2011 m. kovo 18 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 18 d.

Net ir gyvendami kitame pasaulio pakraštyje, visą savaitę sekame Japonijos įvykius. Dauguma mūsų nei kada ten buvę, nei draugų ar pažįstamų turi, bet vis vien negalime abejingai žiūrėti, kaip ramus civilizuotų žmonių gyvenimas per keletą dienų virto tikru košmaru. Mane bene labiausiai stebina ne pačios katastrofos dydis, o tai, kaip Japonijos gyventojai ramiai ir tvarkingai reaguoja į užgriuvusias jų salą nelaimes. Kai kas nors tragiško nutinka, pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje arba Artimųjų rytų šalyse, televizijos kanalai rodo šaukiančius ir besiblaškančius vyrus, raudančias moteris... Reportažuose iš Japonijos vyrauja vaizdai, kaip tenykščiai žmonės, praradę viską, ką buvo užgyvenę, ramiai tvarko nuolaužas, tvarkingai vorele evakuojasi iš pavojingų teritorijų, esančių šalia atominių elektrinių. Jokios gamtos stichijos nepajėgios sudrumsti jų rimties ir susikaupimo, todėl tikėtina, kad po visų bėdų, šalis ras jėgų greitai viską susitvarkyti ir netgi tie atkūrimo darbai išjudins lig šiol stagnavusią Japonijos ekonomiką. Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, didžiausią nerimą pasauliui kėlė pranešimai, kad krizė Japonijos atominėse elektrinėse gali greitai tapti nebekontroliuojama. Žinau, kad toli ir mūsų tai nepalies, bet kažkur pasąmonėje vis tiek kirba „o jeigu?“. Iš ten jį be galo sunku iškrapštyti jau vien todėl, kad priklausau kartai, kuri puikiai prisimena Černobylio avariją, visą tą sovietinės valdžios melą ir mūsų nežinojimą, leidusį ramiai mėgautis pavasario šiluma, kai virš galvų slinko radioaktyvūs debesys. Anuomet ta apgaulė pakirto paskutinius pasitikėjimo valstybe likučius, pavertė ją milžinu molinėmis kojomis, kurį kažkam beliko pastumti. Mūsų žodyne tada atsirado naujas žodis „černobylietis“. Jauni vyrai, paskubomis mobilizuoti ir nusiųsti į avarijos zoną, grįžo be jokių matomų sužalojimų, bet radiacija iš vidaus naikino jų kūnus, o ne vienas ir be laiko atgulė į Ratnyčios pušyno smėlį.
Kaip beramintų mus atominės energetikos specialistai, neišvengiamai sumažės žmonių, pritariančių naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. O juk teisūs žalieji, sakydami, kad sprendimą dėl to turėjo priimti visi piliečiai, o ne vien šalies vadovai. Dar veidmainiškiau skamba nuogąstavimai, kad Baltarusija statys naują savo elektrinę pernelyg arti Lietuvos sienos, kai mes patys ilgai ir laimingai eksploatavom Ignalinos AE pasienio regione ir dabar tebesaugome ten branduolines atliekas. Bent jau man asmeniškai daug mieliau už spėliones, ar pakankamai saugi yra šiuolaikinė branduolinė energetika, važiuojant pro Seirijų miestelį, matyti ant aukščiausios kalvos išdygusias vėjo jėgaines ir žinoti, kad, kokia avarija benutiktų, jie neužterš visko aplink nematoma, bet mirtina spinduliuote. Man pernelyg brangi šita žemė, šitos pušimis apaugusios kalvos, raistai ir upeliai, kad dėl keliais centais pigesnės elektros energijos sutikčiau taikstytis su bent mažiausia rizika, kad visa tai taps gyventi netinkama evakuacijos zona. Jau užaugo karta, apie Černobylį girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų, bet užkrėstoje teritorijoje aplink sprogusią atominę elektrinę gyventi vis dar negalima.
Anos savaitės pabaigoje daugiabučiuose gyvenantys druskininkiečiai savo pašto dėžutėse rado sąskaitas už vasario mėnesį suvartotą šilumą. Kadangi vasaris buvo išties šaltas, daugelis baiminosi, jog mokėti teks dar daugiau, negu už gruodį, kurio sąskaitos daliai miesto gyventojų išties sukėlė šoką. Vis dėlto šilumininkai mūsų pagailėjo – vasario sąskaitos savo dydžiu buvo panašesnės ne į gruodžio, o į sausio. Skirtingi namai už kvadratinio metro šildymą mokės gerokai tarpusavyje besiskiriančias sumas, bet bendra tendencija akivaizdi – gruodžio rekordų neviršysime. Man labiausiai įstrigo pranešimai, kad kitas šildymo sezonas gali būti pats brangiausias mūsų istorijoje. Ir tai mums sako ne kokie nors nekilnojamojo turto supirkinėtojai, o pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.
„Rekordiškai didelė naftos kaina – dar vienas įspėjimas, kad pastaraisiais metais tik aukštyn lipanti gamtinių dujų kaina Lietuvai toliau kils. Ši žinia bloga visiems šalies miestams, kuriuose pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro išlaidos iš Rusijos importuojamoms dujoms“, - sako jos prezidentas Vytautas Stasiūnas.
Rinkimai baigėsi ir dabar jau niekas jums nebežadės stebuklingu būdu atpiginti šilumą. Gelbėtis teks pavieniui, kraustantis į mažesnio ploto butus, malkomis kūrenamus būstus užmiestyje arba renovuojant daugiabučius namus. Prieš savaitę redakcijoje apsilankiusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atstovė pateikė man daugybę skaičių, jos teigimu pagrindžiančių teiginį, jog renovuoti namus apsimoka net ir šiuo metu taikomomis gyventojų ne itin mėgiamomis sąlygomis. O man vis tiek labiau prie širdies malkos, nes už tą pačią kainą sušylu du kartus – pirmiausiai jas skaldydamas, o vėliau – kūrendamas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą