Jeigu karas užsitęs...

Lietuvą sukrėtęs merginos nužudymas Panevėžio rajone ir skandalingas Bendrojo pagalbos centro nesugebėjimas nustatyti besišaukiančiųjų pagalbos buvimo vietos, krepšininkų parvežtas iš Slovėnijos sidabras bei Seimo daugumos pasistumdymai su Prezidentūra dėl valstybės tarnautojų algų didinimo šią savaitę nustelbė Rusijos tebetęsiamą ekonominį karą prieš Lietuvą. Nebebūdamas naujiena jis nustumtas į vidinius dienraščių puslapius ir portalų gilumą. Kai savo akimis nematome, tai lyg ir nieko nevyksta, gyvenimas tęsiasi, o pasekmės dar nepasiekė kiekvieno gyventojo piniginės.

Premjero pažadėta 3 centais pigesnė elektra atrodo vos ne kaip per anksti atėjusio Kalėdų Senelio dovana. Jos fone galima ir Kauno hidroelektrinę Algirdo Brazausko vardu pakrikštyti - niekas nedrįs bambėti, gal tik išskyrus Prezidento našlę. Pigesnė šiluma rudens darganų draskomų pageltusių lapų fone atrodytų dar gražiau, tik jos taip lengvai, pažaidus kainos apskaičiavimo metodikomis, pasiekti bus sudėtinga.

Dar neteko girdėti paskaičiavimų, kaip reikėtų koreguoti kitų metų biudžetą, jeigu Rusijos pradėtas ekonominis karas nesibaigtų po kelių savaičių ar mėnesių. Juk prisimenate, kaip buvo uždarytas „Družbos” naftotiekis - ne savaitei ar dviems, o amžinai. Lygiai taip pat neribotą laiką gali būti taikomos sankcijos visoms lietuviškos kilmės prekėms, kol eksportas iš mūsų šalies į Rusiją visiškai išnyks. Jokios tarptautinės organizacijos to nesustabdys.

Tik nepamanykite, kad dabar raginsiu siųsti į Kremlių aukščiausius mūsų šalies vadovus, kurie nusilenktų Rusijai, atsiprašytų Vladimiro Putino ir maldautų pasigailėti suklydusios ir Vakarų vilionėms pasidavusios mažos varganos šalelės prie Baltijos. Siūlančių taip pasielgti naujienų portalų straipsnių komentaruose ir be manęs apstu. Siūlau tik neužsimerkti prieš realią grėsmę ir iš anksto planuoti valstybės pajamų sumažėjimą, galbūt net prilygsiantį 2008 m. pabaigos - 2009 m. pradžios sunkmečiui.

O mano mieluosiuose Druskininkuose, kur visą savaitę klausėmės, kaip čia pat, už Lietuvos-Baltarusijos sienos, Gožos poligone, baltarusių ir rusų kariškiai repetuoja mūsų šalies užgrobimą, išsižioti apie tai, kad savigarba ir savo laisvės vertės suvokimas yra svarbesni už vienadienį ekonominį interesą, viešai ištarti ne itin jauku.

Nes čia kiekvienuose namuose Europą ir Lietuvą kasdien keiksnojančius baltarusiškus televizijos kanalus rodo kokybiškiau, negu lietuviškus, o kelionės per sieną maitina visus, kas nenori tenkintis socialine pašalpa arba pensija. Tarp jų nemažai buvusių ir esamų pareigūnų, galimybę ne tik viešais duomenimis naudotis turinčių valstybės ir savivaldybės įstaigų tarnautojų. Pasak vieno į Baltarusiją dažnokai važinėjančio buvusio pareigūno, baltarusių KGB karininkai jam be ilgų įžangų pasiūlė galimybę neturėti problemų pasienyje už reguliariai teikiamas žinias apie juos dominančius asmenis bei institucijas.

Kiek tokių keliautojų per sieną iš viso yra užverbuota, galiu tik spėlioti. Žinių apie Lietuvą rinkėjų susitikimo vieta tuo besidomintys Lietuvos pareigūnai jau prieš keletą metų atsargiai pavadindavo Druskininkuose veikiančią Baltarusijai pavaldžią gydymo įstaigą. Pasiūlymų dirbti Baltarusijai susilaukdavo net ir kurorto viešbučiuose apsistoję turistai iš Lenkijos.

Man jau sunku suprasti, kuris druskininkietis, kalbėdamas apie kaimyninėje šalyje jaunoms šeimoms skiriamus butus, nedirvonuojančius nesuardytų kolchozų laukus, kuro kainas be europinių akcizų, bet neužsimindami apie tenykščių algų ir pensijų dydį, per dažnai žiūri svetimos valstybės propagandines televizijos laidas, o kuris jau dirba jiems. Šūvių aidas iš Gožos poligono juos ne gąsdina, o tik įkvepia - juk šaudo ten, jų požiūriu, savi.

Todėl, džiaugdamiesi Lietuvos krepšininkų iškovotu sidabru, neužmirškime garsiai priminti, kad Rusijos komanda iš Europos čempionato gėdingai grįžo namo jau po kelių apgailėtinų pralaimėjimų pogrupio varžybose. Tie šaudymai į orą prie mūsų sienų ir lietuviškų pieno produktų uždraudimas tereiškia, kad kaimynai niršta ir praranda savitvardą matydami mūsų tvirtą laikyseną, tampančią pavyzdžiu milijonams žmonių posovietinėje erdvėje: štai tie patys „labasai”, kurie drauge su jais buvo Sovietų Sąjungoje, dabar ne tik perbėgo pas priešus, bet ir vadovauja Europos Sąjungai bei kviečia prisijungti prie Rytų partnerystės programos Ukrainą ir kitas šalis. Važiuodami apsipirkti į didžiuosius Lietuvos prekybos centrus net ir klusnieji Aliaksandro Ryhoravičiaus baltarusiai grįžta praradę tikėjimą savosios sistemos tobulumu.

Mano karta ir už mane vyresni dar prisimena 1991-ųjų ekonominę blokadą, kai Druskininkų daugiabučių gyventojai virė valgį ant kieme susikurtų laužų ir pildavo į „žiguliukus” benziną, išmainytą su Gardino kariškiais į lietuvišką degtinę. Jei ištvėrėme anuomet, tai ir dabar mūsų juo labiau neįveiks.