Dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius

Dar iš vakaro virš mano tvarto taip ryškiai žibėjo Grįžulo ratai, o paryčiais viskas paskendo rūke. Šuns nosį, akis ir priekines kojas matau, o apie užpakalinių buvimą galiu tik numanyti. Galiu netgi spėti, kad kažkur ten yra uodega, nors iš tikrųjų jos nėra.

Skaitau pastarojo meto dešiniųjų arba liberalių pažiūrų politikų bei politikos apžvalgininkų tekstus popierinėje bei internetinėje spaudoje, įrašus socialiniuose tinkluose ir nepaliauju stebėtis, kada jie pagaliau baigs verkšlenti. Rinkimai pasibaigė ne vakar, buvo pakankamai laiko susitaikyti su jų rezultatais. Juolab, nenutiko nieko netikėto, rinkėjų balsai pasiskirstė daugmaž taip, kaip prognozavo viešosios nuomonės tyrimų kompanijos.

 Net toks gūdus provincialas kaip aš, tarsi Šrekas tūnantis tarp pelkių, gegužę rašiau: „Sunkmečio pabaiga pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?” Gal toks priminimas pernelyg panašus į neskoningą frazę „Argi aš jums nesakiau?”, bet dabar taip ir darau. Nes tada netikėjote. Atskirai reikėtų atsakyti vienai mano labai gerbiamai kairių pažiūrų filosofei, kuri vis mane pataiso, jog nei LSDP, nei juolab Darbo partija nėra kairieji, o „Tvarka ir teisingumas” tai jau visai dešinieji. Pats žinau, kad tas skirstymas yra netobulas ir mažai ką sakantis apie partijų ideologijas, bet reikia juk kažkokių orientyrų, todėl man ir skaitytojams bus paprasčiau, jeigu naudosiuosi beveik visuotinai priimtu manymu, jog liberalai su krikščionimis demokratais yra dešinieji, socialdemokratai - kairieji, o visi kiti bando sutilpti kažkur tarp jų.

Taigi, rinkėjų simpatijų švytuoklė prognozuojamai pasisuko kairėn, atsakomybė už valstybės likimą artimiausius ketverius metus atiteks socialdemokratų lyderiui ir niekam nebus įdomu, kuris ten jo vyriausybės programos skirsnis atsineštas lenkų, o kuris tvarkiečių. Taip buvo Permainų koalicijos laikais, nesitikėkite, kad dabar bus kitaip. Todėl dešiniesiems politikams ir politikos apžvalgininkams jau pats laikas kažkaip susitvardyti, nusišluostyti ašaras, mesti lauk svajones apie rinkimų rezultatų panaikinimą ir įdėmiai pasižiūrėti į tuos, kas gavo valdžią. Ar begali būti dėkingesni taikiniai su patyčiomis besiribojančiai kritikai. Nuo eilinių narių iki paties būsimojo Premjero, jau dabar lyginamo su animacinių filmukų personažais. O kai dar pamatysite, kas taps naujosios vyriausybės ministrais... Artimiausius ketverius metus tikrai bus ką veikti, o kiekvieną kartą, kai jau atrodys, kad gražiau būti negali, nutiks kažkas naujo. Mėgaukimės, dalinkimės, komentuokime. Tai gerokai smagiau, negu bandyti teisinti valdančiosios partijos nepopuliarius sprendimus, ką daugelis dešiniųjų pažiūrų viešosios erdvės žmonių ne itin sėkmingai bandė daryti iki šiol. Dabar atėjo laikas būti kandžiais, pašaipiais ir ironiškais. Atėjo dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius, laimės valanda, o jie to nemato.

 Dar įdomiau bus stebėti naujosios valdžios kritiką iš kairės. Išdalinti pažadai didinti minimalią algą, profsąjungų lyderio buvimas LSDP sąraše ir rinkėjų viltys, kad apie taupymą daugiau nebeteks girdėti, reiškia taip pat ir tai, kad Seimo dauguma ir Vyriausybė nebegalės lyg niekur nieko gyventi pagal Ingridos Šimonytės stalčiuose užsilikusius paskaičiavimus. Diržų atleidimo bent per dvi ar tris skylutes lūkesčiai susidurs su materijos tvermės dėsniu. Papildomų šimtų milijonų litų tiems lūkesčiams bent simboliškai patenkinti tiesiog nėra iš ko atimti. Gerai, jei reikalai Europoje tuo metu bent jau nepablogės ir pietinių kaimynų likimas neištiks Prancūzijos, valdomos tokio paties nuovargio nuo taupymo į valdžią atvestų socialistų. Mačiau kaip pora dienų po Seimo rinkimų LRT ryto laidoje džiūgavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, bet ar betiks ta riebaus kastruoto katino šypsena, kai reikės jau iš naujos Vyriausybės reikalauti priešrinkiminių įsipareigojimų vykdymo? Tolerancijos ir lygių galimybių aktyvistai jau dabar šiurpsta, išgirdę, kad į Vyriausybės programą bus įtrauktos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vertybinės nuostatos, prieš kurias nublanksta bet kokie Manto Adomėno ir Rimanto Dagio per ketverius metus suspėti prastumti sprendimai. Naujajame Seime ir naujojoje valdančiojoje daugumoje tradicionalistų bus netgi daugiau, negu senajame, nes balsuojant dėl talibaniškų sprendimų projektų dar prisidės „Drąsos kelio” radikalai. P. Gražulis gali būti vienoje koalicijoje su M.A. Pavilioniene, bet pasaulėžiūrų skirtumai tarp jų buvo ir liks didesni, negu tarp bet kurio opozicijos atstovo ir Premjero. O kai ateis laikas pildyti lenkams duotus pažadus keisti Švietimo įstatymą bei liberalizuoti asmenvardžių rašybą dokumentuose, matysime, kad net ir be nepatekusių Seiman tautininkų pakaks radikalių patriotų, pasiryžusių to neleisti.

Kartodami ir gromuliuodami pašvinkusias naujienas apie balsų pirkimą ir rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimus, tampame nuobodūs net patys sau. Bus pradėtų ikiteisminių tyrimų rezultatai, galėsime pranešti skaitytojams, bet dabar duokime jiems kažką naujo. Šimto dienų be kritikos ši valdžia tikrai negaus, bet leiskime jiems bent išsidalinti postus. O jei jau norime atrodyti išvis objektyvūs, palaukime pirmųjų sprendimų.