Jei nereikėtų į darbą, tokiu metų laiku, kai nespėjus dorai
išaušti jau temsta, tikriausiai visą dieną tik miegočiau, valgyčiau ir
retkarčiais pakurstyčiau krosnį, kad namai visai neišvėstų. Dėkui Dievui,
valgymui ir kurui pirmiausiai reikia užsidirbti, todėl keliuosi dar tamsiai, o
namo grįžtu jau sutemus. Ir dar namo darbinį kompiuterį parsivežu, kad
namiškiams sumigus galėčiau užbaigti dieną įpusėtus, bet taip ir neužbaigtus
straipsnius. Kadangi priklausau tai žiniasklaidos darbininkų kartai, kuriai
popierinės spaudos iki pensijos neužteks, o už rašinėjimą „Facebook” algos
niekas nemoka, neišvengiamai tenka užduoti sau klausimą, ką mes visi veiksime
po kokių 5 ar 15 metų.
Vietinės ir regioninės žiniasklaidos atstovų susiėjimuose
tas klausimas tiesiog tvyro ore, nors dažniausiai taip ir lieka neištartas.
Arba pratrūksta kaltinimais pernelyg mažai paramos bei mokestinių lengvatų
popieriniams laikraščiams teikiančiai valdžiai, prenumeratos išnešiojimą vis
branginančiam paštui bei užsakymus į internetą ir televizijas nukreipiančioms
reklamos agentūroms. Kiekvienas jaučia pareigą pasakyti, kad jo leidinio
tiražas nė kiek nesumažėjo, skaitytojai tebejaučia poreikį reguliariai prie
rytinės kavos atsiversti popierinį laikraštį ir pasitiki profesionaliai
parengta patikima informacija.
Truputis tiesos mūsų visų pasiguodimuose yra - skaitytojai
provincijoje tikrai konservatyvesni už didžiųjų miestų gyventojus. Bet
pirmiausiai todėl, kad jų amžiaus vidurkis sparčiai artėja prie tos ribos, kai
bet kokios naujos technologijos tik erzina. Kokios, po galais, naujos! Mano
pilnametystės sulaukusi dukra gimė tada, kai Lietuvoje jau buvo internetas, o
rašyti mokėsi pirma kompiuteriu, o tik tada ranka. Kadangi iš rajonų centrų ir
bažnytkaimių po užsienius išsivažinėjo gerokai daugiau jaunimo, negu iš
didžiųjų miestų, dabartinių 18-mečių skaitymo įpročiai ne taip greitai keičia
rajoninių laikraščių pardavimo statistiką. Ne tik 18-mečių - ribą tarp
popierinės ir skaitmeninės kartos brėžčiau maždaug ties 30-35 metų sulaukusia
karta. Žinoma, su didele paklaida, nes pažįstu iš principo kompiuteriu
nesinaudojančių 20-mečių ir tokių skaitmeninių močiučių, kurios pačios ir
operacinę sistemą perinstaliuoja.
Ta amžiaus riba, tarsi vandens lygis tirpstant ledynams,
pamažu slenka aukštyn ir neišvengiamai ateis lūžio diena, kada popieriaus
mėgėjų liks nepakankamai, kad apsimokėtų jiems leisti laikraščius bei žurnalus.
Beveik visi vietiniai laikraščiai turi savo interneto tinklalapius, pamažu
virstančius daugiau ar mažiau gyvybingais vietinių naujienų portalais, o
poreikis atspausdinti tas naujienas ant kertant medžius pagaminto popieriaus ir
už pinigus, pusvelčiui arba visai dykai išdalinti skaitytojams iš tiesų juk yra
baisi atgyvena. Dar archajiškiau yra naudojant iškastinį kurą tą popierių vežti
iki atokios sodybos ir įteikti skaitytojui.
Žinau, taip kalbėdamas iš dalies pats kasu sau duobę, nes
turėčiau drauge su kolegomis kalbėti, kad viskas čia gerai, o popieriniai
laikraščiai išliks amžinai, kaip atsiradus kinui neišnyko teatras, televizija
nenužudė kino, o knygų kasmet išleidžiama vis daugiau. Bet atsisukęs pamatau,
kaip dukra virtuvėje, laukdama kol užvirs arbatinukas, skaito parsisiųstą iš
interneto gimnazijos programinio kūrinio elektroninę versiją planšetiniame
kompiuteryje. Ir prisimenu, kad „Druskininkų naujienos” vis dar neturi savo
aplikacijos mobiliesiems telefonams. Bet negi ją kurti iškart „iOS”, „Android”
ir „Windows Phone 8” aplinkoms ar statyti už kurią nors vieną, tikintis, jog kitų
populiarumas mažės? Ar dar palaukti? Mobilaus interneto ir išmaniųjų telefonų
srityje pokyčiai vyksta taip sparčiai, kad po metų gali paaiškėti, jog
investicijos tiesiog išmestos, o kažkas kitas pasirinko teisingiau ir užėmė
vietą rinkoje.
Patys matote, kokie kainų karai prasidėjo tarp mobiliojo
ryšio operatorių. Šią savaitę „Bitė” pasiūlė už 22 litus neribotai nemokamai
kalbėti į visus tinklus ir siųsti trumpąsias žinutes. Iškart puoliau žiūrėti,
kaip tai pakomentuos „Google+” socialiniame tinkle Belgijos telekomunikacijų
bendroves „Effortel“ rinkodaros vadovas Liudvikas Andriulis, kurio nuomone
šioje srityje labiausiai pasitikiu.
„Visko buvau matęs, bet neriboti pokalbiai už 6 eurus maniau
pamatysiąs tik pragare, kur verdami telekomų specialistai už suktus mokėjimo
planus,”- komentavo ponas Liudvikas. O jau vėliau „Verslo žinios” citavo jo
pasisakymą: „Kiti Lietuvos operatoriai irgi bus priversti imtis ko nors
panašaus, nes tokiam pasiūlymui pasipriešinti yra sunku”. Taip ir nutiko - jau
kitą dieną „Tele 2” tą patį pasiūlė litu pigiau. Kai rašiau šį straipsnelį,
„Omnitel” atsako dar nebuvo, bet tai tik laiko klausimas.
Pokalbių minutė prarado savo kainą, bet tikra revoliucija
prasidės tada, kai nebebus skaičiuojami ir mobiliojo interneto gigabaitai,
išmanieji telefonai su Full HD ekranais, pasirašant sutartį su telekomunikacijų
bendrove, bus dalinami už litą, o 4G aprėps visą šalies teritoriją. Visi
mobiliųjų operacinių sistemų kūrėjai stengiasi, kad atnaujinimai iš socialinių
tinklų, naujienų portalų žinios, vaizdo pranešimai ir mums siunčiamos įvairių
formatų žinutės taptų vientisu informacijos srautu, formuojamu pagal mūsų
poreikius ir pomėgius.
Tikiu, kad skaitytojų pasitikėjimą pelnę provincijoje
dirbantys žurnalistai ir tada bus paklausūs kaip patikimo turinio kūrėjai, bet
galiu tik spėlioti, kokia forma tas turinys pasieks skaitytojus, o kūrėjas gaus
atlygį už savo darbą. Nes niekaip nepatikėsiu, kad visuomenei užteks vien
reklaminių ir už mokesčių mokėtojų pinigus politikų pasamdytų viešųjų ryšių specialistų
pranešimų bei laisvalaikiu rašomos tinklaraštininkų kūrybos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą