2011 m. kovo 4 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 4 d.

Sveiki, sulaukę pavasario, bent jau kalendorinio, nors žemę dar kausto įšalas, o pusnys dengia laukus. Sveiki, sulaukę ir naujos vietinės valdžios, nors ji ne ką skiriasi nuo tos, kuri čia šeimininkauja pastarąjį dešimtmetį.
„Rinkimai baigėsi, taigi nereikia čia politikuoti...“- pirmadienį sakė Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius žmonėms, susirinkusiems į profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir „Atgimimo“ mokyklos profesinės sąjungos surengtą „apskritojo stalo“ diskusiją dėl Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos likimo.
Taigi, mieli druskininkiečiai, atidavėte savo balsus ir žaidimas demokratija baigtas, dabar jūsų nuomonė niekam neįdomi ir niekas čia neketina į ją atsižvelgti.
Ketinau į tą diskusiją neiti, nes per pastaruosius metus viešų ir pusiau uždarų pokalbių šia tema būta daugybė ir visuose vis iš naujo skambėjo tie patys teiginiai. Savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tvirtina, jog prieš dešimtmetį sugalvotas Druskininkų savivaldybės švietimo įstaigų pertvarkos planas įgyvendinamas sėkmingai ir nėra čia ko paskutiniame etape nuo jo nukrypti, o „Atgimimo“ mokyklos mokytojai įrodinėja, kad mokykla dar galėtų kitais mokslo metais sukomplektuoti 11 klases, o ateityje netgi tapti antrąja mūsų savivaldybėje gimnazija.
Kadangi jokio privataus intereso šioje istorijoje neturiu – nei „Atgimimo“ mokykloje besimokančių vaikų, nei dirbančių giminaičių, tai į visą tą ginčą galiu daugmaž objektyviai žvelgti iš šalies ir dėstyti savo pastebėjimus bei nuomonę per daug nesukdamas galvos, ar dėl to kas nors supyks, ar įsižeis.
Pirmiausiai mane nustebino profsąjugiečių nesugebėjimas aiškiai formuluoti savo reikalavimų ir jų pagrįsti įtikinamais argumentais. Suprantu, kad Druskininkų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui Vytautui Lučinskui švietimo reikalai pakankamai tolimi, bet ir mokytojų pasisakymuose akivaizdžiai girdėjosi vienintelis interesas – nuogąstavimai dėl savo darbo vietų. O jų susirūpinimas mokinių likimu skambėjo jau taip pritemptai ir deklaratyviai, kad rodės, jog ir patys pasisakantieji netiki tuo, ką kalba.
Per pastaruosius du dešimtmečius, o gal ir dar seniau man neteko girdėti, kad kur nors moksleiviai būtų taip žeminami, kaip šiame susitikime. Nuo pat susitikimo pradžios Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius ir Švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas atkreipė dėmesį, kad į salę, kurioje vyko diskusija, atėjo keliolika moksleivių, kurie, pasak jų, neturi teisės reikšti nuomonę ir netgi klausytis, nes tai, neva „gali traumuoti nepilnamečius“. Valdininkai puolė tardyti vaikus, kiek ir kuriam iš jų metų, užsirašinėti pavardes. Puiki „pilietinio aktyvumo“ mokykla! Žinokite savo vietą –galėsite pasireikšti tik tada, kai per kokią nors malinauskinę talką reikės alkoholikų apvemtas šiukšles iš kurorto parkų surinkti. Ir keisčiausia, kad į diskusiją atėję jaunuoliai tokias žaidimo taisykles priėmė nuleidę galvas, paklausti, sakė savo pavardes, skubėjo išsmukti lauk ir nė vienas nedrįso juos žeminančių valdininkų kur nors toliau pasiųsti. Traumuoti nepilnamečius galėjo nebent diskusijos dalyvių išsakytas požiūris į juos, kaip į nereikalingą priedą prie moksleivio krepšelio, statistinį vienetą. Arba J.Samuchovo nostalgija tiems laikams, kai, anot jo, buvo statomos bei pertvarkomos mokyklos, ir mokiniai ėjo „ten, kur jiems buvo pasakyta“. Gūdžiausia ne tai, kad toks sovietinės epochos šlovintojas vadovauja švietimo sistemai, bet kad niekas į akis nedrįsta jam pasakyti, jog savo pelėsiais dvokiančią nuomonę gali pasilaikyti partijos bičiulių vakarėliui. Stebina ne valdininkų arogancija, bet savo nuomonės išsakyti susirinkusių pedagogų nuolankumas ir baimė. Jeigu tą mokyklą tikrai reikia uždaryti, tai pirmiausiai ne dėl mokinių stygiaus, o todėl, kad be akademinės laisvės dvasios neįmanomas šiuolaikinis ugdymo procesas. Ką, išskyrus nuplakto baudžiauninko kompleksus, gali perduoti šie dėl savo darbo vietų drebantys žmonės mūsų vaikams? Nė vienos, dvi ar penkios gimnazijos bus mūsų kurorte, sprendžia ne kažkokios komisijos ar komitetai. Sprendžiate jūs. Arba savo noru atsisakote teisės spręsti, mąstyti, diskutuoti... Kartą per ketverius metus atiduodate savo balsą ir vėl liekate kilimėliu prie durų, į kurį visi valosi kojas.