2016 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Eurovizijos finalo rezultatai nustebino: kodėl tiek daug europiečių balsavo už prastą Rusijos dainą?



Rusijos naujienų portalai jau putojasi, neva Eurovizijos žiuri pavogė jų atstovo Lazarevo pergalę. Nes pagal žiūrovų balsavimo rezultatus jis būtų laimėjęs, o vertinimo komisijų narių balsai lėmė, kad liko tik trečias. Labiausiai, žinoma, rusus nervina Ukrainos atstovės Džamalos pergalė, nes jos dainą apie Krymo totorių tremtį jie nesėkmingai bandė uždrausti.

Liejasi kaltinimai, neva komisijų vertinimai buvo politizuoti. Antai "Komsomolskaja pravda" kursto aistras: "Зрители отказываются признавать победу украинки Джамалы - люди из разных стран пишут о том, что конкурс стал политическим, и просто потерял всякий смысл" (Žiūrovai atsisako pripažinti ukrainietės Džamalos pergalę - žmonės iš įvairių šalių rašo, kad konkursas tapo politiniu ir prarado bet kokią prasmę). Ir cituoja kelis vatnikų komentarus.

O juk Eurovizija visada buvo politinis konkursas ir daugiausiai politikos - žiūrovų balsavime. Kiekviena šalis (ne išimtis ir Lietuva) organizuoja savo išeivius kuo gausiau prabalsuoti, kaimynai balsuoja už kaimynus. Kaip tik vertinimo komisijų balsai sugrąžina bent dali objektyvumo. Taip pat ir šios nakties balsavime komisijos daugiausiai balų skyrė Australijos atstovei, kuri su jokia politika nesusijusi. Kaip tik žiūrovų balsavimas už Rusijos dainininką buvo vien tik politika, kaip ir viskas, kur dalyvauja šios šalies atstovai nuo Olimpiados iki moterų plaukimo 100 metrų baseine.

Rusija sugebėjo suorganizuoti balsavimą, įtikinti siųsti SMS žinutes visus igorius, prekiaujančius vogtų automobilių padangomis Vokietijoje ir nastias, ištekėjusias už senyvų britų. Nes pati Lazarevo daina neišsiskyrė niekuo, už ką galėjo gauti tiek balsų.

Rusijos gebėjimas paveikti europiečių balsavimo rezultatus - ar tai būtų Eurovizija, ar Olandijos referendumas dėl ES asociacijos sutarties su Ukraina man kelia nerimą. Jau labai greitai komisijų balsavimo gali neužtekti, o atvirai prorusiški politikai atsidurti ES šalių parlamentuose ir vyriausybėse. Nes Rusija į tai investuoja, o mes apsimetame, kad to nepastebime ir nė nebandome kurti naujos europinės Rusijos sulaikymo strategijos.

Eurovizijos žiūrovų balsavimas - tai dar vienas pavojaus signalas, kad priešas jau čia, Europos viduje, ir jau spėjo iščiulpti mūsų piliečių smegenis.

2016 m. gegužės 13 d., penktadienis

Redaktoriaus (ne)atsisveikinimas

Nuo 2001-ųjų sausio bendravau su jumis šioje skiltyje kaip „Druskininkų naujienų“ redaktorius. Kartais ji buvo asmeniška tarsi dienoraštis, atskleidžianti tai, kuo dažniausiai žmonės dalinasi tik su šeimos nariais ir artimiausiais draugais. Niekada neslėpiau, kad turiu savo nuomonę ir pažiūras, nekaitaliojau jų iš kitos pusės vėjui papūtus ir nepataikavau turintiems politinę valdžią bei galią.

Nuolatiniai skaitytojai turbūt dar prisimena, kaip apie mus ištiksiantį sunkmetį jus įspėjau dar 2008-ųjų pavasarį, kai visi choru kartojo užkeikimus, jog nieko panašaus negali nutikti. Vėliau visą Lietuvą nustebinę Druskininkų skandalai čia, tik tarp mūsų, druskininkiečių, buvo įvardinti ir aptarti gerokai anksčiau.

Manau, kad kaip žurnalistas padariau savo miestui jeigu ne viską, ką galėjau, tai labai daug. Pradedant nuo Latežerio tvoros istorijos, kurią, padedamas skaitytojų, atradau ir atskleidžiau jums bei visai Lietuvai, ir baigiant Vijūnėlio dvaro bei „Aqua“ bylos peripetijomis, kurias nagrinėjome drauge su kolegomis iš kitų leidinių ir naujienų portalų.

Tačiau atėjo metas, kada viešai paskelbtas tiesos žodis atsitrenkia lyg į betoninę politinės valios sieną. Kai svarbiausi tyrimai nutraukiami, kiti – paskandinami nesibaigiančiame bylinėjimesi, o „zadanijas“ vykdę politikai toliau lieka savo postuose. Metas, kai tiesa negali keisti pasaulio be mano ir jūsų apsisprendimo prisiimti atsakomybę. Susigrąžinti šitą šalį iš ciniškų savanaudžių, kurie juokiasi jums į akis ir bando dėtis neįveikiamais. Padaryti ją tinkama vieta gyventi jums ir jūsų vaikams, kad niekam nesinorėtų iš čia išvažiuoti.

Labai tikėjausi, kad šį rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose mūsų apygardoje dalyvaus naujos kartos politikai, kurie turės savyje tą entuziazmo kibirkštį, galinčią išsprogdinti šitą beviltišką, Marijaus Mikutavičiaus žodžiais tariant, betoninį valdžios dramblį. Deja, žvelgdamas į tai, ką iki šiol mums pasiūlė politinės partijos, matau tik praeito amžiaus žmones, norinčius dar vieną kadenciją pasislėpti nuo jūsų komforto zonoje, vadinamoje Seimu.

Neabejoju, kad ir jums yra tekę patirti tą jausmą, kurį vadiname svetima gėda, kai matote nusišnekantį, nepadoriai besielgiantį ar tiesiog apsikvailinusį žmogų. O dabar prisiminkite, ką jautėte, kai klausėtės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, premjero Algirdo Butkevičiaus, buvusios ūkio ministrės Birutės Vėsaitės, mūsų apygardoje išrinktos Seimo narės Kristinos Miškinienės pasisakymus? Ir aš tą patį jaučiu.

Man drauge su jumis gėda, kad šitą šalį ir mūsų kraštą atstovauja šitie beviltiški politikai.
Visuomenės informavimo etikos kodeksas labai aiškiai nurodo, kad negalima vienu metu būti ir žurnalistu, ir politiku. Žurnalisto profesija man labai brangi, nes dirbdamas šį darbą jaučiau sugebėjęs padėti ne vienam iš jūsų. Bet tas gėdos jausmas, kaip dzūkai sako, sarmata, verčia mane pasirinkti ir prisiimti naują atsakomybę.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis šią savaitę pasiūlė man būti kandidatu vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje ir daugiamandatės apygardos sąraše.

Nesu jokios partijos narys, bet su daugeliu Druskininkų, Lazdijų ir visos Lietuvos liberalų lyderių esame draugai ne tik „Facebooke“, bet ir gyvenime. Labai rimtai ir atsakingai apsvarstęs jų pasiūlymą, privalau jums pranešti – apsisprendžiau jį priimti.

Jeigu matyčiau, kad kažkas kitas gali tai padaryti, jokiu būdu nebūčiau rinkęsis šito kelio. Tačiau, jeigu tokia Dievo valia, turiu atlikti man skirtą misiją taip pat dorai ir sąžiningai, kaip tai dariau dirbdamas žurnalistinį darbą.


Todėl šią skiltį čia skaitote paskutinį kartą. Nesakau sudie, nes tai tik ilgo bendravimo kitu statusu ir kitomis aplinkybėmis pradžia. Ir tikiu, kad taip pat ir naujos kokybės politikos, sąžiningo jūsų interesų atstovavimo pradžia. 

2016 m. gegužės 6 d., penktadienis

Kas norės per Kurorto šventę atsistoti valdžios balkone?

Dar prieš savaitę krito šlapdriba, o šiomis dienomis pagaliau pajutome, kad atėjo tikras vėlyvas pavasaris, kai viskas žydi ir žaliuoja. O pasibaigs jis, kaip jau esame čia, Druskininkuose, įpratę, Kurorto švente.

Taigi atsiverčiau tos šventės programą ir bandau rasti ką nors įdomaus.

Ketvirtadienį, gegužės 26-ąją, miesto muziejuje rengiamas J.Čečiotos atminimo vakaras, kuris su ta švente ne kažin kiek siejasi ir galėtų vykti bet kada. Juolab, kad pati šventė prasidės tik penktadienį. Mugė Vilniaus alėjoje ir teatralizuota druskininkiečių eisena – tai, ką jau matėme kasmet. O kas nauja? Va, elektroninio kariliono atidarymas Druskininkų miesto muziejuje. Tai toks varpų pakaitalas miestams varguoliams, neįperkantiems tikro kariliono, kuris kainuoja 100 kartų brangiau.

Dar bus linijinių šokių festivalis Vijūnėlės parke ir bardų koncertas Druskonio ežero pakrantėje. Šito gal net ateisiu pasiklausyti.

Kurorto meras bandys taisyti savo įvaizdį dalindamas sportininkams savo vardo taures. Pirmiausia teniso dvejetų turnyre Druskininkų savivaldybės mero R. Malinausko taurei laimėti, o po valandos golfo turnyre Druskininkų savivaldybės mero R. Malinausko taurei laimėti „Vilkės“ golfo aikštyne, Kamorūnų kaime.

Tik abejoju, ar miesto muziejaus balkone greta mūsų savivaldybės vadukų išdrįs išsirikiuoti ir iš aukšto mojuoti pražygiuojantiems čiabuviams tiek politikų, kiek jų būdavo pernai ir užpernai. Na, nebent Petras Gražulis ir Jurijus Subotinas atvyktų.

Iš Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento pareigų verčiamas Druskininkų meras turi naują sąjungininką. Savivaldybėse bręstant iniciatyvai pašalinti Druskininkų merą Ričardą Malinauską iš LSA prezidento pareigų, jį remti ėmėsi buvęs aktyvus prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veikėjas Jurijus Subotinas.

Kaip antradienį pranešė naujienų portalas „Delfi“, klausimas dėl nepasitikėjimo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu jau įtrauktas į būsimą asociacijos suvažiavimo darbotvarkę. Tai antradienį patvirtino LSA atstovė spaudai Indrė Vilūnienė. Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavimas vyks gegužės 10 dieną Naujojoje Akmenėje.

„Ričardai, nenuleisk rankų, vienykimės ir šturmuojame Seimą spalio 9-ąją. Partija yra, laiko dar turim. Pamatysi, yra visi šansai nugalėti, žmonės dabar neturi už ką balsuoti. Idėja, rinkiminės technologijos ir kolektyvas specialistų yra. Gerbiu tavo Tėvą, malačius. Pagarbiai, Jurijus,“-  kreipėsi į Druskininkų merą Jurijus Subotinas.

J. Subotinas, gimęs 1950 m., buvo aktyvus prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veikėjas. Būdamas Lietuvos liaudies sąjungos „Už teisingą Lietuvą“ sąrašuose yra bandęs dalyvauti Seimo rinkimuose. Kaip rašo savo biografijoje, yra aktyviai sportavęs, buvo desantinių pajėgų kovinių kautynių čempionas, „šiuo metu profesionaliai užsiima politika“.

O tuo metu aiškėja vis daugiau kandidatų, susiruošusių šturmuoti Seimą. Verslininko Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga trečiadienį paskelbė dalį savo kandidatų vienmandatėse apygardose. Lazdijų-Druskininkų apygardoje jau ne pirmą kartą į Seimą bandys patekti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys Benius Rūtelionis.


Kelios partijos jau anksčiau yra paskelbę, ką kels šioje apygardoje. Valdančioji LSDP siūlo dar kartą rinkti dabartinę seimo narę Kristiną Miškinienę, Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai – profesorių Juozą Galdiką. Darbo partija yra patvirtinusi UAB „Nežinybinės apsaugos biuras“ Alytaus regiono saugos tarnybos vadovo Renaldo Maziuko kandidatūrą.

2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Sveikinu, mama!

Šį sekmadienį švęsime Motinos dieną. Kokiais senais pražilusiais ir praplikusiais barzdočiais mes bepavirstumėm, mamoms visada liksime vaikais, dėl kurių jos tiesiog privalo rasti priežastį nerimauti ir pergyventi. Net tada, kai joms pačioms reikia mūsų globos, būtinai primins, kad privalote pavalgyti sriubos per pietus ir užsirišti šaliką.

Nesipiktinkime dėl to ir nebandykime jų pakeisti, nes tai tiesiog neįmanoma. Kaip neįmanoma ir ištrinti iš atminties žinojimo, kiek daug kartų jas įskaudinome.

Galime tik melstis, kad Dievas duotų joms ilgą amžių pamatyti, kiek daug pasiekė jų vaikai. Gerą sveikatą ir blaivų protą, kad galėtų drauge su mumis pasidžiaugti.

Ne be reikalo Motinos dienai teko pirmasis Gegužės savaitgalis – metų laikas, kai mūsų krašte žydi sodai ir laukai nusidažo vaiskia žaluma.

Tik neverk, mama, nes tai džiaugsmo šventė – tavo diena.

O dabar sugrįšime prie mažiau šventinių temų.

Šią savaitę žiniasklaida komentavo Vokietijoje atliktos apklausos rezultatus: daugiau kaip pusė – 57 proc. – vokiečių mano, kad jų šalis neturėtų siųsti karių ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei jas užpultų Rusija. Už tai, kad Vokietijos kariai turėtų padėti gintis, tyrime pasisakė tik 31 proc. respondentų.

Mano nuomone, ne tik, o net 31 procentas. Neužmirškite, kad kelios vokiečių kartos po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo buvo dresuojamos taip, kad daugiau niekada nesukeltų Europoje ko nors panašaus, o geriausia išvis ginklo į rankas neimtų. Šaltojo karo laikais vokiečių saugumą užtikrino JAV karinės bazės net ir tada, kai pati Vokietija jau buvo ekonomiškai pajėgi sukurti ir išlaikyti galingą kariuomenę.

Todėl 31 procentas vokiečių, kurie pritartų karui prieš Rusiją dėl mūsų, kurie jiems atrodome korumpuotas posovietinis kraštas, mažai besiskiriantis nuo pačios Rusijos, yra fantastiškas rezultatas.

Norite daugiau?

Sveiko proto vakarietis supranta, kad, jeigu pavojus būtų rimtas ir mes tikrai norėtumėm gintis, tai skirtumėm krašto apsaugai ne varganus 2 procentus kažkada ten 2020 metais, o tiek, kiek reikia, kad niekam nesinorėtų čia įsiveržti.

Be to, visi tie lietuvių tyčiojimaisi rusiškais motyvais iš Angelos Merkel ir vokiečių svetingumo pabėgėliams, vengimas dalintis našta, taip pat neprideda noro jausti solidarumą su mumis.
Manau, kad ne kažin kiek daugiau vokiečių pritartų karių siuntimui ginti Italiją, Prancūziją ar Portugaliją. O ir pačią Vokietiją – gal tik pusė.

Pačioje Lietuvoje taip pat ne tiek jau daug žmonių džiaugtųsi, jeigu tektų pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį siųsti mūsų karius, pavyzdžiui, į Turkijos ir Sirijos pasienį. O juk Turkija yra gerokai senesnė už mus NATO narė, turinti vieną gausiausių ir geriausiai finansuojamų kariuomenių pasaulyje.

Mes norime jaustis saugūs kitų sąskaita, bet vengiame prisidėti prie kolektyvinio saugumo patys, tarsi kaimynas į suneštinius kaimo bendruomenės pietus atnešęs porą sumuštinių su šlapia dešra ir visą vakarą pilna burna rijęs svetimus gardėsius.


Atstovaujamoji demokratija vis dar negali būti pakeista tiesiogine, kai mygtukų paspaudimu visi drauge balsuotumėm dėl to, ką dabar sprendžia Seimas, Vyriausybė ir Prezidentė būtent todėl, kad nesame pakankamai brandūs bent retkarčiais atsisakyti savo egoizmo vardan viešojo gėrio. Ne tik mes, bet ir Vakarų Europos šalių piliečiai, gyvenantys liberaliosios demokratijos sąlygomis gerokai ilgiau. 

2016 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Latežerio tvoros byloje – Vijūnėlės dvaro skandale išbandyti metodai

Šią savaitę Druskininkų miesto apylinkės teismas paskelbė sprendimą dėl kurorto mero Ričardo Malinausko sodybos Latežeryje likimo. Merui teks nusigriauti į Ratnyčios upę įsibridusios tvoros dalį, lauko židinį ir stoginę, bet namas gali likti stovėti ten, kur jis yra.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad jau rytoj garsioji tvora grius. Teismas numatė 6 mėnesių terminą sprendimui įvykdyti, kuris bus pradėtas skaičiuoti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. O ta diena gali ateiti dar negreitai, nes sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Druskininkų miesto apylinkės teismą.

Gali būti, kad skųsti sprendimą, išsamiai jį išnagrinėjusi, nuspręs viešąjį interesą šioje byloje ginanti Kauno apygardos prokuratūra. Ir jau tikrai turėtų skųsti R.Malinauskas, kuris ne kartą yra pasakęs, kad negriaus tvoros „kiek tai bekainuotų“.

Latežerio sodybos byloje yra įdomi detalė, šiek tiek primenanti kitą garsų mūsų krašto skandalą – Vijūnėlės dvaro bylą. Mėgstu tikslumą, todėl pacituosiu iš pranešimo, kurį išplatino Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Asta Bundonė: „Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad Latežerio kaimui nuo 2015 m. kovo 16 d.  Kultūros paveldo apsauga netaikoma, todėl teismas nevertino ieškinio, atsiliepimų dalies ir kitų pateiktų dokumentų, susijusių su Kultūros paveldu“.

Kol neprasidėjo bylinėjimasis dėl R.Malinausko sodybos, Latežeris buvo architektūros paminklas, gatvinis kaimas, savaimingai susiklostęs XIX a. viduryje.

„Būdingos dvipusės, netaisyklingo plano sodybos su 4-7 pastatais. Palei šiek tiek vingiuotą pagrindinę gatvę šonu į ją stovi viengalės arba dvigalės pirkios, netoli jų – svirnai, prie gatvės arba sklypų gilumoje – tvartai ir kluonai. Išliko vertingų XIX a. viduryje- XX a. pirmosios pusės apvalių arba tašytų rąstų pastatų (dvigalių ir viengalių pirkių, svirnų, kluonų, tvartų). XIX a. pab. – XX a. pr. pirkios iš tašytų rąstų, apkaltų lentomis, svirnai su keturstulpiais galiniais priesvirniais arba užlomis, pastatyti ant kertinių akmenų arba stulpelių. Kluonai nedideli, dvišlaičiais gegninės konstrukcijos stogais, su šoninėmis durimis,“- rašo apie Latežerį Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 562 psl.).

Ir staiga 2015 kovo 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos darbotvarkėje atsiranda punktas „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui (u.k. 10339, AtV783), esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinės apsaugos reikalingumo klausimas“. Po metų jau jokia Specialiųjų tyrimų tarnyba neišaiškins, ar toks sutapimas, kad apsaugą užsimota naikinti būtent tada, kai prasidėjo teisminiai ginčai ir toks panaikinimas buvo naudingas R.Malinauskui, yra atsitiktinis, ar kažkas kažkam, kaip garsiojoje Vijūnėlės dvaro byloje, telefonu davė „zadaniją“ (lietuviškai – užduotį).

Svarstymo rezultatas buvo stebėtinai palankus merui. 2015 kovo 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta (protokolo Nr. VT2 – 15): „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui, esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinė apsauga nereikalinga“.

Netrukus R.Malinausko advokatas G.Černiauskas šį sprendimą pateikia teisėjai L.Jakubauskienei ir prašo teismo įtraukti jį į bylą. Teismas sutinka, nors jo nagrinėjamų leidimų statybai išdavimo metu Latežerio teisinė apsauga dar galiojo. Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas tampa lemiamu argumentu atmesti visą su paveldosauga susijusią prokuratūros skundo dalį. Argi ne stebėtinai palankus sutapimas?

Naujų sutapimų galime tikėtis ir nagrinėjant šią bylą aukštesnės instancijos teismuose. Panašu, kad juos ruošia Druskininkų savivaldybė, kurios taryba, opozicijai aktyviai protestuojant, patvirtino sprendimą „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių integravimo į Druskininkų savivaldybės bendrojo plano korektūros sprendinius“. Liberalų sąjūdžio ir Mišrios frakcijos atstovai įsitikinę, kad  „minėto specialiojo plano sprendiniais siekiama panaikinti pakrantės apsaugos juostos galiojimą Vijūnėlės tvenkiniui bei Ratnyčios upei Latežerio kaime“.


Nebeliks apsaugos juostos – nereikės griauti nei tvoros, nei stoginės, nei lauko židinio. Kurių galų laikytis įstatymų, jeigu galima juos pakeisti taip, kaip reikia Šeimininkui?

2016 m. balandžio 9 d., šeštadienis

LSDP apsivalė, bet Druskininkai – dar ne

Akivaizdu, kad ne pirmą mėnesį mažėjantys socialdemokratų partijos ir jos pirmininko reitingai suveikė kaip skambutis. Įgavę inerciją tie procesai jau nesustotų iki rudens. Iki rinkimų.

Iniciatyvos suvaldyti krizę ėmėsi patyrę socialdemokratų valdybos nariai, nes pats partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius to nesugeba arba nenori daryti.

Pirmas toks veiksmas buvo atsisakymas teikti Povilo Gylio kandidatūrą į ministrus. Tų kelių balandžio dienų, nuo to laiko kai Rolandas Paksas jį pasiūlė, socialdemokratams pakako pamatyti, kad A.Butkevičiaus vyriausybei iki visiško autoriteto praradimo tetrūksta Garliavos įvykių herojaus.
Bet ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratų partijos reputacijai labiausiai kenkia ne koalicijos partnerių kvailiojimas, o savas skandalų herojus – Druskininkų meras. Jau keletą metų partijos bičiuliams tai bando išaiškinti Švedijoje socialdemokratijos mokęsis LSDP etikos komisijos narys Arkadijus Vinokuras.

Priminsiu, kad Vijūnėlės dvaro skandalas tėra vienas iš daugelio, nors ir garsiausiai nuskambėjęs. Socialdemokratų valdyba žino, kad artimiausiu metu tie skandalai nesibaigs. Pavyzdžiui, balandžio 11 dieną Druskininkų teismas skelbs sprendimą dėl Malinausko sodybos Latežeryje, pastatytos Ratnyčios upės apsaugos juostoje, griovimo.

Buvau daugumoje šios bylos teismo posėdžių ir spėju, kad viešąjį interesą ginanti prokuratūra šią bylą laimės. Visi apie tai paskelbs ir tai būtų dar vienas smūgis socialdemokratų reputacijai. Bet buvo įmanoma iki to laiko simboliškai sustabdyti R.Malinausko narystę partijoje ir Malinausko skandalai liks tik jo vieno problema.

O jam tai nėra didelė problema, nes Druskininkų rinkėjai R.Malinauskui atleistų bet ką, kas nuskandintų bet kurį kitą šalies politiką. Kas kita – visos Lietuvos rinkėjų santykis su socialdemokratų partija. Jie girdi Druskininkų skandalų atgarsius ir daro išvadas apie visą partiją. Todėl buvo sumanyta simboliškai nutraukti tą sąsają. Tačiau buvo likęs klausimas, ar taip pasielgti leis Malinausko ambicijos.

Mat tas žmogus turi savigarbą, kelis kartus viršijančio jo ūgį ir politinį svorį. Kartais tai padeda pasiekti tikslų, bet politikoje neišvengiamai tenka daryti ir kompromisus.

Vietoje kompromiso pamatėme trankymą durimis.

Nacionalinę žiniasklaidą tai paskatino spėlioti, kas bus toliau.

Dalis spėlionių, mano nuomone, pademonstravo visišką Druskininkų politinės padėties nesupratimą. Pavyzdžiui, Eglė Semoškaitė naujienų portale „Delfi“ antradienio vakarą rašė: „R. Malinausko pyktis nepraeis, jis kurs visuomeninį komitetą, kels savo kandidatą Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje“.

Ko jam į tą Seimą? R.Malinauskas vertina savo separatistinę Druskonecko Liaudies Respubliką labiau už bet kokį Seimo nario mandatą ar ministro postą? Kurių galų jam tapti vienu iš 141, jeigu čia yra Dievas ir Karalius viename asmenyje?

Mano nuomone, į jokią kitą partiją R.Malinauskas nestos – lauks kol partijos valdyba jo atsiprašys ir maldaus sugrįžti atgal. Bet pats to proceso neskubins, nes dabartinė padėtis jam patogi – gali visiškai nekreipti dėmesio į politinę etiką ir susitelkti į teisinę gynybą nuo užgriuvusių skandalų, panaudodamas tam visus savivaldybės resursus, o taip pat priešų triuškinimą.

Dar keisčiau skamba žiniasklaidoje pasirodę spėlionės, kad įsižeidęs R.Malinauskas gali iškelti vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje kažkokį nepartinį savą žmogų prieš K.Miškinienę. Kurių galų jam to reikia, jeigu K.Miškinienė, iki išrinkimo į Seimą ėjusi mero pavaduotojos pareigas Druskininkų savivaldybėje, per visą kadenciją prieš R.Malinauską nė karto net cyptelėti nedrįso. Juo labiau, kad Seime ji taip ir netapo reikšminga politike, nors avansu gavo pavadovauti gan svarbiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Ką galvojo LSDP frakcija, patikėdama tokį postą jokios politinės patirties neturinčiai poniai iš provincijos, dabar jau ne taip ir svarbu, bet panašu, kad K. Miškinienės vadovaujamas Seimo komitetas sugebėjo sužlugdyti svarbiausią šios valdančiosios koalicijos darbą – naują socialinį modelį. Pirmiausiai vilkino svarstymą, kad socialinis modelis nepatektų į Seimo rudens sesijos darbotvarkę, o dabar pateikė tokį sumaitotą rezultatą, kad spjaudosi ir darbdaviai, ir reformą kūrę mokslininkai.

2016 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje pasigedau Druskininkų savivaldybės paminėjimo

Šv. Velykų naktį persukę laikrodžius visą savaitę gyvename tarsi persivalgę pašvinkusių margučių. Dar nesutikau žmogaus, kuris sakytų, kad tas laikrodžių sukiojimas jam teikia malonumą ar bent neturi neigiamų pasekmių.

Dažniausiai mano draugai minėjo, kad vakare sunku užmigti įprastą valandą. Jeigu anksčiau 23 valandą ar dar kokiu pusvalandžiu vėliau jie ramia sąžine išjungdavo televizorių ir kompiuterį, atsisveikindavo su „Facebook“ draugais ir palinkėdavo labos nakties kieme prieš mėnulį staugiančiam šuniui, atsiguldavo į lovą ir akimirksniu persikūnydavo į sapnų karalystę, tai dabar, padarius tą patį, akys kategoriškai atsisako užsimerkti. Prasivartę lovoje valandą ar net kelias, ryte negirdime žadintuvo arba, jeigu jo melodija tokio šlykštumo, kad jos niekaip neįmanoma ignoruoti, keikdamiesi atsikeliame ir šlitinėjame po namus pusiau užmerktomis akimis.

Dar baisiau, kai tokie suzombėję žmonės, susivertę trigubą dozę kavos, taip ir nepabudę vairuoja automobilius. Juk reikia kažkaip nusigauti į darbą, nuvežti vaikus į mokyklą ar dar kažkur atsirasti nustatytu laiku. Perverčiau pastarųjų dienų policijos užregistruotų įvykių suvestines ir aptikau daugybę eismo įvykių, kuriuos paaiškinti įmanoma tik sumažėjusiu vairuotojų budrumu. Važiavo, nepamatė, atsitrenkė... Išsimiegoję gal būtų pamatę.

Sprendimą dar penkeriems metams pratęsti paiką laikrodžių sukiojimo tradiciją, atėjusią iš tų laikų, kai didžioji dalis industrinio pasaulio gyventojų dirbo prie staklių didelių koncernų gamyklose virš galvų šviečiant kaitrinėms lemputėms. Panašiai kaip mūsų profesinės sąjungos vis dar mala liežuviais apie engiamą darbininkų klasę, jos sukurtą pridedamąją vertę pasisavinančius kapitalistus ir panašų XIX a. marksistinį mėšlą.

Tačiau Europos Komisija buvo užklaususi valstybių Europos Sąjungos narių vyriausybių, ar verta tą sukiojimą pratęsti. A.Butkevičiaus vyriausybė, kaip visuomet, gavusi tokį raginimą sudarė dar vieną darbo grupę ir užmiršo. Nes nebuvo laiko – reikėjo skubiai vykdyti vieno labai gražaus kurorto mero „zadanijas“.

Prisiminė tik tada, kai EK pranešė pratęsianti laikrodžių sukiojimo direktyvą, nes niekas tam nepaprieštaravo. Tada skubiai buvo surašytos išvados, kad ir Lietuvoje tam sukiojimui beveik niekas neprieštarauja, tiesioginės žalos dėl to nepatiria, o neišsimiegojimas išvis nekenkia sveikatai. O juk tikrai, dar nė vienas pacientas šeimos gydytojui nesiskundė, kad persuktas laikas būtų sulaužęs koją ar ranką, nuo to pradėtų viduriuoti arba nelaikytų šlapimo. Nebent jūsų laikrodis kabojo kažkur labai aukštai ir siekėte jo rodyklių užsilipęs ant klibančios kėdės. Tiesioginės žalos nėra, o netiesioginės niekas nesiteikė suskaičiuoti, nes darbo grupei niekas tokio nurodymo nedavė. Panašiai kaip melavusio Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko žodžiuose staiga nebeliko jokio melo, kai juos nagrinėti ėmėsi VTEK ir prokuratūros išminčiai. Jūs skaitote ir akivaizdžiai matote, kad yra, bet teisės specialistai gali į akis jums sakyti, kad juoda yra ne visai juoda, o kažkoks pilkos spalvos atspalvis, taigi beveik balta.

Po penkerių metų laikrodžių sukiojimo tema bus iš naujo nagrinėjama EK. Tuo metu, kai reikės pranešti oficialią Lietuvos nuomonę šiuo klausimu, kaip tik bus besibaigianti dar viena Seimo kadencija. To, kurį išrinksime šių metų rudenį. Nepulsiu agituoti balsuoti už tuos, kas bent jau sugebėtų neužmiršti tą nuomonę pateikti. Kai prasidės rinkimų kampanija, nė vienas iš kandidatų juk neprisipažins pritariantis laikrodžių sukiojimui. Prisiminti privalome mes, rinkėjai.

O vakare, laiku negalėdamas užmigti, dar ir dar kartą skaitysiu Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą. Šį kartą joje išvardinti Rusijos propagandą Lietuvoje platinantys informacijos šaltiniai ir prieš mūsų šalį veikiantys aktyvistai. Druskininkų savivaldybės tarp jų neradau, nors pastarojo meto skandalų metu atskleistas jos vadovų veikimo būdas, mano nuomone, užmušdamas piliečių tikėjimą, kad šioje šalyje galime gyventi skaidriai ir sąžiningai, padarė gerokai didesnę žalą Lietuvai už visus vaišvilas, nakus ir paulauskus drauge sudėjus. Turbūt pamiršo įrašyti, nes baigė rengti jau po laikrodžių persukimo, todėl tikėtina, kad normaliai neišsimiegoję.

2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Sveikinu su Kristaus prisikėlimo švente!

Net jeigu šis laikraščio numeris pateks jums į rankas dar iki šv. Velykų, nebus didelės nuodėmės, jeigu jau dabar pasveikinsiu jus su Kristaus prisikėlimo švente.

Ir nereikia čia burti kažką apie atbundančią gamtą, virsmą, pagoniškas šventės šaknis ir komercinius jos aspektus. Arba jums Kristus jau prisikėlė, ir ši žinia skatina džiaugtis bei dalintis džiaugsmu su kitais, arba paprasčiausiai nėra ką švęsti.

Ne margučiai ir žolę rupšnojantys triušiukai, o žengiantis iš kapo žmonijos gelbėtojas yra šios šventės centrinė figūra. Vos tik mes pabandome jį ištrinti iš savo tradicijų ir padaryti Velykas kažkuo tinkamu visokių pažiūrų ir visų religijų žmonėms, patys pavirstame sentimentaliais žolėdžiais, tinkančiais būti tik plėšrūnų maistu.

Ypač tai tapo akivaizdu po antradienio išpuolių Briuselyje – savo krikščioniškų šaknų besigėdijančios Europos Sąjungos sostinėje. Jau matau tendenciją kalbėti apie terorizmą atsietai nuo jo ideologijos – agresyvios islamo interpretacijos. Tarsi tai būtų kažkokie pavieniai bepročiai, šaudantys ir sprogdinantys dėl pramogos ar savo prigimtinio blogumo. Nes pripažinus, kad neapykantos šaknys – ideologijoje, tektų ją kriminalizuoti.

Europos pokarinė patirtis išgyvendinant nacizmą galėtų būti sėkmingai prisiminta ir panaudota.
Komentuodamas mano įrašą šia tema socialiniame tinkle „Facebook“, teisininkas Andžej Čaikovski teigė, kad reikia matyti teroro aktus kompleksiškai, matyti jų sąsajas, o ne apsimesti, kad tai pavieniai nusikaltimai ir drausti gilintis į priežastis, motyvus bei daryti apibendrinimus.

„Nereikia kurti naujų įstatymų, užtenka nuosekliai taikyti baudžiamąją atsakomybę už raginimus diskriminuoti ir kurstymus smurtauti ar net kurstymus nužudyti. Ir religinės pareigos negali atleisti nuo atsakomybės minėtais atvejais,“- paaiškino teisininkas.

„Teisėsauga žino jų adresus, žino imamus mečetėse, kurie kiekvieną penktadienį stumia neapykantos ir prievartos propagandą prieš šalis ir santvarkas, kuriose gyvena: Belgijoje, Britanijoje, Prancūzijoje ir dar daug kur kitur. Nėra tik noro ir pasiryžimo įgyvendinti jau veikiančius įstatymus, nes politikai, kaip tie kvaili feisbuko gyventojai, tikisi, kad kaip nors galima bus susitvarkyti ir taip, kaip nors susitarti, kaip nors perauklėti, kaip nors integruoti, nors visiškai akivaizdu, kad tai nebeveikia, ir neveiks niekada, “- trečiadienį rašė naujienų portale „Delfi“ Andrius Užkalnis.

Europa kartą jau išsigelbėjo nuo radikalaus islamo išpažinėjų antplūdžio, bet tada ji buvo visiškai kitokia ir nebijojo iškelti vėliavų su kryžiais. Galima sakyti, kad tuometiniai europiečiai buvo labiau panašūs į šiuolaikinius Islamo valstybės kovotojus, bent jau savo tikėjimo stiprumu.

Įsivaizduoti, kad kažką panašaus įmanoma pakartoti dar kartą, galėtų tik visiškai atitrūkę nuo tikrovės fantazuotojai. Tačiau europinės tapatybės krikščioniškų ir judėjiškų šaknų pripažinimas yra bene vienintelis būdas kažkaip apsibrėžti, kas mes esame. Tada ir pabėgėliai iš kitų pasaulio kraštų, ieškantys prieglobsčio saugioje ir sočioje Europoje, pradės mus gerbti.

Paskutinieji gyvi europiečiai šiandien yra ne Briuselio ar Paryžiaus aktyvistai, susirūpinę, kad viešas šv. Velykų paminėjimas neįžeistų musulmonų bendruomenės jausmų, o Ukrainos savanoriai, ginantys savo šalies europietišką pasirinkimą nuo samdinių iš Rusijos. Ir naujoji Žana d‘Ark – Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko, pagrobta ir šią savaitę nuteista 22 metus kalėti už tai, kad gynė savo tėvynę.

Už taiką Ukrainoje melstis šiandien jau vėlu, nes sunku būtų kalbėti apie kažkokį Minsko sutarties laikymąsi, kai vėl vyksta tikrų tikriausi mūšiai. Savanoris Semionas Kabakajevas savo „Facebook“ paskyroje rašo, kad prie Donecko teroristai puola Avdejevkos kryptimi visą dieną: „Pirmiausiai į ataką eina vietinė patrankų mėsa. O kai ateina lemiamas momentas, įsitraukia reguliarioji Rusijos kariuomenė. Kovo 22 d. buvo sužeisti 5 mūsų kariai, bet priešas patyrė kelis kartus didesnius nuostolius“.

Kol Europa gedi Briuselio aukų, Rusija būtinai pasinaudos proga ne tik užimti vieną kitą kaimą Rytų Ukrainoje, bet ir supjudyti tarpusavyje europiečius. Jiems reikia, kad lietuviai bijotų ir nekęstų lenkų, lenkai – vokiečių, vokiečiai – prancūzų, vengrai – visų savo kaimynų, graikai, italai ir ispanai jaustųsi nuskriausti šiaurinių europiečių, o britai pasiskubintų palikti ES.

Todėl prie šv. Velykų stalo maldoje prisiminsiu visus, kam šią – svarbiausią metų šventę – teks švęsti karo apkasuose, pabėgėlių stovyklose ir ligoninėse.


O jūsų namams, mieli skaitytojai, palinkėsiu prisikėlusio Kristaus nešamos ramybės!

2016 m. kovo 18 d., penktadienis

Asilas iš duobės niekur nelips

„Ko jūs norėjote, kad sudarytume iš ministerijos grupę ir apiplėštume banką? Ar atspausdintume pinigus?“ – klausia žurnalistų Švietimo ministrė A.Pitrėnienė. Tarsi dabartinė Vyriausybės veikla ir ministerijos sprendimas atimti pinigus iš vaikų taip jau smarkiai skirtųsi nuo tų dviejų būdų gauti pinigų. Mat šeši milijonai eurų, kuriuos Švietimo ir mokslo ministerija teigia radusi streikavusių pedagogų atlyginimams didinti, švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės nurodymu buvo atimti iš moksleivių popamokinei veiklai finansuoti skirtų lėšų, vadinamų Neformaliojo vaikų švietimo pinigais.

O man vis tiek keistai atrodo ministrai, svajojantys apiplėšti banką. Jau geriau „Teleloto“ bilietus pirktų. Irgi beviltiškai varguoliška, bet kažkaip moraliau skamba.

O štai Tarptautinio valiutos fondo misija savo ataskaitoje pažymi, kad Lietuvos eksportas yra pakankamai konkurencingas, tačiau gali patirti spaudimą, jei išliks dabartinės atlyginimų ir produktyvumo tendencijos.

„Esant tokioms aplinkybėms būtų protinga apsvarstyti būtinybę susilaikyti nuo minimalaus atlyginimo didinimų bent jau iki tol, kol tokius didinimus būtų galima pagrįsti produktyvumu ir padidėjusiu konkurencingumu,“- rašo TVF ekspertai.

Taip ir matau, kaip prieš Seimo rinkimus čia kas nors juos išgirs ir puls praktikuoti susilaikymą.
Dabar jiems svarbiausia – kaip nors pratempti iki rinkimų. Bet kokia kaina neleisti, kad į viešumą vienas po kito lendantys skandalai sugriautų valdančiąją koaliciją ir koalicinę vyriausybę. Jokių pirmalaikių rinkimų, nes kiekviena buvimo valdžioje diena turi savo kainą. Net ir su asilu duobėje save palyginusio ministro.

Prisiminkite ne Vijūnėlio skandalą, o kitą bylą, kurioje „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis, europarlamentaras Rolandas Paksas įtariamas prekiavęs poveikiu. Prokurorai ir STT paskelbė, kad jis įtariamas, kad, tarpininkaujant „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovui Gedvydui Vainauskui, sutarė paimti 15 000 eurų už „Norfos“ pastato Prienuose sėkmingą priėmimą eksploatacijai. Tai turėję padaryti statybų inspektoriai – taip pat aplinkos ministro K.Trečioko pavaldiniai. Štai jums ir atsakymas, kodėl R.Paksas liepia K.Trečiokui neskubėti atsistatydinti. O kur dar visi renovacijos reikalai, kur kiekvienas sprendimas gali lemti statybų bendrovėms milijoninius pelnus ar nuostolius.

Todėl asilas iš duobės niekur nelips. Net jeigu prisidirbo iki kraštų, ir visi tai mato.

Todėl premjeras A.Butkevičius bando apsimesti praradusiu teksto suvokimo dovaną. Skaito savo, ministro, Druskininkų mero ir Vyriausybės kanclerio pokalbių išklotines ir nesugeba žodžių sujungti į sakinius, o sakinių palyginti tarpusavyje. Arba labai nenori. Nes tada tampa akivaizdu, kad visi jie melavo prisiekę liudydami Seimo Antikorupcijos komisijai, prieš žurnalistų kameras ir mikrofonus. Melavo savo rinkėjams.

Todėl sprendimas dėl K.Trečioko likimo ištęsiamas iki begalybės. Šią savaitę jis numestas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Ši pažiūrėjo į Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą ir nerado ten paminėto žodžio „melas“. Todėl grąžino atgal.
„Nutarėme grąžinti prokurorui medžiagą ir sprendimą, kad jis kreiptųsi į atitinkamas (...) kontrolės institucijas, kurios turėtų apsvarstyti K.Trečioko ir R.Malinausko elgesį, ar pažeisti Politikų elgesio kodekso reikalavimai, ar nepažeisti. Mes šito nevertiname, nes tai neįeina į VTEK kompetenciją“, - cituoja agentūra BNS VTEK vadovą R.Valentukevičių.

Diena anksčiau premjeras Seime dievagojosi, kad yra „tikintis žmogus“, todėl meluoti negali. Ypač prieš šv. Velykas. Tačiau praėjusių metų spalio 16 d. Vilmos Danauskienės straipsnyje „Po sočios vakarienės kurorte – premjero tūpsnis Druskininkų carui“, raštu atsakydamas į klausimus, A. Bukevičius teigė: „Druskininku meras nei į Vyriausybę, nei į Premjerą nesikreipė dėl 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo pakeitimo/panaikinimo“. Pokalbių išklotinės liudija, kad kreipėsi.

Todėl, kad premjeras neliktų melagiu, Seimo pirmininkė L.Graužinienė pasiskubino iš Seimo internetinio tinklapio išmesti tas išklotines, kurios ten buvo patalpintos kaip opozicijos atstovų Antikorupcijos komisijoje atskirosios nuomonės dalis. O tiesioginiame LRT eteryje apie R.Malinausko melą paklausęs žurnalistas E.Jakilaitis skundžiamas Žurnalistų etikos inspektorei.


Ar melas nustoja būti melu, jeigu jį demaskuojantys faktai paslepiami? Krikščionys žino Jėzaus žodžius: „Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. Kas turi ausis, teklauso!“, bet jais apsimetantiems politikams tai netaikoma.

2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Nes čia mūsų Lietuva

Lėtai, bet neišvengiamai į mūsų kraštą ateina pavasaris. Ir net jei kurį rytą žemę dar sukausto šaltis arba vėjo šuorai į veidą tėškia šlapdriba, kažkur iš tolimų pamiškės pievų ataidi jau parskridusių gervių balsai. O prekybos centruose jau rikiuojasi sėklų lentynos, skelbiamos nuolaidos kauptukams ir guminiams batams.

Ir diena jau tiek pailgėjo, kad ryte ir vakare dar spėju pamatyti savo kiemą šviesoje.

O savaitgalį, pravažiuodamas sustojęs pasivaikščioti po Petroškų mišką Lazdijų rajone, pamačiau žydintį žalčialunkį.

Kaip gamtoje negaliu nematyti pavasario ženklų, taip ir viešajame gyvenime pribrendo permainos, didysis apsivalymas be kurio mūsų valstybė įstrigtų klampiame korupcijos, melo ir neskaidrių sandėrių mėšlyne.

Mūsų kartai ir jaunesniems už mus ko gero teks padaryti tai, ko vyresnieji nepadarė iškart po Kovo 11-osios, pakeitę LTSR herbą į Vytį, iškėlę Trispalvę, bet užmiršę paprašyti pasitraukti kolaboravimo su okupantais sužalotą politinį elitą. Estai apsivalė gerokai smarkiau, nes pas juos nebuvo 1993-1992 m. ekskomunistų grįžimo į valdžią, ir maždaug nuo to meto tapo mums nepavejami.

O mes tebesimurkdome. Paskaitome telefoninių pokalbių išklotines ir vien nuo leksikos oda pašiurpsta. Kaip tokio kolchozinio mąstymo žmones kažkas galėjo susodinti ministrų, kanclerių ir merų kėdėse? Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo 26 metai, o jie, to lyg ir nepastebėjo, tarsi tebegyventų LTSR pagal Maskvos „zadanije" (svetimžodis iš ministro K.Trečioko pokalbio stenogramos).

Prokremliško kanalo „Rossija” žurnalistai antradienį vėlai vakare sutrikdė Vilniaus forumą, kuriame dalyvavo Rusijos intelektualai ir disidentai. Maždaug tuo pat metu, kai po Druskininkus sklaidėsi „Lietuvos ryto" TV laidų kūrėja Rūta Janutienė.

„Rossija” žurnalistai apgaule pateko į uždarą poilsiavietę Kozeliškėse, Trakų rajone, ir vos neįsiveržė į salę, kurioje vyko renginys. Tačiau juos sulaikė poilsiavietės apsauga ir iškvietė policijos pareigūnus, kurie žurnalistus išvedė.

„Lietuvos ryto" filmavimo grupė įsibrovė į privačią Druskininkų savivaldybės tarybos nario, tuo metu atostogavusio užsienyje, namų valdą, gąsdino jo vaikus, kol šie taip pat paskambino policijai.
Metodai tie patys, kaip ir kuriamų laidų stilistika.

Po to kai „Lietuvos ryto" šeimininkui Gedvydui Vainauskui STT pareiškė įtarimus prekiavus poveikiu, visa jo žiniasklaidos imperija pakilo į informacinį karą prieš Prezidentę, prokurorus, parlamentinę opoziciją. Tiktai žiūrovai ir skaitytojai jau seniai nustojo tai, ką jie parašo ir parodo, vertinti kaip patikimą informacijos šaltinį. Dar nuo tada, kai buvo sustabdyta „Snoro" banko veikla, o dienraštis puolė ginti jo vadovus ir savo akcininkus.

Tačiau R.Janutienės laidos, mano nuomone, yra sunkioji propagandos artilerija. Kokių tik temų ji nesiėmė nuo Prezidentės praeities tariamo demaskavimo iki priekabiavimo prie Andriaus Užkalnio dėl kažkokio elektroniniu laišku toli pasiųsto ūkininko. Jos pasitelkimas druskininkietiškame informaciniame kare reiškia, kad mūsų kurorto skandalai jau tapo svarbiausia Lietuvos politikos tema. Su tuo ir sveikinu. O tai, ką apie Druskininkus parodys, iš smalsumo pasižiūrėsiu, bet tik kaip ne itin juokingą humoro laidą, kurioje visos sąsajos su tikrove yra atsitiktinės.

Nes tai jau pabaiga, net jeigu Prezidentė anądien pasakė, kad neatsakinga būtų keisti Vyriausybę likus septyniems mėnesiams iki rinkimų, morališkai jie jau pasilaidojo patys. Dar kurį laiką vaikščios, šypsosis, spaus rankas, dalins apdovanojimus ir šakočius, bet nešiosis nenuplaunamą melo žymę.


Tiesa mus išlaisvins nuo šitos bjaurasties ir staiga paaiškės, kad užtenka Lietuvoje vietos ir duonos visiems jos vaikams. Kad galim ir mokam pasitikėti vieni kitais, ištiesti pagalbos ranką nelaimės ištiktajam ir drauge pasidžiaugti kaimyno sėkme, o ne degančiu tvartu. Galim sąžiningai susitarti tarpusavyje kiek reikės mokyklų ir ligoninių, ką darys valstybė, o kuriuos darbus geriau sugebėtų atlikti privatus verslas. Nes čia mūsų Lietuva, tereikia ją atsiimti.

2016 m. kovo 4 d., penktadienis

Melas be pasekmių

Melagiai įkliuvo
Kuo toliau, tuo įdomiau. Paskaičius šią savaitę paviešintas Druskininkų mero, aplinkos ministro, Vyriausybės kanclerio ir kitų Vijūnėlio skandalo herojų pokalbių išklotines norisi rankas su muilu nusiplauti ir stiklinę vandens išgerti, nes lieka kažkoks vimdantis poskonis.

Paskutinė kalendorinės žiemos ir pirmoji pavasario dienos sukrėtė Lietuvą. Pareikšti įtarimai „Lietuvos ryto“ įmonių grupės vadovui Gedvydui Vainauskui svarbūs ir druskininkiečiams, nes apie šio įtakingo žmogaus draugystę su vietiniu patvaldžiu jau seniai sklando legendos. O kur dar centro „Aqua“ reklamos užsakymai „Lietuvos ryto“ grupės žiniasklaidoje, mero atviravimai, atsirandantys dienraščio pirmajame puslapyje būtent tada, kai jam labiausiai reikia pataisyti įvaizdį ar atsikirsti oponentams.

Galima sakyti, kad susvyravo dar viena kolona, ant kurios laikosi R.Malinausko įtakos galia.
Antradienio rytą ta galia atrodė beveik beribė, kai prokurorai paskelbė neradę nusikaltimo sudėties Vijūnėlio dvaro skandale, nutraukiantys ikiteisminį tyrimą dėl kurortines zonas panaikinusio Vyriausybės nutarimo ir ketinantys domėtis vien formaliųjų namo šeimininkų pinigų švarumu. Tačiau iškart po to žiniasklaida paskelbė pokalbių išklotines, kurios pasako jas skaitančiam žmogui daugiau už bet kokį teismo nuosprendį.

Kokių dar reikėjo įrodymų? Bet būtų tekę pusė Vyriausybės teisti – neapžiojo. Neįmanoma įveikti korupcijos, kai ji pasiekusi aukščiausią šalies valdžią ir remiasi rinkėjų daugumos suteiktu mandatu. Tarsi būtumėm virtę Viktoro Janukovičiaus laikų Rytų Ukraina be vilties prošvaistės. Teisėsauga neatsiranda iš kosmoso – jos vadovus skiria ir atleidžia Seimo dauguma. Ta pati. Tai jau yra ne teisėtvarkos, o politinė problema ir išspręsta gali būti tik politinėmis priemonėmis – per rinkimus nušluojant šitą susiraizgiusių interesų ir įtakų gyvatyną.

Tikėtina, kad po pastarųjų dienų įvykių Kriminalinė koalicija bandys užvaldyti ir politizuoti STT, prokuratūrą ir kitas valstybės institucijas, kurios dar drįsta domėtis jų veikla.

Socialdemokratų Skaidrumo grupės vadovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, socialdemokratas Julius Sabatauskas trečiadienį pasakė nė nematantis reikalo gilintis į antradienį paviešintas pokalbių išklotines. Pasak jo, šių išklotinių vieta – šiukšlyne arba archyve.

„Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcijos seniūnas Petras Gražulis išvadino STT pareigūnus kagėbistais ir pareiškė, jog seniai buvo laikas keisti STT vadovo skyrimo tvarką, kad jis būtų mažiau pavaldus prezidentei, kuri esą myli tik konservatorius ir liberalus.

Negi jų tikslas – pasiekti, kad jokios galimos korupcijos istorijos ne tik nebūtų tiriamos, bet apie jas niekada nesužinotų visuomenė? Viešumas yra būtent tai, ko jie labiausiai bijo.

Seimo Antikorupcijos komisija vis dėlto sugebėjo patvirtinti išvadas, kad Vyriausybės nutarimas dėl kurortinių zonų panaikinimo buvo priimtas nesilaikant pačios Vyriausybės nustatytos teisės aktų projektų rengimo ir priėmimo tvarkos. Komisijos išvados antradienį patvirtintos už jas balsavus 10 parlamentarų, prieš buvo trys, vienas susilaikė. Nors valdančioji koalicija turi daugumą ir šioje komisijoje, faktai buvo per daug akivaizdūs, kad įmanoma būtų apsimesti, jog nieko neįvyko. Komisijos pirmininkas liberalas Vitalijus Gailius bei kiti opozicijos atstovai komisijoje pranešė dėl išvadų pateiksiantys atskirąją nuomonę – gerokai griežtesnę, negu surašyta bendroje išvadoje.
Konservatorius Andrius Kubilius socialiniame tinkle Facebook atkreipė dėmesį, kad tiek Premjeras, tiek Aplinkos ministras šioje istorijoje yra viešai melavę.

„Tai nedera su jų duota priesaika. JAV prezidentai R.Nixonas ir B.Clintonas JAV Kongrese išbandė apkaltos procedūras ne dėl kokių nors kriminalinių nusikaltimų ar moralinių nusižengimų, o dėl viešai skelbto melo. Šiuo požiūriu telefoninių pokalbių išklotinės Seimo Antikorupcijos komisijoje Premjerui ir ministrui yra blogiau nei kriminalinis STT tyrimas, nes Seimas turės pasakyti: melavo ar ne Premjeras ir ministras. O toks melas turi konstitucines pasekmes. Tai ir paprašė įvertinti prokurorai,“- samprotavo A.Kubilius.


Tik nepaminėjo, kad bet kokiai apkaltai už melą reikia Seimo daugumos pritarimo. O kaip šita Seimo dauguma nusiteikusi diskutuoti apie savųjų nuodėmes, kuo puikiausiai parodė nesėkmingi opozicijos bandymai surengti neeilinę Seimo sesiją. Ar ir šį kartą viskas baigsis nedarniu himno giedojimu, o Premjero ir ministro melas liks be pasekmių?

2016 m. vasario 27 d., šeštadienis

Užvaldytas savivaldybes tiria ne tik STT, bet ir mokslininkai

Oliver Wetter paveikslas
Gal nepatikėsite, bet būna ir taip. 86 metų Druskininkų savivaldybės gyventoja laimėjo bylą prieš Alytaus pataisos namus – ši įstaiga privalės sumokėti jai 1680 eurų turtinę ir 1,5 tūkstančio eurų neturtinę žalą, patirtą, nukentėjus nuo kalinimo įstaigoje laikomų sukčių.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ cituoja sprendimą priėmusį Vilniaus apylinkės teismo teisėją Gintarą Seikalį, kuris pareiškė, kad valstybė nesiėmė priemonių užkirsti kelią pavojui, todėl ji privalo prisiimti atsakomybę už neigiamas pasekmes.

Apgautos senutės atvejis abejonių nekelia, bet kas prisiims atsakomybę už tai, kas pastaruosius 15 metų vyko Druskininkuose, kai visi Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimai bus baigti, įtariamieji įvardinti ir susodinti į teisiamųjų suolą?

Per 15 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1945 – 1960 m.) okupantai Lietuvoje sunaikino partizaninį pasipriešinimą ir užsiaugino naują sovietizuotų lietuvių kartą. Ne ką mažesni pokyčiai per tokį patį laiką turėjo įvykti malinauskizmo užvaldytuose Druskininkuose. Mes dar tik pradedame suvokti, kokios galėtų būti tokio užvaldymo pasekmės.

Ne taip seniai Lietuvos universitetų studentai kartu su dėstytojais aiškinosi, ar Lietuvoje yra užvaldytų savivaldybių. Išskyrė keletą požymių: vienos partijos dominavimą per rinkimus, įtartinai aukštą rinkiminį aktyvumą, vietinės spaudos kontrolę. Tyrimui buvo pasirinkta Širvintų rajono savivaldybė, kurioje dominuoja Darbo partija.

Dalyvaudama projekte „Mokslo pieva“ įvairių universitetų studentų ir dėstytojų grupė rinko informaciją apie rinkimų situaciją Širvintose, rėmėsi socioekonominiais rodikliais, skaitė vietos žiniasklaidą, kalbėjosi su Širvintų gyventojais. Studentus konsultavo TSPMI dėstytojai Mažvydas Jastramskis, Ieva Petronytė, Ainė Ramonaitė ir Vaidas Morkevičius iš KTU.

Širvintų rajonas tyrėjams įdomesnis, nes užvaldymo procesai ten dar tebevyksta, viskas šviežia, tiesiog garuoja. Druskininkų situacija kiek kitokia – čia jau galime matyti ilgalaikes užvaldymo pasekmes. Ateina laikas, kada efektyviu vadintas autoritarinis valdymas, kuriam vos prieš keletą metų komplimentų negailėjo aukščiausi šalies vadovai, apžiūrėję trinkelėmis išgrįstus takus ir pritrenkti vandens parkų bei slidinėjimo arenų didybės, tampa bendruomenės progreso stabdžiu.

„Nepaisant to, kad valdančioji grupė rūpinasi miesto gerove ir teikia paramą sau lojaliems, dauguma galiai išlaikyti pasitelkiamų priemonių pamina demokratinės valstybės principus ir prieštarauja vaizdiniui, kaip turėtų funkcionuoti moderni vakarietiška valstybė,“- konstatuoja tyrimo autoriai.

Bet grįžkime į Druskininkus, kurių savivaldybės taryba penktadienį pasitvirtino šviežutėlį 2016 m. biudžetą. Jo svarstymas posėdyje nebuvo panašus į valstybės biudžeto svarstymą Seime, su konstruktyviais ginčais ir diskusijomis, o veikiau į tolimų laikų liaudies deputatų tarybos posėdį, kur darbo pirmūnai ir melžėjos skubėdavo kelti rankas, balsuodami už sprendimus, kurių nė neskaitė. Kam čia diskutuoti, jeigu administracija visus skaičiukus sudėliojo kaip turi būti ir pačiam svarbiausiam autoritetui niekas neužkliuvo?

Nesvarbu, kad, kaip skelbiama, pelningai dirbantis „Aqua“ centras savo dividendais beveik neprisidės prie viešųjų poreikių tenkinimo. Užtat liks pinigų remti valdančiuosius liaupsinantį leidinį ir pramogomis pamaloninti vienos partijos bičiulius.

Užvaldyta savivaldybė dar kurį laiką galės išlaikyti paviršutinišką blizgesį, bet žmonių gerovės viešųjų ryšių priemonėmis sukurti neįmanoma. Todėl ir stebimės, kad šimtai milijonų eurų susigėrė kaip lietus į dzūkišką smėlį, o vietiniai žmonės taip ir liko čia vargelio vargti už algas, vis smarkiau smarkiai atsiliekančias nuo šalies vidurkio. O ir tų pasiliekančių čia vis mažiau, išmirštam, išsivažinėjam.

Klusnūs caro baudžiauninkai niekaip negali sukurti gerovės sau ir kitiems, nes kasdien trypiamo žmogaus kūrybingumas ir būna kaip grindų skuduro. Kūrybingiausi ir laisviausi, vos baigę mokyklas, mauna tolyn neatsigręždami, o čia dirbti suvažiuoja įpratusieji gauti postus už klusnumą partijai. Tačiau iš tokių tikėtis kažkokio proveržio tiesiog neįmanoma.


Skandalinga šlovė galų gale pradeda ir europinius bei valstybės biudžeto milijonus skirstantiems valdininkams kelti abejonių, ar čia išvis įmanomas skaidrus lėšų panaudojimas. Ir ten juk ne visi per 15 metų nupirkti ir nemokamai išmaudyti. Klestinčių Druskininkų pasaka baigėsi, vietiniai žmonės taip pat pradeda atmerkti akis ir susivokti, kas mums buvo nutikę.

2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

Nuskęs ar išplauks Lietuva?

Neblogai pamenu tuos netolimus laikus, kai daugeliui Seimo narių atrodė, kad Druskininkus galima tiesiog palikti gal netgi neišvengiamai vienvaldystei ir nekreipti dėmesio į tai, kas čia vyksta. Nes tai tolimas, negausiai gyvenamas Lietuvos pakraštys, o juk svarbiausi įvykiai gali nutikti tik sostinėje ir gal dar dviejuose didžiuosiuose miestuose. Svarbiausia turėti veikiančią demokratiją nacionaliniu lygiu, o tada ir provincija kažkaip savaime susigės ir demokratizuosis.

O nutiko atvirkščiai.

Dar 2013 m. kovą Seimo konferencijų salėje druskininkiečiai įspėjo, kad tai, ką pavadino „druskininkietiška liga“, turi polinkį plisti sparčiau už sezoninį gripą. Tada ir aš gąsdinau Seimo narius ir kolegas iš nacionalinės žiniasklaidos, kad numojus ranka į Druskininkų valdžios bandymą už viešuosius pinigus leisti į laikraštį panašią politinę savireklamą, tokia praktika išplis po visą šalį ir apie laisvą žiniasklaidą galėsime užmiršti.

2014 m. pabaigoje druskininkiečiai retoriškai klausė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, ar jis sutiks naikinti mero ir savivaldybės tarybos narių rinkimų rezultatus, kai teismai galų gale nuspręs, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba buvo teisi, pasmerkdama grupinius politinius interesus tenkinančią leidybą už mokesčių mokėtojų pinigus?

Inspektorės sprendimas 2015 m. pavasarį galų gale įsiteisėjo Druskininkų švietimo centrui atsiėmus savo skundą iš Vyriausiojo administracinio teismo, bet rinkimų rezultatai, nulemti ilgalaikio rinkėjų smegenų plovimo, taip ir liko.

Tuomet stebėjome ilgą šou, kaip Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma laviravo savo pačių pasitvirtintu reglamentu ir Vietos savivaldos įstatymo spragomis, bandydami neprileisti mažumos atstovų prie Antikorupcijos ir Kontrolės komitetų bei Etikos komisijos. Dėl to triukšmą keliančių tarybos narių vieši nusiskundimai jau spėjo atsibosti, bet tada dauguma sugalvojo į Rytus nuo mūsų esančiose valstybėse matytą modelį sukurti alternatyvią opoziciją ir jai atiduoti visas mažumai numatytas pareigybes.

Formaliai toks veikimas įstatymo raidės gal ir nepažeidžia, bet nužudo jo dvasią, o ką jau kalbėti apie gyvą veikiančią demokratiją, paremtą pozicijos ir opozicijos konkuravimu.

2015 m. rudenį tai pratrūko – Druskininkai tapo įdomūs specialiųjų tyrimų tarnybai ir nacionalinei žiniasklaidai. Bet dar tik kaip vietinis, keistas, bet nebūdingas visai šaliai reiškinys.

Tik tuomet, kai pagarsinti įtarimai, jog dėl Vijūnėlio dvaru vadinamo statinio įteisinimo galėjo būti skubiai pakeistas Vyriausybės nutarimas, o kilus skandalui LSDP valdyba nedrįso net laikinai suspenduoti R.Malinausko narystės partijoje, Seimo nariai ir viešosios erdvės komentatoriai pradėjo bandyti susivokti, kas nutiko.

Šį pirmadienį LRT laidoje „Teisė žinoti“ visa Lietuva galėjo pamatyti, kaip prispaustas citata iš teismo nuosprendžio politikas bandė neigti akivaizdžius dalykus ir demonstravo Vladimiro Putino retorikai prilygstančius gebėjimus.

Dabar jau ne tik socialdemokratai, bet visa Lietuva pasijuto valdoma iš Grūto. Ypač tuomet, kai trečiadienį Seimo valdantieji atmetė opozicijos siūlytą darbų programą ir taip neleido įvykti Vytauto Gapšio apkaltai bei socialdemokratus kamuojančius skandalus turėjusiai svarstyti parlamento neeilinei sesijai.

„Manyčiau, kad šiandien, jeigu atsitiks taip, kad jūs pabandysite užgniaužti opozicijos natūralią teisę demokratinėje valstybėje bent jau kelti klausimus, tai akivaizdu, kad Druskininkų tarybos metodai, jūsų, socialdemokratų partijos, „pirmininko“ R. Malinausko metodai jau apėmė ir Seimą. Tai yra demokratijos erozija, kuri apskritai kelia grėsmę mūsų valstybės pamatams ir nacionaliniam saugumui,“- iš parlamento tribūnos kalbėjo TS-LKD frakcijos narė Rasa Juknevičienė.

Ne ką švelniau tai komentavo jos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis: „Dejuojame, kad Ukraina negeba įrodyti mums, jog išties kovoja su korupcija, o kaip su ja kovoti sekasi mums patiems? Premjeras A. Butkevičius ir jo vadovaujama koalicija turėjo puikią progą atsakyti į Prezidentės, visuomenės ir opozicijos keliamus klausimus, tačiau jiems geriau murkdytis neskaidrumo pelkėje. Liūdna tik, kad skęsdami patys, skandinate ir Lietuvą.“


Nuskęs ar išplauks Lietuva? Arba užstrigs iki pusės įklimpusi seklioje neskaidrių interesų ir prekybos poveikiu pelkėje, nesugebėdama nei iš jos visiškai išsivaduoti, nei nusiskandinti.

2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

Tiek daug bailių vienoje vietoje...

Shutterstock nuotrauka
„Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi,“- sakoma Pelenų dieną, bažnyčiose. Dar nė vienais metais Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos politinių įvykių kalendorius taip gražiai nesutapo.

Lietuvos socialdemokratų partijos valdyba antradienį nedrįso net laikinai nušalinti specialiuoju liudytoju STT apklausto Druskininkų mero Ričardo Malinausko, nors tos pačios dienos rytą premjeras ir partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius teigė siūlysiantis jam tai padaryti.

Kitą dieną premjeras komentavo, kad nuspręsta leisti R.Malinauskui įrodyti savo nekaltybę. Nors nenustatė konkretaus laiko, iki kada tai reikia padaryti.

LSDP šiomis dienomis darosi panaši į Prezidento Rolando Pakso šalininkus per garsiąją jo apkaltą arba darbiečius tuo metu, kai jų įkūrėjas buvo pabėgęs nuo tyrėjų į Maskvą. Gal pamenate, kaip ir anie atkakliai bandė neigti tai, kas tikra lavina pasipylė per visą šalies žiniasklaidą, ir nedrįso atsiriboti nuo susikompromitavusių veikėjų.

Socialdemokratų Etikos ir procedūrų komisijos narys Arkadijus Vinokuras „Info TV“ laidoje „Užkalnis Plius“ pasakė, ką mano apie šiuo metu partiją užgriuvusių skandalų virtinę, ypač – apie Vijūnėlio dvaro istorijoje figūruojantį Druskininkų merą.

„Pirmi ženklai Druskininkų mero jau buvo prieš du – tris metus, kai jis buvo nusprendęs leisti lukašenkišką laikraštį už valstybinius pinigus. Kai jam buvo pasakyta, kad to negalima daryti, kur buvo partijos vadovybė? Ji tylėjo. Žinote, čia tokia paralelė: jeigu Vladimirui Putinui duosi kelią, tai jis ateis iki mūsų. Čia toks pats atvejis,“- aiškino A. Vinokuras.

Laidos svečias taip pat prisiminė, kad anksčiau siūlė iškviesti Druskininkų merą į partijos Etikos ir procedūrų komisiją, tačiau to pabijojo kiti komisijos nariai.

„Kai aš siūlau Etikos komisijai „ant kilimėlio“ pakviesti poną R. Malinauską, nes yra teismo sprendimai panaikinti laikraštį, panaikinti tvorą, aš jau nekalbu apie Vijūnėlio dvarą, arba jo pasisakymai, kad galima duoti dovanas politikams. Reakcija mane pritrenkė: „Kaip mes galime kviesti tokį žmogų?“- pasakojo A. Vinokuras ir tuoj pat pridūrė: „Aš daug esu matęs bailių atskirai, bet tiek daug vienoje vietoje...“

Trečiadienio rytą Prezidentė nustatė premjerui diagnozę - „neadekvatus situacijos vertinimas... “ ir visa kita. O popiet Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė, kad dėl premjero ligos atšauktas jo vizitas į Indiją ir Bangladešą. R.Malinauskui tai negresia – tą pačią dieną jis išskrido į Belgijos Karalystę. Pakeliui gal net spėjo perskaityti naujausias Druskininkų skandalo žinias – apie striptizą Druskininkų savivaldybės įmonėje ir naują savo dukros Evelinos Malinauskaitės darbovietę.

Naujienų portale 15min.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas parašė, kad anksčiau garsėjusi kaip Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) purtomo vandens parko darbuotoja, jauna moteris dabar dirba su kitu garsiu Druskininkų savivaldybės projektu. E.Malinauskaitei darbo atsirado ne bet kur, o bendrovėje „Kautros keltuvai“. Ši įmonė eksploatuoja pernai paleistą lynų keltuvą, gabenantį keleivius nuo vandens parko iki Druskininkų „Snow“ arenos. „Kautros keltuvų“ vadovas Gintautas Pakusas žurnalistui patvirtino įdarbinęs mero dukterį.

„Verslininkas tikina, jog sprendimui įdarbinti E.Malinauskaitę jos tėvo užimamos pareigos neturėjo jokios įtakos,“- rašo Šarūnas Černiauskas. Kur gi daugiau vargšė mergaitė kurorte darbą ras? Ar dėl to jai emigruoti, kad tėvas toks žinomas?

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai iškart prisiminė, kad 2015 m. gruodžio 30 d., opozicijai paprašius įtraukti į tarybos posėdžio darbotvarkę papildomą klausimą dėl Druskininkų lynų keltuvo veiklos ir papildomo finansavimo jo statybų užbaigimui, meras nenusišalino, nors jau gruodžio 11 d. buvo papildęs savo interesų deklaraciją naująja dukros darboviete. Panašu, kad vėl bus darbo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.

Šį trečiadienį supainiojusiu interesus pripažintas Druskininkų vandens parko direktorius Edmundas Antanaitis, kuris priėmė sprendimus dėl savo sutuoktinės.

„Yra konkretūs dalykai: du kartus jis kėlė žmonai atlyginimą, kaip direktorius, krūvį mažino ir panašiai – yra betarpiška sąsaja direktoriaus su žmona, mes pripažinome, kad jis pažeidė interesus“, - sakė VTEK vadovas Romas Valentukevičius.

Sprendimas dėl mero R. Malinausko nepriimtas – VTEK žada kviesti jį į kitą posėdį paaiškinti kai kurias aplinkybes.

Artėja prie pabaigos Seimo Antikorupcijos komisijos tyrimas – išvadas ji turi pateikti iki kovo 1 d. Tada dar laukia jų svarstymas Seime, o per tą laiką gal ir STT apsispręs kam nors iš specialiųjų liudytojų pateikti arba paneigti įtarimus.


Jeigu įtarimai pasitvirtins, premjerui jau niekaip nepavyks išvengti pareigos prisiimti politinę atsakomybę už savo pavaduotojo partijoje ir ministrų veiksmus, nors likus vos kiek daugiau negu pusmečiui iki Seimo rinkimų nei pozicija, nei opozicija ne itin nori Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos griūties.

2016 m. vasario 8 d., pirmadienis

Kokia prasmė vilkinti skandalus?

Specialieji liudytojai R.Malinauskas ir K.Trečiokas
Šią savaitę Druskininkai išties negalėtų skųstis dėmesio stygiumi. Jau kurį laiką atrodė, kad Druskininkų skandalas aprimo ir beveik nebedomina nei nacionalinės žiniasklaidos, nei pačių druskininkiečių. Ir še tau.

STT vadovas Saulius Urbanavičius patvirtino, kad į apklausas dėl Vijūnėlio dvarą įteisinti galimai padėjusio skubaus Vyriausybės nutarimo atsiradimo bus kviečiami liudyti premjeras Algirdas Butkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas ir Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas. Pastarieji du turi specialiojo liudytojo statusą.

Specialiojo liudytojo statusas suteikiamas asmeniui, jei byloje yra duomenų apie jo galimą nusikaltimą, tačiau šių duomenų nepakanka įtarimams pareikšti. Iki šiol iš mūsų kurorto politinio elito tokio titulo buvo nusipelnęs tik mero pavaduotojas Linas Urmanavičius.

Tai dabar jau turėsim du specialiuosius liudytojus vietinėje valdžioje, su kuo ir sveikinu.
Trečiadienį žlugo įmantrios brangių advokatų, atstovavusių R.Malinauskui ir Druskininkų savivaldybei, pastangos užvilkinti į Ratnyčios upę įsibridusio mero namo Latežeryje bylą. Vilkinimą pastebėjo ne tik viešąjį interesą šioje byloje ginantis jaunas Kauno apygardos prokuroras, bet ir Druskininkų teismo teisėja, paminėjusi tai nutartyje. Panašu, kad dar šį pavasarį sulauksime sprendimo, kurį atsakovų advokatai jau dabar prasitaria ketinantys skųsti aukštesnės instancijos teismams.

Pabandykime suprasti, kokia prasmė politikams iki begalybės ištęsti visą virtinę druskininkietiškų skandalų. Kodėl Sveikatos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, prisipažinusi, kad davė kyšį medikams, buvo pasmerkta partijos bičiulių iš greitojo reagavimo viešųjų ryšių komandos, gražiai pavadintos Skaidrumo grupe, o partijos vicepirmininką R.Malinauską ta pati grupė vengia bent pradėti svarstyti? Kodėl taip atkakliai jį gina premjeras A.Butkevičius, nors dėl pavaduotojo skandalų jam jau ir pačiam teks vaikščioti į STT apklausas?

LSDP strategai vis dar tiki viešųjų ryšių konsultantų teorijomis apie trumpą savo rinkėjų atmintį. Jeigu skandalo pradžioje sugebi atlaikyti visuomenės spaudimą, tai vėliau jis jau nedaro didelės žalos, nes politiniu Alzhaimeriu sergantys rinkėjai neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Kuo prekybos įtaka, korupcijos ir privilegijų skandalo metu viešinamos schemos sudėtingesnės, tuo sunkiau jas suprasti vidutiniam LSDP rinkėjui, gyvenančiam provincijoje ir kalbančiam dviejų – trijų žodžių sakiniais, iš kurių bent vienas yra slaviškas keiksmažodis.

Televizoriaus atbukintą protą veikia tik nauji dirgikliai, o užsitęsusios istorijos tampa nieko nesakančiu triukšmu, informaciniu fonu, kurio niekas negirdi.

„Vis apie tą patį... Kiek galima,“- rašo anoniminis skaitytojas naujienų portalo komentarų skiltyje.
Ir jam visai nesvarbu, kad už tą „tą patį“ dar niekas nenuteistas ir neatsėdėjo.

Skirtingai nuo Sveikatos ministrės, savivaldybių merai Lietuvoje renkami tiesiogiai. Net ir visiškai apsitapšnojusius nušalinti nuo pareigų juos sudėtingiau negu Prezidentą. Net ir po įsiteisėjusio teismo sprendimo, kai savivaldybės X meras Y jau sėdi laisvės atėmimo vietoje, jo nušalinimą nuo pareigų turėtų balsų dauguma patvirtinti tos savivaldybės taryba. O jeigu toje taryboje daugumą turi ištikimi nuteistojo mero bičiuliai, kurie balsuoja prieš nušalinimą, tai jokia valstybės institucija negali priversti jų balsuoti prieš jų valią. Panašiai kaip Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma nenorėjo tvirtinti opozicijos atstovų į jiems pagal Vietos savivaldos įstatymą numatytas komitetų pirmininkų pareigybes. Balsavo prieš ir ką tu jiems padarysi? Vienas iš jaunesnių tarybos narių netgi atvirai pasakė posėdyje, kad niekas negali priversti balsuoti prieš jo valią. Neabejoju, kad bent tas tarybos narys panašiai elgtųsi ir mano čia hipotetiškai aprašytos apkaltos atveju – tiesiog ant veido parašyta, kad galimybė tyčiotis iš demokratijos mechanizmų jam teikia malonumą.


Tokioje situacijoje nuteistasis savivaldybės X meras Y galėtų toliau vadovauti savivaldybei iš laisvės atėmimo vietos siuntinėdamas SMS paslėpęs po čiužiniu nuo prižiūrėtojų mobilųjį telefoną. Lietuvoje to dar nebuvo, bet, jeigu įstatymuose tokia spraga palikta, tai būtinai atsiras kas ja suskubs pasinaudoti.

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Jūs už viską sumokėsite

Atlydys prasidėjo būtent tada, kai jo labiausiai reikėjo. Kai jau pradėjo darytis nepakeliamai sunku, prieš žengiant pro namų duris rengtis tarsi ruoščiausi išeiti į atvirą kosmosą. Krosnies kūrenimas ryte ir vakare, spėlionės ar ryte užsives dyzelinis automobilis, ar per naktį šulinyje vėl neužšals vietinio vandentiekio vamzdis.

Ir staiga atlėgo, tarsi žiema būtų mūsų pagailėjusi ir nusprendusi leisti nuo jos pailsėti.
Dar ne pavasaris, vasarį vis tiek dar bus šaltesnių dienų, o gal net tikro speigo, bet guos viltis, kad naktys jau trupesnės, daugiau šviesos, tai taip ilgėjančias Gavėnios dienas beskaičiuodami ir sulauksime šilumos.

Mūsų kurortas vis dar šviečia seniai praėjusių Kalėdų žiburiais ir džiūgauja dėl apklausos, per kurią sužinojo, kad žiemą Druskininkuose norėtų poilsiauti daugiau Lietuvos gyventojų, negu Palangoje. Nors ir be apklausos buvo aišku, kad mėgėjų sningant kaitintis paplūdimyje ir šokinėti per bangas tikrai nebus daug. Apklausą užsakiusi Druskininkų savivaldybė tik dar kartą pademonstravo pomėgį pasitaškyti mokesčių mokėtojų pinigais, nes kokios nors apčiuopiamos naudos iš tokios vienadienės viešųjų ryšių pergalės vargu ar pavyks išpešti.

Tai tarsi geidžiamiausių asmenybių rinkimai, kuriuos prieš keletą metų rengdavo vienas Druskininkų savaitraštis – laimėtoju būti smagu, bet nuo to titulo nei alga padidėja, nei žmona ir vaikai labiau gerbia.

Noras pabūti populiariu, geidžiamu ir mylimu kieno nors sąskaita kartais gali atsirūgti didelėmis išlaidomis. Jau ne pirmą dešimtmetį savo rinkėjus maitinę populistiniais pažadais ne procentais, o kartais mažinti centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, politikai, panašu, bus persistengę dėl to spausdami šilumos tiekimo įmones.

Prancūzijos įmonių grupė „Veolia“ šią savaitę pateikė prašymą tarptautiniam investicinių ginčų arbitražui Vašingtone dėl investicinio ginčo prieš Lietuvos Respubliką nagrinėjimo. „Veolia“ reikalauja atlyginti žalą, patirtą dėl, jos teigimu, nesąžiningo Lietuvos elgesio ir bendrovės investicijų Lietuvoje nusavinimo. Padaryta žala esą siekia 100 milijonų eurų.

„Veolia“ taip pat Lietuvoje valdo „Litesko“ – ji 15 metų ar ilgesniam laikotarpiui yra išsinuomojusi miestų bei gyvenviečių centralizuoto šildymo sistemas. „Litesko“ tiekia šilumos energiją bei karštą vandenį ir Druskininkuose.

Be to, mūsų kurorte „Litesko“ valdo bendrovę „Druskininkų dujos“, kuri pastaruoju metu pakliuvo į tikras kainų pinkles, kai dujotiekiu iš Baltarusijos jai tiekiamos dujos kainuoja brangiau už kainą, už kurią jas leista parduoti gyventojams.

Jeigu manote, kad rinkdami į valdžią neatsakingai pažadus dalijančius populistus žmonės tuo kaip nors nubaudžia prieš tai valdžioje buvusius ir geresnio gyvenimo lūkesčių nepateisinusius politikus, tai pats metas pagalvoti iš naujo. Nes pavyzdžių jau pakanka. Pernai graikai išsirinko žadėjusius nutraukti diržų veržimosi politiką kraštutinius kairiuosius, o galutiniame rezultate gavo ne tik apybukę valdžią, bet ir dar žiauresnes taupymo priemones. Nes už viską vis tiek sumoka mokesčių mokėtojai.

Todėl ir tuos 100 milijonų eurų, jeigu jie bus priteisti prancūzų bendrovei, mokėsite jūs visi, kurie plojote pigesnės šilumos pažadukams. Nemokamos ar pigesnės maudynės, nemokamai dalijami leidiniai, pilni vien gerų žinių apie nuveiktus politikų darbus, fejerverkai ir puotos – už visa tai sumokėsite. Jeigu ne šiandien, tai rytoj, kai paaiškės, kiek prisiskolino jūsų išrinktieji. Viskas turi savo kainą, o pinigams taip pat galioja tvermės dėsnis. Iš niekur atsirasti jie negali. Tai jūs juos uždirbate, sumokate jais mokesčius, atsiskaitote už paslaugas, o paskui nė nepastebite, kokiais gudriais būdais jie virsta dvarais paežerėse, prabangiais automobiliais ir įmonių akcijomis, valdomomis sprendimų priėmėjų artimųjų.


Kiekvieną kartą, kai jums, man ar įkyriems žurnalistams iš nacionalinės žiniasklaidos kas nors atsisako atsakyti į nepatogius klausimus, belieka įsivaizduoti, kad slapukaujantieji jau yra pridirbę kažką tokio, ką labai norėtų nuslėpti iki sueis senatis.

2016 m. sausio 25 d., pirmadienis

Kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose?

„Jedinstvo” mitingas 1989 m., Vilniaus Kalnų parke.
Viršutinėje eilėje iš kairės:
Mykolas Burokevičius, Česlovas Juršėnas,
ketvirtas: Kęstutis Zaleckas, penktas: Oktiabris Burdenko.
Antano Ališausko nuotrauka iš LR Seimo archyvo
Girdėjau, kad šią savaitę pragare buvo didelė šventė – neseniai ten atkeliavęs Boleslovas Makutinovičius sulaukė savo bendražygio Mykolo Burokevičiaus. Kas nors dabar būtinai turėtų pasipiktinti ir sakyti, kad negalima taip apie mirusį žmogų rašyti, kalbėti ir net galvoti. Juk jis mums nieko blogo nepadarė po to, kai atsėdėjo už tai, kad 1991-ųjų sausį – rugpjūtį rengė sąmokslą nuversti nepriklausomos Lietuvos valdžią, organizavo ir bendrininkavo rengiant tyčinę sausio 13-osios aukų žmogžudystę ir kitų tuomet nukentėjusiųjų sunkius kūno sužalojimus.

O tai šito jums maža? Stalinas ir Leninas gyvenimo pabaigoje gal irgi atrodė kaip mieli Veisiejų globos namų senoliai, bet tai nenuplovė dešimčių milijonų žmonių kraujo nuo jų rankų. Žydšaudžiai ir pokario stribai, sulaukiantys teisingumo po daugelio dešimtmečių, taip pat labai stengiasi atrodyti verti vien pasigailėjimo.

Būsimos kartos turi žinoti ne tik tautos didvyrių, bet ir išdavikų vardus bei pavardes. Bent jau dėl to, kad ateityje tai nepasikartotų.

Dabar žinome vos kelias pavardes tų, kurie buvo nuteisti Sausio 13-osios byloje. Tačiau iki pat rugpjūčio pučo išdavikai reiškėsi ne tik Vilniuje ir jų buvo gerokai daugiau. Šita Druskininkų istorijos dalis vis dar neparašyta, nors praėjo jau ketvirtis amžiaus.

Rengdamas Laisvės gynėjų dienai skirtą Kurorto radijo laidą „Reikia pasišnekėti“ kalbinau vietinį istorijos žinovą ir 1988 – 1991 m. įvykių dalyvį Vytautą Valentukevičių. Deja, įvardinti viešai pavardes tų, kas 1991 m. sausio – rugpjūčio dienomis mūsų mieste talkino okupantams ir perversmininkams, jis taip ir neišdrįso, nors praėjo jau 25 metai.

Dauguma tų įvykių liudininkų dar gyvi ir nepraradę atminties, bet laikas negailestingas. Po vieną išeina ne tik burokevičiai, bet ir laisvės gynėjai. Todėl tiesiog privalome, kol dar nevėlu, užfiksuoti jų liudijimus, sugretinti ir apibendrinti faktus.

Kviečiu druskininkiečius, kurie tuomet aktyviai dalyvavo miesto viešajame gyvenime, pasidalinti savo žiniomis su redakcija ir užrašyti jas būsimoms kartoms. Gal ne viską norėsite viešinti jau dabar, o gal pageidausite, kad informacijos šaltinis liktų žinomas tik redakcijai – tokias galimybes Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato. Svarbiausia, kad niekas neliktų užmirštas. Nes dar po ketvirčio amžiaus jau bus vėlu. Laikas suplaks į vieną masę didvyrius ir nusikaltėlius, laisvės gynėjus ir išdavikus.

Mes neturime tikslo kiršinti ir pjudyti visuomenę, kažkam keršyti ir susidoroti su įsivaizduojamais priešais. Tiesos įvardijimas – tai ne raganų medžioklė ar patyčios. Tai mes privalome padaryti vardan savo vaikų ateities.

Po 1991 m. pučo, vos pašalinę komunistinius stabus iš miestų ir miestelių centrinių aikščių, mes skubėjome kurti savo valstybę. Nebuvo laiko gręžiotis atgal, reikėjo mokytis kapitalizmo ir liberaliosios demokratijos veikimo taisyklių, užsidirbti duonai ir kasdien brangusiai dešrai, parsivaryti iš Vakarų Europos surūdijusių „Ford Taunus“ ir „Opel Rekord“, mokytis svetimų kalbų ir ginčytis, kaip geriau sutvarkyti šalį.

Nutilę ir išsislapstę 1991-ųjų rudenį, kolaborantai ir išdavikai niekur nedingo. Pirmosiomis dienomis po pučo jie gal dar tikėjosi būti iškarti ant gatvės apšvietimo stulpų ar nukirsdinti centrinėse miestelių aikštėse, bet po kelių mėnesių įsitikino, kad paprasčiausiai niekam nerūpi. Tarsi pernykščiai lapai miške, kurių, kitaip nei kokiame nors parke, niekas negrėbs ir nerinks. Jie ten supus ir patręš dirvą būsimam mūsų šalies klestėjimui.

Šiandien mums rūpi jau ne primityvus kerštas, o tik istorinė tiesa. Žinios, kurios padės suprasti, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame. Kodėl taip sunkiai priimami svarbiausi sprendimai, vis pasidairant ir pasiklausant, ką apie mus putoja Rusijos propagandininkai. Kodėl meilės savo šaliai ir patriotizmo kupini žodžiai taip nenuoširdžiai skamba iš kai kurių viešųjų asmenų lūpų.


Šiandien jūs turite teisę žinoti, kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose. 

2016 m. sausio 15 d., penktadienis

Druskininkai atrado nereikalingų žmonių atsikratymo būdą

Šią savaitę gražiai atšventėme Laisvės gynėjų dienos 25-ąją sukaktį. Prieš tai kurorte kaip reikiant pasnigo ir iškart tapo šviesiau, šventiškiau.

Tačiau džiaugtis tuo grožiu trukdo mintis, kokia kaina jis pasiektas. Pirmadienį apie tai papasakojo LNK televizijos laida KK2.

Sužinojome, kad mūsų klestintis kurortas apsivalė nuo varguolių tiesiogine to žodžio prasme išmesdamas juos į konteinerius. Ir dar kuo toliau, į Leipalingį, kad svečiams išpuoselėto vaizdelio negadintų.

Pirmadienį LNK parodė, kad Druskininkų savivaldybės socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės prašosi pagalbos – jiems tenka gyventi nežmogiškomis sąlygomis – 7 kvadratinių metrų vagonėliuose be tualetų ir vandens, kadangi žiemą šis užšąla.

Leipalingio miestelyje gyvenanti šešiasdešimt dviejų metų pensininkė Tatjana Verksienė turbūt net negalėjo įsivaizduoti, kad jos senatvėje lauks toks sunkus likimas. Moteris pasakojo, kad į Lietuvą iš tolimojo Sachalino atvyko 1970-aisiais metais, kartu su mama, tačiau mūsų šalyje moterį užklupo visa nelaimių virtinė – žuvo vyras, mirė mama, pačią Tatjaną pervažiavo traktorius.

Likusi viena Tatjana nepajėgė išgyventi ir už skolas buvo priversta palikti savo būstą Druskininkuose bei persikelti gyventi į 7 kvadratinių metrų metalinį vagonėlį, kuris vadinamas socialiniu būstu.
Žiūrovai pamatė, kas darosi Tatjanos vagonėlyje, kuriame telpa lova, spintelė, neveikiantis televizorius ir elektrinė plytelė. Viduje taip pat yra ir specialus puodas, kuriame gyventoja atlieka gamtinius reikalus bei skalbia rūbus.

Tačiau tai dar nėra baisiausias dalykas. Anot Tatjanos, didžiausi baisumai tyko kieme, kadangi kitų vagonėlių gyventojai tuštinasi tiesiog į maišiukus, kuriuos meta pro duris – kur pasitaiko.

Socialinio būsto gyventoja Tatjana taip pat žurnalistams parodė, kaip atrodo savivaldybės statytas tualetas: „Aš kaip atėjau – nebuvo tualeto. Prikakota buvo iki lubų ir daryti nėra kur. Pasakiau, tai padarė tualetą, bet irgi su juo nei tu čia atsitūpsi, nei tu čia užlipsi, čia pučia, čia šalta, čia neįmanoma. Net šviesos nėra“.

Kita konteinerinių vagonėlių gyventojų problema – vanduo. Žiemą jis būna užšalęs, todėl vagonėlių gyventojai būna nesiprausę ištisus mėnesius: „Nu kur apsiprausti? Vyrui ir tai reikia, tegu į savaitę vieną kartą, o moteriai tai kiekvieną dieną“.

Visą istoriją apie socialinių būstų gyventojus pažiūrėję druskininkiečiai kaip mat pasidalino į dvi dalis. Vieni sakė, kad tie konteinerių gyventojai gavo to, ko yra nusipelnę.

Vitalija V. klausia, kodėl niekas nefilmuoja, nesirūpina kaip gyvena jaunos, tvarkingos šeimos, vienišos mamos, visą gyvenimą vieniši pensininkai.

„Šįkart nesusilaikysiu, bet pati neturiu nei tėvų, nei brolių, seserų, nei senelių, iš vyro išėjau su dviem mažais vaikais į tokias sąlygas, kad... Teko pačiai ir prie 30 laipsnių šalčio lipti į šulinį atšildyti vamzdžius, hidroforus, tempti malkas ir daryti kitus juodus darbus. Pajamų buvo vos vos, bet niekada nekilo mintis pradėti gerti, prašyti pagalbos iš savivaldybių ar kitų įstaigų. Man tai daryti būtų pati didžiausia gėda prieš save ir dukras!“- pasakojo jauna moteris.

Virginija P. komentavo girdėjusi, kad ūkininkai neranda darbininkų.

„Apgyvendinti, pamaitinti būtų. Ai, tiesa, reiktų dirbti...“- ironizuoja ji.

Kiti vis dėlto stebisi, kaip mes praradome atjautą silpniausiems, nesugebantiems konkuruoti ir prisitaikyti visuomenės nariams. Bandome lygiuotis į Europos šalis, bet skiriamės nuo jų pirmiausiai solidarumo ir empatijos stygiumi. Gal todėl mums taip sunku suprasti europiečių norą padėti pabėgėliams ir visiems skriaudžiamiems savo šalyse pabėgėliams, net tada, kai vietoje dėkingumo sulaukia neapykantos ir terorizmo.

Mes gi ne tik svetimšaliams jokios užuojautos nejaučiame, bet ir gyvenime suklydusį ir į dugną nusiritusį savo tautietį mielai akmenimis užmėtytumėme. O kad jau Europos Sąjunga to netoleruoja, tai bent išmetame jį kuo toliau, į konteinerį, atokiau nuo miesto.


Apie krikščionišką meilę artimui šį kartą nė neužsiminsiu, bet negi smerkiantieji tuos socialiniu būstu išdidžiai pavadintų vagonėlių gyventojus patys niekada nesusimąsto, kad gal ne visą gyvenimą bus jauni, gražūs, sveiki ir energingi, atsispirs priklausomybėms ir sugebės savimi pasirūpinti. O tada pateks į tą patį konteinerį. Todėl nusprendusiems taip išvalyti kurortą politikams palinkėsiu šiąnakt susapnuoti košmarą: kad jie patys viduržemį išvežami į Leipalingį ir paliekami tokiame konteineryje.