2013 m. kovo 27 d., trečiadienis

Ne-ken-čiu žiemos!


Meteorologai pakeitė prognozes, nors dar neseniai teigė: „šiltesni pavasariški orai tikėtini antroje kitos savaitės pusėje - penktadienį, balandžio 5 d., prognozuojama 15 laipsnių šilumos",- o dabar jau skelbia: „staigaus atšilimo bent artimiausiu metu nesulauksime..." Pasijutau kaip sniego kastuvu per genitalijas gavęs. Pamenate tokį 1993-ųjų filmą „Švilpiko diena" („Groundhog Day") su žaviąja Andie MacDowell komiku Bill Murray. Jaučiuosi būtent taip, kaip pastarojo įkūnytas personažas, kas rytą atsibusdavęs vis tą pačią vasario 2-ąją. Keliuosi kas rytą 6.30 val., velkuosi kažką panašaus į skandinavų bomžo striukę, išrėplioju į terasą ir grumbančiomis rankomis prisidegęs cigaretę bandau įžiūrėti, ką  rodo senoviškas spiritinis termometras - 10, 12 ar visus 15 laipsnių šalčio. Karštligiškai peržiūrinėju orų portalus, kuris ten rodo savaitės, dešimties dienų ar dviejų savaičių prognozes. O jos vis keičiasi, šiluma tolsta. Ne-ken-čiu žiemos!

Nekenčiu sunkių rūbų, batų, kepurių ir kapišonų, vėjo, verčiančio susigūžti, ir ledo po kojomis. Nekenčiu žieminių padangų, su kuriomis net ir geriausiai valdomas automobilis tampa kažkokia šaltiena. Nekenčiu savo suskilinėjusių nuo malkų nešiojimo ir dėjimo į įkaitusią krosnį rankų. Kojų, kurios prakaituoja šiltoje patalpoje ir kambaryje ir iškart taikosi suledėti išėjus laukan.

Už kokias baisias nuodėmes mūsų protėviai buvo išvyti į šitą atšiaurų kraštą, kuris visiškai netinkamas gyventi devynis mėnesius per metus, o tai, ką vadiname vasara, trunka nuo Šv. Jono iki Žolinių. Negaliu sau atleisti, kodėl neemigravau į šiltesnius kraštus iškart, kai tik griuvo Geležinė uždanga ir atsivėrė sienos, kai dar buvau jaunas ir niekam neįsipareigojęs, neturėjau namų, kuriuos reikia šildyti, vaikų, kuriuos privalau vežti į mokyklą ir laikraščio, kuris privalo pasiekti skaitytojus kiekvieną penktadienį. Galėčiau dirbti pačius juodžiausius darbus, maitintis atliekomis ir miegoti dėžėje nuo „iPado", kad tik nereikėtų kęsti šalčio. Jeigu po mirties Aukščiausiasis nuspręs, kad esu vertas pasmerkimo ir nublokš į pragarą, tai neabejoju, kad jame nebus jokių liepsnų ir dervos, bet bus šalta. Amžinai.

Nereikia man pasakoti, kad toks pavasaris yra normalus, o kažkada būtent šią dieną yra buvę dar šalčiau. Ne vakar gimiau, prisimenu daugmaž keturias dešimtis pavasarių ir, skirtingai nuo neišlendančių iš daugiabučių ir daugiaaukščių biurų, gyvenamųjų namų, prekybos ir pramogų centrų miestiečių, didžiąją gyvenimo dalį esu taip arti gamtos, kad ji, tiesiogine to žodžio prasme, kasdien prilimpa man prie batų ir kanda į minkščiausias kūno vietas. Tai va, tokio šalto pavasario, kol aš gyvenu, dar niekada nebuvo. Tai yra ne tik anomalija, bet tikra stichinė nelaimė dėl kurios reikėtų skelbti jei ne kažkokią nepaprastąją padėtį visoje šalyje, tai bent man vienam išmokėti kompensaciją. Tokią, kad pakaktų bent trijų savaičių atostogoms po ta pasvirusia virš žydros jūros ir balto smėlio palme, kurią matome kone visose kelionių agentūrų reklamose.