2013 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

Mūsų miestelių prakeiksmas - nutylimoje jų praeityje

Vokiečių kariškai stebi, kaip vietiniai žudikai pribaiginėja žydus
Visą savaitę tai po truputį lynoja, tai merkia kažkokia dulksna, tai stipriau įsilyja. Smėlingai dzūkiškai žemelei kaip tik to ir trūko, nes buvo jau taip perdžiūvusi, kad samanos po kojom traškėjo. Kiekvieną kartą, pravažiuodamas kokį vidutinio dydžio Pietų Lietuvos miestelį ar bažnytkaimį, pro šlapiais lapais aplipusį automobilio langą stebėdamas, kas ten pasikeitė per tą laiką kol nebuvau, bandau suprasti ko jiems stinga, kas jiems galėtų įkvėpti gyvybės. Ar būčiau Merkinėje, Leipalingyje, Seirijuose, Krikštonyse, Meteliuose, ar Simne, visur nepavyksta nuvyti šalin įkyrios minties, kad kažkoks prakeiksmas neleidžia čia žmonėms gerai jaustis.

Miestelio žmogų visada atskirsite nuo tikro kaimiečio ir nuo didmiesčio gyventojo. Jo akyse nerasite entuziazmo kibirkšties ar nerimo šešėlio. Jis abejingas savo ir kitų likimui, nieko gero nesitiki ir nelaukia. Jo gyvybę išsiurbė gyvenimas tarp skirtingų pilkos spalvos atspalvių nuo šlapių silikato plytų ir asbestinio šiferio iki dešimtmečiais nelopyto asfalto. Tikėjimą, kad galima susikurti kažkokį privatų jaukų pasaulėlį atėmė visada stebintys, viskuo besidomintys ir savo nuomonę peršantys kaimynai, greiti pasmerkti ir užmėtyti akmenimis. Profesines ambicijas pribaigė suvokimas, kad čia jau bus paskutinė stotelė iš kurios išsiveržti neįmanoma.

Mokykla, iš vidurinės virtusi pagrindine, o gal ir pradine, seniūnija, kelios krautuvės, duodančios į skolą iki pensijų arba pašalpų mokėjimo dienos, turgus, bažnyčia, biblioteka... Teoriškai yra viskas, ko tik gali prireikti žmogui, bet, kai su tuo žmogumi pasišneki, atrodo, jog tikras gyvenimas vyksta kažkur toli nuo čia. Tikra ir spalvota yra tai, ką rodo per televizorių, o čia tik šešėliai, gyvų mirusiųjų karalija. Tik prieblandoje pravažiuojantys vilkikai su daugybe lempučių primena, kad tikras, spindintis šviesomis gyvųjų pasaulis kažkur yra. Bet čia jie nesustoja, nebent sutraiškytų kokį tiesiai po ratais savo dviratį nukreipusį girtuoklį, kurio mirtis niekam netampa staigmena.

Už europinius pinigus per keletą pastarųjų metų renovuoti parkai ir viešieji statiniai, įrengti transporto žiedai ir „gulintys policininkai”, nauji stogai ir balto plastiko langai nekeičia esmės ir neįkvepia mirusiam kūnui naujos gyvybės. Prasmingiausias ES struktūrinių fondų panaudojimas, kokį tik esu matęs, yra naujasis viešas tualetas Merkinėje, tiesiai už seniūnijos pastato. Jei ne Europa, dar pusšimtį metų gyventumėm apmyžtais kampais ir pakrūmėm.

Kiek bekištum pinigų į tokių vietų infrastruktūrą, tai niekaip neišjudina vietos gyventojų tarp tų visų naujų grožybių imtis kažkokio verslo. Kažką kepti, drožti, lipdyti, kalti ir čia pat pardavinėti. Ai, neapsimoka, kas pirks. Geriau kokio valdiško darbo paieškoti, pašalpą gauti arba invalidumą išsirūpinti, o čia, žiūrėk, ir iki pensijos ne kažin kiek metelių liko.

Kurį laiką bandžiau galvoti, kad viskas dėl gėrimo. Juk nei kaime, nei didesniuose miestuose taip gausiai negeriama, kaip miesteliuose. Bet tada supratau, kad šita priklausomybės liga yra tik pasekmė tos slegiančios kasdienybės, nuo kurios neįmanoma pasislėpti net ir akis užsipylus.

Kai nėra logiško paaiškinimo, kodėl mūsų miesteliai tokie negyvi, belieka ieškoti priežasčių istorijoje. Jeigu tas slegiantis jausmas paveldimas iš kartos į kartą, tai turėjo nutikti kažkas ypatingai bjauraus, slepiamo kaip meilužio skeletas spintoje arba kalėjimo tatuiruotė intymioje vietoje.

Tarpukariu nuo 30 iki 70 proc. mūsų miestelių gyventojų buvo žydai. Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje gyveno per 215 tūkst. žydų, sudariusių apie 7 procentus visų krašto gyventojų. Per 90 proc. visų Lietuvos teritorijoje buvusių žydų išžudyti per Holokaustą.

„Tai yra aukščiausias žydų sunaikinimo procentas visoje Europoje. Antrojo pasaulinio karo metais saugiau buvo būti žydu nacių Vokietijoje negu Lietuvoje,”- sakė Kalifornijoje gyvenantis litvakas Grantas Gochinas.
Būtent miesteliuose, kur žydų gyventojų dalis buvo didžiausia, jų netektis tiesiog negalėjo likti nepastebėta. Liko namai, kuriuose apsigyveno kiti žmonės, daiktai, kuriuos išsinešiojo lietuviai kaimynai, o vienas kitas iš jų dar ir prisidėjo prie žudynių. Kiti stebėjo pro užuolaidų ar langinių kraštą ir bandė teisintis, kad nieko negali padaryti.
Kelios kartos, kūrusios savo gyvenimus ant išžudytų bendrapiliečių kaulų, mokėsi neprisiminti ir neminėti šitos gėdingos mūsų istorijos dalies. Apie garbingus kunigaikščių žygius, kovas už Vilnių, skrydį per Atlantą ir pokario rezistencijos kovas galime kalbėti. Nes tai gražu, tuo galime didžiuotis. O Holokaustas - mūsų juoda dėmė. Todėl apie jį užsiminti net kažkaip nejauku, tarsi pakaruoklio šeimoje aptarinėtum virvių prekinius ženklus.

Net ir rugsėjo 23-ąją, kai minima Lietuvos žydų genocido diena, kalbėjimas apie tai būna kažkoks nenuoširdus, lyg primestas iš šalies. Oficialias tos tragedijos paminėjimo kalbas kasmet nustelbia minios murmesys, neva čia ne mes, o kažkas kitas - vokiečių okupantai ir saujelė kažkokių nežinia iš kur atsiradusių vietinių talkininkų tuos žydus išžudė. O anie neva vos ne patys kalti, nes 1940 m. pernelyg džiugiai sovietų okupantus sutiko. Ir tik anoniminiuose interneto portalų straipsnių komentaruose tai išsilieja į visiškai atvirą antisemitizmą iš naujo ir iš naujo kartojant senus kaip pasaulis mitus apie žydų sąmokslą užvaldyti pasaulį, papildytus tariamo solidarumo su Izraelio sunaikinimo siekiančiais Artimųjų Rytų teroristais šūkiais.

Nepripažinta ir neįvardinta kaltė - štai kas graužia iš vidaus mūsų miestelius. Išžudę versliausią ir bene labiausiai išsilavinusią savo bendruomenės dalį, žvyro duobėse užkasę daugelio amžių tradiciją ir išstūmę į pasąmonę prisiminimus apie tą įvykį, net negalime suprasti, ko mums trūksta. Be žydiškos istorijos dalies mūsų miesteliai pasmerkti prakeiksmui niekada neatgauti tos verslumo ir išminties ieškojimo dvasios.


Iš 657 Druskininkuose 1941 m. liepą gyvenusių žydų 77 buvo vaikai iki 6 metų amžiaus. Išgyveno tik vienas kitas, tai ar galiu negalvoti apie jų motinų ašaras, maldavimus pasigailėti, o gal ir prakeiksmo savo budeliams žodžius? Mano asmeninis apsisprendimas, kad negalėčiau čia gyventi neprisiimdamas dalies tos kaltės nieko jums neprimeta ir neįpareigoja. Bet negalite man uždrausti pasirinkti būtent tokį santykį su praeitimi, tokį išsilaisvinimo iš šito prakeiksmo kelią.