2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Vertas dėmesio filmas apie Druskininkus

2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Pasisakymas pašiurpino Lietuvą, bet ne rusiškų TV kanalų ir vietinės valdžios savigyros leidinio išauklėtus druskininkiečius

Euro įvedimo priešininkai prognozuoja, kad sausis bus be sniego
Antradienį pirmą kartą šį rudenį namie užkūrėme krosnelę ir pasidžiaugėme jaukia šiluma, o ta pačia proga prisiminiau Druskininkų valdžios pastangas aprūpinti visus autonomiškai besišildančius gyventojus nemokamu kuru – propagandinio valdžios leidinio tiražo padidinimą.

Pirmadienį Druskininkų merui dėl to teko aiškintis tiesioginėje LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“. Ramus pokalbis apie tiesiogiai renkamų merų įgaliojimus pasikeitė, kai laidos vedėja Rita Miliūtė uždavė druskininkiečio Konstantino Rečkovo elektroniniu paštu atsiųstą klausimą apie Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pripažintą neteisėtu leidinį.

Kitą dieną po laidos LRT išplatintame pranešime tai buvo apibūdinta taip: „Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia, kad jeigu būtų vėl išrinktas, tikrai norėtų toliau naudotis Švietimo centro leidžiamo leidinio „Mano Druskininkai“ paslaugomis, nors teismai jo leidybą yra paskelbę neteisėta.“
Seimo narė Rasa Juknevičienė, žiūrėdama šią laidą, socialiniame tinkle „Facebook“ pakomentavo: „Susinervino jūsų caras akivaizdžiai. Nervingi žmonės neturėtų užimti tokių atsakingų pareigų“.
Laidos vedėją ir kitus diskusijos dalyvius akivaizdžiai nustebino R.Malinausko atsakymas į klausimą, ar tikrai „balandį Druskininkų meras sakė, kad turistų iš Rusijos lankomame kurorte nedera rengti akcijų, smerkiančių Rusijos agresiją Ukrainoje.“

Čia ir toliau cituoju iš LRT pranešimo:

„Reikėjo suorganizuoti druskininkiečių komandą ir vykti bent jau į Vilnių prie Rusijos ambasados, išreiškiant nepritarimą jos vykdomai politikai Ukrainos atžvilgiu, ar prie Ukrainos ambasados, išreiškiant palaikymą ukrainiečiams. O ne atsistojus viduryje kurorto, kurio visas sanatorijas užpildo ir svečiais iš Rusijos, pigiai ir neatsakingai bendruomenės ir viso miesto atžvilgiu „medžioti“ rinkėjų balsus“, – laikraščiui tuomet teigė R. Malinauskas.
„O jūs manot kitaip?“ – paklaustas, ar citata teisinga, pirmadienio vakarą TV laidoje replikavo Druskininkų meras.“

LRT studijoje tuo metu buvusių R.Miliūtės, R.Šimašiaus ir netgi socialdemokrato G.Palucko veidų išraiškos pasakė daugiau, negu galima buvo pasakyti bet kokiu komentaru – tarsi prieš juos sėdėjęs pokalbio dalyvis būtų įsisegęs į atlapą „koloradinę“ juostelę.

O gal būtent tokio įvaizdžio ir reikia jo rinkėjams Druskininkuose, kurių informaciniai poreikiai apsiriboja iš Baltarusijos transliuojamų rusiškų TV kanalų žiūrėjimu ir vietinės valdžios savigyros leidinio skaitymu?

Iki euro liko mažiau kaip 100 dienų, o vis daugiau žmonių prasitaria, kad jau baigiasi kantrybė klausytis visos tos abejotino prasmingumo konsultavimo ir informavimo kampanijos. Kodėl litą galėjom tiesiog paimti ir įsivesti, o dabar reikia 24 valandas per parą aiškinti suaugusiems žmonėms lyg mažiems vaikams, kaip tie pinigai keisis? Juk vis tiek bus tokių, pas kuriuos sukčiai ateis perskaičiuoti namie laikomų grynųjų arba turguje paims už parduotą ožį flomasteriais nupieštą 99 eurų banknotą.

Gerai pamenu, kad jau dirbdamas vietinio laikraščio reporteriu gavau pirmą algą litais – saują monetų. Ir kažkaip neverkėm tada, kad atrodo mažai po taloninių sumų su daugybe nulių. Nebuvo jokio reikalo mėnesių mėnesiais stebėti kainas parduotuvėse, kad, neduok Dieve, kas nors netyčia nepabrangtų, o tas pabrangimas nebūtų siejamas su euro įvedimu.

Džiaugsmas, kad po dešimtmečių naudojimosi svetima valiuta su didžiausio XX a. teroristo galva ir beveik žaislinių popieriukų su žvėrelių atvaizdais pagaliau turime tikrus savo pinigus, nustelbė bet kokį nerimą. Žinojom, kad kainos kilo prieš tai, kilo po to ir kils visais laikais visose šalyse.
Ar per tuos du dešimtmečius mes taip nukvakom, kad dabar mums jau reikia aiškinti elementarius dalykus? O gal tai tėra būdas perrėkti euroskeptikų balsus, atsiliepimas į jų gąsdinimus kaip čia įsivedus eurą viskas staiga pabrangs, o pats euras jei ne ryt tai poryt žlugs su visa eurozona ir Europos Sąjunga.

Galima pamanyti, kad visus tuos kliedesius žmonės patys susigalvojo kamuojami nerimo dėl tariamai prarandamo vieno iš valstybingumo atributų – nuosavų pinigų. Arba bet kokių permainų baimės, kaip aną savaitę pasakojo euro informavimo kampanijos radijo laidoje dalyvavusi psichologė.

Manydami, kad visas tas nepasitikėjimas savo šalimi, tapatinant ją su konkrečiais ne itin simpatiškais politikais, Europos Sąjunga – priskiriant jai tradicinių vertybių griovėjos vaidmenį, atsirado savaime, darome esminę klaidą. Dabar jau pakanka viešai žinomos informacijos teigti, kad tai buvo Rusijos specialiųjų tarnybų kruopščiai parengtas informacinio karo planas. Jame iš anksto buvo numatyta, kokiais būdais galima įteigti pažeidžiamiems Rytų ir Vidurio Europos žmonėms šiuos propagandinius mitus, kad jie toliau nemokamai skleistų juos lyg savo nuomonę.

Būtent todėl tapo reikalinga tokia ilga ir detali euro įvedimo informacinė kampanija. Nuo ryto iki vakaro kalant žmonėms į galvas elementarias žinias tikimasi, kad jose nebeliks vietos jau minėtiems propagandiniams mitams. Vyksta ne žinių spragų užpildymas, o vienos informacijos išstūmimas kita. Lėtas ir brangiai kainuojantis, ne visuomet efektyvus, bet galų gale pasiekęs bent jau tokį tikslą, kad pritariančiųjų euro įvedimui gyventojų dalis jau viršija skeptikų skaičių.

2014 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis

Paveldėjom tik liūdesį

Kaip bebūtų malonu džiaugtis saulėtomis rudens dienomis, gamtoje vis labiau jaučiasi drėgmės stygius. Samanos po kojom net traška, bet kuris kieme paliktas daiktas per dieną pasidengia smulkių dulkių sluoksniu, o dar kai kurių grybų parsinešus namo nė džiovinti nereikia – jau sudžiūvo miške.

Rudenį mintyse dalinu į dvi dalis. Gražioji trunka maždaug iki Varėnos grybų šventės, rengiamos paskutinį rugsėjo savaitgalį, bet gali užsitęsti ir iki Poetinio Druskininkų rudens. Dar nereikia kūrenti namų, vidurdienį dar nusimetam šiltesnius rūbus beveik kaip vasarą, medžiai dar su lapais, nors jau gelstančiais, raustančiais ir pradedančiais kristi. Liūdnoji rudens dalis prasidės, kai beliks plikų šakų grafika, dienos sutrumpės taip, kad išeisim iš namų į darbą ir grįšim tamsoje, o katinai ieškos progos įsmukti pro duris ir įsitaisyti ant palangės virš šilto radiatoriaus arba prie krosnelės.

Simboliška, kad būtent tokiu metu, iškart po Rudens lygiadienio, minime Holokausto dieną. Kasmet vis iš naujo primindamas savo skaitytojams tuos vis labiau tolstančius įvykius, jaučiuosi tarsi antstolis, primenantis banko skolininkui seniai užmirštą bet negrąžintą skolą. Jeigu sakoma, kad pakaruoklio namuose apie virvę nejuokaujama, tai ar galima žudiko namuose vis iš naujo užsiminti apie nužudymo aplinkybes? Nebijantys akistatos su savo sąžine lietuviai nesistengia ieškoti kažkokių savo protėvių kartos nusikaltimo pateisinimų ar juo labiau jo neneigia. Tai buvo padaryta ir dabar jau nieko nepakeisim. Nesugrąžinsim tos savo visuomenės dalies, kuri čia gyveno, augino vaikus, po daugelio metų kažkur Paryžiuje tapusius visam pasauliui žinomais menininkais, skaitė ir rašė knygas, prekiavo ir juokavo. Ir staiga viskas pasibaigė tragedija, po kurios likom tik mes, slėpdami už nugarų kažkuo sukrešėjusiu suteptas rankas, nuleisdami akis, kai kas nors apie tai užsimena. Apsamanojo ir nubluko mums neįskaitomi įrašai iškalti pasvirusiuose akmeniniuose paminkluose, neatpažįstamai pasikeitė po daugybės rekonstrukcijų jų gyventi namai, pamažu išėjo visi, kas galėjo prisiminti gyvenimą iki Katastrofos.

Paveldėjom tik liūdesį, tarsi amžinai besitęsiantį vėlyvą rudenį, kai žinai, kad kitaip jau nebus. Paveldėjom kaltę, apie kurią nenorim kalbėti, ir pyktį, kai apie ją kas nors bando užsiminti. Nereikia, šiandien jūsų nekiršinsiu bandydamas perrėkti trokštančius pasinaudoti neramia padėtimi Artimuosiuose Rytuose, kad dar kartą savo gudriai slepiamą antisemitizmą užmaskuotų kaip solidarumą su Gazos palestiniečiais.

Šį penktadienį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, Vilniuje pirmą kartą bus teikiami „Beigelio“ tolerancijos apdovanojimai. Tai nauja Lietuvos žydų bendruomenės, vykdančios tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė“, iniciatyva. Apdovanojimus globoja LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Vyriausybėje bus išdalintos pirmos šešios iš dvylikos planuojamų nominacijų: po vieną edukacijos, meno, žmogaus teisių judėjimo, asmenybės nuopelnų, neformalaus ugdymo ir darbo su jaunimu srityse. Laureatams atiteks simbolinė statulėlė bei apdovanojimo liudijimas. Dar šešios nominacijos bus įteiktos kitų metų vasarą „Beigelių krautuvėlės“ uždarymo renginyje. Kandidatus apdovanojimams siūlyti galėjo visi norintys. Iš trisdešimties visuomenės nominuotų kandidatų atrinkti šeši verčiausi „Beigelio“ nominacijų. Dėl nugalėtojų sprendė specialiai suburta Komisija, kurią sudarė devyni žmogaus teisių srityje nusipelnę asmenys.

Buvau maloniai nustebintas, kai gavau pranešimą, kad patekau tarp tų 30 kandidatų. Kas bus pirmieji apdovanotieji „Beigelių“ tolerancijos prizais, paaiškės tik renginio vedėjui Giedriui Masalskiui paskelbus rezultatus. Nesitikiu tarp jų patekti, nes Lietuvoje yra gerokai labiau šioje srityje nusipelniusių žmonių, o mano fragmentiškos ir ne visuomet sėkmingos pastangos savo straipsniuose užsiminti apie lietuvių ir Lietuvos žydų, Lietuvos ir Izraelio santykių problemas yra gerokai mažiau negu privalėjau padaryti, jei visuomet būčiau paklusęs sąžinės balsui.


Lietuvos žydų kultūriniam paveldui, lietuvių ir žydų santykių istorijai ir Holokaustui vis dar nepakankamai dėmesio skiriama moksleivių ugdymo programose. Žinoma, kiekvienas mokytojas gali papildomai suteikti savo ugdytiniams žinių apie tai, užpildyti spragas, padėti išsivaduoti nuo antisemitinių mitų, atsinešamų iš šeimos ir gatvės. Bet ar daug tokių entuziastų pažįstate? Todėl žiniasklaidai tenka ypatinga misija rasti ir viešinti geriausius pavyzdžius ir nenutylėti nesantaikos kurstymo bandymų, kurių šiuo neramiu metu gali pasitaikyti vis dažniau.

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Metas pirkti rinkėjų palankumą mažinant šilumos kainas

Druskininkų savivaldybės nuotrauka
Nors vidurdienį dar vasariškai šilta ir į mūsų kurortą savaitgaliais suplūsta paskutiniais prabėgusios vasaros spinduliais pasimėgauti suskubę didmiesčių gyventojai, bet patys druskininkiečiai jau vis dažniau pagalvoja apie artėjantį šaltąjį metų pusmetį. Bepigu gyvenantiems individualiuose namuose – jų pačių valioje pasirinkti, kokios rūšies malkas ar kuro briketus žiemai pirkti, kūrenti taip, kad namie ir per speigus vienais apatiniais vaikščioti būtų galima ar ant vilnonio megztinio vilktis kailinę liemenę ir tenkintis tokiu šildymu, kad tik grybų sriuba dubenyje ant stalo neužšaltų. O štai daugiabučių namų gyventojai pasirinkimo neturi ir galima sakyti, kad jau seniai tapo įkaitais politikų, valdininkų bei šilumos ūkį valdančio verslo pasistumdymuose.

Nepasakysiu nieko naujo, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad jau pusantro dešimtmečio Druskininkus valdantys socialdemokratai visuomet buvo ta politinė jėga, kuri orientuojasi ne į sau dirbančius, nepriklausomai nuo valdžios malonės gyvenimą susitvarkiusius aktyvius žmones, bet į tuos, ką vadina labiausiai socialiai pažeidžiamais. Tai yra dirbančius nekvalifikuotą samdomą darbą už minimalią arba jai artimą algą, gyvenančius sovietmečiu gautuose butuose ir nuolat kaulijančius visokių pašalpų bei kompensacijų.

Kadangi ši rinkėjų dalis labiausiai priklausoma nuo politikų sprendimų, tai artėjant 2015 m. savivaldos rinkimams galim tikėtis ištisos pažadų ir nutarimų lavinos, pradedant minimalios algos didinimu 35 litais ir baigiant manipuliacijomis šilumos kaina. Esantieji valdžioje bandys paprasčiausiai nusipirkti šitos gausios rinkėjų dalies palankumą visų mokesčių mokėtojų pinigais, ar bent įrodyti, kad kažką gero jiems jau padarė ir tebedaro.

Vos tik spėjęs oficialiai įsivardinti kandidatu tiesioginiuose mero rinkimuose, mūsų dabartinis meras Ričardas Malinauskas, gal ne pačių pigiausių viešųjų ryšių specialistų patartas, o gal pats susipratęs išdėstė populiariausio šalies naujienų portalo „Delfi“ skyrelyje „Politikų tribūna“ savo nuomonę apie šilumos kainas.

Nors Vietos savivaldos įstatymas numato, kad už šilumos tiekimą yra atsakingos savivaldybės, ir pats meras tą įstatymo nuostatą primena, bet iškart puola kratytis atsakomybės, apkaltindamas Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją geriau girdint ne savivaldybių, o šilumos tiekėjų balsą. Tik kažkaip ne itin giriasi tuo, kad ne kokia nors komisija, o jis pats ir jo vadovaujama savivaldybės tarybos dauguma priėmė sprendimą išnuomoti kurorto šilumos ūkį bendrovei „Litesko“, kuri dabar, o siaube, nori dirbti pelningai, o ne šelpti mero priešrinkimines pastangas nupirkti rinkėjų palankumą mažesnėmis šilumos kainomis. Šilumininko išsilavinimą turintis meras, kadencijai pasibaigus, „Litesko“ padalinyje darbo tikriausiai neieškos, todėl gali drąsiai piktintis ir teisėtu šios bendrovės noru investicijas į vamzdynų ir katilinių modernizavimą įtraukti į šilumos tarifą.

Pasirinkęs publikuoti savo kūrinį naujienų portale „Delfi“ politikas tikriausiai buvo užmiršęs, kad ten kiekvienas skaitytojas be jokios cenzūros gali komentuoti straipsnius, o trinami tik grubiausiai įstatymus pažeidžiantys, tautinę, rasinę arba lytinę nesantaiką bei smurtą kurstantys jų pasisakymai. Todėl išties miela matyti, kaip mero paverkšlenimus dėl brangios šilumos taršo portalo skaitytojai.
Skaitytoja(-s) slapyvardžiu „www“ (IP: 195.14.166.37) netiki straipsnio autoryste ir tiesiai klausia: „Įdomu, kas iš Druskininkų caro klapčiukų šitą straipsnelį sukurpė?“. Komentatorius „dzukas“ (IP: 212.190.205.30) primena, kad varėniškiai niekam neišnuomojo šilumos tinklų. „Patys rekonstravo ir už šilumą moka vieni mažiausiai Lietuvoje. Druskininkų meras leido privačiam monopolininkui gerai pasipelnyti. Be to, jis pats prieštarauja pats sau – sako, kad biokuro kainos kils, kai paaiškės tikrasis augantis jo naudojimo mastas, o po to pareiškia, kad šilumos naudojimas mažės dėl renovacijos ir kaina nuo to vėlgi didės,“- pastebi „dzukas“.


Komentatorius „druskininkeitis“ (IP: 78.62.3.264) klausia: „Kiek metų druskininkiečiai mokėjo už šilumą gerokai daugiau negu visoje Lietuvoje? Kieno dėdė kaip tarpininkas sėdėjo ant dujų vamzdžio iš Baltarusijos? O dujos iki šiol astronomiškai daug kainuoja! Bet gi pasireklamuoti kažkaip reikia.“ Ir užbaigia primindamas tai, ką viena ar kita forma pamini dar keliolika skaitytojų: „Geriausia reklama būtų, jei nugriautų meras savo tvoras.“

2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Pamazgų kibiro iššūkis savivaldybėms ir smulkiajam verslui

Po pasaulį greičiau už Ebolos virusą plinta vadinamasis Šalto vandens kibiro iššūkis, kai suaugę sveiko proto žmonės išpila sau ant galvos kibirą vandens su ledukais, paaukoja kažkokią ten pinigų sumą viena reta liga sergantiems žmonėms gydyti, patalpina vaizdo įrašą internto socialiniuose tinkluose ir surašo kitus asmenis, kuriems perduoda šį iššūkį.

Lietuvoje ta mada pirmieji užsikrėtė pramogų verslo ir politikos žmonės, o mane pirmoji paminėjo jautrios sielos žurnalistė Vilma Danauskienė, nepraleidžianti nė vienos progos paremti kenčiančiuosius ir nuskriaustuosius.

Kadangi nesiekiu nei politinės, nei pramoginės karjeros, o ežere maudausi tik antroje vasaros pusėje, kai vanduo tampa arbatos šiltumo, teko mandagiai paaiškinti poniai Vilmai, kad iššūkio nepriimsiu. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes kaip tik tuo metu kolega Andrius Užkalnis aiškiai ir griežtai surašė, kodėl nė neketina dalyvauti tokiuose žaidimuose.

O paskui atsirado išties puiki alternatyva – tas pats ponas Andrius man perdavė Knygų iššūkį. Jį gavęs privalote paskelbti 10 jūsų gyvenime svarbiausių knygų sąrašą ir paminėti draugus, kuriems tą iššūkį perduodate. Pasaulyje, kuriame vis daugiau jaunų žmonių tenkinasi vienintele knyga, išvertus į lietuvių kalbą vadinamą „Veidaknyge“ („Facebook“), o jų tėvų karta nepakelia pasturgalių nuo sofos priešais televizorių, tokia stichiška iniciatyva prisiminti knygas, kurios suformavo mūsų pasaulėžiūrą, mano supratimu, yra gerokai sudėtingiau ir prasmingiau už laistymąsi ledinio vandens arba skysto azoto kibirais.

Netikėtai išpiltą ant galvos kibirą pamazgų daug kam primins minimalios algos padidinimas 35 litais vien dėl to, kad ji suapvalinus pasiektų simbolinius 300 eurų ir atrodytų ne taip apgailėtinai – vienas iš juokingiausių šios valdančiosios koalicijos sprendimų. Ypač dėl to, kad valstybės biudžeto perskirstyti šia proga nė neketinama, o savivaldybėms nurodyta dar ir pačioms sugalvoti iš kur traukti trūkstamus pinigus.

„Mes manome, kad savivaldybės turi vidinių rezervų, taip pat ir kitos biudžetinės organizacijos, kurios turės padidinti asignavimus išmokant darbo užmokestį darbuotojams, kurių atlyginimas susisietas su minimalia mėnesio alga irgi suras“, - sakė trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius.

Skolose klimpstančiai Druskininkų savivaldybei tai išties yra puiki dovanėlė socialdemokratų daugumos valdymo mūsų kurorte eros pabaigai – teks kaip per sunkmetį „savanoriškai“ vyti savivaldybės biudžetinių įstaigų darbuotojus neapmokamų atostogų arba dar pasiskolinti, jei tik Vyriausybės nustatyti limitai leis. Jeigu mūsų meras gražiai paprašys, jo partijos kolega A.Butkevičius tuos limitus turėtų susiprasti padidinti. Juk tikėtina, kad atidavinėti skolas teks kitiems, tai negi gaila.

Tik visai nesidomintiems, iš kur atsiranda jiems išmokami pinigai, pavyks tais 35 litais nuoširdžiai pasidžiaugti, o kitiems labai jau akivaizdu, jog nenumatant, iš kur tie pinigai bus paimti ir neperskirstant biudžeto, tai yra paprasčiausias populizmas. Ypač dabar, kai dar nežinom, kaip mus paveiks kiti sankcijų karo tarp Rusijos ir ES etapai. Man tai per daug primena 2008 m. pensijų ir išmokų didinimus, nepaisant tuometinės eurokomisarės D.Grybauskaitės įspėjimų, kad laukia visai ne minkštas nusileidimas.

Kita vertus, gal tikrai nemaža dalis gausiančiųjų tą 35 litų priedą tikrai nuoširdžiai apsidžiaugs, nes todėl jie ir uždirba minimalias algas, kad plačiau savo piniginės mąstyti tiesiog neturi gebėjimų. Ir įdėmiai stebės, kad jo perkamas batonas ar batų kulniukų pakalimas būtų sąžiningai perskaičiuotas iš litų į eurus. O kad pagal minimalios algos dydį skaičiuojami mokesčiai dirbantiems su verslo liudijimais asmenims, ir čia gaunasi dar vienas mokesčių didinimas jiems, „minimlistai“ nesupras. Pavyzdžiui PSD dirbantiems su verslo liudijimais bei pagal individualios veiklos pažymas skaičiuojamas nuo minimalios algos, tai jis iškart didės nuo 90 iki maždaug 100 litų. Todėl smulkieji verslininkai turi teisę atitinkamai padidinti savo paslaugų kainas spjovę į visus veidmainiškus „gerosios praktikos“ memorandumus.


„Kisa, kam jums pinigai – jūs juk neturite fantazijos,“- klausė savo senojo kompaniono K.Vorobjaninovo „Dvylikos kėdžių“ didysis kombinatorius O. Benderis. Mūsų savivaldybė, atvirkščiai, fantazijos taškyti pinigus turi ne mažiau kaip pastarasis, bet pastaruoju metu tenka suktis statant butaforinius „Laikus“ už Valstybinio turizmo departamento lėšas, nes savų pinigų labiau reikia vis didesniu tiražu platinamai spausdintai propagandai, pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, tenkinančiai grupinius politinius interesus.