Banalu lyginti rudenį
su brandžiu žmogaus amžiumi, kai jis pradeda suvokti, jog liko ne tiek
jau daug gyvenimo ir būtent ta jo dalis, kai kasdien bus vis mažiau sveikatos,
aistros proveržių, vilčių ir troškimų. Beveik toks pats nenaujas ir teiginys,
kad senatvė mūsų visuomenėje nepakankamai gerbiama, o kartais tai pavadinama
diskriminacija dėl amžiaus. Pavartęs praėjusių amžių raštus, nesunkiai
pririnkčiau citatų, kuriose to meto bočiai, ne ką mažiau už dabartinius,
keiksnodavo tariamai nedėkingą jaunimą. Nors vidutinis gyventojų amžius tada
buvo maždaug perpus mažesnis už dabartinį, o šiandieniniai „jauni ir
perspektyvūs” politikai kitais laikais būtų vadinami seniais, mano karta geriau
prisimena liūdnus vėlyvojo sovietmečio gerontokratijos laikus, kai kretantis
TSKP CK generalinis sekretorius, apsuptas tokių pat sukriošėlių, valdė visam
pasauliui branduoliniu ginklu grasinančią milžinišką šalį.
2005 m. „Bernardinuose” Tomas Viluckas bandė Lietuvą
perspėti („Tomas Viluckas: Gerontokratijos grėsmė?”), kad ir pas mus „du iš
trijų svarbiausių šalies vadovaujančių postų priklauso žmonėms, kurių amžius
viršija septyniasdešimt metų.” Nuo to laiko sistema be ypatingų pastangų, lyg
ir savaime, sugebėjo atsinaujinti, pasiųsdama ką Anapilin, ką į pensiją, ką į
Europos Parlamentą... 2011 m. pabaigoje, svarstant biudžetą ir galimus mokesčių
pakeitimus, ta pati problema visu gražumu mums atsiskleidė šiek tiek kitaip.
Pensinio amžiaus rinkėjai, senstant visuomenei dėl sumažėjusio gimstamumo ir
jaunimo emigracijos, įgauna vis didesnę galią nulemti rinkimų rezultatus, todėl
politikai pradeda jiems pataikauti. Per 600 tūkstančių jų balsų pakaktų bet
kurią partiją nušluoti arba atvesti į valdžią. Ar rinkimų dieną iš žydro dangaus
lyg turizmo agentūros reklamoje spigins saulutė, ar koks škvalas skersai kelio
medžius išvartys, jie ateis prie urnų. Tai, ką mano karta vadina nuotykiais, o
dar jaunesni išvis ekstremaliais išbandymais, jiems nė motais. Nes jaunystėje
kiaurais batais per pusnis po 15 kilometrų kasdien kulniuodavo į mokyklą, o po
pamokų dar stovėdavo eilėje duonos. Gerai, kad bent vienybės jų gretose kol kas
nematyti – buvęs kolchozo partorgas ir nuo tokių kaip jis kentėjęs tremtinys
vargu ar kada balsuos už tuos pačius kandidatų sąrašus. Nors nutinka ir taip.
Didėjanti pensininkų galia reiškia, kad daugumos partijų programose matysime
pažadus didinti mokestinę naštą šiandien dirbantiems žmonėms bei verslui, o
surinktus pinigus panaudoti pensijų didinimui, nors akivaizdu, kad ir
dabartinio lygio pensijos per visą sunkmetį buvo mokamos iš paskutinių jėgų bei
išteklių. Ir garantuoja, kad pensijų reforma, kuria nuo kartų solidarumo
principu paremtos sistemos būtų pereita prie kaupiamosios, artimiausiu metu
neįmanoma. Labiau tikėtina, kad politikai dar kartą išpurtys pinigų likučius iš
antrosios pakopos pensijų fondų ir trumpam uždangstys jais Sodros biudžeto
skyles. Dabartiniams septyniasdešimtmečiams keli prie pensijos pridėti centai
gali suteikti šiek tiek džiaugsmo. Garbės žodis, nepavydžiu jiems tų pinigėlių.
Bet nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir pensininkais taps jau
mano karta. Mūsų bus keliskart daugiau už mūsų vaikus. Jei neturėsime nieko
susitaupę ir susikaupę, koks bebūtų socialinio draudimo mokesčių tarifas, net
jei atimtumėm iš jų 99 proc. pajamų, solidariai pasidalinę tarpusavyje,
pensijos bus tokio dydžio, kad jų nepakaks prasimaitinti.
Kartų solidarumo principu paremta pensijų sistema gali
veikti tik tuo atveju, jeigu dirbančių žmonių skaičius bent 2-3 kartus viršija
tas pensijas gaunančiųjų. Nesugalvoję, kaip ją pertvarkyti, neužrūstinant
šiandieninių pensininkų, politikai ima maitinti mus iliuzijomis, jog įmanoma
kažkaip pasukti demografinius procesus atgal. Na, gal ir buvo įmanoma 2008 m.
vasarą, kai padidintos vaiko auginimo pašalpos ir lengvai apgaunama jų
apskaičiavimo metodika sukėlė tikrą gimstamumo šuolį. Žmonės patikėjo, bet taip
patikima tik vieną kartą. Jeigu tada, sukandę dantis, būtumėm apsisprendę
aukoti visų kitų sričių finansavimą vardan didesnio gimstamumo, tikriausiai
būtų pavykę. Tai buvo paskutinis šansas. Šita tauta natūraliu būdu daugiau
nesidaugins. Tiksliau – negimdys už pinigus. O dar tiksliau – už tų pinigų
pažadą. Juk po pusmečio, kai tik valstybei pristigo pinigų, ji to pažado
netesėjo. Vaikus pagimdžiusios motinos apskelbtos nusikaltėlėmis, tampytos po
apklausas ir teismus. Tuo metu, kai svarbiausia atrodė gelbėti šalį nuo
bankroto, visiems mažintos algos ir netgi, o siaube, pensijos, gimstamumas
niekam nerūpėjo. Bet antrą kartą įtikinti jaunas šeimas, kad dabar jau tikrai
gimstamumas bus skatinamas finansiškai, nėra jokių galimybių. Emigrantai iš
Lietuvos gali gimdyti kitose šalyse, bet čia lietuviai gali daugintis tik per
migraciją iš trečiųjų šalių arba kokiais nors dar neatrastais būdais.
Bandau suprasti, kada Lietuvoje egzistavo tai, ką
idealizuotai mėgstama vadinti tradicine šeima, išsakant rūpestį dėl jos
vertybių gynimo ar saugojimo. Iš kur ta tradicija? Akmens amžiaus gyvenviečių,
pagoniškos LDK, baudžiavos laikų, XX a. pradžios ar sovietmečio? Ieškodami
tautosakoje, lietuvių literatūroje ir istorikų darbuose tradicinės šeimos
vaizdinio, randame tik prievarta ir moterų beteisiškumu paremtą nemokamo jų
darbo namų ūkyje išnaudojimą. Ir dar kelias romantiškas meilės istorijas,
kurios jų personažams geruoju nesibaigdavo. Todėl visos kalbos apie tokias
tradicijas slepia vien vyrišką bejėgiškumo jausmą sutikus išsilavinusią,
ekonomiškai nepriklausomą ir save gerbiančią moterį, kurios Žemaitės personažo
žodžiais „mouči, boba, ba tuoj gauni į snukį...“ jau nebeužtildysi, o
argumentuotai su ja diskutuoti smegenėlės per skystos. Tradicine, su labai
didelėmis išlygomis, galėčiau sutikti vadinti sovietmečio anekdotų šeimą su
alkoholiku vyru, stora pikta žmona gėlėtu chalatu ir tame pačiame bute
gyvenančia uošve. Bet ir ta tradicija jau baigia numirti, o senieji anekdotai
jaunajai kartai net nebejuokingi. O jei nėra tradicijos, tai tik politikų
vaizduotėje egzistuojanti tradicinė šeima negali tapti ir demografinių problemų
sprendimo priemone.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą