Kai nėra vertybių ar ideologijų, partijų jungimasis tampa verslo sandėriu

Bažnyčios istorijoje minima ir Popiežė Joana,
kuri šias pareigas užėmė apsimetusi vyru

Artūras Paulauskas su Rolandu Paksu vienoje partijoje? Tarsi nuo gripo komplikacijų užsilikusį skreplį nuriję prisiminimus apie savo vaidmenį apkaltos laikais, abu įsivaizduoja, kaip pasikeisdami lankys po nuosprendžio Darbo partijos byloje Sniego gatvėje sėdintį Viktorą. O koks jovalas dėsis rajonų ir miestų skyriuose, kur tvarkiečiai su darbiečiais ne visuomet ir siauroje gatvelėje ar savivaldybės tarybos salėje susitikę sveikinasi.

Vladimiras Laučius „Delfi“ straipsnyje „V.Uspaskichas su R.Paksu – drauge prieš socialdemokratus“ tokį jungimąsi vadina abiem partijoms „veikiau naudingu nei nenaudingu”. Kai sudėtinga rasti kažką panašaus į vertybes ar ideologiją, nauda tampa vieninteliu vertinimo kriterijumi, o pats susijungimas – verslo sandėriu.

Liberalas Remigijus Šimašius savo „Facebook” paskyroje pastebi, kad abi šios „keistos sujungtos partijos vargu ar gaus daugiau balsų nei dabar, o be to, gal kompensuos dalį viena kitos keistenybių.” Na, R.Paksui tikriausiai teks padėti į apatinį stalčių savo tiesioginės demokratijos utopijas. Aršiausiems tvarkiečių euroskeptikams bei nacionalistams, kažkada neišsigandusiems partijos lyderio sąsajų su rusišku kapitalu, naujų dvasinių kančių susijungimas neatneš. Juolab, bėgti jiems tiesiog nėra kur, nes apie tautininkus besivienijanti radikali smulkmė greitkelio į Seimą nenuties. Provincijos verslininkų ir interesų susaistytų valstybės tarnautojų minioje pavieniai keistuoliai bei atlapaširdžiai kovotojai už savaip suprastą teisingumą pasimes kaip lopšelinukai „Akropolyje”. Tokio dydžio darinys neabejotinai galės palaidoti ne tik radikaliausius savo pačių sumanymus, bet ir neleisti socialdemokratams centro-kairės koalicijos timptelėti bent kiek toliau į kairę. Bent jau Vytenio Andriukaičio sveikatos apsaugos revoliucija turėtų pasibaigti nė neprasidėjusi.

Nuo naujojo junginio, interneto socialinių tinklų šmaikštuolių jau praminto „Darbotvarka”, apsisprendimo gali priklausyti skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos ir suskystintųjų dujų terminalo likimas. Prisidės prie kasdien stiprėjančio spaudimo palaidoti svajones apie energetinę nepriklausomybę ar tęs pradėtus darbus? Man vis knieti paklausti, kas mums iš to, kad pavasarį Valstybės saugumo departamentas atsargiai įspėjo, jog milijonai iš Rusijos paskirti Lietuvos visuomenės nuomonei prieš atominę energetiką nuteikti? Referendumas baigėsi taip, kaip sumokėta. Jeigu skalūnų dujų ir dujų terminalo projektai taip pat nepatinka kam nors Rytuose, pasiryžusiam sumokėti, kad jie būtų sužlugdyti, tai jie ir bus sužlugdyti. Net jeigu žinosime apie tokius ketinimus ir suprasime, kam tai naudinga.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas antradienį kreipėsi į VSD generalinį direktorių Gediminą Griną be kita ko klausdamas, ar departamentas žino, kas ir už kokias lėšas parengė bei platina propagandinius filmukus apie skalūno dujų žvalgybą ir gavybą? Juk matėte ir jūs, tikriausiai kas nors jau prisiuntė nuorodų į „Youtube“ vaizdelius, kuriuose liepsnoja vanduo iš čiaupo, o „Chevron” paišoma juodžiau už šėtoną. Kartais pagalvoju, kad visa bėda, jog amerikiečiai ir jų draugai nebemoka žaisti pagal rusiškas taisykles ir neskuba ten, kur gręžia, per tarpininkus paremti vieną kitą vietos bendruomenės šventę, kažkam įpilti, kažkam darbo vietų pažadėti... Gal tada pritarimas dujų gavybai būtų daug stipresnis už pasipriešinimą. Bet kartą padarius kompromisą su savo sąžine, beliktų tik pasyviai stebėti, kaip viskas perkama ir parduodama.

Kažkada per kitą referendumą, kai reikėjo nuspręsti, ar stosime į Europos Sąjungą, vardan neabejotinai kilnaus tikslo truputį paskatinome rinkėjų aktyvumą lipdukais, už kuriuos populiariausias prekybos tinklas po centą davė alaus arba skalbimo miltelių. Mačiau tai iš arti, nes vienoje balsavimo apylinkėje tuos lipdukus dalijo rinkimų komisijoje triūsusi mano darbštuolė žmona. Aršiausieji euroskeptikai dar ilgai mums tai prikaišios, kvestionuodami patį piliečių apsisprendimą, anuomet nekėlusį jokių abejonių. Tokiuose reikaluose bet koks nesąžiningumas yra tarsi spintoje paslėptas skeletas, išvirstantis į dienos šviesą pačiu netinkamiausiu metu. Sąžiningumas ir skaidrumas per ilgesnį laiką kažkokiu mistišku būdu tampa naudingi, net jeigu šiandien to naudingumo taip akivaizdžiai dar nesimato.

Pavieniai nuslėpti dvasininkų pedofilijos atvejai pakenkė katalikybei labiau negu bet kuri erezija arba visa Sovietų Sąjungos ateistinė propaganda. Kaip žmogus, praeitame amžiuje vieną parą studijavęs Kauno kunigų seminarijoje ir kitą rytą pareiškęs jos tuometiniam rektoriui Sigitui Tamkevičiui, kad praėjo pašaukimas, galiu jus užtikrinti, jog nepriklausomai nuo to, kas bus išrinktas naujuoju Popiežiumi, Katalikų Bažnyčioje bus tik tiek permainų, kiek norėsime mes patys. Nes Bažnyčia yra ne šventovių sienos ar Vatikano administracinė struktūra, o gyva bendruomenė, vedama Šventosios Dvasios. Tai Ji įkvėpė Benediktą XVI apsispręsti atsistatydinti ir veiks per konklavą, kad kardinolai išrinktų tą, kurio dabar labiausiai reikia. Teoriškai popiežiumi gali tapti bet kuris pakrikštytas vyras, net ir aš. Bet tikiuosi, kad bus rasta vertesnių ir geriau pasirengusių.