2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Pardavęs balsą rinkėjas žino, kad nuskriaustas ne jis, o pirkėjas


Pusamžis vyras ir moteris, turbūt jo žmona, rinkimų apylinkėje:
–  Šitas lapas balsuoc už žmonis, šitas už partijas, o už kų tas mažas, kiba už degalinį?
–  Ne už deagalinį, o už katilinį, nieko nesupranci, mauše.

Pirmadienio rytą mūsų namų pašto dėžutėje žmona rado kažkieno įmestą tuščią raudoną rusiškų cigarečių „Premjer” pakelį. Kai pasidalinau šia beprasme kasdienybės detale su „Facebook” draugais, jie iškart susiejo tai su rinkimų tematika. Ne, rašyti apie tai jau vėlu. Nes visą savaitę tik apie tai ir šnekėta, rašyta, diskutuota. O juk jokie politikai neprineš man malkų, neužkurs krosnies, kad namie nebūtų žvarbu kaip daugiabutyje, nesurinks nukritusių obuolių, lapų nuo tako nenušluos ir net šunio su katukais nepašers. Klystame kaskart, kai krykštaujame iš džiaugsmo arba ieškome virvės pasikarti dėl rinkimų rezultatų, manydami, kad dabar tai jau tikrai viskas pasikeis. Saulė nenusileis, po rudens ateis ne žiema, o vasara, piniginėje nesibaigs pašalpa, o šaldytuve alus? Arba atvirkščiai, žemė taps pragaru, o nuo stogo lietvamzdžių varvės derva? Pasikeis tik jiems, išrinktiems arba ne. Laimėtojai su pralaimėjusiais dar ne kartą keisis vietomis, bet jų galimybės pakeisti mano ir jūsų gyvenimą yra stebėtinai menkos. Keli procentai mokesčių tarifų kada nors vėliau, didesnis ar mažesnis valstybės kišimasis į verslą ar po lova... Skirtumai mažesni, negu galime tikėtis kiekvieną kartą, kai jie mums pažada permainas.

Kol tęsiasi toks stebėtinai švelnus ruduo be kiemo žolę nubalinančių rytinių šalnų, o spalio viduryje net ir uosiai dar neprarado visų lapų, pušynėliuose dygsta žaliuokės ir sodas tebekvepia obuoliais, dar suspėsiu, gal jau paskutinį kartą šiemet, nupjauti kiemo veją ten, kur ji jau spėjo ataugti. Paskui prasivažinėti iki artimiausios krautuvės siaura vingiuojančia tarp dzūkiškų kalvelių asfalto juosta, posūkiuose cypiant vis dar vasarinėms padangoms, parsivežti stambų mėsgalį ir pasigaminti kažką dekadentiškai gardaus. Sakysite, kad tai tik banalus bėgimas nuo realybės į privatų pasaulėlį? Bet aš ten visada buvau, kaip ir jūs beveik visi, o bendrųjų reikalų aptarimas, kitaip dar vadinamas politika, rūpėjo tik tiek, kiek jis gali apsaugoti tą privačią erdvę ir privačius interesus nuo svetimųjų, visų, kurie gyvena anapus mano kiemo tvoros, kišimosi ir reguliavimo.

Žinau, jiems tai nepatinka. Idealus rinkėjas dirba biudžetinėje įstaigoje už valstybės nustatytą minimalią algą, gyvena daugiabučiame name, gauna kompensaciją už šildymą ir važinėja visuomeniniu transportu. Tada jam galima pažadėti ką nors padidinti, pagerinti arba duoti. Arba net ir to nereikia. Jam pakanka, kaip tiems Pravieniškių kaliniams, pažadėti, kad nemuš, tai yra nesumažins etatų, nepanaikins kompensacijų ir lengvatų. Įsivaizduokite, kokią galią veikti žmonių protus įgavo savivaldybės, kai joms buvo perduota teisė savo nuožiūra skirti arba neskirti socialines pašalpas kam tik nori. Nepakankamai demonstruojantis savo varguoliškumą ir nusižeminęs kaipmat gali būti pripažintas galimai turinčiu kažkokių kitų pajamų ir nevertu tos apgailėtinos išmokos. Balsų pirkimas tapo masiniu reiškiniu būtent tada, kai po sunkmečio neįtikėtinai pagausėjo valstybės penimųjų klasė. Papirkti juos pažadais, vaišėmis, pramogomis ar tiesiogiai siūlant už balsą kelias dešimtines jau seniai nėra nusižengimas politinės klasės papročiams, nes tie perkami ir parduodami žmonės tik teoriškai turi laisvą valią ar kažką panašaus į pažiūras, dažniausiai apsiribojančias komercinių televizijų infošou laidų įteigtu tikėjimu, kad „visi jie ten vagys”, o rinkimai „nieko nekeičia”. Todėl pardavęs balsą rinkėjas žino, kad buvo nuskriaustas, apsigavo ne jis, o pirkėjas, nes sumokėjo realią perkamąją galią turintį banknotą už visiškai bevertį veiksmą.

Net jeigu iš gausybės pranešimų apie perkamus balsus keli pasibaigs ikiteisminiais tyrimais ir teismų nuosprendžiais, perkančių ir parduodančių per kiekvienus rinkimus tik daugės, nes tai yra pigiau ir efektyviau, negu politinė reklama televizijoje, plakatų klijavimas ir lankstinukų dalinimas. Sumažinti balsų pasiūlą įmanoma tik sunaikinant juos parduodančią klasę. Galima pagrįstai tikėtis, kad anksčiau ar vėliau vieni iš jų emigruos, kiti čia susiras darbą arba imsis smulkių verslų, o tuomet, jeigu ir neis balsuoti, tai savo balso už dvidešimt litų neparduos, nes drauge su ekonomine nepriklausomybe nuo valdžios bus atgavę ir savigarbą.

Būtent tose savivaldybėse, kur skurstanti visuomenės dalis yra didžiausia, rinkimų rezultatai būna lengviausiai prognozuojami, o savivaldybių tarybose mažiausia politinių jėgų įvairovė. Kam nors gal ir juokinga, kad, pavyzdžiui, klestintis Druskininkų kurortas vis dar yra ir kitąmet bus Probleminių teritorijų sąraše. Pritraukiamos šimtamilijoninės investicijos kuria darbo vietas kvalifikuotiems specialistams, kuriuos tenka viliotis iš kitų miestų netgi žadant jiems tarnybinius butus, o pašalpų gavėjų taip ir nesumažėja.