2013 m. spalio 4 d., penktadienis

Politikos greitasis maistas

Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis
ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli 
Pamažu, bet užtikrintai Lietuva ritasi į priešrinkiminę būseną, kai kiekvienas įvykis, pasisakymas ir sprendimas bus vertinamas pagal tai, kam jis gali būti naudingas artėjančių Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų akivaizdoje. O jei dar vienas ar keli referendumai bus prie jų prikergti, tai nieko neliks anapus politikos ir bet koks viešas veiksmas taps politika.

Metas, kai rinkimų data jau būna paskelbta, bet oficiali rinkiminė agitacijos kampanija dar neprasidėjusi, yra kažkuo panašus į mėnulio pilnatį. Pažįstami žmonės pradeda elgtis kitaip ir nėra jokio paaiškinimo, kol nesužinau, kad jie kaip nors susiję su rinkimuose dalyvausiančiais asmenimis arba politinėmis organizacijomis. Sveika nuovoka ir pragmatiškas racionalumas kažkur dingsta ir pasipila idėjos bei siūlymai, kurių absurdiškumą suvokti galėtų kiekvienas bent pagrindinėje mokykloje pavartęs Konstituciją. Antikonstituciniai siūlymai sugrąžinti mirties bausmę ir referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą sutartį pažeidžiančio žemės pardavimo užsieniečiams uždraudimo iniciatyva ko gero tėra pradžia. Bus daugiau.

Įtarčiau, kad panašių iniciatyvų autoriai nėra jokie neišmanėliai. Veikiau atvirkščiai, viskas iš anksto apskaičiuota, apie viską pagalvota. Panašiai kaip televizijų prodiuseriai, žinodami, kad jauni išmanūs žmonės seniai iškeitė televizorių į internetą arba gyvą bendravimą, kuria laidas tai auditorijos daliai, kuri jiems liko. Todėl netyčia kurią iš jų įsijungę niekaip negalime suprasti, kas tai gali žiūrėti. O juk žiūri.

Politikai taip pat supranta, kad nesugebės suagituoti turinčiųjų susiformavusias pažiūras, grįstas išsilavinimu ir gyvenimiška patirtimi. Tai ir neverta gaišti laiko bei tuščiai eikvoti išteklių. Taip mąstydami neišvengiamai turėjo išskirti tą rinkėjų dalį, kuri štai jau daugiau kaip du dešimtmečius blaškosi nuo vieno nepamatuotus pažadus žarstančio populisto prie kito. Užsakę tyrimus ir išanalizavę surinktus duomenis gavo gan apgailėtino tipažą: mažai uždirbantis arba visai neturintis legalių pajamų, nebaigęs nė vidurinės mokyklos arba mokęsis labai seniai ir nuo to laiko negilinęs savo žinių, gyvenantis nerenovuotame daugiabutyje, rajono centre arba buvusioje kolchozinėje gyvenvietėje, priklausomas nuo alkoholio ir greitųjų paskolų, laisvalaikį leidžiantis fotelyje priešais kineskopinį televizorių, neemigravęs todėl, kad nemoka užsienio kalbų ir tingi dirbti.

Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai. Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams.
Norite pavyzdžių - prašom šviežiausius. Dėl lėšų, vadovų kompetencijos, socialinių aplinkybių ir visuomenės nepasitikėjimo teisėtvarka sunkiai sekasi tramdyti nusikalstamumą. Galima ilgai kalbėti, kad nėra jau taip blogai, o su esamais ištekliais nusikaltimų išaiškinamumas netgi visai neprastas. Bet šiurpios žmogžudystės akivaizdoje tokios kalbos atrodys kaip beviltiškas mekenimas. Todėl problema hiperbolizuojama, neva šalyje netrukdomi siaučia banditai ir žudikai maniakai. O tada siūlomas sprendimas - žudikus reikia išžudyti ir neliks nusikalstamumo. Ir iškart pasigirsta pritariantys minios riksmai, nes mąstančius stuburo smegenimis tokia agitacija puikiai veikia.

Grėsmę galima sukurti iš nieko. Pavyzdžiui, pateikti artėjantį terminą, kada reikės panaikinti apribojimus, draudžiančius kitų ES šalių piliečiams pirkti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę. Informacija apie šimtus tūkstančių hektarų dirvonuojančios žemės ir tai, kad užsieniečiai jau seniai galėjo jos čia prisipirkti įregistruodami juridinius asmenis arba lietuvių tarpininkų vardu, patyliukais atidedama į šalį ir nupiešiamas širdį draskantis vaizdas. Suėjus terminui vargšę Lietuvėlę užplūsta lenkai, vokiečiai ir prancūzai su beverčių pinigų (nes juk euras tuoj žlugs) maišais, maino juos su vyžotais valstiečiais į rasotas Panemunės pievas, piliakalnius ir pilkapius. O tada raiti policininkai, šarvuoti kaip Robocopas, tarsi per gėjų paradą veja visus tolyn. Buldozeriai griauna pakelės kryžius ir stulpus su gandralizdžiais. Raudodami ir rankas grąžydami su senais tėvais ir kūdikiais ant rankų lietuviai išeina į atšiaurų svetimą pasaulį ir tik kažkokie žemaičiai po šimtamečiais ąžuolais priešinasi šakėmis bei dalgiais. O į jų vietą iškart suplūsta Rumunijos romai ir Afganistano talibai, Somalio piratai ir Amsterdamo gėjai.

Šią savaitę man į nagus pakliuvo referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir referendumų rengimo tvarkos palengvinimo organizatorių rekomendacija saviškiams parašų rinkėjams. Įdomiausia jų dalis yra rekomenduojamų vietų rinkti parašus sąrašas. Nenustebkite, jeigu parašų rinkėjai priekabiaus prie jūsų „Sodroje”, seniūnijose ir bibliotekose, „Regitroje”, Valstybinės įmonės „Registrų centras” skyriuose, muziejuose ir Migracijos tarnybos poskyriuose. Net jeigu neapsikentę sumanysite išskristi iš Lietuvos pailsėti kur nors ramiame šiltame krašte, parašų rinkėjai jus pasigaus oro uoste. Iš visų prekybos centrų kažkodėl pasirinkti „Akropolių” ir „Maximų” koridoriai, bet paminėti ir turgūs. O jeigu šių įstaigų darbuotojai neapsikentę įkyruolių iškvies policiją, parašų rinkėjams iš anksto patariama su jais nekonfliktuoti.


Nuo 2002 m. galiojančio LR Referendumo įstatymo antrojo skirsnio „Referendumo inicijavimas ir paskelbimas” 11 straipsnio „Piliečių parašų rinkimas” 9 punktas numato, kad parašai „gali būti renkami viešose vietose ir gyvenamosiose patalpose”. Tai reiškia, kad parašų rinkėjai galės brautis ir į jūsų namus. Žinoma, visuomet galėsite jų neįsileisti, bet man labiau patiktų užpjudyti šunimi. Tik dar reikės pasidomėti, kokia atsakomybė už tai numatyta.