2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Gėda būti vadinamam druskininkiečiu


Rudens ir žiemos sandūroje ir dar per pilnatį geriau kalbėti ne apie valdžių, o apie klimato kaitą. Nes tapti Kultūros ministru šią savaitę aš jau atsisakiau. Nesvarbu, kad niekas nesiūlė, atsisakiau iš anksto. Tas retorinis atsakymas reiškia, kad atsisakau suprasti, kaip galima tyčiotis iš rimtų dalykų, manant, jog šiai sričiai gali vadovauti bet kas, ką tik bent iš matymo pažįsta vadovas partijos, kuriai dalinantis ministerijas atiteko ministro portfelis.

Iš klimato kaitos tyčiojamasi ne ką mažiau ciniškai.
„O kaip kitaip galima vertinti, kai Aplinkos ministerija skiria 6 mln. keltuvo įrengimui Druskininkuose iš Klimato kaitos specialiosios programos. Pasirodo, tai daroma „siekiant sumažinti transporto priemonių sukeliamą taršą“. Viso kartu su savivaldybės pinigais – 12,5 mln. Lt. Ar reikia didesnio pasityčiojimo iš aplinkosaugos?”- klausia nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus.

Net ir tie druskininkiečiai, kuriems vandens parko ir slidinėjimo arenos statybos neatrodė labai simpatišku nukrypimu nuo prieš porą amžių pasirinktos gydomojo kurorto orientacijos, pamatę, jog tam pavyko gauti dešimtis milijonų ES struktūrinių fondų lėšų, nutilo ir plojo atidarymo juosteles karpančiam merui. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, o čia juk beveik dovana – grąžinti pinigų nereikės. Suvokimas kad Europos Sąjungos biudžetas yra mūsų visų bendri pinigai nebūdingas net ir gerokai ilgiau už mus toje bendrijoje pabuvusių šalių gyventojams, tai ant druskininkiečių dėl tokio požiūrio lyg ir nevalia pykti. Savų pinigų į tokius objektus niekas, mokantis juos suskaičiuoti, žinoma, neinvestuotų. Net ir skolinti šių projektų vystytojams ėmėsi tik „Snoras”. Bet ES struktūrinių fondų lėšos tam ir skirtos, kad atsirastų galimybė sukurti infrastruktūros objektus, kurių verslas nesiima.

Taip dešiniajame Nemuno krante atsirado Druskininkų vandens parkas, o kairiajame – „Snoras snow arena”, vėliau tapusi tiesiog „Snow arena”. Abu krantus sujungė naujutėlis tiltas, dviračių ir pėsčiųjų takai. Palikai automobilį stovėjimo aikštelėje ir vaikščiok, mink pedalus, kvėpuok pušynų oru... Dabar jau neprisiminsiu, kada pirmą kartą buvo paskelbta idėja, kad tarp šių dviejų objektų dar reikia keltuvo tiems, kurie tingi nuvilkti savo parko pirtyse išvanotas subines iki slidinėjimo trasos kasų. Aš pats išgirdau ją iš mūsų mero, kalbėjusio apie tai iškart per kelias radijo stotis. Kadangi ankstesnės jo svajonės skambėjo ne ką mažiau utopiškai ir vis dėlto buvo įgyvendintos, keltuvas su skraidančiomis virš miesto gondolomis ypatingai iš jų neišsiskyrė. Paskui dar buvo dirbtinės jūros vizija, tai viskas kaip ir dera viens prie kito. Bet lėšų šaltinis – visai kita tema. Tai mažų mažiausiai primena sraigtasparnių Karinėms oro pajėgoms pirkimo už daugiabučių renovacijai numatytas lėšas istoriją. Galbūt reikalinga, bet taip ciniškai „pritempta”, kad nesunku įsivaizduoti, kaip kokiam nors autentiškam vietiniam žaliajam dėl to tampa gėda būti vadinamam druskininkiečiu. Tai lyg parkavimasis prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės neįgaliųjų vietoje, teisinantis, kad, pastačius automobilį toliau, bus sunku alaus dėžę iki jo atsinešti.

Šį kartą nesiimsiu ginčyti klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos, pamažu tampančios kone religine dogma. Jeigu jau darome prielaidą, kad ji yra teisinga, ir prisidedame prie žmonijos pastangų tą kaitą lėtinti, mažinant šiltnamio dujų išmetimą, daug ko atsisakydami ir apmokestindami savo vartojimą per įvairius taršos mokesčius, galėtumėm tikėtis, kad sukauptos lėšos bus naudojamos paisant elementaraus padorumo. Kažkaip net truputį banalu siūlyti pasižiūrėti į musėmis aplipusias alkanų dėl klimato kaitos dykumėjančios Afrikos vaikų akis arba pirštais rodyti į milijonus kylančio vandenyno iš namų genamų Bangladešo pakrančių gyventojus. Jeigu visi su klimato kaita kovos statydami sau naujus pramogų objektus, kuo iš esmės yra Druskininkų keltuvas, nė nepajusime, kada visi tie be namų ir duonos likę tolimų kraštų žmonės atsidurs jūsų kieme.

Nepripažįstantieji klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos bent jau elgiasi sąžiningai, užsirašydami ant savo rajų visureigių „F... the fuel economy!”. Mes, druskininkiečiai, taip nemokame – statome slidinėjimo trasas vietoje iškirsto miško „pakoregavę” draustinio ribas, bet tuo pat metu pirmieji Lietuvoje imamės organizuoti „Žemės valandą”, simbolinei valandai demonstratyviai išjungdami šviesas. Veidmainystė jau senokai tapo pas mus vyraujančia ideologija, todėl galiu neabejoti, kad ir nemaža šio straipsnelio skaitytojų dalis nė nesupras, ko aš čia „priekabiauju” – juk džiaugtis reikėtų, kad žmonės sugeba taip apsukriai pasinaudoti galimybėmis, stato, kuria, o ne kliedesius rašinėja. O klimatas... Kam tai rūpi, va tuoj pradės snigti, tai kur tas visuotinis atšilimas pradingo.

2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Kaip parduoti Pasaulio pabaigą


Kai televizinės reklamos jau taikosi priminti apie nenumaldomai artėjantį kalėdinių pirkinių metą, lapkričio pabaigos pilkuma atrodo dar niūresnė. Būtų galimybė pasiimti atostogas – mielai prasivartyčiau bent porą savaičių po palmėmis ant šilto smėlio, prie tobulai žydrų vandenų ir grįžčiau tik tada, kai visos eglutės jau bus papuoštos, o ministrai ir Seimo komitetų pirmininkai patvirtinti. Bet juk negaliu, nes kaip tik tuo metu numatyta Pasaulio pabaiga, o tokiam įvykiui reikia deramai pasiruošti.

 Po to, kai Prancūzijos Biugarašo miestelio valdžia egoistiškai uždarė priėjimą prie kalno, ant kurio būsiantieji, pasak kažkokių aiškiaregių, gruodžio 21-ąją išvengs majų numatytos Paskutiniojo teismo dienos, kur nors važiuoti nebeliko entuziazmo. Todėl iškart rašau savo „Facebook” ir „Google plus” profiliuose, kad viena Čepkelių raisto aiškiaregė pakuždėjo, jog yra dar viena vieta, kur galima bus išgyventi Pasaulio pabaigą, kuri, lyg tyčia, parduodama. Ir pabendrinu savo skelbimą apie parduodamą sodybą. Virtualūs draugai spaudo „Patinka”, šmaikštauja komentaruose, bet pirkti neskuba. Atsiranda besipiktinančių, kokia, matai, čia Pasaulio pabaiga, jeigu jos įmanoma išvengti. Reikalauja socialinio teisingumo, kad visi mirtumėm iškart ir niekas neturėtų privilegijų kaip nors to išvengti. Viena labai mandagi draugė bando derėtis su likimu, klausdama, ar netiktų pigesnis už sodybos pirkimą variantas – gal nuo Pasaulio pabaigos pavyktų pasislėpti Merkinės piramidėje? Gėdinu ją, kad, artėjant Paskutiniojo teismo dienai, netinkamas metas derėtis. Siūlau imti paskolą sodybai pirkti, nes, Pasauliui pasibaigus, grąžinti tikriausiai nebereikės.

Nelengva su tokiais gudručiais bendrauti. Kartą kitą pralindęs be eilės pasų poskyryje ar poliklinikoje, apvažiavęs stovinčių spūstyje automobilių koloną kelkraščiu, atgaline data įteisinęs nelegalų statinį, žmogus pajunta, jog yra apsukresnis, gudresnis už kitus. Tada be ilgo ir sunkaus gydymo tiesiogine ir perkeltine prasme daužant per nagus, kišamus, kur nepriklauso, tokio žmogaus jau nepakeisim. O kai kurie gudručiai jau būna sugadinti nepataisomai. O gal reikėtų rašyti išmanučiai? Kažkodėl seną specialiųjų agentų filmus parodijavusį televizijos serialą ir 2008 m. jo kino perdirbinį „Get Smart” mums vertė „Ieškokit Gudručio”, o „smartphone” rekomenduojama vadinti išmaniuoju telefonu.

Riba tarp tokio išmanumo, kai mūsų tėvai nutrūkusį „žiguliuko” generatoriaus diržą autostrados pakelėje pakeisdavo susuktomis pėdkelnėmis, ir šeima sėkmingai pratęsdavo kelionę į išsvajotąją Palangą, ir tokio, kai apsiklijavę kūną cigarečių pakeliais važiuodavome į Lenkiją jų parduoti, išsitrynė kažkaip nejučia. Gal todėl nei Darbo partijos, nei „Drąsos kelio” lyderių bandymai nuo teismų dangstytis neliečiamybe ar medikų pažymomis nekelia visuotinio pasipiktinimo. Leonido Brežnevo laikų prisitaikėlių kartai žmogaus sugebėjimas apeiti įstatymus ir „išdurti” sistemą kėlė ne pasipiktinimą, o susižavėjimą ir pavydą, todėl ir savo vaikus jie taip išauklėjo. Nebandykite pasakyti jiems, kad imdami pašalpą ir tuo pat metu nelegaliai dirbdami, vagia iš sąžiningai mokesčius mokančių kaimynų - jie to tiesiog nesupras. Nepaimti to, kas pagal įstatymą „priklauso” – nepateisinamas naivumas.
Pastebėjau paradoksą, kad visi tie gudručiai, vasarą tebevažinėjantys nudėvėtomis žieminėmis padangomis, nes juk gaila išmesti, keliaujantys per pusę miesto į parduotuvę, kurioje centu didesnė akcija trečios rūšies dešrelėms, ir apvažiuojantys jus kelkraščiu, toli nenuvažiuoja. Prie kito šviesoforo jie vėl atsiduria šalia jūsų, kantriai laukusio eilėje. Skaičiuodami centus neturi laiko uždirbti litus. O mažomis gudrybėmis užimtoje galvoje nebėra vietos didingiems sumanymams ir verslo planams. Iš smulkių įmonėlių į pasaulines korporacijas išaugusių verslų sumanytojai šiame amžiuje dažniausiai būna genialūs svajotojai ir drąsūs savo svajonių įgyvendintojai, o ne PVM susigrąžinimo už fiktyviai eksportuotas prekes virtuozai.

Jeigu jaučiate, kad pasikeisti jums jau vėlu ir likusį gyvenimą vis tiek klijuosite prekybos centro kasininkių kartu su čekiu duodamus lipdukus, o darbe, kolegoms nematant, kaskart nusivyniosite pusė rulono tualetinio popieriaus, kad galėtumėt jį parsinešti namo, tai bent nenuodykite savo beviltiška pasaulėžiūra vaikų. Ne pirmą kartą rašau, kaip mane džiugina karta, gimusi jau laisvoje šalyje, nepamenanti pasaulio be interneto, nebejaučianti jokių kalbos ir kultūrinių skirtumų barjerų. O be eilės bandančių lįsti gudručių skaičių sparčiausiai mažina viešųjų paslaugų perkėlimas į internetą, nes, pavyzdžiui, elektroninė deklaravimo sistema maišelio su brendžio buteliu ir saldainių dėžute arba vokelio neužuodžia.

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius


Dar iš vakaro virš mano tvarto taip ryškiai žibėjo Grįžulo ratai, o paryčiais viskas paskendo rūke. Šuns nosį, akis ir priekines kojas matau, o apie užpakalinių buvimą galiu tik numanyti. Galiu netgi spėti, kad kažkur ten yra uodega, nors iš tikrųjų jos nėra.
Skaitau pastarojo meto dešiniųjų arba liberalių pažiūrų politikų bei politikos apžvalgininkų tekstus popierinėje bei internetinėje spaudoje, įrašus socialiniuose tinkluose ir nepaliauju stebėtis, kada jie pagaliau baigs verkšlenti. Rinkimai pasibaigė ne vakar, buvo pakankamai laiko susitaikyti su jų rezultatais. Juolab, nenutiko nieko netikėto, rinkėjų balsai pasiskirstė daugmaž taip, kaip prognozavo viešosios nuomonės tyrimų kompanijos.

 Net toks gūdus provincialas kaip aš, tarsi Šrekas tūnantis tarp pelkių, gegužę rašiau: „Sunkmečio pabaiga pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?” Gal toks priminimas pernelyg panašus į neskoningą frazę „Argi aš jums nesakiau?”, bet dabar taip ir darau. Nes tada netikėjote. Atskirai reikėtų atsakyti vienai mano labai gerbiamai kairių pažiūrų filosofei, kuri vis mane pataiso, jog nei LSDP, nei juolab Darbo partija nėra kairieji, o „Tvarka ir teisingumas” tai jau visai dešinieji. Pats žinau, kad tas skirstymas yra netobulas ir mažai ką sakantis apie partijų ideologijas, bet reikia juk kažkokių orientyrų, todėl man ir skaitytojams bus paprasčiau, jeigu naudosiuosi beveik visuotinai priimtu manymu, jog liberalai su krikščionimis demokratais yra dešinieji, socialdemokratai - kairieji, o visi kiti bando sutilpti kažkur tarp jų.

Taigi, rinkėjų simpatijų švytuoklė prognozuojamai pasisuko kairėn, atsakomybė už valstybės likimą artimiausius ketverius metus atiteks socialdemokratų lyderiui ir niekam nebus įdomu, kuris ten jo vyriausybės programos skirsnis atsineštas lenkų, o kuris tvarkiečių. Taip buvo Permainų koalicijos laikais, nesitikėkite, kad dabar bus kitaip. Todėl dešiniesiems politikams ir politikos apžvalgininkams jau pats laikas kažkaip susitvardyti, nusišluostyti ašaras, mesti lauk svajones apie rinkimų rezultatų panaikinimą ir įdėmiai pasižiūrėti į tuos, kas gavo valdžią. Ar begali būti dėkingesni taikiniai su patyčiomis besiribojančiai kritikai. Nuo eilinių narių iki paties būsimojo Premjero, jau dabar lyginamo su animacinių filmukų personažais. O kai dar pamatysite, kas taps naujosios vyriausybės ministrais... Artimiausius ketverius metus tikrai bus ką veikti, o kiekvieną kartą, kai jau atrodys, kad gražiau būti negali, nutiks kažkas naujo. Mėgaukimės, dalinkimės, komentuokime. Tai gerokai smagiau, negu bandyti teisinti valdančiosios partijos nepopuliarius sprendimus, ką daugelis dešiniųjų pažiūrų viešosios erdvės žmonių ne itin sėkmingai bandė daryti iki šiol. Dabar atėjo laikas būti kandžiais, pašaipiais ir ironiškais. Atėjo dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius, laimės valanda, o jie to nemato.

 Dar įdomiau bus stebėti naujosios valdžios kritiką iš kairės. Išdalinti pažadai didinti minimalią algą, profsąjungų lyderio buvimas LSDP sąraše ir rinkėjų viltys, kad apie taupymą daugiau nebeteks girdėti, reiškia taip pat ir tai, kad Seimo dauguma ir Vyriausybė nebegalės lyg niekur nieko gyventi pagal Ingridos Šimonytės stalčiuose užsilikusius paskaičiavimus. Diržų atleidimo bent per dvi ar tris skylutes lūkesčiai susidurs su materijos tvermės dėsniu. Papildomų šimtų milijonų litų tiems lūkesčiams bent simboliškai patenkinti tiesiog nėra iš ko atimti. Gerai, jei reikalai Europoje tuo metu bent jau nepablogės ir pietinių kaimynų likimas neištiks Prancūzijos, valdomos tokio paties nuovargio nuo taupymo į valdžią atvestų socialistų. Mačiau kaip pora dienų po Seimo rinkimų LRT ryto laidoje džiūgavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, bet ar betiks ta riebaus kastruoto katino šypsena, kai reikės jau iš naujos Vyriausybės reikalauti priešrinkiminių įsipareigojimų vykdymo? Tolerancijos ir lygių galimybių aktyvistai jau dabar šiurpsta, išgirdę, kad į Vyriausybės programą bus įtrauktos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vertybinės nuostatos, prieš kurias nublanksta bet kokie Manto Adomėno ir Rimanto Dagio per ketverius metus suspėti prastumti sprendimai. Naujajame Seime ir naujojoje valdančiojoje daugumoje tradicionalistų bus netgi daugiau, negu senajame, nes balsuojant dėl talibaniškų sprendimų projektų dar prisidės „Drąsos kelio” radikalai. P. Gražulis gali būti vienoje koalicijoje su M.A. Pavilioniene, bet pasaulėžiūrų skirtumai tarp jų buvo ir liks didesni, negu tarp bet kurio opozicijos atstovo ir Premjero. O kai ateis laikas pildyti lenkams duotus pažadus keisti Švietimo įstatymą bei liberalizuoti asmenvardžių rašybą dokumentuose, matysime, kad net ir be nepatekusių Seiman tautininkų pakaks radikalių patriotų, pasiryžusių to neleisti.

Kartodami ir gromuliuodami pašvinkusias naujienas apie balsų pirkimą ir rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimus, tampame nuobodūs net patys sau. Bus pradėtų ikiteisminių tyrimų rezultatai, galėsime pranešti skaitytojams, bet dabar duokime jiems kažką naujo. Šimto dienų be kritikos ši valdžia tikrai negaus, bet leiskime jiems bent išsidalinti postus. O jei jau norime atrodyti išvis objektyvūs, palaukime pirmųjų sprendimų.

2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Nėra prasmės gėdytis patriotizmą sieti su sėkme


Gal nepatikėsite, bet tokiu metų laiku, kai anksti sutemsta, o vėjas atbloškia vis naujus šalto lietaus šuorus,  pasiutiškai mėgstu išsiruošti į kelionę gerai pažįstamu keliu, nustatyti automobilio šildymo sistemą gerokai aukštesnei temperatūrai, negu esame įpratę toleruoti namie, tyliai pasileisti seną visų užmirštą niekam jau nebepatinkančios roko pakraipos kūrinį ir dairytis į pakelėje pasitaikančių sodybų kiemus. Kai jų nedengia nei lapai, nei sniegas, akivaizdžiausiai matyti, kaip viskas čia pasikeitė nuo šio amžiaus pradžios ir per keletą pastarųjų metų.

Prieš dešimtmetį čia dominavo silikato ir šiferio pilkuma, ryškūs tebuvo kiemugaliuose, tarp mėšlo krūvų, mėlynuojantys baltarusiški traktoriai. Vairuoti reikėdavo atidžiau, nes ties kiekviena gyvenviete į kelią galėjo išropoti į surūdijusius dviračius pasirėmę, tokie pat pilkai rudi, kaip visa rudeninė augalija, svirduliuojantys ir griuvinėjantys į balas tų silikatinių trobų gyventojai. Dabar jų jau gerokai mažiau - ką prastas spiritas ir bambalinis alus sugraužė, kas po ratais pakliuvo. Ir jų trobesiai, juoduojantys išdaužytų langų kiaurymėmis, vėtrų nuplėšytais šiferio lapais, kiemai, apaugę sulaukėjusiomis slyvomis, nušašę skruzdėlynų kupstais, iš tolo išduoda, kad čia jau nebėra jokios gyvybės, net jei kažkas dar tebegyvena. Kiti, atvirkščiai, per tuos metus atkutę, raudonuoja laminuotos skardos stogais ir švyti trupučiu mažosios architektūros kičo, patvoriuose žaliuoja tujos, o žemesnėse vietose būtinai iškastos kūdros. Ryškesni ir patys gyventojai, nors tas ryškumas daugiausiai iš skudurynų, bet vis mažiau primena nespalvotą sovietinį kerzinių čebatų ir šimtasiūlių kaimą.

Nesigirsiu, kad sustoju pamatęs kiekvieną pakelėje ranką iškėlusį pakeleivį, ypač po to, kai vieną lietingą rytą nuo Alytaus iki Prienų kryžkelės pavėžėtas jaunuolis išlipdamas sugebėjo nugvelbti telefoną. O kitą kartą Seirijuose įlipęs senukas pasigyrė maiše bevežąs iškamšų meistrui ožio galvą, iš kurios privarvėjo padori bala dvokiančio skysčio. Senukui tai kas - išlipo ir nuėjo savais keliais, o mane tas kvapas, net ir pakeitus automobilio salono grindų kilimėlį, persekiojo dar pusę metų. Bet, jeigu jau kartais pavežėju kokią bažnyčion ar į rajono centrą žemės dokumentų tvarkyti išsiruošusią senutę, tai nemokamai išgirstu tokią dramatišką giminės kančių istoriją, prieš kurią iš kaimo išėjusių ir jo jau nebepažįstančių gyvųjų lietuvių literatūros klasikų kūriniai - tik pasakaitės prieš miegą. Žinau, kad jei neįjungsiu muzikos arba radijo, senosios pakeleivės būtinai prakalbės, nes namie jų jau seniai niekas negirdi ir nebesiklauso kaip nuolat įjungto televizoriaus, pasakojančio apie Radžio nuotakas ir šokių iš šokių projekto išbalsuotas poras. Beveik visos jos pasakoja apie vaikų nelaimes bei ligas ir dar būtinai apie emigravusius anūkus, kuriems daugiau ar mažiau pasisekė atrasti laimę tolimose klestinčiose šalyse. Tik liūdnos akys išduoda, kad tomis sėkmės istorijomis jos nelabai tiki, nors ir labai norėtų patikėti. Nes vis rečiau grįždami aplankyti artimųjų jie, nors ir puikuojasi naujausių modelių išmaniais telefonais, pasakiškais uždarbiais ir bendradarbių pagarba, nudelbia akis, paklausti, kada gi ateis metas grįžti.

Nebūsiu toks naivus ar ciniškas, kaip filosofu kartais pavadinamas Romualdas Ozolas, besisvaidantis kaltinimais visoms iš eilės valdžioms už tai, kad nestabdo emigracijos ir vadinantis ją aksominiu genocidu. Kai vidutinis darbo užmokestis pas mus ir šalyse, į kurias dažniausiai emigruojama, skiriasi ne procentais, o kartais, mūsų vaikų nesulaikytų ne tik patriotiškos kalbos, bet ir spygliuotos vielos. Prie radiatoriaus prirakink - vis tiek ras būdų nusitraukti ir išvažiuoti. Nėra tokios galios, kuri juos sustabdytų. Visos kalbos apie tikėjimą ar netikėjimą Tėvynės ateitimi, nepakankamą pagarbą darbe, ar valdininkų savivalę tėra bereikalingas svarbiausio emigracijos motyvo dangstymas. Būkim sąžiningi, pinigai tikrai nėra kažkas gėdingo, nors jums daug metų tai bandė kalti į galvas. Juk juos uždirbate sunkiu darbu ar sumanumu. Tas, kas sako, kad laimės nenusipirksi, neapmokės jums sąskaitų už šilumą, nepripils kuro į automobilio baką ir nesumažins maisto kainų parduotuvėje. Patriotizmas negali būti atsiejamas nuo gerovės ar jai priešpastatomas. Myliu Lietuvą ir čia gyvenu ne todėl, kad esu mazochistas, o todėl, kad man čia patogiausia įgyvendinti savo svajones ir siekti tikslų. Kaip tam katinui Matroskinui iš sovietinio animacinio filmuko, sakiusiam: „Mus ir čia gerai šeria”. Jei būtų kitaip, galbūt vairuočiau vilkiką tarp rytinės ir vakarinės JAV pakrantės arba remontuočiau kompiuterius daugiataučiame Vakarų Europos didmiestyje. Gėda dėl tariamai išduoto patriotizmo labiausiai ir trukdo pirmosios kartos emigrantams pasijusti išties laimingais, bet jų vaikai šito beprasmio jausmo jau nebeturi.

Liberali patriotizmo samprata, neatsiejama nuo didžiavimosi galimybėmis sekti įkvepiančiais sėkmės pavyzdžiais, kurias suteikia tėvynė, gerokai perspektyvesnė už graudžiai gedulingą klastingų kaimynų skriaudžiamos vaidilučių ir beviltiškoje kovoje kritusių margirių žemės įvaizdį. Palyginus su daugelio tautų, kurios drauge su mumis kankinosi Sovietų Sąjungoje, šiandieniniu gyvenimu, Lietuvos sėkmės istorija yra stulbinanti. Lygiai taip pat stulbinantis yra ir mūsų sugebėjimas susitelkti, įveikiant pastarųjų metų sunkmetį, kurio taip stinga visai pietinei Europos Sąjungos pusei. Jei po kelių dešimtmečių mūsų liks ne trys, o tik du ar vienas milijonas, tai jų bus būtent tiek, kiek gali būti laimingi šiame jaukiame Europos užkampyje.

P.S. Įdėmusis skaitytojas A.K. patikslino: "Mus ir čia neblogai šeria" sakė kitas katinas - iš filmuko "Papūgino paklydėlio sugrįžimas" . Ačiū.