2014 m. sausio 31 d., penktadienis

Kodėl po dviejų laisvės dešimtmečių tenka iš naujo uždavinėti klausimus apie santykį su praeitimi?

Drauge su globalistų, žydų, masonų ir gėjų sąmokslus
demaskuojančiais straipsniais nemokamai platinamuose
propagandiniuose leidiniuose atkeliauja ir
sovietinės praeities reabilitavimas...
„Klimato kaita yra faktas,”- savo metinėje kalboje pasakė JAV Prezidentas Barakas Obama tuo pat metu, kai amerikiečiai keiksnoja net ir pietinių valstijų gyvenimą gerokai apsunkinusius rekordinius šalčius. Mūsų krašte, nors ir pavėlavusi, žiema ne itin skiriasi nuo lietuviškų standartų.

Jei kam labai norisi stebėtis, kad po šilto gruodžio sulaukėme jau ne vieną savaitę besitęsiančių speigų, galėčiau priminti, kad 1973 m., kai mane dar visai mažą tėvai atvežė pas senelius į Neravų kaimą prie Druskininkų, sniego nebuvo visą žiemą. Sausį Upėsnio eglyne skraidė drugiai, bet, jeigu tėvas viso to nebūtų užrašęs, nieko neprisiminčiau. Tik tada dar niekas to nevadino klimato kaita, o prie tarybinio ūkio grūdų sandėlio sustojusio sunkvežimio ZIL vairuotojas neišjungdavo variklio, kol pasisemdavo vandens iš giliausio kaime mano senelių šulinio.

Tas šulinio vanduo savo skoniu primena mažos mineralizacijos geriamąjį mineralinį vandenį, o senelis Adomas vis sakydavo, kad jį reikia pilstyti į butelius ir pardavinėti Druskininkų poilsiautojams. Tarpukario kapitalizmas mano senelį buvo visai sugadinęs, todėl net ir brandaus brežnevizmo laikotarpiu, būdamas aštuoniasdešimties metų, nenusakomo senumo juodu dviračiu jis nuvažiuodavo į miestą, pamatydavo tuščias parduotuvių lentynas ir grįžęs namo riebiai nusikeikdavo rusiškų, vokiškų ir žydiškų keiksmažodžių litanija. O tada įsitaisęs kriaušės pavėsyje man, jau kiek paūgėjusiam rubuiliui, pasakodavo kokia neįtikėtina maisto produktų įvairovė būdavo kurorto krautuvėse jo jaunystės metais. Tuomet, kai čia taisyti sveikatos atvažiuodavo pats Maršalas Juzefas Pilsudskis, susižavėjęs jauna daktare Eugenija Levicka.

Man tuomet būdavo sunku įsivaizduoti, kad parduotuvėje gali būti kelios dešimtys rūšių sūrių, atvežtų iš skirtingų Europos pakraščių. Neabejoju, kad mūsų kartai taip pat sudėtinga bus įtikinamai papasakoti savo anūkams apie sovietmečio skurdą ir suvaržymus, trukdžiusius žmonėms normaliai gyventi.

Socialdemokratų ministras Vytenis Andriukaitis, viešėdamas Virginijaus Savukyno laidoje „Istorijos detektyvai”, išvardijęs, kas, jo nuomone, sovietmečiu buvo gerai, vis dėl to sugebėjo pasakyti tai, ko daugelis iš LKP ir LDDP į socialdemokratus atėjusių jo bendrapartiečių iki šiol nenori pripažinti. Pasak V.Andriukaičio, Antanas Sniečkus buvo nusikaltėlis, nes pasirašė Lietuvos žmonių trėmimo dokumentus. Abejoju ar panašų atsakymą pavyktų išgirsti, jei tas pats klausimas būtų užduotas socialdemokratui Broniui Bradauskui. Dar mažiau ideologinio bendrumo su jo ir kitais socialdemokratų milijonieriais galėtų atrasti iš „Naujosios kairės” judėjimo į šią partiją atėję kairieji intelektualai.

Kaip čia nutiko, kad po dviejų laisvės dešimtmečių tenka vis iš naujo uždavinėti klausimus apie šiandienos politikų santykį su praeitimi? Dar ne taip seniai atrodė, kad visi tie klausimai ir atsakymų į juos variantai pasiliko XX amžiuje, o mūsų laikais domins tik profesionalius istorikus. Vienoje lentynėlėje rezistentai, kitoje - kolaborantai, o štai čia - naivuoliai, tikėjęsi, kad galės ramiai gyventi, jeigu niekur nesikiš.

Drauge su Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirtimi ir profesoriaus Vytauto Landsbergio išvykimu į Europos Parlamentą pasibaigė tas laikotarpis, kai santykis su sovietine praeitimi buvo svarbesnis už šios dienos programas ir ateities vizijas. 2013 m. vis ryškiau skleidėsi visiškai kitoks pasidalinimas. Vienoje pusėje liko tolimesnės integracijos į Europos Sąjungą, euro įvedimo, žemės pardavimo užsieniečiams suvaržymų panaikinimo ir europietiškos žmogaus teisių sampratos šalininkai, o kitoje tie, kam Vakarų civilizacija yra blogio įsikūnijimas, besikėsinantis sunaikinti lietuvių tautą, pagrobti ir ištvirkinti vaikus bei iškirsti šimtametes girias.

Suvargęs provincijos inteligentas „Humanoje” pirktu švarkeliu, nuoširdžiai susirūpinęs, kad naujieji turčiai užtvėrė jo gimtojo kaimo paežeres, kažkokiu būdu tampa bendraminčiu su skustagalviais jaunuoliais, išsitatuiravusiais „baltų saulės ženklus” labai panašius į Trečiojo Reicho simboliką, laisvės atėmimo vietų moralės kodeksu besivadovaujančiais treninguotais homofobais ir svetimų civilizacijų agentų galvoje įmontuotų implantų transliuojamus signalus girdinčiomis kovotojomis prieš sistemą.

Paskelbusi savo priešu Europą ir JAV, ši margaspalvė stovykla natūraliai atsigręžė į Rusiją, kuri pastaraisiais metais sąmoningai stengiasi užimti vienintelės tradicinių vertybių gynėjos nišą, priešpastatydama save „supuvusiems Vakarams”. O iš jos, drauge su žydų, masonų ir gėjų sąmokslus demaskuojančiais filmukais atkeliauja ir sovietinės praeities reabilitavimas. Laikai, kai neva buvo rūpinamasi paprastu žmogumi, visokios ten mažumos žinojo savo vietą, o vyriškumo nevaržė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pokario žiaurumų nepatyrusiai kartai vėl ima atrodyti kaip prarastas aukso amžius, kai jie dar buvo jauni ir gyvenimas teikė daugiau džiaugsmo.

Ratas apsisuko, vėl grįžome ar bent mus norima sugrąžinti prie 1990-aisiais per liustraciją ir desovietizaciją iki galo neišspręstos santykio su praeitimi problemos.

Facebook.com nuotrauka