2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 24 d.

Kalėdų dvasią arba, jei norite, kalėdinę nuotaiką kiekvienas pajuntame skirtingomis aplinkybėmis, bet iki šios didžios šventės kone kiekvienam pasitaiko tokių akimirkų. Sutemus važiuoju vienas dideliu, gerai prišildytu visureigiu visiškai užpustytu užmiesčio keliu, abipus kurio nuo sniego kepurių lenkiasi tikros druskininkietiškos pušys. Reguliuodamas šildymą netyčia paliečiu grotuvo įjungimo mygtuką ir Lietuvos radijas nei iš šio, nei iš to užgroja Chris Rea „Driving home for Christmas“. Tai dainai baigiantis privažiavau savo kiemo vartus ir, kai išlipau jų atidaryti, pajutau, jog stoviu atsilapojęs striukę po stambias snaiges žarstančiu dangumi, išsišiepęs kaip viedras.
Nesinorėjo tą vakarą girdėti jokių televizoriaus pasakojamų „sukrečiančių“ ar „širdį draskančių“ kriminalinių istorijų, visai neįdomu buvo, kuri pseudožvaigždė apsivogė, kas išsiskyrė, o kas slapta susituokė. Juk, palyginus su didžiąja Kalėdų nakties paslaptimi, visos mūsų dejonės tokios menkos ir nereikšmingos.
Šventiniame savaitraščio numeryje, kaip ir dera, pirmiausiai skubu pasveikinti jus, mieli skaitytojai, su Šv. Kalėdomis, palinkėti, kad 2011-aisiais pasibaigtų visi sunkmečiai ir vargai, visi turėtumėte darbus, o tie, kam atėjo laikas ilsėtis, gautumėte pensijas, didesnes už mano algą. Derėtų dar pridurti, kad nuoširdžiai linkiu jums kitąmet vyksiančių savivaldos rinkimų metu išsirinkti į vietinę valdžią tuos žmones, kuriais niekada nenusivilsite. Linkiu niekada nesužinoti, kaip veikia mūsų sveikatos apsaugos sistema, teismai ir policija – būkite sveiki, nenukentėję nuo nusikaltėlių ir patys neįkliuvę. Linkiu, kad 2011-uosius dar ilgai prisimintumėte kaip svarbiausių jūsų gyvenime nuveiktų darbų metus. Galų gale – kaip puikiai praleistą laiką.
Dėkoju jums už visus atsiųstus į redakciją šventinius sveikinimus – popierinius ir elektroninius. Dėkoju už visus per metus ištartus gerus žodžius, kai sakydavote, jog patiko vienas ar kitas mūsų savaitraščio straipsnis. Ir už nuoširdžią kritiką, patarimus, pageidavimus... 2011-ųjų sausį sukaks dešimt metų, kai esame drauge. Per tą laiką jau spėjo užaugti nauja mūsų skaitytojų karta, o daugelio vyresniosios kartos skaitytojų jau daugiau niekada nebesutiksiu. Tiems, kas nuo pat pradžių bandė sekti pasakas, neva ryt-poryt „to naujo laikraščio“ jau nebeliks, dešimtmečio turėjo pakakti tam, kad susitaikytų su mintimi, jog esame tokia pat šio nuostabaus miesto dalis, kaip jo gatvės, aikštės, pušys ir po ledo šarvu čiurlenantys krištoliniai Ratnyčios vandenys.
Po šio, kalėdinio laikraščio numerio, kitą kartą susitiksime tik sausio 7-ąją. Jau nebe pirmus metus iš eilės bandome pratinti save ir savo skaitytojus prie daugelyje Europos šalių įprastų Kalėdinių atostogų, trunkančių nuo Kūčių vakaro iki Naujųjų metų šventės pabaigos. Bet ir tomis dienomis pažadame būti pasiekiami mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu ir interneto socialiniuose tinkluose. Jeigu skubiai prireiks pagalbos – kreipkitės. Tokia jau ta žurnalistinio darbo specifika. Gamyklos darbininkas arba kioskelio pardavėja gali išjungti stakles, pakabinti raštelį „Nedirbame iki...“, grįžti namo ir visiškai negalvoti apie savo darbą. Mūsų darbe tai būtų pirmas požymis, kad žmogus pasirinko ne tą profesiją... Gal todėl retas žurnalistas sulaukia pensijos nepersikvalifikavęs į mažiau įtampos reikalaujančią veiklą. Jaunystėje reporteriais pabėgioję, po keliolikos metų, žiūrėk, jau tapę kas viešųjų ryšių specialistu, kas prodiuseriu, o kas rašytoju. Ir visai ne todėl, kad iš žurnalisto darbo nesugebėtų pragyventi. Žinoma, pradėjus skaičiuoti nuo honorarų mokesčius Sodrai, tai tapo šiek tiek sudėtingiau, bet ir kitų profesijų žmonės dabar diržus susiveržę.
Neminėsiu ir išskirtinių atvejų, kai iš karinių konfliktų bei stichinių nelaimių zonų reportažus rengiantys žurnalistai tampa jų aukomis, pagrobiami ar tiesiog pavargsta nešioti neperšaunamą liemenę. Šiame kontekste išimtimi galima vadinti vietinių laikraščių redaktorius. Retkarčiais susitikdami tai viename, tai kitame profesinės bendrijos renginyje, mes ir patys pastebėjome, kad, kaip kartais pajuokaujame, šaknis į savo krėslus suleidome. Nors XX a. pradžios laikraštininkų posakis „Redakcija ne karčiama, kad joj sėdėčiau“, kartais irgi įgauna prasmę. Taigi, su Šventom Kalėdom ir Naujaisiais, mieli kolegos iš Varėnos, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės, Šilutės ir kitų pakraščių! Važiuosiu kada pro šalį, užsuksiu jūsų aplankyti, o ir jūs, viešėdami Druskininkuose, nepasididžiuokite – bent jau kava pavaišinsiu.