2013 m. vasario 28 d., ketvirtadienis

Niekas neklaus, ar norite euro


Euro įvedimui šiuo metu nepritaria du trečdaliai mūsų šalies gyventojų. Grubiai suapvalinus, maždaug tiek pat balsavo prieš atominę elektrinę, o jeigu kas paklaustų, būtų nelinkę leisti amerikiečiams ieškoti skalūnų dujų, renovuoti nykius blokinius daugiabučius namus, kuriuose jie gyvena, tiesti naujus kelius, statyti tiltus, oro uostus, prekybos centrus... Kaimynui namo perdažyti ir kiemo išsišluoti neleistų, jeigu tik tokiems darbams reikėtų jų parašo. Jau nė nebežinau, kaip čia jums pasakyti, kad esate, na, beveik girnapusė ant kaklo veržliai ir energingai visuomenės mažumai.

 Yra toks senas žydiškas prakeiksmas palinkėti jus įskaudinusiam žmogui gyventi permainų laikais. Nes bet kokios permainos reiškia, kad supras, kas vyksta, tik tie, kas nepatingės domėtis įvykių eiga ir gebės suvokti informaciją. O jų bus mažuma, geriausiu atveju trečdalis. Bene tai sėslaus ir konservatyvaus žemdirbio genai lemia, kad esame tokie daugmaž panašūs į rambius galvijus, kurie nuo ryto iki vakaro rupšnos ištryptos žolės likučius vienoje vietoje ir nieko daugiau nereikia. Tik palikit ramybėje, atsikabinkite, nieko nekeiskite. Leiskite mums bambėti panosėje, kad algos ir pensijos apgailėtinai mažos, mokesčiai beprotiškai dideli, kraujasiurbiai darbdaviai engia, kainos kyla, bet šiukštu nesiūlykite ką nors pakeisti. Mums buvo gerai ir su analogine televizija - nesvarbu, kad su trukdžiais, bet ji rodė ir nereikėjo pakelti sėdimosios nuo minkštasuolio bei lipti ant stogo antenos sureguliuoti. Mums gerai ir nerenovuotuose namuose, kam juos ta puta aplipinti ir taip dar stovi. Davė kažkada vykdomasis komitetas butą, tapetus prieš Maskvos olimpiadą perklijavom ir gerai, tegul būna, kaip yra. Ir „Pasatas” dar važiuoja, geras, vokiškas, beveik naujas - devyniasdešimt pirmų metų, dūmina, bet kai nešalta užsiveda ir važiuoja. O jeigu techninės apžiūros nepraeina, tai tik todėl, kad tie apžiūrovai kyšio nori. Atsikabinkit nuo mano biednos galvos, niekam juk netrukdau. Ir neminėkit jokių permainų. Žinau, kas jas sugalvojo, apvogti nori paprastą žmogų.

Paprastas žmogus visada žino, kad nuo permainų jis nukentės. Nes, jeigu kažkas pasaulyje keičiasi, tai keičiasi tik į blogąją pusę. Nes tik vagys ir apgavikai gali sugalvoti kažkokias permainas, nes juk jiems tai apsimoka, o jei nepasimokėtų, tai nieko ir nedarytų. Kiekvienas verslas yra suktybė ir apgaulė, nes iš kurgi tie verslininkai milijonus ėmė, kad viską pradėtų, kai visi buvom lygūs ir gaudavom po 120 rublių. Pavogė ar apgavo kažką, tai reiškia ir liko vagys, kurie paprastą žmogų, pasitaikius progai, visada apgaus. O tikruosius apgavikus tokie žmonės traukia iš tolo. Jie sugeba iš daugybės bankų išsirinkti tą, kuris rytoj bankrutuos, ir padėti ten laidotuvėms kauptas viso savo gyvenimo santaupas. Ir ne į kokį terminuotą indėlį, o į tokį investicinį produktą, kuriam netaikomas indėlių draudimas. Beje, būtinybė gražiai pasilaidoti paprastam žmogui gerokai svarbiau už patį gyvenimą. Laidotuvės privalo būtų tokios, kad kaimynai pavydėtų ir antkapis ne prastesnis už stovinčius ant gretimų kapų.

Tapti sukčių auka amžius - ne riba. Ir šią savaitę dvylikametis vienos druskininkietės sūnus iš namų išnešė ir nepažįstamiems asmenims atidavė 80 000 litų. Taip pat sėkmingai pinigus kam nors atiduoda ir jo mamos ar močiutės amžiaus žmonės, nes sukčiai visada laimi, o paprastas žmogus nukenčia. Jeigu šiuo dėsniu neabejojate, jūs tikrai esate paprastas žmogus.

Šią savaitę sužinojome, kad pasirengimas euro įvedimui Lietuvoje bus „koordinuojamas aukščiausiu Vyriausybės lygiu”. Tai reiškia, kad bus sudaryta darbo grupė, kuri koordinuos kitų darbo grupių veiklą, o tos darbo grupės... Jau supratote? Bus daug kalbėjimo, o sprendimą leisti, ar neleisti mums įsivesti eurą vis tiek priims Europos Komisija, pažiūrėjusi į skaičiukus, kurie nuo tų darbo grupių veiklos nė kiek nepriklauso. Tiesa, bus išleistas ne vienas milijonas biudžeto litų visuomenės informavimui. Tai reiškia, kad Vyriausybė paskelbs konkursą, kurį laimės viena ar kelios viešųjų ryšių bendrovės. Jos, viliuosi, užsakys į mano laikraštį keletą straipsnių, kuriuose bus aprašyta, kaip mums visiems verkiant reikia euro ir kaip jį įvedant nekils kainos. Jūs juos praversite neskaitydami arba perskaitysite, bet vakare pasižiūrėsite Baltarusijos valstybinės televizijos žinias ir iš jų sužinosite, kad euro zona jau ryt-poryt žlugs paskui bankrutuojančias Jungtines Valstijas. O viešinimo lėšų negavę laikraščiai dar būtinai aprašys, kaip kilo kainos įvedant eurą Estijoje ir Slovakijoje.

Todėl tyliai jums prisipažinsiu, kad mane džiugina tas faktas, jog įvedant eurą Vyriausybė neketina atsiklausti jūsų ir mano nuomonės, ir nebus rengiamas joks referendumas. Nes jūs būtinai iškrėstumėte kiaulystę - pasakytumėte „Ne”. Net jeigu 2015 m. euro įsivesti nepavyks, iki to laiko Vyriausybė atidės visus savo populistinius pažadus ir pasakos jums, kad privalome atitikti konvergencijos arba vadinamuosius Mastrichto kriterijus: infliacijos, biudžeto deficito, valstybės skolos, ilgalaikių palūkanų normos ir nacionalinės valiutos stabilumo rodiklius. Taigi gyvensime taip pat, lyg viešuosius finansus tvarkytų Ingrida Šimonytė, ir bus gerokai mažiau socializmo, negu jums norėtųsi.

2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

Skundžiame Druskininkų savivaldybės veiksmus, leidžiant ir platinant nemokamą periodinį informacinio pobūdžio leidinį „Mano Druskininkai“


Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redakcija
Vilniaus al. 32, Druskininkai, info@druskonis.lt;
Savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redakcija
M.K. Čiurlionio g.75, Druskininkai, druskininkai@centras.lt




Žurnalistų etikos inspektorei
Zitai Zamžickienei
Gedimino pr. 60, LT-01110 Vilnius

Kopija:
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai
Vokiečių g.4/2 LT01130, Vilnius

Lietuvos žurnalistų sąjungai
S.Konarskio g.49, LT-03123, Vilnius



PRAŠYMAS (SKUNDAS)
2013  m. vasario 25 d.
Druskininkai

                     
Skundžiame Druskininkų savivaldybės veiksmus, leidžiant ir platinant nemokamą periodinį informacinio pobūdžio leidinį „Mano Druskininkai“.
Druskininkų kurortą iki klestėjimo atgaivinęs” socialdemokratas meras Ričardas  Malinauskas ir jam pritarianti bendrapartiečių komanda siekti savo tikslų gali netgi  neteisėtomis priemonėmis, kurios prieštarauja šalies įstatymams ir teisės aktams, pažeidžiant pagrindinius visuomenės informavimo principus, nurodytus LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje ir daugelyje kitų straipsnių.
Nuo 2011 m. gruodžio mėn. Druskininkų savivaldybė leidžia nemokamą informacinį leidinį „Mano Druskininkai“. Oficialiai šio leidinio leidėjas – savivaldybės biudžetinė įstaiga „Druskininkų švietimo centras“. Šiam leidiniui Druskininkų švietimo centre 2011 m. buvo įsteigti keturi etatai, jie yra išlaikomi Druskininkų biudžeto lėšomis.
Pirmasis leidinio „Mano Druskininkai“ numeris pasirodė 2011 m. gruodžio 24 d. Jo pirmajame puslapyje buvo publikuota mero Ričardo Malinausko nuotrauka. Iš pradžių Druskininkų savivaldybė teigė, jog tai yra savivaldybės leidinys. Druskininkų švietimo centras, kurio pagrindinė funkcija rūpintis vietos suaugusiųjų mokymu ir kvalifikacijos kėlimu, vietos biudžeto, mokesčių mokėtojų lėšomis, savo įstaigoje įsteigė informacijos ir komunikacijos padalinį su keturiais etatais, kurių paskirtis buvo ir kol kas tebėra periodinio leidinio „Mūsų Druskininkai“ leidyba arba, kaip teigia oficialūs dokumentai, „visuomenės supažindinimas su Druskininkų savivaldybės aktualijomis“.
2011 m. leidinio leidėjas Druskininkų švietimo centras informavo, jog tai bus ketvirtinis periodinis nemokamai platinamas leidinys. 2012 m., iki spalio mėnesį vykusių Seimo rinkimų, savivaldybės leidinys „Mano Druskininkai“ pasirodydavo kartą per ketvirtį, tačiau jo leidimas suaktyvėjo prieš Seimo rinkimus - leidinį pradėta leisti kas dvi savaites. Nuo šių metų sausio 1 d. „Mano Druskininkai“ leidžiami kiekvieną savaitę – ketvirtadieniais ir nemokamai išplatinamas 8000 egzempliorių tiražu. Šio leidinio išlaidos -  itin didelės. Spalvotas leidinys spausdinamas ant blizgaus kreidinio popieriaus, vieno numerio spausdinimo kaina siekia 6 tūkst. litų  (pridedamas spaustuvės „Indigo print“, kuri spausdina leidinį „Mano Druskininkai“, atsakymas, kiek kainuotų tapataus leidinio 8000 egzempliorių tiražu atspausdinimas). Leidinį „Mano Druskininkai“ nemokamai į pašto dėžutes išnešioja privati spaudos platinimo tarnyba UAB „Drusvilma“ (1 egz. išnešiojimas – 0,16 Lt, tiražas – 8000 egz., tokio tiražo vieno numerio išplatinimas kainuoja 1280 Lt). Sudėjus spausdinimo, platinimo, keturių darbuotojų darbo užmokestį, Druskininkų savivaldybės nemokamai platinamo leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba Druskininkų biudžetui per mėnesį atsieina apie 50 tūkst. litų.
 Pagal asmeninį savivaldybės mero R.Malinausko reikalavimą – susitarimą su miesto autobusų parką valdančia UAB „Kautra“ leidinys „Mano Druskininkai“ nuo 2012 m. spalio mėnesio nemokamai platinamas miesto autobusuose taip, kaip didžiuosiuose šalies miestuose platinamas savaitraštis „15 min.“. Į Druskininkų savivaldybės kaimiškas vietoves leidinį „Mano Druskininkai“ išvežioja Druskininkų švietimo centrui priklausantys mokykliniai geltonieji autobusiukai, kurių vairuotojai priversti dirbti paštininkais – palikti savaitraštį „Mano Druskininkai“ savivaldybės kaimuose gyvenančių žmonių pašto dėžutėse.
Minėtą pe­ri­odi­nį lei­di­nį Druskininkų savivaldybė leidžia ir nemokamai dalina, kaip jau minėta, prisidengusi Drus­ki­nin­kų švie­ti­mo cent­ro var­du. Didžiąją dalį vi­so lei­di­nio tu­ri­nio parengia dvi sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tės, kurių pavardės figūruoja po didžiąja dauguma straipsnių. Todėl galima teigti, jog iš vietos biudžeto išlaikomi ne tik keturi etatai, tiesiogiai sukurti biudžetinėje įstaigoje „Druskininkų švietimo centras“ šiam leidiniui leisti, bet ir dvi savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialistės, kurių funkcijos pagal pareigybių aprašą yra kitokios.
Druskininkuose leidžiami du nepriklausomi, savarankiški, privačioms bendrovėms priklausantys laikraščiai  - penktadieniais išeinantys savaitraščiai „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“. Savaitraštis „Druskonis“ leidžiamas nuo 1989 m., t. y. 24 metus, savaitraštis „Druskininkų naujienos“ - nuo 2001 m. Iki šiol Savivaldybė savo informacijai viešinti skelbdavo apklausas: skelbimus, pranešimus ir visą kitą informaciją, susijusią su savivaldybės veikla, skelbdavo minėtuose nepriklausomuose laikraščiuose. Kadangi savivaldybės vadovai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą straipsniais apie kritikuojamą valdžios veiklą, mero R.Malinausko iniciatyva 2011 m. buvo nuspręsta leisti savivaldybės leidinį „Mano Druskininkai“, oficialiu leidinio leidėju paskelbus savivaldybės biudžetinę įstaigą Druskininkų švietimo centrą. Savivaldybės leidinio „Mano Druskininkai“ formatas didžiąja dalimi yra nukopijuotas nuo Druskininkų savaitraščio „Druskonis“ – tapačios informacijos pateikimo vietos, nuorodos, nuplagijuoti pranešimai apie tam tikrus įvykius, publikuojami gyvenimo būdo straipsniai, spausdinama televizijos programa. Šie faktai liudija, kad savivaldybės leidžiamas nemokamas informacinis leidinys „Mano Druskininkai“ sukuria dirbtinę konkurenciją rinkoje, siekiant sunaikinti vietos valdžiai neįtikusius nepriklausomus Druskininkų laikraščius, kurie turi išgyventi iš laikraščių pardavimo.
Nuo 2012 m. spalio mėn., suaktyvėjus leidinio „Mano Druskininkai“ leidybai, nepriklausomiems Druskininkų laikraščiams, ku­rie ne­į­ti­ko lais­ve įvai­rioms nuo­mo­nėms, sa­vi­val­dy­bės bei jos įstai­gų in­for­ma­ci­ja nuo šiol aktyviai blo­kuojama. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius komentarus ir interviu noriai daliję savivaldybės tarnautojai šiandien to jau nebedaro ir siunčia pas savivaldybės viešųjų ryšių specialistes, kurios į žurnalistų užduotus klausimus specialiai atsakinėja po penkių dienų, formaliai remdamosi įstatymu, o žurnalistus dominančią temą aprašo ir išspausdina gerokai anksčiau savivaldybės leidinyje „Mano Druskininkai“. Šiame savivaldybės leidinyje viešųjų ryšių specialistės, publikuodamos jų paruoštus interviu su Druskininkų valdžia – meru R.Malinausku, jo pavaduotoju L.Urmanavičiumi, tūžminga kritika užsipuola vietos valdžios oponentus – savivaldybės tarybos opozicijos narius, kitus druskininkiečius, savaitraščiuose „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ reiškiančius savo kritinę nuomonę apie savivaldybės veiklą.
Druskininkų sa­vi­val­dy­bės va­do­vai yra ne­o­fi­ci­a­liai pa­lie­pę sa­vi­val­dy­bės įstai­gų, - mo­kyk­lų ir vai­kų dar­že­lių, va­do­vams informuoti sa­vo pa­val­di­nius, kad nuo šiol pri­va­lu ra­šy­ti tik į vie­ną pe­ri­odi­nį savivaldybės lei­di­nį „Ma­no Drus­ki­nin­kai”. Pastebėta, kad Savivaldybei priklausančių įstaigų vadovai, priešingai nei anksčiau, į savo įstaigų tinklalapius nebetalpina naujienų, kad šia informacija nepasinaudotų „Druskonis” ir „Druskininkų naujienos“. Druskininkų valdžia per joms pavaldžias įstaigas blokuoja visą su savivaldybės veikla susijusią informaciją – netgi sporto renginius.
Druskininkų laikraštis „Drus­ko­nis” pagal susitarimą su UAB „Kautra“ kiekvieną savaitę perduodavo reklaminius anonsus au­to­bu­sų sto­te­lė­se esan­čio­se švieslentėse. 2012 m. gruodį, vieną dieną, vie­toj sa­vo straips­nių anon­sų ir savo laikraščio pavadinimo „Druskonis“ išvydo identišką „Ma­no Drus­ki­nin­kai” reklamą. Trans­por­to ben­dro­vė, ku­riai pri­klau­so šios švieslentės, kaip patvirtino jos vadovai, buvo įsakmiai informuota mies­to va­do­vų, kas nuo šiol yra privalomai reklamuojami, o kas ne­pa­gei­dau­ja­mi.
UAB „Druskininkų vandentiekis“, valdanti Druskininkų vandens parką, ir kurios 100 proc. akcijų priklauso Druskininkų savivaldybei, direktorius Edmundas Antanaitis viename iš paskutiniųjų leidinio „Mano Druskininkai“ numerių viešai pranešė, kad „artimiausiu metu siūlys Vandens parko valdybai perimti leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą ir tokiu būdu suteiks druskininkiečiams galimybę sužinoti naujienas apie realią situaciją ir Druskininkuose įgyvendinamus projektus“. Toks direktoriaus pasisakymas yra visiškai suprantamas, nes bendrovėje „Druskininkų vandentiekis“ 100 proc. akcijų valdo savivaldybė, o bendrovės valdybai priklauso penki savivaldybės administracijos pareigūnai. Druskininkų valdžios sprendimas keisti leidinio „Mano Druskininkai“ oficialų leidėją yra akivaizdžiai matomas kaip neteisėtos veiklos pavyzdys. Savivaldybės leidiniui savivaldybės biudžete šiai įstaigai numatyta atskira eilutė, jo finansavimas kelia abejonių daugumai druskininkiečių. Todėl Druskininkų savivaldybė, kaip manoma, apsisprendusi „Mano Druskininkus“ perleisti savivaldybės kontroliuojamai UAB „Druskininkų vandens parkas“, kuri teigia, jog pinigus užsidirba pati.
Kaip jau minėta, Druskininkuose leidžiami du nepriklausomi, savarankiški, privačioms bendrovėms priklausantys laikraščiai - savaitraščiai „Druskonis“, leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu, ir „Druskininkų naujienos“, leidžiamas 1 tūkst. 450 egzempliorių tiražu. Jie yra mokami, Druskininkų bendruomenė juos prenumeruoja ir perka spauda prekiaujančiose prekybos vietose. Akivaizdu, jog Savivaldybė, prisidengdama sau pavaldžiomis įstaigomis, nemokamai platindama gerokai didesnį tiražą - 8 tūkst. egzempliorių informacinį leidinį „Mano Druskininkai“, siekia Druskininkuose sunaikinti laisvą ir nepriklausomą spaudą. Pažeidžiant įstatymus, už biudžeto pinigus leisdama nemokamą informacinį leidinį „Mano Druskininkai“, Druskininkų savivaldybė sukūrė dirbtinę konkurenciją vietos spaudos rinkoje.
Vadovaujantis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo 22 straips­nio 6 dalimi, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, taip pat ir sa­vi­val­dy­bės, ne­ga­li bū­ti vie­šo­sios in­for­ma­ci­jos ren­gė­jais ir leis­ti pe­ri­odi­nius in­for­ma­ci­nio po­bū­džio lei­di­nius, koks yra savaitraščiu tapęs leidinys „Ma­no Drus­ki­nin­kai”. Jau nekalbant apie Įstatymo 22 str. 8 d. 1 ir 2 punktuose numatytus visiems visuomenės informavimo rengėjams keliamus bendruosius reikalavimus, kurie numato, kad skleisdami informaciją visuomenei, pastarieji neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus, bei privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.
Remiantis aukščiau pateikta informacija neabejotina, kad Druskininkų švietimo centras kaip viešosios informacijos rengėjas grubiai pažeidžia ir kitus minėto įstatymo 24 str. reikalavimus turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, kuriame būtų nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­me savivaldybių tarybų nariams, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vadovams apskritai keliami papildomi aukštesni reikalavimai: jie privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai jos nustatyta tvarka duomenis, kokių juridinių asmenų, kurie yra vietinių, regioninių, nacionalinių laikraščių, žurnalų leidėjai ar informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai, dalyviai jie yra, o už to neatlikimą gali būti taikoma atsakomybė ar kitos poveikio priemonės.
Šiuo atveju Druskininkų politikai ir institucijų vadovai visiškai ignoruoja konstitucinius, demokratijos ir sąžiningos konkurencijos principus ir grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl:

Vadovaujantis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo 50 straips­nio 3 dalimi, žurnalistų etikos inspektorių prašome:

1.      Reikalauti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją Druskininkų savivaldybę kaip savivaldybės biudžetinės įstaigos „Švietimo centro“ steigėją pašalinti visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir nedelsiant nutraukti pe­ri­odi­nio in­for­ma­ci­nio po­bū­džio savaitraščio „Ma­no Drus­ki­nin­kai” leidimą ar kreiptis į kompetentingas institucijas, kurios nedelsiant įpareigotų viešosios informacijos rengėją tai atlikti;

2.      Nustačius administracinio teisės pažeidimo požymius Druskininkų savivaldybės administracijos ar švietimo centro darbuotojų veiksmuose, atsakingiems asmenims taikyti administracinę atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka.


PRIDEDAMA:


1.      Druskininkų savivaldybės informacinio leidinio-savaitraščio „Mano Druskininkai“ pavyzdžiai. (egzemplioriai).



Druskininkų krašto savaitraščio
„Druskonis“ redaktorius Eugenijus Rutkauskas               


Savaitraščio „Druskininkų naujienos“
Redaktorius Romas Sadauskas

                                          

2013 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Kai nėra vertybių ar ideologijų, partijų jungimasis tampa verslo sandėriu

Bažnyčios istorijoje minima ir Popiežė Joana,
kuri šias pareigas užėmė apsimetusi vyru

Artūras Paulauskas su Rolandu Paksu vienoje partijoje? Tarsi nuo gripo komplikacijų užsilikusį skreplį nuriję prisiminimus apie savo vaidmenį apkaltos laikais, abu įsivaizduoja, kaip pasikeisdami lankys po nuosprendžio Darbo partijos byloje Sniego gatvėje sėdintį Viktorą. O koks jovalas dėsis rajonų ir miestų skyriuose, kur tvarkiečiai su darbiečiais ne visuomet ir siauroje gatvelėje ar savivaldybės tarybos salėje susitikę sveikinasi.

Vladimiras Laučius „Delfi“ straipsnyje „V.Uspaskichas su R.Paksu – drauge prieš socialdemokratus“ tokį jungimąsi vadina abiem partijoms „veikiau naudingu nei nenaudingu”. Kai sudėtinga rasti kažką panašaus į vertybes ar ideologiją, nauda tampa vieninteliu vertinimo kriterijumi, o pats susijungimas – verslo sandėriu.

Liberalas Remigijus Šimašius savo „Facebook” paskyroje pastebi, kad abi šios „keistos sujungtos partijos vargu ar gaus daugiau balsų nei dabar, o be to, gal kompensuos dalį viena kitos keistenybių.” Na, R.Paksui tikriausiai teks padėti į apatinį stalčių savo tiesioginės demokratijos utopijas. Aršiausiems tvarkiečių euroskeptikams bei nacionalistams, kažkada neišsigandusiems partijos lyderio sąsajų su rusišku kapitalu, naujų dvasinių kančių susijungimas neatneš. Juolab, bėgti jiems tiesiog nėra kur, nes apie tautininkus besivienijanti radikali smulkmė greitkelio į Seimą nenuties. Provincijos verslininkų ir interesų susaistytų valstybės tarnautojų minioje pavieniai keistuoliai bei atlapaširdžiai kovotojai už savaip suprastą teisingumą pasimes kaip lopšelinukai „Akropolyje”. Tokio dydžio darinys neabejotinai galės palaidoti ne tik radikaliausius savo pačių sumanymus, bet ir neleisti socialdemokratams centro-kairės koalicijos timptelėti bent kiek toliau į kairę. Bent jau Vytenio Andriukaičio sveikatos apsaugos revoliucija turėtų pasibaigti nė neprasidėjusi.

Nuo naujojo junginio, interneto socialinių tinklų šmaikštuolių jau praminto „Darbotvarka”, apsisprendimo gali priklausyti skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos ir suskystintųjų dujų terminalo likimas. Prisidės prie kasdien stiprėjančio spaudimo palaidoti svajones apie energetinę nepriklausomybę ar tęs pradėtus darbus? Man vis knieti paklausti, kas mums iš to, kad pavasarį Valstybės saugumo departamentas atsargiai įspėjo, jog milijonai iš Rusijos paskirti Lietuvos visuomenės nuomonei prieš atominę energetiką nuteikti? Referendumas baigėsi taip, kaip sumokėta. Jeigu skalūnų dujų ir dujų terminalo projektai taip pat nepatinka kam nors Rytuose, pasiryžusiam sumokėti, kad jie būtų sužlugdyti, tai jie ir bus sužlugdyti. Net jeigu žinosime apie tokius ketinimus ir suprasime, kam tai naudinga.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas antradienį kreipėsi į VSD generalinį direktorių Gediminą Griną be kita ko klausdamas, ar departamentas žino, kas ir už kokias lėšas parengė bei platina propagandinius filmukus apie skalūno dujų žvalgybą ir gavybą? Juk matėte ir jūs, tikriausiai kas nors jau prisiuntė nuorodų į „Youtube“ vaizdelius, kuriuose liepsnoja vanduo iš čiaupo, o „Chevron” paišoma juodžiau už šėtoną. Kartais pagalvoju, kad visa bėda, jog amerikiečiai ir jų draugai nebemoka žaisti pagal rusiškas taisykles ir neskuba ten, kur gręžia, per tarpininkus paremti vieną kitą vietos bendruomenės šventę, kažkam įpilti, kažkam darbo vietų pažadėti... Gal tada pritarimas dujų gavybai būtų daug stipresnis už pasipriešinimą. Bet kartą padarius kompromisą su savo sąžine, beliktų tik pasyviai stebėti, kaip viskas perkama ir parduodama.

Kažkada per kitą referendumą, kai reikėjo nuspręsti, ar stosime į Europos Sąjungą, vardan neabejotinai kilnaus tikslo truputį paskatinome rinkėjų aktyvumą lipdukais, už kuriuos populiariausias prekybos tinklas po centą davė alaus arba skalbimo miltelių. Mačiau tai iš arti, nes vienoje balsavimo apylinkėje tuos lipdukus dalijo rinkimų komisijoje triūsusi mano darbštuolė žmona. Aršiausieji euroskeptikai dar ilgai mums tai prikaišios, kvestionuodami patį piliečių apsisprendimą, anuomet nekėlusį jokių abejonių. Tokiuose reikaluose bet koks nesąžiningumas yra tarsi spintoje paslėptas skeletas, išvirstantis į dienos šviesą pačiu netinkamiausiu metu. Sąžiningumas ir skaidrumas per ilgesnį laiką kažkokiu mistišku būdu tampa naudingi, net jeigu šiandien to naudingumo taip akivaizdžiai dar nesimato.

Pavieniai nuslėpti dvasininkų pedofilijos atvejai pakenkė katalikybei labiau negu bet kuri erezija arba visa Sovietų Sąjungos ateistinė propaganda. Kaip žmogus, praeitame amžiuje vieną parą studijavęs Kauno kunigų seminarijoje ir kitą rytą pareiškęs jos tuometiniam rektoriui Sigitui Tamkevičiui, kad praėjo pašaukimas, galiu jus užtikrinti, jog nepriklausomai nuo to, kas bus išrinktas naujuoju Popiežiumi, Katalikų Bažnyčioje bus tik tiek permainų, kiek norėsime mes patys. Nes Bažnyčia yra ne šventovių sienos ar Vatikano administracinė struktūra, o gyva bendruomenė, vedama Šventosios Dvasios. Tai Ji įkvėpė Benediktą XVI apsispręsti atsistatydinti ir veiks per konklavą, kad kardinolai išrinktų tą, kurio dabar labiausiai reikia. Teoriškai popiežiumi gali tapti bet kuris pakrikštytas vyras, net ir aš. Bet tikiuosi, kad bus rasta vertesnių ir geriau pasirengusių.

2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Dinozaurų epochos pabaiga


Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas antradienį pavadino sustabdytojo „Ūkio banko” šeimininką Vladimirą Romanovą paskutiniu bankininku. Pasak jo, dabar liko tik bankų tarnautojai. Pažvelgus plačiau, nesunku pastebėti, kad oligarchinio tipo verslo dinozaurų, asmeniškai valdžiusių bankus, prekybos tinklus ir tarsi marionetes už virvučių tampiusių politikus, epocha neišvengiamai grimzta į praeitį.

Pasaulis, kuriame stambiausių kompanijų akcijos priklauso tūkstančiams anoniminių biržos investuotojų, pensijų fondams ir dar balažin kam, o valdo profesionalūs administratoriai yra gal ne toks ryškus, bet truputį demokratiškesnis už tą, kuriame karaliavo XX a. dešimtojo dešimtmečio rusiško tipo oligarchai. Ar bent jau nekelia žmogeliui, iki savo 40-ojo gimtadienio nespėjusiam užkalti pirmojo milijono, tokios nevilties, kokią jis gali patirti blizgių žurnalų viršeliuose ir televizoriaus ekrane matydamas prie jachtų ir asmeninių lėktuvų su ilgakojėmis barakudomis pozuojančius oligarchus. Pavydas - prastas psichoterapeutas ir dar blogesnis verslo konsultantas. Bet kai kas nors iš 1992-ųjų modelio verslininkų viešai prabildavo, sunkoka buvo nesistebėti, kaip tokio intelekto žmonės galėjo sukurti kažką sėkmingo. Vladimiras Romanovas - puikus pavyzdys. Kol jis nepradėjo dalinti keistų interviu kaip „Žalgirio” krepšinio klubo šeimininkas, ne vietoje ir ne laiku skaityti, mandagiai tariant, ne itin nusisekusius eilėraščius, postringauti apie „senovės griekus” ir „arijus”, laikyti santaupas „Ūkio banke” arba investuoti į to banko akcijas buvo kažkaip drąsiau. 2012 m. rudenį, Seimo rinkimų debatų laidose po V.Romanovo pasisakymų leipo juokais pusė Lietuvos. Kita pusė nieko nesuprato, bet jau tikrai neketino dėl to už jį balsuoti. Buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada šitas žmogus praras tai, ką yra sukaupęs.

Abejoju, ar kam nors bus jo gaila, kaip nesigailėjome „Snoro” savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko. Gaila „Žalgirio”, valdiškų pinigų, kuriais teks kompensuoti indėlius, bet tik ne V.Romanovo.
Kas iš didžiųjų verslo dinozaurų bus kitas? Kaip tokia proga neprisiminti Darbo partijos bylos? Jeigu ji kada nors vis dėlto bus baigta nagrinėti, išdidus, pokštus krečiantis Viktoras Uspaskich taps tokiu apgailėtinu, kokį mes jį matėme Seimo tribūnoje, kai buvo svarstomas neliečiamybės atėmimas. Ar kas nors tiki, kad įmanomas išteisinamasis nuosprendis? Aš pats gal net kokių 20 litų nepagailėčiau, jei kuri lažybų kontora sutiktų dėl to priimti statymus.

Pasimokyti iš jų klaidų arba iš velionio Bronislovo Lubio, sugebėjusio subtiliai jausti ribą tarp santūraus dalyvavimo viešajame gyvenime ir tapimo šou dalimi, dar turi laiko antrojo ešelono oligarchai ir stambieji verslininkai: Matjošaičiai, Barščiai, Rakauskai, Malinauskai... Pirmiausia aiškiai pasirinkdami profesionalią politiką arba verslą, o ne keistą jų abiejų mišinį, būdingą į rytus nuo mūsų esančioms valstybėms.

Pasaulis pasikeitė negrįžtamai, nors truputį keista, kad tai anksčiau už gerokai jaunesnius oligarchus suprato 85-metis Popiežius Benediktas XVI. Tiesa, tas supratimas keistai sutapo su Popiežiaus prisijungimu prie socialinio tinklo „Twitter”. Benediktas XVI gruodžio 12-ąją pradėjo reguliariai rašyti aštuoniomis kalbomis profilyje @pontifex. Gal ir Druskininkų savivaldybės merui Ričardui Malinauskui reikėtų pabandyti, užuot palikus virtualų bendravimą su visuomene samdytoms patarėjoms ir padėjėjoms, kol dar negriuvo valstybinėje žemėje pastatyta jo kiemo tvora. Bent viena kalba, jei ne „Twitter”, tai „Facebook” arba „Google+”. Nes šie metai mūsų merui prasidėjo tuo, ką galima būtų pavadinti viešųjų ryšių katastrofa. Druskininkiečiai gūžčioja pečiais, kam jam reikėjo susipykti su dešimtmetį už savivaldybės darbų viešinimui skirtas lėšas teigiamą mero įvaizdį nuosekliai formavusiu savaitraščiu. Dabar, atgavę tikrąją laisvę, kolegos skuba atsigriebti už viską, ko negalėjo sau leisti rašyti per tuos metus, su kuo juos ir sveikinu, o meras viliasi, kad jo įvaizdį išgelbės nemokamai į gyventojų pašto dėžutes mėtomas propagandinis Druskininkų švietimo centro leidinukas. Artimiausiu metu jo leidybą ketinama užkrauti Druskininkų vandens parkui, nes tiesiai iš biudžeto mokėti už smegenų plovimą rinkėjams net ir Druskininkų šeimininkui kažkaip nejauku, o gali paaiškėti, kad ir ne visai teisėta.

2013 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Jei neketiname uždrausti Užgavėnių, leiskime žygiuoti ir gėjams bei nacionalistams


Eitynių sezonas kasmet prasideda Užgavėnėmis. Susirinkimų įstatymo reikalavimai šiam renginiui netaikomi: galima dėvėti kaukes, deginti laužus, užkabinėti praeivius, propaguoti nesveikus maitinimosi įpročius ir nepagarbiai vaizduoti tautines bei profesines žmonių grupes, saugotinus gyvūnus. Vienintelis argumentas, kodėl ši keista šventė iki šiol toleruojama - jos tradiciškumas. Bet juk turėjome tradicijas auklėti vaikus diržu, reguliuoti keturkojų augintinių skaičių skandinant jų palikuonis kibire ir gydyti ligas užkalbėjimais.

Pastaroji tradicija, beje, vėl sugrįžta. Gal pamenate, kaip klasikiniame siaubo filme „Nasrai“ mažo kurortinio miestelio valdžia visaip stengėsi nuslėpti žinią apie paplūdimyje poilsiautojų galūnėmis užkandžiaujantį ryklį? Ne, Druskininkų vandens parke ryklio nemačiau. Net ir pripučiamo. Užtat Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, praėjusią savaitę gripo epidemijos jau paskelbtos 27 savivaldybėse. Epidemija skelbiama, kai sergamumas gripu ir ŪVKTI pasiekia 100 atvejų iš 10 tūkst. gyventojų. Druskininkų savivaldybėje susirgusiųjų skaičius 10 tūkst. gyventojų - 165. Bet epidemija net ir šios savaitės viduryje dar nebuvo skelbiama, nes tai gali atbaidyti poilsiautojus. Ją paskelbus tektų riboti masinius žmonių susibūrimus, o kelialapius įsigiję kurorto svečiai turėtų pagrįstą pretekstą atsisakyti kelionės į sanatorijas ir reikalauti grąžinti pinigus.

Įsivaizduokite, kad atvažiuojate į vieną geriausių Rytų Europos kurortų stiprinti sveikatos ir tik vietoje sužinote, kad čia siaučia epidemija. Užsibarikadavęs viešbučio kambaryje ilgai neištversite, nes ramybės neduos mintis, kad tuo metu šviesiaplaukė ilgakojė jums turėtų daryti masažą su druska ir medumi, už  kurį jau sumokėjote. Išėję iš kambario iškart pasigausite virusą nuo pirmo sutikto čiaudinčio ir šnarpščiančio nosį druskininkiečio ir likusias dvi savaites kamuositės lovoje, krečiamas karštinės ir kaulų laužymo. O kai atgausite jėgas tiek, kad, atrodydamas kaip laiku nepalaidotas numirėlis, pajėgsite prisilaikydamas už sienų išeiti iš kambario, bus pats laikas keliauti namo.

Todėl negalime būti tikri, kad to ryklio vandens parko baseine tikrai nėra, nes, jei jis būtų, druskininkiečiai apie tai nesigirtų, o į vandens paviršių iškilusias poilsiautojų kūnų dalis tyliai krautų į krūvas tarnybinėse patalpose. Nes mūsų jaunas energingas ir visų mylimas meras žino, kad to, ką jis uždraus viešai aptarinėti, nėra ir negali būti.

Bet sugrįžkime prie šventinių eisenų sezono. Virginijus Savukynas už vieno stalo LRT „Įžvalgose” susodino nacionalistų ir gėjų teisių gynėjų eitynių organizatorius ir netgi sugebėjo suvaldyti juos, kad nesusipeštų. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka, savo įvaizdžiu kuo puikiausiai tinkantis būti abiejų eisenų dalyviu, apie oponentų eitynes sakė, kad visuomenės moralei pavojingus renginius galima ir privalu drausti.

Bet lygiai taip pat sėkmingai galima išmąstyti, kad tautiniai jausmai yra savo etniškumo sureikšminimas, kuris, jeigu staiga taptų populiarus, galėtų pakenkti visuomenės moralei. Bet dauguma lietuvių turi imunitetą šiai ideologijai, todėl jokios grėsmės nematau. Kol per Seimo rinkimus už nacionalistines partijas balsuoja mažiau negu vienas procentas rinkėjų, nes vyraujanti patriotizmo samprata remiasi įsipareigojimu tėvynei, o ne etnosui ar rasei, vienintelė tautininkų galimybė į save atkreipti dėmesį yra tų aistras kurstančių skustagalvių eitynių organizavimas.

Ar pamatęs Gedimino prospektu žygiuojančias gėjų poras kas nors iš jūsų suabejotų savo orientacija? O gal pamanytumėte, kad būti gėjumi yra baisiai šaunu, todėl reikia pabandyti juo tapti? Bijau, kad nepavyks, nebent juo jau esate, tik atkakliai neigiate savo prigimtį.

Net jeigu dėl tolerancijos eitynių keli užsislaptinę gėjai, vedę moteris ir jas apgaudinėjantys, nuspręs laisvintis ir pripažinti savo orientaciją, tai tik sumažės nelaimingų, save ir artimuosius kankinančių žmonių. Ir jei kas kenkia visuomenės moralei, jei apie tokią išvis galime kalbėti, tai tik tas melas, kuriuo stengiamės paslėpti viską, ko nesuprantame, bijome, gėdijamės, tarsi to įsivaizduojamo ryklio baseine.

Tas pats tinka ir nacionalistams. Ar patikėsite, jeigu pasakysiu, kad pamatęs Kovo 11-osios skustagalvių eiseną protiškai įgalus ir likimo nenuskriaustas žmogus kitą rytą nusiskus galvą, išsitatuiruos ant gauruotos krūtinės „senovės baltų saulės ženklą“, apsiaus ilgaaulius suvarstomus batus ir eis paspardyti lenkiškai kalbančių kaimynų? Kol eitynių organizatoriai sugeba neperžengti ribos, už kurios prasideda neapykantos kurstymas, išvengia atvirai rasistinių ir antisemitinių šūkių, formaliai prie jų nėra ko prikibti. Jeigu kažkam suteiksime įgaliojimus drausti ir bausti vien už tai, kad pagrįstai įtariame, jog eisienos dalyvių pažiūros galimai yra gerokai radikalesnės už skanduojamus šūkius, persekiojimas už pažiūras labai greitai taps visuotiniu ir nevaldomu.

Todėl jau visai rimtai siūlau, jei jau neketiname uždrausti Užgavėnių, leisti žygiuoti visiems, kas tik nori ir kur nori. Per Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Gegužės 1-ąją. Gal net kasdien. Kad greičiau atsibostų ne tik atsitiktiniams praeiviams, bet ir žiniasklaidai, o galų gale net ir patiems eisenų dalyviams.