Jau beveik prieš septynerius metus iš Druskininkų miesto
mano šeima išsikraustė gyventi į mažą Pietų Lietuvos kaimelį tarp pelkių. Maždaug ten, kur, pasak siaubo filmo ir romano „Hanibalas:
pradžia“, turėjo stovėti skaldyto akmens pilis, kurioje vaikystėje gyveno
Hanibalas Lekteris su tėvais. Septyneri metai... Jei jau pradėjome sąsajomis su kinu, tai
tikriausiai pamenate filmą su Brad Pittu „Septyneri metai Tibete"? Nušvitimo dar teks palaukti. Beveik po septynerių metų čiabuviai manęs vis dar
nepripažįsta savu, vienu iš jų. Todėl visos išvados ir pastebėjimai tebus, kaip pas mus
sako, šakėmis ant vandens rašyti.
Išlindęs iš savo pelkių prieš tokią auditoriją turėčiau
jaustis kaip Jono Biliūno Juozapota: „Kiek daug ponų, kokie visi
gražūs..." Bet matau, kad pusė iš jų yra mano „Facebook" draugų
sąraše, tai kažkaip ramiau.
Liberalus mąstymo būdas, užgimęs mieste ar miestelyje, kur
yra turgus, kaip globalios rinkos simbolis, visą tai, kas yra už miesto ribos,
mato kaip svetimą, nepažįstamą žemę.
Senieji žemėlapių sudarinėtojai tokiose vietose piešdavo
padarus žmogaus kūnu ir vilko galva, vienaragius ir ugnimi spjaudančius
drakonus.
Kodėl kaimas tebėra vieta, kur nebeveikia laisvosios rinkos
galios, ir liberalios minties sėkla, perfrazuojant Jėzaus iš Nazareto
palyginimą, krinta tai tarp erškėčių, tai ant akmenų?
Nuo 2012 m. Seimo rinkimų praėjo beveik metai, tai
tikriausiai jau be manęs ne kartą nagrinėjote jų rezultatus. Ir patys matėte,
kad kaimas atvedė į Seimą kairiuosius ir populistus.
Man įdomiau ne kaip, o kodėl taip yra.
Ir gal truputį knieti sužinoti, ką galite padaryti, kad
kaimo žmonių protų nepasiglemžtų antiskalūniniai pseudožemaičiai, žaliai rudi
valstiečiai ir Žemės gynėjai nuo puponautų ar dar kažko panašaus.
Kaimietis, gyvenantis ne kokiame nors socialiniame būste,
daugiabutyje su bendrojo naudojimo patalpomis ir valstybės reguliuojamomis
komunalinių paslaugų kainomis, o nuosavybės teise priklausančiame
individualiame name, stovinčiame ant nuosavos žemės, galėtų jaustis laisvu žmogumi,
atviru liberalioms idėjoms.
Bet nesijaučia.
Nes du dešimtmečius visos valdžios negaili pastangų, kad jis
būtų supančiotas priklausomybėmis.
Tai ne apie alkoholį. Nes kaimo gėrimas - visai kita tema,
kurios čia, „Švyturio" tėvonijoje neaptarinėsiu.
Priklausomybe vadinu ne tik kaimo varguolių gyvenimą iš europinės
pagalbos maistu paketų ir socialinių pašalpų, kurias dabar jau visai savo
nuožiūra gali skirti arba neskirti savivaldybės ir seniūnijos.
Pasijus kažkas per daug laisvu - primins.
Pasėlių deklaravimas ir tiesioginės išmokos, kaimo plėtros
plano projektai ir lėšų panaudojimą kontroliuojančių institucijų dėmesys... Iš
visų nuosavybės formų, žemės prekyba suvaržyta labiausiai. Paprasčiau įsigyti
kovinį ginklą, negu kelis arus piktžolėmis apaugusio dirvono.
O kur dar Teritorinio planavimo įstatymo painybės,
aplinkosauginiai ir paveldosauginiai apribojimai. Ir tuo pat metu - spaudimas kuo
greičiau pusvelčiui parduoti žemę stambiesiems žemvaldžiams per didinamą Žemės
mokestį neįdirbtiems sklypams.
Ir buvęs konservatorių Žemės ūkio ministras ir dabartinis
socialdemokratų Premjeras kalba apie būtinybę sutramdyti spekuliantus žeme tais
pačiais žodžiais.
Ir nėra kam apginti liberalių laisvosios rinkos principų,
nes kaimiškomis temomis lietuviškieji liberalai dažniausiai neturi ką pasakyti.
O tais retais atvejais, kai kažkokią nuomonę suformuluoti gali, žiniasklaida
nesitiki iš jų ką nors išgirsti, todėl nė neklausia.
Ar galima įsivaizduoti nepalankesnę aplinką liberalioms
idėjoms skleistis už postsovietinį lietuvišką
kaimą?
Tą, kuriame Tarpukario laisvą Lietuvą pro miglas prisimena
tik garbingo amžiaus našlės. Brežnevo epochos mechanizatoriai ilgisi laikų, kai
dyzelinas ir kombinuotieji pašarai neapskaitomai keliavo iš kolchozo talpų į
privačius kiemus.
Jų žmonos - tiesiog tų dienų, kai buvo prisirpę
komjaunuolės, merkiančios akį iš miesto bulvių kasti suvežtiems studenčiokams.
O jaunesni už mane, jau žilabarzdį, kaime, ypač Dzūkijos,
tapo tokia retenybe, kad greitai jaunojo ūkininko ribinį amžių reikės pakelti
iki pensinio. Praretino jų gretas ne tik surūdijusių BMW smūgiai į pakelės
beržus, apsinuodijimai, pasibadymai šakėmis bei stalo įrankiais, bet ir
emigracija.
Bet jei kuris grįžta į tėviškę iš Londono statybų ar
Norvegijos žuvies fabrikų pinigų užsidirbęs trobos remontui ir naujam
traktoriui, tai visai ne būtinai ten spėja išmokti žvelgti į pasaulį kaip
laisvas žmogus.
Skandinaviškos gerovės valstybės globa įpratina tikėtis, kad
ir čia bus viskas panašiai sutvarkyta. Gal toks sugrįžėlis ir bus išmokęs
tvarkingai rūšiuoti atliekas bei pranešti kur reikia apie neapdraustu
automobiliu grybauti išvažiavusį kaimyną. Bet laisvosios rinkos ir individualizmo tikrai nepasiilgs.
Į kaimą iš didmiesčių šiame amžiuje persikėlę ekologiškos
gyvensenos propaguotojai savo pasaulėžiūra nė iš tol neprimena XIX a. Laukinių
Vakarų naujakurių. Rekonstruotos pagonybės, Rytų religijų ir naujųjų rusiškos
kilmės ekokultų, tokių kaip anastasininkai, įtaka verčia juos burtis į
bendruomenes ir liberalią demokratiją bei globalizaciją skelbti viso pasaulio
blogio šaltiniu.
Beje, apie bendruomenes norėčiau atskirai pašnekėti.
Gyvenantis mieste žmogus traktuojamas kaip individas, bet,
vos persikėlusį į kaimą, jį būtinai reikia, kaip jautį už nosin įvertos
grandinės, nuvesti prie bandos.
Kaimo reformuotojams ir pertvarkinėtojams nuo pat Valakų
reformos iki stalininės kolektyvizacijos labai knietėjo primesti kaimiečiams
bendruomeniškumą.
Vienintelė krikdemo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, nors
ir susilaukusi kaltinimų kairumu dėl dvarų žemės nusavinimo, skatino kaimo
žmones atsisakyti kolektyvinių ūkininkavimo formų ir kraustytis į vienkiemius.
Pacituosiu, ką 2008 m. apie ją rašė publicistas Vidmantas
Valiušaitis:
„Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių
pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio
efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio
pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis
ūkininkas."
Komplimentų čia šiek tiek per daug, bet gyvenimas
vienkiemyje, nesižvalgant per tvorą į kaimyną, pasikliaujant tik savo jėgomis,
mano supratimu, yra šiokia tokia prielaida liberaliai pasaulėžiūrai formuotis.
Bendruomenines baudžiavinio ir kolchozinio kaimo tradicijas
pateikiant kaip saugotiną paveldą nuo tos vizijos tolstame.
Žodį „bendruomenės" radau ir Lietuvos Respublikos liberalų
sąjūdžio programoje.
Žygaičių ir kelių kitų Žemaitijos kaimų bendruomenių
pasipriešinimo skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai istorija mums pademonstravo,
kaip nedidelę dalį tų vietovių gyventojų atstovaujančios visuomeninės
organizacijos, vadinamos bendruomenėmis, uzurpavo teisę kalbėti jų visų vardu. Šito
žaidimo taisykles, nesusimąstę, ką tas žodis reiškia, priėmė ir aukščiausi šalies
vadovai.
Nustebau, kad sveikos nuovokos neprarado populistinės
partijos atstovas Vyriausybėje - tvarkietis aplinkos ministras Valentinas
Mazuronis, pasakęs:
„Išsakoma pozicija, kad reikia tartis su bendruomenėmis, yra
sveikintina, bet nematau teisinio pagrindo. Tariamasi su savivaldos tarybomis
pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą“.
Jei nuosavybė ir asmens laisvė šioje šalyje dar ką nors
reiškia, tai tartis ir derėtis reikia su žemės savininkais, kurių sklypuose bus
gręžiama.
Nuomonę gali turėti ir laisvai reikšti visi, nuo žvejų ir
medžiotojų būrelių iki kalendorines šventes organizuojančių kaimų bendruomenių.
Taip pat ir mes su jumis.
Bet sklypų bendrasavininkais dėl to netampame.
Jei jau kartą įkišau nosį į liberalų programą, tai galiu
priminti, ką ten esate prirašę apie kaimą:
Skyrelyje „Pasiturintis žmogus" yra ketvirtasis skyrius
„Būtų plėtojamas kaimas ir regionai".
Jame - trys apyilgiai sakiniai:
„Realiai remsime žemdirbių kooperaciją, kaimo verslų bei
ekologinės žemdirbystės, infrastruktūros plėtrą ir paslaugų prieinamumą kaime,
ypatingą dėmesį skirdami sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros reikmėms;
Iš Europos Sąjungos žemės ūkiui gaunamas lėšas skirsime
konkurencingumui didinti, į jų valdymą įtrauksime žemdirbių organizacijas;
Numatysime paramą neturtingiausioms šalies vietovėms pagal
jų poreikius."
Viskas. Užjaučiu.
Suprantu, kad dauguma rinkėjų tų programų neskaitė, o
balsavo pagal savo pasaulėžiūrą, įsidėmėtus pasisakymus televizoriaus ekrane ir
draugystę socialiniuose tinkluose arba mėnulio fazę.
Šią savaitę naujienų portalas „Delfi" paskelbė mano
straipsnelį „Politikos greitasis maistas".
Kaip labai kuklus žmogus, nesusilaikysiu ir pacituosiu save:
„Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar
teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai.
Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų
aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas
turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas
politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams."
Citatos pabaiga.
Liberalizmas, ačiū Dievui, nesiduoda taip lengvai
adaptuojamas ribotų suvokimo gebėjimų rinkėjui. Nors pabandyti niekas
nedraudžia, gal staiga pavyks.
Jūsų pasirinktas kelias man atrodo garbingesnis, nors ir
neatneša tokių greitų rezultatų.
Štai ponas Remigijus Šimašius spalio 2 d. rašė savo „Facebook"
draugams: „Pirmadienį Pivašiūnuose mokykloje ne tik turėjau progos pabendrauti
apie tai, kaip pasirinkti savo kelią, kaip būti laisvu ir laimingu tarp laisvų
ir laimingų žmonių, bet dar ir pyrago lauktuvių gavau." Vis kažkokia nauda.
Vienas buvęs liberalas, kurdamas nuosavą partiją, reikalavo
iš būsimų partiečių kažkiek ten knygų perskaityti. Ir ne bet kokių - telefonų
ar kulinarinių receptų knyga netinka. Tai jo partija taip ir liko žinoma tik
viename mieste.
Mano gyvenamoje Lazdijų-Druskininkų 71-osios rinkimų
apygardos Varnėnų apylinkėje, 100 procentų kaimiškoje ir dzūkiškoje, iš 168
atėjusių balsuoti žmonių net 6 atidavė savo balsus už Liberalų sąjūdį.
Du iš jų žinau.
Bet iš kur, po galais, galėjo atsirasti dar keturi?
Pranešimas parengtas Lietuvos liberalų sąjūdžio
užsakymu ir perskaitytas 2013 m. spalio 5 d. Klaipėdoje, Lietuvos liberalų
sąjūdžio suvažiavimo konferencijoje „Kas toliau, liberalai?"
Nikolajaus Lysenkovo nuotrauka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą