2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 24 d.

Vienas bičiulis, kurio vardo viešojoje erdvėje neatsiklausęs neminėsiu, anądien paviešino tokią apetitą keliančią žemuogių nuotrauką, kad akimirką pamaniau, jog jaučiu jų kvapą. Vėlyvos šiemet uogos, per Šventą Joną jau ragaudavom ne tik žemuogių, bet ir mėlynių, būdavo metų, kai ir grybų pasirinkdavom. Jeigu dar palis taip, kaip šią savaitę, jų laukti ilgai nereikės. Trumpiausią metų naktį braidydamas rasotą paupių žolę ir kylančius rūkus, stebėdamas vasaros dangų nušviečiančias laužų pašvaistes ir bandydamas atskirti, ar čia baubia ganykloje nuobodžiaujančios karvės, ar nuo draugų kompanijos nuklydęs persišventęs kupoliautojas, niekaip negaliu apeiti prabėgančio laiko virsmo, gyvenimo trumpumo ir trapumo temos. Kai kiti linksminasi, man visada būdavo kažko liūdna, net paauglystėje, kai leisdavau sau tokią naktį balažin kur nusibelsti, primaišyti neįsivaizduojamus kiekius tarpusavyje nederančių stipriųjų gėrimų, susirasti naujų draugų ir draugių arba gauti į snukį ir neprisiminti už ką. Suprimityvintos Joninių tradicijos nebuvo visiškai numarintos net ir vėlyvuoju sovietmečiu, o jau Atgimimo priešaušryje jas paskubomis prikėlė populiarėjantis etnokultūrinis judėjimas. Net ir neturėdamas muzikinės klausos ir baisiai nemėgdamas šokti, kokiais 1987-1988 m. kone atsitiktinai vis atsidurdavau kokiame renginyje, kuriame to išvengti buvo neįmanoma. Ir vis dėlto gerokai aiškiau pamenu save sėdintį kažkur kampe ir stebintį, kaip kiti linksminasi, negu iškaitusį, išsipašiusiais iš kelnių marškiniais ir įraudusiu veidu. Etnokultūrinis sąjūdis kažkokiu būdu siejosi su aplinkosauginiu, tiksliau, tie patys žmonės, kurie atsigręžė į protėvių dainas ir šokius, netrukus susirūpino tėvynės gamtos likimu. Galėčiau dabar stebėtis, kur dingo ta gausybė žmonių, kuriems skaudėjo kiekvieną kertamą medį. Ypač čia, Druskininkuose, jie taip susigūžę, pritilę, sutikti gatvėje pašnibždomis pasakoja pasibaisėję kurorto medijos naikinimo mastu, bet vis apsidairydami, ar kas jų nesiklauso. Gerbiu juos bent už tokią drąsą, nes kiti jau seniai įtikino save, jog nieko pakeisti neįmanoma ir neverta gadintis sau nuotaikos. Dėkui ir tai druskininkietei R.A., kuri šią savaitę telefonu susijaudinusi papasakojo, kad Druskininkų senamiestyje, Kosciuškos g., jos nuomone, be jokios atrankos rėžiami visi medžiai. Puikiai žinome, kad tokie darbai vykdomi gavus visus leidimus, parengus projektus, bet nuo to ne ką mažiau širdį maudžia. Kita mūsų skaitytoja, trečiadienį užsukusi į redakciją visai kitu reikalu, papasakojo ką tik buvusi sustabdyta grupelės lenkų poilsiautojų. Kurorto svečiai bandė jos klausti, kur yra Druskininkų senamiestis.
„Apsidairiau – aplink vien naujos statybos, darbai tebevyksta, arba jau blizga saulėje juodas stiklas ir plienas. Pasakysiu, kad čia ir yra senamiestis – žmones prajuokinsiu. Ir kažkodėl pasakiau tiems turistams, kad aš čia ne vietinė ir nieko nežinau...“- dalijosi įspūdžiais druskininkietė.
Retkarčiais sulaukiu skaitytojų klausimų, iš kur atsirado tos lentelės prie M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus ir buvusios Kurorto poliklinikos pastato, M.K.Čiurlionio g. 61. Jose įvardintos valstybės institucijos, atsakingos už šiuos pastatus. Stovi jos miesto žemėje, tai, įtarčiau, kad atsirado ne be vietinės valdžios žinios, o gal ir valios. Turint omenyje diskusijas dėl M.K. Čiurlionio memorialinio muziejaus pastatų būklės, toks spaudimas Kultūros ministerijai ir Nacionaliniam M.K. Čiurlionio muziejui galėtų būti suprantamas, bet sąžininga būtų pasistatyti lenteles ir prie Druskininkų savivaldybės valdomos „Nemuno“ sanatorijos bei Sveikatos parko.
Ne medžiai ir ne apleisti pastatai dabar rūpi gausiam būriui druskininkiečių, ligšiol uždarbiavusių gabenant iš Baltarusijos pigesnį kurą ir rūkalus. Jau savaitę dažniau nei kartą per penkias dienas iš Baltarusijos važiuojantiems vairuotojams apmokestinami visi automobilyje esantys degalai, visiškai uždrausta iš šalies išvežti šaldytuvus, skalbimo mašinas, dujines virykles, cementą, ploviklius, kruopas ir makaronus, o mėsos, sūrių, kondensuoto pieno, cukraus ir miltų be papildomų muitų galima išsivežti ne daugiau kaip 2 kilogramus. Pasienio degalinėse iš kurą perkančių lietuvių reikalaujama mokėti doleriais arba eurais, kartais ir visai neaptarnauja. Nežinodami, kas bus toliau, žmonės paprasčiausiai laukia ir stebi situaciją. Kadangi Druskininkuose be vargo matome Baltarusijos televizijos transliacijas, vakarais atsirado nauja pramoga – klausytis po kelias valandas trunkančių tenykščio prezidento monologų prieš kameras. Lažybų punktai dar nepriima statymų, kaip dar ilgai jam pavyks išsilaikyti valdžioje, bet kur ne kur baltarusiai jau bruzda. Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai pirmadienį paskyrė naujas sankcijas Baltarusijos prezidentui artimiems asmenims ir kompanijoms, bet tai A.Lukašenkai rūpi gerokai mažiau, negu nuosavų piliečių organizavimasis interneto socialiniuose tinkluose. Juk būtent taip prasidėjo revoliucijos Tunise, Egipte ir Libijoje.

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 17 d.

Keistoka pasitaikė savaitė – karščiai atlėgo, bet perkaitusių galvų aplinkui nors vežimu vežk. Antai toks lig šiol nedaug kam girdėtas Seimo narys Andrius Burba parlamente pateikė rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma Vyriausybei imtis priemonių dėl demografinės padėties gerinimo ir emigracijos stabdymo. Pranešama, kad reikiamo palaikymo šis rezoliucijos projektas antradienį nesulaukė, tačiau nuspręsta dokumentą tobulinti. Vienas iš A.Burbos projekte siūlomų patarimų Vyriausybei – įpareigoti valstybės finansuojamus studentus, pabaigus studijas, kurį laiką dirbti Lietuvoje arba grąžinti valstybei studijų kompensavimo išlaidas. Suprantama, kad tokių priemonių emigracijai sustabdyti nepakaks, nes emigruoja ne vien tik studentai. Taigi, tobulinimui ribų nėra...
Žmonės išsibėgios, jeigu valstybė jų tvirčiau nepririš prie žemės. Pradžiai reikėtų kiekvienam pilnametystės sulaukusiam piliečiui suskaičiuoti, kiek jis skolingas už ikimokyklinį ugdymą, mokymą, sveikatos apsaugą ir kitas viešąsias paslaugas. Nori emigruoti – užsimokėk. Galima susirasti senus Lietuvos statutus ir pasinaudoti, kaip ten buvo sutvarkytas baudžiauninkų „pririšimas” prie žemės ir pono. Nepakenktų kiekvieną asmenį susieti su jo gyvenama savivaldybe ir leisti keisti gyvenamąją vietą tik savivaldybės tarybos sprendimu. Turtingos savivaldybės, pristigusios darbo jėgos, galėtų pirkti gyventojus iš tų, kuriose didesnis nedarbas.
Neabejoju, kad atsirastų bandančiųjų slapta emigruoti neužsimokėjus, todėl tektų numatyti baudžiamąją atsakomybę už tokį pabėgimą, o tada, išrašius Europos arešto orderius, bėglius priglaudusios šalys pačios juos sugrąžintų.
Tėvus, kurių bent vienas vaikas emigravo, reikia skubiai įrašyti į specialią įskaitą ir pradėti dirbti su likusiais šeimos nariais prevencinį darbą, o gal net apriboti tėvystės teises likusių vaikų atžvilgiu, perduodant juos į socializacijos centrus. Turėtų būti skubiai kriminalizuotas bet koks raginimas kitą asmenį emigruoti, emigracijos propagavimas ir informacijos, neva kažkam iš emigrantų pavyko rasti laimę užsieniuose, skleidimas.
Demografinei padėčiai gerinti pensinio amžiaus kaitaliojimo ar mokestinių lengvatų vaikus auginančioms šeimoms taip pat nepakanka. Va, jeigu kiekvienas reprodukcinio amžiaus asmuo, per metus nuo to laiko, kai sulaukia lytinės brandos, privalėtų pradėti atlikti savo Reprodukcinę pareigą Tėvynei Lietuvai. Pilietės, vengiančios atlikti Reprodukcinę pareigą Tėvynei Lietuvai, galėtų būti dirbtinai apvaisinamos, o piliečiai įpareigoti tapti sėklos donorais.
Susidomėjau, kas gi tas mūsų tautos gelbėtojas Andrius Burba? Iš oficialios biografijos: „Andrius Burba gimė 1978 m. balandžio 15 d. Klaipėdoje. Vaikystė buvo nelengva, turėjo tik 11 metų, kai tėvas paliko šeimą ir vienai mamai teko rūpintis jo ir penkiais metais vyresnio brolio Žydrūno išlaikymu. Ankstyvoje vaikystėje mėgo muziką, todėl pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Išmoko groti pianinu. Berniukų ir vyrų chore „Gintarėlis“ dainavo dešimt metų. 1993 m. baigęs devynias klases įstojo į Klaipėdos politechnikos mokyklą...” Dabar suprantu – tai iš sunkios vaikystės ir neišsakyto pykčio šeimą palikusiam tėvui. Susiraskite, gerbiamas Andriau, savo tėvą ar bent jo kapą ir išsakykite viską, ką galvojate. Palengvės. O Lietuvos Respublikos piliečiams leiskite pailsėti nuo jūsų genialių sumanymų bent vasarą.
Nuliūdino žinia, kad Druskininkų sniego arenos atidarymas vėl atidėtas. Ne paslaptis, kad daugelis druskininkiečių iš šio įvykio tikisi tokio postūmio, kuris išjudintų visą mūsų kurortą – nuo nedarbo lygio iki nekilnojamo turto kainų. Įsivaizduoju, kaip nejauku dabar Druskininkų savivaldybės vadovams, kiekviena pasitaikiusia proga skelbusiems visam pasauliui, kad tas „pasaulio stebuklas“ bus atidarytas 2010-ųjų rudenį, vėliau – žiemą, tada – 2011 m. pavasarį... Paskutinė data buvo numatyta, berods, birželio 21 d. Dabar jau minimas 2011 m. ketvirtasis ketvirtis, tai yra vėlyvas ruduo arba žiemos pradžia. Kiekvienas, kam teko bent jau remontuoti butą ar statyti šuns būdą, supranta, jog tokie darbai niekada nebaigiami numatytu laiku ir netelpa į iš anksto sudarytas sąmatas. O juk čia truputį didesnis ir gerokai sudėtingesnis objektas. Bala nematė tų terminų, bet jeigu sąmata dėl iš anksto nenumatytų darbų išaugs, tai Europos Sąjungos fondai vargu ar sutiks primesti dar kelis milijonus. Teks jų ieškoti Druskininkų savivaldybei arba privačiam investuotojui. O savivaldybei skersai gerklę įstrigo „pagalvės mokestis“, kurį ne tik apskundė teismui grupė Seimo narių, bet ir pripažino prieštaraujančiu galiojantiems įstatymams Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje tarnyba, prižiūrinti, kaip savivaldybės tų įstatymų laikosi. Netrukus baigsis terminas, per kurį Vyriausybės atstovas Algimantas Pipiras reikalauja sprendimą dėl kurortinės rinkliavos atšaukti arba pakeisti.

2011 m. birželio 10 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 10 d.

Mano kieme auga uosialapis klevas, kuris mano esąs krūmas, o aš įsitikinęs, kad jis privalo būti medžiu. 2-3 kartus per vasarą pagriebiu sekatorių ir apkarpau visas jo atžalas, kad būtų tikras medis, bet jis labai greitai išleidžia naujų ir vėl pamažu „krūmėja”. Kai pavargęs nuo popiečio kaitros po eilinio jo karpymo pasidalinau šia trumpa istorija su virtualiais draugais socialiniame tinkle, jie iškart atkreipė dėmesį, kad tai neblogai iliustruoja diskusiją dėl socializacijos ir žmogaus prigimties santykio. Gal ir pats truputėlį „ugnį pakursčiau“, parašęs, kad šiuo atveju simbolizuoju represyvią visuomenę, neleidžiančią asmeniui (medžiui-krūmui) pasirinkti norimos orientacijos.
„Naujieji kairieji mano, kad socializacija svarbiau nei kokia nors prigimtis, su kuo aš kategoriškai nesutinku...“ – rašo studentavimo laikų bičiulis Saulius I.
Aš, savo ruožtu, prisipažinau, kad ne visuomet suvokiu ribas, kur pasibaigia prigimtis ir prasideda dėl socializacijos įgytos savybės.
Kažin, kur dar būtų nukrypusi ta diskusija, bet iš atviros kiemo terasos, kurioje buvau įsitaisęs su planšetiniu kompiuteriu, mane išvijo mašalai. Tie patys baisieji kraujasiurbiai, kankindavę dzūkus ir gadindavę verslą Druskininkų kurortui XX a. pabaigoje. Nejauku tai pripažinti viešai, bet mašalų jau yra. Šeštadienį atkreipiau dėmesį į jų būrelius vaikštinėdamas po Veisiejų parką, kai ten vyko „Pasienio fiestos“ renginiai, bet dar turėjau abejonių, ar tai nėra kokia nors kita vietinė rūšis. Kitą dieną mano nuogąstavimus patvirtino Valdas iš Liškiavos, bet bėdą suvertė Nemuno artumui. O savaitės viduryje tai šen, tai ten jų pradėjo rastis jau daugelyje vietovių, nors dar sunku suprasti, ar tikrai tai bus toks antplūdis, kokių būdavo prieš keliolika metų. Ačiū Aplinkos ministerijai, kuri „pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasigirdę nuogąstavimai, jog po mėnesio, birželį, kraujasiurbių mašalų antplūdis Pietų Lietuvoje gali tapti vos ne stichine nelaime, nes šiemet neskirta pinigų jiems naikinti, tėra tik spėlionės, o ne pamatuotos prognozės“. Tai, būkit mieli, pamatuokit ir prognozuokit, nes mums čia, atsiprašant, gyventi reikia. Bet kraujasiurbių mašalų plitimo priežasčių mokslininkams galutinai nustatyti nepavyko. Bent jau taip teigia ministerija. O juk pakankamai rimti mokslininkai ne vienerius metus braidė paupių purvynus. Dabar ką nors iš jų sutikęs, neoficialiai pašnibždėčiau patarimą suversti bėdą Pasaulio klimato kaitai. 1999 m. kai mašalai buvo tyrinėjami, tai dar nebuvo madinga tema, todėl kalbėta apie pasikeitusį upės hidrologinį režimą ir vandens užterštumą. Tokiais protingais terminais su pinigus skirstančiais politikais geriau nė nepradėti šnekėti. Klimato kaita – visai kas kita. Kovai su jos priežastimis ir padariniais tiek visokių fondų prikurta, kad kuriame nors vis vien pinigų atsirastų, melžia juos kas tik netingi, tai kuo mes, dzūkeliai, prastesni. Sukurti teoriją, kad dėl klimato kaitos pakilo vidutinė Nemuno vandens temperatūra, galėtų ir maždaug antro kurso studentai. Juos samdyti būtų pigiau, negu tikrus mokslininkus, pakanka, kad jie būtų perskaitę „Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos įgyvendinimo priemonių planą“ ir kelias naujausias „Tarpvyriausybines klimato kaitos komisijos“ (IPCC) ataskaitas ir „Kioto protokolą“, kol jo galiojimas dar nepasibaigė. Jaunajai kartai tai taip pat naudinga, kaip mūsų tėvų kartai buvo TSKP suvažiavimų nutarimų citavimas. Įterpei po ištrauką pradžioje ir pabaigoje, o pačiame tekste tuomet galima prakišti ką tik nori. Anuomet tai lėmė sėkmingą karjerą, o dabar dar ir galimybę gauti įvairių fondų finansavimą savo projektams.
Ir nepamanykite, kad esu kategoriškas klimato kaitos skeptikas, nors kartais man įtikinamai skamba kai kurių mažiau viešumoje girdimų mokslininkų teiginiai, jog klimatas kinta pirmiausiai dėl didėjančio saulės aktyvumo, o ledynmečių ir itin karštų laikotarpių būta ir praeityje. Daugiau nerimo už pačią klimato kaitą ir galimas jos pasekmes man kelia vienos iš galimų teorijų – kaitos dėl žmogaus veiklos – skubus pavertimas neginčijama aksioma, kitaminčių tildymas ir tyrimų duomenų klastojimas. Nerimą kelia ir tas entuziazmas, su kuriuo klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teoriją nusigriebė Vakarų Europos radikalai – „įvairaus plauko skirtingai nuprotėję kairieji, Stalino apologetai, apsirūkę trockistai, išpopinti milijonierių šeimose, latentiniai maoistai ir zoologiniai antisemitai, antiamerikiečiai ir antikapitalistai“, anot rašytojo Andriaus Užkalnio, tik jis taip apbūdino kairiojo britų dienraščio „The Guardian“ aplinką, bet, man regis, ir čia labai tinka. Klimato kaita jiems tapo puikia proga apkaltinti Vakarų civilizaciją ir kapitalizmą būsima pasaulio pabaiga, primesti kaltę kiekvienam ramiai gyvenusiam žmogeliui ir „išpirkos“ galimybę, mokant visokius „žaliuosius mokesčius“, nustatant „taršos kvotas“ ir finansuojant beprasmį pinigų švaistymą įvairioms „žaliosioms“ programoms.

2011 m. birželio 3 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 3 d.

„Kažkas čia ne taip...“- sako iš matymo pažįstama druskininkietė, su dviem pūstažandžiais vaikiukais ir aplėpausiu vyru stebėdama žygiuojančią Druskininkų kurorto šventės eiseną. Ir kalba ji visai ne apie vakaruose besikaupiančius lietaus debesis. Aš irgi ne iškart supratau, kad eisenoje nedalyvavo mūsų kurorto sanatorijos ir viešbučiai, o be jų liko tik „privaloma tvarka“ sukviesti valdininkai, biudžetininkai, na ir viena kita tokiu būdu pasireklamuoti sumaniusi įmonė. Jeigu nebūčiau matęs ankstesnių metų eisenų, atrodytų, kad viskas taip ir turi būti. Bet dabar ir aš, ir kiti druskininkiečiai akivaizdžiai matė, kad nebeliko ne tik eisenos dalyvių gausos, bet ir ankstesnėms šventėms būdingo entuziazmo, jausmo, kad visi drauge esame šio kurorto šeimininkai, džiaugiamės kiekvienu svečiu, kiekviena pritraukta investicija. Tik pamažu, vieni anksčiau, kiti vėliau, pradedame suvokti, jog ta vienybė buvo iliuzinė. Kiekvienas savaip įsitikinome, kad mūsų pastangos reikalingos tik tada, kai jos atitinka iš anksto numatytą planą, vėliau – kad ir tą planą įgyvendinti turi teisę tik ištikimieji ir išrinktieji. Net ir keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai per šią šventę pasijuto tarsi nekviesti svečiai, į svetimas vestuves atėję. O gal laidotuves... Sako, net ir kvietimai į kažkokį ten šventės proga rengiamą balių „atsitiktinai“ nebuvo išsiųsti keliems Tarybos nariams. Bandžiau bent jaunajam Karoliui paaiškinti, kad tuo nereikėtų stebėtis, nes vien jo pasirodymas tokiame renginyje kurorto vadams sugadintų šventinę nuotaiką. Sanatorijų ir viešbučių karas su savivalda dėl kurortinės rinkliavos atskleidė mums tikrąją padėtį, kad tų ištikimųjų ir išrinktųjų kasmet likdavo vis mažiau, o dabar beliko artimiausias savivaldybės vadovų pavaldinių ratas ir keli investuotojai, gaunantys kelių remonto ir statybų už europinius pinigus užsakymus ir randantys būdų, kaip paremti reikiamą partiją prieš rinkimus. Pažįstu naiviai manančių, jog tai kada nors baigsis panašiai, kaip Alytuje, bet, atleiskite, aš tuo netikiu, ypač, kai pamatau šventiniuose renginiuose kviestinių svečių būrelyje šmėžuojant žilsterėjusią STT vadovo galvą. Jau greičiau kokių nors „planinių tikrintojų“ sulauks drįstantieji išsižioti prieš savivaldybę sanatorijų vadovai. VMI jau spėjo paskelbti akciją „Poilsis ir gydymas“ ir, dar jai neprasidėjus, išplatino žinią, jog „yra rizika, kad kai kurių įmonių darbuotojams faktiškai mokamas darbo užmokestis nėra apskaitomas“. Įrodyti kokį nors ryšį tarp šios akcijos ir sanatorijų pasipriešinimo kurortinės rinkliavos įvedimui, žinoma, neįmanoma, bet tam ir yra žiniasklaida, kad sugretintų du įdomius faktus ir paliktų skaitytojui pačiam pasidaryti išvadas. Kita vertus, bent jau tai, kad sanatorijų vadovai sulaukė skirtingoms frakcijoms priklausančių Seimo narių palaikymo, teikia viltį, kad jie bent jau nebus palikti priešintis vieni, kaip kažkada „Nemuno“ sanatorijoje šeimininkavusi Aldona Balsienė. Beje, ar matėte, kaip dabar atrodo ši sanatorija, kai ją iš netinkamai besitvarkiusios profesinės sąjungos įmonės atėmė valdžia? Yra toks ganėtinai įdomus internetinis projektas Apleisti.lt, kuriame mūsų „Nemuno“ sanatorija – kone svarbiausia „žvaigždė“ ( http://www.apleisti.lt/2010/12/druskininku-sanatorija-%E2%80%9Enemunas%E2%80%9C-video/ ).
Kad jau pradėjau dalintis nuorodomis, tai paminėsiu Klaipėdos dienraštyje „Vakarų ekspresas“ žurnalisto Ryto Staselio pasvarstymus „Ričardo Malinausko strėlės“ ir iš jų pacituosiu jums džiugią naujieną, kad mūsų meras „prezidentės teigimu, būtų visai svarstytinas kandidatas kada nors vadovauti nacionalinei vykdomajai valdžiai“. Pavyzdžiui, po kitų Seimo rinkimų, kai šiandieninę Seimo daugumą pakeis kas nors panašaus į buvusią aną kadenciją. Jei jau savivaldos rinkimuose mūsų opozicija neturi jokių šansų bent simboliškai pasipriešinti „mero komandai“, tai belieka įkalbėti jos lyderį tapti, kaip kažkada sakė Artūras Zuokas, „visos Lietuvos meru“. Jei jau tiek daug komentatorių aikčioja, kaip, jų manymu, idealiai tvarkomas Druskininkų kurortas, tai mums būtų baisiai nepatriotiška prieštarauti, kad tas tvarkytojas imtųsi daryti tvarką visoje Lietuvoje. Kad žydėtų gėlės ant stulpų ne nuo Vieciūnų iki Leipalingio, o nuo Adutiškio iki pat Būtingės, nuo Biržų iki Kapčiamiesčio. O mes truputį pailsėsime ir iš tolo gėrėsimės gražėjančia Lietuva.