Gins įsivaizduojamą teisę nesilaikyti įstatymų

„Druskininkai gins teisę skleisti informaciją,”- pareiškė Druskininkų švietimo centro direktorius Vytautas Gintutis po Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo, kuriuo jo, skundas „Dėl leidinio „Mano Druskininkai“ buvo atmestas. Gražiai pasakė, vaizdingai. Tarsi rūsti teisėjų kolegija ir baisioji Žurnalistų etikos inspektorė gviešiasi lipnia juosta užklijuoti burną jam pačiam, leidinio redaktorei Laimai, žurnaliste save įsivaizduojančiai savivaldybės tarnautojai Ramunei ir kitiems Druskininkų valdžios šlovingų darbų liudytojams.

Teisė skleisti informaciją juk priskiriama esminėms žmogaus teisėms, kurių varžyti niekam nevalia. Tik šiuo atveju ji visiškai niekuo dėta. Kiekvienas druskininkietis, pradedant pono V.Gintučio darbdaviu meru ir baigiant jauniausiu iš „keturiais komunarais” jo pravardžiuojamų opozicionierių,  turi neginčijamą teisę laisvai reikšti savo nuomonę viešumoje. Taip pat leisti laikraščius, žurnalus, kurti internetinius naujienų portalus, rašyti tinklaraščius, kelti į „Facebook” asmeninukes.

Tai kas ir kokią „teisę skleisti informaciją” tuomet ketina ginti?

Pirmiausiai, ne Druskininkai ir ne druskininkiečiai, o tik vienos šiuo metu Druskininkus valdančios Lietuvos socialdemokratų partijos vietiniai veikėjai ir jiems pavaldūs valstybės tarnautojai. Gins apskųsdami Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Vyriausiajam administraciniam teismui už savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigus samdyti advokatai. Gins savo teisę reguliariai plauti smegenis tiems patiems mokesčių mokėtojams už jų pinigus. Žurnalistų etikos inspektorės išvadoje, patvirtintoje Vilniaus apygardos administracinio teismo, tai labai aiškiai apibūdinta: „Per laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybą buvo vykdyta akivaizdi kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius politinius interesus.”

Teismo sprendimo apskundimas leis dar keliems mėnesiams užtęsti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo vykdymą, dar kurį laiką maitinti druskininkiečius propaganda, tikintis, kad iki 2015 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimų didelė jų dalis nespės susiorientuoti, kas čia iš tiesų vyksta. Bent jau ta dalis, kuri taupo kiekvieną centą ir neperka vietinės laisvos spaudos, nesinaudoja internetu ir neskaito, ką apie Druskininkų įvykius rašo populiariausi šalies naujienų portalai.

Kaip bevilkintų, Vyriausiasis administracinis teismas turėtų išnagrinėti apeliaciją dar šiais metais, o tada jau teks vykdyti sprendimą. Nors galime prisiminti ir kitokių pavyzdžių, kai 2012 m. Seimo rinkimų metu anuometinis Druskininkų savivaldybės administracijos vadovas Linas Urmanavičius geriau mokėjo baudą už teismo sprendimo nevykdymą, užuot atstatęs neteisėtai nugriautą kandidato į Seimo narius reklaminį stendą. Ar ne už tokį ištikimybės pademonstravimą, net ir aukojant savo reputaciją, jam buvo atsilyginta paaukštinant iki vicemero pareigų? Ištikimybės ne Druskininkams, o grupiniams politiniams interesams.

Tapatinti save su visais Druskininkais ir priskirti sau visus nuopelnus už kurorto sėkmės istoriją, pasiektą kantriu tūkstančių druskininkiečių darbu, yra bene svarbiausias viešųjų ryšių triukas, taikomas keletą pastarųjų metų. Tarsi meras savo rankomis būtų lyginęs asfaltą, sodinęs gėles privačiuose sklypuose ir privežęs poilsiautojų į sanatorijas. Paskaitykite Vietos savivaldos įstatymą: merai tik veda savivaldybės tarybos posėdžius, pasirašo jos sprendimus ir spaudžia rankas svečiams. Visus kitus darbus nudirbome mes patys, tai save už tai ir girkime, savimi didžiuokimės.

Toks pats beprasmiškas yra mūsų mero karas su aplinkosaugininkais dėl upėn įsibridusios sodybos tvoros. Teiginiai, neva pas mus kaime taip įprasta, nuo amžių taip tvėrėm ir tversim, nei aplinkosaugininkų, nei teismų neįtikins. Bet jie daro žalą mažiausiai teisiškai išprususiai visuomenės daliai, sudarydama klaidingą įspūdį, kad visi galime nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų, remdamiesi tariamomis paprotinės teisės normomis.

Dzūkijos kaimo žmonės nuo neatmenamų laikų pakrūmėse virdavo naminukę, o jos padauginę nevengdavo kumščiais užtildyti vis kažko nepatenkintą sutuoktinę. Mero pavyzdžiu pasekę kaimiečiai jau dabar gali ginčyti ne tik statybų reglamentus, bet ir Smurto artimoje aplinkoje užkardymo ir Alkoholio kontrolės įstatymus bei Baudžiamojo Kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už degtindarystę.

Net ir lengvatikis Premjeras, pamatęs teismų sprendimus, anksčiau ar vėliau praregės, kad klestinčio socialdemokratų valdomo Druskininkų kurorto, kažkada savo pavyzdžiu reklamavusio partiją, savivaldybės vadovas taip giliai įklimpo į skandalus, kad jau senokai kenkia LSDP įvaizdžiui. Vis daugiau A.Butkevičiaus aplinkos žmonių nedviprasmiškai stengiasi jam pasakyti, kad putiniški Druskininkų savivaldybės valdymo metodai ne itin dera su europietiškos socialdemokratijos vertybėmis.