2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Sveikinu su Kristaus prisikėlimo švente!

Net jeigu šis laikraščio numeris pateks jums į rankas dar iki šv. Velykų, nebus didelės nuodėmės, jeigu jau dabar pasveikinsiu jus su Kristaus prisikėlimo švente.

Ir nereikia čia burti kažką apie atbundančią gamtą, virsmą, pagoniškas šventės šaknis ir komercinius jos aspektus. Arba jums Kristus jau prisikėlė, ir ši žinia skatina džiaugtis bei dalintis džiaugsmu su kitais, arba paprasčiausiai nėra ką švęsti.

Ne margučiai ir žolę rupšnojantys triušiukai, o žengiantis iš kapo žmonijos gelbėtojas yra šios šventės centrinė figūra. Vos tik mes pabandome jį ištrinti iš savo tradicijų ir padaryti Velykas kažkuo tinkamu visokių pažiūrų ir visų religijų žmonėms, patys pavirstame sentimentaliais žolėdžiais, tinkančiais būti tik plėšrūnų maistu.

Ypač tai tapo akivaizdu po antradienio išpuolių Briuselyje – savo krikščioniškų šaknų besigėdijančios Europos Sąjungos sostinėje. Jau matau tendenciją kalbėti apie terorizmą atsietai nuo jo ideologijos – agresyvios islamo interpretacijos. Tarsi tai būtų kažkokie pavieniai bepročiai, šaudantys ir sprogdinantys dėl pramogos ar savo prigimtinio blogumo. Nes pripažinus, kad neapykantos šaknys – ideologijoje, tektų ją kriminalizuoti.

Europos pokarinė patirtis išgyvendinant nacizmą galėtų būti sėkmingai prisiminta ir panaudota.
Komentuodamas mano įrašą šia tema socialiniame tinkle „Facebook“, teisininkas Andžej Čaikovski teigė, kad reikia matyti teroro aktus kompleksiškai, matyti jų sąsajas, o ne apsimesti, kad tai pavieniai nusikaltimai ir drausti gilintis į priežastis, motyvus bei daryti apibendrinimus.

„Nereikia kurti naujų įstatymų, užtenka nuosekliai taikyti baudžiamąją atsakomybę už raginimus diskriminuoti ir kurstymus smurtauti ar net kurstymus nužudyti. Ir religinės pareigos negali atleisti nuo atsakomybės minėtais atvejais,“- paaiškino teisininkas.

„Teisėsauga žino jų adresus, žino imamus mečetėse, kurie kiekvieną penktadienį stumia neapykantos ir prievartos propagandą prieš šalis ir santvarkas, kuriose gyvena: Belgijoje, Britanijoje, Prancūzijoje ir dar daug kur kitur. Nėra tik noro ir pasiryžimo įgyvendinti jau veikiančius įstatymus, nes politikai, kaip tie kvaili feisbuko gyventojai, tikisi, kad kaip nors galima bus susitvarkyti ir taip, kaip nors susitarti, kaip nors perauklėti, kaip nors integruoti, nors visiškai akivaizdu, kad tai nebeveikia, ir neveiks niekada, “- trečiadienį rašė naujienų portale „Delfi“ Andrius Užkalnis.

Europa kartą jau išsigelbėjo nuo radikalaus islamo išpažinėjų antplūdžio, bet tada ji buvo visiškai kitokia ir nebijojo iškelti vėliavų su kryžiais. Galima sakyti, kad tuometiniai europiečiai buvo labiau panašūs į šiuolaikinius Islamo valstybės kovotojus, bent jau savo tikėjimo stiprumu.

Įsivaizduoti, kad kažką panašaus įmanoma pakartoti dar kartą, galėtų tik visiškai atitrūkę nuo tikrovės fantazuotojai. Tačiau europinės tapatybės krikščioniškų ir judėjiškų šaknų pripažinimas yra bene vienintelis būdas kažkaip apsibrėžti, kas mes esame. Tada ir pabėgėliai iš kitų pasaulio kraštų, ieškantys prieglobsčio saugioje ir sočioje Europoje, pradės mus gerbti.

Paskutinieji gyvi europiečiai šiandien yra ne Briuselio ar Paryžiaus aktyvistai, susirūpinę, kad viešas šv. Velykų paminėjimas neįžeistų musulmonų bendruomenės jausmų, o Ukrainos savanoriai, ginantys savo šalies europietišką pasirinkimą nuo samdinių iš Rusijos. Ir naujoji Žana d‘Ark – Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko, pagrobta ir šią savaitę nuteista 22 metus kalėti už tai, kad gynė savo tėvynę.

Už taiką Ukrainoje melstis šiandien jau vėlu, nes sunku būtų kalbėti apie kažkokį Minsko sutarties laikymąsi, kai vėl vyksta tikrų tikriausi mūšiai. Savanoris Semionas Kabakajevas savo „Facebook“ paskyroje rašo, kad prie Donecko teroristai puola Avdejevkos kryptimi visą dieną: „Pirmiausiai į ataką eina vietinė patrankų mėsa. O kai ateina lemiamas momentas, įsitraukia reguliarioji Rusijos kariuomenė. Kovo 22 d. buvo sužeisti 5 mūsų kariai, bet priešas patyrė kelis kartus didesnius nuostolius“.

Kol Europa gedi Briuselio aukų, Rusija būtinai pasinaudos proga ne tik užimti vieną kitą kaimą Rytų Ukrainoje, bet ir supjudyti tarpusavyje europiečius. Jiems reikia, kad lietuviai bijotų ir nekęstų lenkų, lenkai – vokiečių, vokiečiai – prancūzų, vengrai – visų savo kaimynų, graikai, italai ir ispanai jaustųsi nuskriausti šiaurinių europiečių, o britai pasiskubintų palikti ES.

Todėl prie šv. Velykų stalo maldoje prisiminsiu visus, kam šią – svarbiausią metų šventę – teks švęsti karo apkasuose, pabėgėlių stovyklose ir ligoninėse.


O jūsų namams, mieli skaitytojai, palinkėsiu prisikėlusio Kristaus nešamos ramybės!