2013 m. spalio 10 d., ketvirtadienis

Ar grėsmė iš Rytų pastūmės politinių simpatijų švytuoklę iš kairės į dešinę?

Einu anądien šaligatviu ties Druskininkų ir M.K. Čiurlionio gatvių sankirta ir dairausi į iki spindesio nugeltusią klevų lapiją kitapus gatvės, ties Registrų centru, kai staiga kažkas pradėjo mane apšaudyti. Tyliai taip, beveik be garso. Pirma mintis - rusai puola. Apsidairiau, ogi virš manęs dideliausias ąžuolas, nuo kurio šakų gilės ir krito.

Mintyse pasišaipęs iš paranojiškų savo reakcijų, vis dėlto galiu pasiteisinti, kad šios savaitės įvykiai, žiniasklaidos pranešimai ir politikų pasisakymai galėtų nesukelti nerimo dėl šalies ateities tik visai abejingam dėl jos likimo žmogui.

Man taip nepavyksta. Išgirdęs, kad „Chevronas” traukiasi iš Lietuvos, nedelsdamas pasveikinau visus „Facebooke” dirbančius „Gazpromo” samdinius su pergale ir pasiūliau spalio 8-ąją paskelbti Lietuvos energetinės nepriklausomybės vilčių praradimo diena.

Ta proga išėjau paskaldyti už Antano Macijausko premiją nupirktų malkų seniai benaudotu kirviu ir sulaužiau jo kotą. Tam reikalui elektrohidraulinę skaldyklę naudoju, o kirvakočio griebiuosi tik tada, kai noriu atsikratyti susierzinimo ir pykčio.

Užsimodamas pagalvojau, kad dabar reikia laukti dujų terminalo projekto sustabdymo, o tada Premjeras galės sėkmingai susiderėti su „Gazpromu” dėl dujų tiekimo keliais centais mažesnėmis kainomis, dėl ko galės džiugiai pranešti savo rinkėjams, kad šildymas jų priperstuose daugiabučiuose atpigs jau šią žiemą.

Pirmas smūgis buvo Rusijos propagandos pergalė Referendumo dėl Visagino AE agitacijos kampanijoje. Dabar metodai jau atidirbti, galima manipuliuoti visuomenės nuomone. Po antiskalūninės pergalės kitas žingsnis bus referendumas dėl žemės nepardavimo ir referendumo įstatymo pakeitimo. Tai neabejotinai sukels ilgą ir sekinantį Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties pažeidimo nagrinėjimą, išmokų sustabdymą. O palengvinta referendumų inicijavimo procedūra atvers kelią tokį pat mechanizmą naudoti dar mažesnėmis sąnaudomis reguliariai.

Kai turime Vyriausybę, kurioje man niekaip nepavyksta įžvelgti dirbančių vadovaujantis ilgalaikiais savo piliečių interesais, o ne vienadieniais populiarumo reitingais, kai dauguma šalies gyventojų mirksta rusiškoje informacinėje erdvėje, vieninteliu išsigelbėjimu galėtų tapti Europos Sąjungos transformacija į federacinę valstybę. Nes silpnos nacionalinės valstybėlės nesuteikia garantijų, kad vieną liūdną dieną „savanoriškai” neprisijungsime prie kokio naujo Rusijos kuriamo darinio.

Nužvelgęs, kaip Varnėniškės miško pakraštys nuraudo apšviestas besileidžiančios į debesį saulės, supratau, kad mano kartai, kaip tikėjomės XX a. paskutinį dešimtmetį, neteks pakartoti pokarį į miškus išėjusių vyrų tragiškos kovos. Nepaskelbtas karas jau vyksta, tik informacinėje erdvėje, o ne miške.

„Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko teigimu, šiuo metu reikia kuo skubiau sustabdyti anksčiau visoms naftos bendrovėms išduotas licencijas...”- rašoma trečiadienį išplatintame Lino Balsio pranešime.

Kam tie kompromisai? Neapsiribokime tik nafta ir jos produktais. Pajutusiems pergalės skonį žaliesiems pats metas reikalauti uždrausti ir elektrą. Juk ji daugiausiai gaminama deginant iškastinį kurą. Ir išvis, seniai laikas sugriauti šitą gamtą niokojančią civilizaciją. Už Žemę ar bent Lietuvą be žmonių - štai kur didžiavyrių bei didžiamoterų vertas tikslas.
Ir velniop tą sulūžusį kirvio kotą. Juk malkos - tai nužudyti medžiai. L.Balsys turėtų reikalauti skubiai jas uždrausti.

O kol žalieji džiūgauja ir formuluoja naujus tikslus, gražu pažiūrėti, kaip šių dienų įvykiai suteikė naujų jėgų po 2012 m. Seimo rinkimų nelengvai atsigaunantiems konservatoriams-krikščionims demokratams. Juk pripažinkim, ne iš gero keletą metų jie blaškėsi nuo beveik gražuliškų kovų už balažin kokios epochos šeimynines vertybes iki atviro Garliavos maištininkų palaikymo. Nebuvo, ar bent taip ryškiai nesimatė svarbiausio tikslo, kurio akivaizdoje jie tampa stiprūs ir reikalingi šaliai - pavojaus iš Rytų.

Dabar, kai rūgsta lietuviškas pienas ir pelija sūriai, „Pirmasis Baltijos kanalas” išpylė pamazgas mums ant galvų, ekonominio ir propagandinio karo nepaneigs jokie skeptikai. Tik pažiūrėkite, kaip švyti Rasos Juknevičienės veidas televizoriaus ekrane, ir kaip apgailėtinai atrodo jos oponentai, sovietinės animacijos katino Leopoldo balseliu kviečiantys draugiškai bandyti gyventi su Rytų kaimynais.

Tokios progos susigrąžinti rinkėjų simpatijas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gali daugiau nepasitaikyti. Krizės ir užsitęsusiu pokriziniu laikotarpiu nuo jų nusisukusi, bet vis dar neabejinga Tėvynės likimui visuomenės dalis dabar įdėmiai stebi, kaip kas sugebės pasirodyti tokioje išties ekstremalioje situacijoje. O kadangi TS-LKD mus baugino Rusijos grėsme visada, tik anuomet ne daug kas išsigąsdavo, dabar turi unikalią progą priminti: „Ar nesakiau?”


Metų pabaigoje sociologinių tyrimų rezultatai parodys, ar grėsmės iš Rytų padidėjimas pastūmės politinių simpatijų švytuoklę iš kairės į dešinę. Bet jei jau konservatorių neišgelbės ši, nuo Vytauto Landsbergio vadovavimo laikų jiems nuosavybės teise priklausanti tema, tai kitos progos gali tekti laukti iki Seimo kadencijos pabaigos.