2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Nemokama vasara

Lietuvos bankas pranešė, kad trečiadienį visi gausime po SMS žinutę apie Europos Sąjungos Tarybos nustatytą lito keitimo į eurus kursą. Maniau, išsisaugosiu atminimui. Pranešimai apie sprendimą atkeliavo elektroniniu paštu, „Facebook“ draugai žinia pasidalino, o SMS telefone kaip nėra, taip nėra.

Negi mane, kaimietį, taip ėmė ir užmiršo? Bent kokie telefoniniai sukčiai būtų parašę, kad galėsiu išsikeisti litus palankesniu kursu, jei tik duosiu jiems į rankas suskaičiuoti banknotus ar bent elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus padiktuosiu.

Žmona iš tokio mano nusivylimo tik šaiposi. Sako, bankininkai ir taip žino, kad neturiu ko keisti į eurus, nes visus litus Balbieriškio automobilių „perekupams“ atidaviau už prancūzišką griozdą, kuris vos per mūsų kiemo vartus pratelpa, ir dar iš jos prisiskolinau.

Pasidžiaugsiu bent jau įsivaizduodamas, kaip visi, norėję „numirti prie lito“ politikai dabar matuojasi batus popieriniais padais ritualinių paslaugų krautuvėje ir derina karsto rankenų dizainą prie kaklaraiščių. Tautininkai galės už litą savo baltiškai-sarmatiškai-pagoniškas gedulingas mišias kur pakrūmėje atlaikyti, o Rolandą Paksą jo žmonai ko gero net į Česukų piramidę dvasios ramybės atgauti teks vežti. Jei kam vertėjo tuos SMS siųsti, tai būtent pastarojo paerzinimui. Ir ne vieną, o bent 5-6, po vidurnakčio, kad iki ryto kūkčiotų įsikniaubęs į pagalvę.

O kol nesibaigė vasara, galima guostis, kad gyvenime patys geriausi dalykai yra išvis nemokami. Kiekvieną vakarą, prieš saulės laidą, nueinu arba nuvažiuoju prie savo vaikystės svajonių ežero – Snaigyno. Besileidžiančios kažkur už net Veisiejų bažnyčios saulės spindulių nušviestos bangos prieš sutemstant visai nurimsta, o skaidrios gelmės ir smėlėtas dugnas primena, kodėl aš čia visada svajodavau sugrįžti. Vaikystėje tėvai mane prie jo atsiveždavo bent kartą per metus, paskui, jau gyvendamas Druskininkuose, stengdavausi aplankyti Snaigyną kone kiekvieną vasaros savaitgalį, o dabar, kai gyvenu vos už poros kilometrų nuo rytinio jo kranto, suspėju ir darbo dieną. Gerokai arčiau namų man yra dumblėtas ir meldais apaugęs Teirus ir kaimo turizmo sodybomis apstatytas Samanis, o nuo Ilgio pakilęs rūkas vakarais atslenka tiesiai į kiemą, bet nė vieno iš jų nemyliu taip, kaip Snaigyno.

Vakariniame jo krante šį pavasarį už Europos Sąjungos lėšas pastatytas metalinis apžvalgos bokštas – ko gero prasmingiausias europinių pinigų panaudojimo tame krašte pavyzdys. Kada bevažiuočiau pro jį Leipalingio – Veisiejų plentu, matau sustojusius automobilius ir sraigtiniais laiptais lipančius aukštyn pasidairyti po vaizdingas apylinkes ir nusifotografuoti pakeleivius.

Asmeninukes su Snaigyno vaizdu iš varnos skrydžio aukščio fone interneto socialiniuose tinkluose populiarumu lenkia tik kitas netoliese, prie to paties kelio, bet jau Druskininkų savivaldybės teritorijoje, esantis įžymus objektas – raudonomis aguonomis tirštai apaugęs ūkininko javų laukas Druskininkėlių kaime. Nepraktiški tie dzūkai, visas grožybes turistams dykai dovanoja, o koks turkas ar egiptietis tokioje populiarioje vietoje iškart pradėtų jei ne bilietus už braidymą po javus pardavinėti, tai bent suvenyrais ir gaiviaisiais gėrimais prekiauti. Štai čia prašom vos už eurą saugiai pastatyti automobilį, kad plentu pravažiuojantis vilkikas veidrodėlio nenudaužtų, o čia saldainiai „Raudonoji aguona“, o kaip jums tiktų marškinėliai su žydinčių aguonų lauko vaizdu... Dzūkiška verslumo dvasia pasireiškia geriausiu atveju prekiaujant grybais nuo automobilio variklio dangčio ties Leipalingiu, kur sueina keliai nuo Kapčiamiesčio ir Veisiejų.


Bet ir tie grybai per tokią kaitrą jau beveik kepti. Jei šilumos artimiausiu metu nepakeis lietūs, tai miškai visiškai išsausės, o stebėtinai anksti šiemet prasidėjusią grybapjūtę teks užmiršti iki rudens. Užuominų, kad vasara krypsta link pabaigos, jau ir dabar apstu: rytais vis liūdniau spindi rasa ant smilgas apraizgiusių voratinklių, o kelyje vis dažniau tenka lenkti per visą jo plotį neišsitenkančius javų kombainus. Bet kol vasara nemokamai dar negaili mums saulės, šiltų naktų ir netikėtų liūčių gaivumo, šitame krašte pasiutusiai gera džiaugtis gyvenimu.