Vos kelios savaitės beliko iki spalio 29-osios, kuri, jeigu
tikėčiau už skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui skirtus biudžetinius
bei europinius milijonus transliuojamais reklaminiais vaizdeliais, bus baisesnė
už Majų kalendoriaus pabaigą. Nors anteną nulaužk, nematau jokio viešo
intereso, pagrindžiančio tokį pinigų mėtymą, išskyrus privatų komercinių
televizijų interesą neprarasti jų pačių nubukintų žiūrovų dalies. Tai kodėl ne
jie patys savo lėšomis tą skaitmeninės televizijos plėtrą turėjo finansuoti?
Latvija prie skaitmeninės televizijos perėjo 2010 m.
birželio 1 d., o Estija vos mėnesiu vėliau – liepos 1 d. Kaip ir tikėtasi, buvo
žmonių, kurie dėl savo amžiaus ar ribotų aplinkos suvokimo gebėjimų nepasiruošė
analoginės televizijos išjungimui, bet mūsų kaimynai ir netaškė milijonų, kad
kiekvienam viską išaiškintų ir nedalijo kompensacijų už priedėlius.
Atsilikėliai parėkė, kad televizorius neberodo, pamatė, kad niekam tai nerūpi
ir susitvarkė patys.
Lietuvoje didžiausia bėda yra ne gyventojų tamsumas,
neleidžiantis suvokti, kuo analoginė televizija skiriasi nuo skaitmeninės, ar
skurdas, ribojantis galimybes nusipirkti naują televizorių su skaitmeniniu
tiuneriu arba skaitmeninės televizijos priedėlį, o politikų noras pasirūpinti
kiekvienu žmogumi kaip bejėgiu naujagimiu. Vos tik Europos Sąjunga ar
neišvengiamas techninis progresas mums atneša kažkokią progresyvią naujovę,
viešojoje erdvėje arba Seimo salėje iškart pasigirsta reikalavimai juos atidėti
iki datos, sutinkamos tik mokslinės fantastikos filmuose, ir biudžeto pinigais
pasirūpinti, kad tą naujovę, suvirškintą ir sukramtytą, valstybė mums šaukštu
sugrūstų į burnas. Jeigu jų balsai būtų lemiami, iki šiol žiemą važinėtumėm
vasarinėmis padangomis, nes pensininkui Pranui, savo surūdijusiu priešistoriniu
„Pasatu” išvažiuojančiam į bendrojo naudojimo kelius tik Vėlinių savaitgalį ir
per lydekų nerštą, žieminės padangos pernelyg brangios. Nebūtų ir privalomojo
civilinės atsakomybės draudimo, nes Pranas juk avarijų nedaro, važiuoja lėtai
ir tiesiai, kad kepurė su snapeliu nuo galvos nenukristų ir teleskopinių akinių
stiklai neaprasotų. Draudimą tegul perka visokie ten BMW skraidantys kelių
ereliai. Tai tie patys žmonės reguliariai imasi iniciatyvų reguliuoti
antkainius prekybos centruose, inicijuoja įstatymų pakeitimus, kad vartojimo
paskolos nebūtų išduodamos tiems, kas neturės valios jų grąžinti, o žemės
sklypų savininkai negalėtų jų parduoti geriausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.
Jeigu žmogui dešimtmetį kasdien sakysim, kad jis yra kiaulė,
anksčiau ar vėliau pradės kriuksėti. Jeigu kalsim į galvą, kad jis yra
nesugebantis savimi pasirūpinti varguolis, kurį tik ir tyko apgauti apsukrūs
spekuliantai, užsienio korporacijos bei vietiniai oligarchai, jį nuolat persekios nesaugumo jausmas ir
išsivystys poreikis, kad kas nors juo rūpintųsi.
Kasdien sutinku vis daugiau sveikų ir aktyvių žmonių, kurie
visiškai arba beveik nežiūri televizoriaus, visą reikalingą informaciją ir
pramogas surasdami internete. Taip gyvena dauguma šiandieninių gimnazistų, mano
karta be televizijos išsiverčia gerokai rečiau, bet pažįstu ir pensininkų,
priklausomų nuo „Facebook”, bet ne nuo televizinių šokių su žvaigždėmis.
Lietuviškiems televizijos kanalams lieka mažiausiai išsilavinusi, nemokanti
užsienio kalbų, nusenusi auditorijos dalis, kuri, vietoje aktyvios informacijos
bei pramogų paieškos internete, mieliau vis dar renkasi pasyvų televizinio
vaizdo žiūrėjimą. Mūsų namuose televizorius būna įjungtas kaip fonas, bet tuo
metu visi veikia kažką kito, dažniausiai internete. Štai kodėl gamintojai
išleidžia vis išmanesnius televizorių modelius, kuriuose televizinis vaizdas
yra tik nedidelė ir ne pati svarbiausia jų galimybių dalis greta socialinių
tinklų, bendravimo ir naršymo aplikacijų.
Paskutiniai analoginiai žiūrovai, kurių ekranuose spalio
29-ąją mirgės „sniegas”, yra ir paskutinė lietuviškų komercinių televizijų
viltis. Jeigu jiems neužteko sugebėjimo orientuotis pasaulyje, kad laiku
pasiruoštų analoginės televizijos išjungimui, tai ir į internetą jie neišeis,
išmaniųjų televizorių nepirks. Kieno, jei ne pačių komercinių televizijų
interesas, kad ir po spalio 29-osios jie liktų prilipę prie ekranų? Todėl
valdiškų ar europinių pinigų taškymas skaitmeninės televizijos plėtros
skatinimui yra tiesioginė valstybės dotacija komerciniams televizijos kanalams.
O gal ir politikų noras jiems įsiteikti prieš Seimo rinkimus. Kiekvieną kartą,
kai pas skaitmeninės televizijos reklamos ilgaamžį senuką ant sofos susėda visi
kaimynai ir „atsliūkina dykaduonis Gediminas”, supraskite, kad už jo kukurūzų
spragėsių dubenį sumokėjote jūs. Ir už tai, kad ši reklama sukasi dažniau už
moteriškų įklotų bei Visagino atominės elektrinės... O jei po spalio 29-osios
jūsų laiptinės kaimynas paklaus, kodėl staiga nustojo rodyti jo televizorius,
patarkite jam skaityti knygas. Ir jokiu būdu neskolinkite daugiau kaip 10 litų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą