Giliai širdyje esame amerikiečiai

Arvydo Nekrošiaus nuotrauka

Penktadienio vakarą Rokiškio rajono Salų dvare su ponais Algiu Ramanausku ir Mantu Adomėnu švęsime Liepos ketvirtąją – Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės dieną. Ta proga Ronaldo Reagano klubas rengia diskusiją šauniu pavadinimu „Kad Amerikos būtų daugiau Lietuvoje”.

Sutikau ten dalyvauti pirmiausiai todėl, kad jaučiu dėkingumą šaliai, kuri nuo pat jos įkūrimo tapo laisvės ir demokratijos simboliu visam likusiam pasauliui. Ir būtent todėl yra labiausiai nekenčiama visų tironų, totalitarinių ir autoritarinių režimų, religinių fundamentalistų ir komunistų. Vos tik kurioje nors skurdu dvokiančioje Dievo užmiršto užkampio valstybėlėje su trimis palmėmis prie aname amžiuje europiečių pastatytų valdžios rūmų koks nors Kalašnikovo automatą apsikabinęs avantiūristas kamufliažine uniforma be skiriamųjų ženklų surengia perversmą, pirmi jo žodžiai visuomet būna grūmojimas į Vašingtono pusę. Dryžuotai žvaigždėta Amerikos vėliava yra bene dažniausiai prieš televizijos kameras deginamas ir trypiamas simbolis visur, kur tik žmonės nesugeba patys išspręsti savo bėdų ir kaltę už jas bando suversti tolimai nenugalimai jėgai.

Ir atvirkščiai – kur tik žmonės nusprendžia, kad jiems įkyrėjo kęsti iki gyvos galvos tautų gelbėtojais save pasiskyrusių šizofreniškų diktatorių sugalvotus laisvai kvėpuoti neleidžiančius draudimus ir suvaržymus, jie iškart pradeda dairytis į JAV pusę.

 Čia galima būtų prisiminti iki šiol žmonėse gyvą sovietinės KGB sukurtą ir paskleistą legendą, neva mūsų pokario partizanai išėjo į miškus paraginti „Amerikos balso” ir žuvo tikėdami pažadais bei laukdami, kol amerikonai ateis jų išvaduoti. Nors tas jau ne kartą buvo paneigtas, bet tikriausiai ir jūs pažįstate ne vieną vyresnio amžiaus žmogų, kuris jį kartoja tarsi savo nuosavus prisiminimus.

 Radijo laidos lietuvių kalba pradėtos rengti ir transliuoti 1951 m. vasario 16 d., kai sovietų represinės struktūros jau buvo beveik nuslopinusios partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. „Laisvosios Europos” ir „Laisvės radijas” (angl. Radio Free Europe / Radio Liberty, RFE/RL) – JAV Kongreso finansuojama žiniasklaidos bendrovė – dar vėliau, 1974 m., kai įkurta Lietuvių tarnyba.

 Mano karta tokiu melu lengvai patikėjo, nes prisimename, kaip mūsų vaikystėje, gal kokiais 1978 - 1980 metais, tėvai ir seneliai sukiodavo šnypščiantį lempinį radijo imtuvą, kol pagaudavo iš Amerikos transliuojamą laisvą žodį. Iš jo sužinojome apie Ribentropo-Molotovo paktą, JAV nepripažįstamą smurtinį Lietuvos prijungimą prie Sovietų sąjungos, disidentų persekiojimą ir žmogaus teisių pažeidimus. Paskui buvo amerikietiški filmai, keliaujantys iš rankų į rankas daugybę kartų perrašytose vaizdo kasetėse, kuriuose laisvę mylintys amerikiečiai išdaužydavo snukius rusams kailinėmis kepurėmis. XX a. 7-ojo dešimtmečio Amerika su jos dideliais kampuotais automobiliais, aprasojusiais stikliniais „Coca Colos” buteliais, New Yorko dangoraižiais ir tiesiu keliu, saulei leidžiantis už kalnų nusidriekiančiu per raudoną dykumą link horizonto, muzika ir laisvę labiau už gyvybę vertinančiais plačiai besišypsančiais žmonėmis išliks mano atmintyje kaip neištrinamas vaikystės idealas.

 Ir kai pilka, šalta ir niūri vėlyvojo sovietmečio Lietuva pradėjo busti ir traukyti vergijos pančius, jau žinojau, ko noriu. Ne „žingsnis po žingsnio” ekonominio savarankiškumo, socializmo žmogiškesniu veidu, net ne švediško socializmo, o tokios laisvės kaip Amerikoje. Net ir tada, kai referendume balsavome už stojimą į Europos Sąjungą, jei būtų alternatyvi pasirinkimo galimybė už Lietuvos tapimą JAV valstija, būčiau už jį nubalsavęs nedvejodamas.

 Taip, mes kitokie, mes esame europiečiai ir savo išvaizda vis mažiau skiriamės nuo senųjų ES narių, bet giliai širdyje likome tokie truputį amerikiečiai, truputį homo sovieticus. Norime gyventi ne išsinuomotuose butuose, o nuosavuose namuose su tvora ir pievute, mėgstame didelius automobilius, kuo mažesnius mokesčius ir kuo mažiau valstybės kišimosi į privatų gyvenimą. Panašiai kaip amerikiečiai, esame solidarūs su visomis už laisvę kovojančiomis tautomis, kur jos begyventų.

 Pastarasis bruožas ypatingai išryškėjo Ukrainos įvykių akivaizdoje. Mūsų Prezidentei gerokai lengviau rasti bendrą kalbą, vertinant Rusijos agresiją prieš Ukrainą, su JAV, negu su kitų ES šalių vadovais, vis dar neprarandančiais vilties, kad su V.Putinu pavyks kažkaip gražiuoju susitarti ir toliau pardavinėjančiais jam „Mistralius”.

 Šiandien mums reikia daugiau Amerikos Lietuvoje ta prasme, kad atėjo metas nuvalyti visą rusiškos propagandos purvą nuo amerikietiškų ir nė kiek ne mažiau lietuviškų laisvės, demokratijos bei žmogaus teisių vertybių. Reikia aiškaus Ronaldo Reagano laikų ribos tarp gėrio ir blogio supratimo. Ribos tarp savų ir svetimų, sąjungininkų ir priešų.