Nemokamas alus šiandien

Iki referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašų rinkimo termino pabaigos likus vos vienai savaitei, tikrai nesutikčiau lažintis, ar Pranciškaus Šliužo vadovaujamai iniciatorių grupei tuos parašus pavyks surinkti. Drąsindami vienas kitą parašų rinkėjai džiūgauja išties daug jų surinkę ir taip bando išblaškyti visas abejones, todėl referendumų organizavimo karštine užsikrėtė ir europarlamentaras Rolandas Paksas - Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas žada surinkti 50 tūkstančius parašų, kurie įpareigotų Seimą svarstyti referendumo dėl euro įvedimo galimybę.

Apie būtinybę „atsiklausti tautos” Rolandas Paksas prabilo dar šių metų pradžioje, iškart, kai tik Premjeras Algirdas Butkevičius paskelbė, kad Lietuva sieks įsivesti eurą. Estijai, įsivedusiai eurą 2011 metais ir Latvijai, apsisprendusiai tai padaryti nuo 2014 m. pradžios, referendumų neprireikė. Jiems pakako, kad ketinimas kada nors įsivesti eurą buvo stojimo į Europos Sąjungą sutartyje. Bet mes juk negalim tiesiog imti ir pasekti kaimynų pavyzdžiu. Jaučiamės už juos protingesni jau vien todėl, kad Viduramžiais buvome sukūrę valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, o 1990-aisiais pirmi paskelbėme nepriklausomybę. Tai dabar kažkaip negražu sau prisipažinti, kad estai mus gerokai pralenkė, o netrukus pralenks ir latviai. Todėl geriau patikėti „Pirmojo Baltijos kanalo” ir Baltarusijos TV „analitikų” būrimais iš tamsiosios mėnulio pusės šešėlių žaismo, kad eurozona tikrai žlugs jei ne poryt, tai pirmadienį.

„Man patinka litas,”- kone kiekvieną savaitę kartoja R. Paksas „Žinių radijo” laidoje „Laikas komentarui”, kuri rengiama bendradarbiaujant su partija „Tvarka ir teisingumas”.

Man irgi patinka. O daug litų patiktų dar labiau. Daugiau jų turėti neatsisakytų didžioji dalis rinkėjų, todėl galėčiau nesunkiai prigalvoti temų naujiems referendumams, jei tik kuri partija tokią paslaugą užsakytų. Dauguma nepatenkintųjų savo pajamomis tikriausiai mielai balsuotų už tai, kad minimali alga turėtų būti didesnė už vidutinę, o šiluma, karštas vanduo, elektra ir kuras degalinėse - nemokami. Konstituciją galima papildyti straipsniu, kad valstybė privalo garantuoti kiekvienam piliečiui, kad jis nesirgs jokiomis ligomis, net ir paprasčiausia sloga, nepatirs nelaimingos meilės ir artimųjų netekties. Gyventi ilgai, laimingai ir gražiai, kaip dainavo Andrius Mamontovas, juk niekas neatsisakytų.

Ne viename alaus bare esu matęs užrašą: „Rytoj alus nemokamai”. Ateini kitą dieną, o ten vis tas pats užrašyta. Panašiai ir politikai per kiekvienus rinkimus žada mums geresnį gyvenimą kažkada vėliau, bet tas rytojus niekada neateina. O juk galime patys nubalsuoti, kad alus būtų nemokamas jau šiandien. Tautos valia juk yra šventa, galutinė ir neapskundžiama.

Pirmasis pavykęs po kelių nesėkmingų referendumo iniciatyvų balsavimas dėl Visagino atominės elektrinės išleido iš butelio džiną, vadinamą tautos valia. Dabar jau visiems politikams, kurie į savo mitingėlius 2009-2012 m. sugebėdavo sukviesti vos po kelis šimtus bendraminčių, o per Seimo rinkimus gavo tokį balsų skaičių, kuris apvalinasi tik į nulį procentų, kaip stiklo šukė smėlyje sužibo viltis įgyvendinti savo sumanymus vienu mostu, pateikiant juos referendumo balsavimui. O drauge ir padindinti nuosavą populiarumą.

Būtent dėl tokios galimybės drauge su žemės pardavimo klausimu mums pateikiamas ir siūlymas sumažinti referendumams būtinų surinkti parašų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas R.Paksas kukliai taikosi rinkti tik 50 tūkst. parašų, kurie įpareigotų Seimą svarstyti referendumo galimybę.

Vladimiras Laučius naujienų portale „Delfi” pastebi, kad mūsų visuomenė „pagal politines takoskyras krypsta ne tik į kairę ir dešinę. Yra dar aukštyn-žemyn. Politinio mąstymo kartelę galima pakelti arba nuleisti. Ir Lietuvos šiuo atžvilgiu yra dvi.” Visos pastarojo meto referendumų iniciatyvos, mano supratimu, yra aiškūs bandymai tą kartelę tiesiog numesti ant žemės ir sprendimų galią atiduoti miniai. Aukščiausios prabos populizmo grynuoliai.

Kai ryte automobilis nenori užsivesti arba važiuodamas pradeda skleisti neįprastus garsus, man ir tikriausiai jums nešautų galvon sušaukti gimines bei kaimynus ir pasiūlyti balsuoti, ar reikia naujo akumuliatoriaus, ar vožtuvų hidrokompensatorių. Važiuoju arba velku jį į servisą ir patikiu meistrams, kurių išmanymas šioje srityje man nekelia abejonių. Ar mes norime būti panašūs į tuos XX a. aštuntojo dešimtmečio vairuotojus, kurie savo kieme perrinkdavo „Žigulių” ir „Zaporožiečių” pavarų dėžes ir variklius ir didžiuodavosi prieš kaimynus, kad rankos ne iš subinės auga. Pabandę tai pakartoti su šiame amžiuje pagaminta technika, jie kaip mat paverstų ją nepataisomo laužo krūva, nes be diagnostinės įrangos ir žinių, kaip suprasti jos pateikiamus duomenis, po variklio dangčiu nėra ko lįsti. Todėl jie dabar dažniausiai pasitenkina tik nuomonės turėjimu ir jos reiškimu, kai niekas to neprašo, apie visą keturiais ratais riedančią techniką.

Šiuolaikinių valstybių teisinė sistema ir ekonomika veikia ne ką paprasčiau už tiesioginio įpurškimo benzininį turbininį variklį, todėl neturiu jokių vilčių, kad likusios gyvenimo dalies man užteks perprasti, kaip reikėtų pertvarkyti pensijų fondų investavimo strategiją. Norėčiau, kad sprendimus tokiais klausimais priimtų mano pasitikėjimą pelnę politikai, pasitelkę geriausius tos srities ekspertus ir įsiklausę į jų nuomonę, o ne nusikratytų atsakomybės, sugrąžindami sprendimo galią man. Per rinkimus aš juos įgaliojau tuos sprendimus priimti už mane. O sau pasilikau teisę bambėti, kad sprendžia ne taip, kaip norėčiau, bet iki kitų rinkimų atleisiu jiems tą nepaisymą, jei galutinis rezultatas bus bent jau pakenčiamas.