Prekybos agento išmetimas spyriu į užpakalį nėra smurtas, o tik neigiamo atsakymo vertimas į jam suprantamą kalbą

Ne taip seniai vienas bene dešimtmetį nematytas bičiulis, paskambinęs telefonu, pranešė apie savo ketinimus apsilankyti Druskininkuose ir pasiūlė kur nors papietauti. Vos jį pamatęs, iškart supratau, kad kažkas nutiko. Iš ilgaplaukio metalisto žmogus šiaip sau nevirsta kostiumuotu nuoboda, pasidabinusiu pigiu kaklaraiščiu ir pirmosios kartos „iPad”. Kol užsisakinėjome maistą ir gėrimus, nekantravau sužinoti, kas gi jam nutiko per tuos metus, kol neišgirdau pirmųjų žodžių apie investavimo galimybes į unikalią prekių platinimo sistemą. Paklaustas, ar tai nėra kaip nors susiję su vienu plačiai žinomu tinklinio pardavimo prekiniu ženklu, kurio atstovai, mano supratimu, platina siaubingai pervertintus valiklius, dantų pastą ir kitokį šlamštą, pašnekovas labai nenoriai pripažino, jog būtent taip ir yra. Tik iš pagarbos kažkada buvusiam įdomiam žmogui nepasiunčiau jo kur nors toli slaviškai. Atsisveikindamas pasiūliau paskambinti arba parašyti, kai tai praeis.

 Dar anksčiau mano žmona, dirbanti kartu su manimi redakcijoje, sulaukė keisto draugės telefoninio skambučio. Kalbėdama užuominomis ta pakvietė savo bute susitikti su viena valstybės tarnautoja, kuri jai neva „turi ką pasakyti”. Paprastai tokio slaptumo imamasi tada, kai norima atskleisti žiniasklaidai korupcijos faktus, parodyti kokį demaskuojantį dokumentą... Paaiškėjo, kad tarnautoja yra to paties tiesioginės rinkodaros tinklo narė.

 Mačiau, kaip į jų nagus pakliuvo vienas kiekvieną darbo dienos rytą su mumis kavą gerdavęs druskininkietis. Už paskutinius ir skolintus pinigus prisipirko jų pervertinto šlamšto, pradėjo mums piršti visokias gudrias dantų pastas ir „lochus”. Bandėme jį įspėti, kad tai pakenks draugystei... Paskui mandagiai siuntėme tolyn. Dar vėliau jau nemandagiai siuntėme ir nustojome su juo bendrauti, kol visa tai praeis. Po pusmečio jis jau buvo atvirtęs į žmogų, tik dar ilgai kapstėsi iš buvimo toje komercinėje sektoje metu prisidarytų skolų.

 O priminė šią temą, apie kurią savo nuomonę seniai ketinau išsakyti, bet vis nerasdavau tam progos, tinklaraštininkas Skirmantas Tumelis. Būdamas baisiai taktišku žmogumi, jis aptakiai bandė pakišti nuorodas, atsiklausti skaitytojų nuomonės, bet taip ir neįvardijo, kad tinklinis pardavimas yra totalus blogis. Pažįstu keliolika žmonių, kurie bandė tuo verstis ir nusivylė arba tebesiverčia. Ir nė vieno, kuris mano akyse iš varguolio taptų milijonieriumi ar bent pasiturinčiai gyvenančiu, nusipirktų ar pasistatytų namą, važinėtų nauju automobiliu ir švytėtų ne suvaidinta pagal specialiuose kursuose įkaltą metodika, o nuoširdžia, tikra sėkme.

 Įsigaliojus Europos Komisijos direktyvai „Dėl nesąžiningos komercinės veiklos”, tikėjausi, kad dabar jau tikrai gaus per nagus tie, kas uždirba ne konkuruodami laisvoje rinkoje, o verbuodami vis naujus prekybos agentus ir įpareigodami juos nusipirkti „prekių krepšelį”. Bet direktyva taip ir liko dūlėti stalčiuose, o gilintis į tinklinio pardavimo subtilybes lyg ir nėra kam.

 Kodėl tokį prekybos būdą drįstu vadinti nesąžiningu? Kai Šolom Aleichemas rašė mano mėgiamą apsakymų rinkinį „Komivojažieriaus užrašai“, tokia prekyba, vaikštant nuo durų prie durų, buvo neišvengiama būtinybė jau vien dėl neišvystytos prekybos infrastruktūros. Ir nors daug kas iki šio jaučia malonumą turėdami „savo” pardavėją, kurio nuomone ir patarimais pasitiki negooglindami, aš, atvirkščiai, mėgstu savitarnos arba internetines parduotuves, kur man nereikia bendrauti su pardavėjais-konsultantais. Jeigu parduotuvėje prieina įkyrus pardavėjas ir klausia, ar gali kuo padėti, siunčiu jį tolyn arba išeinu iš parduotuvės, sakydamas, jog apsipirksiu pas konkurentus tik dėl jo įkyrumo. Užklydusiems į redakciją prekybos agentams, išdidžiai vadinantiems save konsultantais, primygtinai siūlau užsakyti skelbimą laikraštyje, kol jie pabėga. Per dešimtmetį neatsispyrė ir užsakė gal kokie du. Bet vienas iš jų tik skelbimo tekstą paliko ir nuėjo atnešti pinigų. Iki šiol neša. Tai tas nesiskaito. Nepakankamai grubiai išvyti per duris prekybos agentai bando brautis per langus ir kaminą, todėl nebijokite jų įžeisti. Užrašas ant durų „Prekybos agentai nepageidaujami” jau nepadeda, nes tada jie pasivadina konsultantais, apklausų vykdytojais. Juos išmokė nesuprasti neigiamo atsakymo, todėl išmetimas spyriu į užpakalį netgi nėra smurtas, o tik to atsakymo vertimas į jiems suprantamą kalbą.

 Sąžininga komercinė veikla yra tada, kai, prieš apsispręsdamas pirkti, matau kelių rūšių prekes, kaip dideliame prekybos centre, ir (arba) detalius jų aprašymus, kaip internetinėse parduotuvėse. Kai žinau, kad už klaidinančią informaciją ant pakuotės, parašytą mano gimtąja kalba, gamintojas arba importuotojas gali sulaukti tokios baudos, kad maža nepasirodys. Ir dar, kai nesu spaudžiamas pasirinkti šią akimirką. Išrikiuokit, pavyzdžiui, „Amway” gaminius prekybos centrų lentynose ir nenupirks nė vieno, nes visi pirkėjai matys, kokia išpūsta jų kaina, lyginant su kitomis panašiomis prekėmis. Be apmokytų pardavimo agentų įtikinėjimo „kerų” jie netenka mistiško patrauklumo.

Pasak Giedrius Drukteinio, dar šio amžiaus pradžioje pasaulinė tiesioginės prekybos apimtis jau buvo priartėjusi prie šimto milijardų dolerių. Bet apyvarta dar nereiškia sąžiningumo. Narkotikų ir vogtų meno kūrinių apyvarta irgi nemaža. Sparti internetinių parduotuvių plėtra ne tik atima duoną iš tiesioginės prekybos verslo, bet ir stumia jį link agresyvių ir nesąžiningų pardavimo būdų. Teko skaityti prognozių, kad net ir draudimo agento specialybė gali išnykti per artimiausią penkmetį, nes vis daugiau žmonių draudžiasi internete.

Žinau, kad ši mano nuomonė neįtikins nė vienos jau užverbuotos tinklinio pardavimo sektos aukos. Jokia, net ir daugybe konkrečių faktų pagrįsta kritika iki jų smegenų neprasibraus. Sektos viduje esantis žmogus blokuoja bet kokios kritiškos informacijos priėmimą. O štai padorus išsityčiojimas padėtų jų dar neįtrauktiems žmonėms neįkliūti. Kadangi dirbu kurorte su giliomis sveikatinimo ir sveikatos stiprinimo tradicijomis dar nuo Juzefo Pilsudskio draugės dr. Eugenijos Levickos laikų, tai manau, kad profilaktika duoda geresnius rezultatus ir yra pigesnė, negu jau susirgusiųjų gydymas.

 Nesakykite man, kad geriau, jog tie žmonės dirba prekybos agentais, o ne kaulija iš valstybės pašalpų ir laukia, kol darbo birža duos jiems darbo, nes pagal tokią logiką taip pat toleruoti privalėtumėm ir telefoninius sukčius bei kontrabandininkus. Šie juk irgi nelaukia malonių iš valdžios ir sukasi kaip išmano. O jau kišenvagiai ir stoties prostitučių suteneriai tai išvis verti „Auksinės krivūlės” apdovanojimo. Tinklinės prekybos sektos, besinaudojančios nesąžiningos komercinės veiklos metodais, išnaudoja savo aukas taip pat, kaip suteneriai ir telefoniniai sukčiai, tik mes vis dar veidmainiškai apsimetinėjame, jog to nepastebime.