2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Nėra prasmės gėdytis patriotizmą sieti su sėkme


Gal nepatikėsite, bet tokiu metų laiku, kai anksti sutemsta, o vėjas atbloškia vis naujus šalto lietaus šuorus,  pasiutiškai mėgstu išsiruošti į kelionę gerai pažįstamu keliu, nustatyti automobilio šildymo sistemą gerokai aukštesnei temperatūrai, negu esame įpratę toleruoti namie, tyliai pasileisti seną visų užmirštą niekam jau nebepatinkančios roko pakraipos kūrinį ir dairytis į pakelėje pasitaikančių sodybų kiemus. Kai jų nedengia nei lapai, nei sniegas, akivaizdžiausiai matyti, kaip viskas čia pasikeitė nuo šio amžiaus pradžios ir per keletą pastarųjų metų.

Prieš dešimtmetį čia dominavo silikato ir šiferio pilkuma, ryškūs tebuvo kiemugaliuose, tarp mėšlo krūvų, mėlynuojantys baltarusiški traktoriai. Vairuoti reikėdavo atidžiau, nes ties kiekviena gyvenviete į kelią galėjo išropoti į surūdijusius dviračius pasirėmę, tokie pat pilkai rudi, kaip visa rudeninė augalija, svirduliuojantys ir griuvinėjantys į balas tų silikatinių trobų gyventojai. Dabar jų jau gerokai mažiau - ką prastas spiritas ir bambalinis alus sugraužė, kas po ratais pakliuvo. Ir jų trobesiai, juoduojantys išdaužytų langų kiaurymėmis, vėtrų nuplėšytais šiferio lapais, kiemai, apaugę sulaukėjusiomis slyvomis, nušašę skruzdėlynų kupstais, iš tolo išduoda, kad čia jau nebėra jokios gyvybės, net jei kažkas dar tebegyvena. Kiti, atvirkščiai, per tuos metus atkutę, raudonuoja laminuotos skardos stogais ir švyti trupučiu mažosios architektūros kičo, patvoriuose žaliuoja tujos, o žemesnėse vietose būtinai iškastos kūdros. Ryškesni ir patys gyventojai, nors tas ryškumas daugiausiai iš skudurynų, bet vis mažiau primena nespalvotą sovietinį kerzinių čebatų ir šimtasiūlių kaimą.

Nesigirsiu, kad sustoju pamatęs kiekvieną pakelėje ranką iškėlusį pakeleivį, ypač po to, kai vieną lietingą rytą nuo Alytaus iki Prienų kryžkelės pavėžėtas jaunuolis išlipdamas sugebėjo nugvelbti telefoną. O kitą kartą Seirijuose įlipęs senukas pasigyrė maiše bevežąs iškamšų meistrui ožio galvą, iš kurios privarvėjo padori bala dvokiančio skysčio. Senukui tai kas - išlipo ir nuėjo savais keliais, o mane tas kvapas, net ir pakeitus automobilio salono grindų kilimėlį, persekiojo dar pusę metų. Bet, jeigu jau kartais pavežėju kokią bažnyčion ar į rajono centrą žemės dokumentų tvarkyti išsiruošusią senutę, tai nemokamai išgirstu tokią dramatišką giminės kančių istoriją, prieš kurią iš kaimo išėjusių ir jo jau nebepažįstančių gyvųjų lietuvių literatūros klasikų kūriniai - tik pasakaitės prieš miegą. Žinau, kad jei neįjungsiu muzikos arba radijo, senosios pakeleivės būtinai prakalbės, nes namie jų jau seniai niekas negirdi ir nebesiklauso kaip nuolat įjungto televizoriaus, pasakojančio apie Radžio nuotakas ir šokių iš šokių projekto išbalsuotas poras. Beveik visos jos pasakoja apie vaikų nelaimes bei ligas ir dar būtinai apie emigravusius anūkus, kuriems daugiau ar mažiau pasisekė atrasti laimę tolimose klestinčiose šalyse. Tik liūdnos akys išduoda, kad tomis sėkmės istorijomis jos nelabai tiki, nors ir labai norėtų patikėti. Nes vis rečiau grįždami aplankyti artimųjų jie, nors ir puikuojasi naujausių modelių išmaniais telefonais, pasakiškais uždarbiais ir bendradarbių pagarba, nudelbia akis, paklausti, kada gi ateis metas grįžti.

Nebūsiu toks naivus ar ciniškas, kaip filosofu kartais pavadinamas Romualdas Ozolas, besisvaidantis kaltinimais visoms iš eilės valdžioms už tai, kad nestabdo emigracijos ir vadinantis ją aksominiu genocidu. Kai vidutinis darbo užmokestis pas mus ir šalyse, į kurias dažniausiai emigruojama, skiriasi ne procentais, o kartais, mūsų vaikų nesulaikytų ne tik patriotiškos kalbos, bet ir spygliuotos vielos. Prie radiatoriaus prirakink - vis tiek ras būdų nusitraukti ir išvažiuoti. Nėra tokios galios, kuri juos sustabdytų. Visos kalbos apie tikėjimą ar netikėjimą Tėvynės ateitimi, nepakankamą pagarbą darbe, ar valdininkų savivalę tėra bereikalingas svarbiausio emigracijos motyvo dangstymas. Būkim sąžiningi, pinigai tikrai nėra kažkas gėdingo, nors jums daug metų tai bandė kalti į galvas. Juk juos uždirbate sunkiu darbu ar sumanumu. Tas, kas sako, kad laimės nenusipirksi, neapmokės jums sąskaitų už šilumą, nepripils kuro į automobilio baką ir nesumažins maisto kainų parduotuvėje. Patriotizmas negali būti atsiejamas nuo gerovės ar jai priešpastatomas. Myliu Lietuvą ir čia gyvenu ne todėl, kad esu mazochistas, o todėl, kad man čia patogiausia įgyvendinti savo svajones ir siekti tikslų. Kaip tam katinui Matroskinui iš sovietinio animacinio filmuko, sakiusiam: „Mus ir čia gerai šeria”. Jei būtų kitaip, galbūt vairuočiau vilkiką tarp rytinės ir vakarinės JAV pakrantės arba remontuočiau kompiuterius daugiataučiame Vakarų Europos didmiestyje. Gėda dėl tariamai išduoto patriotizmo labiausiai ir trukdo pirmosios kartos emigrantams pasijusti išties laimingais, bet jų vaikai šito beprasmio jausmo jau nebeturi.

Liberali patriotizmo samprata, neatsiejama nuo didžiavimosi galimybėmis sekti įkvepiančiais sėkmės pavyzdžiais, kurias suteikia tėvynė, gerokai perspektyvesnė už graudžiai gedulingą klastingų kaimynų skriaudžiamos vaidilučių ir beviltiškoje kovoje kritusių margirių žemės įvaizdį. Palyginus su daugelio tautų, kurios drauge su mumis kankinosi Sovietų Sąjungoje, šiandieniniu gyvenimu, Lietuvos sėkmės istorija yra stulbinanti. Lygiai taip pat stulbinantis yra ir mūsų sugebėjimas susitelkti, įveikiant pastarųjų metų sunkmetį, kurio taip stinga visai pietinei Europos Sąjungos pusei. Jei po kelių dešimtmečių mūsų liks ne trys, o tik du ar vienas milijonas, tai jų bus būtent tiek, kiek gali būti laimingi šiame jaukiame Europos užkampyje.

P.S. Įdėmusis skaitytojas A.K. patikslino: "Mus ir čia neblogai šeria" sakė kitas katinas - iš filmuko "Papūgino paklydėlio sugrįžimas" . Ačiū.