2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Šita tauta natūraliu būdu daugiau nebesidaugins


Banalu lyginti rudenį  su brandžiu žmogaus amžiumi, kai jis pradeda suvokti, jog liko ne tiek jau daug gyvenimo ir būtent ta jo dalis, kai kasdien bus vis mažiau sveikatos, aistros proveržių, vilčių ir troškimų. Beveik toks pats nenaujas ir teiginys, kad senatvė mūsų visuomenėje nepakankamai gerbiama, o kartais tai pavadinama diskriminacija dėl amžiaus. Pavartęs praėjusių amžių raštus, nesunkiai pririnkčiau citatų, kuriose to meto bočiai, ne ką mažiau už dabartinius, keiksnodavo tariamai nedėkingą jaunimą. Nors vidutinis gyventojų amžius tada buvo maždaug perpus mažesnis už dabartinį, o šiandieniniai „jauni ir perspektyvūs” politikai kitais laikais būtų vadinami seniais, mano karta geriau prisimena liūdnus vėlyvojo sovietmečio gerontokratijos laikus, kai kretantis TSKP CK generalinis sekretorius, apsuptas tokių pat sukriošėlių, valdė visam pasauliui branduoliniu ginklu grasinančią milžinišką šalį.

2005 m. „Bernardinuose” Tomas Viluckas bandė Lietuvą perspėti („Tomas Viluckas: Gerontokratijos grėsmė?”), kad ir pas mus „du iš trijų svarbiausių šalies vadovaujančių postų priklauso žmonėms, kurių amžius viršija septyniasdešimt metų.” Nuo to laiko sistema be ypatingų pastangų, lyg ir savaime, sugebėjo atsinaujinti, pasiųsdama ką Anapilin, ką į pensiją, ką į Europos Parlamentą... 2011 m. pabaigoje, svarstant biudžetą ir galimus mokesčių pakeitimus, ta pati problema visu gražumu mums atsiskleidė šiek tiek kitaip. Pensinio amžiaus rinkėjai, senstant visuomenei dėl sumažėjusio gimstamumo ir jaunimo emigracijos, įgauna vis didesnę galią nulemti rinkimų rezultatus, todėl politikai pradeda jiems pataikauti. Per 600 tūkstančių jų balsų pakaktų bet kurią partiją nušluoti arba atvesti į valdžią. Ar rinkimų dieną iš žydro dangaus lyg turizmo agentūros reklamoje spigins saulutė, ar koks škvalas skersai kelio medžius išvartys, jie ateis prie urnų. Tai, ką mano karta vadina nuotykiais, o dar jaunesni išvis ekstremaliais išbandymais, jiems nė motais. Nes jaunystėje kiaurais batais per pusnis po 15 kilometrų kasdien kulniuodavo į mokyklą, o po pamokų dar stovėdavo eilėje duonos. Gerai, kad bent vienybės jų gretose kol kas nematyti – buvęs kolchozo partorgas ir nuo tokių kaip jis kentėjęs tremtinys vargu ar kada balsuos už tuos pačius kandidatų sąrašus. Nors nutinka ir taip. Didėjanti pensininkų galia reiškia, kad daugumos partijų programose matysime pažadus didinti mokestinę naštą šiandien dirbantiems žmonėms bei verslui, o surinktus pinigus panaudoti pensijų didinimui, nors akivaizdu, kad ir dabartinio lygio pensijos per visą sunkmetį buvo mokamos iš paskutinių jėgų bei išteklių. Ir garantuoja, kad pensijų reforma, kuria nuo kartų solidarumo principu paremtos sistemos būtų pereita prie kaupiamosios, artimiausiu metu neįmanoma. Labiau tikėtina, kad politikai dar kartą išpurtys pinigų likučius iš antrosios pakopos pensijų fondų ir trumpam uždangstys jais Sodros biudžeto skyles. Dabartiniams septyniasdešimtmečiams keli prie pensijos pridėti centai gali suteikti šiek tiek džiaugsmo. Garbės žodis, nepavydžiu jiems tų pinigėlių. Bet nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir pensininkais taps jau mano karta. Mūsų bus keliskart daugiau už mūsų vaikus. Jei neturėsime nieko susitaupę ir susikaupę, koks bebūtų socialinio draudimo mokesčių tarifas, net jei atimtumėm iš jų 99 proc. pajamų, solidariai pasidalinę tarpusavyje, pensijos bus tokio dydžio, kad jų nepakaks prasimaitinti.

Kartų solidarumo principu paremta pensijų sistema gali veikti tik tuo atveju, jeigu dirbančių žmonių skaičius bent 2-3 kartus viršija tas pensijas gaunančiųjų. Nesugalvoję, kaip ją pertvarkyti, neužrūstinant šiandieninių pensininkų, politikai ima maitinti mus iliuzijomis, jog įmanoma kažkaip pasukti demografinius procesus atgal. Na, gal ir buvo įmanoma 2008 m. vasarą, kai padidintos vaiko auginimo pašalpos ir lengvai apgaunama jų apskaičiavimo metodika sukėlė tikrą gimstamumo šuolį. Žmonės patikėjo, bet taip patikima tik vieną kartą. Jeigu tada, sukandę dantis, būtumėm apsisprendę aukoti visų kitų sričių finansavimą vardan didesnio gimstamumo, tikriausiai būtų pavykę. Tai buvo paskutinis šansas. Šita tauta natūraliu būdu daugiau nesidaugins. Tiksliau – negimdys už pinigus. O dar tiksliau – už tų pinigų pažadą. Juk po pusmečio, kai tik valstybei pristigo pinigų, ji to pažado netesėjo. Vaikus pagimdžiusios motinos apskelbtos nusikaltėlėmis, tampytos po apklausas ir teismus. Tuo metu, kai svarbiausia atrodė gelbėti šalį nuo bankroto, visiems mažintos algos ir netgi, o siaube, pensijos, gimstamumas niekam nerūpėjo. Bet antrą kartą įtikinti jaunas šeimas, kad dabar jau tikrai gimstamumas bus skatinamas finansiškai, nėra jokių galimybių. Emigrantai iš Lietuvos gali gimdyti kitose šalyse, bet čia lietuviai gali daugintis tik per migraciją iš trečiųjų šalių arba kokiais nors dar neatrastais būdais.

Bandau suprasti, kada Lietuvoje egzistavo tai, ką idealizuotai mėgstama vadinti tradicine šeima, išsakant rūpestį dėl jos vertybių gynimo ar saugojimo. Iš kur ta tradicija? Akmens amžiaus gyvenviečių, pagoniškos LDK, baudžiavos laikų, XX a. pradžios ar sovietmečio? Ieškodami tautosakoje, lietuvių literatūroje ir istorikų darbuose tradicinės šeimos vaizdinio, randame tik prievarta ir moterų beteisiškumu paremtą nemokamo jų darbo namų ūkyje išnaudojimą. Ir dar kelias romantiškas meilės istorijas, kurios jų personažams geruoju nesibaigdavo. Todėl visos kalbos apie tokias tradicijas slepia vien vyrišką bejėgiškumo jausmą sutikus išsilavinusią, ekonomiškai nepriklausomą ir save gerbiančią moterį, kurios Žemaitės personažo žodžiais „mouči, boba, ba tuoj gauni į snukį...“ jau nebeužtildysi, o argumentuotai su ja diskutuoti smegenėlės per skystos. Tradicine, su labai didelėmis išlygomis, galėčiau sutikti vadinti sovietmečio anekdotų šeimą su alkoholiku vyru, stora pikta žmona gėlėtu chalatu ir tame pačiame bute gyvenančia uošve. Bet ir ta tradicija jau baigia numirti, o senieji anekdotai jaunajai kartai net nebejuokingi. O jei nėra tradicijos, tai tik politikų vaizduotėje egzistuojanti tradicinė šeima negali tapti ir demografinių problemų sprendimo priemone.