2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Kada nebeliks poreikio gadinti popierių?

Jei nereikėtų į darbą, tokiu metų laiku, kai nespėjus dorai išaušti jau temsta, tikriausiai visą dieną tik miegočiau, valgyčiau ir retkarčiais pakurstyčiau krosnį, kad namai visai neišvėstų. Dėkui Dievui, valgymui ir kurui pirmiausiai reikia užsidirbti, todėl keliuosi dar tamsiai, o namo grįžtu jau sutemus. Ir dar namo darbinį kompiuterį parsivežu, kad namiškiams sumigus galėčiau užbaigti dieną įpusėtus, bet taip ir neužbaigtus straipsnius. Kadangi priklausau tai žiniasklaidos darbininkų kartai, kuriai popierinės spaudos iki pensijos neužteks, o už rašinėjimą „Facebook” algos niekas nemoka, neišvengiamai tenka užduoti sau klausimą, ką mes visi veiksime po kokių 5 ar 15 metų.

Vietinės ir regioninės žiniasklaidos atstovų susiėjimuose tas klausimas tiesiog tvyro ore, nors dažniausiai taip ir lieka neištartas. Arba pratrūksta kaltinimais pernelyg mažai paramos bei mokestinių lengvatų popieriniams laikraščiams teikiančiai valdžiai, prenumeratos išnešiojimą vis branginančiam paštui bei užsakymus į internetą ir televizijas nukreipiančioms reklamos agentūroms. Kiekvienas jaučia pareigą pasakyti, kad jo leidinio tiražas nė kiek nesumažėjo, skaitytojai tebejaučia poreikį reguliariai prie rytinės kavos atsiversti popierinį laikraštį ir pasitiki profesionaliai parengta patikima informacija.

Truputis tiesos mūsų visų pasiguodimuose yra - skaitytojai provincijoje tikrai konservatyvesni už didžiųjų miestų gyventojus. Bet pirmiausiai todėl, kad jų amžiaus vidurkis sparčiai artėja prie tos ribos, kai bet kokios naujos technologijos tik erzina. Kokios, po galais, naujos! Mano pilnametystės sulaukusi dukra gimė tada, kai Lietuvoje jau buvo internetas, o rašyti mokėsi pirma kompiuteriu, o tik tada ranka. Kadangi iš rajonų centrų ir bažnytkaimių po užsienius išsivažinėjo gerokai daugiau jaunimo, negu iš didžiųjų miestų, dabartinių 18-mečių skaitymo įpročiai ne taip greitai keičia rajoninių laikraščių pardavimo statistiką. Ne tik 18-mečių - ribą tarp popierinės ir skaitmeninės kartos brėžčiau maždaug ties 30-35 metų sulaukusia karta. Žinoma, su didele paklaida, nes pažįstu iš principo kompiuteriu nesinaudojančių 20-mečių ir tokių skaitmeninių močiučių, kurios pačios ir operacinę sistemą perinstaliuoja.

Ta amžiaus riba, tarsi vandens lygis tirpstant ledynams, pamažu slenka aukštyn ir neišvengiamai ateis lūžio diena, kada popieriaus mėgėjų liks nepakankamai, kad apsimokėtų jiems leisti laikraščius bei žurnalus. Beveik visi vietiniai laikraščiai turi savo interneto tinklalapius, pamažu virstančius daugiau ar mažiau gyvybingais vietinių naujienų portalais, o poreikis atspausdinti tas naujienas ant kertant medžius pagaminto popieriaus ir už pinigus, pusvelčiui arba visai dykai išdalinti skaitytojams iš tiesų juk yra baisi atgyvena. Dar archajiškiau yra naudojant iškastinį kurą tą popierių vežti iki atokios sodybos ir įteikti skaitytojui.

Žinau, taip kalbėdamas iš dalies pats kasu sau duobę, nes turėčiau drauge su kolegomis kalbėti, kad viskas čia gerai, o popieriniai laikraščiai išliks amžinai, kaip atsiradus kinui neišnyko teatras, televizija nenužudė kino, o knygų kasmet išleidžiama vis daugiau. Bet atsisukęs pamatau, kaip dukra virtuvėje, laukdama kol užvirs arbatinukas, skaito parsisiųstą iš interneto gimnazijos programinio kūrinio elektroninę versiją planšetiniame kompiuteryje. Ir prisimenu, kad „Druskininkų naujienos” vis dar neturi savo aplikacijos mobiliesiems telefonams. Bet negi ją kurti iškart „iOS”, „Android” ir „Windows Phone 8” aplinkoms ar statyti už kurią nors vieną, tikintis, jog kitų populiarumas mažės? Ar dar palaukti? Mobilaus interneto ir išmaniųjų telefonų srityje pokyčiai vyksta taip sparčiai, kad po metų gali paaiškėti, jog investicijos tiesiog išmestos, o kažkas kitas pasirinko teisingiau ir užėmė vietą rinkoje.

Patys matote, kokie kainų karai prasidėjo tarp mobiliojo ryšio operatorių. Šią savaitę „Bitė” pasiūlė už 22 litus neribotai nemokamai kalbėti į visus tinklus ir siųsti trumpąsias žinutes. Iškart puoliau žiūrėti, kaip tai pakomentuos „Google+” socialiniame tinkle Belgijos telekomunikacijų bendroves „Effortel“ rinkodaros vadovas Liudvikas Andriulis, kurio nuomone šioje srityje labiausiai pasitikiu.

„Visko buvau matęs, bet neriboti pokalbiai už 6 eurus maniau pamatysiąs tik pragare, kur verdami telekomų specialistai už suktus mokėjimo planus,”- komentavo ponas Liudvikas. O jau vėliau „Verslo žinios” citavo jo pasisakymą: „Kiti Lietuvos operatoriai irgi bus priversti imtis ko nors panašaus, nes tokiam pasiūlymui pasipriešinti yra sunku”. Taip ir nutiko - jau kitą dieną „Tele 2” tą patį pasiūlė litu pigiau. Kai rašiau šį straipsnelį, „Omnitel” atsako dar nebuvo, bet tai tik laiko klausimas.

Pokalbių minutė prarado savo kainą, bet tikra revoliucija prasidės tada, kai nebebus skaičiuojami ir mobiliojo interneto gigabaitai, išmanieji telefonai su Full HD ekranais, pasirašant sutartį su telekomunikacijų bendrove, bus dalinami už litą, o 4G aprėps visą šalies teritoriją. Visi mobiliųjų operacinių sistemų kūrėjai stengiasi, kad atnaujinimai iš socialinių tinklų, naujienų portalų žinios, vaizdo pranešimai ir mums siunčiamos įvairių formatų žinutės taptų vientisu informacijos srautu, formuojamu pagal mūsų poreikius ir pomėgius.


Tikiu, kad skaitytojų pasitikėjimą pelnę provincijoje dirbantys žurnalistai ir tada bus paklausūs kaip patikimo turinio kūrėjai, bet galiu tik spėlioti, kokia forma tas turinys pasieks skaitytojus, o kūrėjas gaus atlygį už savo darbą. Nes niekaip nepatikėsiu, kad visuomenei užteks vien reklaminių ir už mokesčių mokėtojų pinigus politikų pasamdytų viešųjų ryšių specialistų pranešimų bei laisvalaikiu rašomos tinklaraštininkų kūrybos.