2016 m. sausio 25 d., pirmadienis

Kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose?

„Jedinstvo” mitingas 1989 m., Vilniaus Kalnų parke.
Viršutinėje eilėje iš kairės:
Mykolas Burokevičius, Česlovas Juršėnas,
ketvirtas: Kęstutis Zaleckas, penktas: Oktiabris Burdenko.
Antano Ališausko nuotrauka iš LR Seimo archyvo
Girdėjau, kad šią savaitę pragare buvo didelė šventė – neseniai ten atkeliavęs Boleslovas Makutinovičius sulaukė savo bendražygio Mykolo Burokevičiaus. Kas nors dabar būtinai turėtų pasipiktinti ir sakyti, kad negalima taip apie mirusį žmogų rašyti, kalbėti ir net galvoti. Juk jis mums nieko blogo nepadarė po to, kai atsėdėjo už tai, kad 1991-ųjų sausį – rugpjūtį rengė sąmokslą nuversti nepriklausomos Lietuvos valdžią, organizavo ir bendrininkavo rengiant tyčinę sausio 13-osios aukų žmogžudystę ir kitų tuomet nukentėjusiųjų sunkius kūno sužalojimus.

O tai šito jums maža? Stalinas ir Leninas gyvenimo pabaigoje gal irgi atrodė kaip mieli Veisiejų globos namų senoliai, bet tai nenuplovė dešimčių milijonų žmonių kraujo nuo jų rankų. Žydšaudžiai ir pokario stribai, sulaukiantys teisingumo po daugelio dešimtmečių, taip pat labai stengiasi atrodyti verti vien pasigailėjimo.

Būsimos kartos turi žinoti ne tik tautos didvyrių, bet ir išdavikų vardus bei pavardes. Bent jau dėl to, kad ateityje tai nepasikartotų.

Dabar žinome vos kelias pavardes tų, kurie buvo nuteisti Sausio 13-osios byloje. Tačiau iki pat rugpjūčio pučo išdavikai reiškėsi ne tik Vilniuje ir jų buvo gerokai daugiau. Šita Druskininkų istorijos dalis vis dar neparašyta, nors praėjo jau ketvirtis amžiaus.

Rengdamas Laisvės gynėjų dienai skirtą Kurorto radijo laidą „Reikia pasišnekėti“ kalbinau vietinį istorijos žinovą ir 1988 – 1991 m. įvykių dalyvį Vytautą Valentukevičių. Deja, įvardinti viešai pavardes tų, kas 1991 m. sausio – rugpjūčio dienomis mūsų mieste talkino okupantams ir perversmininkams, jis taip ir neišdrįso, nors praėjo jau 25 metai.

Dauguma tų įvykių liudininkų dar gyvi ir nepraradę atminties, bet laikas negailestingas. Po vieną išeina ne tik burokevičiai, bet ir laisvės gynėjai. Todėl tiesiog privalome, kol dar nevėlu, užfiksuoti jų liudijimus, sugretinti ir apibendrinti faktus.

Kviečiu druskininkiečius, kurie tuomet aktyviai dalyvavo miesto viešajame gyvenime, pasidalinti savo žiniomis su redakcija ir užrašyti jas būsimoms kartoms. Gal ne viską norėsite viešinti jau dabar, o gal pageidausite, kad informacijos šaltinis liktų žinomas tik redakcijai – tokias galimybes Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato. Svarbiausia, kad niekas neliktų užmirštas. Nes dar po ketvirčio amžiaus jau bus vėlu. Laikas suplaks į vieną masę didvyrius ir nusikaltėlius, laisvės gynėjus ir išdavikus.

Mes neturime tikslo kiršinti ir pjudyti visuomenę, kažkam keršyti ir susidoroti su įsivaizduojamais priešais. Tiesos įvardijimas – tai ne raganų medžioklė ar patyčios. Tai mes privalome padaryti vardan savo vaikų ateities.

Po 1991 m. pučo, vos pašalinę komunistinius stabus iš miestų ir miestelių centrinių aikščių, mes skubėjome kurti savo valstybę. Nebuvo laiko gręžiotis atgal, reikėjo mokytis kapitalizmo ir liberaliosios demokratijos veikimo taisyklių, užsidirbti duonai ir kasdien brangusiai dešrai, parsivaryti iš Vakarų Europos surūdijusių „Ford Taunus“ ir „Opel Rekord“, mokytis svetimų kalbų ir ginčytis, kaip geriau sutvarkyti šalį.

Nutilę ir išsislapstę 1991-ųjų rudenį, kolaborantai ir išdavikai niekur nedingo. Pirmosiomis dienomis po pučo jie gal dar tikėjosi būti iškarti ant gatvės apšvietimo stulpų ar nukirsdinti centrinėse miestelių aikštėse, bet po kelių mėnesių įsitikino, kad paprasčiausiai niekam nerūpi. Tarsi pernykščiai lapai miške, kurių, kitaip nei kokiame nors parke, niekas negrėbs ir nerinks. Jie ten supus ir patręš dirvą būsimam mūsų šalies klestėjimui.

Šiandien mums rūpi jau ne primityvus kerštas, o tik istorinė tiesa. Žinios, kurios padės suprasti, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame. Kodėl taip sunkiai priimami svarbiausi sprendimai, vis pasidairant ir pasiklausant, ką apie mus putoja Rusijos propagandininkai. Kodėl meilės savo šaliai ir patriotizmo kupini žodžiai taip nenuoširdžiai skamba iš kai kurių viešųjų asmenų lūpų.


Šiandien jūs turite teisę žinoti, kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose. 

2016 m. sausio 15 d., penktadienis

Druskininkai atrado nereikalingų žmonių atsikratymo būdą

Šią savaitę gražiai atšventėme Laisvės gynėjų dienos 25-ąją sukaktį. Prieš tai kurorte kaip reikiant pasnigo ir iškart tapo šviesiau, šventiškiau.

Tačiau džiaugtis tuo grožiu trukdo mintis, kokia kaina jis pasiektas. Pirmadienį apie tai papasakojo LNK televizijos laida KK2.

Sužinojome, kad mūsų klestintis kurortas apsivalė nuo varguolių tiesiogine to žodžio prasme išmesdamas juos į konteinerius. Ir dar kuo toliau, į Leipalingį, kad svečiams išpuoselėto vaizdelio negadintų.

Pirmadienį LNK parodė, kad Druskininkų savivaldybės socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės prašosi pagalbos – jiems tenka gyventi nežmogiškomis sąlygomis – 7 kvadratinių metrų vagonėliuose be tualetų ir vandens, kadangi žiemą šis užšąla.

Leipalingio miestelyje gyvenanti šešiasdešimt dviejų metų pensininkė Tatjana Verksienė turbūt net negalėjo įsivaizduoti, kad jos senatvėje lauks toks sunkus likimas. Moteris pasakojo, kad į Lietuvą iš tolimojo Sachalino atvyko 1970-aisiais metais, kartu su mama, tačiau mūsų šalyje moterį užklupo visa nelaimių virtinė – žuvo vyras, mirė mama, pačią Tatjaną pervažiavo traktorius.

Likusi viena Tatjana nepajėgė išgyventi ir už skolas buvo priversta palikti savo būstą Druskininkuose bei persikelti gyventi į 7 kvadratinių metrų metalinį vagonėlį, kuris vadinamas socialiniu būstu.
Žiūrovai pamatė, kas darosi Tatjanos vagonėlyje, kuriame telpa lova, spintelė, neveikiantis televizorius ir elektrinė plytelė. Viduje taip pat yra ir specialus puodas, kuriame gyventoja atlieka gamtinius reikalus bei skalbia rūbus.

Tačiau tai dar nėra baisiausias dalykas. Anot Tatjanos, didžiausi baisumai tyko kieme, kadangi kitų vagonėlių gyventojai tuštinasi tiesiog į maišiukus, kuriuos meta pro duris – kur pasitaiko.

Socialinio būsto gyventoja Tatjana taip pat žurnalistams parodė, kaip atrodo savivaldybės statytas tualetas: „Aš kaip atėjau – nebuvo tualeto. Prikakota buvo iki lubų ir daryti nėra kur. Pasakiau, tai padarė tualetą, bet irgi su juo nei tu čia atsitūpsi, nei tu čia užlipsi, čia pučia, čia šalta, čia neįmanoma. Net šviesos nėra“.

Kita konteinerinių vagonėlių gyventojų problema – vanduo. Žiemą jis būna užšalęs, todėl vagonėlių gyventojai būna nesiprausę ištisus mėnesius: „Nu kur apsiprausti? Vyrui ir tai reikia, tegu į savaitę vieną kartą, o moteriai tai kiekvieną dieną“.

Visą istoriją apie socialinių būstų gyventojus pažiūrėję druskininkiečiai kaip mat pasidalino į dvi dalis. Vieni sakė, kad tie konteinerių gyventojai gavo to, ko yra nusipelnę.

Vitalija V. klausia, kodėl niekas nefilmuoja, nesirūpina kaip gyvena jaunos, tvarkingos šeimos, vienišos mamos, visą gyvenimą vieniši pensininkai.

„Šįkart nesusilaikysiu, bet pati neturiu nei tėvų, nei brolių, seserų, nei senelių, iš vyro išėjau su dviem mažais vaikais į tokias sąlygas, kad... Teko pačiai ir prie 30 laipsnių šalčio lipti į šulinį atšildyti vamzdžius, hidroforus, tempti malkas ir daryti kitus juodus darbus. Pajamų buvo vos vos, bet niekada nekilo mintis pradėti gerti, prašyti pagalbos iš savivaldybių ar kitų įstaigų. Man tai daryti būtų pati didžiausia gėda prieš save ir dukras!“- pasakojo jauna moteris.

Virginija P. komentavo girdėjusi, kad ūkininkai neranda darbininkų.

„Apgyvendinti, pamaitinti būtų. Ai, tiesa, reiktų dirbti...“- ironizuoja ji.

Kiti vis dėlto stebisi, kaip mes praradome atjautą silpniausiems, nesugebantiems konkuruoti ir prisitaikyti visuomenės nariams. Bandome lygiuotis į Europos šalis, bet skiriamės nuo jų pirmiausiai solidarumo ir empatijos stygiumi. Gal todėl mums taip sunku suprasti europiečių norą padėti pabėgėliams ir visiems skriaudžiamiems savo šalyse pabėgėliams, net tada, kai vietoje dėkingumo sulaukia neapykantos ir terorizmo.

Mes gi ne tik svetimšaliams jokios užuojautos nejaučiame, bet ir gyvenime suklydusį ir į dugną nusiritusį savo tautietį mielai akmenimis užmėtytumėme. O kad jau Europos Sąjunga to netoleruoja, tai bent išmetame jį kuo toliau, į konteinerį, atokiau nuo miesto.


Apie krikščionišką meilę artimui šį kartą nė neužsiminsiu, bet negi smerkiantieji tuos socialiniu būstu išdidžiai pavadintų vagonėlių gyventojus patys niekada nesusimąsto, kad gal ne visą gyvenimą bus jauni, gražūs, sveiki ir energingi, atsispirs priklausomybėms ir sugebės savimi pasirūpinti. O tada pateks į tą patį konteinerį. Todėl nusprendusiems taip išvalyti kurortą politikams palinkėsiu šiąnakt susapnuoti košmarą: kad jie patys viduržemį išvežami į Leipalingį ir paliekami tokiame konteineryje.

2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

Apie mitinius laikus, kai tarp sanatorijų griuvėsių ganėsi karvės ir ožkos

Metai prasidėjo nenuobodžiai.

Pirmiausiai policija pranešė, kad žydras „Renault Twingo“, kurio paskutiniu savininku prieš išregistravimą buvau aš, guli kažkur prie Alytaus griovyje sudaužytas ratais į viršų.
Bet mano lavono viduje nerado.

Įsijungiu Žinių radiją, o ten ponai Andrius Užkalnis ir Vladimiras Laučius šnekasi apie mano kacinus. Kacinam nesakiau, kad neišpuiktų.

Kitą dieną namie nuo ryto nebuvo vandens, nes užšalo vietinio vandentiekio vamzdžio galas, esantis šulinyje.

Apskrities policija vėl paskambino ir maloniai pakvietė į apklausą dėl kažkokio komentaro „Facebooke“. Ir pradėjo snigti.

Snigti nustojo, bet į policiją vis vien nuvažiuosiu. Pirmiausiai todėl, kad esu pilietiškas žmogus ir visada stengiuosi talkinti savo darbą dirbantiems pareigūnams. Ir dar todėl, kad smalsu, kas apskundė – mūsų vietinės valdžiukės ar didelės kaimyninės šalies gerbėjai.

Pamačiau skelbime mane dominantį fotoaparatą, parduodamą už gerą kainą. Paskambinau – jau parduota. Mažiau negu per 3 valandas. Tai reiškia, kad kaina tikrai buvo gera.

Druskininkiečiai spėlioja, kaip bus išspręsta dujų tiekimo į mūsų kurortą problema – pastatys išdujinimo stotį ar patars daugiabučių gyventojams įsirengti elektrines virykles.

Ta proga prisiminiau, kaip 1992 metų rudenį, sutrikus suskystintųjų dujų tiekimui, miestelėnai iš kelių plytų statėsi kiemuose ugniakurus, ant jų virė, kepė ir susėdę prie ugnies keiksnojo Landsbergį ir Lietuvą. Mano supratimu, būtent ten užgimė tas užkietėjęs druskininkietiškas vatnikų tipažas, atvedęs mūsų miestą į dabartinį būvį, turintį autoritariškai valdomo separatistinio darinio bruožų.

Nes būtinybės kūrenti tuos laužus, tiesą pasakius, net ir nelabai buvo. Kartą, kai tokių laužų kūrentojų paklausiau, kodėl nenusiperka elektrinių viryklių ir negamina pietų namie, tai vos išsisukau nuo smūgio samčiu.

Kaip laužai prie Seimo 1991-ųjų sausį buvo patriotizmo mokykla, taip šitie Druskininkų laužai tapo mūsų kontrrevoliucijos simboliu, savotišku Antimaidanu. Pilvo pergalės prieš protą ir sąžinę ženklu.
Nes kiekvienoje grupelėje tokių ugnies kūrentojų atsirasdavo bent po vieną agitatorių, kuris kantriai pasakojo legendas apie tuometinių šalies vadovų sąskaitas Šveicarijos bankuose, primindavo, kaip sočiai druskininkiečiai gyveno prie ruso, kai traukiniais čia suvažiuodavo nereiklūs poilsiautojai iš Sovietų sąjungos didmiesčių ir nesiderėdami nuomojosi iš vietinių lovas visokiose pašiūrėse.
Po tokio smegenų plovimo 1992-ųjų rudenį turėjome liūdnus rinkimų rezultatus, kai į valdžią sugrįžo buvę komunistai, o Druskininkuose po kelių metų įsitvirtino iš Grūto stabų rezervato importuotas vadukas.

Dabar tas laikotarpis nuo 1991 iki 2000 metų, dažniausiai primenamas dabartinių valdančiųjų kaip tariamo nuosmukio ir neracionalaus griovimo laikotarpis. Juo gąsdinamas jau šiame amžiuje užaugęs jaunimas, neprisimenantis, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Tokiems galima pasakoti, kad ir karvės bei ožkos miesto centre ganėsi tarp sanatorijų griuvėsių.

Bet man tie Druskininkai buvo gerokai mielesni už dabartinius, švytinčius naujais stiklo ir plieno statiniais ir išgrįstus įvairiaspalvėmis trinkelėmis. Pirmiausiai todėl, kad tuo laikotarpiu druskininkiečiai trumpam išsivadavo nuo baimės viešai reikšti savo nuomonę, ginčytis ir diskutuoti. Pasijuto, kad jų žodis ir balsas turi vertę, išsakyti argumentai gali įtakoti sprendimus. O už kitokią nuomonę niekas nepersekiojo ir nevijo iš darbo. Vienoje įmonėje ar įstaigoje galėjo dirbti skirtingų partijų nariai, per rinkimus kiekvienas agituojantis už savus, ir niekam dėl to nė plaukas nuo galvos nenukrito.

Būtent tuo laikotarpiu į Druskininkus gyventi atvyko nemažai meno ir mokslo žmonių, atradusių čia ramybę, nesubjaurotą gamtą ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Dar nebuvo jokios Europos Sąjungos paramos, todėl nematėm ir spartaus atsinaujinimo, bet visi drauge mokėmės dirbti laisvosios rinkos sąlygomis, veikė sanatorijos, net ir jau prie šios valdžios griuvėsiais paverstas „Nemunas“. Visa Lietuva tada tik pradėjo stotis ant kojų, klydo ir taisė klaidas, bet kaip dabar miela prisiminti to meto druskininkiečių akyse spindėjusias džiaugsmo dėl atgautos laisvės kibirkštis.


Liūdna, kad dabar tie patys žmonės, sutikti gatvėje ar kokiame renginyje arba išvis vengia atviresnio pokalbio, arba prabyla su tokiu liūdesiu, tarsi šitą gražų miestą būtumėm amžiams atidavę kažkokiai svetimai grobuoniškai jėgai. Ir pats ne visuomet drįstu jiems pasakyti, kad tik nuo jų pačių valios priklauso, ar toliau gyventi užsisklendus, džiaugtis trupiniais nuo oligarchų stalo, ar pasiryžti susigrąžinti savo jaunystės Druskininkus be baimės, pataikavimo ir melo.