2014 m. vasario 21 d., penktadienis

Jie minta mūsų baime

Sunku rašyti apie ką nors kitą, kai negaliu atsitraukti nuo transliacijų iš Kijevo, nustoti dalintis interneto socialiniuose tinkluose vis naujais solidarumo su besikaunančiais už laisvę ukrainiečiais simboliais. Bet kadangi įvykiai ten kiekvieną minutę gali pakrypti pačia netikėčiausia linkme ir pasibaigti žiauriomis skerdynėmis, kompromisu tarp opozicijos ir valdžios arba visišku pastarosios nuvertimu, tai belieka palikti šią temą komentuojantiesiems ją tiesioginiame eteryje ir įdėmiai pažvelgti į tai, kaip gyvename mes patys ir kodėl tas gyvenimas neatitinka lūkesčių.

Viena draudimo bendrovė kaip tik atsiuntė jos užsakyto gyventojų ekonominių nuotaikų tyrimo išvadas. Iš jų sužinojau, kad moterys vis dar neturi kuo apsirengti ir apsiauti - šiais metais avalynei ir aprangai 23 proc. moterų žada išleisti daugiau negu pernai, o taip sakančių vyrų buvo tik 7 proc. Pažvelgiau į savo dar prieš krizę pirktus masyvius suvarstomus batus ir supratau, kad tai mažumai savęs niekaip negalėčiau priskirti.
Užtat priklausau kitai - 76 proc. respondentų kelia nerimą pasirengimas euro įvedimui, o man dėl to nei galvos, nei kurios nors kitos vietos neskauda. Vienų piniginių ženklų pakeitimas kitais paveiks mano kasdienį gyvenimą gerokai mažiau, negu orų ar nuotaikų permainos. Ir jau tikrai neįsivaizduoju savęs naktimis nemiegančio, gulinčio lovoje ir žiūrinčio į voratinklio likučius ant lubų bei nerimastingai galvojančio, kaip teks gyventi be litų. Be batų tikrai būtų sunkiau.

Bet jei žmogui nuolat kalsim į galvą, kad viskas dėl to euro įvedimo beprotiškai pabrangs, o jo alga, perskaičiavus į eurus, taps apgailėtina pašalpa, tai anksčiau ar vėliau jis pradės dėl to nerimauti. Politikai puikiai išmoko sugalvoti neegzistuojančią problemą arba smulkmeną sureikšminti iki globalios tragedijos, o tada siūlyti rinkėjams savo paslaugas ją sprendžiant.

Juk jei ponai Pranciškus Šliužas ir Julius Panka su savo bendražygiais nebūtų suvaidinę prieš rinkėjus kone antikinės tragedijos dėl gegužę pasibaigsiančių kai kurių apribojimų žemės ūkio paskirties žemės sklypų savininkams disponuoti savo nuosavybe, tai didžioji dalis rinkėjų nebūtų nė sužinojusi, kad tokie didžiavyriai Lietuvoje gyvena. Vos tik paprastas Europos Sąjungos sutartyje numatytų įsipareigojimų perkėlimas į šalies įstatymus nupaišomas kaip grėsmingai iš Vakarų artėjantis juodas debesis, kurio atnešta audra pakels mus nuo žemės ir išblaškys po pasaulį kaip nuo pilietinio karo žudynių bėgančius pakrikusios Afrikos valstybėlės vaikučius. Ir štai taikus žmogus, gimęs ir užaugęs mieste, karvę matęs tik per automobilio langą, o morką skiriantis nuo buroko tik pagal etiketę prekybos centro lentynoje, staiga susirūpina, kad Tėvynė bus išparduota po gabalėlį svetimšaliams, kurie tuos plotus prijungs kas prie Lenkijos, kas prie Latvijos, o Lietuvai liks tik žemės, supiltos į buvusį fontaną prie Seimo. Ir štai jau tos įsivaizduojamos problemos sprendėjai pradeda kalbėti visos tautos vardu, statyti ant ausų Vyriausiosios rinkimų komisijos narius ir seimūnus.

Tą pačią techniką jau ne vienerius metus sėkmingai naudoja Seimo narys Petras Gražulis ir vis gausėjantis jo pasekėjų homofobų būrys. Gyvena sau rinkėjas kur nors tarp Veršių ir Kaziulių, vaikus užauginęs, bet nuo varganais pokario metais prabėgusios vaikystės nematęs nė vieno gėjaus. Bet staiga ponas Petras iš televizoriaus arba Leipalingio krautuvėje įsigyto pigaus dienraščio puslapių jam paaiškina, kad dabar jo anūkai jau nebegalės tuoktis ir vaikučius auginti, bet Europa juos privers vyrus su vyrais, moteris su moterimis... O jei tie užsispyrėliai kokį vaiką tradiciniu būdu pasidirbintų, tai ponia Milda gali papasakoti, kaip nekaltas kūdikėlis bus jėga atplėštas ir atiduotas kitos orientacijos įtėviams.

Ir štai mano jau minėtas gerasis žmogus, nuvažiavęs į miestelį trijų batonų ir naujos grandinės Brisiui pirkti, pradeda įtariai apžiūrinėti kiekvieną neįprasčiau apsirengusį praeivį, o kitą naktį jau sapnuoja, kad jį po Gerdašių bažnyčios šventorių vaikosi lūpas skaisčiai raudonai išsidažęs seniūnas su urėdu. Pabudęs nuo tokio košmaro paryčiais ir šilta srovele laistydamas iš po sniego už tvarto jau spėjusias sužaliuoti usnis, jis prisieks prieš įtartinai žydroką mėnulio pilnatį, kad per visus rinkimus balsuos tik už tuos, kas kartą ir visiems laikams uždraus visas seksualines bei kitokias mažumas.

Gąsdinimo ir prigąsdintų žmonių gelbėjimo nuo įsivaizduojamų baubų metodiką kuo puikiausiai taiko ir Druskininkų kurortą daugiau kaip dešimtmetį valdantys vietos politikai, kiekviena proga primenantys, kaip baisu čia buvo praeito amžiaus pabaigoje, kai niekas nenorėjo važiuoti į nutriušusias mūsų sanatorijas, o darbo neturintys druskininkiečiai iš bado neišmirė tik grybaudami ir uogaudami. Prieš miegą belieka įsivaizduoti, kaip susibūrę į opoziciją pavyduoliai užgrobia valdžią kurorte, išleidžia vandenį iš vandens parko, atitirpina „Snow areną” ir išdaužo langus renovuotose sanatorijose, kad daugiau čia nė vienas rusas ar lenkas kojos nekeltų.


Varžytis su druskininkiečiais galėtų nebent Rytų Lietuvos lenkiškų savivaldybių vadovai, tokioje permainų baimėje savo rinkėjus sugebėję užkonservuoti nuo pat 1990-ųjų. Tiesa, ne vien savo jėgomis, bet ir kuo nuoširdžiausiai talkinant lietuvių kraštutiniams patriotams, dvikalbėse gatvių lentelėse ar pavardžių rašyboje sugebantiems įžvelgti pasirengimą Liucijaus Želigovskio maišto pakartojimui.