2012 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis

Olimpiniai medaliai reikalingi tik patiems sportininkams


Kuo labiau Olimpiadą transliuojančios televizijos komentatoriai netvardo savo emocijų, tuo daugiau žiūrovų bei klausytojų užduoda sau klausimą: koks skirtumas, ar bus vienu kitu olimpiniu medaliu daugiau, mažiau, ar visai nė vieno?

Komentatorius aš puikiai suprantu - toks jų darbas. Kai kažką dirbi, norisi, jog tai būtų prasminga, svarbu visiems. Net jeigu jūs dirbate kažkurioje pagal Europos Sąjungos reikalavimus įsteigtoje niekam nereikalingų paslaugų stebėsenos institucijoje, veikiausiai randate būdų įrodyti ne tik sau, jog be jūsų nesisuktų Žemė. Dar galiu suprasti pačius sportininkus ir jų trenerius. Jiems tai yra svarbiausias jėgų išbandymas, o dar ir piniginės premijos grįžus namo bus išmokėtos. Tik nematau jokios priežasties, kodėl žmogus, kuris pastaruosius ketverius metus nuo Pekino iki Londono olimpinių žaidynių sportavo tik nuvilkdamas savo kumpius nuo automobilio iki minkšto kaip šviežia bandelė savo svetainės fotelio, staiga turėtų tapti kokio nors septyniolikasupusekovės entuziastu. Net jeigu sporto komentatoriai jam smulkiai išaiškins tos sporto šakos taisykles ir šūksniais ragins vienintelį Lietuvos atstovą neatsilikti nuo šiaurės vakarų korėjiečių bei Prarastosios nekaltybės salų sportininkų, neįžiūriu argumentų, kodėl jis neturėtų perjungti kanalo į tą, kuriame rodo praeitą dešimtmetį populiaraus veiksmo filmo pakartojimą arba pokalbių šou apie pastojusią nuo ufonautų moteriškę. Dar sunkiau suprasti, kodėl tokią puikią vasarą, kai sočiai pakanka ir šilumos, ir lietaus, sveikas žmogus turėtų savo noru leisti laiką priešais televizorių, žiūrėdamas, kaip kiti sportuoja, o ne pats važinėti dviračiu, plaukioti, bėgioti ar bent pasivaikščioti parko takeliais. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris turi bent kelių arų nuosavą pievutę prie namo ir gali patirti malonumą dukart per savaitę ją pjaudamas savaeige vejapjove. Arba po vėtros rinkti sode nukritusius obuolius ir laistyti agurkus šiltnamyje.

 Dažniausiai girdimas argumentas, kad sportininkai garsina Lietuvą. Ar daug nieko apie mus nežinančių tolimų kraštų gyventojų sužinotų, jog yra tokia nuostabi šalis prie Baltijos, jeigu Virginijus Alekna būtų švystelėjęs diską truputėlį toliau ir, vietoje ketvirtosios vietos, parsivežęs bronzos ar netgi sidabro medalį? Viena eilutė olimpinėje statistikoje reiškia ne ką daugiau, kaip reklaminis lankstinukas apie Lietuvą įmestas į šulinį kur nors pusiaukelėje tarp Peru miestelio Nahui ir sostinės Limos. Jeigu truputį didesnis šalies žinomumas negeneruoja nei investicijų, nei turistų srautų, tai ne kažin kiek jis mums reikalingas. Vieno sirgaliaus rasistinis ar bent taip suprastas pasisklaidymas tribūnose atbaido nuo minties aplankyti Lietuvą gerokai daugiau žmonių, negu galėtų privilioti kokie penki mūsų sportininkų pelnyti aukso medaliai.

 Sporto pergalės paskatina didžiuotis savo šalimi? Labiausiai ja didžiuojasi tie mūsų bendrapiliečiai, kurie kasdien skundžiasi, kad Lietuva jiems neduoda tokio darbo, kuriame būtų mokama oriai pragyventi leidžianti alga, nemoka pašalpų, nemoko vaikų, negydo, neasfaltuoja gatvelės per kolektyvinius sodus ir išvis čia nėra teisybės. Penkios minutės pasididžiavimo nieko nepakeis. Tai, atsiprašant, mums naudinga kaip rytinė erekcija kartą per metus senam viengungiui. Dar yra tie, kurių pasididžiavimas Lietuva seniai peraugo į kitų tautybių, rasių bei visų „netikrų lietuvių” niekinimą. Niekam ne paslaptis, kad tarp aistringiausių sporto sirgalių yra nemažai radikaliosios dešinės politinės orientacijos organizacijų ir judėjimų narių bei šalininkų. Jų pagausėjimas vargu ar pridės mūsų visuomenei stabilumo.

 Pabaigai derėtų užsiminti ir apie sportininkams pažadėtas pinigines premijas už Olimpiadoje pelnytus medalius bei visokias pompastiškas sutikimo ceremonijas. Jeigu visi Lietuvos olimpiečiai parsivežtų po aukso medalį, ko gero tektų didinti mokesčius tiems, kas juos dar moka. Net ir tai, kas bus išmokėta dabar, yra paprasčiausias populizmas. Politikų pastangos pasišildyti sportininkų vienadienės šlovės spinduoliuose, fotografuojantis su jais, dalinant padėkas bei žadant paramą, rinkiminiais metais jau nieko neapmulkins. Panašiai, kaip Premjero nubrozdinta nosis neprivers jo gailėtis tų, kurie ketverius metus jį keikė už visus krizės sunkumus, Prezidentės nuotrauka su penkiolikamete plaukike nesuteikia vilčių, kad Prezidentūra staiga ims daryti mažiau klaidų užsienio politikoje. Didžiausias premijas sportininkams moka visokie egzotiški autoritariniai režimai, valdantys daugiau ar mažiau nuskurdintas šalis, o, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kurioje gyvena mūsų auksinė plaukikė Rūta Meilutytė, savo sportininkams už medalius nemoka nė penso.

M.Ambrazo (ELTA) nuotrauka