2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Parskrido ir mano gervės

Kalendorius dar rodo žiemą, dar nė Užgavėnių nebuvo, bet trečiadienį, pradėjus kristi iš dangaus šlapioms snaigėms, stovėjau ir žiūrėjau į dangų, tarsi jos būtų kokia gamtos anomalija, nebūdinga mūsų kraštui. Prie gero greit priprantu, o prie šilumos ypatingai. Kiek bekartotų klimatologė Audronė Galvonaitė ketvirtadieniais su televizoriumi pusryčiaujantiems žiūrovams, kad nereikia painioti šios dienos orų ir klimato kaitos, kaip ilgalaikio proceso, kiekviena šiltesnė ar žvarbesnė nei įprastai diena jau pasitelkiama tos kaitos teorijos šalininkų ir priešininkų ginčuose.

Kažkelioliktame daugiabučio namo aukšte gyvenantiems ir kondicionuojamuose verslo, pramogų, prekybos ar valdžios centruose dirbantiems miestiečiams orų programėlė išmaniajame telefone, išsamios ilgalaikės orų prognozės naujienų portaluose ir kasdieniai orų pranešimai, užbaigiantys radijo bei televizijos žinias, reikalingi ne ką labiau už repelentą, nubaidantį baltąsias meškas. Kartą per metus suplanuotas pasivaikščiojimas miesto parke, saugant, kad vaikai nenuliptų nuo trinkelių ir nesusipurvintų naujų batų, bei instagraminant nuotraukas su voveraitėmis ir antytėmis, kokio nors tvaresnio ryšio su gamta sukurti negali. Kaip ir mėsos kepimas per Jonines apšnerkštoje viešoje stovyklavietėje prie ežero.

„Mačiau du jau parskridusius gandrus,”- sako Liškiavoje gyvenantis dailininkas Valdas Gilius. O kai suabejoju, ar ne plastmasinius, iš Lenkijos turgaus atvežtus, tai dar ir atsiunčia telefonu darytą nuotrauką.
O kitą rytą su dideliu puodu karštos kavos rankoje išėjęs į savo kiemą išgirdau, kad į Ilgio pelkes jau parskrido mano gervės ir kaip kasmet savo tragiškais balsais bando kažką svarbaus pranešti.

Tik nesitikėkite, kad dabar pradėsiu svaičioti apie ypatingą kaimo gyventojų santykį su gamta. Krėvės personažų jau ir kapai ant viršaus užlaidoti kolchozinėmis kartomis. Prie televizoriaus prikūrentoje pirkioje pavasario laukiantys šiandieniniai kaimo pensininkai Radžį nuo Ostapenkos skiria geriau, negu jų kieme žiemojančius karklažvirblius nuo naminių žvirblių. Ne kartą užduodavau sau kvailus klausimus sustojęs prie apleistos sodybos, kurios gyventojai išmirę, o vaikai nedvejodami parduoda tėviškę net neišsivežę ar nesudeginę tėvų asmeninių daiktų - šukų, įrėmintų nuotraukų, rudo dermatino rankinių, nebegaliojančių dokumentų, iki pusės nuplėšytų kalendorių... Kaip tie žmonės nugyveno čia visą savo gyvenimą ir nejuto poreikio prie namų pasisodinti bent vieno medžio? O  gal nupjovė juos, kad darže augančių runkelių nestelbtų ir rudenį lapų grėbti nereikėtų?

Tas mistiškas kaimiečių ryšys su gamta, mano supratimu, tėra vienas iš daugelio XX a. lietuvių raštijos mitų, suformuotų iš kaimo seniai išėjusių ir besiilginčių savo piemeniškos vaikystės bei paauglystės poetų, prozininkų ir žurnalistų. Šiandieniniai kaimo senoliai - tai ne ta smetoniška karta, kuri turėjo galimybę bent iki suvarymo į kolchozus dirbti savo žemę ir prisiglausti prie pušies nuosavame miške. Į pensiją jau išeina gimusieji prieš pat Stalino mirtį, o jaunystę praleidę brandaus socializmo statybose - plėšinių ir kombinuotųjų pašarų, kultūrnamių ir alytnamių, melioracijos ir agitbrigadų karta. Ji ne tik negali prisiminti kaip sutemus iš miško ateidavo partizanai ir susėsdavo po šventųjų abrozais, bet dažniausiai ir girdėjo apie juos tik oficialią kolaborantų parašytą istoriją. Jų pačių pasakojimuose romantizuojamos ne pokario kovos, o bėgimas nuo apylinkės įgaliotinio vairuojant „Jawa” be teisių arba žuvies mušimas elektra valdiškame tvenkinyje.

Žinoma, kiekvienoje kartoje yra entuziastų, kalbančių su ąžuolais ir fotografuojančių tetervinų tuoktuves, pažįstančių visas skruzdžių rūšis ir gebančių žolynais išsigydyti ligas, kurių neįveikia receptiniai vaistai. Jei netyčia nufotografuoju kokį paukštuką ir nežinau jo vardo, jį tikrai pasakys gamtos fotografas ir dokumentinių filmų kūrėjas, girininko sūnus Jonas iš Laparaisčio, kuris yra prie Merkinės, arba jo sūnėnas Laurynas iš VSAT Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus. Mano kartoje tas ryšys dažniau pasitaiko naujai atrastas ir išmoktas, o ne paveldėtas su žeme, tėviškės trobesiais ir miško hektarais.

Lygiai toks pats mitas yra ir kitas kraštutinumas - kaimo įsivaizdavimas kaip beviltiškos juodosios skylės, kurioje gyvena degradavę, tamsūs ir prasigėrę čiabuviai. Ypatingai pasimėgaudamos jį kurią bent kelios komercinių televizijų laidos, tarsi tyčia pasirenkančios savo personažais paveldėta alkoholine silpnaprotyste ir agresyvumu išsiskiriančius varguolius. O juk kiekviename kaime tokių vos po vieną kitą šeimą, be to, miesto bendrabučiuose jų gerokai daugiau vienoje vietoje galima pririnkti. Tarsi kažkas, pabėgęs iš kaimo, baigęs ar bent pasimokęs žurnalistikos ir įsidarbinęs televizijoje, sąmoningai keršytų pasilikusiems tėviškėje klasės draugams. Netikiu tokiomis sąmokslo teorijomis, bet mitai apie šiuolaikinį lietuvišką kaimą išties trukdo matyti tikrą jo vaizdą, o kartais ir lemia klaidingus politinius sprendimus.


Gerai, kad tas sniegas ištirpo vos prisilietęs prie žemės, nes mano kieme ir galvoje jau visiškas pavasaris, nepriklausomai nuo to, ką rodo kalendorius.