2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Druskininkų savivaldybės tarybos narys dr. Juozas Šarkus kreipėsi į Vyriausybės atstovę Alytaus apskrityje Jolantą Kručkauskaitę dėl neteisėto Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimo projekto

Vyriausybės atstovei Alytaus apskrityje teikiu skundą dėl neteisėtų Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko ir savivaldybės administracijos veiksmų, susijusių su 2013 m. gruodžio 30 dieną vyksiančiam Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiui paruoštu sprendimu „Dėl Druskininkų švietimo centro teikiamos paslaugos įkainio tvirtinimo“ projektu (pridedu kopiją). 

Kaip žinia, Lietuvos žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, išnagrinėjusi Druskininkų nepriklausomų laikraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ skundą dėl neteisėtos Druskininkų savivaldybės propagandinio leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos, š.m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą, kuriame pripažino savaitraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ redaktorių skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos pagrįstu, nustatė grubius Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, susijusius su leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba, ir pripažino, kad mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas Druskininkų savivaldybės periodinis leidinys „Mano Druskininkai“ leidžiamas neteisėtai. Šiame sprendime Lietuvos Žurnalistų etikos inspektorė įpareigojo Druskininkų savivaldybės administraciją, šio leidinio formalųjį leidėją savivaldybės biudžetinę įstaigą Druskininkų švietimo centrą ir Druskininkų savivaldybės tarybą nedelsiant pašalinti pažeidimus, t.y.
1) Druskininkų savivaldybes taryba, Administracijos direktorius ir Druskininkų savivaldybės
administracija toliau leidžia leidinį ,,Mano Druskininkai", tačiau jis tampa neperiodiniu ir jo turinys
apsiriboja informacijos teikimu apie Druskininkų savivaldybes institucijų bei įstaigų veiklą;
2) Druskininkų Švietimo centras toliau leidžia leidinį ir jo turinys apsiriboja informacijos,
susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu, skleidimu;
3) leidinio ,,Mano Druskininkai" leidyba nutraukiama, o Druskininkų savivaldybės institucijos
bei įstaigos informaciją apie savo veiklą skleidžia Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje.

 Gerb. Vyriausybės atstovei Alytaus apskrityje J. Kručkauskaitei siunčiu šio Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės sprendimo kopiją.

Tačiau nežiūrint į Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės priimtą spendimą nedelsiant pašalinti Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas, savivaldybės administracijos direktorė V. Jurgelevičienė  bei Druskininkų švietimo centro direktorius V. Gintutis   ir toliau ne tik kad nešalina pažeidimų, bet ir toliau ciniškai įgyvendina savo planus. Š.m. gruodžio 30 d. vyksiančiam Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiui paruoštas sprendimo „Dėl Druskininkų švietimo centro teikiamos paslaugos įkainio tvirtinimo“ projektas, kuriame numatyta tvirtinti politinės reklamos (dėl kitais metais vyksiančių Lietuvos Prezidento ir EP rikimų) įkainį. Tokie Druskininkų savivaldybės veiksmai yra akivaizdžiai nukreipti į laisvos spaudos Druskininkuose sunaikinimą.

Remiantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu, suteikiančiu teisę atlikti išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą, prašau Vyriausybės atstovę Alytaus apskrityje imtis skubių teisinių veiksmų - stabdyti š.m. gruodžio 30 d.
Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje planuojamą priimti sprendimą, susijusį su Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės  pripažinto neteisėtu savivaldybės leidinio „Mano Druskininkai“ politinės reklamos įkainių tvirtinimu, kadangi toks sprendimas dar kartą grubiai pažeistų su leidinio „Mano Druskininkai „ leidyba susijusius  įstatymus.
Dėl leidinio „Mano Druskininkai“ neteisėtos leidybos , pažeidžiant įstatymus, buvo kreiptasi ir į Seimo Antikorupcijos komisiją, todėl šio rašto kopija siunčiama ir Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkui gerb. V. Gailiui.

Pagarbiai, Dr. Juozas Šarkus

2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Ką turtuoliai veikia eilėje prie labdaros?

Jau tikriausiai girdėjote, kad Druskininkuose bus pastatytas didžiausias pasaulyje „Laikas”. Ne laikas ar laikrodis, o tokia ranka su vienu iškeltu pirštu. Ir ne viduriniu, o nykščiu. Tai reiškia, kad mūsų kurortas visiems baisiai patinka. Man irgi patinka, tai kaip ir neturėčiau dėl to bambėti. Ypač dabar, prieššventiniu metu.

Toks rekordiškai didelis butaforinis daiktas, kuris ten pirštas bebūtų iškeltas, mums išties tinka. Prie dirbtinio sniego arenos, sintetinių tropikų vandens parke ir planų perspjauti Palangą pasistatant dirbtinę jūrą. Toks saldžiai mielas kurortinis miestelis, kuriame svečiai jaučiasi lyg vaikščiotų „Akropolio” ar „Megos” gatvėmis, svečiams iš rytinių šalių išties likeable. Jie tam patikimui įvardinti turi kitų žodžių, kurių dėl prigimtinio drovumo čia nerašysiu.

Ne toks drovus Seimo narys Kęstutis Masiulis įsidrąsino paprašyti Vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko išbraukti iš jo ministerijos sudaryto probleminių teritorijų sąrašo mūsų klestintį kurortą. Ne paslaptis - patys to prisiprašėm. Juk šią savaitę po kurorto biudžetines įstaigas ir savivaldybės įmones platinama tokia įdomi lojalumo vietinei valdžiukei deklaracija, po kuria nepasirašyti išdrįsta tik tie, kam iki pensijos liko mažiau negu trys dienos, o vaikai ir vaikaičiai dirba bei mokosi toli nuo čia. Minėtame tekste, įsakmiai pavadintame „Mylėkime savo miestą!”, rašoma ne tik tai, kad „dauguma šalies gyventojų neslepia susižavėjimo Druskininkų savivaldybės meru”, bet ir džiūgaujama pasiekta gerove, o uždavinėjantieji nemandagius klausimus opozicionieriai tik „patys prasimano, bando sukurti įvairias tariamas problemas ir jas išpūsti”. Tai ir Vidaus reiklų ministerija, palikdama Druskininkus probleminių teritorijų sąraše, mažų mažiausiai, kalbant jau cituoto kreipimosi sumanytojų žodžiais, „menkina mūsų miestą”.

Tikiu, kad druskininkiečiai ir patys iš to sąrašo vardan savo neprilygstamo orumo būtų išsibraukę, bet tikriausiai seniai apie jį užmiršo per savo didžius darbus. Nes nemačiau apie buvimą tame sąraše giriantis nė viename kurortą pristatančiame reklaminiame lankstinuke, interneto tinklalapyje ar filme. Nuvykę į svečiose šalyse vykstančias muges bei turizmo parodas nė nebandome vilioti svečių, kviesdami atvykti į probleminę teritoriją. Pasakojame apie naujus SPA centrus, šimtamilijonines investicijas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir pavasarį pražysiančių narcizų jūrą. Mes turtingi, labiau klestintys už visokius ten Emyratus bei Karlovus ir dar kitus Varus. Kukliai nutylime, kad nemaža dalis kurorto grožybių sukurta tik todėl, kad probleminėse teritorijose ES lėšomis atnaujinami viešieji pastatai ir daugiabučiai, tvarkomos gatvės, plėtojamas socialinis būstas, mokomi savivaldybių tarnautojai.

Ir tik nemandagusis K.Masiulis mums į akis tai pasako, tarsi kokiam „Dviračio šou” turtuoliui Sauliui Poškai, atėjusiam į seniūniją pasirinkti varguoliams dalijamų kruopų ir makaronų. Net labai aiškiai pasako: „Matau vienintelį argumentą, kodėl probleminių teritorijų sąraše atsidūrė tokios savivaldybės kaip Druskininkų. Ministerija dėl politinių išskaičiavimų finansuoja savivaldybes, kuriose valdantieji yra kairieji ir baudžia tas, kuriose dirba konservatoriai. Dėl tokios neatsakingos politikos tik didės socialinė atskirtis, skurdžiausi taps dar skurdesni, o turtingiausi dar turtingesni.”

Koks jis, po galais, krikščionis demokratas, gal neskaitė, kad Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad iš neturinčio bus atimta, turinčiam bus duota.

Keturiolikai probleminių teritorijų sąraše esančių savivaldybių iš 2014-2020 m. Europos Sąjungos fondų planuojama papildomai skirti per 150 mln. litų. Dėl tokios sumos ne vienas vietinis politikas blizgantį kaip silkės pilvas švarką pakeistų varguolio skarmalais iš „Humanos” ir prieš lėšų skirstytojus suvaidintų skurstančio krašto šeimininką. Druskininkiečiams dabar net ir vaidinti nereikia, kai visur valdžioje savi ir gali užjausti bei palaikyti.

O nemalonią tiesą išrėžusį Seimo narį juk galima paprasčiausiai ignoruoti. Būdamas opozicijoje jis vis vien neturi jokių galių ką nors pakeisti ar iš posto išversti. Visai kas kita - šį penktadienį Druskininkuose pažadėjęs apsilankyti Premjeras Algirdas Butkevičius, kuriam bus patikėta perkirpti šviežiai suremontuoto kurorto policijos komisariato pastato atidarymo juostelę. Ir net jeigu jam koks čiabuvis pabandys nemandagiai prasitarti, jog čia ne viskas taip idealu, kaip bandoma pavaizduoti, svečiui išdidžiai demonstruojamo objekto profesinė sąjunga skundžiasi vėluojančiomis algomis, o privalomas vykdyti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo dėl neteisėtai leidžiamo propagandinio savivaldybės laikraščio atvirai ignoruojamas, Premjeras bus gerokai mandagesnis ir apsiribos liaupsėmis Druskininkų merui - savo pavaduotojui partijoje.


Dvi savaites aš irgi būsiu beveik toks pats taktiškas, nes išeinu Kalėdinių atostogų ir nebeleisiu laikraščio iki pat Trijų karalių. Pailsėsite nuo mano įkyraus bambėjimo ir baksnojimo pirštu į apšašusius skaudulius, erzinimo, trolinimo bei kone paaugliškų patyčių. Linksmų, laimingų Šventų Kalėdų, ir tikiuosi, jei už tokį rašymą dar nepasodins, iki pasimatymo 2014-aisiais!

2013 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Kaimą atgaivins visuotinis nekilnojamojo turto mokestis

Gyvenimas kaime ne būtinai privalo būti nuobodus
„Gyventi Lietuvoje galima 5-6 mėnesius per metus, o kitą pusmetį čia tamsu, šalta ir nesinori išeiti iš namų,”- svarstė mano bičiulis Viktoras 2007-aisiais, planuodamas išvyką į vieną šiltą Centrinės Amerikos šalį. Tai buvo dar prieš nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, kai mudu daugmaž sėkmingai prisidurdavom prie algų perparduodami vieną-kitą sodybą pamiškėje gražių vietų poilsiui ieškantiems vilniečiams ir kauniečiams. Dabar jis dirba atokioje Norvegijos saloje, už poliarinio rato, o grįžęs į Lietuvą atostogų džiaugiasi švelnia lietuviška žiema.

Norvegų jaunimas, beje, irgi bėga iš kaimų ir mažų miestelių į sostinę, kur ryškesnės šviesos ir galima rasti patrauklesnio už menkės skrodimą darbo. Lietuviams tas skrodimas gal irgi ne itin patiktų, jei ne alga, padedanti greitai priprasti prie žuvies kvapo ir žvarbaus nuo jūros pučiančio vėjo.

 Kalbėdamas apie Lietuvos demografinę situaciją, „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidžiaugė, jog artimiausius 3-4 metus ji bus labai gera, nes kol kas 20-35 metų gyventojų šalyje yra pakankamai, o sostinėje jie sudaro net 25 proc.

„O tai kodėl tuomet mažuose miesteliuose labiausiai klesti laidojimo kontoros?”- pakomentavo šias įžvalgas rašytojas ir publicistas Sergejus Kanovičius.

Man tikrovė regis kažkur daugmaž per vidurį tarp jų dviejų piešiamo vaizdo. Susiurbusi gabiausius žmones iš provincijos, mūsų sostinė nesiskiria nuo bet kurio seno universitetinio Europos miesto. Ypač, kai išeinu pasivaikščioti po jos senamiestį geru oru penktadienio vakarą. Gal tik kalbų ir rasių įvairovės galima būtų pasigesti. Užtat rajonų centrai, maži miesteliai ir bažnytkaimiai, net ir pasidabinę europiniais pinigais rekonstruotomis aikštėmis bei žiedinėmis sankryžomis, atgyja tik per ypatingas šventes ir kokius nors jubiliejus, kai naujais automobiliais, vietinių matytais tik per Metų automobilio konkursui skirtas televizijos laidas, suvažiuoja iš ten kilę įžymybės ir bendravimo su gyvais žmonėmis išsiilgę politikai.

Visos lig šiol skaitytos regioninės plėtros vizijos, kurias teko vartyti ar skaityti, buvo panašesnės į nacionalinio biudžeto ir  ES struktūrinių fondų pinigų įsisavinimo instrukcijas. Net ir renovavus visus miestelių silikatinius keturbučius, išasfaltavus ir apšvietus gatves, pristačius nuorodų į seniai užmirštų rašytojų tėviškes, pripirkus instrumentų bendruomenių šventėse grojančioms kapeloms ir suteikus mokestinių lengvatų vietiniams verslininkams, gyvybės bus tik vos vos daugiau. Tarsi seną tolimą giminaitį iš kaimo, pastaruosius 50 metų žiemą ir vasarą dėvėjusį tą patį rudą švarką iki blizgesio nutrintomis rankovėmis, nusivežtumėm į „Akropolį” ir perrengtumėm rūbais iš naujos kolekcijos. Pasiausti į klubą jis vis tiek nenueis, bet tikriausiai ras kelią į autobusų stotį, o prieš išvykdamas namo dar išlenks kelis bokalus ir pames kepurę.

Seirijai, Krikštonys ar Leipalingis gali tapti truputį patogesne vieta gyventi neturintiems kur skubėti pensininkams, o gavusi paramą Varnėnų lentpjūvė įdarbintų dar kelis pagalbinius darbininkus. Bet iš ten kilę jaunuoliai, baigę gimnazijas ir pastudijavę Lietuvos arba užsienio universitetuose humanitarinius ar inžinierinius mokslus, vis tiek neras ką veikti gimtinėje. Gal per dešimtmetį prireiks kelių mokytojų tuštėjančiai pagrindinei mokyklai, vargonininko parapijai ir kokio vyr. specialisto seniūnijai. Darbo vietą mažame miestelyje sau galėtų susikurti šeimos gydytojas, veterinaras arba autoelektrikas, bet penkių teisininkų per metus tikrai nereikės.

Net tuomet, kai mūsų pajamos pasieks Europos Sąjungos vidurkį, mažų miestelių ir kaimų tuštėjimas tebesitęs. Karų, skurdo ir klimato kaitos vejami iš savo šalių migrantai, kaip ir Vakarų Europoje, kursis tik didžiuosiuose miestuose. Ūkininkai jau dabar pratinasi verstis samdydami kuo mažiau darbininkų, o netrukus pradės plisti ne tik automatizuotos gyvulių šėrimo sistemos, bet ir traktoriai bei kombainai, dirbsiantys laukuose be vairuotojų.

Darbo vietų provincijoje padaugėtų tik tuo atveju, jei paplistų mada išėjusiems į pensiją miestiečiams keltis gyventi į kaimą, kur daugiau gamtos, tyras oras ir galima pigiau šildytis malkomis. Jiems reikės ir tas malkas suskaldyti, produktus, užsakytus iš internetinės parduotuvės, į namus atgabenti, žiemą sniegą nukasti, o vasarą veją nupjauti. Paskatinti senjorų kraustymąsi iš miestų galėtų tik gudriai suplanuotas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kurio dydis priklausytų nuo apmokestinamo būsto vertės. Jeigu už butą Vilniuje per metus tektų mokėti 800-1000 litų, o namuką kaime - dešimt ar dvidešimt kartų mažiau, tai ne vienas pensininkas susimąstytų, kurių galų jam pasilikti mieste.

Jau girdžiu mieląjį skaitytoją primenantį kraupias vienkiemiuose už 20 litų nukankintų senolių istorijas ir dvejones, kaip po pūgos jie pasieks gydytoją ar parduotuvę. Belieka priminti, kad nusikalstamumo statistika šiuos mitus paneigia ir prastos reputacijos miestų mikrorajonuose nukenčia gerokai daugiau negalinčių apsiginti garbingo amžiaus žmonių, negu kaime. O sukurdami kaime jiems draugišką infrastruktūrą, viešąsias ir komercines paslaugas, dar ir kaime užsilikusiems jauniems žmonėms darbo vietų prigalvosime.


Sunkiausia bus įveikti šiuo metu į pensiją išeinančių pokario vaikų galvose tūnančius stereotipus, kad kaimas - tai ne jaukus namelis po žydinčiomis vyšniomis ir trinkelėmis grįsti takai, o įlinkę it kuino nugara šiferiniai tvartų stogai, neišbrendamas purvas, sumaišytas su vištašūdžiais ir daržų ravėjimas nuo aušros iki sutemų.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Leiskite matyti šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses

Mane visuomet žavėdavo sėkmės istorijos, kai žmogus iš paprastos liaudies vien savo pastangomis arba palankiai susiklosčius aplinkybėms pasiekia aukštumų. Na, ne būtinai įkuria „Facebook” arba išrenkamas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Pakanka ir kažko paprastesnio - kaimynams pavydą keliančio darbo ar dešrainių kioskelio judrioje vietoje. Kapitalistinės sistemos priešai iš kairės ir kraštutinės dešinės tokių amerikietiškos svajonės įgyvendinimo pavyzdžių nekenčia labiau už liberalizmo klasikų citatas, būtinai primindami, kad pasiseka vienam iš tūkstančių ar milijonų, o kiti visą gyvenimą dirba už minimumą kraudami jiems turtus. Gūdžiais kriziniais 2009-aisiais 52 procentai trisdešimtmečių ir jaunesnių Lietuvos gyventojų  viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ sakė, kad jų svajonė – dirbti valstybės tarnyboje. Todėl lietuviškų sėkmės pavyzdžių, kurie visus žavėtų, geriausia ieškoti būtent ten.

Jei ne paslaptingas Seimo pirmininkės Loretos Graužininės sūnaus Eimanto dingimas, taip būtumėm ir nesužinoję, kaip baigęs profesinę mokyklą jaunuolis gavo progą atlikti praktiką Seime ir taip sužavėjo savo kruopštumu Archyvo skyriaus darbuotojus, kad buvo paliktas ten dirbti. Be jokių mamos protekcijų, nes ji vadovauja ne Archyvo skyriui, o valstybei. Vilniaus technikos ir verslo mokykla tikriausiai nieko apie tai nežinojo, nes tikrai būtų panaudojusi šitą sėkmės istoriją savo studijų programų reklamai: „Štai, žiūrėkite, pilnos darbo biržos magistrų ir bakalaurų, o mūsų auklėtiniai Seime dirba”. Prestižinėse gimnazijose dirbantys karjeros konsultantai jau galėtų pradėti siūlyti gabiausiems moksliukams prasitrinti aprasojusius hipsteriškus akinius ir pamatyti, kokias galimybes atveria stojimas į profesinę mokyklą.

Kadangi Seimo pirmininkė ne taip seniai žiniasklaidai išdidžiai kalbėjo, kad jos ir jos šeimos niekaip neveikia net ir interneto šmaikštuolių patyčios, tai toks teigiamo pavyzdžio pateikimas juo labiau jokios žalos padaryti negali. Juk ne visi esam tokie pavydūs, kad šioje sėkmės istorijoje įžvelgtumėm banalų nepotizmą.

Stengiuosi būti taktiškas ir jautrus, todėl nekomentuosiu ir Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo, kuriuo Druskininkų savivaldybė pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymą, už mokesčių mokėtojų pinigus leisdama nemokamą savaitraštį, kol kurorto meras negrįžo iš Druskininkams be galo svarbios kelionės į Rusijos Federacijos Altajaus krašto Belokurichos miestelį visai ne mamutų medžioti, o derėtis dėl bendradarbiavimo galimybių. Užtenka, kad savaitraščio, kurį Žurnalistų etikos inspektorė nurodo uždaryti arba paversti nereguliariu, vien apie švietimą rašančiu leidiniu, redaktorė iškart po sprendimo paskelbimo savo „Facebook” paskyroje pasidalino profilio pasivadinusio „Depresija” nuotrauka su rusišku užrašu „Šis pasaulis neteisingas”. Depresija tvirtus kaimo vyrus įveikia, priversdama nusiskandinti alkoholyje, smurtauti prieš artimuosius, o kartais ir prisirišti virvę kur nors kluone ant sijos... O čia tik trapi inteligentiška moteris ilgais šviesiais plaukais. Vadovaudamasis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2011 m. gruodžio 8 d. Rekomendacija viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo, privalėčiau parašyti:  nedvejok, miela Laima, kreipkis pagalbos į specialistus, kol ne vėlu.

Juk taip dažnai mes nesuprantame, kad tomis pačiomis gatvėmis vaikštantis savimi pasitikintis bendrapilietis gali būti gerokai jautresnės sielos asmenybe, negu įsivaizdavome. Štai, pavyzdžiui, stambios Dzūkijos bendrovės „Stamita”, pastačiusios ir valdančios Druskininkų „Snow areną”, generalinis direktorius Andrius Stasiukynas pastaruoju metu kalbinamas žiniasklaidos dažniausiai tada, kai toje arenoje turistai įkalinami užstrigusiuose keltuvuose arba juos išgąsdina kaukianti priešgaisrinė signalizacija, iškart pažadinanti asociacijas su tragiškais Rygos įvykiais. Ir aš į laikraštį dėjau žinutę, kaip „Stamitos” darbuotojai jiems neišmokėtas algas prisiteisė per Alytaus darbo ginčų komisiją. Tokiu nelengvu metu A.Stasiukynas staiga pademonstruoja jautrią širdį ir labdaringo renginio aukcione visus nustebina už 150 litų vertės keramikos kūrinį sumokėdamas didžiausią kainą - 850 Lt. Juk ne sau, sergantiems vaikams. O mes čia apie kažkokias neišmokėtas algas... Siaubingai nejautru.

Kalėdos - stebuklų metas, tai gal jau dabar, per Adventą, paglostęs gyvas aveles Druskininkų prakartėlėje, galiu iš ciniško „dešiniojo trolibano” rašeivos persikūnyti į mielą ir empatišką svetimam sielos skausmui provincijos žurnalistą, matantį vien šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses? Sakote, nepavyks, netinka prie snukio? Bet juk galiu bent pabandyti.

2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Vienintelis priešnuodis informacinėms provokacijoms - visiškas jų ignoravimas

Kai kiekvieną ketvirtadienio vakarą atvežu laikraščius į vieną mažo miestelio mažą parduotuvę, prie kurios dar yra alubaris su lauke sustatytais stalais, jo klientai jau būna pasiekę tą stadiją, kai atbunda pirmykštė nuotykių trauka. Jei man einant pro šalį su laikraščių šūsnimi rankose kuris ką nors paveblena, apsimetu, kad negirdžiu, net jeigu sakinyje būna penki ar šeši būtent man skirti slaviškai-tiurkiškos kilmės kreipiniai. Gaila laiko, reikia skubėti nugabenti spaudą į kitas parduotuves, kol jos dar neužsidarė, o tie nelaimingi žmonės ir be manęs prisikuria sau problemų, kurių glaustą aprašymą paskui randu apskrities policijos komisariato atsiųstose įvykių suvestinėse. Išmokti panašiai nekreipti dėmesio kažkaip turėtumėm ir į visas informacines kaimyninių šalių propagandininkų provokacijas, užuot vėlęsi į beprasmius ginčus ir tarpusavio santykių aiškinimąsi.

Jei parašyčiau, kad šioje srityje turėtumėm pasimokyti iš amerikiečių ir Izraelio, iškart pasigirstų prakeiksmai: vėl šitas amerikosų klapčiukas ir globalistų žydmasonių sąmokslo ideologas prabilo. Bala nematė, ką čia slėpti, juk jau ne kartą esu rašęs, kad JAV yra mūsų sąjungininkė ir patikimas saugumo garantas, o bet kokia antiamerikietiška propaganda kelia grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui.

Tikriausiai dar nuo Šaltojo karo laikų amerikiečiai įpratę, kad oficialūs jų federalinės valstybės atstovai nekomentuoja jokių nutekintų slaptų pažymų ir savo žvalgų veiklos. Kiek žurnalistai beklausinėjo apie „Wikileaks” paviešintus slaptus JAV diplomatų laiškus, sulaukdavo ne teisinimosi ir išsisukinėjimo, o aiškaus atsakymo, kad jokių komentarų nebus.

Pavyzdžiu puikiai tiktų 2010 m. Jungtinių Valstijų ambasados Lietuvoje išplatintas pranešimas.
„Įslaptintos informacijos atskleidimas yra neatsakingas, ir mes jį smerkiame. Kalbant apie JAV Valstybės departamento politiką, JAV ambasada nekomentuoja ir nekomentuos galimai nutekintų dokumentų”, - tuomet sakė JAV ambasados atstovas spaudai Jonathanas M.Bergeris.

O dabar pagalvokime, kaip tai skiriasi nuo Lietuvos politikų, net ir aukščiausių šalies vadovų, žodžių ir veiksmų.

Vos tik internete pasklido nedraugiškų Lietuvai specialiųjų tarnybų įrašyti mūsų diplomatų pokalbiai, prasidėjo jų tąsymas, pasibaigęs atšaukimu iš pareigų. Tai buvo aiškus signalas, kad informacinių provokacijų metodai puikiai veikia, o mes nesame jiems atsparūs. Ir pasipylė srutos jau ne kibirais, o cisternomis.
VSD pažymoje įspėti, kad prieš ES vadovų susitikimą Vilniuje bus bandymų kompromituoti Lietuvą, mes įklimpome aiškindamiesi jos paviešinimo smulkmenas. O pažymoje minimo propagandinio portalo „RuBaltic” provokacijas ryjame pasičepsėdami. Būsimi Prezidentės varžovai rinkimų kampanijoje ir visi, kam nepatiko jos vaidmuo Garliavos istorijoje, pasisakymai apie teisiamus Darbo partijos vadus, aiški vakarietiška orientacija, tiesiog negali praleisti progos tuo pasimėgauti.

Įdomu, kuris Lietuvos politikas pirmasis atliks Rusijos specialiųjų tarnybų užduotį ir pareikalaus tirti Rusijos televizijos NTV laidos „Ypatingas įvykis“ paskelbtą tariamai mūsų VSD kompromituojančią informacinę provokaciją? Jau norėjau dėl to internete virtualių draugų lažybas surengti, bet nežinau, ar tai teisėta.
Kažkada „valstybininkus” medžiojusios TS-LKD frakcijos narė Rasa Juknevičienė aiškiai parašė, kad už konservatorius šiose lažybose statyti neverta.

„Manau, kad net Adamkus šį kartą nebus išprovokuotas pasakyti, kad „Nėra dūmų be ugnies”. Jei prisimenate, jis taip sakė prieš porą savaičių, kai tie patys šaltiniai atakavo Prezidentę dėl per ilgų mokslų Leningrade,”- komentavo mano „Facebook” įrašą ponia Rasa.

Užtat Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos atstovas Artūras Paulauskas naujienų portalams kalbėjo, kad visiškai nereaguoti į tokią informaciją Lietuva negali, todėl jo vadovaujamas komitetas „ketina pasiteirauti VSD, ar laidoje buvo nors krislas tiesos.” Kuo virs tas krislų ieškojimas, pamatysime artimiausiu metu, bet tai jau ne labai panašu į amerikietišką nereagavimo į provokacijas taktiką.


Kadangi nesu politikas, nepriklausau jokiai partijai ir išvis klausau tik savo žmonos, tai galiu be jokių slaptų kėslų pasiūlyti didžiausioms parlamentinėms partijoms iš valdančiosios koalicijos ir opozicijos, Prezidentūrai ir Vyriausybei pasirašyti susitarimą visiškai nekreipti dėmesio į Rusijos specialiųjų tarnybų platinamas informacines provokacijas ir niekaip jų nekomentuoti. Palos, palos ir nutils, įsitikinę, kad neveikia.

2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Nemokamas alus šiandien

Iki referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašų rinkimo termino pabaigos likus vos vienai savaitei, tikrai nesutikčiau lažintis, ar Pranciškaus Šliužo vadovaujamai iniciatorių grupei tuos parašus pavyks surinkti. Drąsindami vienas kitą parašų rinkėjai džiūgauja išties daug jų surinkę ir taip bando išblaškyti visas abejones, todėl referendumų organizavimo karštine užsikrėtė ir europarlamentaras Rolandas Paksas - Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas žada surinkti 50 tūkstančius parašų, kurie įpareigotų Seimą svarstyti referendumo dėl euro įvedimo galimybę.

Apie būtinybę „atsiklausti tautos” Rolandas Paksas prabilo dar šių metų pradžioje, iškart, kai tik Premjeras Algirdas Butkevičius paskelbė, kad Lietuva sieks įsivesti eurą. Estijai, įsivedusiai eurą 2011 metais ir Latvijai, apsisprendusiai tai padaryti nuo 2014 m. pradžios, referendumų neprireikė. Jiems pakako, kad ketinimas kada nors įsivesti eurą buvo stojimo į Europos Sąjungą sutartyje. Bet mes juk negalim tiesiog imti ir pasekti kaimynų pavyzdžiu. Jaučiamės už juos protingesni jau vien todėl, kad Viduramžiais buvome sukūrę valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, o 1990-aisiais pirmi paskelbėme nepriklausomybę. Tai dabar kažkaip negražu sau prisipažinti, kad estai mus gerokai pralenkė, o netrukus pralenks ir latviai. Todėl geriau patikėti „Pirmojo Baltijos kanalo” ir Baltarusijos TV „analitikų” būrimais iš tamsiosios mėnulio pusės šešėlių žaismo, kad eurozona tikrai žlugs jei ne poryt, tai pirmadienį.

„Man patinka litas,”- kone kiekvieną savaitę kartoja R. Paksas „Žinių radijo” laidoje „Laikas komentarui”, kuri rengiama bendradarbiaujant su partija „Tvarka ir teisingumas”.

Man irgi patinka. O daug litų patiktų dar labiau. Daugiau jų turėti neatsisakytų didžioji dalis rinkėjų, todėl galėčiau nesunkiai prigalvoti temų naujiems referendumams, jei tik kuri partija tokią paslaugą užsakytų. Dauguma nepatenkintųjų savo pajamomis tikriausiai mielai balsuotų už tai, kad minimali alga turėtų būti didesnė už vidutinę, o šiluma, karštas vanduo, elektra ir kuras degalinėse - nemokami. Konstituciją galima papildyti straipsniu, kad valstybė privalo garantuoti kiekvienam piliečiui, kad jis nesirgs jokiomis ligomis, net ir paprasčiausia sloga, nepatirs nelaimingos meilės ir artimųjų netekties. Gyventi ilgai, laimingai ir gražiai, kaip dainavo Andrius Mamontovas, juk niekas neatsisakytų.

Ne viename alaus bare esu matęs užrašą: „Rytoj alus nemokamai”. Ateini kitą dieną, o ten vis tas pats užrašyta. Panašiai ir politikai per kiekvienus rinkimus žada mums geresnį gyvenimą kažkada vėliau, bet tas rytojus niekada neateina. O juk galime patys nubalsuoti, kad alus būtų nemokamas jau šiandien. Tautos valia juk yra šventa, galutinė ir neapskundžiama.

Pirmasis pavykęs po kelių nesėkmingų referendumo iniciatyvų balsavimas dėl Visagino atominės elektrinės išleido iš butelio džiną, vadinamą tautos valia. Dabar jau visiems politikams, kurie į savo mitingėlius 2009-2012 m. sugebėdavo sukviesti vos po kelis šimtus bendraminčių, o per Seimo rinkimus gavo tokį balsų skaičių, kuris apvalinasi tik į nulį procentų, kaip stiklo šukė smėlyje sužibo viltis įgyvendinti savo sumanymus vienu mostu, pateikiant juos referendumo balsavimui. O drauge ir padindinti nuosavą populiarumą.
Būtent dėl tokios galimybės drauge su žemės pardavimo klausimu mums pateikiamas ir siūlymas sumažinti referendumams būtinų surinkti parašų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas R.Paksas kukliai taikosi rinkti tik 50 tūkst. parašų, kurie įpareigotų Seimą svarstyti referendumo galimybę.
Vladimiras Laučius naujienų portale „Delfi” pastebi, kad mūsų visuomenė „pagal politines takoskyras krypsta ne tik į kairę ir dešinę. Yra dar aukštyn-žemyn. Politinio mąstymo kartelę galima pakelti arba nuleisti. Ir Lietuvos šiuo atžvilgiu yra dvi.” Visos pastarojo meto referendumų iniciatyvos, mano supratimu, yra aiškūs bandymai tą kartelę tiesiog numesti ant žemės ir sprendimų galią atiduoti miniai. Aukščiausios prabos populizmo grynuoliai.

Kai ryte automobilis nenori užsivesti arba važiuodamas pradeda skleisti neįprastus garsus, man ir tikriausiai jums nešautų galvon sušaukti gimines bei kaimynus ir pasiūlyti balsuoti, ar reikia naujo akumuliatoriaus, ar vožtuvų hidrokompensatorių. Važiuoju arba velku jį į servisą ir patikiu meistrams, kurių išmanymas šioje srityje man nekelia abejonių. Ar mes norime būti panašūs į tuos XX a. aštuntojo dešimtmečio vairuotojus, kurie savo kieme perrinkdavo „Žigulių” ir „Zaporožiečių” pavarų dėžes ir variklius ir didžiuodavosi prieš kaimynus, kad rankos ne iš subinės auga. Pabandę tai pakartoti su šiame amžiuje pagaminta technika, jie kaip mat paverstų ją nepataisomo laužo krūva, nes be diagnostinės įrangos ir žinių, kaip suprasti jos pateikiamus duomenis, po variklio dangčiu nėra ko lįsti. Todėl jie dabar dažniausiai pasitenkina tik nuomonės turėjimu ir jos reiškimu, kai niekas to neprašo, apie visą keturiais ratais riedančią techniką.


Šiuolaikinių valstybių teisinė sistema ir ekonomika veikia ne ką paprasčiau už tiesioginio įpurškimo benzininį turbininį variklį, todėl neturiu jokių vilčių, kad likusios gyvenimo dalies man užteks perprasti, kaip reikėtų pertvarkyti pensijų fondų investavimo strategiją. Norėčiau, kad sprendimus tokiais klausimais priimtų mano pasitikėjimą pelnę politikai, pasitelkę geriausius tos srities ekspertus ir įsiklausę į jų nuomonę, o ne nusikratytų atsakomybės, sugrąžindami sprendimo galią man. Per rinkimus aš juos įgaliojau tuos sprendimus priimti už mane. O sau pasilikau teisę bambėti, kad sprendžia ne taip, kaip norėčiau, bet iki kitų rinkimų atleisiu jiems tą nepaisymą, jei galutinis rezultatas bus bent jau pakenčiamas.

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Druskininkuose vyksta „purvinas karas” ar laisvos žiniasklaidos sunaikinimas?

Ne taip seniai išteisintas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, kad nepažeidžiau Žurnalistų etikos kodekso straipsnyje „Didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė”, publikuotame 2013 m. birželio 27 d. „Druskininkų naujienose” ir naujienų portale „Delfi”, šią savaitę išgirdau, jog komisija vėl užversta skundais apie mūsų ir kolegų iš „Druskonio” publikacijas. Po STT pareigūnų atliktų kratų BNS žurnalisčių namuose, garažuose ir kompiuteriuose skambius pareiškimus apie spaudos laisvės svarbą platinanti valdančiosios LSDP vadovybė mandagiai nutyli apie tos pačios partijos pirmininko pavaduotojo, Druskininkų mero Ričardo Malinausko unikalią patirtį nepažeidžiant jokių įstatymų tą laisvę iš gyvos bendruomenės rauti su mėsomis.

 Vėlyvuoju sovietmečiu sąjunginės reikšmės Druskininkų kurorte vietinės spaudos nebuvo. Kurorto gyventojai prenumeruodavo Varėnos rajono laikraštį „Raudonoji vėliava” (dabar „Merkio kraštas”), o dauguma svečių lietuviškai nesuprato ir neskaitė. 1989 m. miesto Vykdomasis komitetas įsteigė savaitraštį „Druskininkų savaitė”, o Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Druskininkų skyrius pradėjo leisti tokios pat apimties kuklaus formato leidinį „Druskonis”. Po savivaldos rinkimų 1990 m., kuriuos laimėjo Sąjūdžio kandidatai, abi redakcijos buvo sujungtos, paliekant laikraščiui „Druskonio” pavadinimą. 1992-1993 m. ir aš ten pradėjau dirbti, o vėliau, tapęs dienraščio „Lietuvos aidas” regiono korespondentu, reguliariai jam rašydavau. 1997 m. Alytuje redagavau regioninį savaitraštį „Dzūkas”, o nuo 1998 m. Druskininkuose leidau „Kronikos” savaitraščių sistemai priklausiusį savaitraštį „Druskininkų kronika”. 2001 m. UAB „Alytaus naujienos”, tuo metu leidusi vienintelį Alytaus apskrities dienraštį „Alytaus naujienos”, pasiūlė man Druskininkuose įkurti šios bendrovės padalinį, kuris ėmėsi leisti savaitraštį „Druskininkų naujienos”.

2000 m. tapęs Druskininkų savivaldybės meru, socialdemokratas Ričardas Malinauskas 2001-2003 m. demonstravo geranorišką požiūrį į naują vietinį laikraštį. Kolegos iš „Druskonio” didelio noro dalintis skaitytojus nejuto, bet santykiai neperžengė profesinės etikos standartų. Vietinė valdžia draugiškai padalindavo mokamos informacijos užsakymus abiem leidiniams atsižvelgdama į jų skaitytojų auditoriją.
Situacija pasikeitė 2005 m., kai „Druskininkų naujienos” išspausdino skandalingą straipsnį „Malinauskų šeimos sklypelį valstybė perka už 253 tūkstančius litų”, kurį persispausdino daugelis nacionalinių naujienų portalų, o temą pratęsė bene visų populiariausių televizijų naujienų tarnybos. Straipsnį ir po tiek metų dar galima rasti naujienų portale „Delfi”: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/malinausku-seimos-sklypeli-valstybe-perka-uz-253-tukst.d?id=6070007

Po LR Seimo Antikorupcijos komisijos svarstymo Registrų centrui surastas valstybinės žemės sklypas, o Malinauskų šeima negavo ketvirčio milijono, todėl „Druskininkų naujienos” amžiams pateko į Savivaldybės priešų sąrašą. Toliau taip ir dirbome - „Druskonis” buvo geras, o mes - blogas laikraštis. Ir vis dėlto abu leidiniai sugebėjo aiškiai atskirti informaciją nuo nuomonių ir komentarų, neperžengti etikos ribų. Vietinės valdžios kritikai rinkdavosi savo nuomonę skelbti „Druskininkų naujienose”, o pati Druskininkų savivaldybė daugumą, o nuo 2009 m. - visus užsakymus nukreipė į „Druskonį”.

Galiu pasigirti, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai tuo laikotarpiu nė karto neteko nagrinėti kurorto laikraščių tarpusavio santykių arba santykių su vietos valdžios atstovais.

2012 m. pradžioje Druskininkų savivaldybė įsteigė prie savo biudžetinio Druskininkų švietimo centro informacinį padalinį, kuris rengė medžiagą internetiniam tinklalapiui „Mano Druskininkai” ir nereguliariai, net ne kiekvieną mėnesį, leidžiamam nemokai platinamam informaciniam leidiniui „Mano Druskininkai”.

2012 m. lapkričio 20 d., jau po Seimo rinkimų, kad informacijos paskelbimas nebūtų kaip nors siejamas su rinkimine agitacija, „Druskininkų naujienos” išspausdino straipsnį apie LR Seimo Antikorupcijos komisijos pradėtą tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės mero R.Malinausko savavališkai prisijungto prie namų valdos valstybinės žemės sklypo „Klausinėja apie sklypus, butus ir milijonus...”. Kolegos iš „Druskonio” pratęsė ir išplėtojo šią temą... Ir užsitraukė mero nemalonę.

Nuo 2013 m. pradžios leidinys „Mano Druskininkai” skubiai pertvarkytas į žiniasklaidos priemonę imituojantį savaitraštį, kuris nemokamai pradėtas platinti kurorto gyventojų skaičiui kone prilygstančiu tiražu. Leidinio turinys liudija, kad jam yra iškeltas uždavinys atimti skaitytojus iš abiejų tariamai neobjektyvių vietinių savaitraščių, atsikirsti į kritiką ir po vieną triuškinti mero priešus. Imituodami tikrą laikraštį, „Mano Druskininkai” ėmė spausdinti televizijos programas, nemokamus asmeninius skelbimus, priimti reklamos užsakymus itin mažomis kainomis. Viešųjų pirkimų tarnybos oficialiai skelbiami dokumentai liudija, kad leidinio „Mano Druskininkai” spausdinimas užsakytas iki 2015 m., o paslaugos pirkėjas - Druskininkų savivaldybės administracija. Pasinaudota Visuomenės informavimo įstatymo nuostata, padarančia išimtį švietimo įstaigoms draudime valdžios institucijoms leisti savo laikraščius. Įstatymo rengėjai tikriausiai naiviai vylėsi, kad švietimo įstaigų leidiniai ir rašys apie švietimo įstaigų veiklą, o ne taps politinės reklamos skleidėjais ir nepriklausomos žiniasklaidos duobkasiais.

„Druskonio” ir „Druskininkų naujienų” redaktoriai 2013 m. pradžioje drauge pasirašė keletą kreipimųsi į įvairias institucijas atkreipdami dėmesį į tai, kas vyksta Druskininkuose, o kovo mėnesį, drauge su grupe drąsiausių Druskininkų visuomenės atstovų, surengė spaudos konferenciją Seime, pavadintą „Demokratijos saulėlydis Druskininkuose”. Tada ir vėliau mus kuo puikiausiai suprato ir palaikė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bei grupė įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių, net ir kai kurie Druskininkų mero bendrapartiečiai.

Atsakomojo smūgio nereikėjo ilgai laukti. Dabar jau kiekvienas „Druskininkų naujienų” ir „Druskonio” numeris atidžiai studijuojamas Savivaldybės administracijos kabinetuose, o skundai keliauja į visas institucijas iš eilės. Ir nesvarbu, kad visi jie vienas po kito subliūkšta. Svarbiausia yra apkrauti mus darbu aiškintis, teisintis ir bylinėtis, kad vis mažiau liktų laiko ir išteklių tiesioginiam žurnalistiniam darbui.


Dabar jau žinau, kad šitą kovą mes tikrai pralaimėsime. Prieš savaitę Druskininkų savivaldybės administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė leidinyje „Mano Druskininkai” tiesiai paskelbė: „Vyksta purvinas karas...” O kadangi mes nekariaujame, tik atliekame savo profesinę pareigą objektyviai informuoti visuomenę ir suteikti galimybę laisvai reikšti savo nuomones miesto  bendruomenei, būsime sunaikinti. Tai neišvengiama, nes smulkūs privatūs leidėjai neturi išteklių konkuruoti su savivaldybe, kurios biudžetą papildo už šimtus milijonų ES fondų lėšų sukurtos pramogų industrijos pajamos, o vietiniai reklamos užsakovai nedrįsta susitepti bendradarbiavimu su valdžios nemylimais leidiniais. Mes leisime laisvą žodį iki paskutinės dienos - kol nepasodins, nepartrenks automobilis gatvėje ar nežinomi užpuolikai tamsioje tarpuvartėje, kol liks bent vienas skaitytojas, kuriam to žodžio reikia. Net ir turėdamas galimybę rasti darbo nacionaliniuose naujienų portaluose bei jaustis reikalingu gerokai didesnei skaitytojų auditorijai, vis dėlto dar negaliu palikti druskininkiečių gyventi suvaidintoje idilėje, saldžiomis spalvomis nupaišytame reklaminiame mele.

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Kada nebeliks poreikio gadinti popierių?

Jei nereikėtų į darbą, tokiu metų laiku, kai nespėjus dorai išaušti jau temsta, tikriausiai visą dieną tik miegočiau, valgyčiau ir retkarčiais pakurstyčiau krosnį, kad namai visai neišvėstų. Dėkui Dievui, valgymui ir kurui pirmiausiai reikia užsidirbti, todėl keliuosi dar tamsiai, o namo grįžtu jau sutemus. Ir dar namo darbinį kompiuterį parsivežu, kad namiškiams sumigus galėčiau užbaigti dieną įpusėtus, bet taip ir neužbaigtus straipsnius. Kadangi priklausau tai žiniasklaidos darbininkų kartai, kuriai popierinės spaudos iki pensijos neužteks, o už rašinėjimą „Facebook” algos niekas nemoka, neišvengiamai tenka užduoti sau klausimą, ką mes visi veiksime po kokių 5 ar 15 metų.

Vietinės ir regioninės žiniasklaidos atstovų susiėjimuose tas klausimas tiesiog tvyro ore, nors dažniausiai taip ir lieka neištartas. Arba pratrūksta kaltinimais pernelyg mažai paramos bei mokestinių lengvatų popieriniams laikraščiams teikiančiai valdžiai, prenumeratos išnešiojimą vis branginančiam paštui bei užsakymus į internetą ir televizijas nukreipiančioms reklamos agentūroms. Kiekvienas jaučia pareigą pasakyti, kad jo leidinio tiražas nė kiek nesumažėjo, skaitytojai tebejaučia poreikį reguliariai prie rytinės kavos atsiversti popierinį laikraštį ir pasitiki profesionaliai parengta patikima informacija.

Truputis tiesos mūsų visų pasiguodimuose yra - skaitytojai provincijoje tikrai konservatyvesni už didžiųjų miestų gyventojus. Bet pirmiausiai todėl, kad jų amžiaus vidurkis sparčiai artėja prie tos ribos, kai bet kokios naujos technologijos tik erzina. Kokios, po galais, naujos! Mano pilnametystės sulaukusi dukra gimė tada, kai Lietuvoje jau buvo internetas, o rašyti mokėsi pirma kompiuteriu, o tik tada ranka. Kadangi iš rajonų centrų ir bažnytkaimių po užsienius išsivažinėjo gerokai daugiau jaunimo, negu iš didžiųjų miestų, dabartinių 18-mečių skaitymo įpročiai ne taip greitai keičia rajoninių laikraščių pardavimo statistiką. Ne tik 18-mečių - ribą tarp popierinės ir skaitmeninės kartos brėžčiau maždaug ties 30-35 metų sulaukusia karta. Žinoma, su didele paklaida, nes pažįstu iš principo kompiuteriu nesinaudojančių 20-mečių ir tokių skaitmeninių močiučių, kurios pačios ir operacinę sistemą perinstaliuoja.

Ta amžiaus riba, tarsi vandens lygis tirpstant ledynams, pamažu slenka aukštyn ir neišvengiamai ateis lūžio diena, kada popieriaus mėgėjų liks nepakankamai, kad apsimokėtų jiems leisti laikraščius bei žurnalus. Beveik visi vietiniai laikraščiai turi savo interneto tinklalapius, pamažu virstančius daugiau ar mažiau gyvybingais vietinių naujienų portalais, o poreikis atspausdinti tas naujienas ant kertant medžius pagaminto popieriaus ir už pinigus, pusvelčiui arba visai dykai išdalinti skaitytojams iš tiesų juk yra baisi atgyvena. Dar archajiškiau yra naudojant iškastinį kurą tą popierių vežti iki atokios sodybos ir įteikti skaitytojui.

Žinau, taip kalbėdamas iš dalies pats kasu sau duobę, nes turėčiau drauge su kolegomis kalbėti, kad viskas čia gerai, o popieriniai laikraščiai išliks amžinai, kaip atsiradus kinui neišnyko teatras, televizija nenužudė kino, o knygų kasmet išleidžiama vis daugiau. Bet atsisukęs pamatau, kaip dukra virtuvėje, laukdama kol užvirs arbatinukas, skaito parsisiųstą iš interneto gimnazijos programinio kūrinio elektroninę versiją planšetiniame kompiuteryje. Ir prisimenu, kad „Druskininkų naujienos” vis dar neturi savo aplikacijos mobiliesiems telefonams. Bet negi ją kurti iškart „iOS”, „Android” ir „Windows Phone 8” aplinkoms ar statyti už kurią nors vieną, tikintis, jog kitų populiarumas mažės? Ar dar palaukti? Mobilaus interneto ir išmaniųjų telefonų srityje pokyčiai vyksta taip sparčiai, kad po metų gali paaiškėti, jog investicijos tiesiog išmestos, o kažkas kitas pasirinko teisingiau ir užėmė vietą rinkoje.

Patys matote, kokie kainų karai prasidėjo tarp mobiliojo ryšio operatorių. Šią savaitę „Bitė” pasiūlė už 22 litus neribotai nemokamai kalbėti į visus tinklus ir siųsti trumpąsias žinutes. Iškart puoliau žiūrėti, kaip tai pakomentuos „Google+” socialiniame tinkle Belgijos telekomunikacijų bendroves „Effortel“ rinkodaros vadovas Liudvikas Andriulis, kurio nuomone šioje srityje labiausiai pasitikiu.

„Visko buvau matęs, bet neriboti pokalbiai už 6 eurus maniau pamatysiąs tik pragare, kur verdami telekomų specialistai už suktus mokėjimo planus,”- komentavo ponas Liudvikas. O jau vėliau „Verslo žinios” citavo jo pasisakymą: „Kiti Lietuvos operatoriai irgi bus priversti imtis ko nors panašaus, nes tokiam pasiūlymui pasipriešinti yra sunku”. Taip ir nutiko - jau kitą dieną „Tele 2” tą patį pasiūlė litu pigiau. Kai rašiau šį straipsnelį, „Omnitel” atsako dar nebuvo, bet tai tik laiko klausimas.

Pokalbių minutė prarado savo kainą, bet tikra revoliucija prasidės tada, kai nebebus skaičiuojami ir mobiliojo interneto gigabaitai, išmanieji telefonai su Full HD ekranais, pasirašant sutartį su telekomunikacijų bendrove, bus dalinami už litą, o 4G aprėps visą šalies teritoriją. Visi mobiliųjų operacinių sistemų kūrėjai stengiasi, kad atnaujinimai iš socialinių tinklų, naujienų portalų žinios, vaizdo pranešimai ir mums siunčiamos įvairių formatų žinutės taptų vientisu informacijos srautu, formuojamu pagal mūsų poreikius ir pomėgius.


Tikiu, kad skaitytojų pasitikėjimą pelnę provincijoje dirbantys žurnalistai ir tada bus paklausūs kaip patikimo turinio kūrėjai, bet galiu tik spėlioti, kokia forma tas turinys pasieks skaitytojus, o kūrėjas gaus atlygį už savo darbą. Nes niekaip nepatikėsiu, kad visuomenei užteks vien reklaminių ir už mokesčių mokėtojų pinigus politikų pasamdytų viešųjų ryšių specialistų pranešimų bei laisvalaikiu rašomos tinklaraštininkų kūrybos.

2013 m. spalio 31 d., ketvirtadienis

Nebeliko drąsos pažvelgti giltinei į akiduobes

„Daugiausiai eismo įvykių Vėlinių savaitgalį sukelia 40-45 metų vairuotojai,”- pranešė man viena draudimo kompanija. Kadangi šiuo metu kaip tik patenku į tos amžiaus grupės vidurį, tai saugokitės, mielieji, kai Vėlinių vakarą prisikrausiu savo mažąjį žydrąjį „Twingo” iki langų žvakučių padėklų ir važiuosiu lankyti protėvių kapų. 

Ilgi šešėliai nuo senų kapinių klevų šakų ir pakrypusių paminklų neįskaitomais lenkiškais užrašais tarsi kaulėtos rankos tiesiasi paglostyti galvas už rankučių į kapines tėvų atvestiems vaikučiams, o broilerio dydžio varna, įsitaisiusi kažkada metalo vagių pagrobto senųjų Druskininkų kapinių varpo vietoje abejingai stebi atsispindinčią Druskonio ežere žvakių šviesų mozaiką. Kaip ir paauglystėje, man vis dar sunku suprasti lietuviškų kapų tvarkymo tradicijų prasmę, bet sutemus kapinėse stengiuosi apie tai neprasitarti ir neerzinti nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

Tėvas yra pareiškęs pageidavimą, kad po mirties jį sudeginčiau ir išbarstyčiau pelenus kažkur gimtuosiuose Pazapsiuose. O gal nuo Baltašiškės tilto, reikės dar kartą paklausti ir užsirašyti, kad neužmirščiau. Kadangi tokio laidojimo būdo mūsų įstatymų leidėjai nenumatė, už tai tikriausiai grėstų administracinė atsakomybė. Jei kada nors reikės rinktis tarp paskutinės tėvo valios ar įstatymų vykdymo, juk suprantate, kad geriau jau sumokėsiu teismo paskirtą baudą. O kol kas tikiuosi, jog įstatymų pažeidinėti greitai dar neteks ir Viešpats apdovanos visus mano artimuosius bent jau ne trumpesniu amžiumi, negu nugyveno jų tėvai ir tėvų tėvai.
Nerandu sau atsakymų, kodėl mes paverčiame kapus daržininkystės stebuklais ir investuojame į jų priežiūrą, antkapių tvoreles bei paminklinius akmenis gerokai daugiau pastangų ir lėšų, negu skiriame dar gyviems artimiesiems. Gal tokiu būdu bandome išpirkti kažkokią kaltę, nutildyti sąžinės graužimą už laiku neparodytą dėmesį?

Jeigu pabandytumėte pasikalbėti su gyvais artimaisiais ir paklausti, ar jie nori, kad po mirties ant jų kapo našlės ir vaikai dirbtų tarsi kolektyviniame sode, manau, tik nedaugelis pasakytų tik apie tai tesvajojąs.
Tiesa, apie mirtį jūs nešnekate. O tai racionaliai jau niekaip nepaaiškinama.

Teoriškai mes visi, kuriems kartą teko gimti, žinome, kad mirsime - 200 metų amžiaus nesulaukė nė vienas mano pažįstamas. Net ir mano kaimynei už tvoros, įtariu, šiek tiek mažiau. O jeigu tai yra absoliučiai neišvengiama, tai lyg ir nėra priežasčių neigti mirties galimybę. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą gyventi pradėjusi senųjų tarpumiškių kaimų dzūkų karta dar buvo išsaugojusi tą paprastą sveiką santykį su mirtimi, kai nei nuo jos bandoma pasislėpti, nei tyčia jos ieškoma. Bastydamasis po kaimus tokių žmonių sutikdavau dar ir pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, bet dabar ten jau vyrauja sovietmečio epochos vaikai - mažiau religingi, ne taip susiję su gamta ir nepaveldėję iš vyresniųjų drąsos žvelgti giltinei į akiduobes.

Todėl reguliariai girdžiu istorijas, kaip neišgydoma liga sergantiems žmonėms medikai ir jų artimieji taip ir nepasako, kad gyventi liko tiek, jog kitų metų kalendoriaus geriau nė nepirkti. Mirštame nepasiruošę, neatsisveikinę su pasklidusiais po pasaulį vaikais ir vaikaičiais, nesutvarkę nuosavybės dokumentų, nesusitaikę su priešais ir neatlyginę žalos tiems, ką esame nuskriaudę, net ir tada, kai mirtis užklumpa mus ne pakelės griovyje sumaitotame automobilyje, o neišgydomos ligos patale.

Visuomenė, kuri visą gyvenimą spaudžia mus nenusiminti, „mąstyti pozityviai”, slėpti savo natūralų liūdesį, kai išties yra dėl ko liūdėti, ir sukergdama jį su psichine liga - depresija, nenori paleisti iš savo iliuzijų kokono net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Tarsi tebesitikėdama, kad mirštančiajam, jeigu jis atsisakys patikėti neišvengiama mirtimi, dar pavyks kažką įsiūlyti pirkti, imti paskolą, prisiimti įsipareigojimus, kuriuos iš paveldėto turto privalės išsimokėti kitos kartos. Vartojimo ideologija ir visur savo knyslę kišanti valstybė negali toleruoti žmogaus, kuris neturi ko prarasti, nes žino, jog rytoj mirs. Todėl mano taip liaupsinama liberalioji demokratija neturi jokio priešnuodžio islamo fundamentalizmui, kuris paneigia mirties baimę. Savižudis sprogdintojas stipresnis už prieš jį stovinčius moderniais ginklais apsikarsčiusius ir profesionaliai parengtus specialiųjų pajėgų karius, nes žino, kokį laiką rodo po jo skarmalais tiksintis laikrodinis mechanizmas.

Neigdami asmeninę mirties galimybę mes tą patį mąstymo būdą perkeliame ir savo tautai bei civilizacijai. Demografinės bombos laikrodis skaičiuoja valandas ir metus, kol mūsų liks du milijonai, paskui vienas... Blaiviai mąstant reikėtų kurti planus, kaip sumažinsime valstybės aparatą pagal gyventojų skaičių ir finansuosime viešąsias paslaugas nusenusiai bendruomenei. Vietoje to maitiname vienas kitą iliuzijomis, jog tą procesą kažkaip įmanoma pakreipti atgal, arba visiškai jį ignoruojame. Arba metamės į kraštutinį nacionalizmą, siūlantį utopines tautos gelbėjimo išeitis.


Mirštančios valstybės ir Europinės civilizacijos saulėlydis gali būti graudžiai gražus, kūrybingas, išeidami galime palikti turtingą kultūrinį paveldą. Galim mirti kaip tie „Titaniko” keleiviai - grojant orkestrui, o ne reikalaujant grąžinti pinigus už pusryčius, kurių dėl katastrofos jau nebus.

2013 m. spalio 25 d., penktadienis

Gydymo efektyvumo negalinčius įrodyti šarlatanus verta prilyginti telefoniniams sukčiams

Po 3 ar 4 lietingų dienų trečiadienį pagaliau išsigiedrijo ir pamačiau, kad visi mano kiemo uosiai stovi plikomis šakomis, o uždarą erdvę kieme sukurdavęs senų obelų sodas perregimas kiaurai. Prasidėjo nykiausia rudens dalis, kai nuotaiką susigadinti galima net nežiūrėjus žinių, vien pažvelgus pro langą, o apmirštančios gamtos spalvos ir kvapai neišvengiamai primena, kad ir mes patys ne amžinai čia užtruksime. Ir tik pušelės dešimtmetį nedirbamame mano sklype, skiriančiame kiemą nuo judraus Veisiejų-Leipalingio plento, kasmet per pusmetrį pasistiebia aukštyn, primindamos, kad ir po mūsų nesibaigs pasaulis.

Jeigu pamanėte, kad dirvonuojančias žemes laikau laukdamas, kada galėsiu jas brangiai parduoti užsieniečiams, tai truputį jus nuvilsiu. Nesitikiu, kad kažkam tų kemsynų greitai prireiks, o apsauginė želdinių juosta nuo kelio man reikalingesnė, negu pinigai, kuriuos galėčiau gauti už tą sklypą. Ir vis dėlto negaliu nesusierzinęs praeiti pro parašų rinkėjus, kurie manosi galintys spręsti, kaip man disponuoti savo nuosavybe.

Draugai teiraujasi kaip elgtis su įkyriais referendumo parašų rinkėjais - diskutuoti su jais, ar praeiti nepastebėjus? Didesniame mieste, kur žmonės gatvėje vieni kitų nepažįsta, matyt geriausia būtų nieko nesakant prieiti ir fotografuoti iš arti parašų rinkėją bei visus, bandančius pasirašyti. Jei piktinsis, tai sakykite, kad čia vieša vieta. Ir dar tarp kitko užsiminkite, kaip gerai šiais laikais veikia veidų atpažinimo programinė įranga. Galima improvizuoti tokiame stiliuje: „Nustebsite, jei bandysite kur nors darbintis, gauti leidimą ginklui, paskolą banke... “ Arba taip: „Nieko nežinau, jie pasamdė, kad visus jus nufotografuočiau. Ir ne mano reikalas, kas jums paskui po vieną nutiks”.

Svarbiausia nesijuokti, kalbėti globėjiškai, rimtu veidu su vos pastebima užuojauta.

Tai turėtų suveikti, nes įtikėjo Žemės gynėjų kalbomis ir atsiliepė į kvietimą rinkti parašus itin specifinė mūsų bendrapiliečių dalis. Savo aplepusiomis ausimis girdėjau, kaip jie pasakoja, kad užsieniečių nupirkti sklypai taps kitų šalių teritorija. Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje netapo, o čia ims ir taps. Tai tarsi kažkokia tarptautinės teisės anomalija, atsirandanti veikiausiai tik per pilnatį ir tik tose vietovėse, kur iš po žemių lyg skalūnai garuoja, lyg sarmatams ateivių palikti siųstuvai kažką spinduliuoja.

Alternatyvios viskam, ko mus mokė mokykloje ir per televizorių pasakoja Algimantas Čekuolis, teorijos stebėtinai lengvai randa kelią į žmonių galvas. Jeigu pradėsite su jais ginčytis, teks išklausyti kelių valandų paskaitą, kurios kertiniai teiginiai remsis vien tikėjimu, jog visos Vakarų civilizacijos sukurtos žinios ir gamtamokslinės metodikos tėra priemonės nuo mūsų nuslėpti Tiesą, kurią kažkada kažkas žinojo. Kada ir kur tai buvo, žinoma, priklauso nuo įtikėjusiojo pakraipos (priešistorinė Lietuva, Indija, actekai, majai, Tibetas, Sibiras).

Kol žmogus tik skaito knygutes, naršo po keistus tinklalapius ir pasakoja neįtikimas istorijas draugams prie alaus, iš to dar galima smagiai pasijuokti arba mandagiai pasiūlyti neišdavinėti Visatos paslapčių nevertiems nušvitimo. Graudžiausia, kai pagal atrastas alternatyvias tiesas žmonės pradeda tvarkyti savo ir kitų gyvenimus, reikalauti keisti Konstituciją, įstatymus ir valstybės santvarką. O kai atranda savyje išskirtinių galių ir manosi galintys gydyti kitus žmones, darosi nebejuokinga.

Sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, kaip skeptiškai bevertinčiau daugumą jo pasisakymų, yra pažadėjęs iki šių metų pabaigos parengti netradicinės medicinos akreditavimo ir licencijavimo tvarkos metmenis. Tai yra sukūrė darbo grupę, kuri turėtų sutvarkyti chaotišką šamanų, raganų ir burtininkų pasaulį taip, kad pacientas žinotų, kas gali jį išgydyti, o kas tik rodys miklius triukus ir ims už tai pinigus.

Mūsų mąstymas veikia taip keistai, kad susirgę sunkia liga, iš kurios patalo galim ir nepakilti, stumiam tolyn mintis apie mirtį. Prisideda ir artimieji, neva norėdami mus paguosti, ragindami neprarasti vilties, mąstyti pozityviai, tikėti, kad viskas bus gerai. Nebus. Mes visi kada nors mirsime. Aš, mano artimieji ir tamsta, mielas skaitytojau. Tik labai giliai religingi žmonės, neabejojantys pomirtine savo gyvenimo tąsa, sugeba drąsiai žvelgti mirčiai į akis. O didžiausi drąsuoliai jos akivaizdoje išskysta ir ima dairytis stebuklingų priemonių, alternatyvių vaistų ir stebukladarių. Tokiomis aplinkybėmis palikdama žmogų išnaudoti šarlatanams valstybė elgiasi dar niekingiau, negu leisdama varguolius plėšti greitųjų paskolų bendrovių lupikautojams. Tik nesakykite, kad galime pasitikėti mirtinai sergančio žmogaus sveika nuovoka ir gebėjimu atskirti veiksmingą gydymą nuo sukčiavimo, o alternatyvūs medikai tik tenkina tokio gydymo paklausą. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų paklausa irgi egzistuoja, bet valstybė kažkaip bent stengiasi apsimesti, kad riboja jų pasiūlą.


Jeigu viceministrės Jadvygos Zinkevičiūtės vadovaujama darbo grupė nueis lengviausiu keliu ir nuspręs, kad reikia tik suregistruoti gydymu užsiimančius asmenis ir išdalinti jiems netradicinės medicinos specialistų pažymėjimus arba gydymo metodų akreditavimo taisykles kurs pagal pačių šamanų ir žiniuonių pasiūlytas metodikas, tai naudos pacientams iš to nematau. Vaistų ir gydymo metodų efektyvumas nustatomas klinikiniais tyrimais, tai kodėl alternatyviai medicinai turi būti daroma kažkokia išimtis - tegul įrodinėja bendra tvarka. O tada jau tų, kurie įrodys, kad gali išgydyti ligas, darbo kokybę bus nesunku kontroliuoti. Visų kitų, kurie savo gydymo metodų efektyvumo įrodyti nenorės arba nesugebės, juridinį statusą belieka prilyginti telefoniniams sukčiams ir atitinkamai su jais elgtis. Kaip ir su apgaule viliojančiais pasirašyti už referendumus.

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Politikams knieti ištaškyti mūsų pensijoms sukauptus milijardus

Aną savaitę paskambinęs privataus antrosios pakopos pensijų fondo vadybininkas skubino apsispręsti kurį iš trijų numatytų pensijos kaupimo būdų ketinu pasirinkti: grįžti į Sodrą, kaupti papildomą pensiją kaip anksčiau ar primokėti iš savo algos ir gauti valstybės numatytą priedą. Pagrasinęs, kad per didelis įkyrumas gali baigtis tuo, jog pereisiu į kitą fondą, pažadėjau jam artimiausiu metu pranešti savo sprendimą. Būčiau ir pranešęs, bet dabar jau visai pasimečiau ir nežinau, ką toliau daryti.

Pirmiausiai išgirdau Premjero Algirdo Butkevičiaus patarėją Stasį Jakeliūną sakant, kad reikia stabdyti įmokas į antrosios pakopos pensijų fondus, „kadangi jų finansavimas iš prasiskolinusios „Sodros“ įmokų nėra tvarus.”

Jei jau taip yra, tai koks čia gali būti kaupimas senatvei, jei bet kurią dieną politikai gali sugalvoti viską atimti ir išdalinti dabartiniams pensininkams. Tarsi prašyčiau „juodai dienai” atidėtas santaupas pasaugoti į daugiadienius užgėrimus reguliariai nugrimstančio kaimyno.

Premjeras netrukus tokius ketinimus paneigė, sakydamas, kad greitų sprendimų pensijų sistemos pertvarkoje nebus.

Ar galiu patikėti jo žodžiais ir nesukti sau galvos, kaip gyvensiu senatvėje?

Šią savaitę, per Vyriausybės valandą Seime, atsakinėdamas į Seimo nario Pauliaus Saudargo klausimą apie Druskininkų savivaldybės už biudžeto pinigus leidžiamą ir nemokamai brukamą druskininkiečiams spalvotą savaitraštį „Mano Druskininkai“, A.Butkevičius pamelavo, neva sprendimą „rajono gyventojus informuoti leidžiant informacinį biuletenį” priėmė Druskininkų savivaldybės tarybos nariai. Tokio sprendimo nėra ir nebuvo, todėl kyla abejonių, ar meluojančio arba klaidingai informuojamo Vyriausybės vadovo žodžiais galima pasitikėti. Juolab, ir anksčiau jis ne kartą paneiginėjo savo ištartus žodžius, teisindamasis, jog blogai buvo suprastas.

O kad gali būti ir kitaip, negu kalba Premjeras, netrukus patvirtino naujosios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės žodžiai, kad žmonės, kurie gauna pajamas iki 2 tūkst. litų, turėtų grįžti į „Sodros” sistemą. Jai antrino druskininkiečių į Seimą išrinkta Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė Kristina Miškinienė, pasiūliusi, jog būtų „ieškomas teisinis variantas, kad to žmogaus, kuris nenorėtų, kad jo „Sodros” pensija būtų sumažinta, sukaupti pinigai grįžtų į „Sodrą”.

Skaičiuoti taip gerai, kaip šios dvi į buhalteres panašios ponios, aš nemoku, todėl vėl atidėjau sprendimą dėl būsimos pensijos.

O tuo metu Seime jau pristatinėjamas lenkiškas pensijų sistemos modelis ir  S. Jakeliūnas iš naujo kartoja A.Butkevičiaus jau atmestus savo pasiūlymus.

Galų gale savo nuomonę šiuo klausimu atsiuntė pensijų kaupimo bendrovės „MP Pension Funds Baltic“ generalinis direktorius Ramūnas Stankevičius. Jo skaičiavimai prieštarauja L.Graužinienės ir K.Miškinienės išsakytiems teiginiams: „...mažiau uždirbantiems asmenims labiausiai apsimoka dalyvauti pensijų kaupime, nes valstybės skatinamoji įmoka yra lygi ar net viršija dalyvio savarankiškai į pensijų fondus įmokamą sumą. Be to, tarp mažiau uždirbančių yra jauni dalyviai, kurie ateityje gali gauti pajamas, žymiai didesnes nei vidutinis atlyginimas.”

Tarkime, kad ponas Stankevičius čia yra suinteresuota šalis. Jam rūpi, kad politikai nesugriautų dabar veikiančios sistemos, kuri jam moka algą. Bet ar taip pat suinteresuotais negalėčiau pavadinti ir valdančiosios daugumos politikų? Juk jų likimas nemaža dalimi priklausys nuo to, kaip jų veiklą vertins šiandieniniai pensininkai. Kol „Sodra” skendi skolose, valstybės biudžete tenka ieškoti lėšų Konstitucinio Teismo sprendimo dėl teisėjų ir valstybės tarnautojų algų didinimo vykdymui, juntamai padidinti jiems pensijas nėra jokios galimybės. O žmonės laukia, girdi, jog šalies ekonomika auga, o kai kurie netgi prisimena valdančiosios koalicijos partijų išdalintus rinkiminius pažadus. Čia tik žalias jaunimėlis mano, jog pensininkai nieko neprisimena. Mano senelis Adomas, įkopęs į devintą dešimtį, mintinai deklamuodavo ištraukas iš carinėje gimnazijoje išmoktų kūrinių.

Taigi, vienintelis būdas įsiteikti dabartiniams pensininkams yra tų pinigų, kuriuos milijonas šalies piliečių sukaupė antrosios pakopos pensijų fonduose, nacionalizavimas. O kadangi rugsėjo 1-ąją ten jau buvo 5,1 mlrd. litų, taškytis pinigais būtų galima iki kadencijos pabaigos.

Tokia pagunda nuolat vedė iš doros kelio ir praeitos kadencijos Seimą. Sunkmečiu pervedimai iš „Sodros” į antrosios pakopos fondus buvo mažinami ne kartą. Bet paliesti tai, kas mūsų jau sukaupta, jie nedrįso.

Kol nesu tikras, kad neišdrįs ir šiandieniniai valdantieji, pensijų fondo vadybininkui teks palaukti mano apsisprendimo. O jei padėtis taip ir liks neaiški, beliks rinktis nuosaikų variantą, paliekant viską kaip buvo iki šiol, nes dar primokėjęs iš savo algos bei honorarų tikrai nenorėčiau pamatyti, kaip už tuos pinigus politikai perka jūsų meilę ir balsus.

2013 m. spalio 10 d., ketvirtadienis

Ar grėsmė iš Rytų pastūmės politinių simpatijų švytuoklę iš kairės į dešinę?

Einu anądien šaligatviu ties Druskininkų ir M.K. Čiurlionio gatvių sankirta ir dairausi į iki spindesio nugeltusią klevų lapiją kitapus gatvės, ties Registrų centru, kai staiga kažkas pradėjo mane apšaudyti. Tyliai taip, beveik be garso. Pirma mintis - rusai puola. Apsidairiau, ogi virš manęs dideliausias ąžuolas, nuo kurio šakų gilės ir krito.

Mintyse pasišaipęs iš paranojiškų savo reakcijų, vis dėlto galiu pasiteisinti, kad šios savaitės įvykiai, žiniasklaidos pranešimai ir politikų pasisakymai galėtų nesukelti nerimo dėl šalies ateities tik visai abejingam dėl jos likimo žmogui.

Man taip nepavyksta. Išgirdęs, kad „Chevronas” traukiasi iš Lietuvos, nedelsdamas pasveikinau visus „Facebooke” dirbančius „Gazpromo” samdinius su pergale ir pasiūliau spalio 8-ąją paskelbti Lietuvos energetinės nepriklausomybės vilčių praradimo diena.

Ta proga išėjau paskaldyti už Antano Macijausko premiją nupirktų malkų seniai benaudotu kirviu ir sulaužiau jo kotą. Tam reikalui elektrohidraulinę skaldyklę naudoju, o kirvakočio griebiuosi tik tada, kai noriu atsikratyti susierzinimo ir pykčio.

Užsimodamas pagalvojau, kad dabar reikia laukti dujų terminalo projekto sustabdymo, o tada Premjeras galės sėkmingai susiderėti su „Gazpromu” dėl dujų tiekimo keliais centais mažesnėmis kainomis, dėl ko galės džiugiai pranešti savo rinkėjams, kad šildymas jų priperstuose daugiabučiuose atpigs jau šią žiemą.

Pirmas smūgis buvo Rusijos propagandos pergalė Referendumo dėl Visagino AE agitacijos kampanijoje. Dabar metodai jau atidirbti, galima manipuliuoti visuomenės nuomone. Po antiskalūninės pergalės kitas žingsnis bus referendumas dėl žemės nepardavimo ir referendumo įstatymo pakeitimo. Tai neabejotinai sukels ilgą ir sekinantį Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties pažeidimo nagrinėjimą, išmokų sustabdymą. O palengvinta referendumų inicijavimo procedūra atvers kelią tokį pat mechanizmą naudoti dar mažesnėmis sąnaudomis reguliariai.

Kai turime Vyriausybę, kurioje man niekaip nepavyksta įžvelgti dirbančių vadovaujantis ilgalaikiais savo piliečių interesais, o ne vienadieniais populiarumo reitingais, kai dauguma šalies gyventojų mirksta rusiškoje informacinėje erdvėje, vieninteliu išsigelbėjimu galėtų tapti Europos Sąjungos transformacija į federacinę valstybę. Nes silpnos nacionalinės valstybėlės nesuteikia garantijų, kad vieną liūdną dieną „savanoriškai” neprisijungsime prie kokio naujo Rusijos kuriamo darinio.

Nužvelgęs, kaip Varnėniškės miško pakraštys nuraudo apšviestas besileidžiančios į debesį saulės, supratau, kad mano kartai, kaip tikėjomės XX a. paskutinį dešimtmetį, neteks pakartoti pokarį į miškus išėjusių vyrų tragiškos kovos. Nepaskelbtas karas jau vyksta, tik informacinėje erdvėje, o ne miške.

„Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko teigimu, šiuo metu reikia kuo skubiau sustabdyti anksčiau visoms naftos bendrovėms išduotas licencijas...”- rašoma trečiadienį išplatintame Lino Balsio pranešime.

Kam tie kompromisai? Neapsiribokime tik nafta ir jos produktais. Pajutusiems pergalės skonį žaliesiems pats metas reikalauti uždrausti ir elektrą. Juk ji daugiausiai gaminama deginant iškastinį kurą. Ir išvis, seniai laikas sugriauti šitą gamtą niokojančią civilizaciją. Už Žemę ar bent Lietuvą be žmonių - štai kur didžiavyrių bei didžiamoterų vertas tikslas.
Ir velniop tą sulūžusį kirvio kotą. Juk malkos - tai nužudyti medžiai. L.Balsys turėtų reikalauti skubiai jas uždrausti.

O kol žalieji džiūgauja ir formuluoja naujus tikslus, gražu pažiūrėti, kaip šių dienų įvykiai suteikė naujų jėgų po 2012 m. Seimo rinkimų nelengvai atsigaunantiems konservatoriams-krikščionims demokratams. Juk pripažinkim, ne iš gero keletą metų jie blaškėsi nuo beveik gražuliškų kovų už balažin kokios epochos šeimynines vertybes iki atviro Garliavos maištininkų palaikymo. Nebuvo, ar bent taip ryškiai nesimatė svarbiausio tikslo, kurio akivaizdoje jie tampa stiprūs ir reikalingi šaliai - pavojaus iš Rytų.

Dabar, kai rūgsta lietuviškas pienas ir pelija sūriai, „Pirmasis Baltijos kanalas” išpylė pamazgas mums ant galvų, ekonominio ir propagandinio karo nepaneigs jokie skeptikai. Tik pažiūrėkite, kaip švyti Rasos Juknevičienės veidas televizoriaus ekrane, ir kaip apgailėtinai atrodo jos oponentai, sovietinės animacijos katino Leopoldo balseliu kviečiantys draugiškai bandyti gyventi su Rytų kaimynais.

Tokios progos susigrąžinti rinkėjų simpatijas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gali daugiau nepasitaikyti. Krizės ir užsitęsusiu pokriziniu laikotarpiu nuo jų nusisukusi, bet vis dar neabejinga Tėvynės likimui visuomenės dalis dabar įdėmiai stebi, kaip kas sugebės pasirodyti tokioje išties ekstremalioje situacijoje. O kadangi TS-LKD mus baugino Rusijos grėsme visada, tik anuomet ne daug kas išsigąsdavo, dabar turi unikalią progą priminti: „Ar nesakiau?”


Metų pabaigoje sociologinių tyrimų rezultatai parodys, ar grėsmės iš Rytų padidėjimas pastūmės politinių simpatijų švytuoklę iš kairės į dešinę. Bet jei jau konservatorių neišgelbės ši, nuo Vytauto Landsbergio vadovavimo laikų jiems nuosavybės teise priklausanti tema, tai kitos progos gali tekti laukti iki Seimo kadencijos pabaigos. 

2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Ar tikrai kaime nėra liberalų?

Jau beveik prieš septynerius metus iš Druskininkų miesto mano šeima išsikraustė gyventi į mažą Pietų Lietuvos kaimelį tarp pelkių. Maždaug ten, kur, pasak siaubo filmo ir romano „Hanibalas: pradžia“, turėjo stovėti skaldyto akmens pilis, kurioje vaikystėje gyveno Hanibalas Lekteris su tėvais. Septyneri metai... Jei jau pradėjome sąsajomis su kinu, tai tikriausiai pamenate filmą su Brad Pittu „Septyneri metai Tibete"? Nušvitimo dar teks palaukti. Beveik po septynerių metų čiabuviai manęs vis dar nepripažįsta savu, vienu iš jų. Todėl visos išvados ir pastebėjimai tebus, kaip pas mus sako, šakėmis ant vandens rašyti.

Išlindęs iš savo pelkių prieš tokią auditoriją turėčiau jaustis kaip Jono Biliūno Juozapota: „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs..." Bet matau, kad pusė iš jų yra mano „Facebook" draugų sąraše, tai kažkaip ramiau.
Liberalus mąstymo būdas, užgimęs mieste ar miestelyje, kur yra turgus, kaip globalios rinkos simbolis, visą tai, kas yra už miesto ribos, mato kaip svetimą, nepažįstamą žemę.

Senieji žemėlapių sudarinėtojai tokiose vietose piešdavo padarus žmogaus kūnu ir vilko galva, vienaragius ir ugnimi spjaudančius drakonus.

Kodėl kaimas tebėra vieta, kur nebeveikia laisvosios rinkos galios, ir liberalios minties sėkla, perfrazuojant Jėzaus iš Nazareto palyginimą, krinta tai tarp erškėčių, tai ant akmenų?

Nuo 2012 m. Seimo rinkimų praėjo beveik metai, tai tikriausiai jau be manęs ne kartą nagrinėjote jų rezultatus. Ir patys matėte, kad kaimas atvedė į Seimą kairiuosius ir populistus.

Man įdomiau ne kaip, o kodėl taip yra.

Ir gal truputį knieti sužinoti, ką galite padaryti, kad kaimo žmonių protų nepasiglemžtų antiskalūniniai pseudožemaičiai, žaliai rudi valstiečiai ir Žemės gynėjai nuo puponautų ar dar kažko panašaus.

Kaimietis, gyvenantis ne kokiame nors socialiniame būste, daugiabutyje su bendrojo naudojimo patalpomis ir valstybės reguliuojamomis komunalinių paslaugų kainomis, o nuosavybės teise priklausančiame individualiame name, stovinčiame ant nuosavos žemės, galėtų jaustis laisvu žmogumi, atviru liberalioms idėjoms.
Bet nesijaučia.

Nes du dešimtmečius visos valdžios negaili pastangų, kad jis būtų supančiotas priklausomybėmis.
Tai ne apie alkoholį. Nes kaimo gėrimas - visai kita tema, kurios čia, „Švyturio" tėvonijoje neaptarinėsiu.
Priklausomybe vadinu ne tik kaimo varguolių gyvenimą iš europinės pagalbos maistu paketų ir socialinių pašalpų, kurias dabar jau visai savo nuožiūra gali skirti arba neskirti savivaldybės ir seniūnijos.
Pasijus kažkas per daug laisvu - primins.

Pasėlių deklaravimas ir tiesioginės išmokos, kaimo plėtros plano projektai ir lėšų panaudojimą kontroliuojančių institucijų dėmesys... Iš visų nuosavybės formų, žemės prekyba suvaržyta labiausiai. Paprasčiau įsigyti kovinį ginklą, negu kelis arus piktžolėmis apaugusio dirvono.

O kur dar Teritorinio planavimo įstatymo painybės, aplinkosauginiai ir paveldosauginiai apribojimai. Ir tuo pat metu - spaudimas kuo greičiau pusvelčiui parduoti žemę stambiesiems žemvaldžiams per didinamą Žemės mokestį neįdirbtiems sklypams.

Ir buvęs konservatorių Žemės ūkio ministras ir dabartinis socialdemokratų Premjeras kalba apie būtinybę sutramdyti spekuliantus žeme tais pačiais žodžiais.

Ir nėra kam apginti liberalių laisvosios rinkos principų, nes kaimiškomis temomis lietuviškieji liberalai dažniausiai neturi ką pasakyti. O tais retais atvejais, kai kažkokią nuomonę suformuluoti gali, žiniasklaida nesitiki iš jų ką nors išgirsti, todėl nė neklausia.

Ar galima įsivaizduoti nepalankesnę aplinką liberalioms idėjoms skleistis už  postsovietinį lietuvišką kaimą?
Tą, kuriame Tarpukario laisvą Lietuvą pro miglas prisimena tik garbingo amžiaus našlės. Brežnevo epochos mechanizatoriai ilgisi laikų, kai dyzelinas ir kombinuotieji pašarai neapskaitomai keliavo iš kolchozo talpų į privačius kiemus.

Jų žmonos - tiesiog tų dienų, kai buvo prisirpę komjaunuolės, merkiančios akį iš miesto bulvių kasti suvežtiems studenčiokams.

O jaunesni už mane, jau žilabarzdį, kaime, ypač Dzūkijos, tapo tokia retenybe, kad greitai jaunojo ūkininko ribinį amžių reikės pakelti iki pensinio. Praretino jų gretas ne tik surūdijusių BMW smūgiai į pakelės beržus, apsinuodijimai, pasibadymai šakėmis bei stalo įrankiais, bet ir emigracija.

Bet jei kuris grįžta į tėviškę iš Londono statybų ar Norvegijos žuvies fabrikų pinigų užsidirbęs trobos remontui ir naujam traktoriui, tai visai ne būtinai ten spėja išmokti žvelgti į pasaulį kaip laisvas žmogus.
Skandinaviškos gerovės valstybės globa įpratina tikėtis, kad ir čia bus viskas panašiai sutvarkyta. Gal toks sugrįžėlis ir bus išmokęs tvarkingai rūšiuoti atliekas bei pranešti kur reikia apie neapdraustu automobiliu grybauti išvažiavusį kaimyną. Bet laisvosios rinkos ir individualizmo tikrai nepasiilgs.

Į kaimą iš didmiesčių šiame amžiuje persikėlę ekologiškos gyvensenos propaguotojai savo pasaulėžiūra nė iš tol neprimena XIX a. Laukinių Vakarų naujakurių. Rekonstruotos pagonybės, Rytų religijų ir naujųjų rusiškos kilmės ekokultų, tokių kaip anastasininkai, įtaka verčia juos burtis į bendruomenes ir liberalią demokratiją bei globalizaciją skelbti viso pasaulio blogio šaltiniu.

Beje, apie bendruomenes norėčiau atskirai pašnekėti.

Gyvenantis mieste žmogus traktuojamas kaip individas, bet, vos persikėlusį į kaimą, jį būtinai reikia, kaip jautį už nosin įvertos grandinės, nuvesti prie bandos.

Kaimo reformuotojams ir pertvarkinėtojams nuo pat Valakų reformos iki stalininės kolektyvizacijos labai knietėjo primesti kaimiečiams bendruomeniškumą.

Vienintelė krikdemo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, nors ir susilaukusi kaltinimų kairumu dėl dvarų žemės nusavinimo, skatino kaimo žmones atsisakyti kolektyvinių ūkininkavimo formų ir kraustytis į vienkiemius.

Pacituosiu, ką 2008 m. apie ją rašė publicistas Vidmantas Valiušaitis:
„Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis ūkininkas."
Komplimentų čia šiek tiek per daug, bet gyvenimas vienkiemyje, nesižvalgant per tvorą į kaimyną, pasikliaujant tik savo jėgomis, mano supratimu, yra šiokia tokia prielaida liberaliai pasaulėžiūrai formuotis.
Bendruomenines baudžiavinio ir kolchozinio kaimo tradicijas pateikiant kaip saugotiną paveldą nuo tos vizijos tolstame.

Žodį „bendruomenės" radau ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio programoje.

Žygaičių ir kelių kitų Žemaitijos kaimų bendruomenių pasipriešinimo skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai istorija mums pademonstravo, kaip nedidelę dalį tų vietovių gyventojų atstovaujančios visuomeninės organizacijos, vadinamos bendruomenėmis, uzurpavo teisę kalbėti jų visų vardu. Šito žaidimo taisykles, nesusimąstę, ką tas žodis reiškia, priėmė ir aukščiausi šalies vadovai.

Nustebau, kad sveikos nuovokos neprarado populistinės partijos atstovas Vyriausybėje - tvarkietis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, pasakęs:
„Išsakoma pozicija, kad reikia tartis su bendruomenėmis, yra sveikintina, bet nematau teisinio pagrindo. Tariamasi su savivaldos tarybomis pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą“.
Jei nuosavybė ir asmens laisvė šioje šalyje dar ką nors reiškia, tai tartis ir derėtis reikia su žemės savininkais, kurių sklypuose bus gręžiama.

Nuomonę gali turėti ir laisvai reikšti visi, nuo žvejų ir medžiotojų būrelių iki kalendorines šventes organizuojančių kaimų bendruomenių. Taip pat ir mes su jumis.

Bet sklypų bendrasavininkais dėl to netampame.

Jei jau kartą įkišau nosį į liberalų programą, tai galiu priminti, ką ten esate prirašę apie kaimą:
Skyrelyje „Pasiturintis žmogus" yra ketvirtasis skyrius „Būtų plėtojamas kaimas ir regionai".
Jame - trys apyilgiai sakiniai:
„Realiai remsime žemdirbių kooperaciją, kaimo verslų bei ekologinės žemdirbystės, infrastruktūros plėtrą ir paslaugų prieinamumą kaime, ypatingą dėmesį skirdami sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros reikmėms;
Iš Europos Sąjungos žemės ūkiui gaunamas lėšas skirsime konkurencingumui didinti, į jų valdymą įtrauksime žemdirbių organizacijas;
Numatysime paramą neturtingiausioms šalies vietovėms pagal jų poreikius."

Viskas. Užjaučiu.

Suprantu, kad dauguma rinkėjų tų programų neskaitė, o balsavo pagal savo pasaulėžiūrą, įsidėmėtus pasisakymus televizoriaus ekrane ir draugystę socialiniuose tinkluose arba mėnulio fazę.
Šią savaitę naujienų portalas „Delfi" paskelbė mano straipsnelį „Politikos greitasis maistas".

Kaip labai kuklus žmogus, nesusilaikysiu ir pacituosiu save:
„Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai. Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams."
Citatos pabaiga.

Liberalizmas, ačiū Dievui, nesiduoda taip lengvai adaptuojamas ribotų suvokimo gebėjimų rinkėjui. Nors pabandyti niekas nedraudžia, gal staiga pavyks.

Jūsų pasirinktas kelias man atrodo garbingesnis, nors ir neatneša tokių greitų rezultatų.

Štai ponas Remigijus Šimašius spalio 2 d. rašė savo „Facebook" draugams: „Pirmadienį Pivašiūnuose mokykloje ne tik turėjau progos pabendrauti apie tai, kaip pasirinkti savo kelią, kaip būti laisvu ir laimingu tarp laisvų ir laimingų žmonių, bet dar ir pyrago lauktuvių gavau." Vis kažkokia nauda.

Vienas buvęs liberalas, kurdamas nuosavą partiją, reikalavo iš būsimų partiečių kažkiek ten knygų perskaityti. Ir ne bet kokių - telefonų ar kulinarinių receptų knyga netinka. Tai jo partija taip ir liko žinoma tik viename mieste.

Mano gyvenamoje Lazdijų-Druskininkų 71-osios rinkimų apygardos Varnėnų apylinkėje, 100 procentų kaimiškoje ir dzūkiškoje, iš 168 atėjusių balsuoti žmonių net 6 atidavė savo balsus už Liberalų sąjūdį.

Du iš jų žinau.


Bet iš kur, po galais, galėjo atsirasti dar keturi?

Pranešimas parengtas Lietuvos liberalų sąjūdžio užsakymu ir perskaitytas 2013 m. spalio 5 d. Klaipėdoje, Lietuvos liberalų sąjūdžio suvažiavimo konferencijoje „Kas toliau, liberalai?"

Nikolajaus Lysenkovo nuotrauka

2013 m. spalio 4 d., penktadienis

Politikos greitasis maistas

Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis
ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli 
Pamažu, bet užtikrintai Lietuva ritasi į priešrinkiminę būseną, kai kiekvienas įvykis, pasisakymas ir sprendimas bus vertinamas pagal tai, kam jis gali būti naudingas artėjančių Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų akivaizdoje. O jei dar vienas ar keli referendumai bus prie jų prikergti, tai nieko neliks anapus politikos ir bet koks viešas veiksmas taps politika.

Metas, kai rinkimų data jau būna paskelbta, bet oficiali rinkiminė agitacijos kampanija dar neprasidėjusi, yra kažkuo panašus į mėnulio pilnatį. Pažįstami žmonės pradeda elgtis kitaip ir nėra jokio paaiškinimo, kol nesužinau, kad jie kaip nors susiję su rinkimuose dalyvausiančiais asmenimis arba politinėmis organizacijomis. Sveika nuovoka ir pragmatiškas racionalumas kažkur dingsta ir pasipila idėjos bei siūlymai, kurių absurdiškumą suvokti galėtų kiekvienas bent pagrindinėje mokykloje pavartęs Konstituciją. Antikonstituciniai siūlymai sugrąžinti mirties bausmę ir referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą sutartį pažeidžiančio žemės pardavimo užsieniečiams uždraudimo iniciatyva ko gero tėra pradžia. Bus daugiau.

Įtarčiau, kad panašių iniciatyvų autoriai nėra jokie neišmanėliai. Veikiau atvirkščiai, viskas iš anksto apskaičiuota, apie viską pagalvota. Panašiai kaip televizijų prodiuseriai, žinodami, kad jauni išmanūs žmonės seniai iškeitė televizorių į internetą arba gyvą bendravimą, kuria laidas tai auditorijos daliai, kuri jiems liko. Todėl netyčia kurią iš jų įsijungę niekaip negalime suprasti, kas tai gali žiūrėti. O juk žiūri.

Politikai taip pat supranta, kad nesugebės suagituoti turinčiųjų susiformavusias pažiūras, grįstas išsilavinimu ir gyvenimiška patirtimi. Tai ir neverta gaišti laiko bei tuščiai eikvoti išteklių. Taip mąstydami neišvengiamai turėjo išskirti tą rinkėjų dalį, kuri štai jau daugiau kaip du dešimtmečius blaškosi nuo vieno nepamatuotus pažadus žarstančio populisto prie kito. Užsakę tyrimus ir išanalizavę surinktus duomenis gavo gan apgailėtino tipažą: mažai uždirbantis arba visai neturintis legalių pajamų, nebaigęs nė vidurinės mokyklos arba mokęsis labai seniai ir nuo to laiko negilinęs savo žinių, gyvenantis nerenovuotame daugiabutyje, rajono centre arba buvusioje kolchozinėje gyvenvietėje, priklausomas nuo alkoholio ir greitųjų paskolų, laisvalaikį leidžiantis fotelyje priešais kineskopinį televizorių, neemigravęs todėl, kad nemoka užsienio kalbų ir tingi dirbti.

Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai. Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams.
Norite pavyzdžių - prašom šviežiausius. Dėl lėšų, vadovų kompetencijos, socialinių aplinkybių ir visuomenės nepasitikėjimo teisėtvarka sunkiai sekasi tramdyti nusikalstamumą. Galima ilgai kalbėti, kad nėra jau taip blogai, o su esamais ištekliais nusikaltimų išaiškinamumas netgi visai neprastas. Bet šiurpios žmogžudystės akivaizdoje tokios kalbos atrodys kaip beviltiškas mekenimas. Todėl problema hiperbolizuojama, neva šalyje netrukdomi siaučia banditai ir žudikai maniakai. O tada siūlomas sprendimas - žudikus reikia išžudyti ir neliks nusikalstamumo. Ir iškart pasigirsta pritariantys minios riksmai, nes mąstančius stuburo smegenimis tokia agitacija puikiai veikia.

Grėsmę galima sukurti iš nieko. Pavyzdžiui, pateikti artėjantį terminą, kada reikės panaikinti apribojimus, draudžiančius kitų ES šalių piliečiams pirkti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę. Informacija apie šimtus tūkstančių hektarų dirvonuojančios žemės ir tai, kad užsieniečiai jau seniai galėjo jos čia prisipirkti įregistruodami juridinius asmenis arba lietuvių tarpininkų vardu, patyliukais atidedama į šalį ir nupiešiamas širdį draskantis vaizdas. Suėjus terminui vargšę Lietuvėlę užplūsta lenkai, vokiečiai ir prancūzai su beverčių pinigų (nes juk euras tuoj žlugs) maišais, maino juos su vyžotais valstiečiais į rasotas Panemunės pievas, piliakalnius ir pilkapius. O tada raiti policininkai, šarvuoti kaip Robocopas, tarsi per gėjų paradą veja visus tolyn. Buldozeriai griauna pakelės kryžius ir stulpus su gandralizdžiais. Raudodami ir rankas grąžydami su senais tėvais ir kūdikiais ant rankų lietuviai išeina į atšiaurų svetimą pasaulį ir tik kažkokie žemaičiai po šimtamečiais ąžuolais priešinasi šakėmis bei dalgiais. O į jų vietą iškart suplūsta Rumunijos romai ir Afganistano talibai, Somalio piratai ir Amsterdamo gėjai.

Šią savaitę man į nagus pakliuvo referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir referendumų rengimo tvarkos palengvinimo organizatorių rekomendacija saviškiams parašų rinkėjams. Įdomiausia jų dalis yra rekomenduojamų vietų rinkti parašus sąrašas. Nenustebkite, jeigu parašų rinkėjai priekabiaus prie jūsų „Sodroje”, seniūnijose ir bibliotekose, „Regitroje”, Valstybinės įmonės „Registrų centras” skyriuose, muziejuose ir Migracijos tarnybos poskyriuose. Net jeigu neapsikentę sumanysite išskristi iš Lietuvos pailsėti kur nors ramiame šiltame krašte, parašų rinkėjai jus pasigaus oro uoste. Iš visų prekybos centrų kažkodėl pasirinkti „Akropolių” ir „Maximų” koridoriai, bet paminėti ir turgūs. O jeigu šių įstaigų darbuotojai neapsikentę įkyruolių iškvies policiją, parašų rinkėjams iš anksto patariama su jais nekonfliktuoti.


Nuo 2002 m. galiojančio LR Referendumo įstatymo antrojo skirsnio „Referendumo inicijavimas ir paskelbimas” 11 straipsnio „Piliečių parašų rinkimas” 9 punktas numato, kad parašai „gali būti renkami viešose vietose ir gyvenamosiose patalpose”. Tai reiškia, kad parašų rinkėjai galės brautis ir į jūsų namus. Žinoma, visuomet galėsite jų neįsileisti, bet man labiau patiktų užpjudyti šunimi. Tik dar reikės pasidomėti, kokia atsakomybė už tai numatyta.