2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Dinozaurų epochos pabaiga


Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas antradienį pavadino sustabdytojo „Ūkio banko” šeimininką Vladimirą Romanovą paskutiniu bankininku. Pasak jo, dabar liko tik bankų tarnautojai. Pažvelgus plačiau, nesunku pastebėti, kad oligarchinio tipo verslo dinozaurų, asmeniškai valdžiusių bankus, prekybos tinklus ir tarsi marionetes už virvučių tampiusių politikus, epocha neišvengiamai grimzta į praeitį.

Pasaulis, kuriame stambiausių kompanijų akcijos priklauso tūkstančiams anoniminių biržos investuotojų, pensijų fondams ir dar balažin kam, o valdo profesionalūs administratoriai yra gal ne toks ryškus, bet truputį demokratiškesnis už tą, kuriame karaliavo XX a. dešimtojo dešimtmečio rusiško tipo oligarchai. Ar bent jau nekelia žmogeliui, iki savo 40-ojo gimtadienio nespėjusiam užkalti pirmojo milijono, tokios nevilties, kokią jis gali patirti blizgių žurnalų viršeliuose ir televizoriaus ekrane matydamas prie jachtų ir asmeninių lėktuvų su ilgakojėmis barakudomis pozuojančius oligarchus. Pavydas - prastas psichoterapeutas ir dar blogesnis verslo konsultantas. Bet kai kas nors iš 1992-ųjų modelio verslininkų viešai prabildavo, sunkoka buvo nesistebėti, kaip tokio intelekto žmonės galėjo sukurti kažką sėkmingo. Vladimiras Romanovas - puikus pavyzdys. Kol jis nepradėjo dalinti keistų interviu kaip „Žalgirio” krepšinio klubo šeimininkas, ne vietoje ir ne laiku skaityti, mandagiai tariant, ne itin nusisekusius eilėraščius, postringauti apie „senovės griekus” ir „arijus”, laikyti santaupas „Ūkio banke” arba investuoti į to banko akcijas buvo kažkaip drąsiau. 2012 m. rudenį, Seimo rinkimų debatų laidose po V.Romanovo pasisakymų leipo juokais pusė Lietuvos. Kita pusė nieko nesuprato, bet jau tikrai neketino dėl to už jį balsuoti. Buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada šitas žmogus praras tai, ką yra sukaupęs.

Abejoju, ar kam nors bus jo gaila, kaip nesigailėjome „Snoro” savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko. Gaila „Žalgirio”, valdiškų pinigų, kuriais teks kompensuoti indėlius, bet tik ne V.Romanovo.
Kas iš didžiųjų verslo dinozaurų bus kitas? Kaip tokia proga neprisiminti Darbo partijos bylos? Jeigu ji kada nors vis dėlto bus baigta nagrinėti, išdidus, pokštus krečiantis Viktoras Uspaskich taps tokiu apgailėtinu, kokį mes jį matėme Seimo tribūnoje, kai buvo svarstomas neliečiamybės atėmimas. Ar kas nors tiki, kad įmanomas išteisinamasis nuosprendis? Aš pats gal net kokių 20 litų nepagailėčiau, jei kuri lažybų kontora sutiktų dėl to priimti statymus.

Pasimokyti iš jų klaidų arba iš velionio Bronislovo Lubio, sugebėjusio subtiliai jausti ribą tarp santūraus dalyvavimo viešajame gyvenime ir tapimo šou dalimi, dar turi laiko antrojo ešelono oligarchai ir stambieji verslininkai: Matjošaičiai, Barščiai, Rakauskai, Malinauskai... Pirmiausia aiškiai pasirinkdami profesionalią politiką arba verslą, o ne keistą jų abiejų mišinį, būdingą į rytus nuo mūsų esančioms valstybėms.

Pasaulis pasikeitė negrįžtamai, nors truputį keista, kad tai anksčiau už gerokai jaunesnius oligarchus suprato 85-metis Popiežius Benediktas XVI. Tiesa, tas supratimas keistai sutapo su Popiežiaus prisijungimu prie socialinio tinklo „Twitter”. Benediktas XVI gruodžio 12-ąją pradėjo reguliariai rašyti aštuoniomis kalbomis profilyje @pontifex. Gal ir Druskininkų savivaldybės merui Ričardui Malinauskui reikėtų pabandyti, užuot palikus virtualų bendravimą su visuomene samdytoms patarėjoms ir padėjėjoms, kol dar negriuvo valstybinėje žemėje pastatyta jo kiemo tvora. Bent viena kalba, jei ne „Twitter”, tai „Facebook” arba „Google+”. Nes šie metai mūsų merui prasidėjo tuo, ką galima būtų pavadinti viešųjų ryšių katastrofa. Druskininkiečiai gūžčioja pečiais, kam jam reikėjo susipykti su dešimtmetį už savivaldybės darbų viešinimui skirtas lėšas teigiamą mero įvaizdį nuosekliai formavusiu savaitraščiu. Dabar, atgavę tikrąją laisvę, kolegos skuba atsigriebti už viską, ko negalėjo sau leisti rašyti per tuos metus, su kuo juos ir sveikinu, o meras viliasi, kad jo įvaizdį išgelbės nemokamai į gyventojų pašto dėžutes mėtomas propagandinis Druskininkų švietimo centro leidinukas. Artimiausiu metu jo leidybą ketinama užkrauti Druskininkų vandens parkui, nes tiesiai iš biudžeto mokėti už smegenų plovimą rinkėjams net ir Druskininkų šeimininkui kažkaip nejauku, o gali paaiškėti, kad ir ne visai teisėta.