2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 24 d.

Kalėdų dvasią arba, jei norite, kalėdinę nuotaiką kiekvienas pajuntame skirtingomis aplinkybėmis, bet iki šios didžios šventės kone kiekvienam pasitaiko tokių akimirkų. Sutemus važiuoju vienas dideliu, gerai prišildytu visureigiu visiškai užpustytu užmiesčio keliu, abipus kurio nuo sniego kepurių lenkiasi tikros druskininkietiškos pušys. Reguliuodamas šildymą netyčia paliečiu grotuvo įjungimo mygtuką ir Lietuvos radijas nei iš šio, nei iš to užgroja Chris Rea „Driving home for Christmas“. Tai dainai baigiantis privažiavau savo kiemo vartus ir, kai išlipau jų atidaryti, pajutau, jog stoviu atsilapojęs striukę po stambias snaiges žarstančiu dangumi, išsišiepęs kaip viedras.
Nesinorėjo tą vakarą girdėti jokių televizoriaus pasakojamų „sukrečiančių“ ar „širdį draskančių“ kriminalinių istorijų, visai neįdomu buvo, kuri pseudožvaigždė apsivogė, kas išsiskyrė, o kas slapta susituokė. Juk, palyginus su didžiąja Kalėdų nakties paslaptimi, visos mūsų dejonės tokios menkos ir nereikšmingos.
Šventiniame savaitraščio numeryje, kaip ir dera, pirmiausiai skubu pasveikinti jus, mieli skaitytojai, su Šv. Kalėdomis, palinkėti, kad 2011-aisiais pasibaigtų visi sunkmečiai ir vargai, visi turėtumėte darbus, o tie, kam atėjo laikas ilsėtis, gautumėte pensijas, didesnes už mano algą. Derėtų dar pridurti, kad nuoširdžiai linkiu jums kitąmet vyksiančių savivaldos rinkimų metu išsirinkti į vietinę valdžią tuos žmones, kuriais niekada nenusivilsite. Linkiu niekada nesužinoti, kaip veikia mūsų sveikatos apsaugos sistema, teismai ir policija – būkite sveiki, nenukentėję nuo nusikaltėlių ir patys neįkliuvę. Linkiu, kad 2011-uosius dar ilgai prisimintumėte kaip svarbiausių jūsų gyvenime nuveiktų darbų metus. Galų gale – kaip puikiai praleistą laiką.
Dėkoju jums už visus atsiųstus į redakciją šventinius sveikinimus – popierinius ir elektroninius. Dėkoju už visus per metus ištartus gerus žodžius, kai sakydavote, jog patiko vienas ar kitas mūsų savaitraščio straipsnis. Ir už nuoširdžią kritiką, patarimus, pageidavimus... 2011-ųjų sausį sukaks dešimt metų, kai esame drauge. Per tą laiką jau spėjo užaugti nauja mūsų skaitytojų karta, o daugelio vyresniosios kartos skaitytojų jau daugiau niekada nebesutiksiu. Tiems, kas nuo pat pradžių bandė sekti pasakas, neva ryt-poryt „to naujo laikraščio“ jau nebeliks, dešimtmečio turėjo pakakti tam, kad susitaikytų su mintimi, jog esame tokia pat šio nuostabaus miesto dalis, kaip jo gatvės, aikštės, pušys ir po ledo šarvu čiurlenantys krištoliniai Ratnyčios vandenys.
Po šio, kalėdinio laikraščio numerio, kitą kartą susitiksime tik sausio 7-ąją. Jau nebe pirmus metus iš eilės bandome pratinti save ir savo skaitytojus prie daugelyje Europos šalių įprastų Kalėdinių atostogų, trunkančių nuo Kūčių vakaro iki Naujųjų metų šventės pabaigos. Bet ir tomis dienomis pažadame būti pasiekiami mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu ir interneto socialiniuose tinkluose. Jeigu skubiai prireiks pagalbos – kreipkitės. Tokia jau ta žurnalistinio darbo specifika. Gamyklos darbininkas arba kioskelio pardavėja gali išjungti stakles, pakabinti raštelį „Nedirbame iki...“, grįžti namo ir visiškai negalvoti apie savo darbą. Mūsų darbe tai būtų pirmas požymis, kad žmogus pasirinko ne tą profesiją... Gal todėl retas žurnalistas sulaukia pensijos nepersikvalifikavęs į mažiau įtampos reikalaujančią veiklą. Jaunystėje reporteriais pabėgioję, po keliolikos metų, žiūrėk, jau tapę kas viešųjų ryšių specialistu, kas prodiuseriu, o kas rašytoju. Ir visai ne todėl, kad iš žurnalisto darbo nesugebėtų pragyventi. Žinoma, pradėjus skaičiuoti nuo honorarų mokesčius Sodrai, tai tapo šiek tiek sudėtingiau, bet ir kitų profesijų žmonės dabar diržus susiveržę.
Neminėsiu ir išskirtinių atvejų, kai iš karinių konfliktų bei stichinių nelaimių zonų reportažus rengiantys žurnalistai tampa jų aukomis, pagrobiami ar tiesiog pavargsta nešioti neperšaunamą liemenę. Šiame kontekste išimtimi galima vadinti vietinių laikraščių redaktorius. Retkarčiais susitikdami tai viename, tai kitame profesinės bendrijos renginyje, mes ir patys pastebėjome, kad, kaip kartais pajuokaujame, šaknis į savo krėslus suleidome. Nors XX a. pradžios laikraštininkų posakis „Redakcija ne karčiama, kad joj sėdėčiau“, kartais irgi įgauna prasmę. Taigi, su Šventom Kalėdom ir Naujaisiais, mieli kolegos iš Varėnos, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės, Šilutės ir kitų pakraščių! Važiuosiu kada pro šalį, užsuksiu jūsų aplankyti, o ir jūs, viešėdami Druskininkuose, nepasididžiuokite – bent jau kava pavaišinsiu.

2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 17 d.

Jau beveik dešimtmetį „Druskininkų naujienų“ skaitytojai kiekvieno mėnesio pradžioje galėdavo susipažinti su praėjusio mėnesio duomenimis, kiek žmonių mūsų savivaldybėje gimė, mirė, susituokė, išsiskyrė... Drauge būdavo skelbiamas ir visų per mėnesį mirusių asmenų sąrašas. Daugeliui druskininkiečių tai buvo svarbi informacija, nes tik taip sužinodavo, jog seniai matyto kaimyno, bičiulio ar priešo jau daugiau nebesutiks šioje ašarų pakalnėje... Visą šią informaciją elektroniniu paštu atsiųsdavo Druskininkų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, o pastaruoju metu – Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius. Visuomet laiku, ir tik labai retais atvejais apibendrintuose skaičiuose pavykdavo aptikti aritmetinių klaidų. O štai šį mėnesį informacija buvo atsiųsta be mirusių asmenų sąrašo. Straipsnius pagal šiuos duomenis reguliariai rašanti Irma Sadauskienė paskambino į Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyrių pasiteirauti, kas nutiko. Ką išgirdo – surašė į straipsnelio „Lapkritį mirė 30, o gimė 23 druskininkiečiai“ rubriką „Rubrikos“Anapilin palydėti“ nebus“: „Gruodžio 8 d. Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramutė Juonienė pranešė „Druskininkų naujienoms“, kad nuo šiol per mėnesį anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks. Todėl nuo šiol žiniasklaidos priemonės mirusių žmonių pavardžių nespausdins.“
Šios savaitės pradžioje į redakciją paskambinusi skaitytoja Antanina Z., prenumeruojanti ir skaitanti abu Druskininkų savaitraščius, bandė mus įtikinti, jog ponia Juonienė mūsų Irmutei pamelavo. Bandžiau mandagiai paaiškinti, jog taip būti negali, nes R.Juonienė yra ne kokia nors politikė ar prekybos agentė, o savivaldybės skyriaus vedėjo pavaduotoja – valstybės tarnautoja. O valstybės tarnautojams galioja griežti etikos standartai – meluoti šiukštu nevalia. Ir ne tik žiniasklaidai, bet ir jums, druskininkiečiams. Tam reikalui dar 2002 m. velionis Algirdas Brazauskas, tuo metu būdamas Premjeru, patvirtino „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisykles“. Šių taisyklių tikslas – „apibrėžti veiklos ir elgesio principus, kurių turi laikytis valstybės tarnautojas, įgyvendindamas savo teises, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, ir didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais“. O jose juodu ant balto parašyta, kad valstybės tarnautojas privalo „elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais“. Taigi, melavimas šias taisykles pažeistų, todėl to jokiais būdais negalėjo nutikti.
„Jums R.Juonienė sakė, kad anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks, o tuo pat metu ėmė ir pateikė... Kitam Druskininkų laikraščiui. Vadinasi, jums melavo!“- prispyrė skaitytoja. O aš vis tiek netikiu ir bandau tuo įtikinti ponią Antaniną. Sakau, gal ne pati, gal koks nors kitas skyriaus darbuotojas, jai nė nepasakęs, tą sąrašą išsiuntė. Tuomet skaitytoja dar labiau užsiplieskė ir bandė mane įtikinti, jog taip nutiko todėl, kad Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje dirba vieno iš Druskininkų laikraščių redaktoriaus žmona. Na jau ne! Mano šeimoje valstybės tarnautojų nėra ir labai tikiuosi, kad dar ilgai nebus... O kito laikraščio redaktoriaus asmeninis gyvenimas manęs nedomina. Be to, su skaitytojos paminėta dabartine Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiąja specialiste G.R. jis jau labai seniai išsiskyrė. Na ir kas, kad draugiškai tebebendrauja – tai normalus civilizuotų inteligentiškų žmonių elgesys. Ir jau jokiu būdu nepatikėsiu gandais, neva daugiau informacijos tas laikraštis gavo tik dėl to, jog ji ten dirba. Taip negali būti, nes tos pačios „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės“ griežtai prisako, kad valstybės tarnautoja privalo „neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas“. Anokia čia nauda tas numirėlių sąrašas, vos vienas kitas skaitytojas jo pasigedo, bet dėl tokios smulkmės jokia vyriausioji specialistė „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių“ nepažeidinėtų.
Nelabai sekėsi man įtikinėti ponią Antaniną. Visi argumentai – kaip žirniai į sieną. Sako, tu, vaikeli, manęs citatomis neužmėtysi, tų taisyklių per gyvenimą ji matė ir tokių, ir anokių, pradedant nuo „Komunisto statytojo kodekso“ ir baigiant į vienos partijos programą perrašytų dešimties Dievo įsakymų. „Ar kas anų laikėsi?“- pabaigai paklausė skaitytoja. Taip ir likau stovėti kvailai išsišiepęs su pypsinčiu telefono rageliu rankose. Viską žino tie mūsų kurortinio miesto pensininkai, visus įtarinėja, dar, neduok Dieve, skundų kokiai nors Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai prirašys, tai vargšai savivaldybės tarnautojai turės beprasmiškai aiškintis ir nebeliks laiko dirbti savo svarbų darbą. Kas tuomet „apskaitys“ visus numirėlius ir suskaičiuos, kiek vaikų vidutiniškai turėjo gruodį išsituokusios druskininkiečių poros. Ne, kaip sakė vienas dzūkiškos R.Sadausko poringės personažas, „šitep gyvenc nemožna...“.

2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 10 d.

Neravuose, senelių namo, kuriame augau iki penkerių metų, tamsiausiame kampe stovėjo didelė kampuota, sunki visuomet užrakinta juoda spinta. Man, už stalą mažesniam aplėpausiui, ji kėlė pagarbią baimę, o kai senelis Adomas ją atrakindavo norėdamas ką nors iš ten paimti ar padėti, vis taikydavausi pamatyti, kas yra jos viduje. Tvankiomis vasaros naktimis netgi esu tą spintą sapnavęs kažkokiuose vaikiškuose košmaruose, kurie visuomet baigdavosi, kai pažadindavo mama, sunerimusi, ko tas vaikas per miegus kalba. Tik vėliau sužinojau, jog tą spintą Antrojo pasaulinio karo metais mano seneliui paliko pasaugoti jo draugas Joškė. Turbūt jau supratote, kad Joškė buvo žydas ir tą spintą paliko prieš tai, kai ne savo noru persikraustė į Druskininkų getą. Iš ten jis ir negrįžo, o namuose liko didelis sunkus juodas kaltės simbolis. Anądien mano bičiulis Saulius, su kuriuo bandžiau diskutuoti kolektyvinės kaltės ir Holokausto neigimo temomis, pasakė nesutinkąs būti „atsakingas už milijonų žmonių žūtį“, nes tvirtai žino, kad jo artimieji „gelbėjo tuos žmones“. Ir nors niekas iš mano giminės karo metu prie žydų žudymo neprisidėjo, kaltė už tai, kas vyko mūsų krašte ir prie ko prisidėjo nemaža dalis bendrapiliečių, tūno manyje, kaip ta juodoji spinta. Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. Pasakiau tai ir kepurė nuo galvos nenukrito. O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu. Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu. Tai čia tas pats, tik atvirkščiai. Galėsime nebesapnuoti tos savo sąžinės troboje stovinčios juodosios spintos, kai išnešime ją į dienos šviesą, o ne slėpsime nuo svetimųjų akių arba neigsime jos egzistavimą. Kalbėti ir rašyti apie tai reikia būtent dabar, kai Rusijos, Izraelio ir daugelio Europos šalių žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie lietuviškąjį Holokausto neigimo atvejį. Mūsų radikalieji patriotai, išsirikiavę ginti tai, ką jie vadina žodžio laisve, patys nejučia tapo Rusijos propagandos talkininkais. Dabar bet kuris europietis jausis artimesnis prieš fašizmą kovojusiems rusams, o ne mums, nesuprantamu būdu Europos Sąjungoje atsidūrusiems antisemitams. Apmaudžiai suklydusio istoriko ir „Veido“ redaktorių gynėjai turėtų gauti iš Rusijos ambasados bent jau padėkos raštus.
„Mums atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos,“- rašo savo tinklaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis ir išskiria „naftalininį“, „operetinį“, „vodevilinį“ ir „liaudiškąjį“ antisemitizmą. „Antisemitinės“ Užgavėnių kaukės ir persirengėlių dainuškos nežeidžia net tokių dalykų nemačiusių mūsų kurorto poilsiautojų iš Izraelio... Kas kita – patvoryje gulintis antkapio akmuo iš žydų kapų, apie kurį prieš porą mėnesių rašiau „Druskininkų naujienose“. Jį radęs mūsų skaitytojas stebėjosi ne tiek pačiu faktu, kad tas akmuo tokioje vietoje galėjo atsirasti, kiek jo „nepastebėjusios“ mūsų vietinės valdininkijos abejingumu. Tuo netrukau įsitikinti ir pats, pranešdamas apie radinį Kultūros paveldo departamento ir Druskininkų savivaldybės tarnautojams ir neišgirdęs nė krislelio susirūpinimo ar susidomėjimo.
„Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai, kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras,“- rašo L.Donskis. Mintį apie tą „neegzistuojančią savivaldą“ būtų prasminga paprašyti išplėtoti, bet dabar tam nėra pats tinkamiausias metas. Savivaldos rinkimai jau, kaip sakoma, ant nosies, tai kaip mat būsiu apkaltintas agitacija jei ne už, tai bent jau prieš ką nors. Iki Šv.Kalėdų beliko vos kelios savaitės, tai dabar kiekvienas vietos politikas skubės pabūti jei ne Kalėdų Seneliu, tai bent jo elfu ar skraidančiu elniu, žadės jums dovanų maišus... Jeigu turite neišspręstų komunalinių problemų, tai dabar pats laikas valdžiukei apie jas priminti, nes po rinkimų vėl ketverius metus būsime jai tik nesunkiai melžiami mokesčių mokėtojai.
Anądien ir mano itin mėgiama cituoti Finansų ministrė nepraleido progos pamokyti žiniasklaidos, kad jai derėtų „ugdyti sąmoningus mokesčių mokėtojus“. Tik nepamanykite, kad bandau aiškinti, jog I.Šimonytė yra bloga ministrė. Aš tiesiog žaviuosi jos vaizdingu kalbėjimo būdu ir smurtinėmis metaforomis. O mokydama žiniasklaidą ji paprasčiausiai peržengė savo kompetencijos ribas – nesugebėjo atskirti mūsų nuo savo kontoros viešųjų ryšių skyriaus... Mes juk ugdome sąmoningus mokesčių nemokėtojus, nes padedame jiems suprasti, kad nemaža dalis valstybei sumokėtų pinigų bus neefektyviai išleisti.

2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 3 d.

Gal kas ir mėgsta, kai po kojomis girgžda sniegas, bet man tai ne ką maloniau, negu smėlis tarp dantų. Tokiu metu visuomet prisimenu, kaip burbėdavom per vasaros karščius ir tyliai sau prisiekinėju šiluma daugiau niekada nesiskųsti, net jeigu ji viršytų visus daugiamečius vidurkius.
Šitai kailinei kepurei, kurią meiliai vadinu svetimžodžiu „ušankė“, šiemet sukako 30 metų. 1980-aisiais mano tėvas ją įsigijo Kanadoje, užsukęs į rankų darbo gaminių parduotuvę, viešėdamas kažkokiame indėnų kaimelyje. Grįžęs į sovietinę Lietuvą, kažkokia proga ją perleido man. Kai žiemos būdavo šiltos, jos nė neištraukdavau iš spintos. Bet šiemet, nors kalendorius dar rodė paskutinę rudens dieną, jos jau prireikė. O pirmąją žiemos naktį termometras mano kieme parodė lygiai 20 laipsnių šalčio. Kai atšąla taip staiga, nespėja prisitaikyti nei mūsų kūnai, nei technika. Ypatingai atsirūgo tiems, kas ligi šiol džiaugėsi nemažai sutaupę, važinėdami iš Baltarusijos atsivežtu dyzelinu, o tas ėmė ir užšalo. Tokių automobilių, strigusių pačiose tam netinkamiausiose miesto gatvių vietose, pirmosiomis šios savaitės dienomis buvo sunku ir suskaičiuoti.
Sustojo ir miesto gatvių rekonstrukcijos darbai. Dėkui Dievui, iki pirmosios pūgos M.K.Čiurlionio gatvėje suspėta užmesti šiokią tokią asfalto dangą, tai druskininkiečiams ir kurorto svečiams nebeteks visą žiemą miesto centro aplinkkeliais apvažinėti. Net ir man, kai prireikdavo vežti laikraščius į prekybos centre „Aidas“ veikiančią parduotuvę, tekdavo gerokai pasukti galvą, kaip čia prie jo privažiuoti. Įsivaizduoju, kaip toks nepasiekiamumas liūdino jame įsikūrusių parduotuvių šeimininkus.
Kasdien vis labiau juntama artėjančių savivaldos rinkimų nuotaika. Kadangi sulaukiau kelių pasiūlymų kandidatuoti į Druskininkų savivaldybės tarybą, tai turbūt turėčiau paaiškinti savo elgesio motyvus, kad nė viena partija ar visuomeninis judėjimas neturėtų progos įsižeisti. Esu įsitikinęs, kad tapatinimasis su bet kuria politinių tikslų siekiančia organizacija sukeltų interesų konfliktą, nes, dirbdamas laikraščio redaktorium, privalau būti nešališkas ir objektyvus jų visų atžvilgiu. Rinkimų agitacijos tvarką reglamentuojantys įstatymai numato, kad net ir nuolaidų nė vienai partijai taikyti neturime teisės, taigi, kaip mėgdavo sakyti O.Benderis iš „Dvylikos kėdžių“: „Čia ne vieta derėtis...“ Turiu ir formalų pasiteisinimą – mano deklaruota gyvenamoji vieta yra Lazdijų rajone, taigi, aš net ir negalėčiau būti renkamas į Druskininkų savivaldybės tarybą. Toks būdas atskirti savo viešus ir privačius interesus yra gan patogus, nes apriboja galimybes piktnaudžiauti laikraščiu asmeniniais reikalais. Be to tai apsaugo nuo galimybės, tvarkant asmeninius reikalus, susidurti su laikraštyje ne vien tik geruoju paminėtais valdininkais, pareigūnais... O ką tik minėto rajono valdžiai esu paprastas mažo kaimelio gyventojas, nieko iš jos neprašantis ir su niekuo nesipykstantis. Taip gyventi jei ne patogiau, tai bent jau paprasčiau.
Statistikos departamentas suskaičiavo, kad trečiąjį šių metų ketvirtį Druskininkų kurorto apgyvendinimo įstaigose buvo apsistoję 55 600 svečių arba 11,9 procento daugiau, negu pernai per tą patį laikotarpį. Galima būtų pamanyti, jog tai yra sėkmingos mūsų kurorto rinkodaros rezultatas, bet Palangoje turistų padaugėjo 12,5 procento, o Birštone – net 14,5 procento. Kaip besidžiaugtumėm, kad mūsų miestas vis dažniau lyginamas ne su kitais Lietuvos, o su geriausiais Europos kurortais, nuo savo šalies bendrųjų ūkio raidos tendencijų niekur nepaspruksime. Kai sunkmetis prispaudė visus, kritome ir mes, o dabar ir atsigauname drauge su visais, lėtai ir skausmingai.
Jau bene porą savaičių Druskininkuose beveik neįmanoma įsigyti iš Baltarusijos atvežtų pigesnių rūkalų. Nuolat per sieną keliaujantys druskininkiečiai pasakoja, kad kratomas kone kiekvienas automobilis, todėl jiems neapsimoka rizikuoti, gabenant šiek tiek daugiau, negu oficialiai leidžiama įvežti. Tai, ką pavyksta atsivežti, jie dažniausiai suvartoja patys arba perleidžia artimiausiems draugams, giminaičiams. Važinėti į Baltarusiją jiems vis dar apsimoka vien dėl kuro kainų skirtumo, kuris vargu ar greitai sumažės, nes nuo 2011-ųjų pas mus vėl didinamas dyzelino akcizas. Kaip visada, mums brukamas pasiteisinimas, jog kelti kuro kainas reikalauja Europos Sąjunga, tik neteko girdėti, kad, priimant tokius sprendimus, Lietuvos atstovai būtų bent cyptelėję. Dar daugiau, kiekvienas toli nuo namų atsidūręs valdininkas ar politikas nepraleidžia progos kaip nors apkartinti mūsų gyvenimą. Kai tik išgirstu mūsų deleguotą eurokomisarą šnekant apie būtinybę įvesti kažkokį bendrą visai Europai „žaliąjį“ mokestį, bandau spėlioti, už ką jis mums taip keršija – gal čia liko žmonių, kurie vaikystėje iš jo tyčiojosi?

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 lapkričio 26 d.

Anądien įsivėliau į itin keistą diskusiją. Viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau ir pasidalinau su socialinio tinklo „Facebook“ draugais pranešimą apie tai, kaip mūsų mylima Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasiūlė Valdovų rūmų statybas tęsti arba išsprogdinti. Tokie linksmi ministrės pasisakymai – anokia naujiena. Kažkada jau esu komentavęs, kaip ji išsakė pasiryžimą „trenkti į snukį“ manantiems, jog valstybės biudžeto išlaidos nemažėja dėl valdininkų. Tokiame kontekste pastatų sprogdinimas vargu ar galėtų ką nors šokiruoti. Bet jei jau ministrei galima tokiais pasiūlymais švaistytis, tai ir aš leidau sau iškelti idėją, jog dabar yra pats tinkamiausias laikas parduoti tą nebaigtą Valdovų rūmų statybą aukcione. Galėtų būti puikus 4-5 žvaigždučių viešbutis prestižinėje vietoje, kuriame valstybė apgyvendintų savo svečius. Nesunku nustatyti būsimam pirkėjui apribojimus eksponuoti to istorinio pastato muliažo rūsiuose esančius autentiškus pamatus.
Ta proga su žurnalistu Aleksandru prisiminėme, kaip 1988-ųjų vasarą dirbome toje vietoje vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose. Mane, tiesa, tada labiau domino ne tiek mojavimas kastuvu, kiek drauge dirbusios merginos iš kitos mokyklos bei visai šalia, Katedros aikštėje vykę pirmieji Sąjūdžio mitingai. Aleksandras buvo darbštesnis, labiau domėjosi tuo, ką pavyko iškasti, todėl ėmėsi ginti nuomonę, jog dabar privalu visomis išgalėmis tuos rūmus “apgyvendinti” ir pritaikyti visuomenės poreikiams.
„Valdovų rūmai turi didelę politinę ir ideologinę reikšmę – tai didžiausias priminimas apie mūsų imperiją, o toks priminimas ilgai erzins didžiavalstybinius šovinistus Rytuose,“ – teigė Aleksandras.
Aš, savo ruožtu, įrodinėjau, jog galima surasti pigesnių būdų kam nors paerzinti. Jei jau laiku pasprukome iš tos imperijos, tai baikime vieną kartą dairytis per petį: ar žiūri, ar nesiveja, o ką apie mus galvoja... Įsitraukus į diskusiją keliems naujiems dalyviams, pabandžiau įrodyti, jog nebėra prasmės ką nors tokio brangaus statyti valstybei, kuriai liko geriausiu atveju 30-40 metų.
Kažkodėl toks mano pasisakymas sulaukė daugiau kritikos ir net pasipiktinimo, negu I.Šimonytės pašmaikštavimas apie sprogmenis. O juk tai liudija akivaizdžios demografinės tendencijos ir oficiali migracijos statistika. Maždaug tiek laiko liko, kol išmirs mano karta ir išsivažinės mūsų vaikai. Ir viskas. O tie, kas šioje teritorijoje gyvens po mūsų, patys nuspręs, ko jiems reikia – ar kažkokių svetimų valdovų butaforinių rūmų ar mečečių su minaretais, aukštesniais už TV bokštą. Druskininkų vandens parko ir statomos uždaros slidinėjimo trasos jiems gal ir reikės, juk tokie objektai ir Dubajuje yra... Bet jau tikrai ne mūsų paveldo ir istorijos, kurie tik mums svarbūs. Todėl Druskininkų vystytojai, spjaunantys į žalumoje paskendusio medinių vilų kurorto palikimą ir statantys jį iš plieno, stiklo bei betono elgiasi labai toliaregiškai.
„Naujosios kairės“ aktyvistas Domininkas pripažino, kad Lietuva gali sumažėti, jo nuomone, 1,5 mln. gyventojų „visai neblogai būtų“, o aš oponavau, jog tie 1,5 mln. bus vieniši senukai, kurių vaikai, pasklidę po pasaulį, grįš jų „aplankyti” tik per laidotuves. O Lietuva, norėdama išgyventi, anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audronės Sipavičienės, bus priversta įsileisti imigrantus. Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje ištartą jos teiginį, jog šiandien „visos šalys suvokia, kad be imigrantų neišsivers“ pacitavo daugelis žiniasklaidos priemonių. Nesu koks nors ksenofobas, kuris bijotų įvairovės ir įtariai žiūrėtų į kiekvieną atvykėlį, nes nėra prasmės juo būti. Kitaip nebus – emigrantai nesugrįš, šeimose nepradės gimti po 3-4 vaikus. Net ir didžiausi patriotai nebando įtikinti, jog tai įmanoma. Nekaltinkite manęs pesimizmu, nes juk nekaltinate tuo laikrodžio, kai jis rodo, kad jau vakaras arba kalendoriaus, kuriame parašyta, jog ateina žiema. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis, kalbėdamas Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, neatsargiai prasitarė, kad nacionalinių valstybių era jau baigėsi, o savarankiškos valstybės globaliame pasaulyje yra tik „iliuzija ir melas”. Mūsų politikai savo rinkėjams to pasakyti dar nedrįsta.
Tie, kas iš čia dar neišvažiavo, ir niekur nesirengia vykti, vieną rytą atsibudę tikrai nepasijus lyg kitoje planetoje, nes pokyčiai vyksta pamažu ir prie jų sugebame prisitaikyti. Bet ir jiems nebus lengva išmokti gyventi pasaulyje, kuris jau daugiau niekada nebebus toks, kokiame gimėme ir užaugome.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 lapkričio 19 d.

Didieji prekybos centrai, nusirinkę Vėlinių žvakutes, jau pradėjo puoštis Kalėdų atributika. Kai lauke lyja ir vėjas dar draiko paskutinius rudens lapus, toks skubėjimas daugeliui pirkėjų atrodo mažų mažiausiai keistas. Kokia graži ir didelė šventė bebūtų Kalėdos, lapkričio viduryje jai ruoštis dar ankstoka, o autentiškos kalėdinės nuotaikos, kiek bestenėtum, dirbtinai neišgausi. O kol jos nėra, nebus ir kalėdinės apsipirkimo karštinės. Tam laikotarpiui, kai žmonės baigia lankyti artimųjų kapus ir jau nebeperka žvakelių, bet dar nepradeda ruoštis Kalėdoms, prekybininkams reiktų sugalvoti dar vieną šventę. Pakaktų įdėmiau pasklaidyti kalendorių, išsirinkti vieną šventę ir populiarinti, kaip kažkada aludariai išpopuliarino ir net nedarbo diena pavertė anksčiau gerokai kukliau minėtas Jonines. Tiktų ir Ožio, ir Tolerancijos, ir Sveikinimosi, ir netgi žvejų globėjo Šventojo Klemenso diena. Bet kuria iš jų rimtai užsiėmę rinkodaros specialistai per porą – trejetą metų mums ją taip įkaltų į galvas, jog būsimos kartos nė neįsivaizduotų, kaip jos nešvęsdami galėjome gyventi. Tai netgi nekonfrontuotų su mūsų katalikiškomis tradicijomis, nes naująją šventę nesunku įterpti į tą laiką, kai Adventas dar neprasidėjęs. Čia tik mes manome, kad visos mūsų tradicijos atėję iš amžių glūdumos, archaiškų kaimo bendruomenių, padiktuotos natūralaus gamtos ciklo... O iš tikrųjų tradicijos, kurios nieko nepadeda parduoti, seniai užmirštos ir sunykę. Netikite – dar kartą pavartykite kalendorių.
Lygiai taip pat ir visos mados, srovės, judėjimai atsiranda ir išpopuliarėja tik todėl, ar bent iš dalies todėl, kad į jų populiarinimą kas nors investuoja nemažai pinigų bei darbo. Jei jau pradėjau tokias erezijas rašyti, tai ir pavyzdį pateiksiu tokį, kuris papiktins dar daugiau skaitytojų. Ar pastebėjote, kaip per keletą pastarųjų metų visame pasaulyje, o drauge ir mūsų krašte populiarėja viskas, kas susiję su ekologija, sveiku gyvenimo būdu? „Žalia“ – štai pastarųjų laikų burtažodis, padedantis parduoti bet kokį šlamštą už išpūstą kainą.
Senieji europiečiai ir amerikiečiai puikiai prisimena nuo hipių epochos išlikusį Žaliųjų judėjimą, kovojusį prieš miškų kirtimą, banginių medžioklę ir kitokias civilizacijos nuodėmes. Ilgaplaukių barzdotų žaliųjų aktyvistų visuomet buvo tik saujelė, bet jie sugebėdavo surengti triukšmingas akcijas, prisirakinti prie kokios nors pjaunamos sekvojos arba gulti po buldozerio ratais. Pirmaisiais mūsų tautinio atgimimo metais žaliųjų judėjimo idėjos pasiekė ir mus. Tuomet reikalavome pirmiausia tiesos apie aplinką teršiančias sovietines gamyklas, sustabdėme Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos planus. Atgavus nepriklausomybę besikuriančiai valstybei ir ypač verslui žalieji tapo nebereikalingi, o eiliniams žmogeliams labiau rūpėjo, kaip neprarasti darbo, užsimokėti už šilumą, pavalgyti, gražiau apsirengti, gauti banke paskolą. Žodžiu, tapome tikrais vartotojais, kuriems visos kalbos apie ekologiją reikalingos kaip rakštis minkštoje vietoje. Juk ir Druskininkuose prieš dešimtmetį tik kelioms dešimtims pensininkų širdį suskaudo dėl statomos degalinės vietoje iškirstų pušų, o dabar, kai naujoji slidinėjimo trasa statoma Avirės upelio šlaite apsukriai „pakoregavus“ draustinio ribas, niekas čia nė necyptelėjo.
Ir staiga tokia visai nežalia visuomenė ima ir atsigręžia į ekologiją – pradeda skaityti maisto produktų etiketes, baidytis visokių E raide žymimų priedų, kuriuos dar neseniai šlamštė apsilaižydami. Metų automobilio rinkimuose už įsibėgėjimo iki 100 km per val. sekundes svarbesni tampa skaičiai, kiek anglies dvideginio jis išmeta. Pamenat, šį pavasarį net ir mūsų miesto valdžia, su žaliųjų judėjimu niekada ypatingai nedraugavusi, surengė šviesų išjungimo valandą tokiu būdu neva gelbėdama Žemę. Įdėmiau pasigilinę į visą šią žaliąją isteriją, pastebėtumėte, jog senieji kovotojai už ekologiją nuo jos jau seniai nušalinti, o madas diktuoja jau nebe aplinkosaugos, o rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistai. Jeigu pirkėjui prieš nosį padėsite du identiško skonio ir kvapo maisto produktus, bet jų kaina skirsis 2 – 3 kartus, jis tikrai nesirinks brangesniojo. Bet, jeigu ant brangesniojo bus užklijuota etiketė, kad jis yra ekologiškas, sveikas, „žalias“? Joks sveiko proto vairuotojas nepirktų „golfo“ dydžio pigiomis plastmasėmis barškančio „hibridinio“ automobilio, kainuojančio kaip prabangus limuzinas. Bet paskelbkite, jog tokiu būdu jis prisidės prie Žemės išgelbėjimo, ir gali pavykti. Nes gelbėti pasaulį taip, kaip tai daro „Greenpeace“ barzdočiai – gultis ant bėgių ar lįsti po benzopjūklais – nesaugu ir galų gale nesolidu. O štai nusipirkęs „Žemę gelbstintį“ automobilį arba trigubai brangesnio jogurto indelį, pasijuntate savo pareigą jau atlikęs. Vadinasi, rinkodaros specialistai neapsiriko – tai veikia, padeda parduoti. Nenustebkite, jeigu labai greitai visuomenei bus pasiūlytas koks nors „žaliasis“ mokestis. Apšilęs kojas Europos Komisijoje jį propaguoti ėmėsi net ir mūsų naktinės mokesčių reformos autorius Algirdas Šemeta, kuris man į ekoaktyvistą visai nepanašus. Tiesiog politikai perima veikimo metodus iš verslo. Biudžetai praskolinti visose šalyse, pinigų verkiant reikia, bet įvesk dabar bet kokį naują mokestį – žmonės langus padaužys. O pavadink tą mokestį „žaliuoju“ ir kiekvienas, sukandęs dantis, aukosis, nes juk reikia gelbėti Žemę.

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010-11-12

Anos savaitės pabaigoje redakcijos pašto dėžutėje radau kreipimąsi „Gelbėkite Druskininkų miesto pirtį ir Druskininkus”, kuriame asociacijos „Profesionalūs pirtininkai” ir „Druskininkų gynimo frontas” prašo „...paremti mūsų kovą su Druskininkų meru, mūsų nuomone, skandalingai pagarsėjusiu Ričardu Malinausku...“. Kitoje lapo pusėje – šių visuomeninių organizacijų prezidento Sauliaus Vaikšnoro prašymas, rašytas rugpjūčio 26 dieną Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui. Likusi lapo vieta užpildyta „Nacionalinio žalos ir skolų išieškojimo centro“ ir „Skyrybų centro“ reklama.
Kadangi apie S.Vaikšnoro kovą dėl Viešosios Druskininkų pirties išsaugojimo jau kartą esame rašę, tai šio agitacinio lapelio turinio čia nė neminėčiau, jeigu Druskininkų policijos komisariato atsiųstoje įvykių suvestinėje nebūtų paminėta, jog komisariatas gavo pranešimą, kad šiame kreipimesi „gali būti įžeidinėjami savo pareigas einantys valstybės tarnautojai ar viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys“.
Dar kartą imu į rankas tą lapelį ir ieškau, kas čia pas mus toks jautrus, jog dėl jo galėjo įsižeisti.
„Manome, kad tai – „Malinos“ kracho pradžia, nes neleisime, kad paleistuviai-aferistai merai galėtų vadovauti mūsų miestams“,- rašo S.Vaikšnoras. Apie valstybės tarnautojus tekste nieko neužsimename, o savivaldybių merai, kaip žinia, yra politikai, todėl bet kuris gyventojas turi teisę turėti apie juos gerą arba blogą nuomonę bei ją viešai reikšti. Įžeidimų arba šmeižto bylų policija netiria – jos nagrinėjamos teisme privataus kaltinimo tvarka. Pavyzdžiui, dėl prokuroro Justo Lauciaus įžeidimo Baltijos televizijos bulvarinėje laidoje „Uogos. Žinios ir orai“ šiemet pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o įsižeidusiam prokurorui pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teisme laidos redaktoriui Linui Lalui buvo skirta 3 900 litų bauda, o laidą rodžiusi BTV J. Lauciui sumokėjo 10 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą.
R.Malinauskas ir S.Vaikšnoras teismuose jau yra susitikę, kai meras viename interviu pavadino „Skyrybų centro“ steigėją aferistu. Teismas tuomet konstatavo, jog S.Vaikšnoras yra viešas asmuo ir meras turi teisę reikšti apie jį savo nuomonę. Dabar ta teisė atsigręžė, kaip sakoma, kitu galu...
Jeigu kiekvieną viešai reiškiamą nuomonę dar reikėtų ir pagrįsti įrodymais, mes neišeitumėm iš teismų. Tačiau Lietuvos teismai bylose jau yra pasisakę, kad „pagrindinis kriterijus, skiriantis išreikštą nuomonę nuo paskleistos žinios, yra galimybė žiniai taikyti tiesos kriterijų“.
Visai kas kita – kreipimesi pateikta melaginga informacija. S.Vaikšnoras rašo: „Skaitykite mūsų 2010-08-26 prašymą, kuris nebuvo atspauzdintas nei viename vietiniame laikraštuje...“ Manau, jog „atspauzdintas“ turėtų reikšti „atspausdintas“, o „laikraštuje“ – „laikraštyje“, bet čia jau ne mano, o Lietuvių kalbos komisijos kompetencija. Bet negaliu nutylėti, kad S.Vaikšnoras šiemet nė karto neprašė už pinigus išspausdinti jokio savo kreipimosi. Laikomės nuostatos, jog reklamos užsakovas, nusipirkęs laikraštyje plotą, gali jame talpinti ką tik nori, nes pats atsako už reklamos turinį. Mums visiškai nesvarbu, ar reklamuojamos ES išmokos žemdirbiams, ar plastikiniai langai, ar politinės idėjos. Remdamiesi šia nuostata, artėjant savivaldos rinkimams, jau deklaravome Vyriausiajai rinkimų komisijai politinės reklamos įkainius, nesiskiriančius nuo įprastinių reklamos ploto pardavimo kainų. Tik jokių nuolaidų taikyti negalėsime, nes tai draudžia politinės reklamos tvarką reglamentuojantys įstatymai.
Kadangi S.Vaikšnoras meluoja, jog laikraščiai nesutiko už pinigus spausdinti jo kreipimosi, abu su kito kurorto laikraščio redaktorium galėtumėm įsižeisti, nes tuo tarsi buvome išvadinti bailiais arba priklausomais nuo vietinės valdžios. Neįsižeidžiau todėl, kad visi mūsų savaitraščio skaitytojai puikiai žino, jog taip nėra, juolab, bylinėjimuisi su ponu Sauliumi man gaila laiko. Taigi, tepasilieka tas melas, kaip kartais sakoma, ant jo sąžinės.
Užtat bus baisiai įdomu stebėti, kaip S.Vaikšnoras ketina tęsti „kovą, kad R.Malinauskas nebūtų išrinktas miesto meru sekančiai kadencijai“. Kadangi Savivaldybių rinkimų įstatymas neseniai buvo pakeistas taip, kad rinkimuose galės dalyvauti ne tik partijų sąrašai, bet ir pavieniai save išsikėlę asmenys, tai nesunku prognozuoti, jog tą kovą jis perkels į rinkimų kampaniją. Todėl ji turėtų būti bent jau nenuobodi. O ir Druskininkų savivaldybės taryboje į ją patekęs toks nestandartinis narys galėtų sukelti nemažai šurmulio, užduoti klausimų, kurie dabar taip ir lieka garsiai neištarti.
Šią savaitę man paskambinusi „Druskininkų vandentiekio“ atstovė informavo, jog ši bendrovė ir Druskininkų vandens parkas jau senokai yra atskirtos ir, kaip prieš savaitę rašiau, „užkabintas vandens tiekimo įmonei“ jis buvo pačioje veiklos pradžioje. Todėl, pasak įmonės atstovės, mokėdami už vandenį, niekaip negalime „nejučia prisidėti prie jo išlaikymo“. Skubu tai jums pranešti, nes tiesa man gerokai svarbesnė už baimę skaitytojų akyse pasirodyti nevisažiniu.

2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010-11-05

Kelias dienas prieš ilgąjį Vėlinių savaitgalį visiems aplinkui aiškinau, kaip laukiu, kada pagaliau atsuksime laikrodžių rodykles į žiemos laiką ir galėsiu valanda ilgiau pamiegoti, bet, kai atėjo laikas tai padaryti, vienas laikrodis automobilyje taip ir liko nepersuktas. Būtent į jį pasižiūrėjęs sekmadienį atvažiavau į Ratnyčios bažnyčią valanda anksčiau ir nuoširdžiai nustebau, radęs ją tuščią. Kai supratau, kaip apsirikau, važiuoti namo jau nebuvo prasmės, tai beliko pasivaikščioti po kapines. Štai tada ir sumąsčiau keletą pastebėjimų, kuriais norėčiau su jumis pasidalinti. Ten, kur kapinės yra prie bažnyčios, į kurią sekmadieniais susirenka tikintieji, nėra labai pagarbu per pačias šv. Mišias žygiuoti skersai šventoriaus su kibirais ir grėbliais, vilkint ištampytais treningais. Net jei esate visiški ateistai arba neseniai apsipjaustėte, gerbdami žmones, kurie švenčia sekmadienį, galėsite ir patys tikėtis iš jų pagarbos. Juk nesunku suplanuoti savo laiką taip, kad į kapines pavyktų atvažiuoti tada, kai šv. Mišių dalyviai jau išsivažinėjo po namus arba keliomis valandomis anksčiau. Juk turistaudami kokiame nors Maroke ar Tunise per Ramadaną tikrai nesugalvotumėte lauko kavinėje demonstratyviai čiaumoti kiaulienos kepsnį užsigerdami alumi, o Indijoje – spardyti į užpakalius skersai kelio išėjusioms karvėms.
Meteorologams pažadėjus, kad lapkritis šiemet bus šiltesnis už spalį, užsisvajojau, kad gruodis tuomet galėtų būti šiltesnis už lapkritį, o sausis – už gruodį. Tęsiant šią seką, Naujuosius Metus turbūt sutikčiau paplūdimyje, vilkėdamas tik Kalėdų Senio kepuraitę... Bet kaip tuomet atsidarytų naujoji Druskininkų slidinėjimo trasa... Ar matėte, kaip sparčiai ją stato? Kiekvieną rytą, kai atvykstu į Druskininkus nuo Leipalingio pusės, statybų aikštelėje jau triūsia darbininkai, o vakare, kaip vėlai bevažiuočiau namo, jie dar dirba, pasišviesdami galingais prožektoriais. Jeigu darbai nesulėtės, galbūt net galima tikėtis, jog statybos bus baigtos numatytu laiku – šią žiemą. O jeigu dar orai pasitaikys palankūs žiemos sporto entuziastams.
„8 hektarų teritorijoje įrenginėjamos uždaros, lauko ir pradedančiųjų slidinėjimo trasos, kurių bendras ilgis sieks daugiau kaip 1 100 metrų. Po vienu stogu bus įrengta ir čiuožykla, snieglenčių zona, kavinės, restoranai, vaikų pramogų zonos,“- skelbiama „Snoras snow arenos“ internetiniame tinklalapyje, o įsigijusiems abonementus visiems metams žadamos milžiniškos nuolaidos. Kažko man tai primena nekilnojamojo turto burbulo laikus, kai nuolaidos buvo žadamos perkantiems dar nepastatytus butus. Kai kurie tų butų taip ir nesulaukė, bet čia jau kita tema. Nekilnojamuoju turtu prekiaujantys verslininkai kaip susitarę tvirtina, jog pirmosios dengtos sniego arenos Baltijos regione atidarymas šią žiemą turėtų gerokai išjudinti ir butų bei namų pardavimus. Neabejotina, kad apie Druskininkus tuomet rašys, šnekės ir rodys visos šalies žiniasklaidos priemonės, mūsų kurortui bus žadama šviesi ateitis, o tokie lūkesčiai nepaveikti nekilnojamojo turto rinkos tiesiog negalėtų. Sukandę dantis to laukia ne tik butų pardavėjai, bet ir viešbučių bei sanatorijų šeimininkai, kurie, po visai neblogos vasaros, dvejoja, ar žiemą reikės uždaryti dalį savo korpusų ir išleisti darbuotojus atostogų, ar čia knibždės įvairiakalbiai slidinėjimo fanatikai. Naivu būtų tikėtis, kad čia suvažiuos tie, kas slidinėti anksčiau skrisdavo į Alpes ir laužydavosi kaulus, leisdamiesi nuo kelių tūkstančių metrų uolėtų viršukalnių. Druskininkai pasirinko orientaciją į santūrų, saugų ir truputį miesčionišką šeimyninį žiemos sportą, kurio mėgėjų yra gerokai daugiau negu tikrųjų ekstremalų. Tiesa, kartą – kitą apsilankę žiemos pramogų centre, jie nebūtinai čia dažnai sugrįš, kaip ir į Druskininkų vandens parką antrą kartą daugelis jo lankytojų jau nebesugrįžta. Nuostolinga vandens parko veikla galima suprasti kaip perspėjimą, kad tokie dideli ir brangiai eksploatuojami objektai, kuriais pelnytai didžiuojamės sočiais laikais, sunkmečiu tampa šiokia tokia girnapuse po kaklu. Vienam bandymui tokią „girnapusę“ mums užkabinti kelią šiemet užkirto Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nutarusi nepripažinti Druskininkų vandens parką eksploatuojančios bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ konkurenciniu šilumos vartotoju ir įspėjusi, kad „šiam vartotojui nustačius individualią, perdavimo sąnaudas padengiančią šilumos kainą, likusiems kitiems Druskininkų šilumos vartotojams šilumos kaina padidėtų.“ Jei parkas ir toliau dirbs nuostolingai, bandymų jo nuostolius pasidalinti su visais kurorto gyventojais gali būti ir daugiau. Jau pats faktas, kad Druskininkų vandens parkas buvo „užkabintas“ vandens tiekimo įmonei, skamba kaip užuomina, jog kada nors, mokėdami už vandenį, galime nejučia prisidėti prie jo išlaikymo.