2014 m. sausio 10 d., penktadienis

Graužinienės populizmas reabilituoja didžiavimąsi bukumu

1991 m. gyvenau Vilniuje, Viršuliškėse, ir pro langą nuolat matydavau Spaudos rūmus. Sausio 11-osios rytą pabudau nuo šūvių ir iškart pamačiau susirinkusius ginti Spaudos rūmus žmones ir ant įšalusios žemės besisukinėjantį tanką. Mama dar bandė įkalbėti papusryčiauti, šilčiau apsirengti, tai išbėgau iš namų kažką kramsnodamas ir sagstydamasis palto sagas. Grįžau po kelių dienų, jau pametęs jų skaičių, pajuodusiais paakiais ir iki paskutinio siūlo prisigėręs dūmų kvapo nuo laužų, liepsnojusių aikštėje prie Parlamento.

 Vargu ar būtų prasminga dabar visa tai smulkiai pasakoti, nes į jokį išskirtinį tų įvykių dalyvio statusą niekada nepretendavau - likau gyvas, sveikas ir taip pat kaip anuomet jaučiuosi skolingas laisvę tiems, kurie už mane žuvo ar nukentėjo. Įsivaizdavau, kad kada nors turėsiu ką pasakoti anūkams, įsitaisęs supamame krėsle prie židinio, glostydamas žilą barzdą. Kol gyvi tūkstančiai 1991-ųjų sausio įvykių dalyvių, bet koks revanšistinis bandymas perrašyti istoriją pagal dar tuomet sovietinių perversmininkų paskubomis sugalvotas versijas, yra ne kokia nors „kita nuomonė”, kurią lyg ir privalėtumėm sukandę dantis toleruoti, o asmeninis kiekvieno iš jų pažeminimas. Ir svarbiausia - pasityčiojimas iš gyvybę mainais už mūsų laisvę atidavusių Sausio 13-osios aukų.

 Nepaisant tokio griežtoko vertinimo, nematau jokios meluojančių apie Sausio 13-osios įvykius asmenų kriminalinio persekiojimo prasmės. Prisiminkime Algirdo Paleckio bylą dėl frazės „savi šaudė į savus”. Per ją šis politikas gavo tiek nemokamo žiniasklaidos dėmesio ir progų plačiai paskleisti dar daugiau sąmokslo teorijų, kiek nenusipirktų už jokius iš Rusijos valstybės biudžeto propagandai kaimyninėse šalyse skiriamus milijonus. Kas prisimindavo Bronių Bradauską iki jo skandalingo sprendimo nerodyti užsienio svečiams filmo apie Sausio 13-ąją?

 Veldamiesi į diskusijas ir teisminius ginčus su svetima propaganda mes tarsi patys pripažįstame, neva oficialią Sausio 13-osios įvykių versiją reikia vis iš naujo įrodinėti. Juk nesiginčijame su žmogumi, gatvėje tampančiu praeivius už skvernų ir šaukiančiu, kad žemė plokščia, o jo galvoje gyvena maži žali žmogeliukai. Iš naujo neįrodinėjame, kas laimėjo Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, neabejojame žemės trauka ir energijos tvermės dėsniu. Po 23 metų tokia pat abejonių nekeliančia žinia, išmokstama dar pradinėje mokykloje kartą ir visiems laikams, tapo ir 1990-1991 m. Lietuvos istorija. Viskas seniai aptarta, ištyrinėta, surašyta Sausio 13-osios byloje ir istorijos vadovėliuose. O jei kas nors to nežino, tai tėra išsilavinimo spraga arba riboti gebėjimai suvokti informaciją. Yra juk nelaimingų vaikų, kurie ir skaityti bei skaičiuoti neišmoksta.


Nesąmones kliedintis žmogus, ar jis kalbėtų apie gamtos dėsnius, ar  Sausio 13-osios istoriją, vertas tik užuojautos. Nebijokim elgtis solidariai, laiku rekomenduoti medikų pagalbą, kol negalia netapo pavojinga jam pačiam ir aplinkiniams. Ir nereikia to lyginti su sovietiniais piktnaudžiavimais psichiatrija, kai prievarta buvo gydomi disidentai. Gyvename laisvoje šalyje, kur medicininė pagalba teikiama tik sutinkantiems sau padėti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kliedesiai turi teisę tapti „kita nuomone”.

 Nemažos mūsų visuomenės dalies tamsumas, neišmanymas ir piktybiškas nenoras suprasti esminius mūsų visuomenės gyvenimo principus būtų bent jau slepiamas kaip gėdingas dalykas, jei aukščiausius postus mūsų valstybėje užimantys politikai jo neskatintų ir netoleruotų. Ką reiškia Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pasisakymas tiesioginėje LRT laidoje „Dėmesio centre”, kad ji nesiruošia „pateikinėti skaičiavimų bei kalbėti ekonominiais terminais, nes Lietuvos žmonėms tai neįdomu ir nesuprantama”?

 Ir visai be reikalo iš ponios L.Graužinienės taip šaiposi interneto šmaikštuoliai - ji elgiasi visiškai teisingai. Puikiai žino, ką daro ir pasisakydama prieš euro įvedimą. Jos rinkėjams nereikia euro. Jiems reikia didesnių pašalpų ir minimalios algos. O tie, kas moka skaičiuoti, kam reikia euro, palankios mokestinės aplinkos ir šalies finansinio stabilumo, už jos partiją nebalsavo. Ir tokiu būdu darbiečiai ir iš dalies tvarkiečiai įrodinėja, kad nėra vienadieniai populistai, kurie užmirštų per rinkimus duotus nerealius pažadus. Šitie populistai atėjo ilgam. Jie sąmoningai pasirinko atstovauti tai visuomenės daliai, kurios kiti kratosi dėl nenorminės leksikos, blogo kvapo ir nesugebėjimo įsiminti elementarias žinias. Per rinkimus nelengva juos įtikinti ateiti iki balsavimo urnų, kartais tenka paskatinti ar padėti. Ir kas baisiausia - nevienadieniai populistai ketina tesėti ar bent įtikinamai apsimesti, kad stengiasi tesėti jiems duotus pažadus. Todėl būti buku jau ne gėda. Neišmanymas - ne yda. Jei Seimo pirmininkė prie jo taikosi, tai juo galima netgi didžiuotis ir jau tikrai nėra reikalo stengtis kažkaip pasikeisti.

 Kai tokia gyvuliška būsena, tetrokštant būti pašertam ir pagirdytam, gal dar palinksmintam dovanotu bilietu į sovietinę praeitį lengvai įsimenančiomis dainomis šlovinančio popdaininko koncertą, tampa patraukli tokiai didelei visuomenės daliai, jog jos jau nebegali nustelbti kūrybinga ir versli mažuma, nebešokiruoja net ir abejonės Sausio 13-osios aukų, pokario rezistentų ir kalėjimuose pūdytų disidentų aukos prasmingumu.