2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Parskrido ir mano gervės

Kalendorius dar rodo žiemą, dar nė Užgavėnių nebuvo, bet trečiadienį, pradėjus kristi iš dangaus šlapioms snaigėms, stovėjau ir žiūrėjau į dangų, tarsi jos būtų kokia gamtos anomalija, nebūdinga mūsų kraštui. Prie gero greit priprantu, o prie šilumos ypatingai. Kiek bekartotų klimatologė Audronė Galvonaitė ketvirtadieniais su televizoriumi pusryčiaujantiems žiūrovams, kad nereikia painioti šios dienos orų ir klimato kaitos, kaip ilgalaikio proceso, kiekviena šiltesnė ar žvarbesnė nei įprastai diena jau pasitelkiama tos kaitos teorijos šalininkų ir priešininkų ginčuose.

Kažkelioliktame daugiabučio namo aukšte gyvenantiems ir kondicionuojamuose verslo, pramogų, prekybos ar valdžios centruose dirbantiems miestiečiams orų programėlė išmaniajame telefone, išsamios ilgalaikės orų prognozės naujienų portaluose ir kasdieniai orų pranešimai, užbaigiantys radijo bei televizijos žinias, reikalingi ne ką labiau už repelentą, nubaidantį baltąsias meškas. Kartą per metus suplanuotas pasivaikščiojimas miesto parke, saugant, kad vaikai nenuliptų nuo trinkelių ir nesusipurvintų naujų batų, bei instagraminant nuotraukas su voveraitėmis ir antytėmis, kokio nors tvaresnio ryšio su gamta sukurti negali. Kaip ir mėsos kepimas per Jonines apšnerkštoje viešoje stovyklavietėje prie ežero.

„Mačiau du jau parskridusius gandrus,”- sako Liškiavoje gyvenantis dailininkas Valdas Gilius. O kai suabejoju, ar ne plastmasinius, iš Lenkijos turgaus atvežtus, tai dar ir atsiunčia telefonu darytą nuotrauką.
O kitą rytą su dideliu puodu karštos kavos rankoje išėjęs į savo kiemą išgirdau, kad į Ilgio pelkes jau parskrido mano gervės ir kaip kasmet savo tragiškais balsais bando kažką svarbaus pranešti.

Tik nesitikėkite, kad dabar pradėsiu svaičioti apie ypatingą kaimo gyventojų santykį su gamta. Krėvės personažų jau ir kapai ant viršaus užlaidoti kolchozinėmis kartomis. Prie televizoriaus prikūrentoje pirkioje pavasario laukiantys šiandieniniai kaimo pensininkai Radžį nuo Ostapenkos skiria geriau, negu jų kieme žiemojančius karklažvirblius nuo naminių žvirblių. Ne kartą užduodavau sau kvailus klausimus sustojęs prie apleistos sodybos, kurios gyventojai išmirę, o vaikai nedvejodami parduoda tėviškę net neišsivežę ar nesudeginę tėvų asmeninių daiktų - šukų, įrėmintų nuotraukų, rudo dermatino rankinių, nebegaliojančių dokumentų, iki pusės nuplėšytų kalendorių... Kaip tie žmonės nugyveno čia visą savo gyvenimą ir nejuto poreikio prie namų pasisodinti bent vieno medžio? O  gal nupjovė juos, kad darže augančių runkelių nestelbtų ir rudenį lapų grėbti nereikėtų?

Tas mistiškas kaimiečių ryšys su gamta, mano supratimu, tėra vienas iš daugelio XX a. lietuvių raštijos mitų, suformuotų iš kaimo seniai išėjusių ir besiilginčių savo piemeniškos vaikystės bei paauglystės poetų, prozininkų ir žurnalistų. Šiandieniniai kaimo senoliai - tai ne ta smetoniška karta, kuri turėjo galimybę bent iki suvarymo į kolchozus dirbti savo žemę ir prisiglausti prie pušies nuosavame miške. Į pensiją jau išeina gimusieji prieš pat Stalino mirtį, o jaunystę praleidę brandaus socializmo statybose - plėšinių ir kombinuotųjų pašarų, kultūrnamių ir alytnamių, melioracijos ir agitbrigadų karta. Ji ne tik negali prisiminti kaip sutemus iš miško ateidavo partizanai ir susėsdavo po šventųjų abrozais, bet dažniausiai ir girdėjo apie juos tik oficialią kolaborantų parašytą istoriją. Jų pačių pasakojimuose romantizuojamos ne pokario kovos, o bėgimas nuo apylinkės įgaliotinio vairuojant „Jawa” be teisių arba žuvies mušimas elektra valdiškame tvenkinyje.

Žinoma, kiekvienoje kartoje yra entuziastų, kalbančių su ąžuolais ir fotografuojančių tetervinų tuoktuves, pažįstančių visas skruzdžių rūšis ir gebančių žolynais išsigydyti ligas, kurių neįveikia receptiniai vaistai. Jei netyčia nufotografuoju kokį paukštuką ir nežinau jo vardo, jį tikrai pasakys gamtos fotografas ir dokumentinių filmų kūrėjas, girininko sūnus Jonas iš Laparaisčio, kuris yra prie Merkinės, arba jo sūnėnas Laurynas iš VSAT Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus. Mano kartoje tas ryšys dažniau pasitaiko naujai atrastas ir išmoktas, o ne paveldėtas su žeme, tėviškės trobesiais ir miško hektarais.

Lygiai toks pats mitas yra ir kitas kraštutinumas - kaimo įsivaizdavimas kaip beviltiškos juodosios skylės, kurioje gyvena degradavę, tamsūs ir prasigėrę čiabuviai. Ypatingai pasimėgaudamos jį kurią bent kelios komercinių televizijų laidos, tarsi tyčia pasirenkančios savo personažais paveldėta alkoholine silpnaprotyste ir agresyvumu išsiskiriančius varguolius. O juk kiekviename kaime tokių vos po vieną kitą šeimą, be to, miesto bendrabučiuose jų gerokai daugiau vienoje vietoje galima pririnkti. Tarsi kažkas, pabėgęs iš kaimo, baigęs ar bent pasimokęs žurnalistikos ir įsidarbinęs televizijoje, sąmoningai keršytų pasilikusiems tėviškėje klasės draugams. Netikiu tokiomis sąmokslo teorijomis, bet mitai apie šiuolaikinį lietuvišką kaimą išties trukdo matyti tikrą jo vaizdą, o kartais ir lemia klaidingus politinius sprendimus.


Gerai, kad tas sniegas ištirpo vos prisilietęs prie žemės, nes mano kieme ir galvoje jau visiškas pavasaris, nepriklausomai nuo to, ką rodo kalendorius.

2014 m. vasario 21 d., penktadienis

Jie minta mūsų baime

Sunku rašyti apie ką nors kitą, kai negaliu atsitraukti nuo transliacijų iš Kijevo, nustoti dalintis interneto socialiniuose tinkluose vis naujais solidarumo su besikaunančiais už laisvę ukrainiečiais simboliais. Bet kadangi įvykiai ten kiekvieną minutę gali pakrypti pačia netikėčiausia linkme ir pasibaigti žiauriomis skerdynėmis, kompromisu tarp opozicijos ir valdžios arba visišku pastarosios nuvertimu, tai belieka palikti šią temą komentuojantiesiems ją tiesioginiame eteryje ir įdėmiai pažvelgti į tai, kaip gyvename mes patys ir kodėl tas gyvenimas neatitinka lūkesčių.

Viena draudimo bendrovė kaip tik atsiuntė jos užsakyto gyventojų ekonominių nuotaikų tyrimo išvadas. Iš jų sužinojau, kad moterys vis dar neturi kuo apsirengti ir apsiauti - šiais metais avalynei ir aprangai 23 proc. moterų žada išleisti daugiau negu pernai, o taip sakančių vyrų buvo tik 7 proc. Pažvelgiau į savo dar prieš krizę pirktus masyvius suvarstomus batus ir supratau, kad tai mažumai savęs niekaip negalėčiau priskirti.
Užtat priklausau kitai - 76 proc. respondentų kelia nerimą pasirengimas euro įvedimui, o man dėl to nei galvos, nei kurios nors kitos vietos neskauda. Vienų piniginių ženklų pakeitimas kitais paveiks mano kasdienį gyvenimą gerokai mažiau, negu orų ar nuotaikų permainos. Ir jau tikrai neįsivaizduoju savęs naktimis nemiegančio, gulinčio lovoje ir žiūrinčio į voratinklio likučius ant lubų bei nerimastingai galvojančio, kaip teks gyventi be litų. Be batų tikrai būtų sunkiau.

Bet jei žmogui nuolat kalsim į galvą, kad viskas dėl to euro įvedimo beprotiškai pabrangs, o jo alga, perskaičiavus į eurus, taps apgailėtina pašalpa, tai anksčiau ar vėliau jis pradės dėl to nerimauti. Politikai puikiai išmoko sugalvoti neegzistuojančią problemą arba smulkmeną sureikšminti iki globalios tragedijos, o tada siūlyti rinkėjams savo paslaugas ją sprendžiant.

Juk jei ponai Pranciškus Šliužas ir Julius Panka su savo bendražygiais nebūtų suvaidinę prieš rinkėjus kone antikinės tragedijos dėl gegužę pasibaigsiančių kai kurių apribojimų žemės ūkio paskirties žemės sklypų savininkams disponuoti savo nuosavybe, tai didžioji dalis rinkėjų nebūtų nė sužinojusi, kad tokie didžiavyriai Lietuvoje gyvena. Vos tik paprastas Europos Sąjungos sutartyje numatytų įsipareigojimų perkėlimas į šalies įstatymus nupaišomas kaip grėsmingai iš Vakarų artėjantis juodas debesis, kurio atnešta audra pakels mus nuo žemės ir išblaškys po pasaulį kaip nuo pilietinio karo žudynių bėgančius pakrikusios Afrikos valstybėlės vaikučius. Ir štai taikus žmogus, gimęs ir užaugęs mieste, karvę matęs tik per automobilio langą, o morką skiriantis nuo buroko tik pagal etiketę prekybos centro lentynoje, staiga susirūpina, kad Tėvynė bus išparduota po gabalėlį svetimšaliams, kurie tuos plotus prijungs kas prie Lenkijos, kas prie Latvijos, o Lietuvai liks tik žemės, supiltos į buvusį fontaną prie Seimo. Ir štai jau tos įsivaizduojamos problemos sprendėjai pradeda kalbėti visos tautos vardu, statyti ant ausų Vyriausiosios rinkimų komisijos narius ir seimūnus.

Tą pačią techniką jau ne vienerius metus sėkmingai naudoja Seimo narys Petras Gražulis ir vis gausėjantis jo pasekėjų homofobų būrys. Gyvena sau rinkėjas kur nors tarp Veršių ir Kaziulių, vaikus užauginęs, bet nuo varganais pokario metais prabėgusios vaikystės nematęs nė vieno gėjaus. Bet staiga ponas Petras iš televizoriaus arba Leipalingio krautuvėje įsigyto pigaus dienraščio puslapių jam paaiškina, kad dabar jo anūkai jau nebegalės tuoktis ir vaikučius auginti, bet Europa juos privers vyrus su vyrais, moteris su moterimis... O jei tie užsispyrėliai kokį vaiką tradiciniu būdu pasidirbintų, tai ponia Milda gali papasakoti, kaip nekaltas kūdikėlis bus jėga atplėštas ir atiduotas kitos orientacijos įtėviams.

Ir štai mano jau minėtas gerasis žmogus, nuvažiavęs į miestelį trijų batonų ir naujos grandinės Brisiui pirkti, pradeda įtariai apžiūrinėti kiekvieną neįprasčiau apsirengusį praeivį, o kitą naktį jau sapnuoja, kad jį po Gerdašių bažnyčios šventorių vaikosi lūpas skaisčiai raudonai išsidažęs seniūnas su urėdu. Pabudęs nuo tokio košmaro paryčiais ir šilta srovele laistydamas iš po sniego už tvarto jau spėjusias sužaliuoti usnis, jis prisieks prieš įtartinai žydroką mėnulio pilnatį, kad per visus rinkimus balsuos tik už tuos, kas kartą ir visiems laikams uždraus visas seksualines bei kitokias mažumas.

Gąsdinimo ir prigąsdintų žmonių gelbėjimo nuo įsivaizduojamų baubų metodiką kuo puikiausiai taiko ir Druskininkų kurortą daugiau kaip dešimtmetį valdantys vietos politikai, kiekviena proga primenantys, kaip baisu čia buvo praeito amžiaus pabaigoje, kai niekas nenorėjo važiuoti į nutriušusias mūsų sanatorijas, o darbo neturintys druskininkiečiai iš bado neišmirė tik grybaudami ir uogaudami. Prieš miegą belieka įsivaizduoti, kaip susibūrę į opoziciją pavyduoliai užgrobia valdžią kurorte, išleidžia vandenį iš vandens parko, atitirpina „Snow areną” ir išdaužo langus renovuotose sanatorijose, kad daugiau čia nė vienas rusas ar lenkas kojos nekeltų.


Varžytis su druskininkiečiais galėtų nebent Rytų Lietuvos lenkiškų savivaldybių vadovai, tokioje permainų baimėje savo rinkėjus sugebėję užkonservuoti nuo pat 1990-ųjų. Tiesa, ne vien savo jėgomis, bet ir kuo nuoširdžiausiai talkinant lietuvių kraštutiniams patriotams, dvikalbėse gatvių lentelėse ar pavardžių rašyboje sugebantiems įžvelgti pasirengimą Liucijaus Želigovskio maišto pakartojimui.

2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Socialdemokratai pensininkų bijo labiau negu automobilininkų

Algirdo Butkevičiaus vadovaujama koalicinė vyriausybė stebėtinai ilgai išlaikė nemąžtantį populiarumą, vadovaudamasi paprastu receptu: kai nieko nedarai, tai ir neklysti. Atsigaunanti šalies ekonomika leido vadovautis šituo sėkmės receptu gal net iki kadencijos pabaigos, bet, artėjant Prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, atsargumą įveikė pagunda įsiteikti visų valdžių mylimiausiai visuomenės daliai - pensininkams.

Nebūsiu labai originalus primindamas, kad ant 2008 - 2012 m. šalį valdžiusios Andriaus Kubiliaus vyriausybės galvų žmonių prakeiksmai pasipylė ne tada, kai teko karpyti biudžetą ir mažinti įvairias išmokas bei pašalpas. Keiksmažodžiu Kubiliaus pavardę pavertė mokesčių didinimas. Būtent dėl jo dužo Seimo langai, o 2012 m. rudenį pozicija ir opozicija apsikeitė vietomis.

Nesu sutikęs nė vieno gyvo žmogaus, kuris patirtų malonumą mokėdamas mokesčius, o ryšys tarp to, ką atiduodame Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Sodrai, ir viešųjų paslaugų bei išmokų nesuvokiamas net ir mokantiems naudotis excelio lentelėmis. Lengviau toleruojame netiesioginius mokesčius, tokius kaip PVM ir akcizai, kai atrodo, kad viena ar kita prekių grupė tiesiog pabrango. Bet, kai jau tenka pačiam iš savo sąskaitos pervedinėti nuosavus pinigus į VMI sąskaitą, pavyzdžiui, mokant Žemės mokestį arba Gyventojų pajamų mokestį už parduotą turtą, jaučiuosi lyg pats sau kirviu kapočiau rankos pirštus.

Šią savaitę Darbo grupė pensijų kompensavimui pranešė pabaigusi savo darbą ir pateikė teisės aktų projektus valdančiosios koalicijos Politinei tarybai. Koalicijos partneriams teks nelengva užduotis apsispręsti - įskaudinti pensininkus, atidedant žadėtą sunkmečiu sumažintų pensijų kompensavimą, ar surizikuoti pirmą kartą šioje kadencijoje pritarti visiškai naujo tiesioginio mokesčio įvedimui.

LSDP automobilių mokesčiui pritaria, bet koalicijos partneriai darbiečiai, tvarkiečiai ir lenkai iškart suskubo prieštarauti, nors ką tik Darbo partijos deleguota socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė džiaugėsi, jog naujasis mokestis leis 2014 m. išmokėti pensininkams apie 90 mln. litų, o iš viso kompensavimui planuojama išleisti 443,6 mln. litų.

Seime mokestinių įstatymų pakeitimams turėtų pasipriešinti opozicinė TS-LKD ir Liberalų sąjūdis. Ypač pastarasis, 2008 - 2012 m. vyriausybėje sugebėjęs įtikinti koalicijos partnerius atsisakyti ne vieno mokesčių didinimo.

„Ne, ne ir dar kartą ne. Taip ir lieka paslaptis, ar iš fantazijos stokos, ar iš paprasčiausio kvailumo gimsta tokie absurdiški siūlymai, kaip apmokestinti visus vairuotojus atsižvelgiant tik į automobilių variklio dydį. Beje, šis pavydo mokestis liestų visus, įskaitant ir vairuojančius pensininkus. Ar tokio rezultato laukiame? Nebent valdantieji Lietuvą Europoje mato tik kaip senų automobilių laužavietę,”- trečiadienį savo „Facebook” paskyroje piktinosi liberalų lyderis Eligijus Masiulis.

TS-LKD vadovas ir Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius ketvirtadienį sakė, kad valdančiųjų socialdemokratų argumentacija dėl automobilių mokesčio yra „neteisinga ir žeidžia pačius pensininkus”.
Opozicijos balsų naujam mokesčiui sustabdyti tikrai nepakaks, bet jie bene pirmą kartą per šią Seimo kadenciją turi galimybę pasitelkti spontanišką visuomenės pasipiktinimą. Mieguistos automobilininkų organizacijos, paskatintos ir paragintos politinės opozicijos, nesunkiai galėtų surinkti prie Seimo ar Vyriausybės įspūdingą piktų vairuotojų minią. Langų daužyti, žinoma, niekas nepradės, bet, būdamas socialdemokratu ar darbiečiu, į gatvę ne pėsčiųjų perėjoje žengti nedrįsčiau.

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė, 2011 m. pagarsėjusi populistiniu siūlymu visiems valdininkams, ministrams ir prezidentams tris mėnesius pagyventi už 800 litų, demonstruoja, kaip dalis mūsų šalies pensininkų mažų pensijų problemą suvokia atsietai nuo kitų Lietuvos ekonominių bei demografinių bėdų. Ryšį pajus tik tada, kai tą sumą, kuria padidės provincijos senjoros pensija, jai teks atiduoti bedarbiui sūnui sumokėti automobilio mokestį už surūdijusį praeito amžiaus pabaigos „pasatą”, kad tik būtų kuo nuvažiuoti iki parduotuvės ar šeimos gydytojo. Čia jūs mieste galite rinktis - automobilis ar viešasis transportas. Kaime pasirinkimas kitoks - važinėti į darbą automobiliu arba sėdėti namie ir gerti. Brangesnė automobilio eksploatacija ir degalai reiškia didesnį skurdą provincijoje ir socialinę atskirtį.

Pasirinkimas spręsti vienos gyventojų grupės problemas kitų sąskaita yra toks rizikingas žingsnis, nuo kurio gali prasidėti staigus valdančiųjų partijų populiarumo mažėjimas. Ir net jeigu per artėjančius rinkimus visuomet tvarkingai balsuojantys ir todėl politikų labiausiai mylimi pensininkai dar padės jiems išvengti akivaizdaus sutriuškinimo, jau per 2015 m. pradžioje vyksiančius savivaldybių rinkimus automobilininkų kerštas gali būti negailestingas.


Anoniminis naujienų portalo „Delfi” komentatorius bene aiškiausiai išsakė, kokios gyventojų reakcijos į automobilių apmokestinimą galima tikėtis: „Sutaupysiu naujam mokesčiui pildamas kontrabandinį kurą ir darysiu tai iš principo”. Patikėkite, jis tikrai ne juokauja. Būtent tokiu būdu sunkmečiu liaudis keršijo A.Kubiliaus vyriausybei.

2014 m. vasario 7 d., penktadienis

Į kuri atliekų konteinerį reikės mesti Lietuvos banko holograminę kortelę?

Seniai įtariau, kad valdantieji apie mūsų šalies gyventojus mąsto kaip apie nesubrendusius arba protiškai neįgalius. Kitaip juk nepaaiškinsim daugelio politikų pasisakymų, supaprastintų tarsi vaikiškos knygelės, atspausdintos ant plėšymui atsparaus kartono, arba žaislai, neturintys smulkių detalių, kurias galima įkvėpti arba nuryti. Bet geriausiai šį požiūrį atskleidžia  Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku sugalvota euro įvedimo informacinė kampanija, akivaizdžiai nutaikyta į pradinės mokyklos nebaigusią auditoriją.

Tikriausiai vertėtų paminėti, kad esu nė trupučio neabejojantis euro įvedimo šalininkas. Įtikinėti manęs nereikia, bet pažįstu ne vieną žmogų, kuris euro nauda abejoja arba išvis jo nenori. Galėčiau su išlygomis netgi pritarti Premjero Algirdo Butkevičiaus nuomonei, kad nemažai daliai nepritariančiųjų paprasčiausiai stinga informacijos. Kai paskambinęs į radijo stotį Jonas ar Pranas iš Mikabalių pradeda įrodinėti, jog euro nereikia todėl, kad visa eurozona jei ne rytoj tai pirmadienį jau tikrai žlugs, informacijos jam netrūksta - jos netgi per daug. Tik tos žinios gautos iš kaimyninių šalių televizijos kanalų, neoficialią euro įvedimo Lietuvoje informacinę kampaniją pradėjusių gerokai anksčiau, negu mūsų valstybės institucijos. Aiškios ir patrauklia forma pateiktos informacijos apie bendrosios Europos Sąjungos valiutos privalumus šitiems žmonėms stinga ne todėl, kad jie jos nepajėgia susirasti, o tik dėl jų užsisklendimo priešiškoje informacinėje erdvėje. Kaimo krautuvėje nusipirkęs pigiausią „Respublikos” leidinių grupės laikraštį, o namie įsijungęs Baltarusijos valstybinės televizijos kanalą, Rytų ir Pietų Lietuvoje pagaunamą gal net geriau už LRT, jis tvirtai žinos, kad euras tėra gėjų, žydų ir masonų sąmokslo nuskurdinti paprastą Lietuvos žmogų dalis.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad tas pats asmuo, kaip suplanuota Finansų ministerijos su Lietuvos banku, gauna į savo ne pirmos jaunystės „Nokia” telefoną trumpąją žinutę koks yra nustatytas euro ir lito kursas. Keiksmažodžius praleisiu, bet net ir tos žinutės gavėjui bus aišku, kad vieninteliai, kam iš tokios informavimo kampanijos bus naudos, yra mobiliojo ryšio operatoriai.

Kiek pažįstate žmonių, kurie nemoka susiskaičiuoti pinigų? Net ir tie, kas mokykloje mieliau žvalgėsi į simpatiškas mergiotes, o ne traukė kubines šaknis, jau tada kuo puikiausiai sugebėdavo suskaičiuoti iš manęs atimtas kapeikas. Mano aštuoniasdešimtmetės kaimynės ir už jas kiek jaunesni kaimo vyrai, pėsčiomis keliaujantys anapus Varnėniškės miško, į gretimo kaimo krautuvę, prireikus atlikti sudėtingesnį matematinį veiksmą, įsijungia kalkuliatorių mobiliajame telefone. Kiekviename telefono modelyje jį buvo galima rasti jau praeito amžiaus pabaigoje, o dabar su Dievo padėjimu jau sulaukėme 2014-ųjų.

O kadangi Finansų ministerijos ir Lietuvos banko ponai apie tai negirdėjo, jie planuoja mums visiems išdalinti „specialias hologramines korteles, kuriose bus nurodyti dažniausiai naudojamų sumų konvertavimas iš litų į eurus”. Holograminės tikriausiai todėl, kad jų pagaminimas per pigiai nekainuotų - juk reikia kažkaip išleisti tam numatytus 10 milijonų litų.

„Pavertus kortelę į vieną pusę bus matyti suma litais, o į kitą pusę – ji pakeista į eurus. Kortelė bus kreditinės kortelės dydžio ir lengvai tilps į piniginę“, – cituoja naujienų portalas DELFI Lietuvos banko komunikacijos vadovą Giedrių Simonavičių. Jei turite lopšelinio amžiaus vaikų, galėsite jiems atiduoti pažaisti, o kadangi mano dukra kaip tik šiemet baigia gimnaziją, tai galės man kvalifikuotai išaiškinti, ar galiu tą holograminį žaislą mesti tiesiai į žydrą rūšiuotų atliekų konteinerį, skirtą popieriui, plastikui ir metalui, ar jo vieta pilkame, į kurį metame buitines atliekas.

Euro įvedimo informacinė kampanija atvers naujas galimybes sukčiams, kurie ateis į jūsų namus perskaičiuoti ne banke laikomų grynųjų pinigų. Net jei televizorius apie eurą pasakos nuo ryto iki vakaro, jie atras sau tinkamų aukų, kurios jau spėjo sukaupti bent kelis tūkstantėlius nuo to laiko, kai pastarąjį kartą išpirko nuo atsakomybės už sukeltą eismo įvykį anūką, kurio niekada neturėjo. Lietuvos bankas galėtų sumaniausius iš jų laikinai įdarbinti nešioti po kaimus informacinius lankstinukus ir tas hologramines korteles. Nereikės eiti du kartus.


Smagiausia visoje šitoje istorijoje, kad, įvedus eurą be jokių naujų referendumų, visi per pilnatį sapnuojantys Lietuvos išstojimą ir Europos Sąjungos jaunieji nacionalistai, rytiniams kaimynams dirbantys interneto socialinių tinklų agitatoriai, Vytį su svastika ant skydo piešiantys sarmatai ir per du dešimtmečius smulkių monetų vadinti kapeikomis taip ir neatpratę sovietmečio nostalgikai pasijaus it gavę per snukius šlapiu grindų skuduru. Vien dėl to verta Lietuvai keisti valiutą ir iškęsti dėl kainų apvalinimo perskaičiuojant susidarysiantį smulkių prekių bei paslaugų brangimą.