Baltarusija ir Prezidentė neturi jokių priemonių man tai uždrausti. Joks politikas neprivers žiniasklaidos meluoti skaitytojams, neva dėl būsimo šildymo sezono būsimų sąskaitų nevertėtų nerimauti.

„Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas. Gyventojai neturėtų užsimiršti – dalį vasaros atostogoms pajūryje numatytų lėšų būtų protinga atidėti žiemai“, - birželį prasidarė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Jo žodžiais, dar iki prabylant apie tai Prezidentei, jau spėjo pasipiktinti ir Premjeras, ir Seimo pirmininkė. Bet nė vienas iš jų negali jums garantuoti, kad nepasikartos pernykštė istorija, kai pirmosios naujojo šildymo sezono sąskaitos sukėlė šoką tūkstančiams daugiabučių namų gyventojų. Veikiau atvirkščiai – dujininkų prognozės, kad gamtinės dujos iki naujo šildymo sezono pradžios brangs apie 30 procentų, suteikia pagrindo manyti, jog taip ir bus. Galite pasikliauti politikais ir ramiai atostogauti, o galite jau dabar pradėti skaičiuoti, ar pajėgsite išlaikyti savo butus. Skelbimai apie teismuose išieškomas druskininkiečių skolas už praėjusio sezono šilumą mūsų laikraštyje sukasi visą vasarą... Tikriausiai nepakankamai baisiai juos gąsdinau. Bet vis daugiau sutinku ir „pakankamai prigąsdintų“ skaitytojų, kurie išsprendė šią problemą pačiu radikaliausiu būdu – persikėlė gyventi iš centralizuotai šildomų butų į malkomis kūrenamus namus užmiestyje. Puikiai suprantu, kad tokia išeitis priimtina toli gražu ne visiems, o malkos taip pat nesiruošia pigti. Bet šių žmonių bent jau niekas nebepagąsdins arba neapmulkins populistiniais pažadais ir taip neįklampins į skolas.

Kažkada iš sukolchozinto kaimo į miestus bėgusiai pokario kartai sovietinės valstybės dovanojami butai simbolizavo išsivadavimą nuo prievolių ravėti daržus, šerti kiaules, braidyti po purvą, kęsti šaltį ir badą. Ilgai laukę eilėse ir galų gale atsikraustę į naujus butus, kur visada buvo šilta, šviesu, iš čiaupų tekėjo karštas bei šaltas vanduo, o šalia buvo visuomeninio transporto stotelė, vaikų darželis, parduotuvė... Mano kartai toks komunalinės laimės modelis jau nebeatrodė svajonių išsipildymu. Užaugome žiūrėdami amerikietiškus filmus, kur kiekviena šeima gyvena erdviame nuosavame name su balta tvora ir lygiai nupjauta veja. Tai matėme visur nuo „Košmaro Guobų gatvėje“ pirmosios dalies iki televizijos serialo „Vedęs ir turi vaikų“. Kai ši svajonė susiduria su vyresniosios kartos prisiminimais apie mėšlinus jaunystės čebatus, susišnekėti ne visuomet įmanoma.

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 8 d.

2011-07-08T10:29:00.000+03:00

Savaitės viduryje „išpuolančios“ šventės – toli gražu ne visų mėgiamos. Suskaidyta perpus darbo savaitė būna kažkokia tik pusiau darbinga, pirmojoje jos dalyje pradėtų darbų per likusias dienas nepavyksta baigti. Juolab liepą, kai ir be to pilna elektroninio pašto dėžutė pranešimų, kad tas, anas ir dar kitas adresatas atostogauja ir visus reikalus palikęs tvarkyti kažkam kitam arba visai niekam. Ir vis dėlto Mindauginės, oficialiai besivadinančios Valstybės diena, yra prasminga šventė, retsykiais netgi suteikianti peno pamąstyti, jog smagu būtų Lietuvai turėti kokią nors simbolinę karališkąją šeimą, apie kurios narių vestuves, krikštynas ir laidotuves reportažus rodytų bent jau kaimyninių šalių televizijos, o „gyvenimo būdo“ laidos nagrinėtų tituluotųjų asmenų tarpusavio santykius. Kitaip sakant, tokiomis dienomis imu pavydėti monarchijos britams ir danams. Ar bent Monako kunigaikštystės gyventojams. Juk pastarosios plikterėjusio kunigaikščio Alberto vestuvės su gražuole iš Pietų Afrikos išreklamavo šią nykštukinę valstybę labiau, negu visi mūsų įvaizdžių kūrėjai sugebės iki savo nuobodaus gyvenimėlio pabaigos. Tai efektyviau už Pasaulio kultūros sostinę ir Europos krepšinio čempionatą drauge sudėjus ir daugmaž prilygsta Olimpinėms žaidynėms, tik kainuoja pigiau. Jokie renkami valstybės pareigūnai nesulauks tiek dėmesio – nei mūsų mužikiškasis Seimo narių elitas, nei asmeninio gyvenimo neturinti Prezidentė.

Net ir žinodami, kad monarchas neturės jokios politinės valdžios, tik simbolines pareigas atstovauti šalį, mes niekuomet nesugebėtumėm susitarti, kam iš tolimų Gediminaičių ar Jogailaičių palikuonių galima būtų patikėti Lietuvos karaliaus ar didžiojo kunigaikščio sostą. Dar 2005 m. istorikas Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad realiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto paveldėtojai galėtų būti šiuo metu Rusijoje gyvenantys tolimi Gediminaičių palikuonys Golicynai ir Trubeckojai. Gal kažką pavyktų surasti ir Vidurio ar Vakarų Europoje, juk mūsų valdovai ne kartą giminiavosi su tenykštėmis dinastijomis. Iškart pasiustų aršiausieji nacionalistai, kurie valstybine kalba nemokančio šnekėti monarcho net ir tvankią liepos naktį nedrįstų susapnuoti. Nepatiktų toks valstybingumo simbolis ir kairiesiems radikalams. Antai mūsų anarchistai netgi buvo sugalvoję švęsti rugsėjo 12-ąją – Karaliaus Mindaugo nukirsdinimo dieną. „Galbūt kam nors pasirodys barbarybė, bet daugelis šalių nesigėdija savo protėvių sprendimų fiziškai pašalinti monarchus ir tironus – nesvarbu, savus ar svetimus. Štai prancūzai lig šiol švenčia Bastilijos paėmimo dieną. O aikštę šalia Luvro, kur kažkada stovėjo giljotina, vadina Susitaikymo aikšte – place de la Concorde,“- skelbė „Anarchija.lt“.

Pati Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumo idėja nepriimtina daugeliui tautinės valstybės gerbėjų, idealizuojančių tarpukario Lietuvos Respubliką, kuri sukurta atmetant ne tik unijinius ryšius su Lenkija, bet ir visą nepakankamai lietuvišką bajoriškąjį paveldą. Net ir čia, Druskininkuose, gyvendami ant užasfaltuotų lietuviškai-lenkiškai-rusiškai-žydiško kurorto šaknų, sugebame jų nejausti ir nesuprasti, kokius dar sentimentus šiai vietai gali išgyventi iš Lenkijos plūstantys turistai. Kaip tik šiemet, birželio 30 d. paminėjome paskutinio daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualo, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo 100-ąsias gimimo metines. „Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia. Savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lenkija ir Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę,“- ta proga svarsto europarlamentaras Leonidas Donskis straipsnyje „Czesławo Miłoszo gimtoji Europa”. Tokių kaip jis, pajėgiančių suvokti Miłoszo ar netgi Čiurlionio daugiakultūrę patirtį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje – Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje – balsai gerokai mažiau girdimi, negu smetoniškosios tradicijos patriotų, pasiryžusių išmesti iš atminties viską, kas čia buvo sumąstyta ir parašyta ne lietuviškai. Negi esame tokie silpni, kad bijome, jog mūsų lietuviškumas išgaruos, kaip bala ant įkaitusio grindinio, jei tik nebus pavydžiai sergstimas nuo visko, ką išmokome vadinti svetimu, bet dar visai neseniai tokiu nebuvo? Didžiuodamiesi sukūrę naują pramoginio kurorto infrastruktūrą, druskininkiečiai galėtų žengti toliau ir įprasminti kurorto viešąsias erdves sąsajomis su daugiakultūriu šio krašto paveldu. Vilties, kad tai įmanoma, teikia bendrų su Augustówo projektų įgyvendinimas, prisimenant ir pagerbiant abiem miestams nemažai nusipelniusį Jogailaitį – Žygimantą Augustą, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos Abiejų Tautų Respubliką.

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 1 d.

2011-07-01T09:11:00.000+03:00

Kai dienos pasisuka trumpyn, pradeda rausti serbentai ir vyšnios, o laukuose vaiskią žalumą keičia brandus pievų ir javo gelsvumas, sunku nepradėti mąstyti apie prabėgančio laiko ženklus. Nors anądien tėvas man nuoširdžiai patarė šioje skiltyje mažiau rašyti apie save, bet tokios jau žanro taisyklės. Pirmiausia šios savaitinės apžvalgos yra skirtos mano internetiniam dienoraščiui (tinklaraščiui), todėl ir yra tokios asmeniškos. Taigi, po savaitės man sukaks 40 metų. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra apie 67 metus, Europoje – 76. Kadangi daug metų nevartoju alkoholio ir gyvenu mažame kaimelyje, kur aplinka ekologiškesnė, negu didmiesčiuose, galėčiau tikėtis ko nors panašaus į europietišką amžių. Bet nuo paauglystės rūkau, taigi suapvalinkime iki 70 metų. Reiškia, man beliko apie 30 metų. Garsusis tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius šią savaitę komentuodamas „Nordea“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico demografines prognozes, pažadėjo, kad jau dabar esantis tragiškas „Sodros“ deficitas po 15 ar jau po 10 metų taps „absoliučiai nesuvaldomu“, nes pensininkų skaičius išaugs, o dirbančiųjų skaičius sumažės. „Trumpai tariant, tie, kas dar ne pensininkai – pensijų nesitikėkit. Negausit ir nesvajokit,“- prognozuoja Rokiškis. Negana to, jis dar sugriauna viltis, kad sotesnės senatvės galime tikėtis, jei dabar už savo santaupas prisipirksime nekilnojamojo turto, „nes jokių priežasčių, dėl kurių Lietuvos NT rinka kada nors atsigautų, nenusimato nei po 2, nei po 20, nei po 200 metų“.

Dar nespėjau atsitokėti nuo tokių prognozių, o Lietuvos verslo konfederacijos Korporatyvinių reikalų direktorė Kristina Lukošiūtė atsiuntė pranešimą iškalbingu pavadinimu: “Lietuva jau dabar turėtų susirūpinti savo išlikimu”. Vilniuje vyksiančiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume dalyvausiantis futuristas prof. dr. Davidas Passigas „įspėja Lietuvą apie jau artimiausiais dešimtmečiais jai kilsiančius iššūkius.“ Jo teigimu, pasaulio laukia radikalūs pokyčiai – per ateinantį šimtmetį mūsų planeta pasikeis labiau nei per pastaruosius 5 tūkstančius metų. Pasaulio laukia energetinis badas, o žmonių populiacija ateityje tik mažės – po šimtmečio pasaulyje bus vos 5-6 milijardai gyventojų. O kol jų tiek sumažės, išgyvensime „įvairius socialinius ir ekonominius disbalansus“. Išvertus tai į užstalės kalbą, tai reiškia, kad mano kartai nusenus, mūsų vaikų bus pernelyg mažai, kad jų mokesčiai užtikrintų mūsų gerovę. Išvada beveik ta pati, kaip ir Žygimanto Maurico.

Kai sakoma „po mūsų nors ir tvanas“, tai šiuo atveju tas „tvanas” teks kaip tik mūsų kartai. Pirmiausiai mums teko mokytis dvesiančioje sovietinėje sistemoje, o tada gyventi visiškai kitame pasaulyje, kuriam reikėjo ne mintinai išmoktų kompartijos suvažiavimų nutarimų, o greitos orientacijos ir į save lenktų nagų. Vos tik prisitaikėme prie liberaliosios laisvos rinkos, išmokome pigiai nupirkti ir pelningai parduoti savo artimui, kai mūsų pačių užsiauginta valstybė išpampo taip, kad ėmė lupti nuo mūsų devynis kailius ir ieškoti, ar po jais dar ko nors neslepiame. Optimistiškai, sočiai ir turtingai gyvenome vos kelis metus, maždaug nuo 2005-ųjų vasaros iki 2008-ųjų metų rudens, kai buvo paskelbta apie sunkmečio pradžią. Dabar, štai, sužinome, kad, pasak gerbiamojo Rabinovičiaus, „Lietuvos situacija yra dabar tokia gera, kokia tiktai gali būti (nepaisant jokių krizių). Tačiau po kelių metų mes jau imsim jausti nelabai kokias pasekmes...“

Ką galime padaryti? Emigruoti į „visuotinės gerovės“ Vakarų Europos šalis, kurios demografinę duobę pasieks dar anksčiau už mus? Viską išsiparduoti, užsiauginti ilgus plaukus, barzdą, nukeliauti į Indiją ar Margaritą ir drybsoti vandenyno pakrantėje rūkant žolę, kol apsems dėl visuotinio atšilimo kylantis vanduo? Išvažiuoti į kaimą, sodinti ekologiškas pupas, konstruoti vėjo malūnus ir garbinti Patrimpą bei Vėjopatį ir visus, peržengiančius jūsų sklypo ribas, kabinti ant ąžuolo žemyn galva? Apsimesti, kad visos tos prognozės iš piršto laužtos ir gyventi, kaip gyvenus, dejuojant, jog už vargano būsto griūvančiame daugiabutyje šildymą ir kasdien vis labiau byrančio automobilio kurą tenka mokėti dukart daugiau, negu jums moka algos? Kiekvienas ieško savo kelių, formuluoja savo klausimus ir randa savo atsakymus. Jeigu imčiau jums piršti kurį nors vieną gyvenimo kelią, kaip vienintelį teisingą, nebūčiau visiškai sąžiningas, nes nei aš, nei niekas kitas nežino, kas bus rytoj. Nežinau ar sulauksiu to rytojaus, o juolab, ar sulauks visa žmonija. Todėl būtų geriau, kad dar šiandien, neatidėliodamas neapibrėžtai ateičiai, sakyčiau savo artimiesiems, kaip juos visus myliu, girdėčiau, ką jie man sako, ką ošia kiemo medžiai ir šnara žolė, mėgaučiausi kepsnio skoniu ir kavos aromatu, greito vairavimo siauru vingiuotu keliu malonumu ir Snaigyno ežero vandens vėsa. Paglostyčiau ant kelių man užšokusios katės galvą ir linguočiau, klausydamas savo jaunystės laikų roko baladės. Jausčiau, kad gyvenu.

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 24 d.

2011-06-23T10:51:00.000+03:00

Vienas bičiulis, kurio vardo viešojoje erdvėje neatsiklausęs neminėsiu, anądien paviešino tokią apetitą keliančią žemuogių nuotrauką, kad akimirką pamaniau, jog jaučiu jų kvapą. Vėlyvos šiemet uogos, per Šventą Joną jau ragaudavom ne tik žemuogių, bet ir mėlynių, būdavo metų, kai ir grybų pasirinkdavom. Jeigu dar palis taip, kaip šią savaitę, jų laukti ilgai nereikės. Trumpiausią metų naktį braidydamas rasotą paupių žolę ir kylančius rūkus, stebėdamas vasaros dangų nušviečiančias laužų pašvaistes ir bandydamas atskirti, ar čia baubia ganykloje nuobodžiaujančios karvės, ar nuo draugų kompanijos nuklydęs persišventęs kupoliautojas, niekaip negaliu apeiti prabėgančio laiko virsmo, gyvenimo trumpumo ir trapumo temos. Kai kiti linksminasi, man visada būdavo kažko liūdna, net paauglystėje, kai leisdavau sau tokią naktį balažin kur nusibelsti, primaišyti neįsivaizduojamus kiekius tarpusavyje nederančių stipriųjų gėrimų, susirasti naujų draugų ir draugių arba gauti į snukį ir neprisiminti už ką. Suprimityvintos Joninių tradicijos nebuvo visiškai numarintos net ir vėlyvuoju sovietmečiu, o jau Atgimimo priešaušryje jas paskubomis prikėlė populiarėjantis etnokultūrinis judėjimas. Net ir neturėdamas muzikinės klausos ir baisiai nemėgdamas šokti, kokiais 1987-1988 m. kone atsitiktinai vis atsidurdavau kokiame renginyje, kuriame to išvengti buvo neįmanoma. Ir vis dėlto gerokai aiškiau pamenu save sėdintį kažkur kampe ir stebintį, kaip kiti linksminasi, negu iškaitusį, išsipašiusiais iš kelnių marškiniais ir įraudusiu veidu. Etnokultūrinis sąjūdis kažkokiu būdu siejosi su aplinkosauginiu, tiksliau, tie patys žmonės, kurie atsigręžė į protėvių dainas ir šokius, netrukus susirūpino tėvynės gamtos likimu. Galėčiau dabar stebėtis, kur dingo ta gausybė žmonių, kuriems skaudėjo kiekvieną kertamą medį. Ypač čia, Druskininkuose, jie taip susigūžę, pritilę, sutikti gatvėje pašnibždomis pasakoja pasibaisėję kurorto medijos naikinimo mastu, bet vis apsidairydami, ar kas jų nesiklauso. Gerbiu juos bent už tokią drąsą, nes kiti jau seniai įtikino save, jog nieko pakeisti neįmanoma ir neverta gadintis sau nuotaikos. Dėkui ir tai druskininkietei R.A., kuri šią savaitę telefonu susijaudinusi papasakojo, kad Druskininkų senamiestyje, Kosciuškos g., jos nuomone, be jokios atrankos rėžiami visi medžiai. Puikiai žinome, kad tokie darbai vykdomi gavus visus leidimus, parengus projektus, bet nuo to ne ką mažiau širdį maudžia. Kita mūsų skaitytoja, trečiadienį užsukusi į redakciją visai kitu reikalu, papasakojo ką tik buvusi sustabdyta grupelės lenkų poilsiautojų. Kurorto svečiai bandė jos klausti, kur yra Druskininkų senamiestis.

„Apsidairiau – aplink vien naujos statybos, darbai tebevyksta, arba jau blizga saulėje juodas stiklas ir plienas. Pasakysiu, kad čia ir yra senamiestis – žmones prajuokinsiu. Ir kažkodėl pasakiau tiems turistams, kad aš čia ne vietinė ir nieko nežinau...“- dalijosi įspūdžiais druskininkietė.

Retkarčiais sulaukiu skaitytojų klausimų, iš kur atsirado tos lentelės prie M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus ir buvusios Kurorto poliklinikos pastato, M.K.Čiurlionio g. 61. Jose įvardintos valstybės institucijos, atsakingos už šiuos pastatus. Stovi jos miesto žemėje, tai, įtarčiau, kad atsirado ne be vietinės valdžios žinios, o gal ir valios. Turint omenyje diskusijas dėl M.K. Čiurlionio memorialinio muziejaus pastatų būklės, toks spaudimas Kultūros ministerijai ir Nacionaliniam M.K. Čiurlionio muziejui galėtų būti suprantamas, bet sąžininga būtų pasistatyti lenteles ir prie Druskininkų savivaldybės valdomos „Nemuno“ sanatorijos bei Sveikatos parko.

Ne medžiai ir ne apleisti pastatai dabar rūpi gausiam būriui druskininkiečių, ligšiol uždarbiavusių gabenant iš Baltarusijos pigesnį kurą ir rūkalus. Jau savaitę dažniau nei kartą per penkias dienas iš Baltarusijos važiuojantiems vairuotojams apmokestinami visi automobilyje esantys degalai, visiškai uždrausta iš šalies išvežti šaldytuvus, skalbimo mašinas, dujines virykles, cementą, ploviklius, kruopas ir makaronus, o mėsos, sūrių, kondensuoto pieno, cukraus ir miltų be papildomų muitų galima išsivežti ne daugiau kaip 2 kilogramus. Pasienio degalinėse iš kurą perkančių lietuvių reikalaujama mokėti doleriais arba eurais, kartais ir visai neaptarnauja. Nežinodami, kas bus toliau, žmonės paprasčiausiai laukia ir stebi situaciją. Kadangi Druskininkuose be vargo matome Baltarusijos televizijos transliacijas, vakarais atsirado nauja pramoga – klausytis po kelias valandas trunkančių tenykščio prezidento monologų prieš kameras. Lažybų punktai dar nepriima statymų, kaip dar ilgai jam pavyks išsilaikyti valdžioje, bet kur ne kur baltarusiai jau bruzda. Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai pirmadienį paskyrė naujas sankcijas Baltarusijos prezidentui artimiems asmenims ir kompanijoms, bet tai A.Lukašenkai rūpi gerokai mažiau, negu nuosavų piliečių organizavimasis interneto socialiniuose tinkluose. Juk būtent taip prasidėjo revoliucijos Tunise, Egipte ir Libijoje.

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 17 d.

2011-06-17T09:39:00.000+03:00

Keistoka pasitaikė savaitė – karščiai atlėgo, bet perkaitusių galvų aplinkui nors vežimu vežk. Antai toks lig šiol nedaug kam girdėtas Seimo narys Andrius Burba parlamente pateikė rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma Vyriausybei imtis priemonių dėl demografinės padėties gerinimo ir emigracijos stabdymo. Pranešama, kad reikiamo palaikymo šis rezoliucijos projektas antradienį nesulaukė, tačiau nuspręsta dokumentą tobulinti. Vienas iš A.Burbos projekte siūlomų patarimų Vyriausybei – įpareigoti valstybės finansuojamus studentus, pabaigus studijas, kurį laiką dirbti Lietuvoje arba grąžinti valstybei studijų kompensavimo išlaidas. Suprantama, kad tokių priemonių emigracijai sustabdyti nepakaks, nes emigruoja ne vien tik studentai. Taigi, tobulinimui ribų nėra...

Žmonės išsibėgios, jeigu valstybė jų tvirčiau nepririš prie žemės. Pradžiai reikėtų kiekvienam pilnametystės sulaukusiam piliečiui suskaičiuoti, kiek jis skolingas už ikimokyklinį ugdymą, mokymą, sveikatos apsaugą ir kitas viešąsias paslaugas. Nori emigruoti – užsimokėk. Galima susirasti senus Lietuvos statutus ir pasinaudoti, kaip ten buvo sutvarkytas baudžiauninkų „pririšimas” prie žemės ir pono. Nepakenktų kiekvieną asmenį susieti su jo gyvenama savivaldybe ir leisti keisti gyvenamąją vietą tik savivaldybės tarybos sprendimu. Turtingos savivaldybės, pristigusios darbo jėgos, galėtų pirkti gyventojus iš tų, kuriose didesnis nedarbas.

Neabejoju, kad atsirastų bandančiųjų slapta emigruoti neužsimokėjus, todėl tektų numatyti baudžiamąją atsakomybę už tokį pabėgimą, o tada, išrašius Europos arešto orderius, bėglius priglaudusios šalys pačios juos sugrąžintų.

Tėvus, kurių bent vienas vaikas emigravo, reikia skubiai įrašyti į specialią įskaitą ir pradėti dirbti su likusiais šeimos nariais prevencinį darbą, o gal net apriboti tėvystės teises likusių vaikų atžvilgiu, perduodant juos į socializacijos centrus. Turėtų būti skubiai kriminalizuotas bet koks raginimas kitą asmenį emigruoti, emigracijos propagavimas ir informacijos, neva kažkam iš emigrantų pavyko rasti laimę užsieniuose, skleidimas.

Demografinei padėčiai gerinti pensinio amžiaus kaitaliojimo ar mokestinių lengvatų vaikus auginančioms šeimoms taip pat nepakanka. Va, jeigu kiekvienas reprodukcinio amžiaus asmuo, per metus nuo to laiko, kai sulaukia lytinės brandos, privalėtų pradėti atlikti savo Reprodukcinę pareigą Tėvynei Lietuvai. Pilietės, vengiančios atlikti Reprodukcinę pareigą Tėvynei Lietuvai, galėtų būti dirbtinai apvaisinamos, o piliečiai įpareigoti tapti sėklos donorais.

Susidomėjau, kas gi tas mūsų tautos gelbėtojas Andrius Burba? Iš oficialios biografijos: „Andrius Burba gimė 1978 m. balandžio 15 d. Klaipėdoje. Vaikystė buvo nelengva, turėjo tik 11 metų, kai tėvas paliko šeimą ir vienai mamai teko rūpintis jo ir penkiais metais vyresnio brolio Žydrūno išlaikymu. Ankstyvoje vaikystėje mėgo muziką, todėl pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Išmoko groti pianinu. Berniukų ir vyrų chore „Gintarėlis“ dainavo dešimt metų. 1993 m. baigęs devynias klases įstojo į Klaipėdos politechnikos mokyklą...” Dabar suprantu – tai iš sunkios vaikystės ir neišsakyto pykčio šeimą palikusiam tėvui. Susiraskite, gerbiamas Andriau, savo tėvą ar bent jo kapą ir išsakykite viską, ką galvojate. Palengvės. O Lietuvos Respublikos piliečiams leiskite pailsėti nuo jūsų genialių sumanymų bent vasarą.

Nuliūdino žinia, kad Druskininkų sniego arenos atidarymas vėl atidėtas. Ne paslaptis, kad daugelis druskininkiečių iš šio įvykio tikisi tokio postūmio, kuris išjudintų visą mūsų kurortą – nuo nedarbo lygio iki nekilnojamo turto kainų. Įsivaizduoju, kaip nejauku dabar Druskininkų savivaldybės vadovams, kiekviena pasitaikiusia proga skelbusiems visam pasauliui, kad tas „pasaulio stebuklas“ bus atidarytas 2010-ųjų rudenį, vėliau – žiemą, tada – 2011 m. pavasarį... Paskutinė data buvo numatyta, berods, birželio 21 d. Dabar jau minimas 2011 m. ketvirtasis ketvirtis, tai yra vėlyvas ruduo arba žiemos pradžia. Kiekvienas, kam teko bent jau remontuoti butą ar statyti šuns būdą, supranta, jog tokie darbai niekada nebaigiami numatytu laiku ir netelpa į iš anksto sudarytas sąmatas. O juk čia truputį didesnis ir gerokai sudėtingesnis objektas. Bala nematė tų terminų, bet jeigu sąmata dėl iš anksto nenumatytų darbų išaugs, tai Europos Sąjungos fondai vargu ar sutiks primesti dar kelis milijonus. Teks jų ieškoti Druskininkų savivaldybei arba privačiam investuotojui. O savivaldybei skersai gerklę įstrigo „pagalvės mokestis“, kurį ne tik apskundė teismui grupė Seimo narių, bet ir pripažino prieštaraujančiu galiojantiems įstatymams Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje tarnyba, prižiūrinti, kaip savivaldybės tų įstatymų laikosi. Netrukus baigsis terminas, per kurį Vyriausybės atstovas Algimantas Pipiras reikalauja sprendimą dėl kurortinės rinkliavos atšaukti arba pakeisti.

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 10 d.

2011-06-10T11:22:00.000+03:00

Mano kieme auga uosialapis klevas, kuris mano esąs krūmas, o aš įsitikinęs, kad jis privalo būti medžiu. 2-3 kartus per vasarą pagriebiu sekatorių ir apkarpau visas jo atžalas, kad būtų tikras medis, bet jis labai greitai išleidžia naujų ir vėl pamažu „krūmėja”. Kai pavargęs nuo popiečio kaitros po eilinio jo karpymo pasidalinau šia trumpa istorija su virtualiais draugais socialiniame tinkle, jie iškart atkreipė dėmesį, kad tai neblogai iliustruoja diskusiją dėl socializacijos ir žmogaus prigimties santykio. Gal ir pats truputėlį „ugnį pakursčiau“, parašęs, kad šiuo atveju simbolizuoju represyvią visuomenę, neleidžiančią asmeniui (medžiui-krūmui) pasirinkti norimos orientacijos.

„Naujieji kairieji mano, kad socializacija svarbiau nei kokia nors prigimtis, su kuo aš kategoriškai nesutinku...“ – rašo studentavimo laikų bičiulis Saulius I.

Aš, savo ruožtu, prisipažinau, kad ne visuomet suvokiu ribas, kur pasibaigia prigimtis ir prasideda dėl socializacijos įgytos savybės.

Kažin, kur dar būtų nukrypusi ta diskusija, bet iš atviros kiemo terasos, kurioje buvau įsitaisęs su planšetiniu kompiuteriu, mane išvijo mašalai. Tie patys baisieji kraujasiurbiai, kankindavę dzūkus ir gadindavę verslą Druskininkų kurortui XX a. pabaigoje. Nejauku tai pripažinti viešai, bet mašalų jau yra. Šeštadienį atkreipiau dėmesį į jų būrelius vaikštinėdamas po Veisiejų parką, kai ten vyko „Pasienio fiestos“ renginiai, bet dar turėjau abejonių, ar tai nėra kokia nors kita vietinė rūšis. Kitą dieną mano nuogąstavimus patvirtino Valdas iš Liškiavos, bet bėdą suvertė Nemuno artumui. O savaitės viduryje tai šen, tai ten jų pradėjo rastis jau daugelyje vietovių, nors dar sunku suprasti, ar tikrai tai bus toks antplūdis, kokių būdavo prieš keliolika metų. Ačiū Aplinkos ministerijai, kuri „pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasigirdę nuogąstavimai, jog po mėnesio, birželį, kraujasiurbių mašalų antplūdis Pietų Lietuvoje gali tapti vos ne stichine nelaime, nes šiemet neskirta pinigų jiems naikinti, tėra tik spėlionės, o ne pamatuotos prognozės“. Tai, būkit mieli, pamatuokit ir prognozuokit, nes mums čia, atsiprašant, gyventi reikia. Bet kraujasiurbių mašalų plitimo priežasčių mokslininkams galutinai nustatyti nepavyko. Bent jau taip teigia ministerija. O juk pakankamai rimti mokslininkai ne vienerius metus braidė paupių purvynus. Dabar ką nors iš jų sutikęs, neoficialiai pašnibždėčiau patarimą suversti bėdą Pasaulio klimato kaitai. 1999 m. kai mašalai buvo tyrinėjami, tai dar nebuvo madinga tema, todėl kalbėta apie pasikeitusį upės hidrologinį režimą ir vandens užterštumą. Tokiais protingais terminais su pinigus skirstančiais politikais geriau nė nepradėti šnekėti. Klimato kaita – visai kas kita. Kovai su jos priežastimis ir padariniais tiek visokių fondų prikurta, kad kuriame nors vis vien pinigų atsirastų, melžia juos kas tik netingi, tai kuo mes, dzūkeliai, prastesni. Sukurti teoriją, kad dėl klimato kaitos pakilo vidutinė Nemuno vandens temperatūra, galėtų ir maždaug antro kurso studentai. Juos samdyti būtų pigiau, negu tikrus mokslininkus, pakanka, kad jie būtų perskaitę „Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos įgyvendinimo priemonių planą“ ir kelias naujausias „Tarpvyriausybines klimato kaitos komisijos“ (IPCC) ataskaitas ir „Kioto protokolą“, kol jo galiojimas dar nepasibaigė. Jaunajai kartai tai taip pat naudinga, kaip mūsų tėvų kartai buvo TSKP suvažiavimų nutarimų citavimas. Įterpei po ištrauką pradžioje ir pabaigoje, o pačiame tekste tuomet galima prakišti ką tik nori. Anuomet tai lėmė sėkmingą karjerą, o dabar dar ir galimybę gauti įvairių fondų finansavimą savo projektams.

Ir nepamanykite, kad esu kategoriškas klimato kaitos skeptikas, nors kartais man įtikinamai skamba kai kurių mažiau viešumoje girdimų mokslininkų teiginiai, jog klimatas kinta pirmiausiai dėl didėjančio saulės aktyvumo, o ledynmečių ir itin karštų laikotarpių būta ir praeityje. Daugiau nerimo už pačią klimato kaitą ir galimas jos pasekmes man kelia vienos iš galimų teorijų – kaitos dėl žmogaus veiklos – skubus pavertimas neginčijama aksioma, kitaminčių tildymas ir tyrimų duomenų klastojimas. Nerimą kelia ir tas entuziazmas, su kuriuo klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teoriją nusigriebė Vakarų Europos radikalai – „įvairaus plauko skirtingai nuprotėję kairieji, Stalino apologetai, apsirūkę trockistai, išpopinti milijonierių šeimose, latentiniai maoistai ir zoologiniai antisemitai, antiamerikiečiai ir antikapitalistai“, anot rašytojo Andriaus Užkalnio, tik jis taip apbūdino kairiojo britų dienraščio „The Guardian“ aplinką, bet, man regis, ir čia labai tinka. Klimato kaita jiems tapo puikia proga apkaltinti Vakarų civilizaciją ir kapitalizmą būsima pasaulio pabaiga, primesti kaltę kiekvienam ramiai gyvenusiam žmogeliui ir „išpirkos“ galimybę, mokant visokius „žaliuosius mokesčius“, nustatant „taršos kvotas“ ir finansuojant beprasmį pinigų švaistymą įvairioms „žaliosioms“ programoms.

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 3 d.

2011-06-03T09:44:00.001+03:00

„Kažkas čia ne taip...“- sako iš matymo pažįstama druskininkietė, su dviem pūstažandžiais vaikiukais ir aplėpausiu vyru stebėdama žygiuojančią Druskininkų kurorto šventės eiseną. Ir kalba ji visai ne apie vakaruose besikaupiančius lietaus debesis. Aš irgi ne iškart supratau, kad eisenoje nedalyvavo mūsų kurorto sanatorijos ir viešbučiai, o be jų liko tik „privaloma tvarka“ sukviesti valdininkai, biudžetininkai, na ir viena kita tokiu būdu pasireklamuoti sumaniusi įmonė. Jeigu nebūčiau matęs ankstesnių metų eisenų, atrodytų, kad viskas taip ir turi būti. Bet dabar ir aš, ir kiti druskininkiečiai akivaizdžiai matė, kad nebeliko ne tik eisenos dalyvių gausos, bet ir ankstesnėms šventėms būdingo entuziazmo, jausmo, kad visi drauge esame šio kurorto šeimininkai, džiaugiamės kiekvienu svečiu, kiekviena pritraukta investicija. Tik pamažu, vieni anksčiau, kiti vėliau, pradedame suvokti, jog ta vienybė buvo iliuzinė. Kiekvienas savaip įsitikinome, kad mūsų pastangos reikalingos tik tada, kai jos atitinka iš anksto numatytą planą, vėliau – kad ir tą planą įgyvendinti turi teisę tik ištikimieji ir išrinktieji. Net ir keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai per šią šventę pasijuto tarsi nekviesti svečiai, į svetimas vestuves atėję. O gal laidotuves... Sako, net ir kvietimai į kažkokį ten šventės proga rengiamą balių „atsitiktinai“ nebuvo išsiųsti keliems Tarybos nariams. Bandžiau bent jaunajam Karoliui paaiškinti, kad tuo nereikėtų stebėtis, nes vien jo pasirodymas tokiame renginyje kurorto vadams sugadintų šventinę nuotaiką. Sanatorijų ir viešbučių karas su savivalda dėl kurortinės rinkliavos atskleidė mums tikrąją padėtį, kad tų ištikimųjų ir išrinktųjų kasmet likdavo vis mažiau, o dabar beliko artimiausias savivaldybės vadovų pavaldinių ratas ir keli investuotojai, gaunantys kelių remonto ir statybų už europinius pinigus užsakymus ir randantys būdų, kaip paremti reikiamą partiją prieš rinkimus. Pažįstu naiviai manančių, jog tai kada nors baigsis panašiai, kaip Alytuje, bet, atleiskite, aš tuo netikiu, ypač, kai pamatau šventiniuose renginiuose kviestinių svečių būrelyje šmėžuojant žilsterėjusią STT vadovo galvą. Jau greičiau kokių nors „planinių tikrintojų“ sulauks drįstantieji išsižioti prieš savivaldybę sanatorijų vadovai. VMI jau spėjo paskelbti akciją „Poilsis ir gydymas“ ir, dar jai neprasidėjus, išplatino žinią, jog „yra rizika, kad kai kurių įmonių darbuotojams faktiškai mokamas darbo užmokestis nėra apskaitomas“. Įrodyti kokį nors ryšį tarp šios akcijos ir sanatorijų pasipriešinimo kurortinės rinkliavos įvedimui, žinoma, neįmanoma, bet tam ir yra žiniasklaida, kad sugretintų du įdomius faktus ir paliktų skaitytojui pačiam pasidaryti išvadas. Kita vertus, bent jau tai, kad sanatorijų vadovai sulaukė skirtingoms frakcijoms priklausančių Seimo narių palaikymo, teikia viltį, kad jie bent jau nebus palikti priešintis vieni, kaip kažkada „Nemuno“ sanatorijoje šeimininkavusi Aldona Balsienė. Beje, ar matėte, kaip dabar atrodo ši sanatorija, kai ją iš netinkamai besitvarkiusios profesinės sąjungos įmonės atėmė valdžia? Yra toks ganėtinai įdomus internetinis projektas Apleisti.lt, kuriame mūsų „Nemuno“ sanatorija – kone svarbiausia „žvaigždė“ ( http://www.apleisti.lt/2010/12/druskininku-sanatorija-%E2%80%9Enemunas%E2%80%9C-video/ ).

Kad jau pradėjau dalintis nuorodomis, tai paminėsiu Klaipėdos dienraštyje „Vakarų ekspresas“ žurnalisto Ryto Staselio pasvarstymus „Ričardo Malinausko strėlės“ ir iš jų pacituosiu jums džiugią naujieną, kad mūsų meras „prezidentės teigimu, būtų visai svarstytinas kandidatas kada nors vadovauti nacionalinei vykdomajai valdžiai“. Pavyzdžiui, po kitų Seimo rinkimų, kai šiandieninę Seimo daugumą pakeis kas nors panašaus į buvusią aną kadenciją. Jei jau savivaldos rinkimuose mūsų opozicija neturi jokių šansų bent simboliškai pasipriešinti „mero komandai“, tai belieka įkalbėti jos lyderį tapti, kaip kažkada sakė Artūras Zuokas, „visos Lietuvos meru“. Jei jau tiek daug komentatorių aikčioja, kaip, jų manymu, idealiai tvarkomas Druskininkų kurortas, tai mums būtų baisiai nepatriotiška prieštarauti, kad tas tvarkytojas imtųsi daryti tvarką visoje Lietuvoje. Kad žydėtų gėlės ant stulpų ne nuo Vieciūnų iki Leipalingio, o nuo Adutiškio iki pat Būtingės, nuo Biržų iki Kapčiamiesčio. O mes truputį pailsėsime ir iš tolo gėrėsimės gražėjančia Lietuva.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 27 d.

2011-05-27T10:05:00.000+03:00

Savaitgalį prasidedančioje Druskininkų kurorto šventėje Prezidentės Dalios Grybauskaitės tikriausiai neišvysime. Ir ne tik todėl, kad šalies vadovė bus labai užimta. Ir nors antradienį su ja susitikęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įteikė Ekscelencijai įspūdingą puokštę geltonų tulpių, tai nepadėjo. Abu ne itin mėgstantys girdėti kitokias nuomones politikai susikirto kaip reikiant. Jeigu taip paprieštarauti Prezidentei išdrįstų kas nors iš Vyriausybės narių ar Prezidentūrai pavaldžių institucijų vadovų, veikiausiai „galva nusiristų” per 24 valandas... Bet meras tai ne ministras – jį renka savivaldybės taryba ir Prezidentė tam jokios įtakos, išskyrus savo autoritetą, neturi. Daugiau kaip prieš dešimtmetį R.Malinauskas jau buvo susikirtęs su anuometiniu Prezidentu V.Adamkumi dėl degalinės statybvietėje iškirstų pušų. Tada ir sužinojome, kad meras, jei tik nori, gali nusispjauti į Prezidento nuomonę ir savo teritorijoje daryti ką tik nori. Žinoma, mūsų savivaldybės vadovas mandagesnis už Seimo narį A.Valinską ir „boba“ Prezidentės, bent jau viešai, išties nepavadintų. Bet Prezidentės raginimas prisiimti atsakomybę už šilumos kainas reiškia, kad kiekvienas druskininkietis, gavęs astronominę sąskaitą už buto šildymą, turėtų į ką pirštu parodyti. Žinoma, meras negalėtų paneigti, kad per jo valdymo dešimtmetį priimti svarbiausi šilumos kainą lemiantys sprendimai dėl šilumos ūkio išnuomojimo ir dujotiekio atvedimo iš Baltarusijos. Pirmajame šios kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje R.Malinauskas bandė guostis, kad sprendimas išnuomoti šilumos tinklus priimtas būnant išties beviltiškoje padėtyje, kai įmonė buvo įklimpusi į skolas. Akivaizdu, kad dėl šio sprendimo jam teks teisintis kiekvieną kartą, kai tik dar ir dar sykį bus didinamos šilumos kainos. Pažiūrėję į kuro kainas degalinėse, daugmaž galime įsivaizduoti, kad panašiai, kaip jos pasikeitė nuo metų pradžios, turės keistis ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Ir vargu ar savivalda gali nuo tos atsakomybės visiškai atsiriboti, nes, kaip pastebėjo Prezidentė, šilumos ūkio valdymas ir katilinių kuro pasirinkimas išimtinai priklauso savivaldybėms. Abejoju ar artimiausiu metu sužinosime, kas yra įmonių, kurios tarpininkauja ir atsiriekia savo pelno dalį nuo tiekiamų į Druskininkus dujų, akcininkai, todėl visi svarstymai, kodėl šiluma gaminama būtent tokiu būdu, kaip ji gaminama dabar, ir kainuoja tiek, kiek kainuoja, yra panašus į mano juodosios katės Puodės gaudymą tamsiame kambaryje. Pirmiausiai reikia uždegti šviesą, tada ir matysime, kiek dar tų „riebių katinų“ slepiasi už krosnies.

Šventė yra puiki proga truputį rimčiau pasišnekėti tarpusavyje ir su mus aplankysiančiais neabejingais svečiais apie tai, kokį kurortą visi mes norime matyti artimiausioje ir kiek tolimesnėje ateityje. Šiandien jis dar labiau panašus ne į kurortinį miestą, bet į statybų aikštelę, bet jau rytoj svarbiausi gatvių tvarkymo darbai bus baigti, iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavę darbininkai grįš namo, o juos pakeitę šventės svečiai aikčios, koks lygus centrinių miesto gatvių asfaltas, kokie nauji šaligatviai. Visa tai išties reikalinga ir už tai net ir aš, kaip po šitą miestą kasdien vairuojantis ir pėsčiomis vaikštantis žmogus, prieš mūsų savivaldybės vadovus kepurę nukelčiau. Bet gerokai svarbesnis už naujus ar senus šaligatvius yra kurorto vystymo krypties pasirinkimas ir ta tema vis dažniau išgirstu visai ne vien susižavėjimo šūksnius. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems Druskininkai visuomet simbolizavo ramybę ir gydančias gamtos galias, kažkodėl vis dažniau mieliau renkasi Birštoną ar Nidą, o Druskininkus kažkodėl lygina su Palangos Basanavičiaus gatve. Kai Neringos savivaldybės vadovai pagarsina planus statyti gydyklą, tampa aišku, kad jie supranta, jog gydomasis turizmas yra bene didžiausią pridėtinę vertę teikianti paslauga. O tuo metu mes, turėdami poros amžių kurortinio gydymo tradiciją, skubame ją paneigti, statydami grandiozinius pramogų kompleksus. Ir tik šios Druskininkų kurorto šventės šūkis „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“ teikia vilties, kad dar nespjausime į gręžinį, iš kurio taip ilgai gėrėme. Žinoma, jeigu tai nėra tik šūkis.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 20 d.

2011-05-20T08:52:00.000+03:00

Kadangi druskininkiečiai jau spėjo įtikinti savo valdžią, jog jiems nors kuolą ant galvos tašyk, vis tiek atbėgs pono rankos bučiuoti, tai dėl vadinamojo pagalvės mokesčio naujoji vietinė valdžiukė per daug nesuko sau galvos. Juolab, du litai nuo kiekvieno poilsiautojo galvos – ne astronominė suma, kai turime omenyje tik tą vieną žmogų. Tik tie neklusnūs sanatorijų vadovai kažkodėl pradeda skaičiuoti, kiek jų vadovaujamoms įstaigoms iš viso tai atsieis: pavyzdžiui, „Eglei” šiemet teks sumokėti 300-400 tūkstančių litų naujosios kurortinės rinkliavos, „Grand SPA Lietuva” – apie 200 tūkst. Lt. Ne taip jau mažai, ar ne? Jūs su tokia sumele kišenėje turbūt kurį laiką visai neblogai pagyventumėte, aš taip pat rasčiau kur išleisti. Druskininkų kurorto apgyvendinimo įmonių vadovai sako, kad ir jiems tai yra nemaži pinigai. Anokia čia paslaptis, kad sunkmetis Druskininkuose buvo nesunkus tik vienam žmogui, per jį europiniais, skolintais ir vietinio biudžeto pinigais įgyvendinusiam savo sapnus ir svajones. Vietiniam verslui tuo metu teko nesudėtingas vaidmuo: pritarti toms svajonėms, šypsotis parodose ir pritariamai linkčioti galvas. Ar bent jau patylėti apie patiriamus nuostolius ir mažėjančius poilsiautojų srautus. Žmonės sukando dantis, sumažino visas įmanomas išlaidas, atleido dalį darbuotojų, o likusiems sumažino algas ir laukė geresnių laikų. Tai leido gerokai sumažinti paslaugų kainas ir bent pigumu prisivilioti vieną kitą rusą ar lenką. O dabar vis girdime, kad tie geresni laikai jau atėjo. Krizės pabaigą skelbia visi – nuo biudžeto surinkimo duomenimis besidžiaugiančios ministrės I.Šimonytės iki Lietuvon atvykstančių turistų skaičių skaičiuojančių valdininkų. O čia dar Seimas PVM viešbučiams ir kitoms apgyvendinimo įstaigoms sumažino. Druskininkų apgyvendinimo įstaigos dėl to kaip nors ypatingai nepralobtų, bet bent jau galėtų tikėtis dirbti be nuostolių, o gal ir vienam kitam sunkmetį už minimalią algą ištikimai vilkusiam padidintą darbo krūvį darbuotojui algą bent iki padoraus lygio padidinti, vieną kitą naują kambarinę ar apsukresnį rinkodaros vadybininką įdarbinti.

„Esame verčiami tai daryti metų viduryje, kai jau pasirašytos sutartys su klientais, paslaugų kainos suderintos. Galima dar būtų diskutuoti, jeigu mokestis būtų įvedamas nuo sausio pirmos, bet dabar tai visiškai ne laiku padaryta”, - šią savaitę dienraščiui „Lietuvos žinios“ komentavo Druskininkų kurorto sveikatinimo įstaigų asociacijos prezidentas, „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas.

Ir ne tik komentavo. 14 asociacijai priklausančių apgyvendinimo įmonių vadovų rimtai susiruošė Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimą įvesti vietinę rinkliavą už naudojimąsi viešąja infrastruktūra skųsti teismui. To jau per daug! Pasipriešinti mero valiai gali koks keistuolis rašytojas su „žaliųjų“ ir pensininkų palyda arba savo galių ribų nesuvokiantis regioninės kultūros paveldo institucijos vadovas. Bet ir tai būta tik aną dešimtmetį. Bet tikėtis, kad miesto šeimininkui pasipriešins vietiniai, beveik savi, tokiu metu, kai jo svajonėse „kosminiai laivai“, atsiprašau, gondolos plaukia dangumi, o jas pamatę investuotojai ir ES fondai laukia prie kabineto durų su pinigų maišais... Gal todėl meras net nesistengia slėpti įniršio: „O jeigu ponui V.Trinkūnui norisi, kad pas jį kas nors ateitų, atsiklauptų ir paprašytų jo palaiminimo, tai, atleiskite, pagal Lietuvos įstatymus savivaldybės taryba pati priima tokius sprendimus.“ Griežtai suformuluota! Nenustebčiau, jei ne spaudai ir riebiau pasakytų. Nes bet koks tarimasis su vietiniu verslu jam yra „atsiklaupimas“. Akivaizdu, kad „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas ir „Eglės” sanatorijos generalinis direktorius Romualdas Domarkas mieste dabar taps „liaudies priešais“ Nr.1, baisesniais už mūsų valdžią pašiepti mėgstantį „Skyrybų centro“ vadovą S.Vaikšnorą arba profsąjungos „Solidarumas“ veikėjus.

„Dabar atrodo, kad verslas tiesiog reketuojamas”, - išdrįso viešai pasakyti V.Trinkūnas. Anksčiau apie tai, kaip „privalomai-savanoriškai“ tekdavo remti šventes bei kitus valdžios sumanymus, tekalbėjo smulkusis vietinis verslas, ir tik patyliukais.

Dar baisiau, kad į valdžios sprendimo kritikų pusę stojo ir naujasis sveikatingumo ir poilsio komplekso „Grand SPA Lietuva” generalinis direktorius Petras Lisauskas, nes už jo nugaros nesunku įžiūrėti vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Bronislovo Lubio siluetą. O juk dar neseniai šiam savo šimtus milijonų litų mūsų kurorte investavusiam žmogui buvo suteiktas Druskininkų garbės piliečio titulas. Berods, kaip tik tada jis šnekėjo, kad nesitiki, jog Druskininkuose sukištos investicijos greitai atsipirks. Bet ir B.Lubiui norėjosi, kad „Lietuva“ sugebėtų veikti bent jau nenuostolingai, todėl ne kartą kaitalioti įvairaus lygio vadovai. 200 000 litų per metus „Lietuvai“ nėra didelė suma, bet metines sutartis su turizmo agentūromis pasirašiusiai ir centų tikslumu biudžetą suplanavusiai įmonei tai gali sujaukti visus planus. Gal todėl „informacinė kampanija“ prieš kurortinę rinkliavą pirmiausiai prasidėjo su tuo pačiu B.Lubiu siejamose „Lietuvos žiniose“. Darosi įdomu.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 13 d.

2011-05-17T10:33:00.001+03:00

Šią savaitę pradėjau žolės pjovimo sezoną. Neskubėjau tai padaryti pirmas visoje apylinkėje, nes norėjosi, kad sunkią žiemą iškentusi veja bent šiek tiek sutvirtėtų, o ir pienių žiedai tiesiog maldavo leisti dar bent vieną-kitą dienelę pasidžiaugti saule. Apsigyvenęs užmiestyje nė nenumaniau, kad žolės pjovimas yra ištisas mokslas, o vejos priežiūros technikos įvairovė ne ką mažesnė už automobilių. Senelio pamokytas, vaikystėje esu mojavęs dalgiu ir maniau, kad tokių įgūdžių visiškai pakanka, bet netrukus pastebėjau, kad šio lietuvių literatūros klasikų apdainuoto įrankio jau beveik niekas nebenaudoja. Prekybos centre nusipirkau pigiausią elektrinę žoliapjovę, žmonių vadinamą „trimeriu“ ir ilgą laidą. Pabandęs juo mojuoti, netrukus įsitikinau, kad rezultatai apgailėtini – žolė „iškandžiota“ kuokštais, o įrankio plastikinės dalys netruko sulūžti. Sukrapštęs per šimtą litų parsivežiau namo stumdomą elektrinę vejapjovę, taip pat pagamintą iš plastmasės, bet labai kompaktišką ir lengvą. Beje, ji iki šiol sėkmingai tarnauja gerokai mažesnį kiemą turinčiai mano mamai, ar bent jau ji nedrįsta pasakyti, jog tas daiktas niekam tikęs, nes kas kelis žingsnius tenka sustoti ir tuštinti žolės rinktuvą. O aš kitą vasarą internetiniame skelbimų tinklapyje aptikau nebrangią naudotą mulčiuojančią žinomo švedų gamintojo (pavadinimų dykai nereklamuoju) elektrinę vejapjovę. Būtent ji nuskuto daug metų nepjautą sodą, išlygino kiemą, kentėjo nuo kelmų, akmenų ir mano nemokšiškumo, kol žolė tapo panaši į veją. Nežinantiems paaiškinsiu, kad mulčiavimas yra toks veiksmas, kai nupjauta žolė susmulkinama vos ne į miltus, paskleidžiama ir tampa trąša jūsų pievutei. Tais pačiais metais įsitikinau, kad tampytis paskui save elektros laidą yra baisiai nepatogu. Kiek kartų jis apsivyniodavo apie medžius, akmenis, pindavosi tarp kojų ir taikydavosi mane pargriauti. Kartą drėgnu oru pervažiavau jį peiliais, tai taip nupurtė, kad jau kitą dieną nuvažiavau pirkti benzininės vejapjovės. Per keletą pastarųjų metų turėjau jų naujų ir naudotų, pigių ir pobrangių, pirktų turguje, parduotuvėje, internete, kaitaliojau jų peilius ir variklius, porą esu netgi pardavęs. Mano išvados buvo negailestingos – dauguma pardavėjų veža ir siūlo pirkėjams pačią pigiausią mėgėjišką techniką, skirtą labai nedideliems žolės plotams pjauti. Jų skardiniai korpusai jau po pirmo sezono surūdija, plonytės rankenos neapsaugo jūsų nuo vibracijos ir lūžinėja, o, pasibaigus garantijai, jos akimirksniu virsta metalo laužo krūva. Rimtas vejapjoves su nerūdijančiais lieto aliuminio korpusais, metaliniais, o ne plastmasiniais ratais, masyviomis rankenomis gamina vos keli stambiausi sodo technikos gamintojai ir priskiria jas profesionalams skirtoms gaminių serijoms. Nauja tokia technika gali kainuoti kaip dar neblogai važiuojantis automobilis arba pigus sodo traktoriukas, o naudota į turgų arba į skelbimų tinklalapius patenka tik tada, kai būna visiškai „sudrožta“, nes retas švedas ar vokietis išmeta brangiai pirktą patikimai tarnaujantį daiktą, kol jis nesugenda taip, jog remontas kainuoja brangiau už naujo įsigijimą.

Tiesa, mes čia, Rytų Europoje, kone visi, net ir visiški humanitarai, jaučiamės visų sričių mechanikais, ir tai, ko joks vakarietis nedrįstų ardyti, patys ar draugų padedami nesunkiai susiremontuojame. O pats žolės pjovimas visame pasaulyje teikia džiaugsmą daugybei skirtingo amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmonių, vyrų ir moterų. Net jeigu veją prie savo namo pjaunančio žmogaus vaizdas jums asocijuojasi su amerikietiško pavyzdžio vartotojiška visuomene, baltomis tvoromis, žemės resursus negailestingai eikvojančiais dideliais automobiliais, didkepsnių, mėsainių ar dešrelių kepimu bei valgymu, šešių alaus skardinių pakuote... Bala nematė tos klimato kaitos ir besivystančio pasaulio skurdo, prisiminsime jį, kai prasidės rudens darganos, o dabar, kai šviečia saulė ir žydi obelys, plati amerikietiška šypsena prie aplinkos dera labiau, negu kančia ir liūdesys. Kai po surašymo paaiškėjo, kad mūsų čia beliko vos 2,7 milijono, būtų laikas suprasti, jog visiems gali užtekti bent po keliolika arų pievutės, kelis medžius ir virš galvos čirenantį vieversį. Jei jau esame paskutinė karta, ir po pasaulį pasklidę mūsų vaikai čia nebeturi ką veikti, tai bent jau nugyvenkime mums likusią gyvenimo dalį kaip tie „Titaniko“ keleiviai, skambant muzikai. Nes tokių saulėtų gegužės dienų, ryto rūkų, saulėlydžių bei naktinio karkvabalių bumbsėjimo į kiemo šviestuvo stiklą galime tiesiog nepastebėti per kasdienius rūpesčius ir tarpusavio rietenas.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 6 d.

2011-05-06T09:57:00.001+03:00

Nors gimiau ne vakar ir kas antras barzdos plaukas spėjo pražilti, bet niekaip negaliu prisiminti tokio pavasario, kai gegužės mėnesį prisninga. Ir ne kokios trys snaigės, susimaišę su lietumi – trečiadienio rytą visas mano kiemas buvo baltas, lapus jau spėję užsiauginti obelys ir alyvų krūmai linko nuo sniego svorio. Truputį šiurpokai tas sniegas atrodė ant tulpių ir slyvų žiedų. Didelės žalos augalams tas sniegas, žinoma, nepadarė, nes iki pietų jo nebeliko, o svarbiausia – nebuvo smarkiai atšalę. Bet nebeliko to jausmo, kad jau beveik galima džiaugtis vasara. Juk prieš kelias dienas Druskininkų kurortą tvarkantys darbininkai jau kur ne kur pirmą kartą pjovė žolę, didmiestiečiai, savaitgalį suvažiavę į savo sodybas Dzūkijos pamiškėse, suskaičiavo visus išdaužytus langus ir pavogtas vejapjoves bei krūmapjoves. O dabar nieko nebesinori – tik užsikurti krosnį ir susirangyti fotelyje kaip po bulviakasio.

Keli pastarojo meto įvykiai, mano kuklia nuomone, gali nemenkai įtakoti druskininkiečių gyvenimą artimiausiu metu. Pirmasis – tai pakankamai rimti Muitinės departamento ketinimai „prastumti“ įstatymų pataisas, leisiančias plėšti akcizą iš mūsų piliečių, kuo legaliausiai savo automobilių bakuose atsivežančių pigesnio kuro iš kaimyninių šalių. Nesvarbu, kad visos ES direktyvos tai leidžia, nusispjaunama į nekaltumo prezumpcijos principą ir visi, vykstantys per sieną dažniau kaip 5 kartus per mėnesį, paskelbiami nusikaltėliais. Urmu, be jokio tyrimo. Nors Lietuvoje teisingumą vykdo teismas, muitininkai nori turėti teisę patys nuspręsti, kam važinėjimas per sieną yra „verslas“ ir apmokestinti akcizais. O jau tada tu, žmogau, įrodinėk, kad nesi, atsiprašant, nešulinis gyvulys. Nes vadovautis nekaltumo prezumpcija ir kaltinimus pareikšti tik tada ir tik tiems, kuriuos sugauna išsiurbiant degalus iš savo automobilio bako ir kam nors parduodant, mūsų valstybė nepajėgi. Juk dažniausiai tai vyksta nuosavuose kiemuose ir garažuose, parduodama tik nuolatiniams klientams, draugams ir pažįstamiems. Bet pripažinti savo bejėgiškumo valstybė nenori. Užuot iškėlę rankas ir pasakę, jog kalbos apie milijardą iš šešėlio tebuvo priešrinkiminiai viešieji ryšiai, jie geriau laužys Konstituciją ir tūkstančius žmonių pavers be kaltės kaltais. Gal tuomet paprasčiau būtų visiems, gyvenantiems 30 ar 50 km nuo Baltarusijos sienos, automatiškai paskirti baudas už galimybę verstis kontrabanda? O visus vyriškos lyties piliečius priversti mokėti alimentus, nes turi įrangą, kuria gali pridaryti vaikų, kuriuos gali palikti be išlaikymo?

Sprendimas dėl kurortinės rinkliavos jau nebėra vien projektas. Jį patvirtino naujoji Druskininkų savivaldybės taryba. Visi žinome, kad turistų apgyvendinimo verslas mūsų mieste klesti arba tuojau suklestės, kai tik duris atvers ištisus metus veikiančios sniego arenos, dangumi plaukios gondolos, o oro uoste leisis... Taigi, nuoširdžiai tuo suklestėjimu tikintys vietos politikai nusprendė, kad atėjo laikas atsiriekti savo kąsnį, ir nustatė, jog nuo birželio 1 d. kiekvienas Druskininkuose apsistojęs svečias jį apgyvendinusiam viešbučiui ar sanatorijai kainuos po 2 litus už parą. Taip pat nustatyta vietinės rinkliavos 100 proc. lengvata ligoniams, kuriems medicininės reabilitacijos paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vaikams iki 7 metų bei vaikams iki 18 metų, atvykusiems gydytis į VUVL filialą Druskininkų „Saulutė“ bei sanatoriją „Belorus“. Jeigu tų poilsiautojų čia kaip reikiant privažiuos ir bus jie ne tik du vasaros mėnesius, bet ir ištisus metus, iš tų litų galėtų susidaryti išties solidi suma. Bus pinigų gėlytėms sodinti, žolei pjauti, šiukšlėms rinkti. O gal ir mašalams naikinti? Kasmet šiam reikalui pinigų pavykdavo iškaulyti iš Vyriausybės. O šiemet ėmė ir nedavė. Norite gyventi kraujasiurbių neišsiurbti – finansuokite patys. Tikriausiai ne vakar buvo žinoma, kad tų pinigų Vyriausybė neketina skirti. Bet vietos politikai vis tikėjosi – nepaliks bėdoje. O jei ir paliks, tai bus galima garsiai šaukti, koks blogas Kubilius, kaip nemyli dzūkų, kad palieka juos mašalams „an suėdzimo“.

Nesu toks jaunas, kad neprisiminčiau, kaip prieš dešimtmetį vasaros pradžioje druskininkiečiai ir kurorto svečiai vaikščiojo gatvėmis mojuodami nusilaužtomis krūmų šakelėmis. Tiesa, tų svečių ne kažin kiek ir buvo. Būdavo ir taip, kad iš Lenkijos atvykę poilsiautojai, vos išlipę iš autobuso ir apnikti mašalų spiečiaus, tuojau pat pareikalauja juos vežti atgal. O grįžę ten tokią „reklamą“ mūsų kurortui padarydavo, kad iki šiol kartais tenka įrodinėti, jog mašalų Druskininkuose jau nėra arba beveik nėra. Nelengva buvo ir Dzūkijos kaimo žmonėms. Daržus ravėdavo ar šieną grėbdavo veidus išsitepę dyzelinu arba panaudotais tepalais. Sakydavo, kad mašalai to dvoko nemėgsta ir nesiartina. Tik tas dyzelinas tada buvo pigesnis, o dabar jau turbūt pigiau visokius specialiai apsaugai nuo vabzdžių skirtus purškalus pirkti. Nuoširdžiai linkiu, kad nei jums, nei man jų neprireiktų, o kitąmet Vyriausybė ir nuo mašalų kenčiančios Pietų Lietuvos savivaldybės sugebėtų tarpusavyje susitarti ir bendromis jėgomis to Nemunan pilamo bakteriologinio preparato nupirkti.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 29 d.

2011-04-29T09:41:00.000+03:00

Senokai bepasitaikė, kad Kristaus prisikėlimo šventė taip gražiai sutaptų su visos gamtos pavasariniu atbudimu. Porą metų iš eilės ankstų Velykų rytą net ir šlapdribą teko pastebėti, bet man tikrai labiau patinka tokios vėlyvos Velykos kaip šiemet, kai ir Ratnyčios bažnyčioje jau įmanoma dantimis nekalenant šv. Mišias išklausyti ir šventorius šviežia ryškia žaluma pasidabinęs. Vieną rytą išsprogo beržai, o po dienos jau pažaliavo kaštonai, sprogsta liepos, maumedžiai jaunais spygliukais pasipuošė. O jeigu dar palis, tai po savaitės jau pirmą kartą galėsiu nupjauti savo kiemo veją. Kur ne kur ją, kaip paauglio veidą spuogai, subjaurojo kurmiarausiai. Jeigu žinote efektyvų būdą, kaip tuos padarėlius nubaidyti, parašykite, pasidalinkite savo žiniomis, nes šį pavasarį kurmių išdaigomis skundžiasi dažnas sutiktas namų valdos šeimininkas.

Šv. Velykų išvakarėse apsipirkinėjome didžiausiame Druskininkų prekybos centre. Įsigytas prekes, sukrautas į maišelius, parduotuvės vežimėliu nusigabenau iki aikštelėje palikto automobilio. Žiūriu, ogi iš vieno maišo kažkas varva. Paskubomis perkroviau jo turinį tiesiai į bagažinę ir dugne radau prasidariusį nealkoholinio alaus butelį. Žmona patarė jį išmesti, bet mano postsovietiniam mentalitetui išmesti alų, nors ir nealkoholinį, būtų kažkokia šventvagystė. Todėl beliko jį išgerti. Juolab, diena saulėta, šilta, atsigerti neprošal. Kol žmona nustūmė pastatyti į vietą vežimą, aš taip ir likau stovėti prie automobilio su alaus buteliu rankoje, periodiškai jį užsiversdamas... Beje, išvaizda tas butelis nuo tikro alaus beveik nesiskiria, o užrašo, kad jis nealkoholinis, iš toliau nė nepastebėtum... Tiesa, tai aš tik vėliau supratau.

O tuo metu gatvele nuo turgaus pusės neskubėdamas žingsniavo Druskininkų policijos pareigūnas Donatas Š. Neuniformuotas, žmona parankėn įsikabinusi. Žiūri, ogi iš matymo pažįstamas druskininkietis, tai yra aš, Didžiojo šeštadienio rytą viešoje vietoje alų maukia ir su buteliu rankoje į automobilį sėda, tiesiai vairuotojo vieton. Suprantu, kad žmogui turėjo iš atminties prasibrauti ATPK straipsniai ir galimų baudų dydžiai. Gerai, kad mandagus pareigūnas pasitaikė, pirmiausiai priėjo, pasisveikino ir paklausė, ar aš jau pradėjęs Velykas švęsti... Beliko jam parodyti užrašą ant butelio „Nealkoholinis“ ir papasakoti kaip tas butelis prarado sandarumą. Pasijuokėm iš tos situacijos drauge, palinkėjom vienas kitam linksmų švenčių, žmonos, berods, apie kiaušinių dažymo technologijas spėjo padiskutuoti.

Šią savaitę paviešinta šiemetės Druskininkų kurorto šventės preliminari programa ir jos tema: „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“. Jau maniau, kad galų gale sumanyta atsigręžti į gydomąsias Druskininkų kurorto tradicijas, stelbiamas pastaruoju metu formuojamo pramogų ir grožio procedūrų miesto įvaizdžio. Bet preliminarioje programoje tie sveikatos šaltiniai minimi tik pavadinime. Kaip ir pernai, kai Druskininkų kurorto šventė buvo kuklesnė dėl sunkmečio, renginių gausą bandoma užtikrinti sutraukiant į jos savaitgalį kitus tradicinius mūsų mieste vykstančius renginius: „Druskomaniją“, „Foozas“, „Druskininkų vasaros su M.K.Čiurlioniu“. Tiesa, bus dar kažkoks moterų krepšinio turnyras, gatvės spektaklių festivalis, ežere plaukiojančių skulptūrų ekspozicija. Neabejoju, kad ir patys druskininkiečiai, ir čia suplūsiantys kurorto svečiai ras kur nueiti, ką pamatyti, sudalyvauti... Vietiniams dar lieka viltis, kad iki šventės bus baigtas M.K.Čiurlionio gatvės remontas ir miesto centras nebeprimins statybų aikštelės. Tradiciškai šventė rengiama paskutinį gegužės savaitgalį, kai visoje šalyje vyksta gausybė įvairiausių renginių, bet Druskininkai tokiu metų laiku, kai prie jūros dar šalta, vis tiek yra bene tinkamiausia vieta dviejų-trijų dienų pabėgimui iš įgrisusio didmiesčio.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 22 d.

2011-04-22T09:49:00.000+03:00

Trečiadienį Ministro pirmininko tarnybos Komunikacijos departamentas atsiuntė pranešimą „Nustatoma paprastesnė Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojų kelionių tvarka“. Skamba taip, tarsi jau rytoj galėtumėte užsikurti savo „Pasatą“ ir traukti anapus sienos pigesnių rūkalų bei kuro parsivežti. Ogi, kai paskaitai, paaiškėja, kad dar teks palaukti. Mat Vyriausybė trečiadienį vykusiame posėdyje dar tik nutarė kreiptis į Prezidentę su prašymu pateikti Seimui ratifikuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasienio gyventojų kelionių tvarkos, pasirašytą 2010 m. spalio 20 d. Minske. Pasak pranešimo, šis susitarimas leis tam tikroms pasienio gyventojų grupėms kirsti valstybės sieną be vizų ir su specialiais vietinio eismo leidimais būti kitos valstybės 50 km. pločio pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusę metų. Iki penkerių metų galiosiantys vietinio eismo leidimai bus išduodami nuolatiniams pasienio teritorijų gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, pagrįstų ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis kitos valstybės pasienio teritorijoje. Leidimai nesuteiks teisės dirbti. Numatomas vietinio eismo leidimo išdavimo mokestis – 20 eurų.

Dabar lauksime, kol Prezidentė pateiks prašymą Seimui, vėliau – kada Seimo nariai teiksis įtraukti tą ratifikavimą į savo darbotvarkę. Ir tik tada, kai tas ratifikavimas įsigalios, bus paskelbta, kur kreiptis išsvajotojo leidimo. Nors Vyriausybė tikisi, kad „šis susitarimas sudarys palankesnes sąlygas pasienio gyventojų tarpusavio ryšiams palaikyti, suintensyvins prekybinius, kultūrinius ir turistinius mainus, Lietuvos ir Baltarusijos regionų bendradarbiavimą, paskatins Baltarusijos suartėjimą su Europos Sąjunga“, daugumai druskininkiečių rūpi labai konkretūs „prekybiniai mainai“. Užuot pirkę gudišką dyzeliną iš vizas turinčių profesionalių perpardavinėtojų, jie patys galės nuvykti už sienos ir prisipilti pilną baką. Tik va, bėda, kad per tą laiką, kol užtruks sutarties ratifikavimas, visiškai neaišku, kaip pasikeis pati Baltarusija ir kokias kainas pamatysime ten nuvykę. Šią savaitę net pats kaimyninės šalies prezidentas, duodamas interviu savo valdiškai televizijai kažkokioje statybų aikštelėje, nuoširdžiai keiksnojo bendrapiliečius, kurie puolė keisti gudiškus rublius į užsienio valiutą ir šluoti iš parduotuvių produktus. Pasišaipęs iš vargšų pensininkų, kurie drėgnuose garažuose sukrovė tonas cukraus, A.Lukašenka prisipažino uždraudęs naudoti valstybės aukso atsargas atsiimamiems valiutiniams indėliams išmokėti. Oficialus Baltarusijos rublio kursas vis dar tebebuvo 3000 rublių už dolerį, spekuliantai dolerius supirkinėja po 3600-3800 rublių, o verslininkai, sudarinėdami sandorius, jau skaičiuoja, kad doleris kainuoja 4000 rublių.

„Tokiomis sąlygomis, kai gyventojai negali konvertuoti savo santaupų, jiems belieka pirkti produktus, kurių būsimas pabrangimas siejamas su devalvacija,“- teigia radijo stoties „Svoboda“ žurnalistas Igoris Karnėjus. Tai anie ir perka. Sunku dabar pasakyti, kokios kainos ir koks rublio kursas bus Baltarusijoje vasaros pabaigoje, kai, kaip tikimasi, įsigalios susitarimas supaprastinta pasienio gyventojų kelionių tvarka. Bet jau dabar aišku, jog tariamai baltarusiškai „gerovės valstybei“, kurią atvirai liaupsino nemaža dalis mūsų antivakarietiškai nusiteikusių politikų bei interneto komentatorių, ateina galas. Nedirvonuojantys kolchozų laukai ir švarios Minsko bei Gardino gatvės, mažas nedarbas, pigūs maisto produktai, kuras, degtinė... Tiesiog „runkelio“ svajonių šalis. Bet už kiekvieną svajonę kažkas turi sumokėti. Už baltarusišką gerovę ilgą laiką mokėjo Rusija, tiekdama dujas bei naftos produktus mažesnėmis už pasaulines kainomis. O dabar už viską teks mokėti patiems baltarusiams arba mažinant valstybės išlaidas ir veržiantis diržus, arba devalvuojant savo valiutą, kas reikštų faktinį visų gyventojų santaupų, algų ir pensijų sumažėjimą. Abu variantai nepatrauklūs A.Lukašenkai, nes jam baisiausia, kad nusivils ligi šiol jį rėmusi gyventojų dalis. Bet ką aš čia vis apie gudus, kai ir savame mieste yra apie ką pašnekėti. Vos du kartus tebuvo susirinkusi naujoji Druskininkų savivaldybės taryba, o keli valdančiajai partijai nepriklausantys jos nariai jau pasijuto kaip „prie Lukašenkos“. Labai atsargiai šiame „Druskininkų naujienų“ numeryje apie tai bando prasitarti jaunas tarybos narys, dar nesupratęs, kad bendras darbas savo miesto labui yra tik gražus šūkis, o tikrame gyvenime jo gerų norų niekam nereikia.

Dar betrūko, kad kas nors imtų atsižvelgti į opozicijos nuomonę, dalintis su jais postais ar galimybe įtakoti sprendimus. Gal kada nors, į kadencijos pabaigą, jeigu visą tą laiką nuolankiai pritarinės valdančiųjų parengtiems projektams, kilnos rankas, kada reikia, neuždavinėdamas kvailų klausimų, jam ir bus leista pasireikšti kokioje nors niekam neįdomioje veiklos srityje. O šakosis – greitai liks be darbo, galimybių įsukti savo verslą, o gal ir kokia nors kompromituojanti informacija netruks „išplaukti“ į viešumą. Bent jau tam, kad kiti jauni žmonės išmoktų pamoką, jog karjera šiame mieste daroma vieninteliu būdu – per vieną partiją ir jos programą vykdančias vietinės administracijos struktūras, o ne per opoziciją, jaunimo organizacijas ar profsąjungas.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 15 d.

2011-04-15T10:11:00.000+03:00

Pagaliau turime naują vietinę valdžią. Tiesa, nauja ją vadinti kažkaip nedera, nes Savivaldybės tarybos dauguma, meras, vicemerė, administracijos vadovai – tie patys. Kita vertus, kaip kalbėdama pirmajame naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje pasakė jos narė Vida Krisiuvienė, rinkėjai labai aiškiai išreiškė savo valią ir susirinkusiesiems belieka ją patvirtinti. Nuobodoka, žinoma, tokiame posėdyje sėdėti, kai iš anksto aišku, kas bus kas ir tik tarybos narių balsų, atiduotų už kandidatą į merus skaičius – 17 ar visi 25 – dar kėlė šiokią tokią intrigą. Štai todėl, didžiausia šios savaitės naujiena, visai ne valdžios rinkimai, o žinia, kad sniego arenos statybos užsitęs iki vasaros. Gal pamenate tokį seną sovietinį animacinį filmuką apie Senelį šaltį, kuris labai norėjo pamatyti vasarą... Tuo, kad sniego arenos įrengimo darbai nesibaigs, kaip žadėta, balandžio mėnesį, matėsi jau nuo kelio Druskininkai-Leipalingis. Bet dar būta vilties, kad arena atvers duris bent gegužę, per Kurorto šventę, kai į Druskininkus suvažiuoja daugiausiai svečių. Gal kokią simbolinę atidarymo profanaciją ir pavyks surengti per šventę. Juk, pamenate, prieš dešimtmetį, kai rūpestingoji valdžia atvedė į Druskininkus iš Baltarusijos dujas, simbolinį fakelą velionis A.M.Brazauskas su mūsų meru uždegė, kai jokios dujos vamzdynu dar netekėjo. Į fakelą jos buvo paduotos iš gerai paslėpto baliono, o džiūgaujantiems žiūrovams beliko ploti ir tikėtis pigaus šildymo. Dabar tas „pigumas“ per antrą galą lenda. Skelbimai apie raginimus susimokėti skolas už šildymą ir skolininkų turto varžytines jau tuoj užims pusę laikraščio. O jei kitą rudenį dujos bus, kaip prognozuoja šilumininkai, trečdaliu brangesnės, gyventojų pajamos – ne kažin kiek padidėjusios, cyps visi, kas tik turi kokią centralizuotai šildomą patalpėlę. Prieš keletą dienų mūsų redakcijoje apsilankęs vieno nedaug kam žinomo sostinės laikraštėlio leidėjas papasakojo kažkada nusipirkęs Druskininkuose dviejų kambarių butą. Pirko pigiai, bet antra tiek investavo į remontą, nė nepaklausęs vietinių patarimo, kad Gardino gatvė nėra itin prestižinė. Buvo tai senokai, kai Druskininkai dar buvo ramus gydomasis kurortas, čia gyveno daug poetų, rašytojų, dailininkų.

„Neberandu Druskininkuose su kuo bendrauti, visi išsivažinėjo... Ir ramybės jau nebėra, vietoje gydymo visur tik grožio paslaugos,“- dalijosi įspūdžiais svečias. Susirinkęs į krūvą per žiemą prisikaupusias sąskaitas, jis net nustėro ir rimtai suabejojo, ar toks, kaip pats sako, „auksinis“ butas tokiame miestelyje jam išties reikalingas. Paprašytas ką nors patarti, susimąsčiau, ką pats daryčiau jo vietoje ir, prisipažinsiu, pasakiau, nežinąs geriausios išeities. Racionaliausias sprendimas, žinoma, būtų tą butą parduoti ir, vietoje jo, įsigyti trobelę miško viduryje, iki kurios šilumininkų vamzdžiai neateina. Užrakinai, išvažiavai ir rami galva. Svarbiausia vertingų daiktų nepalikti, kad vagys neįsisuktų, arba artimiausiam kaimynui „bambalį“ nupirkti už priežiūrą. Tik va, bėda, parduoti butą Gardino gatvėje dabar beveik neįmanoma. Vieninteliai mūsų pirkėjai – rusai bei baltarusiai – tos gatvės, susirinkę informaciją apie jos reputaciją, privengia. O vietiniai, jei kartais ką ir nuperka, tai nebent labai pigiai. O už tą „pigiai“ trobelės miške įpirkti nepavyks, nebent gūdžioje kolchozinėje gyvenvietėje arba ariamų laukų vidury, kur žiemą švilpauja vėjai, o vasarą kepina saulė. Taip ir išlydėjau svečią dar liūdnesnį, negu atėjo, nieko paguodžiančio jam nepasakęs.

Antradienio vakarą visiškai spontaniškai pasodinau savo kieme šimtą pušų. Kokių jau ten pušų, veikiau pušelių, oficialiai sąskaitoje vadinamų dvimečiais pušies sėjinukais. Bičiulis Ricielių naujakurys senokai užsimindavo, kad norėtų apželdinti savo sklypo ribas kuo nors greitai augančiu ir žiemą nenuplinkančiu, būdingu mūsų kraštui. O kas gi gali būti labiau dzūkiška už paprastąją pušį? Druskininkų miškų urėdija jam paaiškino pati pušies nedaiginanti, perkanti iš kaimyninių medelynų, Kapčiamiesčio medelynas pasiūlė skambinti kitą savaitę, o štai Varėnos miškininkai sakė: „Atvažiuokite, turime, mažiausias parduodamas kiekis – 200 vienetų“. Kaip turbūt supratote, dviejų šimtų pušelių mano draugui tikrai nereikėjo, todėl į Senąją Varėną nuvažiavome dviese. Pasitiko mus ten itin draugiška uniformuota jauna miškininkė, paklaususi, ko taip mažai perkame, ir nuoširdžiai nudžiugusi, kad rūstūs vyriškiai iš kaimyninės savivaldybės savo kieme nori sodinti ne runkelius, o pušis. Taip pusė tų pušelių vakarop atsidūrė mano patvoriuose, o naktį jas palaistė smulkus pavasario lietus. Gal kada nors, jei Dievas duos ilgą gyvenimą, tame pušynėlyje dar spėsiu prisikazlėkauti ar prisirudmėsiauti.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 8 d.

2011-04-08T09:16:00.000+03:00

Jeigu neužpildėte gyventojų surašymo anketos internete, artimiausiu metu į jūsų namus veikiausiai pasibels surašinėtojai. Turint omenyje, kad pusė surašinėtojų yra beveik atsitiktiniai žmonės, surankioti iš Darbo biržos, ne iš piršo laužtos atrodo dvejonės tų, kas atkreipia dėmesį, jog nevertėtų atmesti galimybės, kad tarp jų gali pasitaikyti ir tokių asmenų, kurie turi draugų bei giminaičių, pasirinkusių ne itin garbingą butų vagies profesiją, susirašiusieji internetu, turbūt, pasielgė išmintingiausiai. Neįsileisdami surašinėtojų arba atsisakydami jiems teikti informaciją rizikuotumėte gauti baudą. Bet juk nenubaus už tai, kad neras jūsų namie... Skirtingai, negu dauguma surašymo entuziastų, aš visai netrykštu džiaugsmu, kad valstybė žinos tikslius duomenis apie šalies gyventojus. Pirmiausiai, tie duomenys visai nebūtinai bus tikslūs, nes dalies gyventojų surašinėtojams taip ir nepavyks surasti, o atsakiusieji į anketos klausimus visai nebūtinai sakys tiesą. Vieni turi polinkį girtis, kiti – ką slėpti... Jau dabar valstybė yra sukaupusi milžinišką kiekį daugeliu atvejų perteklinės informacijos įvairių savo institucijų duomenų bazėse. Bendras neūkiškumas ir administravimo gebėjimų stygius trukdo tą informaciją susieti tarpusavyje, apibendrinti, analizuoti. Todėl, vietoje to, dar kartą trukdomi gyventojai, uždavinėjant jiems kvailus klausimus. Gyventojų registras jau seniai galėjo turėti tikslius duomenis, kas kur gyvena, bet iš sovietinės „registracijos“ daug ką paveldėjusi sistema šimtus tūkstančių žmonių verčia būti „prideklaruotus“ ne ten, kur faktiškai gyvena. Nekilnojamojo turto registre tiksliai aprašyti tik tie būstai, kuriuos žmonės pirko, pardavė, paveldėjo ar pasistatė pastarąjį dešimtmetį. Daugybė žmonių gyvena „ore kabančiuose“ neinventorizuotuose namuose, žemė po kuriais nei išpirkta, nei nuomojama iš valstybės. Kadangi valstybė iš turto registravimo paslaugų padarė verslą ir už kiekvieną popieriuko atspausdinimą lupa iš žmogaus devynis kailius, visiškos tvarkos šioje srityje mano karta jau nebesulauks. Visas šis jovalas išlindo viešumon tuomet, kai rinkliavą už atliekų tvarkymą pradėta skaičiuoti ne „nuo galvų“, o pagal įregistruoto nekilnojamojo turto plotą, bet tai galėtų būti atskiro straipsnio tema. Jeigu jūsų namas „Registrų centro“ duomenų bazėje aprašytas kaip 1899 m. statyta dūminė pirkia šiaudiniu stogu be vandentiekio, kanalizacijos ir su kiaulės pūsle vietoje lango stiklo, o realybėje ji panašesnė į tviskantį 5 žvaigždučių viešbutį, tai ir pildydamas surašymo anketą veikiausiai neminėsite, kad naudojatės geoterminiu šildymu, nes geriau už mane žinote, jog kada nors, neduok Dieve, įvedus nekilnojamojo turto mokestį, jis tikriausiai bus skaičiuojamas pagal būsto vertę ir 1000 proc. nusidėvėjimas bei kelių centų likutinė vertė jums tik į naudą. Duomenis, kas kur dirba ir kiek uždirba turi „Sodra“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija, mūsų automobilius žino „Regitra“... Lietuviškas supratimas, kad geriau, kai valstybė apie jus žino kuo mažiau, paremtas karčia istorine patirtimi. Aktuali ji ir dabar, kai mokesčių reformas kuria bei siūlo kas tik netingi, o Vyriausybė vis dar nepraranda vilties iš „šešėlio“ atimti milijardą litų. Dėl tikrųjų „šešėlio“ turčių ir nusikalstamo pasaulio lyderių galite nesidžiaugti, jie tikrai ras lėšų konsultantams ir advokatams pasisamdyti, o štai jūs, vargo pelės, kartą per metus prisiduriantys prie minimalios algos perparduodami kokį surūdijusį šlamštą arba atsiveždami iš užsienio pigesnio kuro kaip mat galite tapti tuo „šešėliu“, kuris ką tik minėtą milijardą privalės sunešti.

Populiariausiu šios savaitės keiksmažodžiu tapo „progresiniai mokesčiai“. Bent jau tai, ką pasiūlė vienos opozicinės partijos lyderis, o valdančiosios daugumos populistai iškart nusigriebė, man panašiau ne į kažkokį „socialinio teisingumo“ siekį, o į paprasčiausią mokesčių didinimą visiems, kas dar kažką užsidirba. 3500 Lt suma, nuo kurios Gyventojų pajamų mokesčio tarifas progresyviai didėtų, nesiekia daugelio normaliai gyvenančių ES šalių minimalios algos. Pasak „Eurostato“, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Airijoje ir Liuksemburge minimalus atlygis per mėnesį viršija 1 100 eurų arba 3 795 litų. Vadinti tiek uždirbančius žmones turtuoliais, o jų didesnį apiplėšimą – socialiniu teisingumu, mano nuomone, tiesiog nesąžininga. Kai išgirsite politikus tariant žodžius „socialinis teisingumas”, nereikia belsti į medį, tris kartus spjaudyti per kairį petį, bet dėl visa ko pasitikrinkite, ar piniginė dar vietoje.

Ryčio Daukanto piešinys

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 1 d.

2011-04-01T10:27:00.001+03:00

Šią savaitę mūsų miestą labiausiai sukrėtė ne žinia, kad, nepaisant visuomenės nuomonės, „Atgimimo“ vidurinė mokykla tikrai bus pertvarkyta į pagrindinę, o paprasto policijos pareigūno Donato S. žygdarbis. Šis drąsus trisdešimtmetis iš Leipalingio išdrįso mesti iššūkį visai lupikiškų Europos Sąjungos akcizų politikai, nepabijojo ryžtis lydėti tarnybiniu policijos automobiliu kontrabandinių cigarečių prifarširuotą vilkiką nuo Merkinės iki pat Lenkijos sienos. Kaip kažkada knygnešiai privertė carinę Rusiją panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, taip dabar tik bebaimiai vyrai ir moterys, policininkai, muitininkai ir paprasti keliauninkai per sieną gali sugriauti geležinę uždangą, skiriančią mus nuo pigaus kuro, alkoholio ir rūkalų Rytuose. Kaip pastebėjo vienas interneto komentatorius, aptarinėdamas pranešimą apie šį sulaikymą, Lietuvai Donatas S. nepadarė jokios žalos, nes cigaretės keliavo iš Baltarusijos į Lenkiją, o gal ir dar toliau. Gal pats laikas susiburti ir politinei jėgai, kuri pasiūlytų visuomenei Lietuvos, kaip kontrabandos tranzito šalies viziją. Esame įsipareigoję Europos Sąjungai taikyti ne mažesnius už Europos Komisijos nustatytąjį dydį akcizus, todėl panaikinti jų negalime. Bet galime turėti kiauras sienas ir pareigūnus, kurie nesistengs pastebėti, ką veža jų bendrapiliečiai. Žinoma, valstybės biudžete tuomet galima nė nebenumatyti pajamų iš akcizų, bet kaip jos bus kompensuotos, netrukus paaiškinsiu. Jeigu kontrabanda užsiimtų didžioji dalis Lietuvos gyventojų, akcizinių prekių jie atvežtų keliskart daugiau, negu gali suvartoti vidaus rinka. Todėl rūkalai ir degalai per nekontroliuojamas sienas sklistų iš mūsų šalies po visą Šengeno erdvę. O už juos gauti eurai bei zlotai būtų keičiami į litus ir leidžiami mūsų vidaus rinkoje. Padidėjus vartojimui, valstybė surinktų gerokai daugiau PVM, kuris kompensuotų akcizų netektis. Iš kontrabandos praturtėję lietuviai statytųsi namus, pirktų naujesnius automobilius... Atsirastų darbo ir tiems, kurie dėl savo prigimtinio sėslumo ar žioplumo keliauti per sieną nenori ar bijo. Gavę neoficialias instrukcijas, muitininkai galėtų neįdėmiai tikrinti tik lietuviškus pasus turinčius ir automobilius lietuviškais numeriais vairuojančius keliautojus, o užsieniečiai būtų kontroliuojami taip pat, kaip ir dabar, o gal ir dar atidžiau, kad neatimtų darbo iš mūsiškių.

Leiskite paklausti, kuo toks ekonomikos skatinimo planas prastesnis už kitus? Antai Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas tik per interpeliaciją išdrįso pasakyti, jog pristatyti butų renovacijos programą kaip ekonomikos skatinimo planą buvo klaida, nes gyventojai suprato, jog statybų verslas bus gelbėjamas jų sąskaita. Būtų nesupratę – viskas būtų tvarkoje. Mano plane viešieji, arba, tiksliau būtų sakyti, neviešieji ryšiai – irgi be galo svarbūs. Lietuvos, kaip kontrabandos šalies viziją kažkaip reikėtų atskleisti savo piliečiams, kad jie galėtų per būsimus rinkimus patikėti valdžios vairą šį planą įgyvendinsiantiems politikams, bet nuslėpti nuo Europos Komisijos, kad nesusilauktumėm sankcijų ar, neduok Dieve, nebūtumėm išmesti iš Šengeno zonos. Vyriausybė turėtų ir toliau viešai kalbėti apie kovą su kontrabanda, muitinė – rengti parodomuosius nelegaliai gabenamų prekių sulaikymus. Tik sulaikyti geriau kokį lenką ar baltarusį, kad savo piliečių nuo šios veiklos neatbaidytumėm.

Sovietmečiu puikiai įvaldę Ezopo kalbą, mes ir dabar puikiai sugebėtumėm suprasti, kas slypi po oficialiomis frazėmis. Pavyzdžiui, jeigu po šios savaitės skandalingojo sulaikymo seks ne pareigūno nušalinimas ir teismas, o tyrėjų tyla ir laukimas, kol visi šią istoriją užmirš, galėsime daryti išvadą jog panašus ekonomikos skatinimo planas jau iki manęs buvo protingų žmonių sugalvotas ir patyliukais įgyvendinamas.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 25 d.

2011-03-25T10:00:00.001+02:00

Savaitgalį vėl žaisime šviesų junginėjimo žaidimus. Juk taip patogu visus metus spjaudyti ant realių ekologinių problemų, o kartą metuose vienai „Žemės valandai“ išjungti šviesą ir užsikabinti planetos gelbėtojo etiketę. Reaguodamas į tokią ekologinę veidmainystę, pernai, tuo metu, kai jūs sėdėjote tamsoje ir džiaugėtės, kokie esate ekologiški, savo namuose ir kieme įjungiau visus šviečiančius prietaisus, o ryškiai apšviesto namo nuotraukas patalpinau socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/photo.php?fbid=103916632980951&set=a.103915352981079.3603.100000878447777&theater . Ačiū draugams, kurie tokį mano išsidirbinėjimą suprato, palaikė ir komentavo. Juokingiausia, kad šviesų degiojimą Lietuvoje pradėjo Druskininkai, kažkada garsėję, kaip vieta, kur gamta sugrąžina žmonėms sveikatą, o dabar tapę prabangia išlepintų poniučių grožio procedūrų, sintetinių tropikų bei dirbtinio sniego miestu. Juk ir mūsų naujoji sniego arena statoma iškirtus mišką ir „pakoregavus“ Avirės draustinio ribas. Tiems „koreguotojams“ visokios „žemės valandos“ tampa puikia proga nusimazgoti savo mundurą ir susikurti nūdien madingą pseudoekologinį įvaizdį. Valdžios kečiasi, o puolimas prieš gamtą tebesitęsia visoje šalyje. Naujausia jo išraiška – aistras kaitinantis Miškų įstatymas. „Jo pataisas svarstyti pradėję politikai su pirmaisiais klausimais kibo vieni kitiems į atlapus ir atskleisdami kardinaliai priešingą požiūrį ne tik į tai, ką galima ir ko negalima daryti miške, bet ir į konstitucines teises,“- rašo žurnalistas Renaldas Gabartas kovo 16 d. naujienų portale Alfa.lt.

Priminsiu, kad Aplinkos ministerija 2010 m. pradžioje įteikė Seimui Miškų įstatymo pataisas, kuriose pagal Konstitucinio teismo rekomendacijas buvo pateikti siūlymai, kokiais išimtinais atvejais miško žemė gali būti pakeista kitomis naudmenomis.

Šią savaitę grupės nevyriausybinių organizacijų išplatintame pranešime teigiama, jog 2010 metų pabaigoje Seimui skubos tvarka buvo įteiktos „patobulintos” Miškų įstatymo pataisos, pagal kurias miško žemės pakeitimas kitomis naudmenomis taptų ne išimtimi, o taisykle.

Antai 2 straipsnio pirmos dalies pakeitime siūloma pakeisti miško sąvoką, mišku laikant ne mažesnį kaip 0,5 ha plotą , o ne 0,1 ha plotą kaip yra pagal iki šiol galiojusį Miškų įstatymą. Išlikusių mažų miškelių, kurių plotas iki 0,5 ha, priskaičiuojama apie 7-8 tūkst. ha. Jų pervedimas į kitas naudmenas (želdinius) ženkliai sumažintų Lietuvos miškingumą. Siūlomuose 4 straipsnio 3 dalies pakeitimuose ir papildymuose numatoma daug atvejų, kada leidžiama skaidyti miško valdas, kai jos tampa mažesnės nei 5 ha. 11 straipsnio pataisose 8 punkte siūloma įteisinti 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiose miško valdose. Ne tik „žaliųjų“, bet ir Prezidentės patarėjos teisės klausimais, konstitucinės teisės žinovės Rasos Svetikaitės nuomone, šitokia pataisa visiškai nesiderina su Konstitucinio teismo išaiškinimu dėl miško žemių pakeitimo kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais. 11 straipsnio pataisų 9 dalyje suformuluota išimtis, kai miško žemę paverčiamai naudingų iškasenų karjeru nereikalaujama kompensacijos nei už prarastą medienos prieaugį, nei už prarastas kitas miško funkcijas, o užtenka pasižadėjimo išeksploatuotą karjerą apželdinti mišku. Kaip sunkiai sekasi kovoti su jų kaime žvyro karjerą sumaniusiais eksploatuoti verslininkais, smulkiau galėtų papasakoti Margionių kaimo bendruomenė.

Planuojamas eksploatuoti žvyro ir smėlio telkinys yra apie 300 m atstumu nuo Dzūkijos nacionalinio parko ribos, ir nuo „Natura 2000“ teritorijų. Pradėjus eksploatuoti žvyro karjerą, ši veikla gali sunaikinti retų paukščių rūšių perimvietes, maitinimosi vietas ir turės neigiamą poveikį Dzūkijos nacionalinio parko buferinės zonos kraštovaizdžiui.

Beje, šiuo atveju vilčių teikia neabejingas Druskininkų savivaldybės administracijos požiūris. Praėjusių metų pabaigoje mūsų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius nedelsdamas atsakė į margioniškių pagalbos prašymą bei išreiškė nepritarimą žvyro ir smėlio karjero steigimui Margionių kaimo apylinkėse.

„Etnografiniuose kaimuose, visų lygių teritorinio planavimo dokumentuose įvertintuose, kaip svarbios Lietuvos kultūros paveldui teritorijos, turėtų būti plėtojamos kitos veiklos (turizmas, rekreacija, švietimas), o ne pramonė ar išteklių gavyba,“- rašė L.Urmanavičius.

Druskininkų savivaldybė kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir buvo įtraukta į Margionių karjero steigimo poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.

Belieka tik išsiugdyti tokį pat jautrumą ne tik kaimyninio rajono, bet ir Druskininkų savivaldybės gamtai, ir jokių specialių „žemės dienų“ nebereikės, nes tokios bus visos 365 metų dienos.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 18 d.

2011-03-18T10:02:00.001+02:00

Net ir gyvendami kitame pasaulio pakraštyje, visą savaitę sekame Japonijos įvykius. Dauguma mūsų nei kada ten buvę, nei draugų ar pažįstamų turi, bet vis vien negalime abejingai žiūrėti, kaip ramus civilizuotų žmonių gyvenimas per keletą dienų virto tikru košmaru. Mane bene labiausiai stebina ne pačios katastrofos dydis, o tai, kaip Japonijos gyventojai ramiai ir tvarkingai reaguoja į užgriuvusias jų salą nelaimes. Kai kas nors tragiško nutinka, pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje arba Artimųjų rytų šalyse, televizijos kanalai rodo šaukiančius ir besiblaškančius vyrus, raudančias moteris... Reportažuose iš Japonijos vyrauja vaizdai, kaip tenykščiai žmonės, praradę viską, ką buvo užgyvenę, ramiai tvarko nuolaužas, tvarkingai vorele evakuojasi iš pavojingų teritorijų, esančių šalia atominių elektrinių. Jokios gamtos stichijos nepajėgios sudrumsti jų rimties ir susikaupimo, todėl tikėtina, kad po visų bėdų, šalis ras jėgų greitai viską susitvarkyti ir netgi tie atkūrimo darbai išjudins lig šiol stagnavusią Japonijos ekonomiką. Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, didžiausią nerimą pasauliui kėlė pranešimai, kad krizė Japonijos atominėse elektrinėse gali greitai tapti nebekontroliuojama. Žinau, kad toli ir mūsų tai nepalies, bet kažkur pasąmonėje vis tiek kirba „o jeigu?“. Iš ten jį be galo sunku iškrapštyti jau vien todėl, kad priklausau kartai, kuri puikiai prisimena Černobylio avariją, visą tą sovietinės valdžios melą ir mūsų nežinojimą, leidusį ramiai mėgautis pavasario šiluma, kai virš galvų slinko radioaktyvūs debesys. Anuomet ta apgaulė pakirto paskutinius pasitikėjimo valstybe likučius, pavertė ją milžinu molinėmis kojomis, kurį kažkam beliko pastumti. Mūsų žodyne tada atsirado naujas žodis „černobylietis“. Jauni vyrai, paskubomis mobilizuoti ir nusiųsti į avarijos zoną, grįžo be jokių matomų sužalojimų, bet radiacija iš vidaus naikino jų kūnus, o ne vienas ir be laiko atgulė į Ratnyčios pušyno smėlį.

Kaip beramintų mus atominės energetikos specialistai, neišvengiamai sumažės žmonių, pritariančių naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. O juk teisūs žalieji, sakydami, kad sprendimą dėl to turėjo priimti visi piliečiai, o ne vien šalies vadovai. Dar veidmainiškiau skamba nuogąstavimai, kad Baltarusija statys naują savo elektrinę pernelyg arti Lietuvos sienos, kai mes patys ilgai ir laimingai eksploatavom Ignalinos AE pasienio regione ir dabar tebesaugome ten branduolines atliekas. Bent jau man asmeniškai daug mieliau už spėliones, ar pakankamai saugi yra šiuolaikinė branduolinė energetika, važiuojant pro Seirijų miestelį, matyti ant aukščiausios kalvos išdygusias vėjo jėgaines ir žinoti, kad, kokia avarija benutiktų, jie neužterš visko aplink nematoma, bet mirtina spinduliuote. Man pernelyg brangi šita žemė, šitos pušimis apaugusios kalvos, raistai ir upeliai, kad dėl keliais centais pigesnės elektros energijos sutikčiau taikstytis su bent mažiausia rizika, kad visa tai taps gyventi netinkama evakuacijos zona. Jau užaugo karta, apie Černobylį girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų, bet užkrėstoje teritorijoje aplink sprogusią atominę elektrinę gyventi vis dar negalima.

Anos savaitės pabaigoje daugiabučiuose gyvenantys druskininkiečiai savo pašto dėžutėse rado sąskaitas už vasario mėnesį suvartotą šilumą. Kadangi vasaris buvo išties šaltas, daugelis baiminosi, jog mokėti teks dar daugiau, negu už gruodį, kurio sąskaitos daliai miesto gyventojų išties sukėlė šoką. Vis dėlto šilumininkai mūsų pagailėjo – vasario sąskaitos savo dydžiu buvo panašesnės ne į gruodžio, o į sausio. Skirtingi namai už kvadratinio metro šildymą mokės gerokai tarpusavyje besiskiriančias sumas, bet bendra tendencija akivaizdi – gruodžio rekordų neviršysime. Man labiausiai įstrigo pranešimai, kad kitas šildymo sezonas gali būti pats brangiausias mūsų istorijoje. Ir tai mums sako ne kokie nors nekilnojamojo turto supirkinėtojai, o pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

„Rekordiškai didelė naftos kaina – dar vienas įspėjimas, kad pastaraisiais metais tik aukštyn lipanti gamtinių dujų kaina Lietuvai toliau kils. Ši žinia bloga visiems šalies miestams, kuriuose pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro išlaidos iš Rusijos importuojamoms dujoms“, - sako jos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Rinkimai baigėsi ir dabar jau niekas jums nebežadės stebuklingu būdu atpiginti šilumą. Gelbėtis teks pavieniui, kraustantis į mažesnio ploto butus, malkomis kūrenamus būstus užmiestyje arba renovuojant daugiabučius namus. Prieš savaitę redakcijoje apsilankiusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atstovė pateikė man daugybę skaičių, jos teigimu pagrindžiančių teiginį, jog renovuoti namus apsimoka net ir šiuo metu taikomomis gyventojų ne itin mėgiamomis sąlygomis. O man vis tiek labiau prie širdies malkos, nes už tą pačią kainą sušylu du kartus – pirmiausiai jas skaldydamas, o vėliau – kūrendamas.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 11 d.

2011-03-10T16:06:00.000+02:00

Turiu rimtų priekaištų Užgavėnių šventės organizatoriams, kad jie blogai išvarė žiemą. Kur tai regėta, kad antrą kovo savaitę jaustumėmės kaip kokį gruodį. Jeigu dieną, kai saulutė pašildo, jau galima pamąstyti ir apie pavasarį, tai, vos tik ji pasislepia ar nusileidžia, balas vėl sukausto ledas. Jau ir paukščiai pamažu pradeda grįžti iš šiltesnių kraštų, o čia mes juos pasitinkame ledynmečio peizažu. Bjaurus mūsų nesvetingumas visu gražumu pasirodys vasaros pabaigoje, kai Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Arenas dar šiaip taip užbaigsime, o štai viešbučių atvyksiantiems į Lietuvą krepšinio sirgaliams taip ir nepasistatėme. Alytiškiai suplanavo, kad šiame mieste vyksiančių varžybų dalyviai gyvens Druskininkuose, tai čia mums tik į naudą, bet jau pasigirsta žinių apie visuose miestuose ketinamas kelti viešbučių kambarių kainas, ir pasiūlymus apnakvydinti sirgalius už 50 litų miegmaišiuose ant grindų. Įtariu, kad pasielgsime tradiciškai lietuviškai, kaip Palangos bobutės, kurios tą vieną vasaros savaitgalį, kai būna geras oras ir šiltas vanduo, užkelia kainas iki beprotybės ir nuomoja vietas šikinyko palėpėje arba rūsio kampe. Valstybė ką nors reguliuoti čia nelabai gali, ne Kinijos olimpiada... Galėtų nebent miestų, kuriuose vyks čempionatas, savivaldybės skubiai išnuomoti sklypus, kuriuose konkurso būdu atrinktos bendrovės pristatytų pigių laikinų karkasinių namelių, bet kas juos statys tokiam trumpam laikui. O štai lupikavimas mums tiesiog įaugęs į kraują – jei jau kurioje srityje atsiranda paklausa, kainas kaip mat užkeliame. Užsieniečius kažkodėl vis dar įsivaizduojame kaip pinigų maišus, kurie už kiekvieną smulkmeną neskaičiuodami pluoštais kloja eurus... Tik tie krepšinio sirgaliai dažniausiai būna visai ne milijonieriai ir, juolab, nenusiteikę mokėti astronominių sumų už nakvynę vėlyvojo akmens amžiaus sąlygomis. Gyventi be dušo, tualeto ir patogios lovos europiečiai atprato dar tada, kai mūsų proseneliai gyveno dūminėse pirkiose. Bus gera proga apsijuokti prieš visą Europą. Ant grindų pernakvojęs sirgalius į šią šalį daugiau gyvenime neužsuks. O daugiausiai problemų turėsime dėl viešųjų tualetų stygiaus. Prieš ir po varžybų išgėrusiems alaus svečiams nori nenori kažkur teks šlapintis. Apie tam pritaikytų vietų gausą ir surandamumą liudija pranešimai, kaip užsieniečiai Lietuvoje periodiškai nubaudžiami už tai, kad gamtinius reikalus atlieka ant reprezentacinių pastatų kampų. Druskininkuose žinau vieną viešąjį tualetą Gydyklų parke, šalia Pramogų aikštės. Ir viskas. Prispirs reikalas kur nors ties Vytauto ir Čiurlionio gatvių sankryža, tai nors į kelnes daryk, o jei dar esi užsienietis ir užkalbinti praeiviai nesupranta tavo kalbos, tai tik tokia galimybė ir belieka. Nieko keisto, pirmąsias lentines tupyklas statyti mus privertė okupacinė vokiečių kariuomenė per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet dzūkai ir toliau drąsiai tūpdavo artimiausiame miškelyje. Vienas neraviškis XX a. pradžioje „didelį reikalą“ visuomet stengėsi atlikti tik savo grikiuose, o XXI a. pradžioje vienas mano svečias, išgirdęs pasiūlymą pasinaudoti name esančiu „Gustavsbergu“, vis tiek eina už klėties ir išsitraukia savo „dešrą“ tiesiai prieš kaimynės langus. Dušas ar vonia, be kurių britas jau XIX a. neįsivaizdavo savo gyvenimo, mums taip ir netapo kasdiene būtinybe. Juk ne veltui pokario metais Druskininkų kurorte veikė nuutėlinimo stotis. Dažnas kurorto varguolis, turėdamas namie vonią, maudosi kuo rečiau, kai jau pradeda kasytis, o panaudotą vandenį iš vonios pila į tualeto bakelį. Kažkada Alytuje už tuomet žvėrišką kainą nuomojausi antrą namo aukštą iš tokio taupaus pensininko, kuris, kai tik išgirsdavo, jog mes plauname indus, klūpodavo pirmajame aukšte prie skaitiklio ir žiūrėdavo, kaip greitai jis sukasi. Gal todėl dabar vanduo, atitekantis vamzdžiais iš šulinio be jokių skaitiklių, mūsų namuose tapo vienu iš svarbesnių pastarojo gyvenimo etapo kokybės požymių.

Nesinorėtų pabaigti tokiomis neskaniai kvepiančiomis temomis, juolab, kad šį savaitgalį švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Mūsų valstybei sukako dvidešimt vieneri, o tai mano kartai iškart primena, jog ilgą laiką būtent nuo tokio amžiaus galėjome legaliai pirkti alkoholį. Tik kažkaip nepamenu, kad kas būtų sulaukęs 21 metų jo taip ir neparagavęs. M.Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos kartos jaunimą alkoholizmas praretino taip pat skaudžiai, kaip ir vyresniuosius, laisvai gėrusius prie L.Brežnevo, arba jaunesniuosius, porevoliuciniais 1991-1992-aisiais mačiusius be jokių licencijų ir banderolių parduodamus gėrimus kiekviename kioskelyje. Lupikiškais akcizais ir parduotuvių darbo laiko ribojimu tautą nuo gėrimo bandantys atgrasyti mūsų politikai lipa ant to paties grėblio, kaip ir M.Gorbačiovas, beje, ką tik atšventęs garbingą jubiliejų, tik aniems nuo to grėblio koto dar žymė ant kaktos neišryškėjo.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 4 d.

2011-03-04T09:22:00.000+02:00

Sveiki, sulaukę pavasario, bent jau kalendorinio, nors žemę dar kausto įšalas, o pusnys dengia laukus. Sveiki, sulaukę ir naujos vietinės valdžios, nors ji ne ką skiriasi nuo tos, kuri čia šeimininkauja pastarąjį dešimtmetį.

„Rinkimai baigėsi, taigi nereikia čia politikuoti...“- pirmadienį sakė Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius žmonėms, susirinkusiems į profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir „Atgimimo“ mokyklos profesinės sąjungos surengtą „apskritojo stalo“ diskusiją dėl Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos likimo.

Taigi, mieli druskininkiečiai, atidavėte savo balsus ir žaidimas demokratija baigtas, dabar jūsų nuomonė niekam neįdomi ir niekas čia neketina į ją atsižvelgti.

Ketinau į tą diskusiją neiti, nes per pastaruosius metus viešų ir pusiau uždarų pokalbių šia tema būta daugybė ir visuose vis iš naujo skambėjo tie patys teiginiai. Savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tvirtina, jog prieš dešimtmetį sugalvotas Druskininkų savivaldybės švietimo įstaigų pertvarkos planas įgyvendinamas sėkmingai ir nėra čia ko paskutiniame etape nuo jo nukrypti, o „Atgimimo“ mokyklos mokytojai įrodinėja, kad mokykla dar galėtų kitais mokslo metais sukomplektuoti 11 klases, o ateityje netgi tapti antrąja mūsų savivaldybėje gimnazija.

Kadangi jokio privataus intereso šioje istorijoje neturiu – nei „Atgimimo“ mokykloje besimokančių vaikų, nei dirbančių giminaičių, tai į visą tą ginčą galiu daugmaž objektyviai žvelgti iš šalies ir dėstyti savo pastebėjimus bei nuomonę per daug nesukdamas galvos, ar dėl to kas nors supyks, ar įsižeis.

Pirmiausiai mane nustebino profsąjugiečių nesugebėjimas aiškiai formuluoti savo reikalavimų ir jų pagrįsti įtikinamais argumentais. Suprantu, kad Druskininkų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui Vytautui Lučinskui švietimo reikalai pakankamai tolimi, bet ir mokytojų pasisakymuose akivaizdžiai girdėjosi vienintelis interesas – nuogąstavimai dėl savo darbo vietų. O jų susirūpinimas mokinių likimu skambėjo jau taip pritemptai ir deklaratyviai, kad rodės, jog ir patys pasisakantieji netiki tuo, ką kalba.

Per pastaruosius du dešimtmečius, o gal ir dar seniau man neteko girdėti, kad kur nors moksleiviai būtų taip žeminami, kaip šiame susitikime. Nuo pat susitikimo pradžios Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius ir Švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas atkreipė dėmesį, kad į salę, kurioje vyko diskusija, atėjo keliolika moksleivių, kurie, pasak jų, neturi teisės reikšti nuomonę ir netgi klausytis, nes tai, neva „gali traumuoti nepilnamečius“. Valdininkai puolė tardyti vaikus, kiek ir kuriam iš jų metų, užsirašinėti pavardes. Puiki „pilietinio aktyvumo“ mokykla! Žinokite savo vietą –galėsite pasireikšti tik tada, kai per kokią nors malinauskinę talką reikės alkoholikų apvemtas šiukšles iš kurorto parkų surinkti. Ir keisčiausia, kad į diskusiją atėję jaunuoliai tokias žaidimo taisykles priėmė nuleidę galvas, paklausti, sakė savo pavardes, skubėjo išsmukti lauk ir nė vienas nedrįso juos žeminančių valdininkų kur nors toliau pasiųsti. Traumuoti nepilnamečius galėjo nebent diskusijos dalyvių išsakytas požiūris į juos, kaip į nereikalingą priedą prie moksleivio krepšelio, statistinį vienetą. Arba J.Samuchovo nostalgija tiems laikams, kai, anot jo, buvo statomos bei pertvarkomos mokyklos, ir mokiniai ėjo „ten, kur jiems buvo pasakyta“. Gūdžiausia ne tai, kad toks sovietinės epochos šlovintojas vadovauja švietimo sistemai, bet kad niekas į akis nedrįsta jam pasakyti, jog savo pelėsiais dvokiančią nuomonę gali pasilaikyti partijos bičiulių vakarėliui. Stebina ne valdininkų arogancija, bet savo nuomonės išsakyti susirinkusių pedagogų nuolankumas ir baimė. Jeigu tą mokyklą tikrai reikia uždaryti, tai pirmiausiai ne dėl mokinių stygiaus, o todėl, kad be akademinės laisvės dvasios neįmanomas šiuolaikinis ugdymo procesas. Ką, išskyrus nuplakto baudžiauninko kompleksus, gali perduoti šie dėl savo darbo vietų drebantys žmonės mūsų vaikams? Nė vienos, dvi ar penkios gimnazijos bus mūsų kurorte, sprendžia ne kažkokios komisijos ar komitetai. Sprendžiate jūs. Arba savo noru atsisakote teisės spręsti, mąstyti, diskutuoti... Kartą per ketverius metus atiduodate savo balsą ir vėl liekate kilimėliu prie durų, į kurį visi valosi kojas.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 25 d.

2011-02-25T09:04:00.001+02:00

Trečiadienį ir ketvirtadienį Savivaldybių rinkimuose jau balsavo tie, kas negalės to padaryti rinkimų dieną arba labai skubėjo pareikšti savo valią, o sekmadienį balsuos visi likusieji. Na, gal ir ne visi, bet nepradėsiu čia jūsų agituoti, verta ar neverta dalyvauti rinkimuose. Kam baisiai įdomu, argumentų už ir prieš ėjimą į rinkimus gausiai aptiks internete. Šiame laikraščio numeryje tikrai nerasite jokios kandidatus kompromituojančios informacijos, nes ją paskutiniame prieš rinkimus periodinio leidinio numeryje draudžia Savivaldybių rinkimų įstatymas. Bandymų „prakišti“ ką nors tokio, kas galėjo būti suprasta kaip agitacija prieš vieną ar kitą partiją bei kandidatą, pasitaikė ir šį kartą. Atsiprašau visų autorių, kurių atsiųsti straipsniai dėl tos priežasties nepateko į laikraštį. Jeigu yra tvarka, jos privalu laikytis, todėl viską, kas bent kiek „kvepėjo“ agitacija, pasiūlėme spausdinti įstatymų nustatyta tvarka bei kaina ir atitinkamai ženklinti. Gal kartais ir persistengėme, bet, atsarga, kaip sakoma, gėdos nedaro, juolab ir baudos už Savivaldybių rinkimų įstatymo pažeidimus numatytos ne pačios mažiausios. Neminėsiu jums ir tai, už ką ketinu balsuoti pats, juolab, kad tai jums ir nebūtų labai įdomu, nes vietinę valdžią rinksiu pagal savo gyvenamąją vietą – kaimyniniame Lazdijų rajone, o ten – kiti žmonės ir kitoks politinių jėgų santykis.

Savaitės viduryje, oro temperatūrai rytais nukritus žemiau 25 laipsnių šalčio, moksleiviams ir jų tėvams nebuvo itin lengva nuspręsti, leisti ar neleisti savo vaikus į mokyklą. Dar vasario 14 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė atsiuntė mums pranešimą „Mokiniai per šalčius į mokyklas neturėtų eiti“, kuriame išdėstyta, kad, vadovaujantis Bendraisiais ugdymo planais, esant 20 laipsnių šalčio temperatūrai pamokos gali būti neorganizuojamos visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų I-V klasėse. O temperatūrai nukritus iki 25 laipsnių šalčio, pamokos nevyksta bendrojo lavinimo mokyklų VI-XII klasių mokiniams bei bendrąjį lavinimą teikiančių profesinių mokyklų mokiniams. Šios dienos įskaičiuojamos į mokymosi dienų skaičių. Nepaaiškinta, nei kuriuo paros metu tą temperatūrą matuoti, nei kieno pateiktais duomenimis vadovautis – savo termometro, kabančio balkone ar namo terasoje, orų prognozės? Pavyzdžiui, trečiadienio rytą, apie 6.30 val., mano termometras rodė 26 laipsnius šalčio, o jau 8 val. teliko 25 laipsniai. Meteorologų pranešimai per radiją ir televiziją taip pat būna apytiksliai, su žodžiais „nuo – iki“, „vietomis“... Bene tiksliausius faktinių orų duomenis skelbia Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Jos Druskininkų kelių oro sąlygų stotelė užfiksavo trečiadienio rytą 26,2 laipsnio šalčio. Kai detalaus išaiškinimo nėra, vieni vaikai į mokyklą eina, o kiti rizikuoja pagausinti be pateisinamos priežasties praleistų pamokų skaičių. Pasak moksleivių tėvų, su kuriais teko šia tema diskutuoti, jeigu mokyklos jau sugebėjo įdiegti elektroninio dienyno sistemą, tai jos galimybėmis reikėtų ir naudotis – operatyviai patalpinti sistemoje pranešimą, ar vyks tą ar kitą šaltą dieną pamokos, galbūt, detalesnę instrukciją tėvams šia tema paskelbti.

Jei jau užsiminiau apie vaikus, tai nedera palikti be dėmesio ir senjorų, juolab, kad pagaliau sulaukėme pirmųjų žinių, kaip bus reformuojama pensijų sistema. Kadangi Prezidentė jau ne kartą priekaištavo Vyriausybei, jog ši delsia pradėti „Sodros“ reformą, tai nieko nepasiūlyti būtų buvę tiesiog nemandagu. Bet tai, ką išgirdome, toli gražu neprimena esminės pensijų sistemos pertvarkos. Abu „alternatyvius“ pasiūlymus – virtualių sąskaitų ir taškų – palyginčiau su sutrešusio medinio namo perdažymu, net nenuskutus senų dažų. Kažkam gali pasirodyti, jog vyksta rekonstrukcija, perdažytos sienos naujai atrodo, bet jau po metų naujų dažų sluoksnis pradeda luptis drauge su senais ir visi pamato tas pačias sutrešusias lentas. Galima prigalvoti kokių tik norite „taškų“, „virtualių sąskaitų“, „pensininko krepšelių“ ar „ubago terbų“, savo esme ši sistema išliks ta pačia velionio Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko sugalvota kartų solidarumo sistema, kai pinigai surenkami iš šiandieninių mokesčių mokėtojų ir išmokami tiems, kurie jau išėjo į pensiją. Ji gali sklandžiai veikti jaunoje visuomenėje, kur šeimos didelės, o vidutinė žmonių gyvenimo trukmė vos truputį didesnė už išėjimo į pensiją ribą. O ten, kur darbingų gyventojų sparčiai mažėja dėl migracijos ir mažo gimstamumo, tokia sistema tiesiog negali užtikrinti senjorams orios senatvės. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, komentuodami rengiamos valstybinio socialinio draudimo pertvarkos koncepciją, netgi drįsta „Sodros“ sistemą lyginti su finansinėmis piramidėmis. Juk pamenate, pavyzdžiui, liūdnos atminties A.Stašaičio kompaniją „Sveikuoliai“, prieš keliolika metų žadėjusią astronomines palūkanas ir, beje, turėjusią savo atstovybę net ir mūsų mieste. Ji rinko pinigus iš vienų indėlininkų ir atiduodavo kitiems, o, kai naujų klientų antplūdis išseko, „piramidė“ sugriuvo, žmonės liko it musę kandę, o jos steigėjas atsidūrė už grotų. Valstybė, žinoma, „Sodrai“ bankrutuoti neleis, todėl palaiko jos mokumą brangiai pasiskolintais pinigais. Bene vienintelė įmanoma išeitis – perėjimas prie kaupimo principu paremtos pensijų sistemos – jau buvo pradėta įgyvendinti, bet, prasidėjus sunkmečiui, mūsų įmokos į pensijų fondus buvo sumažintos tiek, kad nebeteko jokios prasmės, o svarbiausia, žmonių pasitikėjimo, jog tokiu būdu jiems pavyks sukaupti pinigėlių ramiai senatvei. Dabar belieka gelbėtis kas kaip išmano, savarankiškai investuoti, pirkti, jūsų manymu, ateityje būsiantį vertingą turtą... Arba tikėtis, kad politikai dar ką nors stebuklingo sugalvos.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 18 d.

2011-02-18T08:40:00.000+02:00

Jei ne rusai, mūsų kurorto nekilnojamojo turto rinka visiškai merdėtų. O dabar nuperka svečias iš Maskvos ar Sankt Peterburgo vieną butą, buvę jo šeimininkai už gautus pinigus vėl kažką sau tinkamesnio įsigyja, taip ir atsiranda kažkoks judėjimas, tarsi raibuliai stovinčio vandens paviršiuje, o kažkam jau atrodo, kad čia kone jūra banguoja. Pasikalbėjus su tais rusais, paaiškėja, kad jiems gyvenamasis plotas saugiame ir švariame Europos Sąjungos kurorte reikalingas ne vien kaip investicija, ne visiems taip jau labai reikia ir mūsų kurorto gydomųjų procedūrų. Be kitų privalumų, nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas dar reiškia ir galimybę be vargo gauti ilgalaikę mūsų šalies vizą, kuri, Lietuvai tapus Šengeno zonos nare, atveria kelius į visą Europą. Mes patys, turėdami galimybę laisvai keliauti po visą Europos Sąjungą ne tik be vizų, bet net ir be dokumentų patikros, dirbti ir gyventi, kur užsigeidę, labai greitai spėjome užmiršti, kaip jautėmės, kai tų vizų dar reikėjo. Stebėdami įvykius Egipte, Tunise ir kitose arabų šalyse, ne vienas mūsų kurorto svečias prasitaria, jog nevalia atmesti tikimybės, jog kokie nors neramumai, maištai ar revoliucijos bet kuriuo metu gali nutikti ir jų šalyje. Anądien per „Svoboda“ radiją klausiausi interviu su paskutiniu Sovietų sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu, kuris atvirai perspėjo, kad egiptietiškas scenarijus Rusijoje visiškai įmanomas, tereikia vienos žmonių pasipiktinimą ar įniršį galinčios sukelti „kibirkšties“. Mąstydami apie tokį įvykių scenarijų arba prisimindami tokias ekologines katastrofas, kaip pernykščiai miškų gaisrai, reguliariai pasikartojančius teroristinius išpuolius, turtingi rusai dairosi vietų, kur galėtų ramiai pralaukti („otsidetsa“) galimai neramius laikus. Panašiai elgėsi ir XX a. pradžios dvarininkai, nuo revoliucijos bėgę į Paryžių ar Šveicariją. Šiam tikslui Druskininkai jiems atrodo pakankamai rami ir saugi vieta, o NATO „skydas“ – pakankama garantija, kad rytietiški neramumai čia jų nepasieks.

Mano studentiškos jaunystės laikų draugas Saulius Ivinskis neseniai paskelbė straipsnelį „Kad jūs gyventumėt permainų laikais”, kuriame egiptiečių pasipiktinimą savo tikru ar tariamu skurdu aiškina savotišku „kurorto sindromu“, beje, mano nuomone, būdingu ir druskininkiečiams. „Stebint kaip metai iš metų europiečiai atvažiuoja į tavo šalį (Egiptą), ir per porą savaičių išleidžia sumą, už kurią esi priverstas dirbti visus metus, darosi apmaudu. Kas, kad tie šiauriečiai gal porą metų taupė, dirbo viršvalandžius, kad leistų sau šį malonumą. Kurorto (Egipto) gyventojas mato juos vos porą savaičių“. Apie tą reiškinį kažkada jau esu rašęs ir aš, pailiustruodamas jį puikiu sovietmečio pabaigos anekdotu, kaip mažametis berniukas, atsakydamas į klausimą, kuo jis nori būti užaugęs, tepasako vieną žodį: „Poilsiautoju!“. Gal kada nors socialiniai psichologai šį reiškinį rimčiau patyrinės, o, mano diletantiška nuomone, jo poveikis pirmiausia pasireiškia šeimose, kai vaikai mato, jog jų tėvai negali taip išlaidauti, kaip tikrieji poilsiautojai, ir pradeda laikyti juos nevykėliais, nesugebančiais užsidirbti. Iki egiptietiško nepatenkintųjų maišto tai niekada neišaugs, mūsų žmonės kitokie. Jie arba skuba išsiveržti iš šios aplinkos, bet taip, kad jų darbai per televizorių būtų matomi gimtajame mieste buvusiems kiemo draugams ir tėvų kaimynams, arba perdėtai stengiasi prisitaikyti prie esamos vietinės sistemos, demonstruodami lojalumą galią turinčioms institucijoms ar asmenims. Protesto, maišto dvasios, būdingos visų epochų jauniems žmonėms, čia nė su žiburiu nerasite. Ji nepritampa, netoleruojama, bendraamžių išjuokiama tarsi „kiškio lūpa“, aplėpusios ausys ar neįprastos formos nosis. Anksti išmokę ne tik slėpti savo mintis, bet ir „teisingai“ mąstyti, jauni žmonės gali sėkmingai daryti administracinę karjerą, bet niekada netaps kūrybingomis asmenybėmis, nesiims naujos rizikingos veiklos, neatras naujų rinkos segmentų ir produktų. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad ką nors naujo mūsų mieste dažniausiai pradeda iš svetur atvykę žmonės, pavyzdžiui, alytiškiai arba vilniečiai. Vietiniai geriausiu atveju sugeba imituoti vienas kitą, o kažką naujo gali daryti už valdiškus, svetimus ar bent jau europinius pinigus. Seniai čia nesutikau žmonių, kurie degtų naujais sumanymais, kurių akyse spindėtų entuziazmo kibirkštėlės ir tikėjimo, jog sugebės pasiekti užsibrėžto tikslo, liepsna. Bala nematė, nesiesiu viso to su politika ir savivaldos rinkimais, nenoriu užsiimti jokia agitacija, nes rinkimai ateina ir praeina, o mums toliau tenka gyventi su tokiais savimi, kokie buvome, esame ir būsime. Todėl ramybės trokštantys rusai gali nedvejodami pirkti čia butus – Druskininkai dar ilgai bus ramūs, prognozuojami, be jokių audringų permainų, o jeigu jos ir vyks, tai tik iš anksto suplanuotos ir iš viršaus mums ant galvų nuleistos.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 11 d.

2011-02-11T09:56:00.000+02:00

Kai šios savaitės pradžioje iš sniego beliko tik purvini lopai, taip norėjosi tikėti, jog tai jau bus žiemos pabaiga. Žinau, kad taip nebūna, dar kone visas vasaris prieš akis, o jis visuomet būdavo, jei ne pats žvarbiausias žiemos, tai jau tikrai ne pavasario mėnuo. Net ir antradienio audra, rimtai nuniokojusi kitus Lietuvos pakraščius, mūsų kurorto ir jo apylinkių, galima sakyti, pagailėjo. Tiesiai už redakcijos kabineto lango, Druskininkų gatvėje į dangų besistiebianti įspūdingo aukščio eglė nuo vėjo gūsių traškėjo taip, jog atrodė tuojau sulūš perpus. Gerai pamenu, kad anksčiau tų eglių buvo dvi, bet vieną pernykštės vasaros viesulas užvertė tiesiai ant nebenaudojamo stiklo ir metalo statinio. Įlenkimai ir išdaužyti stiklai liko iki šiol. Bet antroji eglė atlaikė. Ir vasarą, ir dabar. Stovi lyg niekur nieko, retomis šakelėmis nedrąsiai mojuoja, tarsi nesuprastų, ko mes čia dėl jos taip jaudinamės, atokiau perstatome automobilius, mintyse skaičiuodami jos galimo virtimo trajektoriją. Stebėjausi, kad per tokią vėtrą nelikau be elektros, nes jau pradedu įprasti, jog po kiekvienos audros ji dingsta jei ne pusdieniui, tai bent kelioms valandoms. Vasarą, kai dienos ilgos, tai dar galima pakęsti, bet žiemą baisiausia, kad nustoja veikti šildymo sistemoje vandenį varinėjantis siurblys ir grėsmingai ima kilti temperatūra bei slėgis. Per penketą metų tesugebėjau išsiaiškinti, kad elektros linija link mano sodybos atvesta per Babrų mišką, o ten vis koks medis ant laidų užvirsta. Tai jums pasakoju ne tiek pasiguosti norėdamas, kiek pradžiuginti tuos, kas, gyvendami butuose, keiksnoja brangų centrinį šildymą ir visas komunalines paslaugas teikiančias tarnybas. Pavydėdami mums, kaimiečiams, nepamirškite, jog daugumą tų paslaugų, kurias jūs gaunate vos ne ant lėkštutės padėtas, mes patys sau teikiame. Pragyvenimo individualiame name pigumas susideda iš kasdienio malkų nešiojimo, krosnies kūrenimo, žiemą – sniego kasimo, vasarą – vejos pjovimo... Gerai, kad esam dar nenusenę, sveiki, o po darbo dienos, prasėdėtos redakcijoje prie kompiuterio, truputis fizinio aktyvumo – ne tiek nuovargis, kiek lengva mankšta. Kažin, kaip užgiedočiau, jeigu tektų visą darbo dieną kastuvu mojuoti? Ar vakare, grįžus namo, dar beliktų jėgų pusnis nuo slenksčio nusikasti. Neduok, Dieve, nelaimė, rimtesnė liga... Ir vis dėlto nieku gyvu nekeisčiau gyvenimo užmiestyje į daugiabutį skruzdėlyną, o kiek pažįstu per keletą pastarųjų metų iš miesto pabėgusių šeimų, panašiai mąsto jie visi. Net ir žmonės, kurie nuo vaikystės užaugo neliesdami kojom žemės, matydami tik gretimo daugiabučio langus ir pabusdami ne nuo gervių, o nuo automobilių signalizacijų klyksmo, išsikėlę į užmiestį, jau po metų kitų ima sodinti ekologiškas daržoves, suprasti vejapjovių ir motorinių pjūklų technines charakteristikas. Savo „miestietiškumą“ labiausiai brangina ir visus aplinkui „kaimiečiais“ pravardžiuoja tie, kurie patys ar bent jų tėvai mieste negimė, kaip sakoma, „pirma karta nuo žagrės“. Tik juos gąsdina vaikystės prisiminimai arba tėvų pasakojimai apie neišbrendamus purvynus, kiaulių ir karvių ėdalo kibirus, vištų prišiktą aslą ir aprūkusias namo kertes. Šiuolaikinio „naujojo kaimiečio“ namuose pamatę šildomas grindis, tyliai dūzgiančią indaplovę ir internetu su bendraamžiais iš kito pasaulio krašto bendraujančius vaikus, jie pajunta tokį kultūrinį šoką, kad atsisako tai suvokti kaip realybę. O kai per artimiausią dešimtmetį naftos produktais varomus mūsų automobilius pamažu ims keisti iš tinklo įkraunami elektromobiliai, kasdieninės kelionės iš užmiesčio į darbą ir namo tekainuos centus. Ir vėl bus nuskriausti daugiabučių gyventojai, kuriems tiesiog nebebus kur per naktį pakrauti elektromobilių akumuliatorių. Tikėtis, kad savivaldybės galės išleisti milijonus pakrovimo stotelėms kiekviename kieme įrengti, gali tik tie, kas nemato duobėtų aikštelių ir išsiklaipiusių šaligatvių. Jei per rinkimus kas nors jums tai ir žadės, paprašykite nurodyti finansavimo šaltinį. Įsivaizduoju, kaip atrodys iš penkto ar devinto aukšto nutįsę elektros laidų ilgikliai, į svylančius trišakius sujungti kelių kaimynų automobiliai. Jeigu gyvenate bute, veikiausiai turite 2 ar 3 kilovatus elektros galios. Net ir elektrinės viryklės daugelyje namų legaliai įsirengti negalima – nepakanka galios. Jeigu užsimanysite, jums bus pasiūlyta savo lėšomis keisti kabelį nuo artimiausios pastotės... Mano sodyboje yra 12 kilovatų trifazė srovė, tiesa, už galios padidinimą kažkada teko šiek tiek sumokėti. Jeigu kursitės užmiestyje, nuoširdžiai patariu – verčiau taupykite kitose srityse, nes ateityje pigiau nebus. Iš mano svarstymų apie artėjančią elektromobilių erą galite šaipytis kiek norite, bet ji ateis taip pat sparčiai, kaip skaitmeninė fotografija išstūmė juosteles, kaip paplito mobilusis ryšys arba internetas. Visos naujovės būna brangios ir retos, o paskui, kai paplinta masiškai, kaina sumažėja keletą kartų ir netrukus jau sunku būna įsivaizduoti, kaip kažkada, pavyzdžiui, rašėme popierinius laiškus.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 4 d.

2011-02-04T08:37:00.000+02:00

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, gripo epidemiją šią savaitę buvo paskelbusios 16 savivaldybių: Prienų rajono, Varėnos rajono, Kauno miesto, Kauno rajono, Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Kėdainių rajono, Marijampolės, Šiaulių miesto, Panevėžio miesto, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Raseinių rajono, Rietavo, Joniškio rajono ir Plungės rajono. Druskininkai – dar ne. Bet ir Druskininkų moksleiviai kone kasdien iš mokyklos grįžta anksčiau, nei įprasta, nes liga išguldė nemažai pedagogų, o ir jų pačių klasėse vis mažiau ir mažiau. Neduok Dieve, epidemijos pikas užklups mus per pačius savivaldos rinkimus ir sugriaus svajonę tapti „aktyviausia Lietuvos bendruomene“. Apie tai mūsų valdantieji paskelbė, iškabinę skersai M.K.Čiurlionio ir Veisiejų gatvių „nepartinę agitaciją“ – Grūto parko šventes primenančius plakatus, raginančius ateiti balsuoti. Verkšlenimai dėl mažo rinkėjų aktyvumo ir netgi raginimai įstatymuose įrašyti prievolę dalyvavimą rinkimuose, o neatėjusius bausti, pasigirsta po kiekvienų rinkimų. 2007 m. savivaldos rinkimuose dalyvavo apie 44 proc. druskininkiečių, o bendras rinkėjų aktyvumas Lietuvoje buvo 36,5 proc. Kuo mažas rinkėjų aktyvumas blogiau už didelį, rišliai paaiškinti dar niekas nesugebėjo. Kas būtų pasikeitę, jeigu 2007 m. balsuoti būtų atėję tik meras su savo pavaduotoja ir mandagiai atidavę balsus vienas už kitą? Gal tik balsavimo biuletenius skaičiavusieji rinkimų komisijos nariai būtų baigę savo darbą keliomis valandomis anksčiau. O vėliau viskas vyktų daugmaž taip pat, kaip ir vyko.
Dalyvavimas rinkimuose yra viena iš piliečio teisių. Galime kandidatuoti, tai yra būti renkami, arba tiktai rinkti kitus, arba visiškai nedalyvauti rinkimuose. Nedalyvavimas yrą sąmoningas arba nesąmoningas atsisakymas dalyvauti rinkimuose, perleidžiant rinkimų teisę tiems, kas nori juose dalyvauti. Kartais žmonės sąmoningai neina balsuoti, norėdami tuo parodyti, jog nepritaria vienam ar kitam rinkimų teisės suvaržymui, o nedemokratinėse šalyse opozicija kartais kviečia savo šalininkus boikotuoti nesąžiningus rinkimus ir nepripažįsta jų teisėtumo. Yra šalių, nors ir nedaug, kuriose rinkimų biuleteniuose įrašoma galimybė balsuoti „prieš visus kandidatus“. Pažįstu žmonių, netikinčių rinkimų organizavimo skaidrumu, kurie sako rinkimų dieną nueinantys į balsavimo apylinkę ir sąmoningai sugadinantys biuletenį, kad už juos nenubalsuotų kažkas kitas. Pažįstu netgi balsavusių už Chucką Norrisą... Visa tai tokia pat teisėta ir gerbtina rinkėjų valios išraiška, kaip apgalvotas balsavimas už partinį kandidatą. Siųsdami politiką „ant trijų raidžių“ jūs taip pat išreiškiate savo valią. Todėl teiginys, jog plakatai, raginantys „ateiti į rinkimus“, nėra, kaip jie vadinami savivaldybės pranešime, „nepartiniai šūkiai“. Sociologai netgi sugeba suskaičiuoti, kuriai partijai ar kandidatų sąrašui naudingesnis mažas rinkėjų aktyvumas, kuriai didesnis, kada neketinę, bet suagituoti ateiti balsuoti žmonės pasyviai juos atiduoda už valdančiuosius, o kada jų balsavimas tampa „protesto balsais“ už mažiausiai su esama valdžia susijusius arba marginalinius kandidatus.
Dar keisčiau skamba teiginys, kad „politikams aktualu žinoti žmonių nuotaikas bei norus“. Norite žinoti – paklauskite. Rinkimų biuleteniuose juk niekas jums nesurašys, kokia kurorto gyventojų dalis nori vienos gimnazijos, o kokia dviejų, kam patinka miesto centras, apaugęs senais medžiais, o kas labiau vertina stiklo ir plieno blizgesį. Nuomonė sužinoma kalbantis su žmonėmis, rengiant apklausas, o per rinkimus jie tik pasirenka savo atstovus savivaldybės taryboje. Savotišku plebiscitu rinkimai gali tapti tada, jeigu kuri nors partija į juos eina su visiškai nauja miesto ateities vizija ir tokiu būdu prašo jai pritarti bei suteikti įgaliojimus įgyvendinti. Nei Druskininkų vandens parko, nei slidinėjimo trasų idėjos nebuvo pristatytos prieš rinkimus. Tada rinkėjai būtų galėję spręsti, pritaria jiems balsuodami už idėją pasiūliusį kandidatų sąrašą arba atmeta balsuodami už kitus. Vietoje tokio pasirinkimo, prieš rinkimus vis taikoma surengti kokio nors jau įgyvendinto projekto atidarymą. Gaila, slidinėjimo trasos, kaip buvo planuota pradžioje, nespėjo atidaryti 2010-ųjų gruodį. Prisipažinsiu, visų rinkimuose dalyvaujančių partijų ir nepriklausomų kandidatų programų dar nemačiau, todėl negaliu spręsti, ar kas nors ką nors naujo sugalvojo. O jeigu ir pastebėčiau, tai čia nerašyčiau, nes tai jau būtų rinkimų agitacija. Tokia pat, kaip ir tie „Grūto stiliaus“ plakatai. Net jeigu Savivaldybių rinkimų įstatymo formaliai ir nepažeistų. Aš taip nedarau. Ir ne dėl kokių nors baudų baimės, o dėl paprasčiausios savigarbos bei pagarbos skaitytojams.

Druskininkų savaitė 2011 sausio 28 d.

2011-01-28T08:59:00.000+02:00

Jau persiritome per pusiaužiemį, bet tikriausiai meška ant kito šono persivertė nė neatsimerkusi. Kai matau, kokiu greičiu tirpsta malkos, kurių, kaip naiviai tikėjausi, turėjo užtekti bent porai metų, suprantu, kad išgyvename vieną rūsčiausių šio amžiaus žiemų. Guodžia bent tai, kad dienos jau ilgėja, ir rytais iš kiemo išvažiuoju prašvitus, nors dar neseniai tokiu metu būdavo gūdžiai tamsu. Jau dabar akivaizdu, kad šilumos sąskaitų už gruodžio mėnesį dydis taps svarbiausia beprasidedančios rinkimų kampanijos tema. Kadangi jums esu pažadėjęs vengti šioje skiltyje bet kokios rinkimų agitacijos, tai neaptarinėsiu ir tų sąskaitų. Nes bet koks vardijimas, kas, kada ir iš kur atvedė dujas, iš kurių gaminama ta brangi šiluma bei išnuomojo miesto šilumos ūkį, tokiame kontekste gali būti įvairiai interpretuojamas. Paliksiu tai politikams, o pats geriau jums papasakosiu, kaip rinkimų kampaniją išnaudoti savo reikmėms.
Kadangi esate rinkėjai, tai dabar būtent tas laikas, kada visos partijos ir pavieniai balsų medžiotojai jums bandys įsiteikti. Todėl yra prasmės jau iš anksto susidaryti sąrašą visų labiausiai jus kamuojančių komunalinių problemų, kurių sprendimas bent iš dalies galėtų priklausyti nuo vietinės valdžios. Išmokite jį mintinai ar bent jau pasiruoškite sklandžiai atpasakoti. Jeigu esate pensininkas, bedarbis arba vaiką auginanti mama, tai drąsiai galite suplanuoti dalyvauti visų partijų susitikimuose su rinkėjais. Gal tuo metu namie liks neplauti indai, nešluotos grindys ir neišneštos šiukšlės, bet vėliau toks iš pirmo žvilgsnio beprasmis laiko praleidimo būdas gali su kaupu atsipirkti.
Taigi, susitikime su kandidatais, nutaikęs progą, kai rinkėjų prašoma užduoti klausimus arba vos susitikimui pasibaigus, išdėstykite vieną ar kelias jums svarbiausias problemas ir pasisakymą būtinai užbaikite klausimu: „Norėčiau už jus balsuoti. Ar pažadate šią mano problemą išspręsti?“. Turbūt jau kartojuosi, bet tai išties turi būti vietinės valdžios galioje esančios problemos. Jeigu kalbėsite apie globalinį atšilimą arba pedofilų klaną, kandidatai tikriausiai beveik nuoširdžiai jums pritars, bet iš to neturėsite jokios naudos.
Prieš pokalbį kišenėje būtinai įjunkite diktofoną. Dabar juos turi kone kiekvienas mobilusis telefonas. Jeigu jūsiškis neturi – pasiskolinkite iš anūkų. Ta pačia proga jie galės jus pamokyti, kaip jį įjungti. Galiu užtikrinti, kad absoliuti dauguma kandidatų jokiais būdais neišdrįs, juolab kitų rinkėjų akivaizdoje, pasiųsti jus kur nors labai toli. Įrašytus pažadus suarchyvuokite namų kompiuteryje, pažymėję, kuri byla priklauso kuriam kandidatui. Kai rinkimai baigsis, nepriklausomai nuo to, kas juos laimės, bus sudaryta nauja arba liks sena vietinė valdžia, palaukite dar mėnesį ar du, o tada aplankykite išrinktuosius. Pradėkite pokalbį nuo žodžių „Aš už jus balsavau“, o tada iš naujo papasakokite savo problemą. Už ką iš tikrųjų balsavote šiuo atveju visiškai nesvarbu. Balsavimas yra slaptas, taigi tai yra ne mano ir ne jo reikalas.
Priminkite susitikime ištartą pažadą jūsų prašymą patenkinti ir, tarsi tarp kitko, užsiminkite, kad egzistuoja to susitikimo garso įrašas. Net, jeigu išrinktasis tarybos narys bus šventai įsitikinęs, jog reikalaujate daugiau, negu jums priklauso, jis nuoširdžiai pasistengs savo pažadą įvykdyti. O jeigu nepasistengs, priminkite, kad garso įrašas labai lengvai gali patekti į žurnalistų rankas. Juk žiniasklaida tiesiog dievina viešai apsimelavusius politikus ir nepagaili jiems net ir pirmųjų laikraščių puslapių. Svarbu, kad pažadas būtų tinkamai užfiksuotas, o nesugebėjimas arba atsisakymas jį įvykdyti – akivaizdus.

Druskininkų savaitė 2011 sausio 21 d.

2011-01-21T09:01:00.001+02:00

Yra tokia mada – kiekvienus metus dedikuoti kokiai nors temai ar problemai. Ar pamenate, kiek buvo Blaivybės ir Skaistybės, Saugaus eismo ir Tolerancijos metų? Tuos titulus dalina visi, kas netingi, pradedant Jungtinių Tautų organizacija ir baigiant seniūnijomis. Metus kaip nors pravardžiuoti labiausiai mėgsta Europos Komisija ir Europarlamentas, bet nuo jų labai stengiasi neatsilikti mūsų šalies valdžios įstaigos. Ir nors dažniausiai tie metų pavadinimai su mūsų kasdieniu gyvenimu siejasi ne daugiau, negu centralizuotos šilumos sąskaita su Majų kalendoriumi, šiemet druskininkiečiams jau nuo pat metų pradžios pradėjo sektis. Sausio 19 d. Ūkio ministerija, „akcentuodama sveikatos turizmo svarbą turizmo paslaugų eksportui ir sezoniškumo mažinimui“, 2011-uosius paskelbė Sveikatos turizmo metais. O kadangi gyvename didžiausiame gydomajame kurorte, nors ir labai besistengiančiame keisti savo įvaizdį į pramogų centrą, tai galime vertinti kaip ministerijos atsigręžimą „veidu į Druskininkus“. Negalėčiau pasakyti, kad ir anksčiau ji mums subinę rodė – dauguma druskininkietiškų investicinių projektų pro šią ministeriją praslysdavo kaip sviestu patepti ir gaudavo palaiminimą naudoti tiek europinių lėšų, kiek tik reikėjo. Gal tik Viktoro Uspaskicho ministravimo metu buvo garsiai suabejota, ar Druskininkų vandens parkas nebus nuostolingas, o jo posto paveldėtojai Kęstutis Daukšys ir Vytas Navickas Druskininkus pamilo tarsi nuosavą kolektyvinį sodą. Nedaug nuo jų tesiskiria ir Dainius Kreivys, vadovaujantis ministerijai nuo 2008 m. gruodžio 10 d.
„Lietuva turi dideles galimybes plėtoti ir eksportuoti sveikatos turizmo paslaugas, kadangi išsiskiria kaip geros kainos ir kokybės santykio sveikatos turizmo šalis. Taip pat drąsiai galime konkuruoti su kitomis šalimis, nes atitinkame aukštus paslaugų kokybės standartus, įvairioms sveikatos procedūroms naudojame gamtos išteklius, turime aukštos kvalifikacijos specialistų“, – sakė ūkio viceministras Daumantas Lapinskas.
Pabandykime pasigilinti, kodėl gi prireikė „atsigręžti“ į sveikatos turizmą? Gal todėl, kad daugiau gręžiotis nelabai į ką ir beliko? Turizmo verslui krizė smogė itin skaudžiai, jau 2009 m. viduryje turizmo rinka smuko ketvirtadaliu, o atvykstamajam turizmui ne ką mažiau už sunkmetį pakenkė „flylLAL” bankrotas. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija ne kartą skelbė bauginančius skaičius ir du metus maldavo sumažinti pridėtinės vertės mokestį apgyvendinimo paslaugoms. Vyriausybė tų maldavimų negirdėjo nei 2009, nei 2010 metais, o 2010-ųjų lapkritį eilinį kartą priėmė nutarimą, kuriuo nepritarė siūlymams sugrąžinti viešbučiams PVM lengvatą. Bet čia įsikišo Seimas ir nusprendė nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įtvirtinti lengvatinį 9 proc. tarifą turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms.
„Lietuva dar neišnaudojo vienos iš sveikatos turizmo rūšies – medicinos turizmo potencialo ir kol kas nėra įtraukta nei į pasaulio, nei Europos medicinos turizmo žemėlapius, o medicinos paslaugų eksportas sudaro tik nežymią dalį visos Lietuvos paslaugų eksporto. Tačiau neabejotinai ši turizmo rūšis turi dideles plėtros ir augimo galimybes“, – teigia ūkio viceministras.
Tai jau tikrai, kad neišnaudoja, nes tos pačios ministerijos Turizmo departamento skelbiami statistiniai duomenys akivaizdžiai liudija, jog sveikatos turizmo tikslais į Lietuvą atvykstama gerokai rečiau, negu apsipirkti ir net keletą kartų rečiau, negu draugų ar giminaičių lankyti. Prisiminus 2007-2008 m. į Lietuvą alaus pagerti skraidydavusius britus, gali pajuokauti, kad europiečiams Lietuva labiau asocijuojasi ne su sveikatos taisymu, o su jos gadinimu.
Siekdama populiarinti medicinos turizmą, šiais metais Ūkio ministerija planuoja parengti Lietuvos medicinos turizmo plėtros ir medicinos paslaugų eksporto skatinimo strategiją 2011–2020 m., o kol ji bus rengiama, šimtai Lietuvos gydytojų skuba mokytis vokiečių kalbos ir dairosi vietų netrukus savo darbo rinką atversiančioje Vokietijoje. Tai irgi yra eksportas, tik ne paslaugų... Ir nors, pasak D. Lapinsko, „Lietuvoje medicinos paslaugų kainos yra ženkliai mažesnės nei kitose ekonomiškai išsivysčiusiose Europos šalyse ir JAV“, patys lietuviai vis dažniau mokamas medicinos paslaugas perka ne artimiausioje poliklinikoje, o kaimyninėje Baltarusijoje. Šią ne itin demokratišką, bet užtat labai pigią šalį atranda ir mūsų kurorto ištikimiausi klientai lenkai.
Visa tai jums pasakodamas netroškau tiesiog pasišaipyti iš ministerijos, Lietuvos kurortų asociacijos ir Nacionalinės SPA asociacijos pastangų atkreipti dėmesį į sveikatos turizmo sektoriaus svarbą, o tik pastebėti, jog vien rengiamų koncepcijų, be jas lydinčių mokestinių lengvatų ir investicijų skatinimo čia nepakaks. Ūkio ministerija suskaičiavo, kad sveikatingumo tikslais atvykęs turistas vidutiniškai per dieną išleidžia per 350 litų, o atostogaudamas ir poilsiaudamas – apie 210 litų. Verta susimąstyti ir tiems, kas labai troško kuo greičiau užmiršti Druskininkų, kaip gydomojo kurorto, įvaizdį ir stačia galva pasinerti į pramogų verslą.

Išsilavinimas

2011-01-20T08:46:00.000+02:00

Kai buvau už stalą mažesnis pūgžlys, tėvai už rankos nusivedė į naujametį renginį Rašytojų sąjungoje. Man betrepsint su kitais vaikais kažkokiame ratelyje, į jo vidurį įsvirduliavo Paulius Širvys. Atsisuko į mane ir padeklamavo dvieilį: "Mokė, mokė, neišmokė ir paliko vaiką tokį..."
Nuo to laiko ir nustojau mokytis, tik įdėmiai stebėjau žmones.

Plikė

2011-01-14T20:15:00.001+02:00

Išsimuilinęs galvą kažkodėl užsimaniau sužinoti, kokį aš čia šampūną naudoju. Prasivalau putas nuo vienos akies, markstydamasis pažvelgiu į šampūno buteliuką ir perskaitau pavadinimą: „Plikė“.

„Tai va, bl..., kodėl,- sakau sau – ant mano galvos vis mažiau ir mažiau plaukų belieka.“

Na, nesu aš jau toks užsikompleksavęs dėl tų retėjančių plaukų, gal todėl, kad jaunystėje jie buvo vešlūs, kokių tik šukuosenų nesu išbandęs, bene ilgiausiai nešiojau ilgus plaukus, surištus į kasą, o dabar vis dažniau, negaišindamas kirpėjų, kerpuosi pats. Žinau tris šukuosenas: 9, 6 ir 3 milimetrai. Tiek nustatymo galimybių turi mano plaukų kirpimo mašinėlė, bet žmona sako, kad 9 milimetrai – tai kalibras, o ne šukuosena. Tik mamai tos mano šukuosenos vis nepatinka – kai nešiojau ilgus plaukus sakydavo, kad kaimynės jos vis klausia, ar sūnus kartais nėra narkomanas arba pederastas, o dabar – banditas.

Neskubėdamas išsiploviau galvą ir dar kartą, tik dabar jau abiem ir nemuilinom akim, pažiūrėjau į tą šampūno talpą. Ogi visai jis ne „Plikė“, o „Plukė“ - toks vėdryninių šeimos augalas, gėlė, lotyniškai vadinama anemone, kas savo ruožtu kildinama iš graikiško žodžio, reiškiančio vėją.

Tik plukių tame šampūne, išpilstytame Vilniaus priemiestyje, nėra nė kvapo, bet yra liepžiedžių ir alavijų ekstrakto. Ir už tiek dėkui.

Druskininkų savaitė 2011 sausio 14 d.

2011-01-14T10:35:00.000+02:00

Metai prasidėjo skaudžia netektimi. Vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad jau daugiau nebeišgirsiu po bažnyčios skliautais aidinčio Birutės Zalanskaitės balso. Turbūt ne man vienam taip būna, kad mintyse planuoji su vienu ar kitu žmogumi ilgiau pasišnekėti, įsiklausyti į jo mintis, bet taip ir nespėji, taip ir lieka kažkokia neužpildyta tuštuma. Prisimenu, lyg tai būtų vakar, kaip B.Zalanskaitę vežėmės iš Druskininkų į Vilnių, kur Rašytojų sąjungos salėje ji ketino dalyvauti mano tėvo knygos pristatymo vakare. Kelias neartimas, dar slidu buvo, tai apie porą valandų važiavome, o Birutė visą kelionę pasakojo, kaip ją liūdina, kad mūsų bažnyčiose grigališkąjį choralą ir lietuviškas giedojimo tradicijas išstumia iš už Atlanto atkeliaujančios mūsų mentalitetui svetimos giesmės. Prisipažinsiu, man turbūt dar vaikystėje, kaip kartais sakoma, lepečkojė ant ausies užmynė, muzikos pamokose pedagogai prašydavo geriau patylėti ir negadinti choro, bet ir tokiam beklausiui, išgirdus, kaip B.Zalanskaitė gieda retą, iš mano velionės močiutės Onos išmoktą dainą, kažkas suvirpa.
Kone visą savaitę besitęsiantis atlydys mūsų kiemą pavertė tikra čiuožykla. Kai ant ledo paslydę skaudžiai išsitėškiam mes, nestabilūs dvikojai padarai, nieko stebėtino, bet, kai pradeda griuvinėti šuo ir katės, tai jau tikrai slidu. Pabarstyčiau smėlio su druska, bet žemė sušalusi, nėra kaip prisikasti, o rudenį jo atsargų nepasiruošiau, tai negi dabar parduotuvėje pirkti. Didžiausiame Druskininkų prekybos centre vietoje kalėdinės atributikos likučių šią savaitę išsirikiavo... lagaminai. Kas jau kas, o prekybininkai visuomenės nuotaikas geriausiai jaučia. Kai visos šventės baigėsi, belieka parduoti druskininkiečiui lagaminą ir palinkėti laimingo kelio. Tik aš vienas dar kartais nustembu, kai sutiktas senokai pažįstamas žmogus praneša susiruošęs emigruoti iš mūsų kurorto ir šalies. Ir tai – ne ką tik mokyklas baigę jaunuoliai ar bedarbiai statybininkai, o brandūs, išsilavinę, šeimas ir namus turintys druskininkiečiai.
Vis dažniau girdime susirūpinimą sparčiai mažėjančiu gimstamumu ir nykstančiomis šeimos vertybėmis. Štai ir Lietuvoje viešintis Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas, Volokolamsko stačiatikių metropolitas Hilarionas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis bei juos lydintys bažnytinių konfesijų atstovai, apsilankę pas Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, išreiškė susirūpinimą, kad dėl „nepalankių demografinių tendencijų Lietuva atsidūrė pavojuje.“ Nors Seimo pirmininkė juos atidžiai išklausė, bet kai valstybės „kova už šeimą” grindžiama tuo, jog mažėja jaunų mokesčių mokėtojų, kurie išlaiko pensininkus bei pripildo biudžetą, imu abejoti, ar politikams pati šeima yra vertybė, jeigu jos vertę reikia pagrįsti ekonomistiniais argumentais. Gal vertybė jiems yra esama archaiška valstybės valdymo ir socialinio draudimo sistema, o šeima – tik viena iš priemonių jai išsaugoti? Net jei galima būtų priversti Lietuvos piliečius daugintis kaip triušius, nėra priemonių, kaip juos priversti čia pasilikti gyventi, todėl šis argumentas nebetenka prasmės. Jaunystėje mūsų politikai mokėsi apie XIX a. industrinį kapitalizmą su pigia greitai besidauginančia ir iš kaimų į miestus plūstančia darbo jėga ir bismarkinę pensijų sistemą, o vėliau jau nieko nebeskaitė, todėl tesugeba stengtis išsaugoti tai, ką pažįsta. Šiuolaikinė visuomenė jiems yra pernelyg sudėtinga, o joje vykstantys procesai nepažinūs. O kadangi tikrasis prioritetas yra ne šeima, o valstybė, tai, prasidėjus sunkmečiui, anksčiau buvusi padidinta valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms kaipmat ištirpo. Taip ir išsidavė, kad šeima – tik priemonė.
Po Sausio 13-osios jubiliejaus renginių, kai pagerbėme žuvusiuosius už mūsų šalies laisvę, kažkaip nejauku, bet reikia tai parašyti – valstybė negali būti savitikslė, o jos finansinis stabilumas svarbesnis už šeimos ir asmens gerovę. Emigruodami iš tokios susireikšminusios valstybės piliečiai pirmiausia išreiškia savo požiūrį į tokį jų privataus gyvenimo nuvertinimą. Išvykdami iš klestinčio kurorto – taip pat „balsuoja kojomis“ už tai, kad investicijų srautas ir nauji infrastruktūros objektai negali būti svarbiau už miestiečių gerovę ir savaime jos nesukuria arba sukuria tik labai negausiam išrinktųjų būreliui. O jūs skaitykite ir džiaukitės, kokius jie namus išsistatė, kokiuose egzotiniuose kraštuose su naujomis žmonomis poilsiauja ir kokiais automobiliais važinėja. Nedžiugina, neįkvepia? Tai bent garsiai to nesakykite – nepatriotiška.

Paskutinė galimybė

2011-01-10T21:37:00.000+02:00

Šiandien didžiausiame Druskininkų prekybos centre nurinkti praėjusių švenčių atributiukos prekių likučiai, o į jų vietą išdėlioti... lagaminai. Turbūt, tai jau paskutinė galimybė ką nors parduoti masiškai emigruoti susiruošusiems druskininkiečiams.

„Prijaukintoji Anglija“

2011-01-08T19:51:00.000+02:00

Neįsigyti naujausios Andriaus Užkalnio knygos „Prijaukintoji Anglija“ po to, kai Varėnos grybų šventėje sutiktas autorius padovanojo ankstesnį savo kūrinį „Kelionių istorijos“, ir jį skaitydamas išties patyriau malonumą, buvo kažkaip nepadoru ar bent jau baisiai nemandagu. „Užkalnis – tai popsas,“- nuoširdžiai perspėjo mane vienas vyresniosios kartos lietuvių rašytojas, o Artūras Račas savo tinklaraštyje teigia, jog jis negali nė žurnalistu vadintis. Todėl pirmiausiai „Prisijaukintosios Anglijos“ ėmiau ieškoti „Maximos“ knygų skyrelyje, tarp Beatos Nicholson patiekalų ir Dan Brown sąmokslo teorijų. Neradęs, pasijutau atlikęs pareigą ir porai savaičių nuraminau savo sąžinę, bet šį penktadienį ji mane vos ne už parankės paėmusi nuvedė į vieną Druskininkų knygyną, kurio nuolaidų kortelę pačiu laiku ištraukė iš piniginės mano žmona. Meteorologai žadėjo beveik angliškai darganotą savaitgalį, idealiai tinkantį likti namie, prisikūrenti krosnį, išsidrėbti fotelyje ir skaityti.

Negalėčiau savęs priskirti šios knygos tikslinei auditorijai vien todėl, kad, bent jau šiuo metu, kol Lietuvoje turiu darbą, šeimą, namus, šunį ir keturias kates, emigruoti į Angliją neplanuoju. O jeigu jau taip nutiktų, kad tektų rinktis kitą šalį, tai sąrašas prasidėtų ne nuo Jungtinės Karalystės, o nuo kairiųjų intelektualų taip keikiamų Jungtinių Amerikos Valstijų, nors ir nežinau, kaip legaliai ten atsidurčiau. Kita vertus, kaip ir kiekvienas lietuvis, turiu gausų būrį draugų, jau įsikūrusių Anglijoje, todėl bent vienas kitas patarimas iš knygoje „Prijaukintoji Anglija“ gausiai pažertų instrukcijų, galėtų praversti net ir man. Na, pavyzdžiui, „Peiliuką palik namie“. Esu gyvas pavyzdys, kad tokie patarimai skirti ne vien septynis kartus už nužudymus ir kūno sužalojimus teistiems randuotiems „autoritetams“, nes Berlyne sugebėjau įsinešti į Bundestagą kuprinės dugne neapdairiai užmirštą medžioklinį peilį, ir, turbūt, tik Kalėdų proga, išvengiau nuobodaus įrodinėjimo, jog nesu teroristas. Tenka pripažinti, kad, man įdomiau buvo skaityti „Kelionių istorijas“, nors vien tai, kad nė karto neprisijungiau prie socialinio tinklo „Facebook“, kol neužverčiau paskutinio „Prijaukintosios Anglijos“ puslapio, reiškia, kad ir ši knyga gali įtraukti ir nepaleisti.

A.Užkalnis nedvejodamas imasi nagrinėti net ir tokias nepolitkorektiškas temas, kaip Anglijoje apsigyvenusių lietuvaičių santuokos su kitos rasės migrantais, ir sugeba neveidmainiaudamas apie tai parašyti taip, kad negrėstų jokie kaltinimai rasizmo propagavimu. Nors kai kurie recenzentai šią knygą vadina „aštria“ ir lygina su A.Užkalnio straipsniais, publikuotais „Lietuvos ryte“, knyga yra knyga ir su vakarykščiais oponentų pasisakymais joje nepasiginčysi. Jeigu „Kelionių istorijų“ straipsniai buvo rašyti skirtingu metu, publikuoti skirtinguose žurnaluose ir, skaitant knygą, tai jautėsi, tai „Prijaukintoji Anglija“ yra vientisesnė, tarsi parašyta ar bent suredaguota vienu prisėdimu. Į pabaigą pradėjo erzinti pasikartojantys teiginiai, kad vieną ar kitą anglišką žodį sunku arba neįmanoma tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Sovietmečiu surusėję lietuviai taip pat skųsdavosi, kad lietuvių kalba nepajėgi perteikti visos „turtingos ir galingos Lenino ir Stalino kalbos“ žodžių prasmės. Todėl drįstu teigti, kad rašytojui A.Užkalniui jau pats metas bent keleriems metams grįžti į Lietuvą, ką jis, beje, ir žada padaryti. Dar labiau džiugina pranešimai, jog šis autorius rašo jau nebe publicistikos, o grožinės literatūros knygą. Privalėsiu nusipirkti.

Druskininkų savaitė 2011 sausio 7 d.

2011-01-07T09:23:00.000+02:00

Kai visos šventės pasibaigia, belieka sniegas. Daug sniego. Viršuje puraus, po juo – dar sluoksnis sukietėjusio nuo ano atlydžio, o po juo dar ir ledas. Ant tokios iš pirmo žvilgsnio lengvutės pusnies užvažiavus ar užlipus pasigirsta traškesys ir ratas arba koja prasmenga taip, kad išsivaduoti prireikia nemažai pastangų. Ar jau pakankamai prisimojavote sniego kastuvu? Sveikas ir smagus šis darbas – apkrovą gauna visos raumenų grupės. Ypač naudingas tiems, kas didžiąją dienos dalį praleidžia tvankiuose kabinetuose ir namie prie televizoriaus ar kompiuterio. Ta proga prisiminiau Algio Ramanausko-Greitai sugalvotą terminą – „pripersto kambario sindromas“. Jo esmė: žmonės ilgai būnantys nemaloniai dvokiančioje patalpoje netrukus nustoja jausti tą kvapą ir mano, jog smarvės nebėra. Šis reiškinys gali pasireikšti politikoje, kultūroje, žiniasklaidoje... Gyveni, kasdien bendrauji su tais pačiais žmonėmis ir atrodo, kad jų įsitikinimai – tai visa viešoji nuomonė. Antai toks vienas Paleckis taip ilgai bendravo su jaunais kairiaisiais radikalais ir seno raugo komunistais, kad įtikėjo, jog Lietuvoje kitaip mąstančių žmonių kaip ir nebėra. O tada ėmė ir lepterėjo viešai, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją, sovietinės kariuomenės daliniams mėginant nuversti Lietuvos valdžią, „saviškiai šaudė į savus“. Bendraminčiams patiko, bet Lietuvoje tebegyvena tūkstančiai žmonių, kurie tuos įvykius regėjo savo akimis. Tarp jų – ir gausus būrys druskininkiečių. Aš ir pats tuo metu buvau studentu, savanoriu, gyvenau Vilniaus Viršuliškių mikrorajone ir išbėgau iš namų, kai tik išgirdau šūvius prie Spaudos rūmų. Teko budėti ir prie Televizijos bokšto, ir prie Parlamento. Mes savo akimis matėme, kas ir į ką šaudė, nes stovėjome priešais šaudančiųjų vamzdžius ir žiūrėjome jiems į akis. Ir nesvarbu, kad dabar simpatizuojame skirtingoms politinėms jėgoms, dažniau pakeiksnojame šalį, kurioje gyvename, negu džiaugiamės jos laimėjimais, bet Sausio 13-oji yra mums visiems bendra, aiški ir neginčijama tiesa, nuo kurios melagingų interpretacijų užverda kraujas net taikiausiems iš mūsų. Tai, kad sausio 5 d. A. Paleckiui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, reiškia, jog ši šalis dar turi savigarbos neleisti trypti jos relikvijų. Griežčiausia bausmė, kurią įstatymas numato už viešą pritarimą tarptautiniams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už šią veiką gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės apribojimas, taip pat areštas arba laisvės atėmimas. Galbūt, praeito amžiaus pradžios revoliucionieriaus įvaizdį besikuriančiam politikui neprošal būtų bent trumpai pasėdėti „buržuazinės valstybės“ kalėjime?
Didžiausia pastarojo meto staigmena druskininkiečiams tapo pernai aršiai kritikuoto M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktoriaus, dailininko Dariaus Joneikos sumanymas kandidatuoti į Druskininkų savivaldybės tarybą. Pažinojau Darių, kaip apolitišką menininką, ir dabar jau nebežinau, ką galvoti. Iki pernykštės vasaros apie jį išgirsdavome tik tada, kai surengdavo savo darbų parodą. Spalvingos D.Joneikos drobės vieniems besąlygiškai patiko, kiti abejojo jų menine verte. Liepą Darių užgriuvo tikra kritikos lavina. Pirmoji jam pretenzijas pareiškė Gidų asociacija, apkaltinusi neveiklumu, priekaištavusi dėl prastėjančios muziejaus būklės. O tada jau ir Druskininkų savivaldybės vadovai nepraleisdavo nė vienos progos paaimanuoti, kaip, jų nuomone, prastai tvarkomas muziejus ir niekuomet nepamiršdavo pridurti, kad savivaldybė mielai perimtų jį iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus, o tada jau tvarkytų „kaip reikia“. Rudeniop tiesiai priešais muziejaus įėjimą „atsirado“ lenta su užrašu, kas už muziejų atsakingas. Darius dėl tokio spaudimo plaukų nuo galvos nesirovė, dirbo kaip dirbęs... O dabar, štai, į politiką... Sutiksiu gatvėje – būtinai paklausiu, kaip jis tai sugalvojo.
Šių rinkimų naujovė – elektroniniu būdu galite pasirašyti už savarankiškai rinkimuose norinčius dalyvauti kandidatus. Prisijungiate, pavyzdžiui, per savo elektroninės bankininkystės sistemą ir renkatės „Elektroninius valdžios vartus“. Aš jau išbandžiau ir įsitikinau, kad pasirašyti galima tik už tos savivaldybės kandidatus, kurioje esate deklaravęs gyvenamąją vietą. Aš tik niekaip negaliu suprasti, kodėl pasirašyti internetu galima, o sudaryti mums galimybę tokiu pat būdu balsuoti politikai pabijojo. Juk, kai lauke siaučia pūgos, balsuodamas namie ant sofos prie šilto radiatoriaus su dideliu puodeliu karštos arbatos rankoje rinkėjas būtų bent jau ne toks piktas, kaip atklampojęs į rinkimų apylinkę.

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 24 d.

2010-12-23T11:25:00.001+02:00

Kalėdų dvasią arba, jei norite, kalėdinę nuotaiką kiekvienas pajuntame skirtingomis aplinkybėmis, bet iki šios didžios šventės kone kiekvienam pasitaiko tokių akimirkų. Sutemus važiuoju vienas dideliu, gerai prišildytu visureigiu visiškai užpustytu užmiesčio keliu, abipus kurio nuo sniego kepurių lenkiasi tikros druskininkietiškos pušys. Reguliuodamas šildymą netyčia paliečiu grotuvo įjungimo mygtuką ir Lietuvos radijas nei iš šio, nei iš to užgroja Chris Rea „Driving home for Christmas“. Tai dainai baigiantis privažiavau savo kiemo vartus ir, kai išlipau jų atidaryti, pajutau, jog stoviu atsilapojęs striukę po stambias snaiges žarstančiu dangumi, išsišiepęs kaip viedras.
Nesinorėjo tą vakarą girdėti jokių televizoriaus pasakojamų „sukrečiančių“ ar „širdį draskančių“ kriminalinių istorijų, visai neįdomu buvo, kuri pseudožvaigždė apsivogė, kas išsiskyrė, o kas slapta susituokė. Juk, palyginus su didžiąja Kalėdų nakties paslaptimi, visos mūsų dejonės tokios menkos ir nereikšmingos.
Šventiniame savaitraščio numeryje, kaip ir dera, pirmiausiai skubu pasveikinti jus, mieli skaitytojai, su Šv. Kalėdomis, palinkėti, kad 2011-aisiais pasibaigtų visi sunkmečiai ir vargai, visi turėtumėte darbus, o tie, kam atėjo laikas ilsėtis, gautumėte pensijas, didesnes už mano algą. Derėtų dar pridurti, kad nuoširdžiai linkiu jums kitąmet vyksiančių savivaldos rinkimų metu išsirinkti į vietinę valdžią tuos žmones, kuriais niekada nenusivilsite. Linkiu niekada nesužinoti, kaip veikia mūsų sveikatos apsaugos sistema, teismai ir policija – būkite sveiki, nenukentėję nuo nusikaltėlių ir patys neįkliuvę. Linkiu, kad 2011-uosius dar ilgai prisimintumėte kaip svarbiausių jūsų gyvenime nuveiktų darbų metus. Galų gale – kaip puikiai praleistą laiką.
Dėkoju jums už visus atsiųstus į redakciją šventinius sveikinimus – popierinius ir elektroninius. Dėkoju už visus per metus ištartus gerus žodžius, kai sakydavote, jog patiko vienas ar kitas mūsų savaitraščio straipsnis. Ir už nuoširdžią kritiką, patarimus, pageidavimus... 2011-ųjų sausį sukaks dešimt metų, kai esame drauge. Per tą laiką jau spėjo užaugti nauja mūsų skaitytojų karta, o daugelio vyresniosios kartos skaitytojų jau daugiau niekada nebesutiksiu. Tiems, kas nuo pat pradžių bandė sekti pasakas, neva ryt-poryt „to naujo laikraščio“ jau nebeliks, dešimtmečio turėjo pakakti tam, kad susitaikytų su mintimi, jog esame tokia pat šio nuostabaus miesto dalis, kaip jo gatvės, aikštės, pušys ir po ledo šarvu čiurlenantys krištoliniai Ratnyčios vandenys.
Po šio, kalėdinio laikraščio numerio, kitą kartą susitiksime tik sausio 7-ąją. Jau nebe pirmus metus iš eilės bandome pratinti save ir savo skaitytojus prie daugelyje Europos šalių įprastų Kalėdinių atostogų, trunkančių nuo Kūčių vakaro iki Naujųjų metų šventės pabaigos. Bet ir tomis dienomis pažadame būti pasiekiami mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu ir interneto socialiniuose tinkluose. Jeigu skubiai prireiks pagalbos – kreipkitės. Tokia jau ta žurnalistinio darbo specifika. Gamyklos darbininkas arba kioskelio pardavėja gali išjungti stakles, pakabinti raštelį „Nedirbame iki...“, grįžti namo ir visiškai negalvoti apie savo darbą. Mūsų darbe tai būtų pirmas požymis, kad žmogus pasirinko ne tą profesiją... Gal todėl retas žurnalistas sulaukia pensijos nepersikvalifikavęs į mažiau įtampos reikalaujančią veiklą. Jaunystėje reporteriais pabėgioję, po keliolikos metų, žiūrėk, jau tapę kas viešųjų ryšių specialistu, kas prodiuseriu, o kas rašytoju. Ir visai ne todėl, kad iš žurnalisto darbo nesugebėtų pragyventi. Žinoma, pradėjus skaičiuoti nuo honorarų mokesčius Sodrai, tai tapo šiek tiek sudėtingiau, bet ir kitų profesijų žmonės dabar diržus susiveržę.
Neminėsiu ir išskirtinių atvejų, kai iš karinių konfliktų bei stichinių nelaimių zonų reportažus rengiantys žurnalistai tampa jų aukomis, pagrobiami ar tiesiog pavargsta nešioti neperšaunamą liemenę. Šiame kontekste išimtimi galima vadinti vietinių laikraščių redaktorius. Retkarčiais susitikdami tai viename, tai kitame profesinės bendrijos renginyje, mes ir patys pastebėjome, kad, kaip kartais pajuokaujame, šaknis į savo krėslus suleidome. Nors XX a. pradžios laikraštininkų posakis „Redakcija ne karčiama, kad joj sėdėčiau“, kartais irgi įgauna prasmę. Taigi, su Šventom Kalėdom ir Naujaisiais, mieli kolegos iš Varėnos, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės, Šilutės ir kitų pakraščių! Važiuosiu kada pro šalį, užsuksiu jūsų aplankyti, o ir jūs, viešėdami Druskininkuose, nepasididžiuokite – bent jau kava pavaišinsiu.

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 17 d.

2010-12-17T09:01:00.000+02:00

Jau beveik dešimtmetį „Druskininkų naujienų“ skaitytojai kiekvieno mėnesio pradžioje galėdavo susipažinti su praėjusio mėnesio duomenimis, kiek žmonių mūsų savivaldybėje gimė, mirė, susituokė, išsiskyrė... Drauge būdavo skelbiamas ir visų per mėnesį mirusių asmenų sąrašas. Daugeliui druskininkiečių tai buvo svarbi informacija, nes tik taip sužinodavo, jog seniai matyto kaimyno, bičiulio ar priešo jau daugiau nebesutiks šioje ašarų pakalnėje... Visą šią informaciją elektroniniu paštu atsiųsdavo Druskininkų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, o pastaruoju metu – Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius. Visuomet laiku, ir tik labai retais atvejais apibendrintuose skaičiuose pavykdavo aptikti aritmetinių klaidų. O štai šį mėnesį informacija buvo atsiųsta be mirusių asmenų sąrašo. Straipsnius pagal šiuos duomenis reguliariai rašanti Irma Sadauskienė paskambino į Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyrių pasiteirauti, kas nutiko. Ką išgirdo – surašė į straipsnelio „Lapkritį mirė 30, o gimė 23 druskininkiečiai“ rubriką „Rubrikos“Anapilin palydėti“ nebus“: „Gruodžio 8 d. Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramutė Juonienė pranešė „Druskininkų naujienoms“, kad nuo šiol per mėnesį anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks. Todėl nuo šiol žiniasklaidos priemonės mirusių žmonių pavardžių nespausdins.“

Šios savaitės pradžioje į redakciją paskambinusi skaitytoja Antanina Z., prenumeruojanti ir skaitanti abu Druskininkų savaitraščius, bandė mus įtikinti, jog ponia Juonienė mūsų Irmutei pamelavo. Bandžiau mandagiai paaiškinti, jog taip būti negali, nes R.Juonienė yra ne kokia nors politikė ar prekybos agentė, o savivaldybės skyriaus vedėjo pavaduotoja – valstybės tarnautoja. O valstybės tarnautojams galioja griežti etikos standartai – meluoti šiukštu nevalia. Ir ne tik žiniasklaidai, bet ir jums, druskininkiečiams. Tam reikalui dar 2002 m. velionis Algirdas Brazauskas, tuo metu būdamas Premjeru, patvirtino „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisykles“. Šių taisyklių tikslas – „apibrėžti veiklos ir elgesio principus, kurių turi laikytis valstybės tarnautojas, įgyvendindamas savo teises, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, ir didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais“. O jose juodu ant balto parašyta, kad valstybės tarnautojas privalo „elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais“. Taigi, melavimas šias taisykles pažeistų, todėl to jokiais būdais negalėjo nutikti.

„Jums R.Juonienė sakė, kad anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks, o tuo pat metu ėmė ir pateikė... Kitam Druskininkų laikraščiui. Vadinasi, jums melavo!“- prispyrė skaitytoja. O aš vis tiek netikiu ir bandau tuo įtikinti ponią Antaniną. Sakau, gal ne pati, gal koks nors kitas skyriaus darbuotojas, jai nė nepasakęs, tą sąrašą išsiuntė. Tuomet skaitytoja dar labiau užsiplieskė ir bandė mane įtikinti, jog taip nutiko todėl, kad Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje dirba vieno iš Druskininkų laikraščių redaktoriaus žmona. Na jau ne! Mano šeimoje valstybės tarnautojų nėra ir labai tikiuosi, kad dar ilgai nebus... O kito laikraščio redaktoriaus asmeninis gyvenimas manęs nedomina. Be to, su skaitytojos paminėta dabartine Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiąja specialiste G.R. jis jau labai seniai išsiskyrė. Na ir kas, kad draugiškai tebebendrauja – tai normalus civilizuotų inteligentiškų žmonių elgesys. Ir jau jokiu būdu nepatikėsiu gandais, neva daugiau informacijos tas laikraštis gavo tik dėl to, jog ji ten dirba. Taip negali būti, nes tos pačios „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės“ griežtai prisako, kad valstybės tarnautoja privalo „neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas“. Anokia čia nauda tas numirėlių sąrašas, vos vienas kitas skaitytojas jo pasigedo, bet dėl tokios smulkmės jokia vyriausioji specialistė „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių“ nepažeidinėtų.

Nelabai sekėsi man įtikinėti ponią Antaniną. Visi argumentai – kaip žirniai į sieną. Sako, tu, vaikeli, manęs citatomis neužmėtysi, tų taisyklių per gyvenimą ji matė ir tokių, ir anokių, pradedant nuo „Komunisto statytojo kodekso“ ir baigiant į vienos partijos programą perrašytų dešimties Dievo įsakymų. „Ar kas anų laikėsi?“- pabaigai paklausė skaitytoja. Taip ir likau stovėti kvailai išsišiepęs su pypsinčiu telefono rageliu rankose. Viską žino tie mūsų kurortinio miesto pensininkai, visus įtarinėja, dar, neduok Dieve, skundų kokiai nors Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai prirašys, tai vargšai savivaldybės tarnautojai turės beprasmiškai aiškintis ir nebeliks laiko dirbti savo svarbų darbą. Kas tuomet „apskaitys“ visus numirėlius ir suskaičiuos, kiek vaikų vidutiniškai turėjo gruodį išsituokusios druskininkiečių poros. Ne, kaip sakė vienas dzūkiškos R.Sadausko poringės personažas, „šitep gyvenc nemožna...“.

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 10 d.

2010-12-10T09:58:00.000+02:00

Neravuose, senelių namo, kuriame augau iki penkerių metų, tamsiausiame kampe stovėjo didelė kampuota, sunki visuomet užrakinta juoda spinta. Man, už stalą mažesniam aplėpausiui, ji kėlė pagarbią baimę, o kai senelis Adomas ją atrakindavo norėdamas ką nors iš ten paimti ar padėti, vis taikydavausi pamatyti, kas yra jos viduje. Tvankiomis vasaros naktimis netgi esu tą spintą sapnavęs kažkokiuose vaikiškuose košmaruose, kurie visuomet baigdavosi, kai pažadindavo mama, sunerimusi, ko tas vaikas per miegus kalba. Tik vėliau sužinojau, jog tą spintą Antrojo pasaulinio karo metais mano seneliui paliko pasaugoti jo draugas Joškė. Turbūt jau supratote, kad Joškė buvo žydas ir tą spintą paliko prieš tai, kai ne savo noru persikraustė į Druskininkų getą. Iš ten jis ir negrįžo, o namuose liko didelis sunkus juodas kaltės simbolis. Anądien mano bičiulis Saulius, su kuriuo bandžiau diskutuoti kolektyvinės kaltės ir Holokausto neigimo temomis, pasakė nesutinkąs būti „atsakingas už milijonų žmonių žūtį“, nes tvirtai žino, kad jo artimieji „gelbėjo tuos žmones“. Ir nors niekas iš mano giminės karo metu prie žydų žudymo neprisidėjo, kaltė už tai, kas vyko mūsų krašte ir prie ko prisidėjo nemaža dalis bendrapiliečių, tūno manyje, kaip ta juodoji spinta. Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. Pasakiau tai ir kepurė nuo galvos nenukrito. O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu. Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu. Tai čia tas pats, tik atvirkščiai. Galėsime nebesapnuoti tos savo sąžinės troboje stovinčios juodosios spintos, kai išnešime ją į dienos šviesą, o ne slėpsime nuo svetimųjų akių arba neigsime jos egzistavimą. Kalbėti ir rašyti apie tai reikia būtent dabar, kai Rusijos, Izraelio ir daugelio Europos šalių žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie lietuviškąjį Holokausto neigimo atvejį. Mūsų radikalieji patriotai, išsirikiavę ginti tai, ką jie vadina žodžio laisve, patys nejučia tapo Rusijos propagandos talkininkais. Dabar bet kuris europietis jausis artimesnis prieš fašizmą kovojusiems rusams, o ne mums, nesuprantamu būdu Europos Sąjungoje atsidūrusiems antisemitams. Apmaudžiai suklydusio istoriko ir „Veido“ redaktorių gynėjai turėtų gauti iš Rusijos ambasados bent jau padėkos raštus.

„Mums atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos,“- rašo savo tinklaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis ir išskiria „naftalininį“, „operetinį“, „vodevilinį“ ir „liaudiškąjį“ antisemitizmą. „Antisemitinės“ Užgavėnių kaukės ir persirengėlių dainuškos nežeidžia net tokių dalykų nemačiusių mūsų kurorto poilsiautojų iš Izraelio... Kas kita – patvoryje gulintis antkapio akmuo iš žydų kapų, apie kurį prieš porą mėnesių rašiau „Druskininkų naujienose“. Jį radęs mūsų skaitytojas stebėjosi ne tiek pačiu faktu, kad tas akmuo tokioje vietoje galėjo atsirasti, kiek jo „nepastebėjusios“ mūsų vietinės valdininkijos abejingumu. Tuo netrukau įsitikinti ir pats, pranešdamas apie radinį Kultūros paveldo departamento ir Druskininkų savivaldybės tarnautojams ir neišgirdęs nė krislelio susirūpinimo ar susidomėjimo.
„Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai, kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras,“- rašo L.Donskis. Mintį apie tą „neegzistuojančią savivaldą“ būtų prasminga paprašyti išplėtoti, bet dabar tam nėra pats tinkamiausias metas. Savivaldos rinkimai jau, kaip sakoma, ant nosies, tai kaip mat būsiu apkaltintas agitacija jei ne už, tai bent jau prieš ką nors. Iki Šv.Kalėdų beliko vos kelios savaitės, tai dabar kiekvienas vietos politikas skubės pabūti jei ne Kalėdų Seneliu, tai bent jo elfu ar skraidančiu elniu, žadės jums dovanų maišus... Jeigu turite neišspręstų komunalinių problemų, tai dabar pats laikas valdžiukei apie jas priminti, nes po rinkimų vėl ketverius metus būsime jai tik nesunkiai melžiami mokesčių mokėtojai.
Anądien ir mano itin mėgiama cituoti Finansų ministrė nepraleido progos pamokyti žiniasklaidos, kad jai derėtų „ugdyti sąmoningus mokesčių mokėtojus“. Tik nepamanykite, kad bandau aiškinti, jog I.Šimonytė yra bloga ministrė. Aš tiesiog žaviuosi jos vaizdingu kalbėjimo būdu ir smurtinėmis metaforomis. O mokydama žiniasklaidą ji paprasčiausiai peržengė savo kompetencijos ribas – nesugebėjo atskirti mūsų nuo savo kontoros viešųjų ryšių skyriaus... Mes juk ugdome sąmoningus mokesčių nemokėtojus, nes padedame jiems suprasti, kad nemaža dalis valstybei sumokėtų pinigų bus neefektyviai išleisti.