2013 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Kam knieti sunaikinti priemiesčių miškus?


Kol mes visi įdėmiai sekėme orų prognozes, kada gi pagaliau ateis tikrasis pavasaris, dairėmės į kiaušinių kainas ir skaičiavome, ką galėsime sau leisti padėti ant Šv. Velykų stalo, o žalieji buvo užsiėmę kova prieš skalūnų dujų žvalgybą, Seimo ekonomikos komitete be ypatingo susidomėjimo palaimintos ir Seimui pristatytos Miškų įstatymo pataisos, leisiančios savivaldybėms keisti miško žemės paskirtį.

 Pradžioje turbūt derėtų paaiškinti, kad miškas yra ne šiaip vieta, kur auga medžiai ir kartais galima rasti panašių į valgomus grybų, o toks žemės sklypas, kuris Valstybinės įmonės Registrų centro duomenų bazėje užregistruotas kaip miško paskirties. Ir ta paskirtis gali būti keičiama tik labai išimtiniais atvejais, ko gero netgi sudėtingiau, negu užsieniečiams suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė. Savivaldybėms tokios teisės iki šiol galiojančiame įstatyme išvis nebuvo numatytos, kas daugmaž sėkmingai saugojo valstybinius priemiesčių miškus ir miestų parkus nuo vietos politikų svajonių juos paversti gyvenamųjų namų kvartalais.

Naujosios pataisos teisę mišką paversti kuo nors kitu suteiktų 6 savivaldybėms, kurių miškingumas yra didesnis nei 50 proc., o labiausiai jos rūpi Varėnos rajonui ir Druskininkams, įsikūrusiems ant sausais pušynėliais apaugusių žemyninių kopų – kraštui nuo seno vadinamam Šiline Dzūkija.

,,Dalis šių savivaldybių tampa miško įkaitais, išnaudojusios visas galimybes plėstis miestų teritorijose esančiose ne miško žemėse, jos neturi galimybės plėstis net miestų teritorijose esančių miškų sąskaita,”- gudravo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas A.Salamakinas.

O mes imkim ir patikrinkime jo žodžius. Tik viename nekilnojamojo turto skelbimų portale ,,Aruodas” šiuo metu siūlomi įsigyti 122 mažaaukštės gyvenamosios statybos arba žemės ūkio (pastaroji, atlikus detaliojo planavimo procedūras, nesunkiai gali būti pakeista) paskirties sklypai. Varėnos rajone - 80. Kam reikia, tas nusiperka ir pasistato. Nuo sovietmečio pabaigos rajonų vietinė valdžia pati gyvenamųjų kvartalų statybomis neužsiima ir labai abejotina, kad artimiausiu metu sugalvotų konkuruoti su nekilnojamojo turto plėtros kompanijomis. Kodėl gi jai staiga prireikė galių versti miškus statybomis tinkamais sklypais?

Pasidairę po klestinčiu kartais vadinamą Druskininkų kurortą, tikrai nesunkiai pastebėsime apleistus savivaldybei priklausančios ,,Nemuno” sanatorijos pastatus, nes tokio griozdo, gąsdinančio miesto svečius išdaužytais langais ir trupančiomis sienomis, nepastebėti tiesiog neįmanoma. O vietos gyventojai nesunkiai išvardintų dar ne vieną apleistą objektą, kuriam vietinei valdžiai ar privatiems šeimininkams niekaip nesiseka rasti investuotojų. ,,Nemuną” jau buvo beapsiimantis gelbėti ,,Snoro” bankas, bet ketinimų protokolas Druskininkuose pasirašytas tą pačią dieną, kai Lietuvos bankas sustabdė jo veiklą. Todėl veikliajam Ričardui Malinauskui visai nebūtina nušnioti kelių šimtų hektarų pušynų, norint dar kartą pademonstruoti savo gebėjimus prisivilioti investuotojus.
Varėnos rajono savivaldybė dar 2011 m. įkliuvo neteisėtai iškirtusi tariamai vėtros nuniokotą mišką, kurio vietoje ketino įrengti hipodromą, o dėl Druskininkų mero savavališkai užsitverto 25 arų valstybinės žemės sklypo aną savaitę ,,Žinių radijo” eteryje teisintis teko net ir šimtadienį švenčiančiam Premjerui Algirdui Butkevičiui. Čia gal visai tiktų priminti, kad Druskininkų slidinėjimo trasa įrengta pakoregavus, tai yra pastūmus tolyn Avirės hidrografinio draustinio ribas, o dar seniau net ir anuometinio Prezidento Valdo Adamkaus įsikišimas nesustabdė pušų kirtimo, kai Druskininkų valdžia sumanė miško vietoje leisti statyti degalinę.

Tokiais, švelniai tariant, ne itin bičiuliškais santykiais su miškais pagarsėjusiems politikams dabar atrišamos rankos juos versti sklypais kiek akys užmato. Be jokios abejonės, tai leis šiek tiek papildyti ne taip jau linksmai atrodančius vietinius biudžetus, pamaloninti vieną-kitą širdžiai mielesnį nekilnojamojo turto vystytoją.

Druskininkų apylinkių miškų oras, drauge su mineraliniu vandeniu bei gydomuoju purvu, minimas kaip svarbiausias kurorto gydomasis veiksnys. Varėna išvis kam nors įdomi tik dėl savo miškų ir archajiško tarpumiškų kaimų paveldo. Pakanka pasižiūrėti, kaip skiriasi sodybų kainos miškingose Merkinės bei Marcinkonių apylinkėse ir kur nors plynuose laukuose prie Panočių ar Žilinų. Ar tikrai riebesnė biudžeto eilutė pašalpoms ar vietos politikų savireklamai nemokamai dalinamuose leidiniuose verta, kad iš būsimų kartų atimtumėm tai, ką Dzūkijoje turime vertingiausia? O jei savivaldybėms išties taip reiktų žemės statyboms, juk bet kada galėtų nusipirkti jos iš vietos gyventojų už rinkos kainą.

Ir, beje, sveikinu jus visus su Šv. Velykomis!

2013 m. kovo 27 d., trečiadienis

Ne-ken-čiu žiemos!


Meteorologai pakeitė prognozes, nors dar neseniai teigė: „šiltesni pavasariški orai tikėtini antroje kitos savaitės pusėje - penktadienį, balandžio 5 d., prognozuojama 15 laipsnių šilumos",- o dabar jau skelbia: „staigaus atšilimo bent artimiausiu metu nesulauksime..." Pasijutau kaip sniego kastuvu per genitalijas gavęs. Pamenate tokį 1993-ųjų filmą „Švilpiko diena" („Groundhog Day") su žaviąja Andie MacDowell komiku Bill Murray. Jaučiuosi būtent taip, kaip pastarojo įkūnytas personažas, kas rytą atsibusdavęs vis tą pačią vasario 2-ąją. Keliuosi kas rytą 6.30 val., velkuosi kažką panašaus į skandinavų bomžo striukę, išrėplioju į terasą ir grumbančiomis rankomis prisidegęs cigaretę bandau įžiūrėti, ką  rodo senoviškas spiritinis termometras - 10, 12 ar visus 15 laipsnių šalčio. Karštligiškai peržiūrinėju orų portalus, kuris ten rodo savaitės, dešimties dienų ar dviejų savaičių prognozes. O jos vis keičiasi, šiluma tolsta. Ne-ken-čiu žiemos!

Nekenčiu sunkių rūbų, batų, kepurių ir kapišonų, vėjo, verčiančio susigūžti, ir ledo po kojomis. Nekenčiu žieminių padangų, su kuriomis net ir geriausiai valdomas automobilis tampa kažkokia šaltiena. Nekenčiu savo suskilinėjusių nuo malkų nešiojimo ir dėjimo į įkaitusią krosnį rankų. Kojų, kurios prakaituoja šiltoje patalpoje ir kambaryje ir iškart taikosi suledėti išėjus laukan.

Už kokias baisias nuodėmes mūsų protėviai buvo išvyti į šitą atšiaurų kraštą, kuris visiškai netinkamas gyventi devynis mėnesius per metus, o tai, ką vadiname vasara, trunka nuo Šv. Jono iki Žolinių. Negaliu sau atleisti, kodėl neemigravau į šiltesnius kraštus iškart, kai tik griuvo Geležinė uždanga ir atsivėrė sienos, kai dar buvau jaunas ir niekam neįsipareigojęs, neturėjau namų, kuriuos reikia šildyti, vaikų, kuriuos privalau vežti į mokyklą ir laikraščio, kuris privalo pasiekti skaitytojus kiekvieną penktadienį. Galėčiau dirbti pačius juodžiausius darbus, maitintis atliekomis ir miegoti dėžėje nuo „iPado", kad tik nereikėtų kęsti šalčio. Jeigu po mirties Aukščiausiasis nuspręs, kad esu vertas pasmerkimo ir nublokš į pragarą, tai neabejoju, kad jame nebus jokių liepsnų ir dervos, bet bus šalta. Amžinai.

Nereikia man pasakoti, kad toks pavasaris yra normalus, o kažkada būtent šią dieną yra buvę dar šalčiau. Ne vakar gimiau, prisimenu daugmaž keturias dešimtis pavasarių ir, skirtingai nuo neišlendančių iš daugiabučių ir daugiaaukščių biurų, gyvenamųjų namų, prekybos ir pramogų centrų miestiečių, didžiąją gyvenimo dalį esu taip arti gamtos, kad ji, tiesiogine to žodžio prasme, kasdien prilimpa man prie batų ir kanda į minkščiausias kūno vietas. Tai va, tokio šalto pavasario, kol aš gyvenu, dar niekada nebuvo. Tai yra ne tik anomalija, bet tikra stichinė nelaimė dėl kurios reikėtų skelbti jei ne kažkokią nepaprastąją padėtį visoje šalyje, tai bent man vienam išmokėti kompensaciją. Tokią, kad pakaktų bent trijų savaičių atostogoms po ta pasvirusia virš žydros jūros ir balto smėlio palme, kurią matome kone visose kelionių agentūrų reklamose.

2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Kodėl profsąjungoms parūpo šulinių vanduo?

Albanijos profesinių sąjungų 9-ojo kongreso plakatas

Jei pavasario nežada meteorologai, kovo 23-ąją minintys savo profesinę šventę, jis vis tiek ateina į mūsų sąmonę ir jausmus. Štai, anądien, sustojęs prie šviesoforo, stebėjau jau visai pavasarišką vaizdelį. Kokių 20-ies metų soliariumų gyventoja juodais kaip kovarnis plaukais, blizgia pūsta striuke, trumpu sijonuku ir ilgaauliais batais vedėsi už pavadėlio kažkokį miniatiūrinį šunėką, tikriausiai Jorkšyro terjerą ar kažkokį jo pakaitalą. Prie to mažiaus pribėgo gerokai didesnis, purvinas kaip sniegas kryžkelėje dzūkiškas lenciūginis valkata. Mažasis tikriausiai buvo kalė, nes tas didesnis, apuostęs, iškart ėmė su juo poruotis. Šeimininkė tampė savo brangenybę už pavadėlio, šaukė ant įžūlaus valkatos, mojavo rankomis, trepsėjo kojomis, bet fiziškai išskirti jų nedrįso. Matyt nenorėjo liestis prie to purvino padaro.

Užsidegė žalia, ir man teko važiuoti, kad netrikdyčiau eismo. Toldamas per veidrodėlį dar keletą sekundžių stebėjau, kaip kalės šeimininkė, taip ir nenuvijusi jos jaunikio, kažkam skambino mobiliuoju ir gestikuliuodama kažką šaukė. Tikiuosi, kad ne bendruoju pagalbos telefonu. Man negaila, bet gal tuo metu kažkas neprisišaukia pagalbos žudomas ar prievartaujamas. Mat policijai labai reikia parodyti, kad jai skiriamas finansavimas nepakankamas, todėl visur nuvykti ir visiems padėti negali. Kol jų žodžių nepatvirtina lavonai, kas gi kreips į juos dėmesį. Bendrame kaulijančių didesnio finansavimo fone jų beveik nesigirdi. Užtat girdisi gąsdinimai, kad Europos Komisija jau tuoj tuoj leis privatizuoti - kiti iškart rašo, kad parduos - vandens tiekimą.

Antradienį ir mano ištikimas skaitytojas Vytautas, per LRT radijo spaudos apžvalgą nugirdęs, kad jau tuoj neužsimokėjęs negalės kibiro vandens pasisemti iš savo šulinio, prašė pasidomėti, kur galėtų pasirašyti, kad vanduo ir kiti žemės gelmių turtai nebūtų privatizuojami. Patariau žmogui neskubėti panikuoti, nesistengti pasirodyti tamsesniu už protestuojančius prie Seimo prieš skalūnų dujas žygaitiškius ir pažadėjau pasidomėti, kas čia taip paniką kelia.

Paaiškėjo, kad iš už viso to kyšo vešlūs Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko Artūro Černiausko ūsai. Aną kadenciją kas antrą dieną kvietę protestuoti prieš piktus A.Kubiliaus vyriausybės kėslus, tokie veikėjai, kažkada „Dviračio šou” peliukų vaizdingai pavadinti „profsąjungų mužikais išmatų spalvos batais”, dabar, kai valdžioje savi, liko be užsiėmimo. Po rinkimų pusę metų panuobodžiavę, profsąjungiečiai rado tinkamą taikinį - Europos Komisiją.

„Jau yra rengiama koncesijos direktyva dėl visų viešųjų paslaugų perdavimo į privačias rankas. ES būtent ir ruošiasi priimti rekomendacinio pobūdžio direktyvą, kad kuo daugiau viešųjų paslaugų būtų privatizuota: tai ir vanduo, ir geležinkeliai, ir viešasis transportas, ir elektra... Tačiau mes žinome savus politikus. Nors direktyva ir būtų neprivaloma, yra didelė tikimybė, kad ji būtų perkelta tiesiogiai,“ - sakė A.Černiauskas („Europos Sąjunga nusprendė nebeleisti žmonėms net vandens dykai semti”, 2013 m. kovo 19 d. „Respublika“).
Na, gal tikrai žino. Juk A.Černiauskas kandidatavo į Seimą LSDP sąraše. Ar tai reiškia, kad socialdemokratinės profsąjungos jau nepasitiki ir pačių socialdemokratų premjeru? Jau veikiau nuogąstauja, kad po ketverių metų dešinieji sugrįš ir viską privatizuos?

Politikuojančios profesinės sąjungos, išaugusios iš sovietinių kelialapių į sanatorijas dalintojų, vadovaujasi aiškia ir paprasta marksistine ideologija, ne kažin kiek pasikeitusia nuo dūmijančių manufaktūrų ir pūslėtarankio proletariato laikų. Pakanka vaizdžiai nupaišyti maždaug Beno Gudelio ar žurnalisto Andriaus Užkalnio (abu čia absoliučiai niekuo dėti, todėl ir paminėjau) sudėjimo godų verslininką, lupantį iš vandens kibiro maldaujančios senutės paskutinius laidotuvėms sutaupytus centus, ir jau galima pradėti rinkti išsigandusių gyventojų parašus. Valdiškos vandens tiekimo įmonės - teritorija, kurios jie labai nenorėtų prarasti. Galime prisiminti Specialiųjų tyrimų tarnybos tiriamą Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus ir „Vilniaus vandenų” kyšininkavimo bylą, kuri maždaug po mėnesio turėtų pasiekti teismą. Ir pas mus, socialdemokratiniuose Druskininkuose, vandens tiekimas kurį laiką buvo paslaptingai suveltas su vandens pramogų parku, o atskirtas tik įsitikinus, kad pastarasis nebus baisiai nuostolingas.

Socialistinė svajonė, kad valstybė tvarkytų ir reguliuotų visą mūsų gyvenimą, keletą pastarųjų metų tiesiog sklando mūsų politikams virš galvų. Vos tik jie imasi aptarinėti, pavyzdžiui, kokio iššvaistyto bankelio bankrotą, iškart kas nors nesusilaiko nepasiūlydamas įkurti valstybinį banką, kuris teisingus pinigus teisingomis palūkanomis skolins teisingiems žmonėms. Druskininkų socialdemokratai beveik sėkmingai diegia kurorte kinišką valstybinio kapitalizmo modelį - savivaldybė valdo gydyklas, viešbučius, lošimo namus, leidžia iš biudžeto finansuojamą ir dykai brukamą laikraštį. Sukurti po tokį parodomąjį „Potiomkino kaimą” kiekvienoje savivaldybėje neįmanoma, nes tam reikia įmerkti beprotiškai daug europinių, biudžetinių bei skolintų pinigų, bet ir vieno tokio pavyzdžio pasigyrimui bei demonstravimui pakanka.

O šuliniai šioje istorijoje išvis neturėtų būti minimi - kalbama tik apie vandens tiekimo paslaugą. Juos žurnalistai šiaip įrašė, kad baisiau atrodytų. Todėl ponui Vytautui tegaliu nuoširdžiai patarti nepanikuoti, jeigu spaudos apžvalgoje skaitomas straipsnis iš „Respublikos” grupės leidinių. Ir neskubėti pasirašinėti, kur papuolė. Ypač, kai tuos parašus renka politikuojančios profesinės sąjungos. Pasiųskime jas geriau derėtis su valdžia dėl didesnių atlyginimų ir daugiau benzino policininkams. Pinigų valstybės biudžete nuo to daugiau neatsiras, bet profsąjungiečiai bent jau turės ką veikti ir senukų negąsdins.

2013 m. kovo 19 d., antradienis

Kas pirmais 4G ryšį pasiūlys druskininkiečiams?


Kovo 18 d. telekomunikacijų technologijomis besidomintys žurnalistai iš visos šalies suvažiavo į Alytų, kur jiems buvo pristatyta naujiena - bendrovė „Tele2“ pradėjo teikti 4G ryšio paslaugas. Druskininkiečiams šio spartaus duomenų perdavimo ryšio, grįsto LTE technologija, deja, dar teks luktelėti  o Alytuje, Jonavoje, Marijampolėje, Mažeikiuose ir Utenoje jis jau veikia.

Ruošdamasi 4G startui, bendrovė „Tele2” modernizavo savo tinklo įrangą ir bazines stotis, o Alytuje įrengė 6 4G ryšio bazines stotis. Todėl ir pirmąjį 4G modemą „Huawei" pristatymo metu gavo Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas. O jau tada jie išdalinti ir žurnalistams, kurie suskubo greičiau diegti į savo nešiojamuosius kompiuterius tvarkykles ir jungtis prie „Tele2“ tinklo. Sužinojome, kad mobiliuosiuose telefonuose 4G ryšio dar teks palaukti, nors išmaniųjų aparatų, galinčių jame veikti, turi jau daugelis.

Specialiai tam užsakytas autobusas vežiojo žurnalistus po visą Alytaus miestą, kad jie turėtų progos įsitikinti ryšio kokybe.

„Greitas, tikrai greitas,"- dalinomės įspūdžiais tarpusavyje.

Vietoje organizatorių siūlomų tinklalapių apie Alytų peržiūrinėjimo, žurnalistai surengė naujajam tinklui dar rimtesnį išbandymą - „Hangout" vaizdo konferenciją tarpusavyje ir su kituose miestuose esančiais socialinio tinklo „Google+" draugais.

Populiarindama naujas paslaugas, „Tele2” klientams pirmuosiuose 4G miestuose žada neriboti siunčiamų duomenų kiekio ir taikyti palankią kainodarą. Alytaus, Jonavos, Marijampolės, Mažeikių ir Utenos gyventojai rinkdamiesi mokėjimo planą mokės ne už parsiunčiamų duomenų kiekį, o už pageidaujamą greitį – 1, 2 arba 5 Mb/s. Tokia sparta bus pakankama net ir filmų peržiūrai internete realiu laiku. 4G mobilusis internetas, priklausomai nuo pasirinktos spartos, kainuos atitinkamai 19, 29 arba 49 litus per mėnesį.

Konkurencija mobiliojo interneto rinkoje įgauna naują pagreitį. Juk ne veltui tą pačią dieną telekomunikacijų bendrovė „Omnitel" išplatino pranešimą, kuriame primenama, kad ji pirmoji Lietuvoje savo klientams pradėjusi teikti 4G LTE paslaugas, jau įrengė 124 ketvirtosios kartos ryšį palaikančias bazines stotis. „Omnitel“ 4G ryšiu gali naudotis visi Vilniaus ir Kauno gyventojai, taip pat „Omnitel“ 4G LTE veikia Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

O mums, vartotojams, tai tik į naudą. Belieka tik sulaukti, kas pirmasis 4G tinklą įdiegs Druskininkuose ir pasiūlys mums juo naudotis už geriausią kainą.

2013 m. kovo 14 d., ketvirtadienis

Ir iš mano kamino rūks balti dūmai


Akcija „Iškęsk tris mėnesius žiemos ir ketvirtą gauk nemokamai!” nustojo džiuginti, kai pamačiau, kaip sparčiai tuštėja mano malkinė. Šiame sugedusiame pasaulyje jau niekuo negali pasitikėti, net kalendoriumi. Krosnelę užsikūrė net ir Siksto koplyčioje susirinkę kardinolai.

 Nors į mano kaminą niekas nežiūri, supleškinęs keletą tuščių plastiko butelių ir porą suplyšusių batų galėčiau išgauti dar juodesnį dūmą, negu ten pas juos Vatikane. Neekologiška, bet vieną kitą pliauską sutaupyčiau. Atliekų tvarkytojai jau seniai pastebėjo, kaip skiriasi kaime bei priemiesčiuose surenkamų šiukšlių kiekis žiemą ir vasarą, kai krosnys nekuriamos. Kiekvienas galvoja, kad mano kaminas aukštai, dūmus neša toli, kas jau čia pasaulyje pasikeis, jeigu vienas kūrensiu tik kvepiančia beržo mediena. Ta pačia logika vadovaujamės ir slėpdami mokesčius, naudodamiesi lengvatomis, pašalpomis, švaistydami bendrus išteklius ten, kur nėra individualios apskaitos.

Lengviausia būtų viską nurašyti sovietmečiui, neva tada taip išmokome, o tuos įpročius savo vaikams ir vaikų vaikams perdavėme. Bet juk ir tada buvo visokių lenininių bei paprastų talkų, kalbų apie pareigą apsikuopti kiekvieną pavasarį girdėjom iki soties. Neprilipo, atmintyje išliko tik anekdotai apie Leniną, nešiojusį pripučiamą rąstą. Senieji mechanizatoriai dar prisimena, kaip į griovį Varnėniškės pamiškėje pildavo iš traktoriaus bako kurą, kai jau niekam negalėdavo jo parduoti, o kažkaip reikėdavo prirašyti neva atidirbtas valandas.

Jeigu manote, kad šiais laikais nuo darželio kalama į galvas atsakomybė už švarią aplinką ir viešojo intereso suvokimas duoda daugiau naudos, pasivaikščiokite ten, kur renkasi paaugliai ir nemato vaizdo stebėjimo kameros. Pavyzdžiui, po apleistą Druskininkų sveikatingumo parką.

Kriminologai mėgsta cituoti dar praeitame amžiuje profesorių James Q. Wilson ir George Kelling sukurtą bei New Yorko mero Rudolph Giuliani panaudotą „Išdaužto lango teoriją”, pasak kurios, jeigu pastate yra išdaužytų langų ir jų niekas greitai nepakeičia, netrukus atsiras kiti netvarkos ženklai - piešiniai ant sienų, šiukšlės, vandalizmo žymės, rinksis mėlynanosiai benamiai bei paauglių gaujos, o tada prasidės ir rimti nusikaltimai.

Buvau vos peraugęs masyvias urnos formos ketaus šiukšlių dėžes, kai Druskininkų sveikatingumo parke šeimininkavęs daktaras Karolis Dineika svečiams net ir užsirūkyti neleisdavo, sakydamas, jog tai pušims kenkia. Šiemet to žiauriai apleisto parko rekonstrukcijai pagaliau skirtas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimas. Jeigu nepridarys tokios akivaizdžios beskonybės, kaip rekonstruojant Senųjų gydyklų parką ir Grožio šaltinio prieigas, tai bus svarbesnis kurorto atgaivinimo darbas už visas dirbtines jūras ir klimato kaitą stabdančius keltuvus, nes atgaivins senąsias gydymo tekančiu vandeniu, pušynų oru, judesiu tradicijas.

Labai norisi patikėti, kad pamažu sutvarkysime savo kraštą, mažiau liks apleistų griuvėsių, dykviečių ir „niekieno” sklypų, miškų su pūvančiomis dar nuo užpernykštės vėtros vėjovartomis, pastebėsime, kad patiems nejauku numesti tuščią butelį tiesiog sau po kojomis ne todėl, kad bijotumėm, jog kažkas mus stebi. Danijoje ir Norvegijoje keletą metų pagyvenęs ir už ten uždirbtus pinigus sodybą Druskininkų apylinkių miškuose nusipirkęs kaunietis, vakarojant prie laužo, mėgdavo pasakoti kaip sunkiai sekėsi senos dzūkiškos trobos rekonstrukcijos darbuose jam talkinusius vietinius padienius darbininkus atpratinti gesinti cigaretes į jo dukart per savaitę pjaunamą veją. Nepadėjo nei įkyrus moralizavimas, nei įvairiose patogiose vietose išdėliotos peleninės. Ir tik tada, kai šeimininkas ne tik pagrasino už kiekvieną žolėje rastą nuorūką braukti nuo jų uždarbio po 50 litų, bet ir įgyvendino savo pažadą, jie ėmė tomis peleninėmis naudotis.

Bet pirmiausiai tuos litus jie turi uždirbti. Druskininkai tapo puikiu pavyzdžiu, kaip mažai įtakos vietos gyventojų socialinei padėčiai gali turėti šimtamilijoninės investicijos. Kai nėra efektyvios ilgalaikių bedarbių perkvalifikavimo sistemos, naujas darbo vietas, skirtas kvalifikuotiems specialistams, užpildo atvykusieji iš kitų miestų, o vietiniai geriausiu atveju gauna padirbėti viešųjų darbų. Kai brangūs butai domina kurorto svečius iš Rusijos ir Baltarusijos, o jų šildymas yra vienas brangiausių šalyje, mažesnes už vidutines pajamas gaunantys druskininkiečiai pamažu išsikrausto iš kurorto. Jeigu kitąmet planuojamas įvesti nekilnojamojo turto mokestis bus visuotinis ir skaičiuojamas nuo turto rinkos vertės, išvažiuojančiųjų bus gerokai daugiau, o renovuotų daugiabučių langai nušvis tik po kelias savaites per metus, kai jų šeimininkai suras noro ir laiko čia atvykti poilsiauti.

2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

Beieškant pakaitalo Tarptautinei moters dienai

Yan McLine nuotrauka

Anais metais Kovo 8-ąją nenupirkęs žmonai gėlių ir apgailėtinai bandydamas pasiteisinti, jog tai yra socialdemokratų sugalvota šventė, buvau baisiai sugėdintas, ir dar ilgai man tai buvo primenama. Net ir būdamas karštu lygių teisių ir lygių galimybių šalininku, abejoju, ar Tarptautinę moters arba Tarptautinę moterų solidarumo dieną neišvengiamai lydintys iš sovietmečio paveldėti jos šventimo papročiai visiškai nesunaikino jos turinio.

Kovo 8-ąją apie moterų diskriminaciją kalba tik šios srities entuziastai. O visi kiti, lygiai taip pat, kaip jų tėvai brandaus brežnevizmo laikotarpiu, grįžta namo nešini nučiupinėta tulpe, lengvai ar apysunkiai priputę, nes juk reikėjo ir bendradarbes pasveikinti. Nedirbanti namų šeimininkė arba išėjusi vaiko auginimo atostogų moteris, gavusi gėlių, pagal šventės scenarijų turi iškart susileisti, atkimšti ilgai slėptą „Sovetskoje” putojantį vyną, krauti ant stalo baltą mišrainę ir apsimesti nepastebinti svetimų lūpdažių pėdsakų ant savo patino. Geriausiu atveju šventė pasibaigia lovoje - privalomu tokia proga seksu arba klausantis, kaip jis knarkia, neatlaikęs jau nuo popietės prasidėjusio šventimo maratono. Blogiausiu - policijos nuovadoje, sunkiai apverčiant liežuvį aiškinantis, kas pirmasis paėmė į rankas kampinį šlifuoklį, o kas - kirvį.

Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais tą šventę bandyta nuleisti į kanalizaciją. Kartais - drauge su moterų teisėmis. Svajojusieji apie smetoniškos Lietuvos Respublikos su šiaudiniais stogais ir rūtų darželiais socialinės sanklodos atkūrimą moteris patyliukais svajojo nugrūsti į užkrosnį.

Sugrįžo Kovo 8-oji labai greitai, drauge su Gegužės 1-ąja, jau per pirmąjį „restauracijos” laikotarpį, grįžus į valdžią pavadinimą pakeitusiems buvusiesiems. Jos nepakeitė ir neišstūmė nei iš tarpukario paveldėta Motinos diena, kai sveikiname mamas ir močiutes, nei prekybininkų bei pramogų verslo taip mėgiama Šv.Valentino diena, kai stengiamės pamaloninti mylimąsias ir mylimuosius. Labai tuo nesistebiu, ypač po to, kai šių metų vasario 23 d. gavau SMS žinute sveikinimą nuo vieno Druskininkuose neblogai žinomo estradinio dueto. Tądien kažkada būdavo švenčiama Sovietinės armijos diena, kurią bandyta pateikti ir kaip vyrų šventę. Juokingiausia, kad sovietinėje armijoje netgi nesu buvęs, 5 metus tarnavau Lietuvai Savanorių pajėgose, o mano pažiūros po vieno straipsnio apie santykį su sovietmečio ilgesiu viešai ne kartą pavadintos antisovietinėmis ir rusofobiškomis. Neabejoju, kad tie mieli žmonės visai nenorėjo tokiu sveikinimu ko nors įžeisti ar papiktinti. Elgėsi nuoširdžiai, manydami, jog taip reikia, nes tebegyvena aname laike, groja rusakalbiams Druskininkų sanatorijų poilsiautojams ano meto dainas.

Daugiausiai tulpių Tarptautinę moters dieną išperka tie vyrai, kurie ištisus metus vulgariais juokeliais „kibina” kiekvieną trumpesnį sijoną ar rūbą gilesne iškirpte užsivilkusią bendradarbę, garsiausiai žvengia iš anekdotų apie nemokančias automobilio priparkuoti blondines, o savo žmonos už akių kitaip kaip boba net dėl įvairovės nepavadina. Kiekvieną kartą tikimės, kad kita karta, užaugusi laisvėje ir nuo mažumės girdėjusi apie lygias teises bei toleranciją, nepaveldės mūsų bėdų. Bet jau atvesti į lopšelius-darželius jie kartoja iš namų atsineštus stereotipus, o paskui užauga ir, žiūrėk, jau turim dar vieną šovinistinių kuilių kartą.
Ilgai varčiau kalendorių, ieškodamas, kuo galėčiau pasiūlyti pakeisti Kovo 8-ąją, paliekant kalbėjimą apie moterų patiriamą seksizmą darbo vietose, nelygiavertį atlygį, prievartą šeimoje, bet be sovietinio palikimo šleifo. Lapkričio 25 d. yra minima Prievartos prieš moteris diena, o gruodžio 10 d. - Tarptautinė žmogaus teisių gynimo diena. Vatikanas kairiųjų pažiūrų kovotojai už moterų teises Doroti Dei suteikė „Dievo tarnaitės“ titulą, kuris reiškia, kad nėra jokių kliūčių tęsti kanonizacijos bylos procesą... Ir vėl kairė, nors ir katalikiška. Deja, dešiniojo feminizmo net visažinis „Google” negirdėjo.

Visaverčio pakaitalo Tarptautinei moters dienai taip ir nesugalvojau, užtat suplanavau žmonai padovanoti gėlių kovo 7 d. Šiaip, be jokios progos, tikėdamasis, kad dėl to ji man atleis ir vėl nepasveikinta Kovo 8-ąją. Juk aną dešimtmetį buvau ir baisiau nusidėjęs, kai per žmonos gimtadienį pasidovanojau sau apgailėtiną „Mitsubishi Carisma” su dujų įranga. Po metų, kai suvokiau, kad atėjo laikas jo atsikratyti, jau beveik primokėti reikėjo, kad kas paimtų.