2014 m. sausio 31 d., penktadienis

Kodėl po dviejų laisvės dešimtmečių tenka iš naujo uždavinėti klausimus apie santykį su praeitimi?

Drauge su globalistų, žydų, masonų ir gėjų sąmokslus
demaskuojančiais straipsniais nemokamai platinamuose
propagandiniuose leidiniuose atkeliauja ir
sovietinės praeities reabilitavimas...
„Klimato kaita yra faktas,”- savo metinėje kalboje pasakė JAV Prezidentas Barakas Obama tuo pat metu, kai amerikiečiai keiksnoja net ir pietinių valstijų gyvenimą gerokai apsunkinusius rekordinius šalčius. Mūsų krašte, nors ir pavėlavusi, žiema ne itin skiriasi nuo lietuviškų standartų.

Jei kam labai norisi stebėtis, kad po šilto gruodžio sulaukėme jau ne vieną savaitę besitęsiančių speigų, galėčiau priminti, kad 1973 m., kai mane dar visai mažą tėvai atvežė pas senelius į Neravų kaimą prie Druskininkų, sniego nebuvo visą žiemą. Sausį Upėsnio eglyne skraidė drugiai, bet, jeigu tėvas viso to nebūtų užrašęs, nieko neprisiminčiau. Tik tada dar niekas to nevadino klimato kaita, o prie tarybinio ūkio grūdų sandėlio sustojusio sunkvežimio ZIL vairuotojas neišjungdavo variklio, kol pasisemdavo vandens iš giliausio kaime mano senelių šulinio.

Tas šulinio vanduo savo skoniu primena mažos mineralizacijos geriamąjį mineralinį vandenį, o senelis Adomas vis sakydavo, kad jį reikia pilstyti į butelius ir pardavinėti Druskininkų poilsiautojams. Tarpukario kapitalizmas mano senelį buvo visai sugadinęs, todėl net ir brandaus brežnevizmo laikotarpiu, būdamas aštuoniasdešimties metų, nenusakomo senumo juodu dviračiu jis nuvažiuodavo į miestą, pamatydavo tuščias parduotuvių lentynas ir grįžęs namo riebiai nusikeikdavo rusiškų, vokiškų ir žydiškų keiksmažodžių litanija. O tada įsitaisęs kriaušės pavėsyje man, jau kiek paūgėjusiam rubuiliui, pasakodavo kokia neįtikėtina maisto produktų įvairovė būdavo kurorto krautuvėse jo jaunystės metais. Tuomet, kai čia taisyti sveikatos atvažiuodavo pats Maršalas Juzefas Pilsudskis, susižavėjęs jauna daktare Eugenija Levicka.

Man tuomet būdavo sunku įsivaizduoti, kad parduotuvėje gali būti kelios dešimtys rūšių sūrių, atvežtų iš skirtingų Europos pakraščių. Neabejoju, kad mūsų kartai taip pat sudėtinga bus įtikinamai papasakoti savo anūkams apie sovietmečio skurdą ir suvaržymus, trukdžiusius žmonėms normaliai gyventi.

Socialdemokratų ministras Vytenis Andriukaitis, viešėdamas Virginijaus Savukyno laidoje „Istorijos detektyvai”, išvardijęs, kas, jo nuomone, sovietmečiu buvo gerai, vis dėl to sugebėjo pasakyti tai, ko daugelis iš LKP ir LDDP į socialdemokratus atėjusių jo bendrapartiečių iki šiol nenori pripažinti. Pasak V.Andriukaičio, Antanas Sniečkus buvo nusikaltėlis, nes pasirašė Lietuvos žmonių trėmimo dokumentus. Abejoju ar panašų atsakymą pavyktų išgirsti, jei tas pats klausimas būtų užduotas socialdemokratui Broniui Bradauskui. Dar mažiau ideologinio bendrumo su jo ir kitais socialdemokratų milijonieriais galėtų atrasti iš „Naujosios kairės” judėjimo į šią partiją atėję kairieji intelektualai.

Kaip čia nutiko, kad po dviejų laisvės dešimtmečių tenka vis iš naujo uždavinėti klausimus apie šiandienos politikų santykį su praeitimi? Dar ne taip seniai atrodė, kad visi tie klausimai ir atsakymų į juos variantai pasiliko XX amžiuje, o mūsų laikais domins tik profesionalius istorikus. Vienoje lentynėlėje rezistentai, kitoje - kolaborantai, o štai čia - naivuoliai, tikėjęsi, kad galės ramiai gyventi, jeigu niekur nesikiš.

Drauge su Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirtimi ir profesoriaus Vytauto Landsbergio išvykimu į Europos Parlamentą pasibaigė tas laikotarpis, kai santykis su sovietine praeitimi buvo svarbesnis už šios dienos programas ir ateities vizijas. 2013 m. vis ryškiau skleidėsi visiškai kitoks pasidalinimas. Vienoje pusėje liko tolimesnės integracijos į Europos Sąjungą, euro įvedimo, žemės pardavimo užsieniečiams suvaržymų panaikinimo ir europietiškos žmogaus teisių sampratos šalininkai, o kitoje tie, kam Vakarų civilizacija yra blogio įsikūnijimas, besikėsinantis sunaikinti lietuvių tautą, pagrobti ir ištvirkinti vaikus bei iškirsti šimtametes girias.

Suvargęs provincijos inteligentas „Humanoje” pirktu švarkeliu, nuoširdžiai susirūpinęs, kad naujieji turčiai užtvėrė jo gimtojo kaimo paežeres, kažkokiu būdu tampa bendraminčiu su skustagalviais jaunuoliais, išsitatuiravusiais „baltų saulės ženklus” labai panašius į Trečiojo Reicho simboliką, laisvės atėmimo vietų moralės kodeksu besivadovaujančiais treninguotais homofobais ir svetimų civilizacijų agentų galvoje įmontuotų implantų transliuojamus signalus girdinčiomis kovotojomis prieš sistemą.

Paskelbusi savo priešu Europą ir JAV, ši margaspalvė stovykla natūraliai atsigręžė į Rusiją, kuri pastaraisiais metais sąmoningai stengiasi užimti vienintelės tradicinių vertybių gynėjos nišą, priešpastatydama save „supuvusiems Vakarams”. O iš jos, drauge su žydų, masonų ir gėjų sąmokslus demaskuojančiais filmukais atkeliauja ir sovietinės praeities reabilitavimas. Laikai, kai neva buvo rūpinamasi paprastu žmogumi, visokios ten mažumos žinojo savo vietą, o vyriškumo nevaržė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pokario žiaurumų nepatyrusiai kartai vėl ima atrodyti kaip prarastas aukso amžius, kai jie dar buvo jauni ir gyvenimas teikė daugiau džiaugsmo.

Ratas apsisuko, vėl grįžome ar bent mus norima sugrąžinti prie 1990-aisiais per liustraciją ir desovietizaciją iki galo neišspręstos santykio su praeitimi problemos.

Facebook.com nuotrauka

2014 m. sausio 24 d., penktadienis

Dorovės policija siūlo darbą

Jei pastaruoju metu planavote viešai niekinti dorovines vertybes bei šeimos pagrindus arba organizuoti visuomenės dorovei prieštaraujantį renginį, tai paskubėkite. Mat Seimas jau pritarė po svarstymo Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisai, numatančiai už tai piniginę baudą nuo vieno iki trijų tūkstančių litų. 

Liko vos vienas balsavimas ir Petro Gražulio svajonės pertvarkyti pasaulį taps realybe. Pirmieji tai pajus kino teatrų lankytojai. Pavyzdžiui, šiuo metu sostinės kino teatre, kurį pirmą surado „Google” paieškos sistema, rodo lietuvišką filmą „Redirected / Už Lietuvą!” Jeigu jį jau matėte, tai tikrai žinote, kad pagal gražuliškus standartus minimalios baudos jam nepakaks - 3000 litų. Ne mažiau gautų ir komedija „Kaip pavogti žmoną”, nes režisierius Donatas Ulvydas žiūrovus kviečia įsivaizduoti, kas nutiktų, jei prieš pat Naujuosius metus netikėtai viename nedideliame bute uždarytume moterį ir du jos vyrus - esamą ir buvusį. Rusiška komedija „Meilė Niujorke 3: žmonos atostogose” gautų tik 1000 litų, vien už tai, kad rodomos, pasak anotacijos, „pakraupusios žmonos ir vaikystę praradę vaikai”.Neišvengtų atsakomybės ir ypatingai šilta ir gyvenimiška komedija „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“, sukurta pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo James Thurber apysakų rinkinį, nes pagrindinis personažas Volteris Mitis patiria nuotykius su savo bendradarbe, kas aiškiai prieštarauja visuomenės dorovei, o gal net ir Tarnybinės etikos kodeksui. Japonų liaudies legenda paremtas veiksmo filmas „47 roninai“ neišvengs įtarinėjimų, kad romantizuoja vyrišką draugystę, po kuria gali būti maskuojami balažin kokie santykiai.

Į teatrą geriau nė neužsukti, nes šeimos pagrindus griovė jau antikinės tragedijos, o šiuolaikinių dramaturgų kūriniuose darnios šeimos idealą rasite nebent pas Juozą Erlicką.
Televizorius tuo metu rodys kalbančias politikų galvas, bet tik kalbančias teisingai, o visokie ten liberalūs veikėjai ir feministės dings ne tik iš ekranų, bet ir pro namų duris negalės išeiti baudos negavę. Vien viešai pasirodydami tarp žmonių, jie jau niekina dorovines vertybes, nes primena praeiviams, kad kažkada drįso kalbėti apie moterų teises ir kitokią bjaurastį. Drauge negyvenantys sutuoktiniai negalėtų ne tik išsiskirti, bet ir kam nors pasakyti, kad jų meilė jau išblėso.

Prisiminus, kad mūsų pareigūnams ne visuomet pakanka išteklių laiku reaguoti į nusikaltimus, o rajonuose vienu metu budi vos po vieną patrulių ekipažą, teks steigti atskirą dorovės policiją, kuri klausysis, ką žmonės šneka, skaitys laikraščius ir naujienų portalų komentarus, lankysis renginiuose bei surašinės administracinių teisės pažeidimų protokolus. Tik kaip surasti tokiam atsakingam darbui šitiek gražuliškai tvirtos moralės piliečių, kai net Seime, kur susirinkę geriausi iš geriausių, už Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisą nubalsuoti sugebėjo tik 46 parlamentarai, 22 gėdingai susilaikė, o 10 akiplėšų paniekino šeimos pagrindus balsuodami prieš.

Mano nuomone, naujos darbo vietos turėtų atitekti pensijų grąžinimo į ikikrizinį lygį niekaip nesulaukiančioms daugiabučių senjoroms, kurios geriau už visus žino, pas ką iš namo gyventojų, vyrui išėjus į darbą, per ilgai užsibūna santechnikas ir kieno vaikai užaugs iškrypėliais. Dorovės policijos pareigūnui juk nereikia nei fizinės jėgos, nei ekstremalaus vairavimo sugebėjimų. Pakanka komjaunuoliškai karštos širdies ir gebėjimo matyti pasaulyje tik juodą ir baltą spalvas, žinoti, kad blogio jėgos kasdien kėsinasi paversti šventą Lietuvos žemelę Sodoma ir Gomora.

Jei jau prakalbom apie žemę, tai Vyriausiosios rinkimų komisijos represijų užgrūdinti referendumo parašų rinkėjai, nuprausti ir pervilkti naujomis XIX a. husarų aprangą primenančiomis uniformomis, taip pat galėtų papildyti dorovės policijos gretas. Nes pasakodami praeiviams apie visą iš Europos Sąjungos mus užplūdusį moralinį supuvimą bei žydų, masonų ir iliuminatų sąmokslus užvaldyti pasaulį, jie jau įrodė ištikimybę gražulizmo idealams.


Galima būtų komandiruoti dalį geriausių dorovės policijos pareigūnų stažuotis į dvasiškai artimas Artimųjų Rytų šalis, kur tokia policija jau veikia. Tik nugabenti juos į ten ir atgal reikėtų tiesioginiais skrydžiais, be persėdimų, kad išlipę kurios nors moraliai degradavusios Vakarų šalies oro uoste nepasiduotų pagundoms, nenuklystų į prastos reputacijos kvartalus, kaip kartais net Seimo nariams nutinka.

2014 m. sausio 17 d., penktadienis

O gal tikrai emigrantų vaikams geriau augti norvegių lesbiečių šeimose?

Tokiomis temomis negalima juokauti. Tai šventa, kaip dirvonuojanti tėviškės žemė ir gandralizdis ant elektros stulpo. Kalbu apie dūmu kvepiančius lašinius, dešras ir kumpius. Dienraštis, trečiadienį neatsakingai paskleidęs žinią, neva Europos Komisija uždraus medienos dūmuose natūraliai rūkytus maisto produktus, turėtų suprasti, kad sukėlė didesnę paniką, negu galėjo atsirasti dėl abejonių kurio nors banko ar paties lito patikimumu.

Gyventi be cento piniginėje aš dar sugebu, jei tik atsidaręs virtuvėje lyg uola stūksančio nerūdijančio plieno šaldytuvo duris jo viduje pamatau solidų natūraliai rūkytų lašinių paltį. Mintyse jau pradėjau kurti emigravimo planus į kurią nors šalį, kurios tokie draudimai nepasiektų, nors anksčiau to daryti neprivertė nei krizė su visu Kubilium, nei kone kiekvieną mano straipsnį kur nors skundžiantys Druskininkų valdininkai. Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai žinia buvo paneigta, ir paaiškėjo, kad Europos Komisija tik sugriežtins mėsos produktų ženklinimą. Rudeniop, kai naujoji tvarka turėtų įsigalioti, žinosim, ar perkamas dešrigalis tikrai rūkytas dūmuose, ar mirkytas dūmų kvapą suteikiančiame skystyje.

Taip pat žinau, kad nuo 2015 m. litą pakeis euras. Turėjau dėl to šiokių tokių abejonių, kol Premjeras Algirdas Butkevičius nepasakė įkyriems žurnalistams, kad atsistatydins, jeigu euro nepavyks įsivesti. Net ir prisimindamas, kiek kartų pasitaikė, kad Premjero nuomonė popiet skyrėsi nuo išsakytosios tos pačios dienos rytą, tokį pažadą pavadinčiau rimta garantija, jog socialdemokratai sugebės priversti savo koalicijos partnerius pritarti Euro įvedimo Lietuvoje įstatymo projektui. Opozicijos tai nė raginti nereikia - anie patys siūlosi pasirašyti dėl to nacionalinį susitarimą.

Paaiškėjo, kad Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės priešeurinės kalbos yra skirtos euroskeptiškiems rinkėjams vilioti, o iš tikrųjų ji kuo nuoširdžiausiai remia Vyriausybės parengtą planą. Bent jau taip, tarsi netyčia, LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre” prasitarė Premjeras. Neįtikintas liko tik tvarkiečių vadas, europarlamentaras Rolandas Paksas, tebešnekantis apie referendumą, nors jo pavaduotojas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sutinka, kad jam pakaktų tiesiog įtikinti gyventojų daugumą palankiai vertinti euro įvedimą ir surengti kokią nors reprezentatyviai atrodančią apklausą.

Tokiu būdu lyg ir nebeliko nė vienos įtakingos politinės jėgos, kuri pasisakytų prieš eurą. Priešinsis gal tik referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašus šiuo metu tikslinantys tautininkai su žaliais valstiečiais ir būrys visokios smulkmės, atkakliai ieškančios, prieš ką čia dar galima pakovoti - skalūnus, vėjo malūnus, skiepus ar žmogaus teises.

Ryšius tarp tokių smulkių grupių lengviausia atsekti interneto socialiniuose tinkluose. Tie patys žmonės, dažniausiai prisidengę keistai patriotiškais arba religinę prasmę turinčiais slapyvardžiais, dominuoja daugelio grupių diskusijose ir kreipia jas viena linkme: Europos Sąjunga, JAV ir visa Vakarų civilizacija yra absoliutus blogis, tetrokštantis sunaikinti Lietuvą - naivią it našlaitė iš provincijos bažnytkaimio, atsiliepusi į skelbimą apie darbą užsienyje, kur nereikia nei profesijos, nei kalbų mokėti, o mokės pasakišką uždarbį. O saugi ji buvo tik sovietų laikais, kai valstybė tariamai rūpinosi paprastu žmogumi.

Panašiai, kaip tas dienraštis, paskelbęs nepatikrintą žinią apie gresiantį rūkytų lašinių draudimą, beveik visa mūsų žiniasklaida leidžiasi paverčiama svetimos propagandos transliavimo kanalais. Tipišku pavyzdžiu pavadinčiau pasakų apie Vakarų Europos šalyse masiškai atiminėjamus iš padorių tėvų vaikus, sekimą. Turėjau kantrybės ne tik paskaitinėti kovotojų prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija”, diskusijas, bet ir peržiūrėti kelias pokalbių laidas ta tema. Nustebino, kad Norvegijoje ar Britanijoje vaikus praradusių mamų pasakojimai pateikiami kaip abejonių nekelianti tiesa, nesilaikant etiškos žurnalistikos principo, kad reikia išklausyti ir kitą pusę. Tam reikėtų siųsti reporterius į šalis, kuriose vaikai buvo paimti iš šeimų, kalbinti tenykštes vaikų teisių priežiūros institucijas, prašyti galimybės susipažinti su teismų bylomis. Brangu ir gali ilgai užtrukti, o sensaciją norisi pateikti jau šiandien, kol konkurentai neaplenkė. Todėl liejasi iš ekranų žiūrovų širdis draskantys pasakojimai, platinami mitai, neva senas demokratijos ir teismų nepriklausomumo tradicijas turinčiose šalyse nėra nei laisvės, nei teisybės.

Kai kurie į Britaniją ir Skandinavijos šalis išvykstantys mūsų emigrantai atsiveža savo kaime įprastą požiūrį į vaikus, kaip į savo nuosavybę, auklėjimo diržu ir nepriežiūros tradicijas ir nė nepasivargina pasidomėti, kokia tvarka galioja tose šalyse. Jei lietuviški vaikų teisių sergėtojai nepakelia akių nuo popierių, kol sumušti arba marinti badu vaikai nepatenka į ligoninę, tai dar nereiškia, kad atsiranda pagrįsti lūkesčiai tokio paties abejingumo tikėtis ir visoje Europoje.

Pabandę vadovautis ne tautiniais sentimentais, o šaltu protu, neišvengiamai padarysite išvadą, kad kai kuriems emigrantų vaikams galėtų būti išties geriau augti ne smurtaujančių sugyventinių ir elementaraus supratimo apie šalį, kurioje apsigyveno, neturinčių lietuvių išsinuomotose lindynėse, o kokioje nors pasiturinčių norvegių lesbiečių šeimoje. Pavyzdys gal kiek ir drastiškas, bet jau tapęs savotiška miesto legenda, skirta konservatyvių pažiūrų žiūrovams bei skaitytojams šiurpinti. Todėl jį ir pateikiu, kaip alternatyvą buvimui slogioje emigrantiškoje atmosferoje, suformuotoje paliktos tėvynės rūgojimo ir ilgesio mišinio, didžiavimosi už pirmą vakarietišką algą nusipirktais blizgučiais, postsovietinių laisvės atėmimo vietų papročių, buitinio smurto ir patriarchalinių stereotipų.


Laisvės gynėjų dienos išvakarėse europarlamentaro Vytauto Landsbergio ištarti žodžiai apie tai, jog emigrantai užsidirbs tik prabangesnį karstą, suprasti tiesiogiai, papiktino tiek daug svečiose šalyse dirbančių tautiečių ne todėl, kad profesorius nušnekėjo nei šį, nei tą. Papiktino, nes daugeliui iš jų tai yra skaudi tiesa, kurios patys emigrantai nenori pripažinti.

2014 m. sausio 10 d., penktadienis

Graužinienės populizmas reabilituoja didžiavimąsi bukumu

1991 m. gyvenau Vilniuje, Viršuliškėse, ir pro langą nuolat matydavau Spaudos rūmus. Sausio 11-osios rytą pabudau nuo šūvių ir iškart pamačiau susirinkusius ginti Spaudos rūmus žmones ir ant įšalusios žemės besisukinėjantį tanką. Mama dar bandė įkalbėti papusryčiauti, šilčiau apsirengti, tai išbėgau iš namų kažką kramsnodamas ir sagstydamasis palto sagas. Grįžau po kelių dienų, jau pametęs jų skaičių, pajuodusiais paakiais ir iki paskutinio siūlo prisigėręs dūmų kvapo nuo laužų, liepsnojusių aikštėje prie Parlamento.

 Vargu ar būtų prasminga dabar visa tai smulkiai pasakoti, nes į jokį išskirtinį tų įvykių dalyvio statusą niekada nepretendavau - likau gyvas, sveikas ir taip pat kaip anuomet jaučiuosi skolingas laisvę tiems, kurie už mane žuvo ar nukentėjo. Įsivaizdavau, kad kada nors turėsiu ką pasakoti anūkams, įsitaisęs supamame krėsle prie židinio, glostydamas žilą barzdą. Kol gyvi tūkstančiai 1991-ųjų sausio įvykių dalyvių, bet koks revanšistinis bandymas perrašyti istoriją pagal dar tuomet sovietinių perversmininkų paskubomis sugalvotas versijas, yra ne kokia nors „kita nuomonė”, kurią lyg ir privalėtumėm sukandę dantis toleruoti, o asmeninis kiekvieno iš jų pažeminimas. Ir svarbiausia - pasityčiojimas iš gyvybę mainais už mūsų laisvę atidavusių Sausio 13-osios aukų.

 Nepaisant tokio griežtoko vertinimo, nematau jokios meluojančių apie Sausio 13-osios įvykius asmenų kriminalinio persekiojimo prasmės. Prisiminkime Algirdo Paleckio bylą dėl frazės „savi šaudė į savus”. Per ją šis politikas gavo tiek nemokamo žiniasklaidos dėmesio ir progų plačiai paskleisti dar daugiau sąmokslo teorijų, kiek nenusipirktų už jokius iš Rusijos valstybės biudžeto propagandai kaimyninėse šalyse skiriamus milijonus. Kas prisimindavo Bronių Bradauską iki jo skandalingo sprendimo nerodyti užsienio svečiams filmo apie Sausio 13-ąją?

 Veldamiesi į diskusijas ir teisminius ginčus su svetima propaganda mes tarsi patys pripažįstame, neva oficialią Sausio 13-osios įvykių versiją reikia vis iš naujo įrodinėti. Juk nesiginčijame su žmogumi, gatvėje tampančiu praeivius už skvernų ir šaukiančiu, kad žemė plokščia, o jo galvoje gyvena maži žali žmogeliukai. Iš naujo neįrodinėjame, kas laimėjo Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, neabejojame žemės trauka ir energijos tvermės dėsniu. Po 23 metų tokia pat abejonių nekeliančia žinia, išmokstama dar pradinėje mokykloje kartą ir visiems laikams, tapo ir 1990-1991 m. Lietuvos istorija. Viskas seniai aptarta, ištyrinėta, surašyta Sausio 13-osios byloje ir istorijos vadovėliuose. O jei kas nors to nežino, tai tėra išsilavinimo spraga arba riboti gebėjimai suvokti informaciją. Yra juk nelaimingų vaikų, kurie ir skaityti bei skaičiuoti neišmoksta.


Nesąmones kliedintis žmogus, ar jis kalbėtų apie gamtos dėsnius, ar  Sausio 13-osios istoriją, vertas tik užuojautos. Nebijokim elgtis solidariai, laiku rekomenduoti medikų pagalbą, kol negalia netapo pavojinga jam pačiam ir aplinkiniams. Ir nereikia to lyginti su sovietiniais piktnaudžiavimais psichiatrija, kai prievarta buvo gydomi disidentai. Gyvename laisvoje šalyje, kur medicininė pagalba teikiama tik sutinkantiems sau padėti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kliedesiai turi teisę tapti „kita nuomone”.

 Nemažos mūsų visuomenės dalies tamsumas, neišmanymas ir piktybiškas nenoras suprasti esminius mūsų visuomenės gyvenimo principus būtų bent jau slepiamas kaip gėdingas dalykas, jei aukščiausius postus mūsų valstybėje užimantys politikai jo neskatintų ir netoleruotų. Ką reiškia Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pasisakymas tiesioginėje LRT laidoje „Dėmesio centre”, kad ji nesiruošia „pateikinėti skaičiavimų bei kalbėti ekonominiais terminais, nes Lietuvos žmonėms tai neįdomu ir nesuprantama”?

 Ir visai be reikalo iš ponios L.Graužinienės taip šaiposi interneto šmaikštuoliai - ji elgiasi visiškai teisingai. Puikiai žino, ką daro ir pasisakydama prieš euro įvedimą. Jos rinkėjams nereikia euro. Jiems reikia didesnių pašalpų ir minimalios algos. O tie, kas moka skaičiuoti, kam reikia euro, palankios mokestinės aplinkos ir šalies finansinio stabilumo, už jos partiją nebalsavo. Ir tokiu būdu darbiečiai ir iš dalies tvarkiečiai įrodinėja, kad nėra vienadieniai populistai, kurie užmirštų per rinkimus duotus nerealius pažadus. Šitie populistai atėjo ilgam. Jie sąmoningai pasirinko atstovauti tai visuomenės daliai, kurios kiti kratosi dėl nenorminės leksikos, blogo kvapo ir nesugebėjimo įsiminti elementarias žinias. Per rinkimus nelengva juos įtikinti ateiti iki balsavimo urnų, kartais tenka paskatinti ar padėti. Ir kas baisiausia - nevienadieniai populistai ketina tesėti ar bent įtikinamai apsimesti, kad stengiasi tesėti jiems duotus pažadus. Todėl būti buku jau ne gėda. Neišmanymas - ne yda. Jei Seimo pirmininkė prie jo taikosi, tai juo galima netgi didžiuotis ir jau tikrai nėra reikalo stengtis kažkaip pasikeisti.

 Kai tokia gyvuliška būsena, tetrokštant būti pašertam ir pagirdytam, gal dar palinksmintam dovanotu bilietu į sovietinę praeitį lengvai įsimenančiomis dainomis šlovinančio popdaininko koncertą, tampa patraukli tokiai didelei visuomenės daliai, jog jos jau nebegali nustelbti kūrybinga ir versli mažuma, nebešokiruoja net ir abejonės Sausio 13-osios aukų, pokario rezistentų ir kalėjimuose pūdytų disidentų aukos prasmingumu.