2012 m. gruodžio 20 d., ketvirtadienis

Ar per šventes paaukoti centai atperka nuo pareigos mylėti artimą?

Čia yra mano Kalėdų pušis. 
Paklausite, kodėl ne eglė? 
Todėl, kad pušis man labiau patinka.

Kalėdų naktį, pasak katalikiškos tautosakos, mums suprantama kalba prabyla tvarte laikomi gyvuliai - galiu nueiti ir pasiklausyti, jeigu nebūtų taip šalta ir takas per kiemą užpustytas. Tačiau, nutaisę teisuolišką miną, nė nebandome suprasti tų, kuriuos patys pavadinome „antrąja Lietuva” ir nurašėme į negebančią išbaubti nieko rišlaus skeltanagių bandą.

Švęsdamas Jėzaus gimtadienį ant Kūčių stalo puodelio su šių metų populiariausia fraze „Duskit pavidolei” tikriausiai nedėsiu, nors ir jaučiuosi dėkingas jį padovanojusiam šios frazės sumanytojui. Nejauku kažkaip. Mat mūsų religijos įkūrėjas bičiuliavosi su visokiais marginalais ir vis sulaukdavo dėl to priekaištų iš respektabilių visuomenės narių. Todėl Kalėdų laiku, anot Marijono Mikutavičiaus, „ant gerumo pramuš”, tai yra dairomės nebrangių ir komfortabilių būdų patenkinti savo poreikį jaustis geradariais. Geriausia nusiųsti mokamą SMS žinutę kokios nors televizinės labdaros akcijos rengėjams. Keli litai nuskaičiuojami automatiškai, rodomi gražiai sumontuoti sergančių vaikučių veidai, stambiu planu rieda ašara švariai nuplautu veidu. Jokių prastų kvapų, rizikos užsikrėsti, emocijų dozė saikinga. Galima įsidėti į parduotuvės vežimėlį prekę, kurios etiketėje pažymėta, kad pelno dalis skiriama kokiam nors kilniam tikslui. Arba prie kasos suberti baltus centus į „Maisto banko” dėžutę, kad neplėšytų piniginės.

Jei valdote po visų krizių dar gyvą versliuką, galima netgi prisidėti finansiškai prie kokios nors Kalėdinės sriubos akcijos arba įteikti dovaną „Bėdų turgaus” bėdžiams. O jeigu esate politikos arba pramogų verslo įžymybė, tiesiog privalote nusifilmuoti su dovanų maišu arba dideliu pliušiniu meškinu lankydamas valstybės globojamus vaikučius. Apsaugok, Viešpatie, nebandysiu jums įrodinėti, kad tai yra kažkas blogo. Reikia ir tų suaukotų centų, ir didžiojo meškino, ir sriubos. Bet viso to labiausiai reikia patiems aukotojams, ypač per Kalėdas, nes tai nustelbia nerimą, kad panieka tiems, kam šiame gyvenime nepasisekė, ne taip jau patiktų tam barzdotam ilgaplaukiui iš Nazareto, kuris drauge valgė, gėrė ir svarbiausia, nuoširdžiai šnekėjosi ne su savo meto intelektualais, o su žvejais, muitininkais, kekšėmis ir valkatomis. Baisiai nesolidu, jiems netgi kalbėti reikėjo primityviais ūkiškais palyginimais, užuot diskutavus graikų filosofų išgrynintais terminais.

Atsisakymas suprasti ir nenoras kalbėtis su „antrąja Lietuva” politikams, prisiekinėjantiems ištikimybę krikščioniškoms vertybėms, šiemet kainavo jų postus. Negausūs kairieji intelektualai, deklaruodami rūpinimąsi diskriminuojamomis visuomenės grupėmis, savo ruožtu, neslepia neapykantos savanoriškai nepriimantiems tolerancijos vertybių buduliams ir gražuliams. Antrąja Lietuva, runkeliais, varguoliais ir dar įmantriau vadinama visuomenės dalis rinkimų metais gali būti viliojama populistiniais pažadais, bet niekas jų nuoširdžiai nemyli.

Jėzus juos vadino „mažutėliais”, bet ir tada jie buvo pikti, dvokiantys, nesuprantantys savo bukumo ribų. Ir tada jie slėpė mokesčius, tingėjo dirbti, o tą, kurį vieną dieną šlovino kaip savo karalių, kitą jau reikalavo kalti prie kryžiaus.

Ir nors šiemet ne kartą rašiau jums kaip visiškas mizantropas, kuriam medis svarbiau už žmogų, ir džiaugiausi, kad Lietuvoje lieka vis mažiau gyventojų, sėdėdamas prie Kūčių stalo tyliai prašysiu Viešpaties dovanos sugebėti suprasti ir krikščioniškai mylėti tuos, kuriuos sunkiausia mylėti. Net ir tuos, kurie interneto komentaruose kas savaitę tyčiojosi iš mano barzdos.

Daugmaž kiekvienas mylime savo vaikus, tai jau kažkaip užkoduota mūsų prigimtyje. Mylime tėvus ir senelius, ypač, kai jų netenkame. Meilės žmonai čia neminėsiu, nes jai labiau patinka, kai apie tai išgirsta asmeniškai, o ne perskaito spaudoje. Galime mylėti ir būti gerais savo draugams, bendraminčiams, bendražygiams. Nesunku mylėti tuos pagalbos prašančius nepažįstamus vaikučius iš televizoriaus, bet kaip krikščioniškai mylėti prekybos centro tarpduryje iš jūsų centų kaulijantį alkoholiką? Norite dar radikaliau - pabandykite pajusti krikščionišką meilę telefoniniams sukčiams, naujus mokesčius įvedantiems politikams, niekuo dėtus praeivius traiškantiems kelių ereliams arba pedofilams. Ne toleruoti, o pamilti.

2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

Tarpušvenčių atostogos išgelbės nuo prievolės bučiuotis su apsiseilėjusiais bendradarbiais


Įpusėjus gruodžiui pats laikas pagalvoti apie Tarpušvenčių atostogas. Žinoma, jeigu ketinote per šventes skristi prie šiltų jūrų arba rezervuotis viešbučio kambarius Druskininkuose, tai galvoti reikėjo maždaug per Velykas. Bet aš ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad nesuprantu, kodėl nemaža dalis darbdavių vis dar mano, kad, eidami į darbą laikotarpiu tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, jų darbuotojai sukurs kažką daugiau, negu šampano taurių šukes.

Tos kelios dienos, įsiterpę tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų formaliai yra darbo dienos, bet prisipažinkime - argi mes per jas dirbame. Žinoma, jeigu esate maršrutinio autobuso vairuotojas, budintis chirurgas ar naktinio baro striptizo šokėja, geriau iškart pasiieškokite kalendoriaus, kuriame jokios šventės nepažymėtos. Jeigu esate migrantas iš tolimo krašto, gyvenantis pagal mėnulio kalendorių arba skaičiuojate metus ne nuo Kristaus gimimo, o nuo Didžiojo sprogimo, galite apsimesti, kad jums nesuprantamas čiabuvių pamišimas, verčiantis juos pačiu tamsiausiu ir bjauriai šaltu metų laiku apkabinėti spygliuotus medžius blizgančiais daiktais, dainuoti vaikiškas daineles, keistis nereikalingais daiktais ir išpleškinti į dangų sprogmenis, kurių pakaktų nedideliam karui laimėti. Sutarkime, kad jūs bent jau neapsimetinėsite, jog vietiniai papročiai jus kažkaip įžeidžia, o mes neversime jūsų iki paryčių gerti kartu.

Darboholikai ir jų buhalteriai retkarčiais skundžiasi, kad Lietuvoje mes ir taip turime tiek daug švenčių jog dirbti kaip ir nebelieka kada. Kliedesiai. Jeigu noriu dirbti 24 valandas per parą, jokia darbo inspekcija man neuždraus užmigti veidu į klaviatūrą tarp tuščių energetinio gėrimo skardinių ir atšalusios picos nuograužų. Bet mokėti algą žmonėms, už tai, kad tarpušvenčių dienomis jie stenėdami nuo įstrigusių žarnyne išvakarėse sušlamštos kalėdinės žąsies kaulų susirenka darbovietėje, porą valandų imituoja kažką svarbaus veikiantys, o po pietų jau drąsiai krauna ant stalo iš namų susineštą butelių artileriją, yra nepateisinamas išlaidavimas. Juolab, kad toli gražu ne visiems malonumą teikia pareiga vaidinti elnią korporatyviniame vakarėlyje ir iššovus šampaną bučiuoti seilėtą triskart vyresnio bendradarbio snukį.

Priversti juos tomis dienomis imti atostogas tikriausiai būtų neteisėta, be to, keliomis dienomis sutrumpėtų dažniausiai vasarą imamos kasmetinės atostogos ir iš jų grįžtumėte į darbą nepailsėję. O kam reikalingas pervargęs darbuotojas? Tokie nuspaudžia šešis nulius, vietoje vieno, pervesdami pinigus į indėlininko sąskaitą, priduoda signalizaciją kartu su kabinete likusiais kolegomis ir atvažiavę saugos tarnybos darbuotojai, mojuodami ginklais, anuos suguldo nosimis į parketą. Nepailsėję darbuotojai staugia ant klientų ir, vietoje grasinančio įspėjimo, išsiunčia konkurentams įmonės artimiausio tūkstantmečio plėtros planus, juodąją buhalteriją nuneša į Valstybinę mokesčių inspekciją, o baltąją paslepia žiurkių pilname rūsyje arba sukūrena židinyje.

Todėl paprasčiausia išeitis būtų paskelbti visą laikotarpį nuo Kūčių iki Naujųjų metų nedarbo dienomis ir leisti žmonėms ramiai švęsti. Tik nereikia gąsdintis, kad dėl tokio švenčių sujungimo iškart pagausės keliuose girtų vairuotojų, buitinio smurto ir gaisrų, sukeltų lovoje su cigarete užmigusių degradų. Mes neturime pagal juos reguliuoti gyvenimo visiems. Jeigu kam nors Dievas davė tik stuburo smegenis, o į kaukolę pribėrė kūčiukų, ir ta per klaidą vairuotojo pažymėjimą gavusi būtybė trečią Kalėdų dieną neišsiblaiviusi išvairuos į kelią surūdijusį kibirą, tai bus puiki proga iš jos tą vairuotojo pažymėjimą atimti ir dar skirti tokio dydžio baudą, kad antstoliai nuvilktų net ir priperstus apatinius rūbus. Kuo greičiau taip nutiks, tuo geriau visiems. Kategoriškai nepritariu nuomonei, kad privalome pataikauti bukumui, nevalyvumui ir prastam skoniui, nes tai paverčia juos norma. Kažkada, kai dukra buvo visai maža, mūsų namuose apsilankęs neseniai iš Danijos grįžęs lietuvis nusistebėjo, kodėl neuždangstėme elektros instaliacijos rozečių, juk vaikas gali ką nors į jas įkišti ir nusitrenkti.

„O kodėl turėtų kišti. Pasakiau, kad negalima, ir nekiša,”- atsakiau, bet abejoju, ar tai jį įtikino.
Bet juk pasakiau, ir dukra suprato. Kodėl tuomet turėtumėm, pavyzdžiui, mokėti už lipančių ant vos spėjusio užsitraukti ledo žūklės maniakų gelbėjimą? Jeigu hidrometeorologai įspėja, kad ledas dar plonas ir juo vaikščioti negalima, tai įlūžęs ir paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu turėtumėte išgirsti garsų juoką ir pasiūlymą rezervuoti karstą laidojimo paslaugų įmonėje. Jeigu jie žinos, kad kiekvieną kartą susilauks pagalbos, tai vėl ir vėl lips ant to trūkinėjančio ledo. Pradžiai galima būtų bent jau išieškoti iš jų gelbėjimo išlaidas - sraigtasparnio kurą ir visą kitą. Nes ekstremalių nuotykių ieškojimas tiesiog privalo būti vien nuobodžiaujančių turtuolių, kurių jau nebedžiugina jokia kita veikla, užsiėmimu. Užsimokėjai ir žvejok, skęsk, skambink gelbėtojams. O varguoliams yra „Krizės” žuvies piršteliai.

2012 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

Kam Svajonių Viktoras yra idealus darbdavys?


„Delfi” paskelbti įdomūs „Spinter tyrimų” apklausos duomenys. Lietuvos žmonės rinko geidžiamiausią darbdavį ir juo tapo... Na, taip, tas pats ponas Viktoras. Ir tai po visų užuominų apie vokelius bei algų dydžius jo šeimos kontroliuojamose įmonėse. Bandau įsivaizduoti darbuotoją, kuriam teikia malonumą darbas pas familiarų su slavišku akcentu kalbantį Šeimininką ir nelabai kas mintyse nusipiešia, išskyrus triskart išsiskyrusią priešpensinio amžiaus krekenaviško sudėjimo varguolę, žvygaujančią iš džiaugsmo dėl kiekvieno darbdavio paplekšnojimo per jos kumpius. Matyt gyvenu kitoje planetoje, nes dauguma mano draugų geriau sutiktų dirbti kokiame UAB „PVM grobstymas” arba už bedarbio pašalpą „šieną ravėti”.

Sąmoningai čia neminėsiu minimalios algos dydžių, nes jų didinimas ne Viktoro-darbdavio, o Viktoro-politiko pažadai ir tiesiogiai su aptariama apklausa nesisieja, nors sunku būtų teigti, kad niekaip neįtakojo jos rezultatų.

Kaip besistengtų verslo konsultantai ir asmeninio ugdymo treneriai įteigti, kad kone kiekviename iš mūsų galima pažadinti verslininką, žmonių, kurie vaikystėje svajojo būti gaisrininkais, kosmonautais, autobusų vairuotojais, odontologais ar muzikantais yra gerokai daugiau, negu tvirtai žinojusių, kad tarp aštuonioliktojo ir dvidešimtojo gimtadienio uždirbs pirmąjį savo milijoną. Dauguma tų, kurie privačiuose pokalbiuose ir interneto komentaruose dalinasi išgyvenimais, kaip yra engiami bei išnaudojami darbdavių, patys jokio verslo pradėti negalėtų. Ir visai ne todėl, kad neturi pinigų verslo pradžiai, nežino, kur jų palankiomis sąlygomis pasiskolinti ar pavogti, ką, jų manymu, kažkada padarė visi darbdaviai. Net ir išlošę loterijoje milijoną jie verslo nepradeda, tik geriausiu atveju pasigerina savo buitį, bet dažniau išskolina nepajėgiems grąžinti giminaičiams, prageria arba padovanoja telefoniniams sukčiams.

Sėkmingų verslų šeimininkai, atvirkščiai, pasakodami savo sėkmės istorijas prasitaria pradėję nuo visiškai nedidelių sumų ir sėkmingai išauginę kapitalą. Taip pat ir todėl, kad nepermoka savo darbuotojams daugiau, negu jų darbas vertas. Jei visi plėtos verslus, kas tuomet gesins gaisrus, vairuos autobusus ir taisys mums dantis? Todėl dauguma už atlygį dirba kitiems. Tada galime susitelkti į tai, ką mokame daryti geriausiai, ir nesukame galvos, dėl darbo organizavimo, logistikos ir mokestinių problemų. Jeigu būčiau pasirinkęs dirbti ne tokiame mažame provincijos laikraštėlyje, kur pats rašau projektus įvairiems fondams, fotografuoju, maketuoju ir laikraščius po parduotuves išvežioju, galbūt mano straipsniai būtų jums įdomesni, kalba vaizdingesnė, o išvados ne tokios mizantropiškos. Tik man pačiam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbu dabar. Profesionaliam bet neversliam darbuotojui reikia profesionalaus darbdavio, žinančio, kada ir ko iš jo galima reikalauti ir kokias sąlygas privalu sudaryti, kad darbo našumas nenukentėtų. Ne vergvaldžio ir ne sektos pranašo, o gabaus verslo administratoriaus.

Sovietmečiu buvo toks anekdotas: „Jie apsimeta, kad mums moka, o mes apsimetame, kad dirbame”. Neišduosiu ypatingos paslapties tvirtindamas, kad nemaža dalis darbuotojų eina į darbą visai ne gaisrų gesinti ar dantų taisyti ir netgi ne pinigų užsidirbti. Jie ateina socializuotis. Susitikti su kolegomis ir klientais, aptarti asmeninio gyvenimo smulkmenas, sporto ir žūklės naujienas, pakirkinti buhalterę ar referentę iš gretimo skyriaus, išgirsti gandų apie artėjantį etatų mažinimą. Kuo didesnė įmonė ar įstaiga, kuo jos darbuotojų alga mažiau siejama su darbo rezultatais, tuo daugiau tokių žmonių joje susikaupia. Valstybės įstaigose ir savivaldybėse jie neišvengiamai sudaro daugumą, ir jokia politinio pasitikėjimo pareigūnų kaita neprivers jų dirbti daugiau, negu yra neišvengiamai būtina.

Tokioje pelkėje tvyro stingdantis nuobodulys ir tyliai sėdėdamas priimamajame gali pajusti, kaip laikas ir erdvė virsta kažkokiais bekvapiais ir beskoniais drebučiais. Tyliai sendamos tokioje aplinkoje, seniai išviję savo nevykėlius prasigėrusius vyrus arba nė nepastebėję, kada jie pabėgo į emigraciją arba pas jaunesnes, bet taip ir neįgiję feministinės savigarbos, moterys pradeda manyti, kad vulgarūs seksistiniai juokeliai jau geriau negu jokio dėmesio. Nes juk kiek čia beliko, kol jos taps vienišomis piktomis pensininkėmis, įkalintomis vienodose daugiabučių celėse su senais televizoriais ir beveisliais šunimis.

Svajonių Viktoras, kurio įvaizdį sukūrė komercinių televizijų infošou žanro laidos, ir jis pats nuosekliai stengiasi palaikyti, joms tikrai yra darbdavio idealas. Kaip ir bet kokias ambicijas seniai praradusiems jų vyriškos lyties bendradarbiams, kuriuos nuoširdžiai erzina vakarietiškus universitetus baigusių naujųjų vadovų bei vadybininkų karta, paskui kuriuos net mintimis jie nepajėgia suspėti. Tas Viktoras kitoks, savas, jo akcentas ir sovietinių anekdotų frazeologija simbolizuoja senų gerų laikų administravimo tradicijos tęstinumą. Kai nereikėjo vaidinti, kad moki dirbti kompiuteriu ar kalbi angliškai, toleruoji visų rasių ir orientacijų atstovus. Svajonių Viktoras supras ir užjaus, jei po gimtadienio arba kavaleristų dienos ateisite į darbą plyštančia galva ir jokiais dezodorantais neužgožiamu pagirių aromatu. Svajonių Viktoras nieko bendro neturi su tikruoju politiku Viktoru Uspaskich ar jo šeimos valdomais verslais. Jis yra pasakų, kuriomis tebetiki suaugę dėdės ir tetos, personažas.

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Gėda būti vadinamam druskininkiečiu


Rudens ir žiemos sandūroje ir dar per pilnatį geriau kalbėti ne apie valdžių, o apie klimato kaitą. Nes tapti Kultūros ministru šią savaitę aš jau atsisakiau. Nesvarbu, kad niekas nesiūlė, atsisakiau iš anksto. Tas retorinis atsakymas reiškia, kad atsisakau suprasti, kaip galima tyčiotis iš rimtų dalykų, manant, jog šiai sričiai gali vadovauti bet kas, ką tik bent iš matymo pažįsta vadovas partijos, kuriai dalinantis ministerijas atiteko ministro portfelis.

Iš klimato kaitos tyčiojamasi ne ką mažiau ciniškai.
„O kaip kitaip galima vertinti, kai Aplinkos ministerija skiria 6 mln. keltuvo įrengimui Druskininkuose iš Klimato kaitos specialiosios programos. Pasirodo, tai daroma „siekiant sumažinti transporto priemonių sukeliamą taršą“. Viso kartu su savivaldybės pinigais – 12,5 mln. Lt. Ar reikia didesnio pasityčiojimo iš aplinkosaugos?”- klausia nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus.

Net ir tie druskininkiečiai, kuriems vandens parko ir slidinėjimo arenos statybos neatrodė labai simpatišku nukrypimu nuo prieš porą amžių pasirinktos gydomojo kurorto orientacijos, pamatę, jog tam pavyko gauti dešimtis milijonų ES struktūrinių fondų lėšų, nutilo ir plojo atidarymo juosteles karpančiam merui. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, o čia juk beveik dovana – grąžinti pinigų nereikės. Suvokimas kad Europos Sąjungos biudžetas yra mūsų visų bendri pinigai nebūdingas net ir gerokai ilgiau už mus toje bendrijoje pabuvusių šalių gyventojams, tai ant druskininkiečių dėl tokio požiūrio lyg ir nevalia pykti. Savų pinigų į tokius objektus niekas, mokantis juos suskaičiuoti, žinoma, neinvestuotų. Net ir skolinti šių projektų vystytojams ėmėsi tik „Snoras”. Bet ES struktūrinių fondų lėšos tam ir skirtos, kad atsirastų galimybė sukurti infrastruktūros objektus, kurių verslas nesiima.

Taip dešiniajame Nemuno krante atsirado Druskininkų vandens parkas, o kairiajame – „Snoras snow arena”, vėliau tapusi tiesiog „Snow arena”. Abu krantus sujungė naujutėlis tiltas, dviračių ir pėsčiųjų takai. Palikai automobilį stovėjimo aikštelėje ir vaikščiok, mink pedalus, kvėpuok pušynų oru... Dabar jau neprisiminsiu, kada pirmą kartą buvo paskelbta idėja, kad tarp šių dviejų objektų dar reikia keltuvo tiems, kurie tingi nuvilkti savo parko pirtyse išvanotas subines iki slidinėjimo trasos kasų. Aš pats išgirdau ją iš mūsų mero, kalbėjusio apie tai iškart per kelias radijo stotis. Kadangi ankstesnės jo svajonės skambėjo ne ką mažiau utopiškai ir vis dėlto buvo įgyvendintos, keltuvas su skraidančiomis virš miesto gondolomis ypatingai iš jų neišsiskyrė. Paskui dar buvo dirbtinės jūros vizija, tai viskas kaip ir dera viens prie kito. Bet lėšų šaltinis – visai kita tema. Tai mažų mažiausiai primena sraigtasparnių Karinėms oro pajėgoms pirkimo už daugiabučių renovacijai numatytas lėšas istoriją. Galbūt reikalinga, bet taip ciniškai „pritempta”, kad nesunku įsivaizduoti, kaip kokiam nors autentiškam vietiniam žaliajam dėl to tampa gėda būti vadinamam druskininkiečiu. Tai lyg parkavimasis prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės neįgaliųjų vietoje, teisinantis, kad, pastačius automobilį toliau, bus sunku alaus dėžę iki jo atsinešti.

Šį kartą nesiimsiu ginčyti klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos, pamažu tampančios kone religine dogma. Jeigu jau darome prielaidą, kad ji yra teisinga, ir prisidedame prie žmonijos pastangų tą kaitą lėtinti, mažinant šiltnamio dujų išmetimą, daug ko atsisakydami ir apmokestindami savo vartojimą per įvairius taršos mokesčius, galėtumėm tikėtis, kad sukauptos lėšos bus naudojamos paisant elementaraus padorumo. Kažkaip net truputį banalu siūlyti pasižiūrėti į musėmis aplipusias alkanų dėl klimato kaitos dykumėjančios Afrikos vaikų akis arba pirštais rodyti į milijonus kylančio vandenyno iš namų genamų Bangladešo pakrančių gyventojus. Jeigu visi su klimato kaita kovos statydami sau naujus pramogų objektus, kuo iš esmės yra Druskininkų keltuvas, nė nepajusime, kada visi tie be namų ir duonos likę tolimų kraštų žmonės atsidurs jūsų kieme.

Nepripažįstantieji klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos bent jau elgiasi sąžiningai, užsirašydami ant savo rajų visureigių „F... the fuel economy!”. Mes, druskininkiečiai, taip nemokame – statome slidinėjimo trasas vietoje iškirsto miško „pakoregavę” draustinio ribas, bet tuo pat metu pirmieji Lietuvoje imamės organizuoti „Žemės valandą”, simbolinei valandai demonstratyviai išjungdami šviesas. Veidmainystė jau senokai tapo pas mus vyraujančia ideologija, todėl galiu neabejoti, kad ir nemaža šio straipsnelio skaitytojų dalis nė nesupras, ko aš čia „priekabiauju” – juk džiaugtis reikėtų, kad žmonės sugeba taip apsukriai pasinaudoti galimybėmis, stato, kuria, o ne kliedesius rašinėja. O klimatas... Kam tai rūpi, va tuoj pradės snigti, tai kur tas visuotinis atšilimas pradingo.

2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Kaip parduoti Pasaulio pabaigą


Kai televizinės reklamos jau taikosi priminti apie nenumaldomai artėjantį kalėdinių pirkinių metą, lapkričio pabaigos pilkuma atrodo dar niūresnė. Būtų galimybė pasiimti atostogas – mielai prasivartyčiau bent porą savaičių po palmėmis ant šilto smėlio, prie tobulai žydrų vandenų ir grįžčiau tik tada, kai visos eglutės jau bus papuoštos, o ministrai ir Seimo komitetų pirmininkai patvirtinti. Bet juk negaliu, nes kaip tik tuo metu numatyta Pasaulio pabaiga, o tokiam įvykiui reikia deramai pasiruošti.

 Po to, kai Prancūzijos Biugarašo miestelio valdžia egoistiškai uždarė priėjimą prie kalno, ant kurio būsiantieji, pasak kažkokių aiškiaregių, gruodžio 21-ąją išvengs majų numatytos Paskutiniojo teismo dienos, kur nors važiuoti nebeliko entuziazmo. Todėl iškart rašau savo „Facebook” ir „Google plus” profiliuose, kad viena Čepkelių raisto aiškiaregė pakuždėjo, jog yra dar viena vieta, kur galima bus išgyventi Pasaulio pabaigą, kuri, lyg tyčia, parduodama. Ir pabendrinu savo skelbimą apie parduodamą sodybą. Virtualūs draugai spaudo „Patinka”, šmaikštauja komentaruose, bet pirkti neskuba. Atsiranda besipiktinančių, kokia, matai, čia Pasaulio pabaiga, jeigu jos įmanoma išvengti. Reikalauja socialinio teisingumo, kad visi mirtumėm iškart ir niekas neturėtų privilegijų kaip nors to išvengti. Viena labai mandagi draugė bando derėtis su likimu, klausdama, ar netiktų pigesnis už sodybos pirkimą variantas – gal nuo Pasaulio pabaigos pavyktų pasislėpti Merkinės piramidėje? Gėdinu ją, kad, artėjant Paskutiniojo teismo dienai, netinkamas metas derėtis. Siūlau imti paskolą sodybai pirkti, nes, Pasauliui pasibaigus, grąžinti tikriausiai nebereikės.

Nelengva su tokiais gudručiais bendrauti. Kartą kitą pralindęs be eilės pasų poskyryje ar poliklinikoje, apvažiavęs stovinčių spūstyje automobilių koloną kelkraščiu, atgaline data įteisinęs nelegalų statinį, žmogus pajunta, jog yra apsukresnis, gudresnis už kitus. Tada be ilgo ir sunkaus gydymo tiesiogine ir perkeltine prasme daužant per nagus, kišamus, kur nepriklauso, tokio žmogaus jau nepakeisim. O kai kurie gudručiai jau būna sugadinti nepataisomai. O gal reikėtų rašyti išmanučiai? Kažkodėl seną specialiųjų agentų filmus parodijavusį televizijos serialą ir 2008 m. jo kino perdirbinį „Get Smart” mums vertė „Ieškokit Gudručio”, o „smartphone” rekomenduojama vadinti išmaniuoju telefonu.

Riba tarp tokio išmanumo, kai mūsų tėvai nutrūkusį „žiguliuko” generatoriaus diržą autostrados pakelėje pakeisdavo susuktomis pėdkelnėmis, ir šeima sėkmingai pratęsdavo kelionę į išsvajotąją Palangą, ir tokio, kai apsiklijavę kūną cigarečių pakeliais važiuodavome į Lenkiją jų parduoti, išsitrynė kažkaip nejučia. Gal todėl nei Darbo partijos, nei „Drąsos kelio” lyderių bandymai nuo teismų dangstytis neliečiamybe ar medikų pažymomis nekelia visuotinio pasipiktinimo. Leonido Brežnevo laikų prisitaikėlių kartai žmogaus sugebėjimas apeiti įstatymus ir „išdurti” sistemą kėlė ne pasipiktinimą, o susižavėjimą ir pavydą, todėl ir savo vaikus jie taip išauklėjo. Nebandykite pasakyti jiems, kad imdami pašalpą ir tuo pat metu nelegaliai dirbdami, vagia iš sąžiningai mokesčius mokančių kaimynų - jie to tiesiog nesupras. Nepaimti to, kas pagal įstatymą „priklauso” – nepateisinamas naivumas.
Pastebėjau paradoksą, kad visi tie gudručiai, vasarą tebevažinėjantys nudėvėtomis žieminėmis padangomis, nes juk gaila išmesti, keliaujantys per pusę miesto į parduotuvę, kurioje centu didesnė akcija trečios rūšies dešrelėms, ir apvažiuojantys jus kelkraščiu, toli nenuvažiuoja. Prie kito šviesoforo jie vėl atsiduria šalia jūsų, kantriai laukusio eilėje. Skaičiuodami centus neturi laiko uždirbti litus. O mažomis gudrybėmis užimtoje galvoje nebėra vietos didingiems sumanymams ir verslo planams. Iš smulkių įmonėlių į pasaulines korporacijas išaugusių verslų sumanytojai šiame amžiuje dažniausiai būna genialūs svajotojai ir drąsūs savo svajonių įgyvendintojai, o ne PVM susigrąžinimo už fiktyviai eksportuotas prekes virtuozai.

Jeigu jaučiate, kad pasikeisti jums jau vėlu ir likusį gyvenimą vis tiek klijuosite prekybos centro kasininkių kartu su čekiu duodamus lipdukus, o darbe, kolegoms nematant, kaskart nusivyniosite pusė rulono tualetinio popieriaus, kad galėtumėt jį parsinešti namo, tai bent nenuodykite savo beviltiška pasaulėžiūra vaikų. Ne pirmą kartą rašau, kaip mane džiugina karta, gimusi jau laisvoje šalyje, nepamenanti pasaulio be interneto, nebejaučianti jokių kalbos ir kultūrinių skirtumų barjerų. O be eilės bandančių lįsti gudručių skaičių sparčiausiai mažina viešųjų paslaugų perkėlimas į internetą, nes, pavyzdžiui, elektroninė deklaravimo sistema maišelio su brendžio buteliu ir saldainių dėžute arba vokelio neužuodžia.

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius


Dar iš vakaro virš mano tvarto taip ryškiai žibėjo Grįžulo ratai, o paryčiais viskas paskendo rūke. Šuns nosį, akis ir priekines kojas matau, o apie užpakalinių buvimą galiu tik numanyti. Galiu netgi spėti, kad kažkur ten yra uodega, nors iš tikrųjų jos nėra.
Skaitau pastarojo meto dešiniųjų arba liberalių pažiūrų politikų bei politikos apžvalgininkų tekstus popierinėje bei internetinėje spaudoje, įrašus socialiniuose tinkluose ir nepaliauju stebėtis, kada jie pagaliau baigs verkšlenti. Rinkimai pasibaigė ne vakar, buvo pakankamai laiko susitaikyti su jų rezultatais. Juolab, nenutiko nieko netikėto, rinkėjų balsai pasiskirstė daugmaž taip, kaip prognozavo viešosios nuomonės tyrimų kompanijos.

 Net toks gūdus provincialas kaip aš, tarsi Šrekas tūnantis tarp pelkių, gegužę rašiau: „Sunkmečio pabaiga pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?” Gal toks priminimas pernelyg panašus į neskoningą frazę „Argi aš jums nesakiau?”, bet dabar taip ir darau. Nes tada netikėjote. Atskirai reikėtų atsakyti vienai mano labai gerbiamai kairių pažiūrų filosofei, kuri vis mane pataiso, jog nei LSDP, nei juolab Darbo partija nėra kairieji, o „Tvarka ir teisingumas” tai jau visai dešinieji. Pats žinau, kad tas skirstymas yra netobulas ir mažai ką sakantis apie partijų ideologijas, bet reikia juk kažkokių orientyrų, todėl man ir skaitytojams bus paprasčiau, jeigu naudosiuosi beveik visuotinai priimtu manymu, jog liberalai su krikščionimis demokratais yra dešinieji, socialdemokratai - kairieji, o visi kiti bando sutilpti kažkur tarp jų.

Taigi, rinkėjų simpatijų švytuoklė prognozuojamai pasisuko kairėn, atsakomybė už valstybės likimą artimiausius ketverius metus atiteks socialdemokratų lyderiui ir niekam nebus įdomu, kuris ten jo vyriausybės programos skirsnis atsineštas lenkų, o kuris tvarkiečių. Taip buvo Permainų koalicijos laikais, nesitikėkite, kad dabar bus kitaip. Todėl dešiniesiems politikams ir politikos apžvalgininkams jau pats laikas kažkaip susitvardyti, nusišluostyti ašaras, mesti lauk svajones apie rinkimų rezultatų panaikinimą ir įdėmiai pasižiūrėti į tuos, kas gavo valdžią. Ar begali būti dėkingesni taikiniai su patyčiomis besiribojančiai kritikai. Nuo eilinių narių iki paties būsimojo Premjero, jau dabar lyginamo su animacinių filmukų personažais. O kai dar pamatysite, kas taps naujosios vyriausybės ministrais... Artimiausius ketverius metus tikrai bus ką veikti, o kiekvieną kartą, kai jau atrodys, kad gražiau būti negali, nutiks kažkas naujo. Mėgaukimės, dalinkimės, komentuokime. Tai gerokai smagiau, negu bandyti teisinti valdančiosios partijos nepopuliarius sprendimus, ką daugelis dešiniųjų pažiūrų viešosios erdvės žmonių ne itin sėkmingai bandė daryti iki šiol. Dabar atėjo laikas būti kandžiais, pašaipiais ir ironiškais. Atėjo dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius, laimės valanda, o jie to nemato.

 Dar įdomiau bus stebėti naujosios valdžios kritiką iš kairės. Išdalinti pažadai didinti minimalią algą, profsąjungų lyderio buvimas LSDP sąraše ir rinkėjų viltys, kad apie taupymą daugiau nebeteks girdėti, reiškia taip pat ir tai, kad Seimo dauguma ir Vyriausybė nebegalės lyg niekur nieko gyventi pagal Ingridos Šimonytės stalčiuose užsilikusius paskaičiavimus. Diržų atleidimo bent per dvi ar tris skylutes lūkesčiai susidurs su materijos tvermės dėsniu. Papildomų šimtų milijonų litų tiems lūkesčiams bent simboliškai patenkinti tiesiog nėra iš ko atimti. Gerai, jei reikalai Europoje tuo metu bent jau nepablogės ir pietinių kaimynų likimas neištiks Prancūzijos, valdomos tokio paties nuovargio nuo taupymo į valdžią atvestų socialistų. Mačiau kaip pora dienų po Seimo rinkimų LRT ryto laidoje džiūgavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, bet ar betiks ta riebaus kastruoto katino šypsena, kai reikės jau iš naujos Vyriausybės reikalauti priešrinkiminių įsipareigojimų vykdymo? Tolerancijos ir lygių galimybių aktyvistai jau dabar šiurpsta, išgirdę, kad į Vyriausybės programą bus įtrauktos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vertybinės nuostatos, prieš kurias nublanksta bet kokie Manto Adomėno ir Rimanto Dagio per ketverius metus suspėti prastumti sprendimai. Naujajame Seime ir naujojoje valdančiojoje daugumoje tradicionalistų bus netgi daugiau, negu senajame, nes balsuojant dėl talibaniškų sprendimų projektų dar prisidės „Drąsos kelio” radikalai. P. Gražulis gali būti vienoje koalicijoje su M.A. Pavilioniene, bet pasaulėžiūrų skirtumai tarp jų buvo ir liks didesni, negu tarp bet kurio opozicijos atstovo ir Premjero. O kai ateis laikas pildyti lenkams duotus pažadus keisti Švietimo įstatymą bei liberalizuoti asmenvardžių rašybą dokumentuose, matysime, kad net ir be nepatekusių Seiman tautininkų pakaks radikalių patriotų, pasiryžusių to neleisti.

Kartodami ir gromuliuodami pašvinkusias naujienas apie balsų pirkimą ir rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimus, tampame nuobodūs net patys sau. Bus pradėtų ikiteisminių tyrimų rezultatai, galėsime pranešti skaitytojams, bet dabar duokime jiems kažką naujo. Šimto dienų be kritikos ši valdžia tikrai negaus, bet leiskime jiems bent išsidalinti postus. O jei jau norime atrodyti išvis objektyvūs, palaukime pirmųjų sprendimų.

2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Nėra prasmės gėdytis patriotizmą sieti su sėkme


Gal nepatikėsite, bet tokiu metų laiku, kai anksti sutemsta, o vėjas atbloškia vis naujus šalto lietaus šuorus,  pasiutiškai mėgstu išsiruošti į kelionę gerai pažįstamu keliu, nustatyti automobilio šildymo sistemą gerokai aukštesnei temperatūrai, negu esame įpratę toleruoti namie, tyliai pasileisti seną visų užmirštą niekam jau nebepatinkančios roko pakraipos kūrinį ir dairytis į pakelėje pasitaikančių sodybų kiemus. Kai jų nedengia nei lapai, nei sniegas, akivaizdžiausiai matyti, kaip viskas čia pasikeitė nuo šio amžiaus pradžios ir per keletą pastarųjų metų.

Prieš dešimtmetį čia dominavo silikato ir šiferio pilkuma, ryškūs tebuvo kiemugaliuose, tarp mėšlo krūvų, mėlynuojantys baltarusiški traktoriai. Vairuoti reikėdavo atidžiau, nes ties kiekviena gyvenviete į kelią galėjo išropoti į surūdijusius dviračius pasirėmę, tokie pat pilkai rudi, kaip visa rudeninė augalija, svirduliuojantys ir griuvinėjantys į balas tų silikatinių trobų gyventojai. Dabar jų jau gerokai mažiau - ką prastas spiritas ir bambalinis alus sugraužė, kas po ratais pakliuvo. Ir jų trobesiai, juoduojantys išdaužytų langų kiaurymėmis, vėtrų nuplėšytais šiferio lapais, kiemai, apaugę sulaukėjusiomis slyvomis, nušašę skruzdėlynų kupstais, iš tolo išduoda, kad čia jau nebėra jokios gyvybės, net jei kažkas dar tebegyvena. Kiti, atvirkščiai, per tuos metus atkutę, raudonuoja laminuotos skardos stogais ir švyti trupučiu mažosios architektūros kičo, patvoriuose žaliuoja tujos, o žemesnėse vietose būtinai iškastos kūdros. Ryškesni ir patys gyventojai, nors tas ryškumas daugiausiai iš skudurynų, bet vis mažiau primena nespalvotą sovietinį kerzinių čebatų ir šimtasiūlių kaimą.

Nesigirsiu, kad sustoju pamatęs kiekvieną pakelėje ranką iškėlusį pakeleivį, ypač po to, kai vieną lietingą rytą nuo Alytaus iki Prienų kryžkelės pavėžėtas jaunuolis išlipdamas sugebėjo nugvelbti telefoną. O kitą kartą Seirijuose įlipęs senukas pasigyrė maiše bevežąs iškamšų meistrui ožio galvą, iš kurios privarvėjo padori bala dvokiančio skysčio. Senukui tai kas - išlipo ir nuėjo savais keliais, o mane tas kvapas, net ir pakeitus automobilio salono grindų kilimėlį, persekiojo dar pusę metų. Bet, jeigu jau kartais pavežėju kokią bažnyčion ar į rajono centrą žemės dokumentų tvarkyti išsiruošusią senutę, tai nemokamai išgirstu tokią dramatišką giminės kančių istoriją, prieš kurią iš kaimo išėjusių ir jo jau nebepažįstančių gyvųjų lietuvių literatūros klasikų kūriniai - tik pasakaitės prieš miegą. Žinau, kad jei neįjungsiu muzikos arba radijo, senosios pakeleivės būtinai prakalbės, nes namie jų jau seniai niekas negirdi ir nebesiklauso kaip nuolat įjungto televizoriaus, pasakojančio apie Radžio nuotakas ir šokių iš šokių projekto išbalsuotas poras. Beveik visos jos pasakoja apie vaikų nelaimes bei ligas ir dar būtinai apie emigravusius anūkus, kuriems daugiau ar mažiau pasisekė atrasti laimę tolimose klestinčiose šalyse. Tik liūdnos akys išduoda, kad tomis sėkmės istorijomis jos nelabai tiki, nors ir labai norėtų patikėti. Nes vis rečiau grįždami aplankyti artimųjų jie, nors ir puikuojasi naujausių modelių išmaniais telefonais, pasakiškais uždarbiais ir bendradarbių pagarba, nudelbia akis, paklausti, kada gi ateis metas grįžti.

Nebūsiu toks naivus ar ciniškas, kaip filosofu kartais pavadinamas Romualdas Ozolas, besisvaidantis kaltinimais visoms iš eilės valdžioms už tai, kad nestabdo emigracijos ir vadinantis ją aksominiu genocidu. Kai vidutinis darbo užmokestis pas mus ir šalyse, į kurias dažniausiai emigruojama, skiriasi ne procentais, o kartais, mūsų vaikų nesulaikytų ne tik patriotiškos kalbos, bet ir spygliuotos vielos. Prie radiatoriaus prirakink - vis tiek ras būdų nusitraukti ir išvažiuoti. Nėra tokios galios, kuri juos sustabdytų. Visos kalbos apie tikėjimą ar netikėjimą Tėvynės ateitimi, nepakankamą pagarbą darbe, ar valdininkų savivalę tėra bereikalingas svarbiausio emigracijos motyvo dangstymas. Būkim sąžiningi, pinigai tikrai nėra kažkas gėdingo, nors jums daug metų tai bandė kalti į galvas. Juk juos uždirbate sunkiu darbu ar sumanumu. Tas, kas sako, kad laimės nenusipirksi, neapmokės jums sąskaitų už šilumą, nepripils kuro į automobilio baką ir nesumažins maisto kainų parduotuvėje. Patriotizmas negali būti atsiejamas nuo gerovės ar jai priešpastatomas. Myliu Lietuvą ir čia gyvenu ne todėl, kad esu mazochistas, o todėl, kad man čia patogiausia įgyvendinti savo svajones ir siekti tikslų. Kaip tam katinui Matroskinui iš sovietinio animacinio filmuko, sakiusiam: „Mus ir čia gerai šeria”. Jei būtų kitaip, galbūt vairuočiau vilkiką tarp rytinės ir vakarinės JAV pakrantės arba remontuočiau kompiuterius daugiataučiame Vakarų Europos didmiestyje. Gėda dėl tariamai išduoto patriotizmo labiausiai ir trukdo pirmosios kartos emigrantams pasijusti išties laimingais, bet jų vaikai šito beprasmio jausmo jau nebeturi.

Liberali patriotizmo samprata, neatsiejama nuo didžiavimosi galimybėmis sekti įkvepiančiais sėkmės pavyzdžiais, kurias suteikia tėvynė, gerokai perspektyvesnė už graudžiai gedulingą klastingų kaimynų skriaudžiamos vaidilučių ir beviltiškoje kovoje kritusių margirių žemės įvaizdį. Palyginus su daugelio tautų, kurios drauge su mumis kankinosi Sovietų Sąjungoje, šiandieniniu gyvenimu, Lietuvos sėkmės istorija yra stulbinanti. Lygiai taip pat stulbinantis yra ir mūsų sugebėjimas susitelkti, įveikiant pastarųjų metų sunkmetį, kurio taip stinga visai pietinei Europos Sąjungos pusei. Jei po kelių dešimtmečių mūsų liks ne trys, o tik du ar vienas milijonas, tai jų bus būtent tiek, kiek gali būti laimingi šiame jaukiame Europos užkampyje.

P.S. Įdėmusis skaitytojas A.K. patikslino: "Mus ir čia neblogai šeria" sakė kitas katinas - iš filmuko "Papūgino paklydėlio sugrįžimas" . Ačiū.

2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

Prekybos agento išmetimas spyriu į užpakalį nėra smurtas, o tik neigiamo atsakymo vertimas į jam suprantamą kalbą


Ne taip seniai vienas bene dešimtmetį nematytas bičiulis, paskambinęs telefonu, pranešė apie savo ketinimus apsilankyti Druskininkuose ir pasiūlė kur nors papietauti. Vos jį pamatęs, iškart supratau, kad kažkas nutiko. Iš ilgaplaukio metalisto žmogus šiaip sau nevirsta kostiumuotu nuoboda, pasidabinusiu pigiu kaklaraiščiu ir pirmosios kartos „iPad”. Kol užsisakinėjome maistą ir gėrimus, nekantravau sužinoti, kas gi jam nutiko per tuos metus, kol neišgirdau pirmųjų žodžių apie investavimo galimybes į unikalią prekių platinimo sistemą. Paklaustas, ar tai nėra kaip nors susiję su vienu plačiai žinomu tinklinio pardavimo prekiniu ženklu, kurio atstovai, mano supratimu, platina siaubingai pervertintus valiklius, dantų pastą ir kitokį šlamštą, pašnekovas labai nenoriai pripažino, jog būtent taip ir yra. Tik iš pagarbos kažkada buvusiam įdomiam žmogui nepasiunčiau jo kur nors toli slaviškai. Atsisveikindamas pasiūliau paskambinti arba parašyti, kai tai praeis.

 Dar anksčiau mano žmona, dirbanti kartu su manimi redakcijoje, sulaukė keisto draugės telefoninio skambučio. Kalbėdama užuominomis ta pakvietė savo bute susitikti su viena valstybės tarnautoja, kuri jai neva „turi ką pasakyti”. Paprastai tokio slaptumo imamasi tada, kai norima atskleisti žiniasklaidai korupcijos faktus, parodyti kokį demaskuojantį dokumentą... Paaiškėjo, kad tarnautoja yra to paties tiesioginės rinkodaros tinklo narė.

 Mačiau, kaip į jų nagus pakliuvo vienas kiekvieną darbo dienos rytą su mumis kavą gerdavęs druskininkietis. Už paskutinius ir skolintus pinigus prisipirko jų pervertinto šlamšto, pradėjo mums piršti visokias gudrias dantų pastas ir „lochus”. Bandėme jį įspėti, kad tai pakenks draugystei... Paskui mandagiai siuntėme tolyn. Dar vėliau jau nemandagiai siuntėme ir nustojome su juo bendrauti, kol visa tai praeis. Po pusmečio jis jau buvo atvirtęs į žmogų, tik dar ilgai kapstėsi iš buvimo toje komercinėje sektoje metu prisidarytų skolų.

 O priminė šią temą, apie kurią savo nuomonę seniai ketinau išsakyti, bet vis nerasdavau tam progos, tinklaraštininkas Skirmantas Tumelis. Būdamas baisiai taktišku žmogumi, jis aptakiai bandė pakišti nuorodas, atsiklausti skaitytojų nuomonės, bet taip ir neįvardijo, kad tinklinis pardavimas yra totalus blogis. Pažįstu keliolika žmonių, kurie bandė tuo verstis ir nusivylė arba tebesiverčia. Ir nė vieno, kuris mano akyse iš varguolio taptų milijonieriumi ar bent pasiturinčiai gyvenančiu, nusipirktų ar pasistatytų namą, važinėtų nauju automobiliu ir švytėtų ne suvaidinta pagal specialiuose kursuose įkaltą metodika, o nuoširdžia, tikra sėkme.

 Įsigaliojus Europos Komisijos direktyvai „Dėl nesąžiningos komercinės veiklos”, tikėjausi, kad dabar jau tikrai gaus per nagus tie, kas uždirba ne konkuruodami laisvoje rinkoje, o verbuodami vis naujus prekybos agentus ir įpareigodami juos nusipirkti „prekių krepšelį”. Bet direktyva taip ir liko dūlėti stalčiuose, o gilintis į tinklinio pardavimo subtilybes lyg ir nėra kam.

 Kodėl tokį prekybos būdą drįstu vadinti nesąžiningu? Kai Šolom Aleichemas rašė mano mėgiamą apsakymų rinkinį „Komivojažieriaus užrašai“, tokia prekyba, vaikštant nuo durų prie durų, buvo neišvengiama būtinybė jau vien dėl neišvystytos prekybos infrastruktūros. Ir nors daug kas iki šio jaučia malonumą turėdami „savo” pardavėją, kurio nuomone ir patarimais pasitiki negooglindami, aš, atvirkščiai, mėgstu savitarnos arba internetines parduotuves, kur man nereikia bendrauti su pardavėjais-konsultantais. Jeigu parduotuvėje prieina įkyrus pardavėjas ir klausia, ar gali kuo padėti, siunčiu jį tolyn arba išeinu iš parduotuvės, sakydamas, jog apsipirksiu pas konkurentus tik dėl jo įkyrumo. Užklydusiems į redakciją prekybos agentams, išdidžiai vadinantiems save konsultantais, primygtinai siūlau užsakyti skelbimą laikraštyje, kol jie pabėga. Per dešimtmetį neatsispyrė ir užsakė gal kokie du. Bet vienas iš jų tik skelbimo tekstą paliko ir nuėjo atnešti pinigų. Iki šiol neša. Tai tas nesiskaito. Nepakankamai grubiai išvyti per duris prekybos agentai bando brautis per langus ir kaminą, todėl nebijokite jų įžeisti. Užrašas ant durų „Prekybos agentai nepageidaujami” jau nepadeda, nes tada jie pasivadina konsultantais, apklausų vykdytojais. Juos išmokė nesuprasti neigiamo atsakymo, todėl išmetimas spyriu į užpakalį netgi nėra smurtas, o tik to atsakymo vertimas į jiems suprantamą kalbą.

 Sąžininga komercinė veikla yra tada, kai, prieš apsispręsdamas pirkti, matau kelių rūšių prekes, kaip dideliame prekybos centre, ir (arba) detalius jų aprašymus, kaip internetinėse parduotuvėse. Kai žinau, kad už klaidinančią informaciją ant pakuotės, parašytą mano gimtąja kalba, gamintojas arba importuotojas gali sulaukti tokios baudos, kad maža nepasirodys. Ir dar, kai nesu spaudžiamas pasirinkti šią akimirką. Išrikiuokit, pavyzdžiui, „Amway” gaminius prekybos centrų lentynose ir nenupirks nė vieno, nes visi pirkėjai matys, kokia išpūsta jų kaina, lyginant su kitomis panašiomis prekėmis. Be apmokytų pardavimo agentų įtikinėjimo „kerų” jie netenka mistiško patrauklumo.
Pasak Giedrius Drukteinio, dar šio amžiaus pradžioje pasaulinė tiesioginės prekybos apimtis jau buvo priartėjusi prie šimto milijardų dolerių. Bet apyvarta dar nereiškia sąžiningumo. Narkotikų ir vogtų meno kūrinių apyvarta irgi nemaža. Sparti internetinių parduotuvių plėtra ne tik atima duoną iš tiesioginės prekybos verslo, bet ir stumia jį link agresyvių ir nesąžiningų pardavimo būdų. Teko skaityti prognozių, kad net ir draudimo agento specialybė gali išnykti per artimiausią penkmetį, nes vis daugiau žmonių draudžiasi internete.

Žinau, kad ši mano nuomonė neįtikins nė vienos jau užverbuotos tinklinio pardavimo sektos aukos. Jokia, net ir daugybe konkrečių faktų pagrįsta kritika iki jų smegenų neprasibraus. Sektos viduje esantis žmogus blokuoja bet kokios kritiškos informacijos priėmimą. O štai padorus išsityčiojimas padėtų jų dar neįtrauktiems žmonėms neįkliūti. Kadangi dirbu kurorte su giliomis sveikatinimo ir sveikatos stiprinimo tradicijomis dar nuo Juzefo Pilsudskio draugės dr. Eugenijos Levickos laikų, tai manau, kad profilaktika duoda geresnius rezultatus ir yra pigesnė, negu jau susirgusiųjų gydymas.

 Nesakykite man, kad geriau, jog tie žmonės dirba prekybos agentais, o ne kaulija iš valstybės pašalpų ir laukia, kol darbo birža duos jiems darbo, nes pagal tokią logiką taip pat toleruoti privalėtumėm ir telefoninius sukčius bei kontrabandininkus. Šie juk irgi nelaukia malonių iš valdžios ir sukasi kaip išmano. O jau kišenvagiai ir stoties prostitučių suteneriai tai išvis verti „Auksinės krivūlės” apdovanojimo. Tinklinės prekybos sektos, besinaudojančios nesąžiningos komercinės veiklos metodais, išnaudoja savo aukas taip pat, kaip suteneriai ir telefoniniai sukčiai, tik mes vis dar veidmainiškai apsimetinėjame, jog to nepastebime.

2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Tartis su piliečiais galima tik nesvarbiais klausimais


„Nepirkim naujų daiktų, net jei jie atrodytų ypatingai žavūs, kol neišdaužysim senų,”- sako mano žmona, išgirdusi, kaip pašnibždomis keikiuosi rinkdamas nuo virtuvės grindinio mėgstamiausio arbatos puodelio šukes.

Netikiu, kad tai pavyks, bet pritariu su išlyga, jog tai nebus taikoma technikai – kompiuteriams, mobiliesiems telefonams, fotoaparatams. Nes šie pasensta greičiau, negu visiškai sugenda. Viliuosi, kad ne man vienam periodiškai užplaukia nesuvaldomas troškimas išbandyti vos tik atsiradusias naujas technologijas, nors sveiku protu suvokiu, kad jos dar nepakankamai ištobulintos ir iškrypėliškai brangios. Pavyzdžiui, skaitmenine fotografija susidomėjau dar praeitame amžiuje, kai visi dar gadino juostą, o pirmoji už skolintus pasakiškus pinigus mano įsigyta skaitmeninė kamera turėjo vos 1,3 Mp raišką. Tinklaraštininkas ir žurnalistas Timas De Chantas prieš porą metų paskaičiavo, kad tuo atveju, jeigu visa žmonija gyventų taip, kaip amerikiečiai, jiems reikėtų 4,1 žemės planetos. Kai aplink tiek daug nekenčiančiųjų Amerikos, nuo „baltų saulės ženklais” besidabinančių tautinių neofašistų iki kairiųjų antiglobalistų, galiu lengviau atsidusti, kad visi amerikietiškai gyventi tikrai nenorės. Nenori – nereikia, mums daugiau liks. Tik nereikia man primesti savo idealų ir vertybių. Jeigu svajojate valgyti balandas ir įsikrauti energija tiesiai iš kosmoso per neplautais kaltūnais apžėlusias galvas, aš jums per prievartą didkepsnio tarp dantų nekišiu, nesivaikysiu aplink jūsų šiaudų ir molio trobas su barbekiu padažo stiklainiu. Jeigu norite mokėti pinigus už tai, kad jūsų maistas pagamintas, mokant sąžiningą kainą saugotinų buivolų traukiamu mediniu arklu žemę dirbantiems Trečiojo pasaulio ūkininkams ir į ją įkalkuliuoti auksiniai Afrikos sukilėlių vadų „Kalašnikovai”, esate laisvi taip ir daryti. Tik nepradėkite pasakoti, kad dėl to mano kiaulienos nugarinė turi kainuoti kelis kartus brangiau, nes neva yra kažkuo blogesnė už jūsų pasirinkimą.

Kapitalizmas tuo ir žavus, kad puikiai integruoja visas alternatyvias gyvensenas, paversdamas jas tik dar viena mada ir iki persisotinimo patenkindamas bet kokį naują poreikį. Norite būti ekologiški – kviečiame į tam skirtą skyrių ultrahipersuperdideliame prekybos centre. O gal pakeliui dar ir marškinėliais, padabintais žuvusio kapitalizmo priešo atvaizdu, su nuolaida pasidabinsite? Ilgitės sovietmečio – štai jums „Tarybinė” dešra, pagaminta pagal visus Europos Sąjungos standartus. Išeitis anapus sistemos tėra iliuzija, anapus Matricos nėra jokio tikro pasaulio. Štai kodėl revoliuciniai judėjimai mūsų amžiuje tampa vis panašesni į menininkų grupes, įdomias ar bent žinomas tik nedideliam juos aprašinėjančių specialistų būreliui. Vakarų civilizacija beviltiškai nugalėjo ne tik XX a. socializmo bloką, bet ir pergyvens visus jos žlugimo pranašus, nes bet kuri krizė tėra natūrali jos būsena. Dar nežinau kaip, bet tikriausiai suvirškins ir kovingąjį islamą, nes vienam Al Qaedos užverbuotam teroristui tenka dešimtys globalizacijos vesternizuotų gyventojų Rytų šalyse.

O kai sutinku žmonių, kuriems „už ruso” buvo geriau, jau senokai nebesistengiu jiems kažką įrodinėti. Stengiuosi tik neišsiduoti, kad daugmaž nuoširdžiai juos užjaučiu. Juk 1988-1991 m. permainos sugriovė jiems gyvenimą. Buvo prisitaikę subinlaižiauti kompartijai, išsistatė didelius neekonomiškus namus arba gavo valdiškus butus, leido vaikus į mokslus, mažas algas kompensuodavo vogdami kas iš sanatorijos valgyklos, kas iš meno dirbinių įmonės, kas iš mėsos kombinato... Ir viso to nebeliko. O bežiūrint per televizorių į mitinguojančius patriotus bei keikiant Vytautą Landsbergį ir jaunystė prabėgo... Likęs šaltame nerenovuotame daugiabutyje be darbo, pajamų su pikta stora žmona ir net emigruoti nesugebančiais vaikais, brežneviniais baldais ir analogine televizija, kurią tuoj išjungs, žmogus tiesiog privalo suprasti, kas dėl viso to kaltas. Juk nekaltins savęs, nes tokiu atveju reikėtų žudytis arba, o siaube, bandyti keistis.

Jeigu šiandien vyktų referendumas dėl išstojimo iš ES ir NATO bei prisijungimo prie Rusijos, jo rezultatai galėtų būti dar labiau netikėti, negu VAE referendume. Todėl nereikėtų rizikuoti ir atsiklausinėti piliečių esminiais klausimais. Žaisti tiesioginę demokratiją galime klausinėdami, kurios gatvės duobes pirmiau lopyti, o prie šalies likimą lemiančių klausimų sprendimo šitos kartos geriau neprileisti, jei net „Eurovizijos” atrankoje be ekspertų komisijos jiems nepatikima rinkti Lietuvos atstovo, kad neapsijuoktumėm išsiuntę ką nors klaikiai neskoningo.

Konstitucijos kūrėjai prikaišiojo į ją nemažai saugiklių, pradedant konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas” ir baigiant visokiais referendumų iniciatorių suvaržymais, tarsi nujausdami, kad ateis toks metas, kai nuo neįtikėtinai išbrangusios naftos dolerių atsišėręs rytinis kaimynas negailės išteklių mūsų piliečių protams užvaldyti. Nekenčiama, lėtai atsinaujinanti ir kokių nors radikalių permainų nesugebanti imtis politinė klasė drauge yra ir patikimiausia apsauga nuo netikėtų grėsmių nukreipti mūsų šalies likimą nuo pasirinkto prieš du dešimtmečius laisvės kelio.

2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Pardavęs balsą rinkėjas žino, kad nuskriaustas ne jis, o pirkėjas


Pusamžis vyras ir moteris, turbūt jo žmona, rinkimų apylinkėje:
–  Šitas lapas balsuoc už žmonis, šitas už partijas, o už kų tas mažas, kiba už degalinį?
–  Ne už deagalinį, o už katilinį, nieko nesupranci, mauše.

Pirmadienio rytą mūsų namų pašto dėžutėje žmona rado kažkieno įmestą tuščią raudoną rusiškų cigarečių „Premjer” pakelį. Kai pasidalinau šia beprasme kasdienybės detale su „Facebook” draugais, jie iškart susiejo tai su rinkimų tematika. Ne, rašyti apie tai jau vėlu. Nes visą savaitę tik apie tai ir šnekėta, rašyta, diskutuota. O juk jokie politikai neprineš man malkų, neužkurs krosnies, kad namie nebūtų žvarbu kaip daugiabutyje, nesurinks nukritusių obuolių, lapų nuo tako nenušluos ir net šunio su katukais nepašers. Klystame kaskart, kai krykštaujame iš džiaugsmo arba ieškome virvės pasikarti dėl rinkimų rezultatų, manydami, kad dabar tai jau tikrai viskas pasikeis. Saulė nenusileis, po rudens ateis ne žiema, o vasara, piniginėje nesibaigs pašalpa, o šaldytuve alus? Arba atvirkščiai, žemė taps pragaru, o nuo stogo lietvamzdžių varvės derva? Pasikeis tik jiems, išrinktiems arba ne. Laimėtojai su pralaimėjusiais dar ne kartą keisis vietomis, bet jų galimybės pakeisti mano ir jūsų gyvenimą yra stebėtinai menkos. Keli procentai mokesčių tarifų kada nors vėliau, didesnis ar mažesnis valstybės kišimasis į verslą ar po lova... Skirtumai mažesni, negu galime tikėtis kiekvieną kartą, kai jie mums pažada permainas.

Kol tęsiasi toks stebėtinai švelnus ruduo be kiemo žolę nubalinančių rytinių šalnų, o spalio viduryje net ir uosiai dar neprarado visų lapų, pušynėliuose dygsta žaliuokės ir sodas tebekvepia obuoliais, dar suspėsiu, gal jau paskutinį kartą šiemet, nupjauti kiemo veją ten, kur ji jau spėjo ataugti. Paskui prasivažinėti iki artimiausios krautuvės siaura vingiuojančia tarp dzūkiškų kalvelių asfalto juosta, posūkiuose cypiant vis dar vasarinėms padangoms, parsivežti stambų mėsgalį ir pasigaminti kažką dekadentiškai gardaus. Sakysite, kad tai tik banalus bėgimas nuo realybės į privatų pasaulėlį? Bet aš ten visada buvau, kaip ir jūs beveik visi, o bendrųjų reikalų aptarimas, kitaip dar vadinamas politika, rūpėjo tik tiek, kiek jis gali apsaugoti tą privačią erdvę ir privačius interesus nuo svetimųjų, visų, kurie gyvena anapus mano kiemo tvoros, kišimosi ir reguliavimo.

Žinau, jiems tai nepatinka. Idealus rinkėjas dirba biudžetinėje įstaigoje už valstybės nustatytą minimalią algą, gyvena daugiabučiame name, gauna kompensaciją už šildymą ir važinėja visuomeniniu transportu. Tada jam galima pažadėti ką nors padidinti, pagerinti arba duoti. Arba net ir to nereikia. Jam pakanka, kaip tiems Pravieniškių kaliniams, pažadėti, kad nemuš, tai yra nesumažins etatų, nepanaikins kompensacijų ir lengvatų. Įsivaizduokite, kokią galią veikti žmonių protus įgavo savivaldybės, kai joms buvo perduota teisė savo nuožiūra skirti arba neskirti socialines pašalpas kam tik nori. Nepakankamai demonstruojantis savo varguoliškumą ir nusižeminęs kaipmat gali būti pripažintas galimai turinčiu kažkokių kitų pajamų ir nevertu tos apgailėtinos išmokos. Balsų pirkimas tapo masiniu reiškiniu būtent tada, kai po sunkmečio neįtikėtinai pagausėjo valstybės penimųjų klasė. Papirkti juos pažadais, vaišėmis, pramogomis ar tiesiogiai siūlant už balsą kelias dešimtines jau seniai nėra nusižengimas politinės klasės papročiams, nes tie perkami ir parduodami žmonės tik teoriškai turi laisvą valią ar kažką panašaus į pažiūras, dažniausiai apsiribojančias komercinių televizijų infošou laidų įteigtu tikėjimu, kad „visi jie ten vagys”, o rinkimai „nieko nekeičia”. Todėl pardavęs balsą rinkėjas žino, kad buvo nuskriaustas, apsigavo ne jis, o pirkėjas, nes sumokėjo realią perkamąją galią turintį banknotą už visiškai bevertį veiksmą.

Net jeigu iš gausybės pranešimų apie perkamus balsus keli pasibaigs ikiteisminiais tyrimais ir teismų nuosprendžiais, perkančių ir parduodančių per kiekvienus rinkimus tik daugės, nes tai yra pigiau ir efektyviau, negu politinė reklama televizijoje, plakatų klijavimas ir lankstinukų dalinimas. Sumažinti balsų pasiūlą įmanoma tik sunaikinant juos parduodančią klasę. Galima pagrįstai tikėtis, kad anksčiau ar vėliau vieni iš jų emigruos, kiti čia susiras darbą arba imsis smulkių verslų, o tuomet, jeigu ir neis balsuoti, tai savo balso už dvidešimt litų neparduos, nes drauge su ekonomine nepriklausomybe nuo valdžios bus atgavę ir savigarbą.

Būtent tose savivaldybėse, kur skurstanti visuomenės dalis yra didžiausia, rinkimų rezultatai būna lengviausiai prognozuojami, o savivaldybių tarybose mažiausia politinių jėgų įvairovė. Kam nors gal ir juokinga, kad, pavyzdžiui, klestintis Druskininkų kurortas vis dar yra ir kitąmet bus Probleminių teritorijų sąraše. Pritraukiamos šimtamilijoninės investicijos kuria darbo vietas kvalifikuotiems specialistams, kuriuos tenka viliotis iš kitų miestų netgi žadant jiems tarnybinius butus, o pašalpų gavėjų taip ir nesumažėja.

2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Nėra jokio viešojo intereso, kad jūsų televizorius rodytų žvaigždžių šokius


Vos kelios savaitės beliko iki spalio 29-osios, kuri, jeigu tikėčiau už skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui skirtus biudžetinius bei europinius milijonus transliuojamais reklaminiais vaizdeliais, bus baisesnė už Majų kalendoriaus pabaigą. Nors anteną nulaužk, nematau jokio viešo intereso, pagrindžiančio tokį pinigų mėtymą, išskyrus privatų komercinių televizijų interesą neprarasti jų pačių nubukintų žiūrovų dalies. Tai kodėl ne jie patys savo lėšomis tą skaitmeninės televizijos plėtrą turėjo finansuoti?

Latvija prie skaitmeninės televizijos perėjo 2010 m. birželio 1 d., o Estija vos mėnesiu vėliau – liepos 1 d. Kaip ir tikėtasi, buvo žmonių, kurie dėl savo amžiaus ar ribotų aplinkos suvokimo gebėjimų nepasiruošė analoginės televizijos išjungimui, bet mūsų kaimynai ir netaškė milijonų, kad kiekvienam viską išaiškintų ir nedalijo kompensacijų už priedėlius. Atsilikėliai parėkė, kad televizorius neberodo, pamatė, kad niekam tai nerūpi ir susitvarkė patys.

Lietuvoje didžiausia bėda yra ne gyventojų tamsumas, neleidžiantis suvokti, kuo analoginė televizija skiriasi nuo skaitmeninės, ar skurdas, ribojantis galimybes nusipirkti naują televizorių su skaitmeniniu tiuneriu arba skaitmeninės televizijos priedėlį, o politikų noras pasirūpinti kiekvienu žmogumi kaip bejėgiu naujagimiu. Vos tik Europos Sąjunga ar neišvengiamas techninis progresas mums atneša kažkokią progresyvią naujovę, viešojoje erdvėje arba Seimo salėje iškart pasigirsta reikalavimai juos atidėti iki datos, sutinkamos tik mokslinės fantastikos filmuose, ir biudžeto pinigais pasirūpinti, kad tą naujovę, suvirškintą ir sukramtytą, valstybė mums šaukštu sugrūstų į burnas. Jeigu jų balsai būtų lemiami, iki šiol žiemą važinėtumėm vasarinėmis padangomis, nes pensininkui Pranui, savo surūdijusiu priešistoriniu „Pasatu” išvažiuojančiam į bendrojo naudojimo kelius tik Vėlinių savaitgalį ir per lydekų nerštą, žieminės padangos pernelyg brangios. Nebūtų ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, nes Pranas juk avarijų nedaro, važiuoja lėtai ir tiesiai, kad kepurė su snapeliu nuo galvos nenukristų ir teleskopinių akinių stiklai neaprasotų. Draudimą tegul perka visokie ten BMW skraidantys kelių ereliai. Tai tie patys žmonės reguliariai imasi iniciatyvų reguliuoti antkainius prekybos centruose, inicijuoja įstatymų pakeitimus, kad vartojimo paskolos nebūtų išduodamos tiems, kas neturės valios jų grąžinti, o žemės sklypų savininkai negalėtų jų parduoti geriausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.

Jeigu žmogui dešimtmetį kasdien sakysim, kad jis yra kiaulė, anksčiau ar vėliau pradės kriuksėti. Jeigu kalsim į galvą, kad jis yra nesugebantis savimi pasirūpinti varguolis, kurį tik ir tyko apgauti apsukrūs spekuliantai, užsienio korporacijos bei vietiniai oligarchai, jį  nuolat persekios nesaugumo jausmas ir išsivystys poreikis, kad kas nors juo rūpintųsi.
Kasdien sutinku vis daugiau sveikų ir aktyvių žmonių, kurie visiškai arba beveik nežiūri televizoriaus, visą reikalingą informaciją ir pramogas surasdami internete. Taip gyvena dauguma šiandieninių gimnazistų, mano karta be televizijos išsiverčia gerokai rečiau, bet pažįstu ir pensininkų, priklausomų nuo „Facebook”, bet ne nuo televizinių šokių su žvaigždėmis. Lietuviškiems televizijos kanalams lieka mažiausiai išsilavinusi, nemokanti užsienio kalbų, nusenusi auditorijos dalis, kuri, vietoje aktyvios informacijos bei pramogų paieškos internete, mieliau vis dar renkasi pasyvų televizinio vaizdo žiūrėjimą. Mūsų namuose televizorius būna įjungtas kaip fonas, bet tuo metu visi veikia kažką kito, dažniausiai internete. Štai kodėl gamintojai išleidžia vis išmanesnius televizorių modelius, kuriuose televizinis vaizdas yra tik nedidelė ir ne pati svarbiausia jų galimybių dalis greta socialinių tinklų, bendravimo ir naršymo aplikacijų.

Paskutiniai analoginiai žiūrovai, kurių ekranuose spalio 29-ąją mirgės „sniegas”, yra ir paskutinė lietuviškų komercinių televizijų viltis. Jeigu jiems neužteko sugebėjimo orientuotis pasaulyje, kad laiku pasiruoštų analoginės televizijos išjungimui, tai ir į internetą jie neišeis, išmaniųjų televizorių nepirks. Kieno, jei ne pačių komercinių televizijų interesas, kad ir po spalio 29-osios jie liktų prilipę prie ekranų? Todėl valdiškų ar europinių pinigų taškymas skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui yra tiesioginė valstybės dotacija komerciniams televizijos kanalams. O gal ir politikų noras jiems įsiteikti prieš Seimo rinkimus. Kiekvieną kartą, kai pas skaitmeninės televizijos reklamos ilgaamžį senuką ant sofos susėda visi kaimynai ir „atsliūkina dykaduonis Gediminas”, supraskite, kad už jo kukurūzų spragėsių dubenį sumokėjote jūs. Ir už tai, kad ši reklama sukasi dažniau už moteriškų įklotų bei Visagino atominės elektrinės... O jei po spalio 29-osios jūsų laiptinės kaimynas paklaus, kodėl staiga nustojo rodyti jo televizorius, patarkite jam skaityti knygas. Ir jokiu būdu neskolinkite daugiau kaip 10 litų.

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Pasiuntėme nepakankamai toli


Kasmet didžiąją dalį mūsų sodo obuolių derliaus paprasčiausiai supūdydavau, o šiemet, pažvelgęs, kaip gausiai jie užderėjo, pasiūliau draugams iš interneto socialinių tinklų atvykti ir prisirinkti, kiek pajėgs išsivežti. Prisiminus, kad gyvenu ne sostinės centre, o mažame kaimelyje prie Veisiejų, galėčiau teigti, kad eksperimentas pavyko. Kartą sulaukiau svečių iš Druskininkų, kitą – iš Vilniaus. Pirmasis svečias jau spėjo pasigirti išsispaudęs per 100 litrų obuolių sulčių, antrasis taip pat išsivežė panašų obuolių kiekį. Maždaug taip ir įsivaizduoju solidarumą.

Bet jeigu koks nors vietinės valdžios atstovas, pavyzdžiui seniūnas, imtų aiškinti, kad privalau su kažkuo pasidalinti obuoliais, nes turiu jų daug, o kiti visai neturi, tai pirma galvon atėjusi mintis būtų užpjudyti jį šunimi. Jei rimtai, tai mūsų seniūnas išties malonus žmogus ir tiek negeria, kad tokių dalykų prisigalvotų. Bet kitas, iš pirmo žvilgsnio ne ką mažiau malonus žmogus, Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys Algirdas Gediminas Šemeta šią savaitę džiugiai pranešė: „Iniciatyva, kurią remia beveik 2/3 europiečių, įgauna pagreitį! Vakar vakare gavau Belgijos finansų ministro laišką, kuriuo Belgija prisideda prie kitų šalių, prašančių Komisijos pradėti rengti sustiprinto bendradarbiavimo procedūrą dėl Finansinių sandorių mokesčio įvedimo. Ledai pajudėjo.”

 Lengviau atsidusome, kai 2009-ųjų „Naktinės mokesčių reformos veidas” – anuometinis finansų ministras A.G. Šemeta – buvo deleguotas į Europos Komisiją. Dabar darosi aišku, kad nepakankamai toli jį pasiuntėme, nes ir iš ten gali apdėti naujais mokesčiais. Komisaro minimi du trečdaliai europiečių, pagalvoję apie finansinių sandorių apmokestinimą, įsivaizduoja, riebų bankininką, vilkintį brangų kostiumą, kurio rizikingų sprendimų ir išduotų blogų paskolų prislėgtus bankus visų mokesčių mokėtojų lėšomis gelbėjo jų valstybės. Nejaučiu tam įsivaizduojamam personažui ypatingų simpatijų, bet kirba nuojauta, kad dėl naujojo mokesčio nei jo kostiumas, nei laikrodis, nei automobilis netaps pigesniais ir premijos nesumažės, o mokesčio našta bus sėkmingai išdalinta visiems bankų paslaugomis besinaudojantiems klientams. Gal jie ten Belgijoje ir tiki komisarų visagalybe, o mes ne taip seniai matėme, kaip skandinaviškai socialiai atsakingi bankai, vieną dieną primygtinai siūlę imti paskolas kone iki gyvenimo galo pervertintam nekilnojamam turtui pirkti, kitą taip sėkmingai pasidalino su savo klientais krizės našta, kad ne vienas iš jų iki šiol žagsi. Ne taip seniai tie patys bankai mums solidariai pakėlė kainas už grynųjų pinigų tvarkymo operacijas, vietinius pervedimus litais bei vietinius ir tarptautinius pervedimus eurais, atsiskaitymus debeto ir kredito kortelėmis. Lietuvos bankas tas kainas patyrinėjo ir draugiškai patarė mums „dažniau naudotis pažangiomis mokėjimo priemonėmis ir atsisakyti grynųjų pinigų”. Gal tada komerciniai bankai sumanys sumažinti paslaugų kainas. O gal ir ne. Vien elektroniniais pinigais besinaudojantys gyventojai yra ne tik bankininkų, bet ir visų valdžių bei specialiųjų tarnybų svajonė. Nereikia nieko sekti, stebėti, pagauti už rankos darant nusikaltimą. Pakanka peržiūrėti pinigų srautus ir jau galima dėti antrankius už galimai neteisėtą praturėjimą arba palikti ramybėje.

 Aną savaitę viename lietuviškame vidutinio dydžio prekybos centre su nelietuviška raide pavadinimo viduryje stovėjau eilėje paskui daug metų pažįstamą bendraamžį, šiuo metu gan sėkmingai bedarbiaujantį ir reguliariai turistaujantį anapus Lietuvos-Baltarusijos sienos. Kai atėjo eilė jam užsimokėti, jaunutė kasininkė spuoguotu veidu paklausė, ar jis turi nuolaidų kortelę. Vyriškis burbtelėjo „ne”, o man paaiškino nesinaudojąs ne tik bankų, bet ir nuolaidų kortelėmis, nes visai netrokšta, kad kažkokiose elektroninėse sistemose matytųsi, kiek pinigų jis išleidžia, ir kiek kartų tos išlaidos viršija oficialias pajamas.

 Sąskaitas už elektrą, ryšio paslaugas ir atliekų tvarkymą apmoku internetu, nes taip tiesiog patogiau, bet skaičiukai sąskaitoje neteikia tokio malonumo, kaip rankose laikomi grynieji pinigai – litai, eurai, svarai... Bet daugiausiai sentimentų jaučiu gryniesiems doleriams. Žali pailgi popierėliai su prezidentų atvaizdais, nepaisant visų jų kurso svyravimų ir pamažu vykstančio pasaulio rezervinės valiutos statuso praradimo, mano kartai visada išliks tikrų pinigų simboliu, užsilikusiu sąmonėje nuo daugybės peržiūrėtų Holivudo veiksmo filmų ir pirmųjų Nepriklausomybės metų turginės ekonomikos – tikrųjų laisvosios rinkos laikų. Myliu Ameriką – ne tą, kuri kamuojasi dėl klimato kaitos ir spėjamų suimtųjų teroristų teisių pažeidimų, o tą stiprią ir savimi pasitikinčią Ronaldo Reigano laikų laisvės ir demokratijos gynėją, didelių rajų kampuotų automobilių, pakelės užkandinių, dangoraižių ir „Coca Colos”, Rembo, Rokio šalį, nesigėdijusią savo jėgos ir veržlumo, nebijojusią garsiai įvardinti Blogio imperiją. Žinau, tai tik svajonė, tokios šalies seniai nebėra, o santaupų grynaisiais doleriais nebelaiko net „naujieji rusai”, tai ir aš nelaikau, bet jaunystės meilės ištrinti iš atminties tiesiog neįmanoma.

2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Rinkimų agitacija – smagiausia bobų vasaros pramoga


Raudonos klevų viršūnės, skleidžiančios VRK nustatyta tvarka nepaženklintą rinkimų agitaciją, ir pro rytinio rūko draiskalus, dangstančius taip nė karto pastarąjį dešimtmetį nenušienautas pievas, kyšančios žmogaus ūgio pušelių viršūnės, dekoruotos spindinčiais rasa voratinkliais, kasdien neduoda užmiršti, kokį permainų metą mums tenka išgyventi. Bobų vasara jau prasidėjo bene visose valdžios institucijose, kurios daugiau ar mažiau įtakojamos Seimo daugumos ir Vyriausybės kaitos. Visi lyg ir dirba kaip anksčiau, dar niekas nepasikeitė, bet laikinumo nuotaika jau tvyro ore ir kažin kokių svarbių sprendimų tikėtis neverta, nes nieks tikrai nežino, ar po kelių mėnesių nereikės jų keisti jau pagal naujos daugumos užgaidas. Vakarodamas su LRT rinkimų agitacijos debatų laidomis, kiekvienas gali įsitikinti, kiek užsidegimo išardyti viską, ką jų manymu neteisingai sukūrė visi lig šiol buvusieji, sukaupė partijos, partijėlės ir jų koalicijos.

Pasidarau didelį puodą arbatos, sumuštinių, įsitaisau fotelyje, kompiuterio interneto naršyklėje atsidarau iškart du socialinius tinklus ir žiūriu tuos TV debatus tarsi kokį realybės šou projektą, smagiausiomis pasisakymų vietomis iškart pasidalindamas su virtualiais draugais. Tokia gal kiek iškrypėliška rudens vakarų pramoga jau pradeda erzinti mano šeimos narius, šaiposi, kad greitai imsiu kalbėtis su televizoriumi ir pervadinsiu mūsų bei kaimynų katinus populiariausių partijų lyderių vardais. Atsikertu, kad debatai prasideda jau sutemus, kai eiti grybauti, pjauti kiemo veją arba rinkti nukritusius obuolius jau vėlu, be to, rinkimų kampanija netrukus baigsis, todėl nėra jokios rizikos tapti priklausomu nuo agitacinių laidų.

Kai partijų lyderiai kalba nuobodžiai aptakiomis frazėmis, apžiūrinėju trimis eilėmis susėdusius jų atsivestus žmones. Ekranas didelis, įstrižainė per metrą, tik gaila, kad laidos transliacija vos standartinės raiškos, tai sunku atpažinti, kas ten toks buroko raudonumo veidu stovėjo žaliųjų valstiečių trečiojoje eilėje, kaip nušvisdavo Artūrą Zuoką atlydėjusių moterų akys bei šypsenos po kiekvieno jo žodžio, kaip liūdnai žvelgė į savo bendražygius senovinius automobilius kolekcionuojantis Stasys Brunza, kai anie užsiminė apie prabangaus turto apmokestinimą. Tik vienas jaunalietuvių lyderis į studiją atėjo be palydos, tarsi prieš kažką ten protestuodamas, bet taip ir neradęs progos aiškiai pasakyti prieš ką.


Jei būtų galimybė, aš tą jų pasisakymų tvarką būčiau slapčia sukeitęs, kad studijoje būtų daugiau įtampos, o gal ir fizinio veiksmo. Pavyzdžiui, Stanislovą Buškevičių būčiau pakišęs kartu su Algirdu Paleckiu, tik užkulisiuose tada jau reikėtų patupdyti pasirengusius juos vieną nuo kito atlupti apsaugininkus. Net ir „Facebooke” niekas man negalėjo atsakyti, kodėl jaunalietuvių vadas kalba su tokiu ryškiu slavišku akcentu ir ką debatuose veikia tvarkiečių Europos Parlamento narys, kuriam VRK uždraudė kandidatuoti į Seimą.


Necituosiu čia kurioziškiausių pasisakymų ištraukų, nes ir taip įtariu, kad atsiras skubančių apkaltinti, neva čia už ar prieš kažką agituoju, juolab kad laidos dar tęsiasi ir tikiuosi išgirsti dar autentiškesnio nusišnekėjimo. O balsuosiu visai ne už gražiausiai atrodantį, rišliausiai kalbantį, ar išsamiausią programą pateikusį. Pasitaręs su šeima, nusprendžiau, kad balsuoti reikės už tą, kas mūsų savaitraštyje užsakys politinės reklamos už didžiausią pinigų sumą. Ciniška, bet teisinga ir jokio išankstinio nusistatymo. Liko dar dvi savaitės, du laikraščio numeriai.

Savaitgalį Varėnoje vyksiančioje Grybų šventėje tų kandidatų bus daugiau, negu miške šungrybių. Rinkiminiais metais jie niekuomet nepraleidžia progos tokioje žmonių gausybėje save parodyti. O nuo politikų pailsėsiu per savaite vėliau vyksiantį Poetinį Druskininkų rudenį. Ten jų beveik nebūna, nors šiemet, kai Garliavos kovotojų gretose karts nuo karto šmėkšteldavo vienas kitas mūzos palytėtas veidas, ir čia visokių netikėtumų galima sulaukti. Gal organizatoriams dar ne vėlu bent į anoniminio eilėraščio konkurso reglamentą įtraukti draudimą minėti partijų pavadinimus, teisybę ir mergaitę. Kita vertus, tai jau atsiduotų cenzūra, kurios kasmet vis gausiau suvažiuojantys iš tolimų kraštų tarptautinio poezijos festivalio svečiai mūsų laisvoje šalyje nesitikėtų sutikti.

Bobų vasara niekada ilgai neužtrunka. Spalio darganos sumaišys su purvais nukritusių lapų grožį, nustos dygti net ir žaliuokės, rinkiminių pasisakymų šou pakeis išblėsusių žvaigždžių šokiai ir dainos. Mačiau, apie viską pagalvojančio prekybos tinklo pardavėjos jau krauna iš dėžių Vėlinių žvakeles. Ilgai neužtruks.

2012 m. rugsėjo 20 d., ketvirtadienis

Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu


Jeigu Dievas kada nors sumanytų pajuokauti ir duotų man galimybę iš naujo nugyventi žmogaus gyvenimą šioje žemėje bei leistų pasirinkti, kurioje tautoje norėčiau gimti, nedvejodamas rinkčiausi būti žydu. Lietuviu aš jau buvau, tai yra esu. Pirmam gyvenimui tai išties puiku, bet ne taip labai, kad norėtųsi pakartoti. Be to, būdamas lietuviu, niekada iki galo nesuprasiu, ką reiškia būti žydu.

Tarsi vedami paslaptingo susitarimo, jie suvažiuodavo į Druskininkus iš Sovietų sąjungos didmiesčių, apsistodavo sanatorijose ir nuomodavosi kambarius iš vietos gyventojų. Nors kalbėdavo rusiškai, jie buvo visai kitokie, negu tikrieji rusai, kurie čia jausdavosi tarsi savo kolchozo raudonajame kampelyje: ant pilko kostiuminio švarko, dėvimo prie treninginių kelnių išvirtusiais keliais bei dermatino šlepečių, susikabindavo karo veteranų medalius ir stumdydavosi eilėse prie apgailėtinai pamėlusių kiaulienos kanopų, kurių savo gimtinėje ant prekystalių išvis nematydavo. Žydai buvo gerokai santūresni. Nematydavome jų viešumoje prisigėrusių ar su kažkuo besiriejančių. Net ir jų saulės nematę berniukai, trumpam atitraukti nuo skambinimo pianinu pamokų ir kalbų mokymosi bei tamsiaplaukės mergaitės didelėmis giliomis akimis atrodė kažkokie nevaikiškai rimti ir susimąstę. Strazdanoti vietiniai berniūkščiai nubrozdintomis alkūnėmis perdaug ir nesistengė įtraukti jų į savo nutrūktgalviškus žaidimus, bet nevengdavo iš atminties ištraukti vieną kitą pobjaurį iš vyresniųjų girdėtą antisemitinį posakį ar dainelę.

Ilgą laiką mintyse man visai nesisiejo šitie keistoki kurorto svečiai ir ta žydų tauta, apie kurią girdėdavau vakarais mamos balsu skaitomose Senojo Testamento knygose. Ir tik paauglystėje atrastos dvi ne itin storos pokarinės laidos Šolom Aleichemo knygelės padėjo susieti tuos du pasaulius. O paskui atsirado trečias - čia gyvenusių ir išžudytų žydų palikti ženklai. Raidės antkapių akmenyse, suklotuose į laiptus, Druskininkų geto pastatai ir šykščios nuorodos pakelėse į masinių žudynių vietas.

Ne kartą gavau pylos už savo rašinius ne tik nuo radikalių patriotų, bet ir tų tautiečių, kuriems nesinori savęs apsunkinti kokia nors atsakomybe už praeities kartų nuodėmes. Minėti Lietuvos žydų genocido dieną ir nutylėti, jog tą genocidą įvykdė ne kažkokie ateiviai iš kosmoso, o tokie patys lietuviai kaip mes, yra baisi veidmainystė. Pasiteisinimų prieš retkarčiais prabylančią savo sąžinę gali būti visokių, bet labiausiai nevykęs, mano supratimu, yra žydiškų pavardžių ieškojimas tarp NKVD tardytojų ir stribų bei savų karo ir pokario aukų skaičiavimas, tarsi dedant jas ant kitos svarstyklių lėkštės. Kokią moralinę teisę turime priekaištauti tiems keliems procentams atsitiktinai gyvų likusių Lietuvos žydų, kad kai kurie iš jų pasirinko bendradarbiavimą su sovietais, kariavusiais prieš „galutinio žydų klausimo sprendimo” siekusius nacius? Užuot kūrę gudrias dvigubo genocido teorijas, geriau įsivaizduokite save paprasto Seirijų miestelio krautuvininko vaiku, kurio motiną ir seseris tie patys kaimynai, kurie ateidavo pirkti silkės prieš Kūčias ir skolindavosi pinigų, kad išgyventų iki naujo derliaus, ištempė iš namų ir užkasė žvyro duobėje. Žydšaudžiai mumyse pabunda, kai pradedame šykštėti tų varganų 3 milijonų, kuriuos Vyriausybė skyrė kaip simbolinę kompensaciją už nusavintą žydų organizacijų nekilnojamąjį turtą. Išties simbolinė suma - po litą nuo kiekvieno Lietuvos piliečio ir maždaug po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Tai juk ne išpirka už nuodėmę, bet tik simbolinis geros valios veiksmas. Jei kažkam gaila to vieno lito, paimkite iš manęs du. Jei kažkam nesinori jaustis žydšaudžių tautos atstovu, galiu prisiimti ir jo naštą. Nes ši našta išlaisvina. Nors tik labai neseniai išgirdau iš savo tėvo pasakojimą, kaip jo šeima karo pradžioje Petroškuose slapstė žydų berniuką, kurį vėliau perdavė atokesnėje sodyboje gyvenantiems giminaičiams, bet dėl to nesijautė padarę kažką ypatingo.

Atbundančius žydšaudžių instinktus atpažįstu kiekvieną kartą, kai prasiveržia neapykanta daugiau gyvenime pasiekusiam tautiečiui ar nesuprantama kalba šnekančiam pakeleiviui. Kai ieškome kaltų už mūsų nesėkmes ir godžiai ryjame sąmokslo teorijas. Tik laiko ir palankių aplinkybių susiklostymo klausimas, kada atsakomybės už savo gyvenimo pasirinkimus trokštančios atsikratyti minios žmogus vėl susiteps rankas krauju tų, į kuriuos pirštu parodys vedliai. Kadangi žydų jau nebėra, tai taikiniu gali tapti bet kas - įsivaizduojamo pedofilų klano atstovai, varguolius engiantys darbdaviai, pašalpas gaunantys ir nelegaliai dirbantys kaimynai, pabėgėliai iš tolimų kraštų ir nuo seno čia gyvenantys kitataučiai, seksualinės mažumos. Kol savyje nenuteisiau žydšaudžio, jis tik ir laukia progos, kai siela užsnūs, užvaldyti mano protą ir kūną.

Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu būtent todėl, kad ši tauta, tūkstančius metų gyvendama tarp piktų svetimųjų, jau išmoko tas likimo duotas skaudžias pamokas, kurias mes tik pradedame, dar tada, kai bėgo iš Egipto nelaisvės ir vergavo Ninevijoje, statė Šventyklą ir matė, kaip ji buvo sugriauta.

2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Šita tauta natūraliu būdu daugiau nebesidaugins


Banalu lyginti rudenį  su brandžiu žmogaus amžiumi, kai jis pradeda suvokti, jog liko ne tiek jau daug gyvenimo ir būtent ta jo dalis, kai kasdien bus vis mažiau sveikatos, aistros proveržių, vilčių ir troškimų. Beveik toks pats nenaujas ir teiginys, kad senatvė mūsų visuomenėje nepakankamai gerbiama, o kartais tai pavadinama diskriminacija dėl amžiaus. Pavartęs praėjusių amžių raštus, nesunkiai pririnkčiau citatų, kuriose to meto bočiai, ne ką mažiau už dabartinius, keiksnodavo tariamai nedėkingą jaunimą. Nors vidutinis gyventojų amžius tada buvo maždaug perpus mažesnis už dabartinį, o šiandieniniai „jauni ir perspektyvūs” politikai kitais laikais būtų vadinami seniais, mano karta geriau prisimena liūdnus vėlyvojo sovietmečio gerontokratijos laikus, kai kretantis TSKP CK generalinis sekretorius, apsuptas tokių pat sukriošėlių, valdė visam pasauliui branduoliniu ginklu grasinančią milžinišką šalį.

2005 m. „Bernardinuose” Tomas Viluckas bandė Lietuvą perspėti („Tomas Viluckas: Gerontokratijos grėsmė?”), kad ir pas mus „du iš trijų svarbiausių šalies vadovaujančių postų priklauso žmonėms, kurių amžius viršija septyniasdešimt metų.” Nuo to laiko sistema be ypatingų pastangų, lyg ir savaime, sugebėjo atsinaujinti, pasiųsdama ką Anapilin, ką į pensiją, ką į Europos Parlamentą... 2011 m. pabaigoje, svarstant biudžetą ir galimus mokesčių pakeitimus, ta pati problema visu gražumu mums atsiskleidė šiek tiek kitaip. Pensinio amžiaus rinkėjai, senstant visuomenei dėl sumažėjusio gimstamumo ir jaunimo emigracijos, įgauna vis didesnę galią nulemti rinkimų rezultatus, todėl politikai pradeda jiems pataikauti. Per 600 tūkstančių jų balsų pakaktų bet kurią partiją nušluoti arba atvesti į valdžią. Ar rinkimų dieną iš žydro dangaus lyg turizmo agentūros reklamoje spigins saulutė, ar koks škvalas skersai kelio medžius išvartys, jie ateis prie urnų. Tai, ką mano karta vadina nuotykiais, o dar jaunesni išvis ekstremaliais išbandymais, jiems nė motais. Nes jaunystėje kiaurais batais per pusnis po 15 kilometrų kasdien kulniuodavo į mokyklą, o po pamokų dar stovėdavo eilėje duonos. Gerai, kad bent vienybės jų gretose kol kas nematyti – buvęs kolchozo partorgas ir nuo tokių kaip jis kentėjęs tremtinys vargu ar kada balsuos už tuos pačius kandidatų sąrašus. Nors nutinka ir taip. Didėjanti pensininkų galia reiškia, kad daugumos partijų programose matysime pažadus didinti mokestinę naštą šiandien dirbantiems žmonėms bei verslui, o surinktus pinigus panaudoti pensijų didinimui, nors akivaizdu, kad ir dabartinio lygio pensijos per visą sunkmetį buvo mokamos iš paskutinių jėgų bei išteklių. Ir garantuoja, kad pensijų reforma, kuria nuo kartų solidarumo principu paremtos sistemos būtų pereita prie kaupiamosios, artimiausiu metu neįmanoma. Labiau tikėtina, kad politikai dar kartą išpurtys pinigų likučius iš antrosios pakopos pensijų fondų ir trumpam uždangstys jais Sodros biudžeto skyles. Dabartiniams septyniasdešimtmečiams keli prie pensijos pridėti centai gali suteikti šiek tiek džiaugsmo. Garbės žodis, nepavydžiu jiems tų pinigėlių. Bet nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir pensininkais taps jau mano karta. Mūsų bus keliskart daugiau už mūsų vaikus. Jei neturėsime nieko susitaupę ir susikaupę, koks bebūtų socialinio draudimo mokesčių tarifas, net jei atimtumėm iš jų 99 proc. pajamų, solidariai pasidalinę tarpusavyje, pensijos bus tokio dydžio, kad jų nepakaks prasimaitinti.

Kartų solidarumo principu paremta pensijų sistema gali veikti tik tuo atveju, jeigu dirbančių žmonių skaičius bent 2-3 kartus viršija tas pensijas gaunančiųjų. Nesugalvoję, kaip ją pertvarkyti, neužrūstinant šiandieninių pensininkų, politikai ima maitinti mus iliuzijomis, jog įmanoma kažkaip pasukti demografinius procesus atgal. Na, gal ir buvo įmanoma 2008 m. vasarą, kai padidintos vaiko auginimo pašalpos ir lengvai apgaunama jų apskaičiavimo metodika sukėlė tikrą gimstamumo šuolį. Žmonės patikėjo, bet taip patikima tik vieną kartą. Jeigu tada, sukandę dantis, būtumėm apsisprendę aukoti visų kitų sričių finansavimą vardan didesnio gimstamumo, tikriausiai būtų pavykę. Tai buvo paskutinis šansas. Šita tauta natūraliu būdu daugiau nesidaugins. Tiksliau – negimdys už pinigus. O dar tiksliau – už tų pinigų pažadą. Juk po pusmečio, kai tik valstybei pristigo pinigų, ji to pažado netesėjo. Vaikus pagimdžiusios motinos apskelbtos nusikaltėlėmis, tampytos po apklausas ir teismus. Tuo metu, kai svarbiausia atrodė gelbėti šalį nuo bankroto, visiems mažintos algos ir netgi, o siaube, pensijos, gimstamumas niekam nerūpėjo. Bet antrą kartą įtikinti jaunas šeimas, kad dabar jau tikrai gimstamumas bus skatinamas finansiškai, nėra jokių galimybių. Emigrantai iš Lietuvos gali gimdyti kitose šalyse, bet čia lietuviai gali daugintis tik per migraciją iš trečiųjų šalių arba kokiais nors dar neatrastais būdais.

Bandau suprasti, kada Lietuvoje egzistavo tai, ką idealizuotai mėgstama vadinti tradicine šeima, išsakant rūpestį dėl jos vertybių gynimo ar saugojimo. Iš kur ta tradicija? Akmens amžiaus gyvenviečių, pagoniškos LDK, baudžiavos laikų, XX a. pradžios ar sovietmečio? Ieškodami tautosakoje, lietuvių literatūroje ir istorikų darbuose tradicinės šeimos vaizdinio, randame tik prievarta ir moterų beteisiškumu paremtą nemokamo jų darbo namų ūkyje išnaudojimą. Ir dar kelias romantiškas meilės istorijas, kurios jų personažams geruoju nesibaigdavo. Todėl visos kalbos apie tokias tradicijas slepia vien vyrišką bejėgiškumo jausmą sutikus išsilavinusią, ekonomiškai nepriklausomą ir save gerbiančią moterį, kurios Žemaitės personažo žodžiais „mouči, boba, ba tuoj gauni į snukį...“ jau nebeužtildysi, o argumentuotai su ja diskutuoti smegenėlės per skystos. Tradicine, su labai didelėmis išlygomis, galėčiau sutikti vadinti sovietmečio anekdotų šeimą su alkoholiku vyru, stora pikta žmona gėlėtu chalatu ir tame pačiame bute gyvenančia uošve. Bet ir ta tradicija jau baigia numirti, o senieji anekdotai jaunajai kartai net nebejuokingi. O jei nėra tradicijos, tai tik politikų vaizduotėje egzistuojanti tradicinė šeima negali tapti ir demografinių problemų sprendimo priemone.

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Jei nenorite pyktis su kaimynais, nesistenkite su jais susidraugauti


Antradienio rytą, kol laukiau už savo kiemo vartų prie aprasojusio automobilio, kol kasdienei kelionei į darbus bei mokslus susirinks visi šeimos nariai, nuo Ilgio pelkių pakilo dešimties gervių būrys, apsuko ratą virš mūsų kaimo, tvarkingai susirikiavo ir nusklendė pietvakarių kryptimi. Mūsų seneliai sakydavo, kad, jei gervės išskrenda iki Mykolinių, Kalėdos bus be sniego. Tebūnie, turėsim dėl ko bambėti, nes piktintis Seimo rinkimų rezultatais, kokie jie bebūtų, tikriausiai jau bus nusibodę, o didžiausia aktualija tuo metu bus daugiabučių namų gyventojų gautos sąskaitos už šilumą. Bet, kol iš mūsų namų dar neišsivadėjo greitai kaip paauglystė prabėgusios vasaros šilumos likučiai, nesikeikdami galime aptarti kitus žmogaus gyvenimo kitų žmonių kaimynystėje nemalonumus. 

Kadangi gyvenu aptvertame kieme, kurio vartai pažymėti užrašu „Atsargiai! Piktas šuo”, mano santykiai su kaimynais yra tiesiog puikūs. Nuo to laiko, kai prieš šešerius metus atsikrausčiau į nedidelį kaimelį prie Veisiejų-Leipalingio kelio, nė su vienu iš jų nesu susipykęs, mandagiai sveikinamės. Gal todėl, kad pasisveikinimu tarpusavio santykiai ir apsiriboja. Ir dar todėl, kad mažiausiai kartą per savaitę girdžiu pasakojimus bei skundus, kaip kaimynų nesugebėjimas gyventi netrukdant vienas kitam gali apkartinti gyvenimą. Sunkiausia, žinoma, yra daugiabučių namų bendrijų gyventojams, kur už sienos girdimas kiekvienas pirstelėjimas, o pats bendro naudojimo patalpų, namo konstrukcijų bei inžinierinių tinklų buvimas verčia ieškoti sutarimo. Vien tik iš vieno Druskininkų M.K.Čiurlionio gatvės daugiabučio per pastarąjį dešimtmetį į įvairias institucijas nukeliavusių skundų apimtis galėtų prilygti nedidelės valstybės diplomatiniam susirašinėjimui. Tai jie komunalinių mokesčių skaičiavimo metodika nepasitiki, tai dėl mobiliojo ryšio antenos ant namo stogo susirieja. Bendrija yra toks padaras, kurio vidinių nesutarimų nagrinėjimo kratosi visi, kas tik gali, todėl atsakymai dažniausiai būna rekomenduojantys susitarti tarpusavyje. Kai kaimynų karas vyksta jau ne pirmus metus, tai nė truputį nepadeda, nes mirtinais priešais tapę kaimynai, net ir radę kompromisą vienu klausimu, toliau tykos iš už kampo, ką čia blogo užfiksavus, įrašius į skundą, „kad tam bjaurybei maža nepasirodytų...” Trumpalaikė vienos pusės pergalė dar nieko nereiškia, nes po jos seka pralaimėjusiųjų atsakas ir taip gali tęstis visą gyvenimą. 

Nors detalus kaimynų tarpusavio rietenų aprašinėjimas arba rodymas televizijos laidose gali sudominti nemažą auditoriją, tokių temų dažniausiai stengiuosi išvengti ir paaiškinti žmonėms, kad, man išklausius ir surašius abiejų pusių kaltinimus vienas kitam, jos abi jausis kaip po pamazgų kibirą ant galvų viešai užsipylę. Tai netaikoma tik tais retais atvejais, kai besikreipiantysis išties panašus į skriaudžiamą žmogų, kuriam kone ant galvos lipa įtakingesni ar turtingesni. Net ir tuomet kartais paaiškėja, kad teisuolis yra teisus ne pagal galiojančius įstatymus, o tik pagal jo paties įsivaizduojamą paprotinę teisę, ir toks panašumas jokiu būdu neatleidžia nuo žurnalisto pareigos objektyviai išklausyti abi konflikto puses bei pateikti straipsnyje jų pasakojimus. 

Pakliuvusiems į kaimynų karo lauką bene geriausia išeitis būtų ne kova iki paskutinio kraujo lašo, tikintis visiško priešų sunaikinimo ar kapituliacijos, nes taip niekada nebūna, o dezertyravimas - apsisprendimas keisti gyvenamąją vietą. Tik nėra jokių garantijų, kad ir naujoje vietoje jau per pirmą pilnatį jums nepradės aiškėti, jog visi aplinkui kažką blogo prieš jus rezga ir išvis yra tokie baisūs žmonės, apie kuriuos tiesiog būtina kažkur pranešti. Sudėtingiau tai padaryti, kai gyvenate nuosavoje valdoje, tėviškėje, kurios už jokius pinigus neiškeistumėte į jokią kitą pasaulio vietą arba savo svajonių name, kurį statydami įdėjote visą širdį bei astronominę sumą skolintų pinigų. Bet ir tada įmanomas kompromisas - paliaubos, dėl kurių sutarti galėtų patarti tolimesnis ir konflikte nedalyvaujantis kaimynas, seniūnas ar seniūnaitis. 

Padeda ir aukšta tvora, bet tik tada, kai sklypo ribos aiškios, atlikti geodeziniai ar bent preliminarūs kadastriniai žemės matavimai ir dėl jos vietos įmanoma susitarti. Antraip turėsite dar vieną skundų priežastį. Tvora padeda suvokti ribą tarp „sava” ir „svetima”, sulaiko nuo netyčinių vienas kito privatumo pažeidimų. Tada belieka išmokti sveikintis net ir su tais, kuriems nejaučiate ypatingų simpatijų, bet vengti, kad tas pasisveikinimas virstų ilgesniu pokalbiu, o paskui peraugtų į kaimynų bičiulystę. Nes, kai pradėsite vienas pas kitą vaikščioti į svečius, kepti mėsą ant grotelių, gerti alų ir žiūrėti krepšinį, nė nepajusite, kada peržengsite tą privatumo ribą, kuri mandagumą skiria nuo familiarumo. O tada betruks tik atsitiktinės žiežirbos - laiku negrąžintų 20 litų „iki algos”, pernelyg gašlaus žvilgsnio į jūsų žmoną ar dukrą, garsiai burzgiančios žoliapjovės, kai kaimynas miega po darbo naktinėje pamainoje... Ir štai, nė nepajutote, kaip iš draugų jūs jau virtote mirtinais priešais. Todėl geriau likite tik kaimynais.