Tokiomis temomis negalima juokauti. Tai šventa, kaip
dirvonuojanti tėviškės žemė ir gandralizdis ant elektros stulpo. Kalbu apie
dūmu kvepiančius lašinius, dešras ir kumpius. Dienraštis, trečiadienį
neatsakingai paskleidęs žinią, neva Europos Komisija uždraus medienos dūmuose
natūraliai rūkytus maisto produktus, turėtų suprasti, kad sukėlė didesnę
paniką, negu galėjo atsirasti dėl abejonių kurio nors banko ar paties lito
patikimumu.
Gyventi be cento piniginėje aš dar sugebu, jei tik atsidaręs
virtuvėje lyg uola stūksančio nerūdijančio plieno šaldytuvo duris jo viduje
pamatau solidų natūraliai rūkytų lašinių paltį. Mintyse jau pradėjau kurti
emigravimo planus į kurią nors šalį, kurios tokie draudimai nepasiektų, nors
anksčiau to daryti neprivertė nei krizė su visu Kubilium, nei kone kiekvieną
mano straipsnį kur nors skundžiantys Druskininkų valdininkai. Lengviau
atsikvėpiau tik tada, kai žinia buvo paneigta, ir paaiškėjo, kad Europos Komisija
tik sugriežtins mėsos produktų ženklinimą. Rudeniop, kai naujoji tvarka turėtų
įsigalioti, žinosim, ar perkamas dešrigalis tikrai rūkytas dūmuose, ar mirkytas
dūmų kvapą suteikiančiame skystyje.
Taip pat žinau, kad nuo 2015 m. litą pakeis euras. Turėjau
dėl to šiokių tokių abejonių, kol Premjeras Algirdas Butkevičius nepasakė
įkyriems žurnalistams, kad atsistatydins, jeigu euro nepavyks įsivesti. Net ir
prisimindamas, kiek kartų pasitaikė, kad Premjero nuomonė popiet skyrėsi nuo
išsakytosios tos pačios dienos rytą, tokį pažadą pavadinčiau rimta garantija,
jog socialdemokratai sugebės priversti savo koalicijos partnerius pritarti Euro
įvedimo Lietuvoje įstatymo projektui. Opozicijos tai nė raginti nereikia - anie
patys siūlosi pasirašyti dėl to nacionalinį susitarimą.
Paaiškėjo, kad Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės
priešeurinės kalbos yra skirtos euroskeptiškiems rinkėjams vilioti, o iš
tikrųjų ji kuo nuoširdžiausiai remia Vyriausybės parengtą planą. Bent jau taip,
tarsi netyčia, LRT televizijos laidoje
„Dėmesio centre” prasitarė Premjeras. Neįtikintas liko tik tvarkiečių vadas,
europarlamentaras Rolandas Paksas, tebešnekantis apie referendumą, nors jo
pavaduotojas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sutinka, kad jam pakaktų
tiesiog įtikinti gyventojų daugumą palankiai vertinti euro įvedimą ir surengti
kokią nors reprezentatyviai atrodančią apklausą.
Tokiu būdu lyg ir nebeliko nė vienos įtakingos politinės
jėgos, kuri pasisakytų prieš eurą. Priešinsis gal tik referendumo dėl žemės
nepardavimo užsieniečiams parašus šiuo metu tikslinantys tautininkai su žaliais
valstiečiais ir būrys visokios smulkmės, atkakliai ieškančios, prieš ką čia dar
galima pakovoti - skalūnus, vėjo malūnus, skiepus ar žmogaus teises.
Ryšius tarp tokių smulkių grupių lengviausia atsekti
interneto socialiniuose tinkluose. Tie patys žmonės, dažniausiai prisidengę
keistai patriotiškais arba religinę prasmę turinčiais slapyvardžiais, dominuoja
daugelio grupių diskusijose ir kreipia jas viena linkme: Europos Sąjunga, JAV
ir visa Vakarų civilizacija yra absoliutus blogis, tetrokštantis sunaikinti
Lietuvą - naivią it našlaitė iš provincijos bažnytkaimio, atsiliepusi į
skelbimą apie darbą užsienyje, kur nereikia nei profesijos, nei kalbų mokėti, o
mokės pasakišką uždarbį. O saugi ji buvo tik sovietų laikais, kai valstybė
tariamai rūpinosi paprastu žmogumi.
Panašiai, kaip tas dienraštis, paskelbęs nepatikrintą žinią
apie gresiantį rūkytų lašinių draudimą, beveik visa mūsų žiniasklaida leidžiasi
paverčiama svetimos propagandos transliavimo kanalais. Tipišku pavyzdžiu
pavadinčiau pasakų apie Vakarų Europos šalyse masiškai atiminėjamus iš padorių
tėvų vaikus, sekimą. Turėjau kantrybės ne tik paskaitinėti kovotojų prieš tai,
ką jie vadina „juvenaline justicija”, diskusijas, bet ir peržiūrėti kelias
pokalbių laidas ta tema. Nustebino, kad Norvegijoje ar Britanijoje vaikus
praradusių mamų pasakojimai pateikiami kaip abejonių nekelianti tiesa,
nesilaikant etiškos žurnalistikos principo, kad reikia išklausyti ir kitą pusę.
Tam reikėtų siųsti reporterius į šalis, kuriose vaikai buvo paimti iš šeimų,
kalbinti tenykštes vaikų teisių priežiūros institucijas, prašyti galimybės
susipažinti su teismų bylomis. Brangu ir gali ilgai užtrukti, o sensaciją
norisi pateikti jau šiandien, kol konkurentai neaplenkė. Todėl liejasi iš
ekranų žiūrovų širdis draskantys pasakojimai, platinami mitai, neva senas
demokratijos ir teismų nepriklausomumo tradicijas turinčiose šalyse nėra nei
laisvės, nei teisybės.
Kai kurie į Britaniją ir Skandinavijos šalis išvykstantys
mūsų emigrantai atsiveža savo kaime įprastą požiūrį į vaikus, kaip į savo
nuosavybę, auklėjimo diržu ir nepriežiūros tradicijas ir nė nepasivargina
pasidomėti, kokia tvarka galioja tose šalyse. Jei lietuviški vaikų teisių
sergėtojai nepakelia akių nuo popierių, kol sumušti arba marinti badu vaikai
nepatenka į ligoninę, tai dar nereiškia, kad atsiranda pagrįsti lūkesčiai tokio
paties abejingumo tikėtis ir visoje Europoje.
Pabandę vadovautis ne tautiniais sentimentais, o šaltu
protu, neišvengiamai padarysite išvadą, kad kai kuriems emigrantų vaikams
galėtų būti išties geriau augti ne smurtaujančių sugyventinių ir elementaraus
supratimo apie šalį, kurioje apsigyveno, neturinčių lietuvių išsinuomotose
lindynėse, o kokioje nors pasiturinčių norvegių lesbiečių šeimoje. Pavyzdys gal
kiek ir drastiškas, bet jau tapęs savotiška miesto legenda, skirta
konservatyvių pažiūrų žiūrovams bei skaitytojams šiurpinti. Todėl jį ir
pateikiu, kaip alternatyvą buvimui slogioje emigrantiškoje atmosferoje,
suformuotoje paliktos tėvynės rūgojimo ir ilgesio mišinio, didžiavimosi už
pirmą vakarietišką algą nusipirktais blizgučiais, postsovietinių laisvės
atėmimo vietų papročių, buitinio smurto ir patriarchalinių stereotipų.
Laisvės gynėjų dienos išvakarėse europarlamentaro Vytauto
Landsbergio ištarti žodžiai apie tai, jog emigrantai užsidirbs tik prabangesnį
karstą, suprasti tiesiogiai, papiktino tiek daug svečiose šalyse dirbančių
tautiečių ne todėl, kad profesorius nušnekėjo nei šį, nei tą. Papiktino, nes
daugeliui iš jų tai yra skaudi tiesa, kurios patys emigrantai nenori
pripažinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą