2011 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 11 d.

Turiu rimtų priekaištų Užgavėnių šventės organizatoriams, kad jie blogai išvarė žiemą. Kur tai regėta, kad antrą kovo savaitę jaustumėmės kaip kokį gruodį. Jeigu dieną, kai saulutė pašildo, jau galima pamąstyti ir apie pavasarį, tai, vos tik ji pasislepia ar nusileidžia, balas vėl sukausto ledas. Jau ir paukščiai pamažu pradeda grįžti iš šiltesnių kraštų, o čia mes juos pasitinkame ledynmečio peizažu. Bjaurus mūsų nesvetingumas visu gražumu pasirodys vasaros pabaigoje, kai Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Arenas dar šiaip taip užbaigsime, o štai viešbučių atvyksiantiems į Lietuvą krepšinio sirgaliams taip ir nepasistatėme. Alytiškiai suplanavo, kad šiame mieste vyksiančių varžybų dalyviai gyvens Druskininkuose, tai čia mums tik į naudą, bet jau pasigirsta žinių apie visuose miestuose ketinamas kelti viešbučių kambarių kainas, ir pasiūlymus apnakvydinti sirgalius už 50 litų miegmaišiuose ant grindų. Įtariu, kad pasielgsime tradiciškai lietuviškai, kaip Palangos bobutės, kurios tą vieną vasaros savaitgalį, kai būna geras oras ir šiltas vanduo, užkelia kainas iki beprotybės ir nuomoja vietas šikinyko palėpėje arba rūsio kampe. Valstybė ką nors reguliuoti čia nelabai gali, ne Kinijos olimpiada... Galėtų nebent miestų, kuriuose vyks čempionatas, savivaldybės skubiai išnuomoti sklypus, kuriuose konkurso būdu atrinktos bendrovės pristatytų pigių laikinų karkasinių namelių, bet kas juos statys tokiam trumpam laikui. O štai lupikavimas mums tiesiog įaugęs į kraują – jei jau kurioje srityje atsiranda paklausa, kainas kaip mat užkeliame. Užsieniečius kažkodėl vis dar įsivaizduojame kaip pinigų maišus, kurie už kiekvieną smulkmeną neskaičiuodami pluoštais kloja eurus... Tik tie krepšinio sirgaliai dažniausiai būna visai ne milijonieriai ir, juolab, nenusiteikę mokėti astronominių sumų už nakvynę vėlyvojo akmens amžiaus sąlygomis. Gyventi be dušo, tualeto ir patogios lovos europiečiai atprato dar tada, kai mūsų proseneliai gyveno dūminėse pirkiose. Bus gera proga apsijuokti prieš visą Europą. Ant grindų pernakvojęs sirgalius į šią šalį daugiau gyvenime neužsuks. O daugiausiai problemų turėsime dėl viešųjų tualetų stygiaus. Prieš ir po varžybų išgėrusiems alaus svečiams nori nenori kažkur teks šlapintis. Apie tam pritaikytų vietų gausą ir surandamumą liudija pranešimai, kaip užsieniečiai Lietuvoje periodiškai nubaudžiami už tai, kad gamtinius reikalus atlieka ant reprezentacinių pastatų kampų. Druskininkuose žinau vieną viešąjį tualetą Gydyklų parke, šalia Pramogų aikštės. Ir viskas. Prispirs reikalas kur nors ties Vytauto ir Čiurlionio gatvių sankryža, tai nors į kelnes daryk, o jei dar esi užsienietis ir užkalbinti praeiviai nesupranta tavo kalbos, tai tik tokia galimybė ir belieka. Nieko keisto, pirmąsias lentines tupyklas statyti mus privertė okupacinė vokiečių kariuomenė per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet dzūkai ir toliau drąsiai tūpdavo artimiausiame miškelyje. Vienas neraviškis XX a. pradžioje „didelį reikalą“ visuomet stengėsi atlikti tik savo grikiuose, o XXI a. pradžioje vienas mano svečias, išgirdęs pasiūlymą pasinaudoti name esančiu „Gustavsbergu“, vis tiek eina už klėties ir išsitraukia savo „dešrą“ tiesiai prieš kaimynės langus. Dušas ar vonia, be kurių britas jau XIX a. neįsivaizdavo savo gyvenimo, mums taip ir netapo kasdiene būtinybe. Juk ne veltui pokario metais Druskininkų kurorte veikė nuutėlinimo stotis. Dažnas kurorto varguolis, turėdamas namie vonią, maudosi kuo rečiau, kai jau pradeda kasytis, o panaudotą vandenį iš vonios pila į tualeto bakelį. Kažkada Alytuje už tuomet žvėrišką kainą nuomojausi antrą namo aukštą iš tokio taupaus pensininko, kuris, kai tik išgirsdavo, jog mes plauname indus, klūpodavo pirmajame aukšte prie skaitiklio ir žiūrėdavo, kaip greitai jis sukasi. Gal todėl dabar vanduo, atitekantis vamzdžiais iš šulinio be jokių skaitiklių, mūsų namuose tapo vienu iš svarbesnių pastarojo gyvenimo etapo kokybės požymių.
Nesinorėtų pabaigti tokiomis neskaniai kvepiančiomis temomis, juolab, kad šį savaitgalį švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Mūsų valstybei sukako dvidešimt vieneri, o tai mano kartai iškart primena, jog ilgą laiką būtent nuo tokio amžiaus galėjome legaliai pirkti alkoholį. Tik kažkaip nepamenu, kad kas būtų sulaukęs 21 metų jo taip ir neparagavęs. M.Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos kartos jaunimą alkoholizmas praretino taip pat skaudžiai, kaip ir vyresniuosius, laisvai gėrusius prie L.Brežnevo, arba jaunesniuosius, porevoliuciniais 1991-1992-aisiais mačiusius be jokių licencijų ir banderolių parduodamus gėrimus kiekviename kioskelyje. Lupikiškais akcizais ir parduotuvių darbo laiko ribojimu tautą nuo gėrimo bandantys atgrasyti mūsų politikai lipa ant to paties grėblio, kaip ir M.Gorbačiovas, beje, ką tik atšventęs garbingą jubiliejų, tik aniems nuo to grėblio koto dar žymė ant kaktos neišryškėjo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą