2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Ar tikrai kaime nėra liberalų?

Jau beveik prieš septynerius metus iš Druskininkų miesto mano šeima išsikraustė gyventi į mažą Pietų Lietuvos kaimelį tarp pelkių. Maždaug ten, kur, pasak siaubo filmo ir romano „Hanibalas: pradžia“, turėjo stovėti skaldyto akmens pilis, kurioje vaikystėje gyveno Hanibalas Lekteris su tėvais. Septyneri metai... Jei jau pradėjome sąsajomis su kinu, tai tikriausiai pamenate filmą su Brad Pittu „Septyneri metai Tibete"? Nušvitimo dar teks palaukti. Beveik po septynerių metų čiabuviai manęs vis dar nepripažįsta savu, vienu iš jų. Todėl visos išvados ir pastebėjimai tebus, kaip pas mus sako, šakėmis ant vandens rašyti.

Išlindęs iš savo pelkių prieš tokią auditoriją turėčiau jaustis kaip Jono Biliūno Juozapota: „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs..." Bet matau, kad pusė iš jų yra mano „Facebook" draugų sąraše, tai kažkaip ramiau.
Liberalus mąstymo būdas, užgimęs mieste ar miestelyje, kur yra turgus, kaip globalios rinkos simbolis, visą tai, kas yra už miesto ribos, mato kaip svetimą, nepažįstamą žemę.

Senieji žemėlapių sudarinėtojai tokiose vietose piešdavo padarus žmogaus kūnu ir vilko galva, vienaragius ir ugnimi spjaudančius drakonus.

Kodėl kaimas tebėra vieta, kur nebeveikia laisvosios rinkos galios, ir liberalios minties sėkla, perfrazuojant Jėzaus iš Nazareto palyginimą, krinta tai tarp erškėčių, tai ant akmenų?

Nuo 2012 m. Seimo rinkimų praėjo beveik metai, tai tikriausiai jau be manęs ne kartą nagrinėjote jų rezultatus. Ir patys matėte, kad kaimas atvedė į Seimą kairiuosius ir populistus.

Man įdomiau ne kaip, o kodėl taip yra.

Ir gal truputį knieti sužinoti, ką galite padaryti, kad kaimo žmonių protų nepasiglemžtų antiskalūniniai pseudožemaičiai, žaliai rudi valstiečiai ir Žemės gynėjai nuo puponautų ar dar kažko panašaus.

Kaimietis, gyvenantis ne kokiame nors socialiniame būste, daugiabutyje su bendrojo naudojimo patalpomis ir valstybės reguliuojamomis komunalinių paslaugų kainomis, o nuosavybės teise priklausančiame individualiame name, stovinčiame ant nuosavos žemės, galėtų jaustis laisvu žmogumi, atviru liberalioms idėjoms.
Bet nesijaučia.

Nes du dešimtmečius visos valdžios negaili pastangų, kad jis būtų supančiotas priklausomybėmis.
Tai ne apie alkoholį. Nes kaimo gėrimas - visai kita tema, kurios čia, „Švyturio" tėvonijoje neaptarinėsiu.
Priklausomybe vadinu ne tik kaimo varguolių gyvenimą iš europinės pagalbos maistu paketų ir socialinių pašalpų, kurias dabar jau visai savo nuožiūra gali skirti arba neskirti savivaldybės ir seniūnijos.
Pasijus kažkas per daug laisvu - primins.

Pasėlių deklaravimas ir tiesioginės išmokos, kaimo plėtros plano projektai ir lėšų panaudojimą kontroliuojančių institucijų dėmesys... Iš visų nuosavybės formų, žemės prekyba suvaržyta labiausiai. Paprasčiau įsigyti kovinį ginklą, negu kelis arus piktžolėmis apaugusio dirvono.

O kur dar Teritorinio planavimo įstatymo painybės, aplinkosauginiai ir paveldosauginiai apribojimai. Ir tuo pat metu - spaudimas kuo greičiau pusvelčiui parduoti žemę stambiesiems žemvaldžiams per didinamą Žemės mokestį neįdirbtiems sklypams.

Ir buvęs konservatorių Žemės ūkio ministras ir dabartinis socialdemokratų Premjeras kalba apie būtinybę sutramdyti spekuliantus žeme tais pačiais žodžiais.

Ir nėra kam apginti liberalių laisvosios rinkos principų, nes kaimiškomis temomis lietuviškieji liberalai dažniausiai neturi ką pasakyti. O tais retais atvejais, kai kažkokią nuomonę suformuluoti gali, žiniasklaida nesitiki iš jų ką nors išgirsti, todėl nė neklausia.

Ar galima įsivaizduoti nepalankesnę aplinką liberalioms idėjoms skleistis už  postsovietinį lietuvišką kaimą?
Tą, kuriame Tarpukario laisvą Lietuvą pro miglas prisimena tik garbingo amžiaus našlės. Brežnevo epochos mechanizatoriai ilgisi laikų, kai dyzelinas ir kombinuotieji pašarai neapskaitomai keliavo iš kolchozo talpų į privačius kiemus.

Jų žmonos - tiesiog tų dienų, kai buvo prisirpę komjaunuolės, merkiančios akį iš miesto bulvių kasti suvežtiems studenčiokams.

O jaunesni už mane, jau žilabarzdį, kaime, ypač Dzūkijos, tapo tokia retenybe, kad greitai jaunojo ūkininko ribinį amžių reikės pakelti iki pensinio. Praretino jų gretas ne tik surūdijusių BMW smūgiai į pakelės beržus, apsinuodijimai, pasibadymai šakėmis bei stalo įrankiais, bet ir emigracija.

Bet jei kuris grįžta į tėviškę iš Londono statybų ar Norvegijos žuvies fabrikų pinigų užsidirbęs trobos remontui ir naujam traktoriui, tai visai ne būtinai ten spėja išmokti žvelgti į pasaulį kaip laisvas žmogus.
Skandinaviškos gerovės valstybės globa įpratina tikėtis, kad ir čia bus viskas panašiai sutvarkyta. Gal toks sugrįžėlis ir bus išmokęs tvarkingai rūšiuoti atliekas bei pranešti kur reikia apie neapdraustu automobiliu grybauti išvažiavusį kaimyną. Bet laisvosios rinkos ir individualizmo tikrai nepasiilgs.

Į kaimą iš didmiesčių šiame amžiuje persikėlę ekologiškos gyvensenos propaguotojai savo pasaulėžiūra nė iš tol neprimena XIX a. Laukinių Vakarų naujakurių. Rekonstruotos pagonybės, Rytų religijų ir naujųjų rusiškos kilmės ekokultų, tokių kaip anastasininkai, įtaka verčia juos burtis į bendruomenes ir liberalią demokratiją bei globalizaciją skelbti viso pasaulio blogio šaltiniu.

Beje, apie bendruomenes norėčiau atskirai pašnekėti.

Gyvenantis mieste žmogus traktuojamas kaip individas, bet, vos persikėlusį į kaimą, jį būtinai reikia, kaip jautį už nosin įvertos grandinės, nuvesti prie bandos.

Kaimo reformuotojams ir pertvarkinėtojams nuo pat Valakų reformos iki stalininės kolektyvizacijos labai knietėjo primesti kaimiečiams bendruomeniškumą.

Vienintelė krikdemo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, nors ir susilaukusi kaltinimų kairumu dėl dvarų žemės nusavinimo, skatino kaimo žmones atsisakyti kolektyvinių ūkininkavimo formų ir kraustytis į vienkiemius.

Pacituosiu, ką 2008 m. apie ją rašė publicistas Vidmantas Valiušaitis:
„Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis ūkininkas."
Komplimentų čia šiek tiek per daug, bet gyvenimas vienkiemyje, nesižvalgant per tvorą į kaimyną, pasikliaujant tik savo jėgomis, mano supratimu, yra šiokia tokia prielaida liberaliai pasaulėžiūrai formuotis.
Bendruomenines baudžiavinio ir kolchozinio kaimo tradicijas pateikiant kaip saugotiną paveldą nuo tos vizijos tolstame.

Žodį „bendruomenės" radau ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio programoje.

Žygaičių ir kelių kitų Žemaitijos kaimų bendruomenių pasipriešinimo skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai istorija mums pademonstravo, kaip nedidelę dalį tų vietovių gyventojų atstovaujančios visuomeninės organizacijos, vadinamos bendruomenėmis, uzurpavo teisę kalbėti jų visų vardu. Šito žaidimo taisykles, nesusimąstę, ką tas žodis reiškia, priėmė ir aukščiausi šalies vadovai.

Nustebau, kad sveikos nuovokos neprarado populistinės partijos atstovas Vyriausybėje - tvarkietis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, pasakęs:
„Išsakoma pozicija, kad reikia tartis su bendruomenėmis, yra sveikintina, bet nematau teisinio pagrindo. Tariamasi su savivaldos tarybomis pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą“.
Jei nuosavybė ir asmens laisvė šioje šalyje dar ką nors reiškia, tai tartis ir derėtis reikia su žemės savininkais, kurių sklypuose bus gręžiama.

Nuomonę gali turėti ir laisvai reikšti visi, nuo žvejų ir medžiotojų būrelių iki kalendorines šventes organizuojančių kaimų bendruomenių. Taip pat ir mes su jumis.

Bet sklypų bendrasavininkais dėl to netampame.

Jei jau kartą įkišau nosį į liberalų programą, tai galiu priminti, ką ten esate prirašę apie kaimą:
Skyrelyje „Pasiturintis žmogus" yra ketvirtasis skyrius „Būtų plėtojamas kaimas ir regionai".
Jame - trys apyilgiai sakiniai:
„Realiai remsime žemdirbių kooperaciją, kaimo verslų bei ekologinės žemdirbystės, infrastruktūros plėtrą ir paslaugų prieinamumą kaime, ypatingą dėmesį skirdami sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros reikmėms;
Iš Europos Sąjungos žemės ūkiui gaunamas lėšas skirsime konkurencingumui didinti, į jų valdymą įtrauksime žemdirbių organizacijas;
Numatysime paramą neturtingiausioms šalies vietovėms pagal jų poreikius."

Viskas. Užjaučiu.

Suprantu, kad dauguma rinkėjų tų programų neskaitė, o balsavo pagal savo pasaulėžiūrą, įsidėmėtus pasisakymus televizoriaus ekrane ir draugystę socialiniuose tinkluose arba mėnulio fazę.
Šią savaitę naujienų portalas „Delfi" paskelbė mano straipsnelį „Politikos greitasis maistas".

Kaip labai kuklus žmogus, nesusilaikysiu ir pacituosiu save:
„Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai. Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams."
Citatos pabaiga.

Liberalizmas, ačiū Dievui, nesiduoda taip lengvai adaptuojamas ribotų suvokimo gebėjimų rinkėjui. Nors pabandyti niekas nedraudžia, gal staiga pavyks.

Jūsų pasirinktas kelias man atrodo garbingesnis, nors ir neatneša tokių greitų rezultatų.

Štai ponas Remigijus Šimašius spalio 2 d. rašė savo „Facebook" draugams: „Pirmadienį Pivašiūnuose mokykloje ne tik turėjau progos pabendrauti apie tai, kaip pasirinkti savo kelią, kaip būti laisvu ir laimingu tarp laisvų ir laimingų žmonių, bet dar ir pyrago lauktuvių gavau." Vis kažkokia nauda.

Vienas buvęs liberalas, kurdamas nuosavą partiją, reikalavo iš būsimų partiečių kažkiek ten knygų perskaityti. Ir ne bet kokių - telefonų ar kulinarinių receptų knyga netinka. Tai jo partija taip ir liko žinoma tik viename mieste.

Mano gyvenamoje Lazdijų-Druskininkų 71-osios rinkimų apygardos Varnėnų apylinkėje, 100 procentų kaimiškoje ir dzūkiškoje, iš 168 atėjusių balsuoti žmonių net 6 atidavė savo balsus už Liberalų sąjūdį.

Du iš jų žinau.


Bet iš kur, po galais, galėjo atsirasti dar keturi?

Pranešimas parengtas Lietuvos liberalų sąjūdžio užsakymu ir perskaitytas 2013 m. spalio 5 d. Klaipėdoje, Lietuvos liberalų sąjūdžio suvažiavimo konferencijoje „Kas toliau, liberalai?"

Nikolajaus Lysenkovo nuotrauka