2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Į Jūrmalą neįleistą O.Gazmanovą priglaus Druskininkai?

Ne taip seniai, pasakodami apie būsimų Druskininkų kultūros ir kongresų rūmų investicinį projektą, mūsų kurorto politikai džiūgavo, kad pagaliau galės konkuruoti su Jūrmala ir susikviesti čia rusų estrados žvaigždes. Dėl skonio čia nesiginčysim, kam galvoje tebeskamba rusiškas popsas ir M.Zadornovo juokeliai apie bukus „amerikosus“ ir „pribaltus“, tokie argumentai vargu ar paveiks. Bet štai girdime, kad Latvija pirmoji iš Baltijos šalių uždraudė į jų šalį atvykti agresyvią antivakarietišką propagandą varantiems ir sovietmetį šlovinantiems atlikėjams. Tokiems kaip Olegas Gazmanovas, giedojęs apie „padarytus SSSR“.

Priminsiu, kad šiemet jau buvau apklaustas Druskininkų policijos tyrėjų, ar tikrai neketinau ir nekviečiau savo „Facebook“ draugų padaryti kažką blogo O.Gazmanovo koncertų lankytojams. Neketinau ir nekviečiau, todėl ikiteisminį tyrimą pagal gautą skaitytojo skundą pradėti atsisakyta.

Latvija, skirtingai negu Lietuva, į vadinamąjį juodąjį sąrašą neribotam laikui įtraukė Rusijos dainininkus Olegą Gazmanovą, Josifą Kobzoną ir Alą Perfilovą, kuri scenoje prisistato Valerijos vardu. Latvijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad šie asmenys „savo žodžiais ir veiksmais prisidėjo pažeidžiant Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenumą.“

Kadangi Lietuvos URM laikosi nuomonės, jog dabar „tam netinkamas metas“, Druskininkų politikų svajonės nesunkiai gali tapti realybe. Belieka tik rasti investuotoją, kuris Druskininkų savivaldybei priklausančios griūvančios „Nemuno“ sanatorijos vietoje pastatytų rūmus su 1500 vietų sale O.Gazmanovo gerbėjams. Neabejoju, kad kur nors Rytuose tokių investuotojų tikrai atsirastų, ypač po to, kai JAV ir ES dar labiau sugriežtino sankcijas Rusijai, o rusiškos kilmės kapitalas vakariečiams dvokia yrančiais numušto Malaizijos lėktuvo aukų lavonais. Reikia tik plačiau skelbtis, kad Druskininkai – tai toks beveik separatistinis regionas, kuriame Lietuvos įstatymai galioja pasirinktinai. Noriu – griaunu tvorą, nenoriu – negriaunu. Noriu – ir leidžiu politinės reklamos leidinį, imituojantį laikraštį, o su Lietuva santykius aiškinuosi teismuose.

Po to, kai Ukrainos palaikymo akciją mūsų mieste surengę neabejingi druskininkiečiai buvo apskelbti kurorto žlugdytojais, o ukrainietiškomis temomis pasiūlyta diskutuoti tik privačioje erdvėje (su žmona prie kavos), tapo aišku, kad separatistinė Druskininkų savivaldybė jau turi ir savo užsienio politiką. Todėl net ir tuomet, kai Lietuva ryšis pasekti Latvijos pavyzdžiu neįsileisti Putino režimą palaikančių dainininkų, Druskininkai galės atsiskraidinti juos tiesiai į planuojamą rekonstruoti tarptautinį oro uostą ir nepripažinti jokio nepageidaujamų asmenų sąrašo. Negi taip svarbu, neigti vienu įstatymu ar poįstatyminiu aktu daugiau, ar mažiau?

Rusofobais pravardžiuojami vietiniai disidentai, skirtingai nuo kurortą valdančių politikų ir jiems lojalaus verslo, sugeba mąstyti plačiau ir sekti pasaulio įvykius ne vien iš prorusiškų informacijos šaltinių. Todėl ir supranta, kad Rusijos konfrontacija su Vakarais ryt – poryt nesibaigs. Tai ne tas pats, kaip 1998-1999 m. Rusijos krizė, kai rublis krito, eksportas į Rusiją sustojo, bet netrukus vėl atsigavo. Ir juo labiau nepanašu į 2008 m. Pasaulio finansų krizę. Geopolitinė praraja tarp Rytų ir Vakarų dar tik pradeda vertis, traukydama ekonominius ir kultūrinius ryšius, dešimtmečiais draugiškai bendravusius žmones pastatydama priešingose fronto pusėse.

Vladimirui Putinui visai nerūpi išlošti tą keistą sankcijų ir atsako į jas žaidimą su Vakarais. Jam rūpi tik pačius rusus ant kuo trumpesnio pavadžio laikyti. Jis sąmoningai pasirinko konfrontaciją su Vakarais, nes vienintelė alternatyva - visuomenės demokratizavimasis, kuris jį nušluotų. Maidanas arba Gulagas ir jokių tarpinių pasirinkimo galimybių.


Kaip šiandien bepataikautumėm rusams, jų galimybės poilsiauti užsienyje pasibaigs anksčiau, negu mes pasistatysime Kongresų rūmus ir tarptautinį oro uostą. Jeigu šiandien nepulsime ieškoti naujų rinkų Vakaruose, o turistus aptarnaujančio personalo nemokysime vakarietiškų užsienio kalbų, paskui bent neapsimetinėkim, kad svečių iš Rusijos srautas pasibaigė netikėtai. Nesakykit, kad jums apie tai nerašiau, o jūs neskaitėte.

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Nemokama vasara

Lietuvos bankas pranešė, kad trečiadienį visi gausime po SMS žinutę apie Europos Sąjungos Tarybos nustatytą lito keitimo į eurus kursą. Maniau, išsisaugosiu atminimui. Pranešimai apie sprendimą atkeliavo elektroniniu paštu, „Facebook“ draugai žinia pasidalino, o SMS telefone kaip nėra, taip nėra.

Negi mane, kaimietį, taip ėmė ir užmiršo? Bent kokie telefoniniai sukčiai būtų parašę, kad galėsiu išsikeisti litus palankesniu kursu, jei tik duosiu jiems į rankas suskaičiuoti banknotus ar bent elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus padiktuosiu.

Žmona iš tokio mano nusivylimo tik šaiposi. Sako, bankininkai ir taip žino, kad neturiu ko keisti į eurus, nes visus litus Balbieriškio automobilių „perekupams“ atidaviau už prancūzišką griozdą, kuris vos per mūsų kiemo vartus pratelpa, ir dar iš jos prisiskolinau.

Pasidžiaugsiu bent jau įsivaizduodamas, kaip visi, norėję „numirti prie lito“ politikai dabar matuojasi batus popieriniais padais ritualinių paslaugų krautuvėje ir derina karsto rankenų dizainą prie kaklaraiščių. Tautininkai galės už litą savo baltiškai-sarmatiškai-pagoniškas gedulingas mišias kur pakrūmėje atlaikyti, o Rolandą Paksą jo žmonai ko gero net į Česukų piramidę dvasios ramybės atgauti teks vežti. Jei kam vertėjo tuos SMS siųsti, tai būtent pastarojo paerzinimui. Ir ne vieną, o bent 5-6, po vidurnakčio, kad iki ryto kūkčiotų įsikniaubęs į pagalvę.

O kol nesibaigė vasara, galima guostis, kad gyvenime patys geriausi dalykai yra išvis nemokami. Kiekvieną vakarą, prieš saulės laidą, nueinu arba nuvažiuoju prie savo vaikystės svajonių ežero – Snaigyno. Besileidžiančios kažkur už net Veisiejų bažnyčios saulės spindulių nušviestos bangos prieš sutemstant visai nurimsta, o skaidrios gelmės ir smėlėtas dugnas primena, kodėl aš čia visada svajodavau sugrįžti. Vaikystėje tėvai mane prie jo atsiveždavo bent kartą per metus, paskui, jau gyvendamas Druskininkuose, stengdavausi aplankyti Snaigyną kone kiekvieną vasaros savaitgalį, o dabar, kai gyvenu vos už poros kilometrų nuo rytinio jo kranto, suspėju ir darbo dieną. Gerokai arčiau namų man yra dumblėtas ir meldais apaugęs Teirus ir kaimo turizmo sodybomis apstatytas Samanis, o nuo Ilgio pakilęs rūkas vakarais atslenka tiesiai į kiemą, bet nė vieno iš jų nemyliu taip, kaip Snaigyno.

Vakariniame jo krante šį pavasarį už Europos Sąjungos lėšas pastatytas metalinis apžvalgos bokštas – ko gero prasmingiausias europinių pinigų panaudojimo tame krašte pavyzdys. Kada bevažiuočiau pro jį Leipalingio – Veisiejų plentu, matau sustojusius automobilius ir sraigtiniais laiptais lipančius aukštyn pasidairyti po vaizdingas apylinkes ir nusifotografuoti pakeleivius.

Asmeninukes su Snaigyno vaizdu iš varnos skrydžio aukščio fone interneto socialiniuose tinkluose populiarumu lenkia tik kitas netoliese, prie to paties kelio, bet jau Druskininkų savivaldybės teritorijoje, esantis įžymus objektas – raudonomis aguonomis tirštai apaugęs ūkininko javų laukas Druskininkėlių kaime. Nepraktiški tie dzūkai, visas grožybes turistams dykai dovanoja, o koks turkas ar egiptietis tokioje populiarioje vietoje iškart pradėtų jei ne bilietus už braidymą po javus pardavinėti, tai bent suvenyrais ir gaiviaisiais gėrimais prekiauti. Štai čia prašom vos už eurą saugiai pastatyti automobilį, kad plentu pravažiuojantis vilkikas veidrodėlio nenudaužtų, o čia saldainiai „Raudonoji aguona“, o kaip jums tiktų marškinėliai su žydinčių aguonų lauko vaizdu... Dzūkiška verslumo dvasia pasireiškia geriausiu atveju prekiaujant grybais nuo automobilio variklio dangčio ties Leipalingiu, kur sueina keliai nuo Kapčiamiesčio ir Veisiejų.


Bet ir tie grybai per tokią kaitrą jau beveik kepti. Jei šilumos artimiausiu metu nepakeis lietūs, tai miškai visiškai išsausės, o stebėtinai anksti šiemet prasidėjusią grybapjūtę teks užmiršti iki rudens. Užuominų, kad vasara krypsta link pabaigos, jau ir dabar apstu: rytais vis liūdniau spindi rasa ant smilgas apraizgiusių voratinklių, o kelyje vis dažniau tenka lenkti per visą jo plotį neišsitenkančius javų kombainus. Bet kol vasara nemokamai dar negaili mums saulės, šiltų naktų ir netikėtų liūčių gaivumo, šitame krašte pasiutusiai gera džiaugtis gyvenimu.

2014 m. liepos 18 d., penktadienis

Gins įsivaizduojamą teisę nesilaikyti įstatymų

„Druskininkai gins teisę skleisti informaciją,”- pareiškė Druskininkų švietimo centro direktorius Vytautas Gintutis po Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo, kuriuo jo, skundas „Dėl leidinio „Mano Druskininkai“ buvo atmestas. Gražiai pasakė, vaizdingai. Tarsi rūsti teisėjų kolegija ir baisioji Žurnalistų etikos inspektorė gviešiasi lipnia juosta užklijuoti burną jam pačiam, leidinio redaktorei Laimai, žurnaliste save įsivaizduojančiai savivaldybės tarnautojai Ramunei ir kitiems Druskininkų valdžios šlovingų darbų liudytojams.

Teisė skleisti informaciją juk priskiriama esminėms žmogaus teisėms, kurių varžyti niekam nevalia. Tik šiuo atveju ji visiškai niekuo dėta. Kiekvienas druskininkietis, pradedant pono V.Gintučio darbdaviu meru ir baigiant jauniausiu iš „keturiais komunarais” jo pravardžiuojamų opozicionierių,  turi neginčijamą teisę laisvai reikšti savo nuomonę viešumoje. Taip pat leisti laikraščius, žurnalus, kurti internetinius naujienų portalus, rašyti tinklaraščius, kelti į „Facebook” asmeninukes.

Tai kas ir kokią „teisę skleisti informaciją” tuomet ketina ginti?

Pirmiausiai, ne Druskininkai ir ne druskininkiečiai, o tik vienos šiuo metu Druskininkus valdančios Lietuvos socialdemokratų partijos vietiniai veikėjai ir jiems pavaldūs valstybės tarnautojai. Gins apskųsdami Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Vyriausiajam administraciniam teismui už savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigus samdyti advokatai. Gins savo teisę reguliariai plauti smegenis tiems patiems mokesčių mokėtojams už jų pinigus. Žurnalistų etikos inspektorės išvadoje, patvirtintoje Vilniaus apygardos administracinio teismo, tai labai aiškiai apibūdinta: „Per laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybą buvo vykdyta akivaizdi kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius politinius interesus.”

Teismo sprendimo apskundimas leis dar keliems mėnesiams užtęsti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo vykdymą, dar kurį laiką maitinti druskininkiečius propaganda, tikintis, kad iki 2015 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimų didelė jų dalis nespės susiorientuoti, kas čia iš tiesų vyksta. Bent jau ta dalis, kuri taupo kiekvieną centą ir neperka vietinės laisvos spaudos, nesinaudoja internetu ir neskaito, ką apie Druskininkų įvykius rašo populiariausi šalies naujienų portalai.

Kaip bevilkintų, Vyriausiasis administracinis teismas turėtų išnagrinėti apeliaciją dar šiais metais, o tada jau teks vykdyti sprendimą. Nors galime prisiminti ir kitokių pavyzdžių, kai 2012 m. Seimo rinkimų metu anuometinis Druskininkų savivaldybės administracijos vadovas Linas Urmanavičius geriau mokėjo baudą už teismo sprendimo nevykdymą, užuot atstatęs neteisėtai nugriautą kandidato į Seimo narius reklaminį stendą. Ar ne už tokį ištikimybės pademonstravimą, net ir aukojant savo reputaciją, jam buvo atsilyginta paaukštinant iki vicemero pareigų? Ištikimybės ne Druskininkams, o grupiniams politiniams interesams.

Tapatinti save su visais Druskininkais ir priskirti sau visus nuopelnus už kurorto sėkmės istoriją, pasiektą kantriu tūkstančių druskininkiečių darbu, yra bene svarbiausias viešųjų ryšių triukas, taikomas keletą pastarųjų metų. Tarsi meras savo rankomis būtų lyginęs asfaltą, sodinęs gėles privačiuose sklypuose ir privežęs poilsiautojų į sanatorijas. Paskaitykite Vietos savivaldos įstatymą: merai tik veda savivaldybės tarybos posėdžius, pasirašo jos sprendimus ir spaudžia rankas svečiams. Visus kitus darbus nudirbome mes patys, tai save už tai ir girkime, savimi didžiuokimės.

Toks pats beprasmiškas yra mūsų mero karas su aplinkosaugininkais dėl upėn įsibridusios sodybos tvoros. Teiginiai, neva pas mus kaime taip įprasta, nuo amžių taip tvėrėm ir tversim, nei aplinkosaugininkų, nei teismų neįtikins. Bet jie daro žalą mažiausiai teisiškai išprususiai visuomenės daliai, sudarydama klaidingą įspūdį, kad visi galime nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų, remdamiesi tariamomis paprotinės teisės normomis.

Dzūkijos kaimo žmonės nuo neatmenamų laikų pakrūmėse virdavo naminukę, o jos padauginę nevengdavo kumščiais užtildyti vis kažko nepatenkintą sutuoktinę. Mero pavyzdžiu pasekę kaimiečiai jau dabar gali ginčyti ne tik statybų reglamentus, bet ir Smurto artimoje aplinkoje užkardymo ir Alkoholio kontrolės įstatymus bei Baudžiamojo Kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už degtindarystę.

Net ir lengvatikis Premjeras, pamatęs teismų sprendimus, anksčiau ar vėliau praregės, kad klestinčio socialdemokratų valdomo Druskininkų kurorto, kažkada savo pavyzdžiu reklamavusio partiją, savivaldybės vadovas taip giliai įklimpo į skandalus, kad jau senokai kenkia LSDP įvaizdžiui. Vis daugiau A.Butkevičiaus aplinkos žmonių nedviprasmiškai stengiasi jam pasakyti, kad putiniški Druskininkų savivaldybės valdymo metodai ne itin dera su europietiškos socialdemokratijos vertybėmis.

2014 m. liepos 10 d., ketvirtadienis

Lažybos iš pusės milijardo

„Tikiuosi gražios vokiečių pergalės,”- parašiau socialiniame tinkle „Facebook” antradienio vakarą, prieš prasidedant Pasaulio futbolo čempionato pusfinaliui. Pirmieji draugų komentarai buvo ganėtinai ironiški, nes daugelis tikėjo Brazilijos rinktinės sėkme. Po pirmojo įvarčio į brazilų vartus intonacija pasikeitė, o po trečio brazilų gerbėjai pradėjo trinti anksčiau parašytus savo komentarus.

Rašau čia apie tai visai ne norėdamas pasigirti, koks aš baisus futbolo ekspertas. Neišmanau daugiau už bet kurį kitą televizijos žiūrovą, futbolu trumpam susidomintį tik kas dvejus metus, kai vyksta Pasaulio ir Europos čempionatai. Sensacingą vokiečių pergalę ne numačiau ar kaip nors apskaičiavau, o paprasčiausiai atspėjau. Todėl niekada nestatau pinigų už sporto varžybų rezultatus lažybų punktuose, nors prietaringesnis lošėjas tokį atsitiktinumą iškart pavadintų intuicija ir tikėtųsi iš jos pasipelnyti.

Kai kas nors sako, galintis numatyti ateitį, galimi du variantai: arba tas žmogus sąmoningai jus apgaudinėja, siekdamas savanaudiškų tikslų, arba pats dėl kokių nors priežasčių įtikėjo turintis aiškiaregystės dovaną. Autobusų stotyje išburti ateitį jums siūlanti klajoklė ir garsus ekstrasensas aiškiaregis veikia pagal tą patį principą: atidžiai stebi savo aukas ir iš atsitiktinių aprangos detalių, veido išraiškos, gestikuliacijos padaro apie jas savo išvadas. Kai ką mes patys jiems išduodame formuluodami savo klausimus. O paskui stebimės, kaip jiems pavyksta „visą teisybę pasakyti”. O juk sako tai, ką mes patys norime girdėti, žadėdami ateityje nutiksiant tai, ko labiausiai trokštu ir patardami saugotis grėsmių, dėl kurių ir taip nerimaujame.

Jeigu imčiausi būrėjo amato, kiekvienam pusamžiam klientui patarčiau susirūpinti sveikata, nes yra didesnė tikimybė, kad žmogus jau turi kokių nors sveikatos problemų, negu, kad jis - visiškai sveikas. Galėčiau žadėti, kad jūsų pajamos augs, bet tikrai ne taip sparčiai, kaip jums norėtųsi. Sutiksite žmogų, kuris jums atrodys žavus, bet geriau venkite užmegzti su juo (ja) artimesnius santykius, nes tai gali pakenkti jūsų šeimos darnai. Jeigu pasakysiu moteriai, kad sutuoktinis ar sugyventinis jai skiria pernelyg mažai dėmesio, dabar, per Pasaulio futbolo čempionatą, tikrai nesuklysiu.

Aiškiaregių su krištolo rutuliais ir būrėjų iš kavos tirščių bei ruonio taukų mūsų kurorte ne tiek jau daug. Vieni sako, kad paklausa nedidelė, kiti nedrįsta verslo liudijimo tokio tipo veiklai mokesčių inspekcijoje prašyti. O patys drąsiausi aiškiaregiai įsitaisė rūmuose po vėliava ir savo vizijomis siekia net 2020-uosius metus.

Birželio 30 d. Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje buvo patvirtintas Druskininkų savivaldybės plėtros 2014 - 2020 m. strateginis planas. Turint omenyje, kad šios kadencijos savivaldybės tarybos įgaliojimai baigsis 2015 m. pradžioje, pirmiausiai pamaniau, jog tai yra jos politinis testamentas būsimai kadencijai.

Pagal šį testamentą 2020 m. Druskininkai privalo tapti „kurortų lyderiu Vidurio Europoje”. Aukso medalius ant savo komandos kaklų sapnavusiems brazilams tokios ambicijos patiktų. Plane be visokių abstrakčių didinimų, gerinimų ir stiprinimų numatyti ir „nacionalinės reikšmės kultūros ir kongresų rūmus Druskininkuose” už 80 mln. litų, tarptautinis oro uostas už 16 mln. Lt, pažadas „nukreipti geležinkelio tinklą į Druskininkus” už 10 mln. Lt ir „mineralinė jūra” prie Druskininkų vandens parko už 25 mln. Lt. Kosmodromo lentelėje neradau. Visų plano priemonių įgyvendinimas turėtų kainuoti 488 mln. 609 tūkst. 200 Lt. Pusę milijardo pasiekti pasikuklinta.

Tokias „Naujųjų Vasiukų” stiliaus vizijas gal ir būtų smagu skaityti, jei prognozuojamas turizmo paslaugų rinkos augimas būtų pagrįstas ne užvakarykštėmis realijomis. Plano kūrėjus galima suprasti - naujų duomenų, kaip keičiasi Druskininkų viešbučius ir SPA centrus keletą pastarųjų metų gausiausiai užpildydavusių turistų iš Rusijos įpročiai ir perkamoji galia tiesiog dar nėra. O planas turėjo būti parašytas sutartu laiku. Tai ir parašė.


Vadovautasi, mano supratimu, abejotina nuostata, kad Rusijos pasirinkta konfrontacija su Vakarais ir savęs izoliavimo politika tėra kažkoks laikinas nesusipratimas, kuris praeis, kaip praėjo 2008-2009 m. sunkmetis. Rinkodaros specialistai - ne aiškiaregiai. Tikėtis iš jų ilgalaikių politinių prognozių būtų taip pat neapdairu, kaip pasikliauti mano spėjimais, statant dešimtinę lažybų punkte už Pasaulio futbolo čempionato finalo rezultatą. Tik čia lažinamasi beveik iš pusės milijardo Druskininkų, Lietuvos ir Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų litų. 

2014 m. liepos 3 d., ketvirtadienis

Giliai širdyje esame amerikiečiai

Arvydo Nekrošiaus nuotrauka
Penktadienio vakarą Rokiškio rajono Salų dvare su ponais Algiu Ramanausku ir Mantu Adomėnu švęsime Liepos ketvirtąją – Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės dieną. Ta proga Ronaldo Reagano klubas rengia diskusiją šauniu pavadinimu „Kad Amerikos būtų daugiau Lietuvoje”.

Sutikau ten dalyvauti pirmiausiai todėl, kad jaučiu dėkingumą šaliai, kuri nuo pat jos įkūrimo tapo laisvės ir demokratijos simboliu visam likusiam pasauliui. Ir būtent todėl yra labiausiai nekenčiama visų tironų, totalitarinių ir autoritarinių režimų, religinių fundamentalistų ir komunistų. Vos tik kurioje nors skurdu dvokiančioje Dievo užmiršto užkampio valstybėlėje su trimis palmėmis prie aname amžiuje europiečių pastatytų valdžios rūmų koks nors Kalašnikovo automatą apsikabinęs avantiūristas kamufliažine uniforma be skiriamųjų ženklų surengia perversmą, pirmi jo žodžiai visuomet būna grūmojimas į Vašingtono pusę. Dryžuotai žvaigždėta Amerikos vėliava yra bene dažniausiai prieš televizijos kameras deginamas ir trypiamas simbolis visur, kur tik žmonės nesugeba patys išspręsti savo bėdų ir kaltę už jas bando suversti tolimai nenugalimai jėgai.

Ir atvirkščiai – kur tik žmonės nusprendžia, kad jiems įkyrėjo kęsti iki gyvos galvos tautų gelbėtojais save pasiskyrusių šizofreniškų diktatorių sugalvotus laisvai kvėpuoti neleidžiančius draudimus ir suvaržymus, jie iškart pradeda dairytis į JAV pusę.

 Čia galima būtų prisiminti iki šiol žmonėse gyvą sovietinės KGB sukurtą ir paskleistą legendą, neva mūsų pokario partizanai išėjo į miškus paraginti „Amerikos balso” ir žuvo tikėdami pažadais bei laukdami, kol amerikonai ateis jų išvaduoti. Nors tas jau ne kartą buvo paneigtas, bet tikriausiai ir jūs pažįstate ne vieną vyresnio amžiaus žmogų, kuris jį kartoja tarsi savo nuosavus prisiminimus.

 Radijo laidos lietuvių kalba pradėtos rengti ir transliuoti 1951 m. vasario 16 d., kai sovietų represinės struktūros jau buvo beveik nuslopinusios partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. „Laisvosios Europos” ir „Laisvės radijas” (angl. Radio Free Europe / Radio Liberty, RFE/RL) – JAV Kongreso finansuojama žiniasklaidos bendrovė – dar vėliau, 1974 m., kai įkurta Lietuvių tarnyba.

 Mano karta tokiu melu lengvai patikėjo, nes prisimename, kaip mūsų vaikystėje, gal kokiais 1978 - 1980 metais, tėvai ir seneliai sukiodavo šnypščiantį lempinį radijo imtuvą, kol pagaudavo iš Amerikos transliuojamą laisvą žodį. Iš jo sužinojome apie Ribentropo-Molotovo paktą, JAV nepripažįstamą smurtinį Lietuvos prijungimą prie Sovietų sąjungos, disidentų persekiojimą ir žmogaus teisių pažeidimus. Paskui buvo amerikietiški filmai, keliaujantys iš rankų į rankas daugybę kartų perrašytose vaizdo kasetėse, kuriuose laisvę mylintys amerikiečiai išdaužydavo snukius rusams kailinėmis kepurėmis. XX a. 7-ojo dešimtmečio Amerika su jos dideliais kampuotais automobiliais, aprasojusiais stikliniais „Coca Colos” buteliais, New Yorko dangoraižiais ir tiesiu keliu, saulei leidžiantis už kalnų nusidriekiančiu per raudoną dykumą link horizonto, muzika ir laisvę labiau už gyvybę vertinančiais plačiai besišypsančiais žmonėmis išliks mano atmintyje kaip neištrinamas vaikystės idealas.

 Ir kai pilka, šalta ir niūri vėlyvojo sovietmečio Lietuva pradėjo busti ir traukyti vergijos pančius, jau žinojau, ko noriu. Ne „žingsnis po žingsnio” ekonominio savarankiškumo, socializmo žmogiškesniu veidu, net ne švediško socializmo, o tokios laisvės kaip Amerikoje. Net ir tada, kai referendume balsavome už stojimą į Europos Sąjungą, jei būtų alternatyvi pasirinkimo galimybė už Lietuvos tapimą JAV valstija, būčiau už jį nubalsavęs nedvejodamas.

 Taip, mes kitokie, mes esame europiečiai ir savo išvaizda vis mažiau skiriamės nuo senųjų ES narių, bet giliai širdyje likome tokie truputį amerikiečiai, truputį homo sovieticus. Norime gyventi ne išsinuomotuose butuose, o nuosavuose namuose su tvora ir pievute, mėgstame didelius automobilius, kuo mažesnius mokesčius ir kuo mažiau valstybės kišimosi į privatų gyvenimą. Panašiai kaip amerikiečiai, esame solidarūs su visomis už laisvę kovojančiomis tautomis, kur jos begyventų.

 Pastarasis bruožas ypatingai išryškėjo Ukrainos įvykių akivaizdoje. Mūsų Prezidentei gerokai lengviau rasti bendrą kalbą, vertinant Rusijos agresiją prieš Ukrainą, su JAV, negu su kitų ES šalių vadovais, vis dar neprarandančiais vilties, kad su V.Putinu pavyks kažkaip gražiuoju susitarti ir toliau pardavinėjančiais jam „Mistralius”.

 Šiandien mums reikia daugiau Amerikos Lietuvoje ta prasme, kad atėjo metas nuvalyti visą rusiškos propagandos purvą nuo amerikietiškų ir nė kiek ne mažiau lietuviškų laisvės, demokratijos bei žmogaus teisių vertybių. Reikia aiškaus Ronaldo Reagano laikų ribos tarp gėrio ir blogio supratimo. Ribos tarp savų ir svetimų, sąjungininkų ir priešų.