Pasiuntėme nepakankamai toli

Kasmet didžiąją dalį mūsų sodo obuolių derliaus paprasčiausiai supūdydavau, o šiemet, pažvelgęs, kaip gausiai jie užderėjo, pasiūliau draugams iš interneto socialinių tinklų atvykti ir prisirinkti, kiek pajėgs išsivežti. Prisiminus, kad gyvenu ne sostinės centre, o mažame kaimelyje prie Veisiejų, galėčiau teigti, kad eksperimentas pavyko. Kartą sulaukiau svečių iš Druskininkų, kitą – iš Vilniaus. Pirmasis svečias jau spėjo pasigirti išsispaudęs per 100 litrų obuolių sulčių, antrasis taip pat išsivežė panašų obuolių kiekį. Maždaug taip ir įsivaizduoju solidarumą.

Bet jeigu koks nors vietinės valdžios atstovas, pavyzdžiui seniūnas, imtų aiškinti, kad privalau su kažkuo pasidalinti obuoliais, nes turiu jų daug, o kiti visai neturi, tai pirma galvon atėjusi mintis būtų užpjudyti jį šunimi. Jei rimtai, tai mūsų seniūnas išties malonus žmogus ir tiek negeria, kad tokių dalykų prisigalvotų. Bet kitas, iš pirmo žvilgsnio ne ką mažiau malonus žmogus, Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys Algirdas Gediminas Šemeta šią savaitę džiugiai pranešė: „Iniciatyva, kurią remia beveik 2/3 europiečių, įgauna pagreitį! Vakar vakare gavau Belgijos finansų ministro laišką, kuriuo Belgija prisideda prie kitų šalių, prašančių Komisijos pradėti rengti sustiprinto bendradarbiavimo procedūrą dėl Finansinių sandorių mokesčio įvedimo. Ledai pajudėjo.”

 Lengviau atsidusome, kai 2009-ųjų „Naktinės mokesčių reformos veidas” – anuometinis finansų ministras A.G. Šemeta – buvo deleguotas į Europos Komisiją. Dabar darosi aišku, kad nepakankamai toli jį pasiuntėme, nes ir iš ten gali apdėti naujais mokesčiais. Komisaro minimi du trečdaliai europiečių, pagalvoję apie finansinių sandorių apmokestinimą, įsivaizduoja, riebų bankininką, vilkintį brangų kostiumą, kurio rizikingų sprendimų ir išduotų blogų paskolų prislėgtus bankus visų mokesčių mokėtojų lėšomis gelbėjo jų valstybės. Nejaučiu tam įsivaizduojamam personažui ypatingų simpatijų, bet kirba nuojauta, kad dėl naujojo mokesčio nei jo kostiumas, nei laikrodis, nei automobilis netaps pigesniais ir premijos nesumažės, o mokesčio našta bus sėkmingai išdalinta visiems bankų paslaugomis besinaudojantiems klientams. Gal jie ten Belgijoje ir tiki komisarų visagalybe, o mes ne taip seniai matėme, kaip skandinaviškai socialiai atsakingi bankai, vieną dieną primygtinai siūlę imti paskolas kone iki gyvenimo galo pervertintam nekilnojamam turtui pirkti, kitą taip sėkmingai pasidalino su savo klientais krizės našta, kad ne vienas iš jų iki šiol žagsi. Ne taip seniai tie patys bankai mums solidariai pakėlė kainas už grynųjų pinigų tvarkymo operacijas, vietinius pervedimus litais bei vietinius ir tarptautinius pervedimus eurais, atsiskaitymus debeto ir kredito kortelėmis. Lietuvos bankas tas kainas patyrinėjo ir draugiškai patarė mums „dažniau naudotis pažangiomis mokėjimo priemonėmis ir atsisakyti grynųjų pinigų”. Gal tada komerciniai bankai sumanys sumažinti paslaugų kainas. O gal ir ne. Vien elektroniniais pinigais besinaudojantys gyventojai yra ne tik bankininkų, bet ir visų valdžių bei specialiųjų tarnybų svajonė. Nereikia nieko sekti, stebėti, pagauti už rankos darant nusikaltimą. Pakanka peržiūrėti pinigų srautus ir jau galima dėti antrankius už galimai neteisėtą praturėjimą arba palikti ramybėje.

 Aną savaitę viename lietuviškame vidutinio dydžio prekybos centre su nelietuviška raide pavadinimo viduryje stovėjau eilėje paskui daug metų pažįstamą bendraamžį, šiuo metu gan sėkmingai bedarbiaujantį ir reguliariai turistaujantį anapus Lietuvos-Baltarusijos sienos. Kai atėjo eilė jam užsimokėti, jaunutė kasininkė spuoguotu veidu paklausė, ar jis turi nuolaidų kortelę. Vyriškis burbtelėjo „ne”, o man paaiškino nesinaudojąs ne tik bankų, bet ir nuolaidų kortelėmis, nes visai netrokšta, kad kažkokiose elektroninėse sistemose matytųsi, kiek pinigų jis išleidžia, ir kiek kartų tos išlaidos viršija oficialias pajamas.

 Sąskaitas už elektrą, ryšio paslaugas ir atliekų tvarkymą apmoku internetu, nes taip tiesiog patogiau, bet skaičiukai sąskaitoje neteikia tokio malonumo, kaip rankose laikomi grynieji pinigai – litai, eurai, svarai... Bet daugiausiai sentimentų jaučiu gryniesiems doleriams. Žali pailgi popierėliai su prezidentų atvaizdais, nepaisant visų jų kurso svyravimų ir pamažu vykstančio pasaulio rezervinės valiutos statuso praradimo, mano kartai visada išliks tikrų pinigų simboliu, užsilikusiu sąmonėje nuo daugybės peržiūrėtų Holivudo veiksmo filmų ir pirmųjų Nepriklausomybės metų turginės ekonomikos – tikrųjų laisvosios rinkos laikų. Myliu Ameriką – ne tą, kuri kamuojasi dėl klimato kaitos ir spėjamų suimtųjų teroristų teisių pažeidimų, o tą stiprią ir savimi pasitikinčią Ronaldo Reigano laikų laisvės ir demokratijos gynėją, didelių rajų kampuotų automobilių, pakelės užkandinių, dangoraižių ir „Coca Colos”, Rembo, Rokio šalį, nesigėdijusią savo jėgos ir veržlumo, nebijojusią garsiai įvardinti Blogio imperiją. Žinau, tai tik svajonė, tokios šalies seniai nebėra, o santaupų grynaisiais doleriais nebelaiko net „naujieji rusai”, tai ir aš nelaikau, bet jaunystės meilės ištrinti iš atminties tiesiog neįmanoma.