2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Kam reikia Rugsėjo 1-osios sentimentų?


Druskininkuose jau rytoj, o kai kuriose Lietuvos mokyklose pirmadienį bus švenčiama naujų mokslo metų pradžia, turinti net ir oficialų pavadinimą – Mokslo ir žinių diena. Šventė? Nepamenu, kad, būdamas moksleiviu, kada nors būčiau džiaugęsis tuo, kad baigėsi vasaros atostogos, o ir vėliau neteko sutikti taip mazochistiškai mąstančių mokinių.

Įkypa jau visai rudeniška saulė, spiginanti į akis mokyklų kiemuose išrikiuotiems pradinukams, įspraustiems į turgines suknutes, sintetines juodas kelnes, liemenes bei baltus marškinius, ištisa skintų gėlių jūra ir vaizdo kameromis bei fotoaparatais apsikarstę tėveliai... Visa tai dar galima būtų iškentėti, jeigu ne šventinės pedagogų kalbos, sudėliotos iš beviltiškos patriotinės poezijos citatų ir tokių banalybių, kurių nė vienas iš jų privačiame pokalbyje nedrįstų ištarti. Rugsėjo 1-osios tradicijos ne kažin kiek pasikeitė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, tik kalbas apie Leniną ir Spalį pakeitė tautinė leksika. Net vestuvių ir laidotuvių šventimas nuo sovietmečio pakito labiau. Neabejoju, kad kur nors turėtų būti bent viena ar kelios mokyklos, kuriose sukurtos savos, skoningos ir jaukios mokslo metų pradžios paminėjimo tradicijos, bet tai tebūtų išimtis, kaip oazė Sacharoje ar nuoširdus žmogus nekilnojamojo turto agentūroje. Pajėgčiau suprasti, kodėl tų tradicijų įsikibę laikosi priešpensinio ir pensinio amžiaus mokytojos, kurių visas gyvenimas prabėgo cituojant TSKP suvažiavimų nutarimus ir rišant strazdanotiems pionieriams ant kaklų raudonus skudurus. Šie laikai, kai kiekvienas vaikas turi savo teises, o kiekvieną mokytojo ištartą teiginį tuojau pat tikrina „Vikipedijoje”, jiems yra svetimi ir slegia, kaip blogas sapnas, iš kurio niekaip nepavyksta pabusti. Bet ne kažin kiek jų mokyklose liko, o dauguma mano sutiktų pedagogų – intelektualios, savo darbui atsidavusios asmenybės. Todėl ir nerandu logiško paaiškinimo, kodėl tebetęsiamos pompastiškos Mokslo ir žinių dienos tradicijos. Tai tas pats, lyg besituokianti gotų pora savo vestuvių baliui pasamdytų kaimo kapelą arba „estradinį ansamblį”, kuris dvi dienas maigytų „jonikos”, kuriai seniai vieta elektronikos atliekų sąvartyne, klavišus, nederančiais balsais bliautų praeito amžiaus pabaigos valstybinio radijo hitus ir bandytų įtraukti aplinkinius į vulgarius patyčių žaidimus.

Tai gal to reikia tėvams, prisimenantiems savo Rugsėjo 1-ąsias ir norintiems pasidžiaugti, kad jų įmantriais iš pigių televizijos serialų pasiskolintais vardais pavadintos atžalos pagaliau pasiekė tokį amžių, kada, vietoje priverstinio dienos miego lopšelyje-darželyje turės krautis į galvas žinias, kurias jie patys jau seniai spėjo pamiršti? Jeigu ceremonija bus pakeista į kažką šiuolaikiškesnio, jų nostalgijos poreikis liks nepatenkintas. Būtent dėl tos pačios priežasties jie balsuoja už uniformų įvedimą mokyklose po poros dešimtmečių nuo tada, kai mūsų karta, būdami moksleiviais, protestais iškovojo, kad tų uniformų nebeliktų. Sako, kad bus daugiau tvarkos ir mažiau socialinės atskirties? Kareivinių ir kalėjimo tvaiku atsiduodančios tvarkos. Jokios uniformos nepanaikins socialinių skirtumų, tik pristabdys paauglių sugebėjimo išreikšti individualumą savo išvaizda vystymąsi. Gal tiems, kurių svajonės tesiekia, kad vaikai, baigę mokslus, apsivilktų prekybos centro kasininkės arba kelių patrulio uniformą, to individualumo ir nereikia. Seilėdamiesi jie žiūri senas „Jeralašo” serijas arba „Viešnią iš ateities” ir prisimena, kaip prieš trisdešimt metų tampė už kietai supintų kasų uniformuotą bendraklasę, kuri užaugo, išvažiavo į Londoną ar Paryžių ir tik retkarčiais šmėsteli gyvenimo būdo laidose per televizorių. O jie liko čia, nepastebėjo, kaip prabėgo tie metai, nes reikėjo dirbti, o po darbo vežioti cigaretes ir kurą, žvejoti ir keikti Kubilių, o pažvelgti į veidrodį arba į žvaigždes nebuvo laiko.

O kai pagaliau pažvelgia, pamato ir save, ištampytomis treninginėmis kelnėmis, smunkančiomis nuo išsipūtusio nuo alaus plaukuoto pilvo, stovinčius bute su nebaigtu „euroremontu” bei praeito sezono skolomis už šildymą ir suvokiančius jog tikrasis gyvenimas vyko kažkur kitur. Todėl bent savo vaikuose nori pamatyti anuometinį save, nesvarbu, kad „Maxima” sako apie juos: „Užaukit didesni už mus!” Kaip jie gali būti didesni, kai, tokio amžiaus vidurio krizės kamuojamo tėvelio supratimu, nepatiria išbandymų bendraamžių patyčiomis, mokytojų tampymu už ausų ir bulvių ravėjimu moksleiviškoje stovykloje? Juk pamenate, kiek daug buvo aimanuojančių, kad jaunimas bus visai niekam tikęs, jei nepraeis privalomosios karo tarnybos „vyriškumo mokyklos”. Kariuomenėje jau senokai tarnauja tik savanoriai ir profesionalai, o jaunimas ne ką labiau apkiautęs už tarnavusius Afganistane ir skutusius bulves surūdijusiuose sovietiniuose povandeniniuose laivuose. Tik labiau už juos išsilavinęs, moka daugiau kalbų, greičiau perpranta šiuolaikines technologijas ir neturi tiek sentimentų bei stereotipų. Kai jie mus pakeis įmonių vadovų postuose, seniūnijose ir savivaldybėse, prie autobusų vairo ir mokyklose, gal nebereikės ir pompastiškų Rugsėjo 1-osios apeigų.

2012 m. rugpjūčio 23 d., ketvirtadienis

Socialiniuose tinkluose politikai žalos prisidaro daugiau, negu naudos

Peržiūrėjau „Facebook” bendrinamas grybų nuotraukas – ir iškart į mišką. Visi kažkur randa įspūdingo dydžio baravykų, o aš tik voveraites iš samanų knibinėju. Gal todėl, kad grybauju įprastose vietose, šiluose ir pušynėliuose, o dygsta jie šiemet kažkaip netradiciškai: ant takų, prie kirtimų, paupiuose. Iš gėdos, kad aš toks netikęs grybautojas, nufotografuoju pilną pintinę obuolių. Parašau, kad dalinsiu juos visiems, užėjusiems į mūsų redakciją. Komentarų ir paspaudimų „Patinka” susilaukiu daugiau, negu užėjusių paragauti obuolių, bet užtat kabinetas obuoliais kvepia. Jeigu jums kas nors pasigirs, kad išmano visas rinkodaros socialiniuose tinkluose subtilybes, vykite jį lauk. Nes ji dar tik formuojasi ir niekas gerai nežino, kaip virtualių draugų ir paspaudimų „Patinka” srautą paversti realiais prekių ir paslaugų pirkėjais. Arba rinkėjais.

Užtat tvirtai galiu pasakyti, kaip nereikia elgtis. Ir pavyzdžių pateikti. Šviežiausias toks įvykis, nutikęs šią savaitę, akimirksniu paplito socialiniame tinkle „Facebook”. Antradienio rytą kandidatas į Seimo narius Juras Požėla grupėje „LSDP Aktyvistai” įkėlė nuorodą į „Delfi” naujienų portale publikuojamą savo partijos pirmininko A.Butkevičiaus straipsnį ir parašė: „Sveiki. Yra prašymas palaikyti LSDP pirmininką savo komentarais po straipsniu”. Bet, prieš spausdamas „Dalintis”, nenustatė, kad šis įrašas būtų rodomas tik tos aktyvistų grupės nariams, o paliko jį viešu. Taigi, antradienio rytą įsijungęs kompiuterį, bendrame „Facebook” naujienų sraute pamačiau šį įrašą, padariau ekrano vaizdo nuotrauką ir pabendrinau savo virtualiems draugams su prierašu, kad taip „suorganizuojama visuomenės nuomonė populiarių naujienų portalų komentaruose...” Ir ką jūs manote - per kelias artimiausias valandas šis vaizdelis išplito it koks virusas, žmonės jį bendrino, siuntinėjo vieni kitiems, palydėdami šmaikščiais, o kartais ir piktokais komentarais. Vakarop specialiai atsidariau A.Butkevičiaus straipsnį ir paskaičiau komentarus. „LSDP Aktyvistų” balso nesigirdėjo. Pavieniai jų įrašai paskendo besipiktinančiųjų J.Požėlos poelgiu komentarų sraute, o pats straipsnio turinys išvis liko niekam neįdomus.

Asmeniškai nepažįstu J.Požėlos ir neturiu jokio išankstinio nusiteikimo jo atžvilgiu, net ir žinodamas istorijas, kaip jis kažkada turėjo rimtų bėdų dėl nevykusio pajuokavimo apie sprogmenis lėktuve ir buvo išvežtas į policiją iš Druskininkų vandens parko. Būčiau bendrinęs tokį įrašą, jei jį būtų viešai parašęs bet kurios kitos partijos kandidatas vien norėdamas parodyti pavyzdį, kokių klaidų socialiniuose tinkluose politikui nevalia daryti. Po Sauliaus Stomos nuotykių su žaliaake jie tapo atsargesni, bet vis dar aiškiai nesuvokia socialinių tinklų specifikos. Pavyzdžiui, tautininkas Julius Panka bendrina prieškarinio Lietuvių tautininkų sąjungos ženkliuko su baltų saulės ženklu nuotrauką, labai panašią į vieną uždraustą nacių simbolį. Tas dešiniųjų radikalų noras žaisti ant ribos, koketuoti su nacizmu, bet tik taip, kad formaliai nebūtų kuo apkaltinti, iš visų baltiškų ženklų išsirinkti būtent šitą, šūkius („Be juodų...”, „Didžiuojuosi, kad esu baltas...”) rašyti taip, kad juos būtų galima suprasti dvejopai, didžiavimasis 88 numeriu, siunčia aiškų signalą rinkėjams.
„Man kaip istorikui tiesiog patiko šis simbolis,”- atsakė į priekaištus J.Panka.

Šį rudenį, artėjant Seimo rinkimams, politinei reklamai interneto socialiniuose tinkluose bus mestos nemažos pajėgos ir lėšos. Ligšiolinė bendravimo su politikais socialiniuose tinkluose patirtis man leidžia teigti, kad didžioji jų dalis bus išleista beprasmiškai, ir paspaudimai „Patinka” nevirs realiais rinkėjų balsais. Tais atvejais, kai už politiką paslapčia rašo patarėjai ar viešųjų ryšių specialistai, tiesa neišvengiamai išaiškėja. Garbinga yra tai atvirai deklaruoti, kaip, pavyzdžiui, tai daro eurokomisaro Algirdo Šemetos biuras, bet ypatingo auditorijos susidomėjimo tuomet tikėtis neverta. Virtualūs draugai, kaip ir tikri, vertina nuoširdumą ir spontaniškumą, bet netoleruoja tokio nusišnekėjimo, kurį atleistų kokiam nors menininkui ar muzikantui. Bepigu žurnalistinį išsilavinimą turinčiai Zuokų šeimai arba tinklaraštininkui Teisingumo ministrui, o ką daryti iš kolchozų pirmininkų ir komjaunimo komitetų į politiką atbridusiai senajai gvardijai? Dar baisiau, kai nieko apie tai nenutuokiančio viešojo asmens vardu politiniai konkurentai ar šiaip pokštininkai sukuria fiktyvų profilį, susirenka gausų draugų ratą ir rašinėja kliedesius arba platina kokį nors brukalą. Neseniai tokio klono atsiradimu „Facebook” tinkle piktinosi Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, o Druskininkų švietimo centro darbuotoja Laima Rekevičienė pasibaisėjo, kad kažkas rašo jos vyro, Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Viliaus Rekevičiaus vardu.

Baigiant rašyti šį straipsniuką į redakciją trumpam užbėgęs baikeris Sigitas pagriebė vieną obuolį, atsikando, susiraukė ir nusikeikė nuo jo rūgštumo. Tik tada supratau, kodėl tų obuolių taip nesiseka išdalinti – vėtra nukratė juos dar neprinokusius.

2012 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

Apie vamzdį, dėdę ir merą, kuris čia niekuo dėtas


Kuo arčiau rinkimai, tuo mažiau norisi reikšti nuomonę politinėmis temomis, o už kiekvieno įvykio pradedu įžvelgti paslėptą politinę reklamą. Panašiai ne vienas komentatorius bandė interpretuoti ir vieną po kito viešojoje erdvėje pasipylusius pranešimus apie pradėtą Druskininkų mero Ričardo Malinausko veiksmų tyrimą Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje. Bet mūsų meras į Seimą nekandidatuoja ir netgi atkakliai neigia užuominas, kad socialdemokratų sėkmės atveju jam galėtų būti patikėta vadovauti Vyriausybei. Juolab VTEK pirmininkas Remigijus Rekerta atsistatydina, o iš likusių keturių jos narių viena yra deleguota Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento – to paties R.Malinausko. 

Neketinau šio įvykio kaip nors komentuoti, nes pažeidimas nenusišalinant nuo alkoholio licencijų suteikimo klausimo svarstymo, mano nuomone, yra procedūrinis ir mažareikšmis. Bet tą pačią savaitę Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į STT, prašydamas išsiaiškinti, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas nepiktnaudžiauja savo įgaliojimais, kai buvo nugriauta Antano Balkės skulptūra „Legenda“ su fontanu Taikos ir Šv. Jokūbo gatvių skvere, Druskininkuose. Tai jau rimčiau, bet nieko naujo – apie tą skulptūros nugriovimą „Druskininkų naujienos” rašė prieš mėnesį. Gerai jau gerai, patikėsiu, kad STT pareigūnai provincijos laikraščių neskaito ir, kol Seimo nariai į kokį viešai žinomą faktą pirštu nepabaksnoja, tyrimų nepradeda. Nė nebandysiu sieti to nepastabumo su dažnu STT vadovo Žimanto Pacevičiaus lankymusi Druskininkų elito šventėse. 

Nelaimė viena nevaikšto, ypač politikoje. Kol politinį žmogų lydi sėkmė, visa aplinka tiki jo neklystamumu ir joks kompromatas nelimpa nei rinkimų agitacijos, nei kitu metu. Druskininkų merą jau ilgiau kaip dešimtmetį lydi vien liaupsės nacionalinėje ir vietinėje žiniasklaidoje, o visus rinkimus jo vadovaujamas kandidatų sąrašas laimi triuškinama persvara. Pakanka parodyti kurorto svečiui ar į Druskininkus trumpam komandiruotam žurnalistui naujus viešbučius ir SPA centrus, pramogų parkus bei slidinėjimo trasas ir į mūsų merą jie jau žvelgia susižavėjimu spindinčiomis akimis. Tokį ilgą laiką liaupsinamas neatsilaikytų nė šventasis, o paprastas žmogus, kažkada atėjęs į politiką iš verslo, anksčiau ar vėliau neišvengiamai patiki savo neklystamumu. Tada visi, bandantieji išsakyti bent truputį kitokią nuomonę, jau tampa nebe diskusijos dalyviais, o priešais. Juk pamenate: „Jeigu priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas”. Tokių „sunaikintų” ar „sunaikintinų” per dešimtmetį Druskininkuose prisiveisė ne taip jau mažai. Vieni, praradę darbus savivaldybės įstaigose, verslus ir viltį čia ką prasmingo nuveikti, tiesiog išvažiavo, bet vienas kitas vis dėlto pasiliko ir bando priešintis, jų nuomone, autoritarizmo įsigalėjimui. Ar bent jau įdėmiai stebi mero veiksmus ir laukia, kada jis suklys. 

Kaip tik šią savaitę, Druskininkuose dar nenutilus šurmuliui dėl anų dviejų pradedamų tyrimų, man pakliuvo į rankas gerokai įdomesnis dokumentas. Tarkime, kad tokie beveik rudeniniai vėjai atpūtė... Rugpjūčio 8 d. LR Seimo Antikorupcijos komisija, vadovaujama Ligito Kernagio, rašo Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui Žimantui Pacevičiui, prašydama įvertinti, ar Druskininkų savivaldybės meras R.Malinauskas „neatliko veikos, už kurią yra numatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą”. Už ką, kaip, kodėl? Vienu sakiniu L.Kernagio raštą lydinčių dokumentų atpasakoti nepavyktų, bet pabandysiu glaustai ir supaprastintai nusakyti visą istoriją. 


Seniai, labai seniai, dar aname amžiuje Druskininkų kurorto, kaip ir daugelio Lietuvos miestų daugiabučiai namai buvo šildomi šilumos tinklų įmonėje kūrenamu mazutu. Ką tik atėjęs į valdžią R.Malinauskas pažadėjo druskininkiečiams pigesnę šilumą, kuri bus gaminama iš dujų, gaunamų specialiai iš Baltarusijos į Druskininkus tiesiamu dujotiekiu. Visi pamename kaip jis, drauge su tuomet dar gyvu ir energingu A.M.Brazausku, uždegė simbolinį dujų fakelą. Tik dujos jam buvo patiektos iš baliono, nes veikti dujotiekis pradėjo gerokai vėliau. 2003 m. Druskininkų šilumos ūkis buvo išnuomotas „Dalkia” koncerno bendrovei „Litesko”, kuri iki šiol jį tebevaldo, gamindama šilumą iš brangiausių Lietuvoje dujų. Brangiausios jos yra todėl, kad abipus sienos, vaizdžiai tariant, ant vamzdžio tupi keletas tarpininkų, o pats vamzdis priklauso UAB „Intergas”. O jau tos bendrovės vienas iš akcininkų yra UAB „Dolaurus”, kuriai, pasak skundo autorių „kurį laiką vadovavo Druskininkų mero R.Malinausko dėdė iš mamos pusės Gintautas Miliauskas”. Mamos brolis, kitaip sakant. Tas faktas ar sutapimas gal ir nebūtų išaiškėjęs, jeigu Druskininkų meras panašiu laikotarpiu nebūtų, vėlgi pasak skundo autorių, „visapusiškai priešinęsis biokuro katilo statybai”.

Savo akimis nemačiau, kaip tas priešinimasis pasireiškė, bet prieš akis akivaizdūs faktai – kaimyniniai Lazdijai ir Varėna šilumą gamina iš biokuro, o Druskininkai tebedegina tas ypatingai brangias dujas. Sako, gal 2013 m. ir Druskininkai jau turės biokuro katilą. Nė nebandau tai sieti su faktu, kad dėdės ant vamzdžio jau nebėra, o meras išvis čia niekuo dėtas, nes investicijų į „Litesko” katilinę projektą birželio 27 d. suderino Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Senokai buvau sutikęs merą, tai nebuvo progos paklausti, ar neturi kito dėdės, kuris prekiautų biokuru. Bet STT būtinai paklaus. Juk negalėtų Ž.Pacevičiui kažkokie ten gal truputį draugiški santykiai su meru sutrukdyti atlikti pareigą Tėvynei. Ypač, kai L.Kernagis atsakymo laukia.

2012 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis

Olimpiniai medaliai reikalingi tik patiems sportininkams


Kuo labiau Olimpiadą transliuojančios televizijos komentatoriai netvardo savo emocijų, tuo daugiau žiūrovų bei klausytojų užduoda sau klausimą: koks skirtumas, ar bus vienu kitu olimpiniu medaliu daugiau, mažiau, ar visai nė vieno?

Komentatorius aš puikiai suprantu - toks jų darbas. Kai kažką dirbi, norisi, jog tai būtų prasminga, svarbu visiems. Net jeigu jūs dirbate kažkurioje pagal Europos Sąjungos reikalavimus įsteigtoje niekam nereikalingų paslaugų stebėsenos institucijoje, veikiausiai randate būdų įrodyti ne tik sau, jog be jūsų nesisuktų Žemė. Dar galiu suprasti pačius sportininkus ir jų trenerius. Jiems tai yra svarbiausias jėgų išbandymas, o dar ir piniginės premijos grįžus namo bus išmokėtos. Tik nematau jokios priežasties, kodėl žmogus, kuris pastaruosius ketverius metus nuo Pekino iki Londono olimpinių žaidynių sportavo tik nuvilkdamas savo kumpius nuo automobilio iki minkšto kaip šviežia bandelė savo svetainės fotelio, staiga turėtų tapti kokio nors septyniolikasupusekovės entuziastu. Net jeigu sporto komentatoriai jam smulkiai išaiškins tos sporto šakos taisykles ir šūksniais ragins vienintelį Lietuvos atstovą neatsilikti nuo šiaurės vakarų korėjiečių bei Prarastosios nekaltybės salų sportininkų, neįžiūriu argumentų, kodėl jis neturėtų perjungti kanalo į tą, kuriame rodo praeitą dešimtmetį populiaraus veiksmo filmo pakartojimą arba pokalbių šou apie pastojusią nuo ufonautų moteriškę. Dar sunkiau suprasti, kodėl tokią puikią vasarą, kai sočiai pakanka ir šilumos, ir lietaus, sveikas žmogus turėtų savo noru leisti laiką priešais televizorių, žiūrėdamas, kaip kiti sportuoja, o ne pats važinėti dviračiu, plaukioti, bėgioti ar bent pasivaikščioti parko takeliais. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris turi bent kelių arų nuosavą pievutę prie namo ir gali patirti malonumą dukart per savaitę ją pjaudamas savaeige vejapjove. Arba po vėtros rinkti sode nukritusius obuolius ir laistyti agurkus šiltnamyje.

 Dažniausiai girdimas argumentas, kad sportininkai garsina Lietuvą. Ar daug nieko apie mus nežinančių tolimų kraštų gyventojų sužinotų, jog yra tokia nuostabi šalis prie Baltijos, jeigu Virginijus Alekna būtų švystelėjęs diską truputėlį toliau ir, vietoje ketvirtosios vietos, parsivežęs bronzos ar netgi sidabro medalį? Viena eilutė olimpinėje statistikoje reiškia ne ką daugiau, kaip reklaminis lankstinukas apie Lietuvą įmestas į šulinį kur nors pusiaukelėje tarp Peru miestelio Nahui ir sostinės Limos. Jeigu truputį didesnis šalies žinomumas negeneruoja nei investicijų, nei turistų srautų, tai ne kažin kiek jis mums reikalingas. Vieno sirgaliaus rasistinis ar bent taip suprastas pasisklaidymas tribūnose atbaido nuo minties aplankyti Lietuvą gerokai daugiau žmonių, negu galėtų privilioti kokie penki mūsų sportininkų pelnyti aukso medaliai.

 Sporto pergalės paskatina didžiuotis savo šalimi? Labiausiai ja didžiuojasi tie mūsų bendrapiliečiai, kurie kasdien skundžiasi, kad Lietuva jiems neduoda tokio darbo, kuriame būtų mokama oriai pragyventi leidžianti alga, nemoka pašalpų, nemoko vaikų, negydo, neasfaltuoja gatvelės per kolektyvinius sodus ir išvis čia nėra teisybės. Penkios minutės pasididžiavimo nieko nepakeis. Tai, atsiprašant, mums naudinga kaip rytinė erekcija kartą per metus senam viengungiui. Dar yra tie, kurių pasididžiavimas Lietuva seniai peraugo į kitų tautybių, rasių bei visų „netikrų lietuvių” niekinimą. Niekam ne paslaptis, kad tarp aistringiausių sporto sirgalių yra nemažai radikaliosios dešinės politinės orientacijos organizacijų ir judėjimų narių bei šalininkų. Jų pagausėjimas vargu ar pridės mūsų visuomenei stabilumo.

 Pabaigai derėtų užsiminti ir apie sportininkams pažadėtas pinigines premijas už Olimpiadoje pelnytus medalius bei visokias pompastiškas sutikimo ceremonijas. Jeigu visi Lietuvos olimpiečiai parsivežtų po aukso medalį, ko gero tektų didinti mokesčius tiems, kas juos dar moka. Net ir tai, kas bus išmokėta dabar, yra paprasčiausias populizmas. Politikų pastangos pasišildyti sportininkų vienadienės šlovės spinduoliuose, fotografuojantis su jais, dalinant padėkas bei žadant paramą, rinkiminiais metais jau nieko neapmulkins. Panašiai, kaip Premjero nubrozdinta nosis neprivers jo gailėtis tų, kurie ketverius metus jį keikė už visus krizės sunkumus, Prezidentės nuotrauka su penkiolikamete plaukike nesuteikia vilčių, kad Prezidentūra staiga ims daryti mažiau klaidų užsienio politikoje. Didžiausias premijas sportininkams moka visokie egzotiški autoritariniai režimai, valdantys daugiau ar mažiau nuskurdintas šalis, o, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kurioje gyvena mūsų auksinė plaukikė Rūta Meilutytė, savo sportininkams už medalius nemoka nė penso.

M.Ambrazo (ELTA) nuotrauka

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Iš triskart dažytų skulptūrų ir skraidančių gondolų miesto


Pokalbis, nugirstas Veisiejų miestelio turguje:
- Ar žūrot su paciu limpiadų?
- Pas mumi būlbėsa tokia Kalarado grambolių alimpijada ir dar Lakudra apsikacavo pas susiedų tuščian tvartan, o kacinus jau dzidelius už pakarpos parnešė, tai nėr kap skandzyc. Nėra kadu anei televizoraus incijūngc. 

Visi kiti dar ilgai švytėsime džiaugsmu, pamatę neišgalvotą Pelenės istoriją. Niekam nežinoma našlaitė iš Kauno išvyksta į Karalystę už jūrų ir savo pastangomis tampa Auksine princese, kuriai atsistojusi ploja Prezidentė, o prie televizorių prilipusi tauta alpsta iš susijaudinimo. Tarp viso išgalvoto ir suvaidinto televizinių aistrų šlamšto tik šitos džiaugsmo ašaros nekelia abejonių savo tikrumu, nors žinome, kad sportas - tik žaidimas, o akimirkos šlovė neužtrunka ilgiau už šiltą vidurvasario liūtį. 

Kas vakarą paukščių balsus nustelbiantis žiogų orkestrėlis ir rytais ant nesuskaičiuojamos daugybės voratinklių spindintys sunkūs šalti rasos lašai primena, kad ką tik prasidėjo rugpjūtis, tad geriausiu atveju mums liko dvi ar trys savaitės vasaros. Nes paskutinės rugpjūčio dienos jau būna rudeniškos, atvėsta naktys. O tiems, kas šią vasarą neatostogauja arba jau atostogavo anksčiau, liko 2-3 šilti savaitgaliai, tai yra 4-6 malonaus gyvenimo dienos. Ir viskas. Toliau ruduo, šalnos, rinkiminiai drabstymaisi purvais, šildymo sąskaitos... O jeigu pridurčiau: ruduo su nauja valdžia, energetinės nepriklausomybės vilčių laidotuvės, antroji krizės banga, nauji mokesčiai ir mokestinės lengvatos nugalėtojų draugams bei rėmėjams? 

Nereikia, ne dabar, juk dar rugpjūtis, vasaros šventė tęsiasi. Ypač Druskininkų kurorte, šią vasarą skęstančiame gėlynuose ir besimatuojančiame XIX a. poilsiautojų apdarus. Butaforija, teatras, bet vis tiek tikresnis už vienadienę pajūrio kurortų surenkamų paviljonų klounadą.  Mes neturime jūros, prie kurios vieną tvankų savaitgalį sulėktų pusės milijono budulių banda, miegotų išsinuomotuose šiltnamiuose, kopose ir surūdijusių golfukų bagažinėse. Mes norime būti elitiniu teatro festivalio renginius, kamerinės muzikos koncertus ir šiuolaikinio meno parodas lankančių poilsiautojų kurortu. Tik kartais patys nepasiekiame taip aukštai iškeltos kartelės, ima ir išlenda iš prabangaus kostiumo kišenių ne Augusto Poniatovskio dekreto nuorašas, o plūgo rankenos arba treningų juostelės ir naujarusiška kaklo grandinė. Visą vasarą interneto socialiniuose tinkluose klaidžioja tris kartus skirtingomis spalvomis (melsvai pilka, raudona ir juoda) vienas sluoksnis ant kito perdažytos, Senųjų gydyklų parką kažkada puošusios, o dabar bjaurojančios Juozo Kėdainio skulptūros „Poilsis” (1959 m.) nuotraukos. 


Kurorto menininkų ir pečiais gūžčiojančių svečių nusistebėjimai ar net pasipiktinimas dėl parko trinkelių spalvų margumyno, šios skulptūros nutepliojimo ir Antano Balkės kūrinio „Legenda” sunaikinimo, planų istorinio kurorto centro kraštovaizdį sudarkyti skraidančių gondolų keltuvais, ne atremiami kokiais nors argumentais, bet išdidžiai ignoruojami. Paradoksalu, tačiau bet kokio tarimosi su ekspertais bei visuomene ir viešos diskusijos nebuvimas leidžia Druskininkams gerokai sparčiau įgyvendinti grandiozinius projektus bei įsisavinti europinių fondų lėšas. Kitas kraštutinumas būtų sostinės „Lietuvos” kino teatro istorija, kai visuomenininkų aktyvumas sužlugdė investuotojų planus. Todėl labai didelė mūsų visuomenės dalis linkusi jau geriau taikstytis su bet kokiu autoritarizmu, kad tik kuo greičiau būtų matomi rezultatai.

Demokratija tikrai nėra populiarus žodis, o kuo toliau nuo sostinės, tuo daugiau už savo asmeninę nenusisekusio gyvenimo tragediją kaltę verčiančiųjų savo pačių demokratiniu būdu išrinktiems politikams bei pačiai sistemai. Už tai jie pasiryžę garbinti kiekvieną, kas tik prasitaria galintis išvaduoti nuo laisvo pasirinkimo kančios, užsikrauti sau sprendimų priėmimo naštą.
„Į vandens parką eisit be manęs. Man davė už pašalpą atidirbt, o vakare turiu klientui klijuoti plyteles, tai tik vėlai susigersim. Šiandien suvažinėjau į Baltarusiją, tai tau dyzelio užpilsiu, tik iki manęs privažiuok ant valstybinio, ir du blokus plono „Minsko” palikau,”- prie gretimo staliuko kurorto lauko kavinėje bandantis perrėkti muziką už mane keliais ar keliolika metų vyresnis vyriškis telefonu pasakoja matyt kitame mieste gyvenančiam ir į Druskininkus vykti susiruošusiam draugui. Ir pabaigia daugiaaukščiu prakeiksmu Lietuvai ir Europos Sąjungai už tai, kad, keičiant asbestinio šiferio stogą europinėmis lėšomis, „viską reikia daryti su sąskaitom ir kompensuoja tik šūdinus 50 procentų”. Greitai lakstančios mažos išblukusios iki pilkumo akys, įspraustos riebiame veide su dviem pagurkliais, pagauna mano stebintį žvilgsnį, balsas persijungia į perpus tylesnį režimą. Tik aš vis tiek, net ir to nenorėdamas, girdžiu pokalbio tęsinį, kuriame pasipila liaupsės Druskininkams už tai, kaip čia viskas gražu, sutvarkyta, naujai išasfaltuota ir neliko senų medžių, kurių šakos per vasaros vėtras galėtų apgadinti automobilį.

 O man vis dingojas, kad su tomis malkomis paverstomis tuopomis, liepomis ir klevais iš Druskininkų išėjo ir kelių senųjų kurorto gyventojų kartų subrandinta ypatinga jaukumo, liūdesio ir ramybės nuotaika bei dvasia. O gal ir M.K. Čiurlionio dvasia. Tai šiam išėjimui paslėpti miesto centras nustatinėtas stendais su išdidintomis M.K.Čiurlionio darbų reprodukcijomis. Išdidintomis tiek, kad jose nebeliko jokio čiurlioniškojo jautrumo, kameriškumo, pavertė jas kažkokiais nežinomų prekių ženklais.