2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Pamazgų kibiro iššūkis savivaldybėms ir smulkiajam verslui

Po pasaulį greičiau už Ebolos virusą plinta vadinamasis Šalto vandens kibiro iššūkis, kai suaugę sveiko proto žmonės išpila sau ant galvos kibirą vandens su ledukais, paaukoja kažkokią ten pinigų sumą viena reta liga sergantiems žmonėms gydyti, patalpina vaizdo įrašą internto socialiniuose tinkluose ir surašo kitus asmenis, kuriems perduoda šį iššūkį.

Lietuvoje ta mada pirmieji užsikrėtė pramogų verslo ir politikos žmonės, o mane pirmoji paminėjo jautrios sielos žurnalistė Vilma Danauskienė, nepraleidžianti nė vienos progos paremti kenčiančiuosius ir nuskriaustuosius.

Kadangi nesiekiu nei politinės, nei pramoginės karjeros, o ežere maudausi tik antroje vasaros pusėje, kai vanduo tampa arbatos šiltumo, teko mandagiai paaiškinti poniai Vilmai, kad iššūkio nepriimsiu. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes kaip tik tuo metu kolega Andrius Užkalnis aiškiai ir griežtai surašė, kodėl nė neketina dalyvauti tokiuose žaidimuose.

O paskui atsirado išties puiki alternatyva – tas pats ponas Andrius man perdavė Knygų iššūkį. Jį gavęs privalote paskelbti 10 jūsų gyvenime svarbiausių knygų sąrašą ir paminėti draugus, kuriems tą iššūkį perduodate. Pasaulyje, kuriame vis daugiau jaunų žmonių tenkinasi vienintele knyga, išvertus į lietuvių kalbą vadinamą „Veidaknyge“ („Facebook“), o jų tėvų karta nepakelia pasturgalių nuo sofos priešais televizorių, tokia stichiška iniciatyva prisiminti knygas, kurios suformavo mūsų pasaulėžiūrą, mano supratimu, yra gerokai sudėtingiau ir prasmingiau už laistymąsi ledinio vandens arba skysto azoto kibirais.

Netikėtai išpiltą ant galvos kibirą pamazgų daug kam primins minimalios algos padidinimas 35 litais vien dėl to, kad ji suapvalinus pasiektų simbolinius 300 eurų ir atrodytų ne taip apgailėtinai – vienas iš juokingiausių šios valdančiosios koalicijos sprendimų. Ypač dėl to, kad valstybės biudžeto perskirstyti šia proga nė neketinama, o savivaldybėms nurodyta dar ir pačioms sugalvoti iš kur traukti trūkstamus pinigus.

„Mes manome, kad savivaldybės turi vidinių rezervų, taip pat ir kitos biudžetinės organizacijos, kurios turės padidinti asignavimus išmokant darbo užmokestį darbuotojams, kurių atlyginimas susisietas su minimalia mėnesio alga irgi suras“, - sakė trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius.

Skolose klimpstančiai Druskininkų savivaldybei tai išties yra puiki dovanėlė socialdemokratų daugumos valdymo mūsų kurorte eros pabaigai – teks kaip per sunkmetį „savanoriškai“ vyti savivaldybės biudžetinių įstaigų darbuotojus neapmokamų atostogų arba dar pasiskolinti, jei tik Vyriausybės nustatyti limitai leis. Jeigu mūsų meras gražiai paprašys, jo partijos kolega A.Butkevičius tuos limitus turėtų susiprasti padidinti. Juk tikėtina, kad atidavinėti skolas teks kitiems, tai negi gaila.

Tik visai nesidomintiems, iš kur atsiranda jiems išmokami pinigai, pavyks tais 35 litais nuoširdžiai pasidžiaugti, o kitiems labai jau akivaizdu, jog nenumatant, iš kur tie pinigai bus paimti ir neperskirstant biudžeto, tai yra paprasčiausias populizmas. Ypač dabar, kai dar nežinom, kaip mus paveiks kiti sankcijų karo tarp Rusijos ir ES etapai. Man tai per daug primena 2008 m. pensijų ir išmokų didinimus, nepaisant tuometinės eurokomisarės D.Grybauskaitės įspėjimų, kad laukia visai ne minkštas nusileidimas.

Kita vertus, gal tikrai nemaža dalis gausiančiųjų tą 35 litų priedą tikrai nuoširdžiai apsidžiaugs, nes todėl jie ir uždirba minimalias algas, kad plačiau savo piniginės mąstyti tiesiog neturi gebėjimų. Ir įdėmiai stebės, kad jo perkamas batonas ar batų kulniukų pakalimas būtų sąžiningai perskaičiuotas iš litų į eurus. O kad pagal minimalios algos dydį skaičiuojami mokesčiai dirbantiems su verslo liudijimais asmenims, ir čia gaunasi dar vienas mokesčių didinimas jiems, „minimlistai“ nesupras. Pavyzdžiui PSD dirbantiems su verslo liudijimais bei pagal individualios veiklos pažymas skaičiuojamas nuo minimalios algos, tai jis iškart didės nuo 90 iki maždaug 100 litų. Todėl smulkieji verslininkai turi teisę atitinkamai padidinti savo paslaugų kainas spjovę į visus veidmainiškus „gerosios praktikos“ memorandumus.


„Kisa, kam jums pinigai – jūs juk neturite fantazijos,“- klausė savo senojo kompaniono K.Vorobjaninovo „Dvylikos kėdžių“ didysis kombinatorius O. Benderis. Mūsų savivaldybė, atvirkščiai, fantazijos taškyti pinigus turi ne mažiau kaip pastarasis, bet pastaruoju metu tenka suktis statant butaforinius „Laikus“ už Valstybinio turizmo departamento lėšas, nes savų pinigų labiau reikia vis didesniu tiražu platinamai spausdintai propagandai, pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, tenkinančiai grupinius politinius interesus.