2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 25 d.

Savaitgalį vėl žaisime šviesų junginėjimo žaidimus. Juk taip patogu visus metus spjaudyti ant realių ekologinių problemų, o kartą metuose vienai „Žemės valandai“ išjungti šviesą ir užsikabinti planetos gelbėtojo etiketę. Reaguodamas į tokią ekologinę veidmainystę, pernai, tuo metu, kai jūs sėdėjote tamsoje ir džiaugėtės, kokie esate ekologiški, savo namuose ir kieme įjungiau visus šviečiančius prietaisus, o ryškiai apšviesto namo nuotraukas patalpinau socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/photo.php?fbid=103916632980951&set=a.103915352981079.3603.100000878447777&theater . Ačiū draugams, kurie tokį mano išsidirbinėjimą suprato, palaikė ir komentavo. Juokingiausia, kad šviesų degiojimą Lietuvoje pradėjo Druskininkai, kažkada garsėję, kaip vieta, kur gamta sugrąžina žmonėms sveikatą, o dabar tapę prabangia išlepintų poniučių grožio procedūrų, sintetinių tropikų bei dirbtinio sniego miestu. Juk ir mūsų naujoji sniego arena statoma iškirtus mišką ir „pakoregavus“ Avirės draustinio ribas. Tiems „koreguotojams“ visokios „žemės valandos“ tampa puikia proga nusimazgoti savo mundurą ir susikurti nūdien madingą pseudoekologinį įvaizdį. Valdžios kečiasi, o puolimas prieš gamtą tebesitęsia visoje šalyje. Naujausia jo išraiška – aistras kaitinantis Miškų įstatymas. „Jo pataisas svarstyti pradėję politikai su pirmaisiais klausimais kibo vieni kitiems į atlapus ir atskleisdami kardinaliai priešingą požiūrį ne tik į tai, ką galima ir ko negalima daryti miške, bet ir į konstitucines teises,“- rašo žurnalistas Renaldas Gabartas kovo 16 d. naujienų portale Alfa.lt.
Priminsiu, kad Aplinkos ministerija 2010 m. pradžioje įteikė Seimui Miškų įstatymo pataisas, kuriose pagal Konstitucinio teismo rekomendacijas buvo pateikti siūlymai, kokiais išimtinais atvejais miško žemė gali būti pakeista kitomis naudmenomis.
Šią savaitę grupės nevyriausybinių organizacijų išplatintame pranešime teigiama, jog 2010 metų pabaigoje Seimui skubos tvarka buvo įteiktos „patobulintos” Miškų įstatymo pataisos, pagal kurias miško žemės pakeitimas kitomis naudmenomis taptų ne išimtimi, o taisykle.
Antai 2 straipsnio pirmos dalies pakeitime siūloma pakeisti miško sąvoką, mišku laikant ne mažesnį kaip 0,5 ha plotą , o ne 0,1 ha plotą kaip yra pagal iki šiol galiojusį Miškų įstatymą. Išlikusių mažų miškelių, kurių plotas iki 0,5 ha, priskaičiuojama apie 7-8 tūkst. ha. Jų pervedimas į kitas naudmenas (želdinius) ženkliai sumažintų Lietuvos miškingumą. Siūlomuose 4 straipsnio 3 dalies pakeitimuose ir papildymuose numatoma daug atvejų, kada leidžiama skaidyti miško valdas, kai jos tampa mažesnės nei 5 ha. 11 straipsnio pataisose 8 punkte siūloma įteisinti 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiose miško valdose. Ne tik „žaliųjų“, bet ir Prezidentės patarėjos teisės klausimais, konstitucinės teisės žinovės Rasos Svetikaitės nuomone, šitokia pataisa visiškai nesiderina su Konstitucinio teismo išaiškinimu dėl miško žemių pakeitimo kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais. 11 straipsnio pataisų 9 dalyje suformuluota išimtis, kai miško žemę paverčiamai naudingų iškasenų karjeru nereikalaujama kompensacijos nei už prarastą medienos prieaugį, nei už prarastas kitas miško funkcijas, o užtenka pasižadėjimo išeksploatuotą karjerą apželdinti mišku. Kaip sunkiai sekasi kovoti su jų kaime žvyro karjerą sumaniusiais eksploatuoti verslininkais, smulkiau galėtų papasakoti Margionių kaimo bendruomenė.
Planuojamas eksploatuoti žvyro ir smėlio telkinys yra apie 300 m atstumu nuo Dzūkijos nacionalinio parko ribos, ir nuo „Natura 2000“ teritorijų. Pradėjus eksploatuoti žvyro karjerą, ši veikla gali sunaikinti retų paukščių rūšių perimvietes, maitinimosi vietas ir turės neigiamą poveikį Dzūkijos nacionalinio parko buferinės zonos kraštovaizdžiui.
Beje, šiuo atveju vilčių teikia neabejingas Druskininkų savivaldybės administracijos požiūris. Praėjusių metų pabaigoje mūsų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius nedelsdamas atsakė į margioniškių pagalbos prašymą bei išreiškė nepritarimą žvyro ir smėlio karjero steigimui Margionių kaimo apylinkėse.
„Etnografiniuose kaimuose, visų lygių teritorinio planavimo dokumentuose įvertintuose, kaip svarbios Lietuvos kultūros paveldui teritorijos, turėtų būti plėtojamos kitos veiklos (turizmas, rekreacija, švietimas), o ne pramonė ar išteklių gavyba,“- rašė L.Urmanavičius.
Druskininkų savivaldybė kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir buvo įtraukta į Margionių karjero steigimo poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.
Belieka tik išsiugdyti tokį pat jautrumą ne tik kaimyninio rajono, bet ir Druskininkų savivaldybės gamtai, ir jokių specialių „žemės dienų“ nebereikės, nes tokios bus visos 365 metų dienos.

2011 m. kovo 18 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 18 d.

Net ir gyvendami kitame pasaulio pakraštyje, visą savaitę sekame Japonijos įvykius. Dauguma mūsų nei kada ten buvę, nei draugų ar pažįstamų turi, bet vis vien negalime abejingai žiūrėti, kaip ramus civilizuotų žmonių gyvenimas per keletą dienų virto tikru košmaru. Mane bene labiausiai stebina ne pačios katastrofos dydis, o tai, kaip Japonijos gyventojai ramiai ir tvarkingai reaguoja į užgriuvusias jų salą nelaimes. Kai kas nors tragiško nutinka, pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje arba Artimųjų rytų šalyse, televizijos kanalai rodo šaukiančius ir besiblaškančius vyrus, raudančias moteris... Reportažuose iš Japonijos vyrauja vaizdai, kaip tenykščiai žmonės, praradę viską, ką buvo užgyvenę, ramiai tvarko nuolaužas, tvarkingai vorele evakuojasi iš pavojingų teritorijų, esančių šalia atominių elektrinių. Jokios gamtos stichijos nepajėgios sudrumsti jų rimties ir susikaupimo, todėl tikėtina, kad po visų bėdų, šalis ras jėgų greitai viską susitvarkyti ir netgi tie atkūrimo darbai išjudins lig šiol stagnavusią Japonijos ekonomiką. Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, didžiausią nerimą pasauliui kėlė pranešimai, kad krizė Japonijos atominėse elektrinėse gali greitai tapti nebekontroliuojama. Žinau, kad toli ir mūsų tai nepalies, bet kažkur pasąmonėje vis tiek kirba „o jeigu?“. Iš ten jį be galo sunku iškrapštyti jau vien todėl, kad priklausau kartai, kuri puikiai prisimena Černobylio avariją, visą tą sovietinės valdžios melą ir mūsų nežinojimą, leidusį ramiai mėgautis pavasario šiluma, kai virš galvų slinko radioaktyvūs debesys. Anuomet ta apgaulė pakirto paskutinius pasitikėjimo valstybe likučius, pavertė ją milžinu molinėmis kojomis, kurį kažkam beliko pastumti. Mūsų žodyne tada atsirado naujas žodis „černobylietis“. Jauni vyrai, paskubomis mobilizuoti ir nusiųsti į avarijos zoną, grįžo be jokių matomų sužalojimų, bet radiacija iš vidaus naikino jų kūnus, o ne vienas ir be laiko atgulė į Ratnyčios pušyno smėlį.
Kaip beramintų mus atominės energetikos specialistai, neišvengiamai sumažės žmonių, pritariančių naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. O juk teisūs žalieji, sakydami, kad sprendimą dėl to turėjo priimti visi piliečiai, o ne vien šalies vadovai. Dar veidmainiškiau skamba nuogąstavimai, kad Baltarusija statys naują savo elektrinę pernelyg arti Lietuvos sienos, kai mes patys ilgai ir laimingai eksploatavom Ignalinos AE pasienio regione ir dabar tebesaugome ten branduolines atliekas. Bent jau man asmeniškai daug mieliau už spėliones, ar pakankamai saugi yra šiuolaikinė branduolinė energetika, važiuojant pro Seirijų miestelį, matyti ant aukščiausios kalvos išdygusias vėjo jėgaines ir žinoti, kad, kokia avarija benutiktų, jie neužterš visko aplink nematoma, bet mirtina spinduliuote. Man pernelyg brangi šita žemė, šitos pušimis apaugusios kalvos, raistai ir upeliai, kad dėl keliais centais pigesnės elektros energijos sutikčiau taikstytis su bent mažiausia rizika, kad visa tai taps gyventi netinkama evakuacijos zona. Jau užaugo karta, apie Černobylį girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų, bet užkrėstoje teritorijoje aplink sprogusią atominę elektrinę gyventi vis dar negalima.
Anos savaitės pabaigoje daugiabučiuose gyvenantys druskininkiečiai savo pašto dėžutėse rado sąskaitas už vasario mėnesį suvartotą šilumą. Kadangi vasaris buvo išties šaltas, daugelis baiminosi, jog mokėti teks dar daugiau, negu už gruodį, kurio sąskaitos daliai miesto gyventojų išties sukėlė šoką. Vis dėlto šilumininkai mūsų pagailėjo – vasario sąskaitos savo dydžiu buvo panašesnės ne į gruodžio, o į sausio. Skirtingi namai už kvadratinio metro šildymą mokės gerokai tarpusavyje besiskiriančias sumas, bet bendra tendencija akivaizdi – gruodžio rekordų neviršysime. Man labiausiai įstrigo pranešimai, kad kitas šildymo sezonas gali būti pats brangiausias mūsų istorijoje. Ir tai mums sako ne kokie nors nekilnojamojo turto supirkinėtojai, o pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.
„Rekordiškai didelė naftos kaina – dar vienas įspėjimas, kad pastaraisiais metais tik aukštyn lipanti gamtinių dujų kaina Lietuvai toliau kils. Ši žinia bloga visiems šalies miestams, kuriuose pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro išlaidos iš Rusijos importuojamoms dujoms“, - sako jos prezidentas Vytautas Stasiūnas.
Rinkimai baigėsi ir dabar jau niekas jums nebežadės stebuklingu būdu atpiginti šilumą. Gelbėtis teks pavieniui, kraustantis į mažesnio ploto butus, malkomis kūrenamus būstus užmiestyje arba renovuojant daugiabučius namus. Prieš savaitę redakcijoje apsilankiusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atstovė pateikė man daugybę skaičių, jos teigimu pagrindžiančių teiginį, jog renovuoti namus apsimoka net ir šiuo metu taikomomis gyventojų ne itin mėgiamomis sąlygomis. O man vis tiek labiau prie širdies malkos, nes už tą pačią kainą sušylu du kartus – pirmiausiai jas skaldydamas, o vėliau – kūrendamas.

2011 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 11 d.

Turiu rimtų priekaištų Užgavėnių šventės organizatoriams, kad jie blogai išvarė žiemą. Kur tai regėta, kad antrą kovo savaitę jaustumėmės kaip kokį gruodį. Jeigu dieną, kai saulutė pašildo, jau galima pamąstyti ir apie pavasarį, tai, vos tik ji pasislepia ar nusileidžia, balas vėl sukausto ledas. Jau ir paukščiai pamažu pradeda grįžti iš šiltesnių kraštų, o čia mes juos pasitinkame ledynmečio peizažu. Bjaurus mūsų nesvetingumas visu gražumu pasirodys vasaros pabaigoje, kai Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Arenas dar šiaip taip užbaigsime, o štai viešbučių atvyksiantiems į Lietuvą krepšinio sirgaliams taip ir nepasistatėme. Alytiškiai suplanavo, kad šiame mieste vyksiančių varžybų dalyviai gyvens Druskininkuose, tai čia mums tik į naudą, bet jau pasigirsta žinių apie visuose miestuose ketinamas kelti viešbučių kambarių kainas, ir pasiūlymus apnakvydinti sirgalius už 50 litų miegmaišiuose ant grindų. Įtariu, kad pasielgsime tradiciškai lietuviškai, kaip Palangos bobutės, kurios tą vieną vasaros savaitgalį, kai būna geras oras ir šiltas vanduo, užkelia kainas iki beprotybės ir nuomoja vietas šikinyko palėpėje arba rūsio kampe. Valstybė ką nors reguliuoti čia nelabai gali, ne Kinijos olimpiada... Galėtų nebent miestų, kuriuose vyks čempionatas, savivaldybės skubiai išnuomoti sklypus, kuriuose konkurso būdu atrinktos bendrovės pristatytų pigių laikinų karkasinių namelių, bet kas juos statys tokiam trumpam laikui. O štai lupikavimas mums tiesiog įaugęs į kraują – jei jau kurioje srityje atsiranda paklausa, kainas kaip mat užkeliame. Užsieniečius kažkodėl vis dar įsivaizduojame kaip pinigų maišus, kurie už kiekvieną smulkmeną neskaičiuodami pluoštais kloja eurus... Tik tie krepšinio sirgaliai dažniausiai būna visai ne milijonieriai ir, juolab, nenusiteikę mokėti astronominių sumų už nakvynę vėlyvojo akmens amžiaus sąlygomis. Gyventi be dušo, tualeto ir patogios lovos europiečiai atprato dar tada, kai mūsų proseneliai gyveno dūminėse pirkiose. Bus gera proga apsijuokti prieš visą Europą. Ant grindų pernakvojęs sirgalius į šią šalį daugiau gyvenime neužsuks. O daugiausiai problemų turėsime dėl viešųjų tualetų stygiaus. Prieš ir po varžybų išgėrusiems alaus svečiams nori nenori kažkur teks šlapintis. Apie tam pritaikytų vietų gausą ir surandamumą liudija pranešimai, kaip užsieniečiai Lietuvoje periodiškai nubaudžiami už tai, kad gamtinius reikalus atlieka ant reprezentacinių pastatų kampų. Druskininkuose žinau vieną viešąjį tualetą Gydyklų parke, šalia Pramogų aikštės. Ir viskas. Prispirs reikalas kur nors ties Vytauto ir Čiurlionio gatvių sankryža, tai nors į kelnes daryk, o jei dar esi užsienietis ir užkalbinti praeiviai nesupranta tavo kalbos, tai tik tokia galimybė ir belieka. Nieko keisto, pirmąsias lentines tupyklas statyti mus privertė okupacinė vokiečių kariuomenė per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet dzūkai ir toliau drąsiai tūpdavo artimiausiame miškelyje. Vienas neraviškis XX a. pradžioje „didelį reikalą“ visuomet stengėsi atlikti tik savo grikiuose, o XXI a. pradžioje vienas mano svečias, išgirdęs pasiūlymą pasinaudoti name esančiu „Gustavsbergu“, vis tiek eina už klėties ir išsitraukia savo „dešrą“ tiesiai prieš kaimynės langus. Dušas ar vonia, be kurių britas jau XIX a. neįsivaizdavo savo gyvenimo, mums taip ir netapo kasdiene būtinybe. Juk ne veltui pokario metais Druskininkų kurorte veikė nuutėlinimo stotis. Dažnas kurorto varguolis, turėdamas namie vonią, maudosi kuo rečiau, kai jau pradeda kasytis, o panaudotą vandenį iš vonios pila į tualeto bakelį. Kažkada Alytuje už tuomet žvėrišką kainą nuomojausi antrą namo aukštą iš tokio taupaus pensininko, kuris, kai tik išgirsdavo, jog mes plauname indus, klūpodavo pirmajame aukšte prie skaitiklio ir žiūrėdavo, kaip greitai jis sukasi. Gal todėl dabar vanduo, atitekantis vamzdžiais iš šulinio be jokių skaitiklių, mūsų namuose tapo vienu iš svarbesnių pastarojo gyvenimo etapo kokybės požymių.
Nesinorėtų pabaigti tokiomis neskaniai kvepiančiomis temomis, juolab, kad šį savaitgalį švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Mūsų valstybei sukako dvidešimt vieneri, o tai mano kartai iškart primena, jog ilgą laiką būtent nuo tokio amžiaus galėjome legaliai pirkti alkoholį. Tik kažkaip nepamenu, kad kas būtų sulaukęs 21 metų jo taip ir neparagavęs. M.Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos kartos jaunimą alkoholizmas praretino taip pat skaudžiai, kaip ir vyresniuosius, laisvai gėrusius prie L.Brežnevo, arba jaunesniuosius, porevoliuciniais 1991-1992-aisiais mačiusius be jokių licencijų ir banderolių parduodamus gėrimus kiekviename kioskelyje. Lupikiškais akcizais ir parduotuvių darbo laiko ribojimu tautą nuo gėrimo bandantys atgrasyti mūsų politikai lipa ant to paties grėblio, kaip ir M.Gorbačiovas, beje, ką tik atšventęs garbingą jubiliejų, tik aniems nuo to grėblio koto dar žymė ant kaktos neišryškėjo.

2011 m. kovo 4 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 4 d.

Sveiki, sulaukę pavasario, bent jau kalendorinio, nors žemę dar kausto įšalas, o pusnys dengia laukus. Sveiki, sulaukę ir naujos vietinės valdžios, nors ji ne ką skiriasi nuo tos, kuri čia šeimininkauja pastarąjį dešimtmetį.
„Rinkimai baigėsi, taigi nereikia čia politikuoti...“- pirmadienį sakė Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius žmonėms, susirinkusiems į profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir „Atgimimo“ mokyklos profesinės sąjungos surengtą „apskritojo stalo“ diskusiją dėl Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos likimo.
Taigi, mieli druskininkiečiai, atidavėte savo balsus ir žaidimas demokratija baigtas, dabar jūsų nuomonė niekam neįdomi ir niekas čia neketina į ją atsižvelgti.
Ketinau į tą diskusiją neiti, nes per pastaruosius metus viešų ir pusiau uždarų pokalbių šia tema būta daugybė ir visuose vis iš naujo skambėjo tie patys teiginiai. Savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tvirtina, jog prieš dešimtmetį sugalvotas Druskininkų savivaldybės švietimo įstaigų pertvarkos planas įgyvendinamas sėkmingai ir nėra čia ko paskutiniame etape nuo jo nukrypti, o „Atgimimo“ mokyklos mokytojai įrodinėja, kad mokykla dar galėtų kitais mokslo metais sukomplektuoti 11 klases, o ateityje netgi tapti antrąja mūsų savivaldybėje gimnazija.
Kadangi jokio privataus intereso šioje istorijoje neturiu – nei „Atgimimo“ mokykloje besimokančių vaikų, nei dirbančių giminaičių, tai į visą tą ginčą galiu daugmaž objektyviai žvelgti iš šalies ir dėstyti savo pastebėjimus bei nuomonę per daug nesukdamas galvos, ar dėl to kas nors supyks, ar įsižeis.
Pirmiausiai mane nustebino profsąjugiečių nesugebėjimas aiškiai formuluoti savo reikalavimų ir jų pagrįsti įtikinamais argumentais. Suprantu, kad Druskininkų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui Vytautui Lučinskui švietimo reikalai pakankamai tolimi, bet ir mokytojų pasisakymuose akivaizdžiai girdėjosi vienintelis interesas – nuogąstavimai dėl savo darbo vietų. O jų susirūpinimas mokinių likimu skambėjo jau taip pritemptai ir deklaratyviai, kad rodės, jog ir patys pasisakantieji netiki tuo, ką kalba.
Per pastaruosius du dešimtmečius, o gal ir dar seniau man neteko girdėti, kad kur nors moksleiviai būtų taip žeminami, kaip šiame susitikime. Nuo pat susitikimo pradžios Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius ir Švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas atkreipė dėmesį, kad į salę, kurioje vyko diskusija, atėjo keliolika moksleivių, kurie, pasak jų, neturi teisės reikšti nuomonę ir netgi klausytis, nes tai, neva „gali traumuoti nepilnamečius“. Valdininkai puolė tardyti vaikus, kiek ir kuriam iš jų metų, užsirašinėti pavardes. Puiki „pilietinio aktyvumo“ mokykla! Žinokite savo vietą –galėsite pasireikšti tik tada, kai per kokią nors malinauskinę talką reikės alkoholikų apvemtas šiukšles iš kurorto parkų surinkti. Ir keisčiausia, kad į diskusiją atėję jaunuoliai tokias žaidimo taisykles priėmė nuleidę galvas, paklausti, sakė savo pavardes, skubėjo išsmukti lauk ir nė vienas nedrįso juos žeminančių valdininkų kur nors toliau pasiųsti. Traumuoti nepilnamečius galėjo nebent diskusijos dalyvių išsakytas požiūris į juos, kaip į nereikalingą priedą prie moksleivio krepšelio, statistinį vienetą. Arba J.Samuchovo nostalgija tiems laikams, kai, anot jo, buvo statomos bei pertvarkomos mokyklos, ir mokiniai ėjo „ten, kur jiems buvo pasakyta“. Gūdžiausia ne tai, kad toks sovietinės epochos šlovintojas vadovauja švietimo sistemai, bet kad niekas į akis nedrįsta jam pasakyti, jog savo pelėsiais dvokiančią nuomonę gali pasilaikyti partijos bičiulių vakarėliui. Stebina ne valdininkų arogancija, bet savo nuomonės išsakyti susirinkusių pedagogų nuolankumas ir baimė. Jeigu tą mokyklą tikrai reikia uždaryti, tai pirmiausiai ne dėl mokinių stygiaus, o todėl, kad be akademinės laisvės dvasios neįmanomas šiuolaikinis ugdymo procesas. Ką, išskyrus nuplakto baudžiauninko kompleksus, gali perduoti šie dėl savo darbo vietų drebantys žmonės mūsų vaikams? Nė vienos, dvi ar penkios gimnazijos bus mūsų kurorte, sprendžia ne kažkokios komisijos ar komitetai. Sprendžiate jūs. Arba savo noru atsisakote teisės spręsti, mąstyti, diskutuoti... Kartą per ketverius metus atiduodate savo balsą ir vėl liekate kilimėliu prie durų, į kurį visi valosi kojas.